—

D. C. Târșia,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Radu, V. Angelescu ir D. Bulancea,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna, B. Czech ir K. Pawłowska,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Lyal ir G.‑D. Bălan,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 110 straipsnio, ESS 6 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17, 20, 21, 47 straipsnių ir bendrųjų Sąjungos teisės principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. C. Târşia ginčą su Statul român (Rumunijos valstybė), atstovaujama Ministerul Finanțelor și Economiei (Finansų ir ūkio ministerija), ir su Serviciul public comunitar regim permise de conducere şi înmatriculare a autovehiculelor (Vietos valstybinė įstaiga, atsakinga už vairuotojų pažymėjimų ir registracijos pažymėjimų išdavimą) dėl prašymo atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusio nacionalinio teismo sprendimo, kuriuo D. C. Târşia įpareigojamas sumokėti mokestį, vėliau pripažintą nesuderinamu su Sąjungos teise.

3

Pateikiant prašymą atnaujinti procesą galiojančios redakcijos 2004 m. gruodžio 2 d. Administracinės teisenos įstatymo Nr. 554/2004 (Legea contenciosului administrativ Nr. 554/2004, Monitorul Oficial al României, 2004 m. gruodžio 7 d., I dalis, Nr. 1154; toliau – Administracinės teisenos įstatymas) 21 straipsnyje buvo įtvirtinta:

„(1)   Civilinio proceso kodekse numatytų teisių gynimo priemonių galima imtis dėl administracines bylas nagrinėjančių teismų priimtų įsiteisėjusių galutinių ir neskundžiamų sprendimų.

(2)   Be Civilinio proceso kodekse nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų, procesas gali būti atnaujintas dėl įsiteisėjusio galutinio ir neskundžiamo sprendimo, jeigu juo pažeidžiamas [Sąjungos] teisės viršenybės principas, įtvirtintas Rumunijos Konstitucijos su vėlesniais pakeitimais 148 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su 20 straipsnio 2 dalimi. Prašymas atnaujinti procesą pateikiamas per 15 dienų nuo pranešimo, kuris, nukrypstant nuo 17 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės, laikomas įteiktu, kai suinteresuotoji šalis per 15 dienų nuo sprendimo paskelbimo pateikia tinkamai motyvuotą prašymą. Prašymas atnaujinti procesą turi būti išnagrinėtas skubos ir pirmenybės tvarka daugiausia per 60 dienų nuo jo įregistravimo.“

4

Rumunijos pilietis D. C. Târşia 2007 m. gegužės 3 d. Prancūzijoje nusipirko naudotą automobilį. Norėdamas įregistruoti šią transporto priemonę Rumunijoje 2007 m. birželio 5 d. jis turėjo sumokėti 6899,51 RON (apytiksliai 1560 EUR) specialų variklinėms transporto priemonėms taikomą mokestį, nustatytą registruojant šią transporto priemonę galiojusios redakcijos Mokesčių kodekso 2141 ir 2142 straipsniuose.

5

Manydamas, kad šis mokestis nesuderinamas su SESV 110 straipsniu, D. C. Târşia Judecătoria Sibiu (Sibiu apylinkės teismas) iškėlė civilinę bylą, prašydamas grąžinti jam nurodytą mokestį. 2007 m. gruodžio 13 d. minėtas teismas, nubausdamas Rumunijos valstybę, šį prašymą patenkino; jis rėmėsi tuo, kad šis mokestis prieštarauja SESV 110 straipsniui.

6

Rumunijos valstybė, atstovaujama Finansų ir ūkio ministerijos, dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą. Tribunalul Sibiu civilinių bylų kolegija sprendimu Nr. 401/2008 apribojo grąžintiną D. C. Târşia sumokėto specialaus variklinėms transporto priemonėms taikomo mokesčio sumą ir nurodė grąžinti tik šio mokesčio ir aplinkos taršos mokesčio, kuris turėjo būti sumokėtas vėliau pagal 2008 m. balandžio 21 d. Nepaprastąjį vyriausybės potvarkį Nr. 50/2008, kuriuo nustatomas aplinkos taršos mokestis už variklinių transporto priemonių naudojimą (Ordonanţă de urgenţă a Guvernului nr. 50/2008 pentru instituirea taxei pe poluare pentru autovehicule; Monitorul Oficial al României, 2008 m. balandžio 25 d., I dalis, Nr. 327), skirtumą.

