1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 101 straipsnio išaiškinimu. Cour d’appel de Paris konkrečiai klausia, ar šiuo straipsniu draudžiama įpareigoti licenciatą pagal patento licencijavimo sutartį mokėti licencinius mokesčius per visą sutarties galiojimo laikotarpį iki jos nutraukimo, nors licencijuojamas patentas ar patentai nepažeisti ir nepripažinti negaliojančiais.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl arbitražo teismo sprendimų panaikinimo byloje tarp Genentech Inc., pagal Delavero teisę veikiančios bendrovės (Jungtinės Amerikos Valstijos) (toliau – Genentech), ir pagal Vokietijos teisę veikiančių bendrovių Hoechst GmbH (buvusi Hoechst AG, toliau – Hoechst) bei Sanofi‑Aventis Deutschland GmbH (toliau – Sanofi‑Aventis).

3.

SESV 101 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami: visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, būtent tie, kuriais:

2.   Visi pagal šį straipsnį draudžiami susitarimai arba sprendimai savaime yra niekiniai.

3.   Tačiau šio straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti paskelbtos netaikytinomis:

kurie padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, kartu sudarydami sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, ir kurie:

4.

Civilinio proceso kodekso 1518 straipsnyje nustatyta:

„Dėl Prancūzijoje priimto tarptautinio arbitražo sprendimo gali būti pareiškiamas tik ieškinys dėl panaikinimo.“

5.

Civilinio proceso kodekso 1520 straipsnyje nustatyta:

„Ieškinį dėl panaikinimo galima pareikšti tik jeigu:

6.

1992 m. rugpjūčio 6 d. pagal Vokietijos teisę veikianti bendrovė Behringwerke AG (toliau – Behringwerke) ( 2 ) suteikė Genentech neišimtinę pasaulinę licenciją (toliau – licencinė sutartis) naudoti žmogaus citomegalo viruso (ŽCV) aktyvatorių, leidžiantį padidinti ląstelėse vykstančių procesų, naudojamų baltymų gamybai, veiksmingumą (toliau – aktyvatorius). Dėl šios technologijos 1992 m. balandžio 22 d. buvo išduotas Europos patentas Nr. EP 0173 177 53 (toliau – patentas EP 177), o dar du patentai atitinkamai 1998 m. gruodžio 15 d. ir 2001 m. balandžio 17 d. išduoti Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – patentas US 522 ir patentas US 140). 1999 m. sausio 12 d. Europos patentų tarnyba (EPT) pripažino patentą EP 177 negaliojančiu.

7.

Licencinei sutarčiai buvo taikoma Vokietijos teisė.

8.

Iš licencinės sutarties 3.1 straipsnio matyti, kad Genentech už teisę naudoti aktyvatorių įsipareigojo mokėti:

9.

Genentech sumokėjo vienkartinį mokestį ir metinį mokestį, tačiau niekada nemokėjo einamojo mokesčio.

10.

2008 m. birželio 30 d.Hoechst ir Sanofi‑Aventis užklausė Genentech dėl galutinių produktų, pagamintų naudojant patentuotas medžiagas ir procesus, suteikiančius teisę į einamųjų mokesčių mokėjimą.

11.

2008 m. rugpjūčio 27 d. laišku Genentech pranešė Hoechst ir Sanofi‑Aventis, kad nutraukia licencinę sutartį ir kad nutraukimas įsigalios po dviejų mėnesių ( 4 ).

12.

2008 m. spalio 24 d. manydamos, kad siekdama pagaminti Rituxan ® ( 5 ) ir kitus vaistus Genentech naudojo aktyvatorių rekombinuotai baltymų sintezei ir nemokėjo einamųjų mokesčių nuo visų šių vaistų pardavimo, todėl pažeidė licencinę sutartį, Hoechst ir Sanofi‑Aventis pagal licencinės sutarties 11 straipsnyje nustatytą arbitražinę išlygą pareiškė arbitražinį ieškinį Genentech Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautiniame arbitražo teisme, šis buvo įregistruotas numeriu 15900/JHN/GFG.