7

2011 m. rugsėjo 29 d. D. C. Târșia Tribunalul Sibiu pateikė prašymą atnaujinti procesą. Remdamasis Administracinės teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi jis prašė, pirma, panaikinti šio teismo sprendimą Nr. 401/2008 ir, antra, priimti naują sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad Sprendime Tatu (C‑402/09, EU:C:2011:219) Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal SESV 110 straipsnį draudžiamas Nepaprastajame vyriausybės potvarkyje Nr. 50/2008 nustatytas aplinkos taršos mokestis. Todėl D. C. Târșia mano, kad Rumunijos valstybės kasacinis skundas buvo patenkintas pažeidžiant Sąjungos teisės viršenybės principą ir kad jam turi būti grąžinta visa sumokėto specialaus variklinėms transporto priemonėms taikomo mokesčio suma.

8

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad civilinio proceso teisės normose nenumatyta galimybės pateikti prašymą atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, grindžiamą Sąjungos teisės pažeidimu, nors toks prašymas gali būti pateiktas pagal administracinio proceso teisės normas.

9

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Sibiu nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17, 20, 21 ir 47 straipsnius, ESS 6 straipsnį, SESV 110 straipsnį, [Sąjungos] teisėje ir [Teisingumo Teismo] praktikoje įtvirtintą teisinio saugumo principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos tokios nuostatos, kaip [Administracinės teisenos įstatymo] 21 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, kai pažeidžiamas [Sąjungos] teisės viršenybės principas, leidžiama atnaujinti procesą dėl administracinėse bylose priimtų nacionalinių teismų sprendimų, tačiau neleidžiama atnaujinti proceso dėl nacionalinių teismų sprendimų, priimtų ne administracinėse, o kitose bylose (civilinėse arba baudžiamosiose), kai vienu iš šių sprendimų pažeidžiamas tas pats [Sąjungos] viršenybės principas?“

10

Rumunijos vyriausybė nurodo, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas. Šiuo klausimu ji tvirtina, pirma, kad D. C. Târşia ir Rumunijos valstybės teisiniai santykiai patenka į mokesčių teisės sritį. Todėl D. C. Târşia prašymui taikytina procesinė teisė yra procesinė mokesčių teisė, kuri patenka į administracinio proceso teisę. Tokiomis aplinkybėmis, nors prašymas atnaujinti procesą dėl sprendimo Nr. 401/2008 paskirtas nagrinėti šį sprendimą priėmusiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kolegijai, nagrinėjančiai civilines bylas, ji turi taikyti administracinio proceso teisę, įskaitant Administracinės teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas dėl proceso atnaujinimo pagrindų.

11

Antra, Rumunijos vyriausybė teigia, kad D. C. Târşia galėjo pareikšti specialųjį skundą dėl šio sprendimo panaikinimo. Ši teisių gynimo priemonė leistų perduoti nagrinėjamą bylą administracinių bylų kolegijai, kuri būtų galėjusi taikyti Administracinės teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį. Kadangi Rumunijos teisės sistemoje numatytos veiksmingos teisių gynimo priemonės, leidžiančios užtikrinti D. C. Târşia situacijos atitiktį Sąjungos teisei, atsakymas į klausimą nebūtų naudingas siekiant išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamą ginčą.

12

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 30 punktas ir Sprendimo Verder LabTec, C‑657/13, EU:C:2015:331, 29 punktas).

13

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai teismų bendradarbiavimo procedūrai Teisingumo Teismas būtent neprivalo tikrinti nacionalinio teismo pateikto nacionalinės teisės išaiškinimo tikslumo ar abejoti juo, nes toks aiškinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai. Be to, Teisingumo Teismas, gavęs nacionalinio teismo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi laikytis šio teismo pateikto nacionalinės teisės išaiškinimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Winner Wetten, C‑409/06, EU:C:2010:503, 35 punktą; Sprendimo Padawan, C‑467/08, EU:C:2010:620, 22 punktą ir Sprendimo Logstor ROR Polska, C‑212/10, EU:C:2011:404, 30 punktą).

14

Dar daugiau – Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad būtų naudingai atsakyta į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Nicula, C‑331/13, EU:C:2014:2285, 23 punktas ir Sprendimo Verder LabTec, C‑657/13, EU:C:2015:331, 29 punktas).

15

Šiuo atveju pritarimas Rumunijos vyriausybės argumentams, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tuo atveju, kai jam pateikiamas nagrinėti prašymas atnaujinti procesą dėl civilinėje byloje priimto teismo sprendimo, privalo taikyti administracinio proceso teisės normas, reikštų nacionalinės teisės išaiškinimą, nors toks išaiškinimas priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai.

16

Tačiau, nacionalinio teismo manymu, Administracinės teisenos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta galimybė atnaujinti procesą dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto administracinėje byloje, netaikytina pagrindinėje byloje, nes ši byla yra civilinė.

17

Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką nustatant nacionalinio mokesčio, surinkto pažeidžiant Sąjungos teisę, grąžinimo tvarką, renkant šį mokestį valstybės narės mokesčių administratoriaus ir apmokestinamųjų asmenų nustatyti teisiniai santykiai turi būti vertinami pagal nacionalinę teisę (šiuo klausimu žr. Sprendimo IN. CO. GE.’90 ir kt., C‑10/97–C‑22/97, EU:C:1998:498, 26 punktą).

18

Taigi Rumunijos vyriausybės pateiktą nepriimtinumu grindžiamą pirmą prieštaravimą reikia atmesti.

19

Dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, pagrįsto aplinkybe, kad nacionalinės teisės sistemoje yra veiksmingų teisių gynimo priemonių, kurios bet kuriuo atveju suteiktų D. C. Târşia galimybę laimėti bylą, pakanka priminti, kad tik nacionalinis teismas, kuriam nagrinėjant pagrindinę bylą kyla abejonių dėl to, ar jis gali atnaujinti procesą dėl civilinėje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, taip pat tai, kokia yra jo Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarba. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Transportes Urbanos y Servicios Generales, C‑118/08, EU:C:2010:39, 25 punktą ir Sprendimo Nicula, C‑331/13, EU:C:2014:2285, 21 punktą).

20

Kadangi jokia Teisingumo Teismui perduotoje bylos medžiagoje esanti informacija neleidžia padaryti išvados, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nebūtų naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Rumunijos vyriausybės nepriimtinumu grindžiamam antram prieštaravimui negalima pritarti.

21

Esant tokiai situacijai, pagal šio sprendimo 14 punkte primintą teismo praktiką prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas turi būti susijęs su pagrindinės bylos dalyku. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti Sąjungos teisę atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią neleidžiama atnaujinti proceso dėl civilinėse ir baudžiamosiose bylose priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų, nesuderinamų su Sąjungos teise. Kadangi iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pagrindinė byla nėra baudžiamoji, reikia pripažinti, kaip nurodo Rumunijos ir Lenkijos vyriausybės, kad nėra abejonių, jog Teisingumo Teismo atsakymas dėl šio aspekto visiškai nebus susijęs su pagrindinės bylos dalyku.

22

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus, reikia pripažinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas, išskyrus klausimą dėl galimybės atnaujinti procesą dėl baudžiamosiose bylose priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų, kurie nesuderinami su Sąjungos teise.

23

Pirmiausia reikia priminti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog civilinėje byloje priimtu teismo sprendimu D. C. Târşia buvo įpareigotas sumokėti aplinkos taršos mokestį už variklinių transporto priemonių naudojimą, kurį Teisingumo Teismas Sprendime Tatu (C‑402/09, EU:C:2011:219), priimtame įsiteisėjus minėtam nacionalinio teismo sprendimui, iš esmės pripažino nesuderinamu su SESV 110 straipsniu.

24

Tačiau pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kuriomis tokie mokesčiai draudžiami ir kurių išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi valstybės narės iš principo privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (Sprendimo Littlewoods Retail ir kt. C‑591/10, EU:C:2012:478, 24 punktas; Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 20 punktas ir Sprendimo Nicula, C‑331/13, EU:C:2014:2285, 27 punktas).