13.

2008 m. spalio 27 d.Hoechst ir Sanofi‑Aventis pareiškė Genentech ir Biogen (buvusi – Biogen Idec) ieškinį United States District Court for the Eastern District of Texas (Jungtinių Amerikos Valstijų Teksaso rytų apygardos teismas, Jungtinės Amerikos Valstijos) dėl patentų US 522 ir US 140 pažeidimo. Genentech ir Biogen Idec tą pačią dieną kreipėsi į United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas, Jungtinės Amerikos Valstijos) dėl šių patentų pripažinimo negaliojančiais.

14.

Abu šie ieškiniai buvo nagrinėjami United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas) sujungus bylas.

15.

2011 m. kovo 11 d.United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas) iš esmės nusprendė, kad nagrinėjami patentai nepažeisti ir atmetė ieškinį dėl patentų pripažinimo negaliojančiais, laikydamasis nuomonės, kad Genentech nepavyko pateikti reikiamų įrodymų. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2012 m. kovo 22 d.United States Court of Appeals for the Federal Circuit (Jungtinių Amerikos Valstijų federalinės apygardos apeliacinis teismas, Jungtinės Amerikos Valstijos) sprendimu ir įsiteisėjo.

16.

2012 m. rugsėjo 5 d. trečiuoju daliniu sprendimu (toliau – trečiasis dalinis sprendimas) ( 6 ) šalių pasirinktas vienintelis arbitras nutarė ( 7 ), kad Genentech gamino Rituxan ®, „kurį laiką neteisėtai arba teisėtai naudodama patentuotą aktyvatorių“ pagal [patentą EP 177], o vėliau – [patentus US 522 ir US 140] <…>“ ( 8 ), ir tuo remdamasis patvirtino Genentech pareigą sumokėti Hoechst ir Sanofi‑Aventis einamuosius mokesčius nuo Rituxan ® ir tų pačių savybių turinčių produktų pardavimo ( 9 ).

17.

Vienintelis arbitras nusprendė, kad iš pradžių Genentech norėjo naudoti aktyvatorių ir nebūti laikoma pažeidėja ( 10 ), todėl buvo sudaryta licencinė sutartis. Iš to, kaip nurodė vienintelis arbitras, buvo galima spręsti, kad licencinės sutarties komercinis tikslas ( 11 ) buvo išvengti bet kokio proceso dėl patentų US 522 ir US 140 galiojimo per visą licencinės sutarties galiojimo laikotarpį ( 12 ). Minėto arbitro teigimu, „tokia situacija negalėjo tęstis amžinai, nes vienai iš šalių buvo numatyta galimybė gana greitai nutraukti [licencinę sutartį] <...>“ ( 13 ).

18.

Kaip nurodė vienintelis arbitras, įregistravus patentą tokia licenciatė, kokia yra Genentech, galėjo papildomai apsidrausti, įsigydama šio patento naudojimo licenciją, skirtingai nei trečiasis asmuo, kuris galėjo būti atgrasytas nuo konkuravimo su licenciatu. Todėl vienintelis arbitras nusprendė, kad pagal licencinę sutartį patentų įregistravimas buvo svarbi aplinkybė nustatant komercinio pagrindo sudaryti nagrinėjamą licencinę sutartį buvimą, o jų galiojimo klausimas neturėjo reikšmės. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad ginčas dėl patentų galėjo trukti daug metų, kaip rodo Jungtinėse Amerikos Valstijose lygiagrečiai nagrinėjamos bylos, dėl to galėjo būti patiriama didelių išlaidų ( 14 ). Taigi tokia bendrovė, kokia yra Genentech, buvo suinteresuota sudaryti tokią sutartį.

19.