25

Be to, jei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Sąjungos teisės normas, asmenys turi teisę į tai, kad būtų grąžintas ne tik nepagrįstai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. Darytina išvada, kad valstybių narių pareigos grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktas mokesčių sumas kartu su palūkanomis principas kyla iš Sąjungos teisės (šiuo klausimu žr. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 25 ir 26 punktus ir Sprendimo Irimie, C‑565/11, EU:C:2013:250, 21 ir 22 punktus).

26

Nesant Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių nepagrįstai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimo klausimą, kiekviena valstybė narė, remdamasi savo proceso autonomijos principu, turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti išsamias ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių mokesčių mokėtojų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles (šiuo klausimu žr. Sprendimo Rewe‑Zentralfinanz ir Rewe‑Zentral, 33/76, EU:C:1976:188, 5 punktą, Sprendimo Aprile, C‑228/96, EU:C:1998:544, 18 punktą ir Sprendimo Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation, C‑362/12, EU:C:2013:834, 31 punktą).

27

Tačiau ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių mokesčių mokėtojų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti nepalankesnės, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės suteikiamomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Rewe‑Zentralfinanz ir Rewe‑Zentral, 33/76, EU:C:1976:188, 5 punktą; Sprendimo Transportes Urbanos y Servicios Generales, C‑118/08, EU:C:2010:39, 31 punktą ir Sprendimo Test Claimants in the Franked Investment Income Group Litigation, C‑362/12, EU:C:2013:834, 32 punktą).

28

Kadangi nagrinėjamu atveju sugrąžinti mokestį, pripažintą nesuderinamu su Sąjungos teise, kliudo įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo įpareigojama sumokėti šį mokestį, reikia priminti, kad res judicata galios principas svarbus tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų, tiek siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, tiek gerą teisingumo vykdymą, svarbu, kad teismo sprendimai, kurie įsiteisėja išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus numatytiems naudojimosi jomis terminams, nebegalėtų būti ginčijami (Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 58 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

29

Todėl Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, suteikiančių teismo sprendimui res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise nesuderinamą nacionalinę situaciją (Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Tokiomis aplinkybėmis, kai taikytinos vidaus proceso taisyklės numato nacionaliniam teismui galimybę, esant tam tikroms sąlygoms, peržiūrėti res judicata galią įgijusį sprendimą, kad situacija atitiktų nacionalinę teisę, pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus šia galimybe, jeigu šios sąlygos tenkinamos, turi būti pasinaudota pirmiausia, kad būtų atkurta nagrinėjamos situacijos atitiktis Sąjungos teisei (šiuo klausimu žr. Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 62 punktą).

31

Atsižvelgiant į pirma išdėstytus argumentus, reikia laikyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė ir pirmiausia lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad nacionalinis teismas neturėtų galimybės atnaujinti proceso dėl civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, jeigu paaiškėja, jog šis sprendimas nesuderinamas su jam įsiteisėjus Teisingumo Teismo pateiktu Sąjungos teisės išaiškinimu, nors tokia galimybė egzistuoja dėl nesuderinamų su Sąjungos teise įsiteisėjusių teismo sprendimų, priimtų administracinėse bylose.

32

Pagal šio sprendimo 27 punkte primintą teismo praktiką lygiavertiškumo principas draudžia valstybei narei nustatyti Sąjungos teisės pažeidimais grindžiamiems prašymams grąžinti mokestį taikomas procesines taisykles, kurios būtų nepalankesnės, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems prašymams (taip pat žr. Sprendimo Weber’s Wine World ir kt., C‑147/01, EU:C:2003:533, 104 punktą).

33

Pateikdamas klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo šio principo taikymo tikslais palyginti Sąjungos teisės pažeidimu grindžiamus administracinius skundus ir šios teisės pažeidimu grindžiamus civilinius ieškinius.

34

Šiuo klausimu, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 49 punkte, pagal šį principą reikalaujama vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus nacionalinės teisės pažeidimu, ir panašius ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu, bet nereikalaujama skirtingo pobūdžio byloms, pavyzdžiui, civilinėms ir administracinėms, kaip yra pagrindinės bylos atveju, taikyti tų pačių nacionalinių procesinių taisyklių. Be to, lygiavertiškumo principas nėra taikomas tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kuri susijusi su dviejų rūšių ieškiniais, kurie abu grindžiami Sąjungos teisės pažeidimu (Sprendimo ÖBB Personenverkehr, C‑417/13, EU:C:2015:38, 74 punktas).

35

Todėl pagal lygiavertiškumo principą nedraudžiama, kad nacionalinis teismas neturėtų galimybės atnaujinti proceso dėl civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, jeigu paaiškėja, jog šis sprendimas nesuderinamas su jam įsiteisėjus Teisingumo Teismo pateiktu Sąjungos teisės išaiškinimu, nors tokia galimybė egzistuoja dėl nesuderinamų su Sąjungos teise įsiteisėjusių teismo sprendimų, priimtų administracinėse bylose.

36

Dėl veiksmingumo principo reikia priminti, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos naudojimasis Sąjungos teisės privatiems asmenims suteikiamomis teisėmis praktiškai tampa neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šių nuostatų svarbą visam procesui, į šio proceso eigą ir šių nuostatų taikymo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

37

Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į atitinkamos valstybės narės teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugos, teisinio saugumo ir sklandžios proceso eigos principus (žr., be kita ko, Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, EU:C:2009:506, 27 punktą ir Sprendimo Agrokonsulting‑04, C‑93/12, EU:C:2013:432, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38

Kaip matyti iš šio sprendimo 28 punkto, Teisingumo Teismas daugelį kartų priminė res judicata galios principo svarbą (šiuo klausimu taip pat žr. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 38 punktą). Pavyzdžiui, buvo nuspręsta, kad pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, jog, siekdama atsižvelgti į bylai svarbios Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė po to, kai buvo priimtas res judicata galią įgijęs teisminės institucijos sprendimas, ši institucija turėtų peržiūrėti tą sprendimą (Sprendimo Impresa Pizzarotti, C‑213/13, EU:C:2014:2067, 60 punktas).

39

Nagrinėjamu atveju nė viena konkrečia pagrindinės bylos aplinkybe, kuri matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, negalima pateisinti kitokio požiūrio nei tas, kurio Teisingumo Teismas laikėsi šio sprendimo 28 ir 29 punktuose primintoje praktikoje, pagal kurią Sąjungos teisė nenustato nacionaliniam teismui pareigos netaikyti vidaus proceso taisyklių, pagal kurias teismo sprendimas įgyja res judicata galią, net jeigu tai leistų ištaisyti su šia teise nesuderinamą nacionalinę situaciją.

40

Šiomis aplinkybėmis, kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas, įpareigojantis D. C. Târșia sumokėti mokestį, kuris vėliau iš esmės buvo pripažintas nesuderinamu su Sąjungos teise, buvo priimtas nacionalinio teismo, kuris yra galutinė instancija, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką visų pirma dėl to, jog tokiu sprendimu padarytas iš Sąjungos teisės kylančių teisių pažeidimas paprastai nebegali būti ištaisytas, iš privačių asmenų negali būti atimta galimybė patraukti valstybę atsakomybėn siekiant, pasinaudojus tokia priemone, teisiškai apginti savo teises (šiuo klausimu žr. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 34 punktą ir Sprendimo Traghetti del Mediterraneo, C‑173/03, EU:C:2006:391, 31 punktą).

41

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus argumentus, į klausimą reikia atsakyti taip, kad Sąjungos teisė ir pirmiausia lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, jog tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal juos nedraudžiama, kad nacionalinis teismas neturėtų galimybės atnaujinti proceso dėl civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, jeigu paaiškėja, jog šis sprendimas nesuderinamas su jam įsiteisėjus Teisingumo Teismo pateiktu Sąjungos teisės išaiškinimu, nors tokia galimybė egzistuoja dėl nesuderinamų su Sąjungos teise įsiteisėjusių teismo sprendimų, priimtų administracinėse bylose.

42

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

Sąjungos teisė ir pirmiausia lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai turi būti aiškinami taip, jog tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis pagal juos nedraudžiama, kad nacionalinis teismas neturėtų galimybės atnaujinti proceso dėl civilinėje byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo, jeigu paaiškėja, jog šis sprendimas nesuderinamas su jam įsiteisėjus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktu Sąjungos teisės išaiškinimu, nors tokia galimybė egzistuoja dėl nesuderinamų su Sąjungos teise įsiteisėjusių teismo sprendimų, priimtų administracinėse bylose.