Todėl vienintelis arbitras nusprendė, kad pagal licencinę sutartį atliktų arba mokėtinų mokėjimų nebuvo galima susigrąžinti arba jie liko mokėtini tuo atveju, jeigu patentas būtų pripažintas negaliojančiu arba nebūtų pažeistas vykdant licencinės sutarties naudos gavėjo veiklą ( 15 ). Kadangi licencinės sutarties komercinis tikslas buvo išvengti bet kokio teisminio ginčo dėl patentų, vienintelis arbitras manė, kad galutinis procedūros, susijusios su patentu, rezultatas neįpareigotų licenciaro, jeigu patentas būtų pripažintas negaliojančiu, grąžinti gautų licencinių mokesčių, o licenciatas nebūtų atleistas nuo pareigos mokėti šiuos mokesčius, jeigu nebūtų jų sumokėjęs, kaip tai padarė Genentech.

20.

Remdamasis tokiais argumentais, minėtas arbitras nusprendė, kad pagal licencinę sutartį Genentech turėjo mokėti einamuosius mokesčius Hoechst ir Sanofi‑Aventis nuo Rituxan ®, pagaminto laikotarpiu nuo 1998 m. gruodžio 15 d. (patento US 522 išdavimo data) iki 2008 m. spalio 28 d. (licencinės sutarties nutraukimo data) ( 16 ), pardavimo.

21.

Jis taip pat priteisė Hoechst ir Sanofi‑Aventis391420,36 EUR ir 293565,27 JAV dolerių (USD) (maždaug 260000 EUR) atstovavimo išlaidų iš Genentech, patirtų per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d.

22.

Galiausiai vienintelis arbitras nutarė, kad dėl mokėtinų mokesčių sumos, arbitražo išlaidų ir kitų atstovavimo išlaidų nuspręs priimdamas galutinį sprendimą.

23.

2013 m. vasario 25 d. vienintelis arbitras priėmė galutinį sprendimą ir įpareigojo Genentech sumokėti Hoechst108322850 EUR ir paprastąsias palūkanas kaip kompensaciją, 211250 EUR arbitražo išlaidų, 634649,88 EUR ir 555907,23 USD (maždaug 490778 EUR) kaip atstovavimo išlaidas ( 17 ).

24.

Galutinio sprendimo 219 punkte vienintelis arbitras pažymėjo, jog per procedūrą Genentech pavėluotai teigė, jog „Hoechst pastangos aiškinti [licencinę sutartį] taip, kad pagal ją ši bendrovė gali susirinkti einamuosius mokesčius, neatsižvelgiant į tai, ar tariamai licencijuoti produktai [buvo] saugomi licencijuotų patentų, pažeidė Europos Sąjungos antimonopolinius teisės aktus“.

25.

Šiuo klausimu vienintelis arbitras nusprendė, kad „Genentech nenurodė, kaip būtų pažeista [Sąjungos konkurencijos teisė] <...> jeigu ji pralaimėtų šią bylą arbitraže. Pagal Vokietijos licencijų teisę leidžiamos licencinės sutartys siekiant panaudoti nepatentuotą praktinę patirtį ir šiuo tikslu gali būti numatomi licenciniai mokesčiai. To negalima pakeisti teigiant, juo labiau neargumentuotai, kad šia licencija pažeidžiama [Sąjungos konkurencijos teisė]“ ( 18 ).

26.

Genentech, remdamasi Civilinio proceso kodekso 1518 ir 1520 straipsniais, pareiškė ieškinį Cour d’appel de Paris dėl trečiojo dalinio sprendimo, Galutinio sprendimo ir jo priedo panaikinimo.

27.

2013 m. spalio 3 d. nutartimi Cour d’appel de Paris atmetė Genentech prašymą sujungti bylas dėl trečiojo dalinio sprendimo, Galutinio sprendimo ir jo priedo panaikinimo.

28.

Nagrinėdamas bylą dėl trečiojo dalinio sprendimo panaikinimo Cour d’appel de Paris kelia klausimą dėl licencinės sutarties atitikties SESV 101 straipsniui. Jis nurodo, jog vienintelis arbitras laikėsi nuomonės, kad licencinės sutarties galiojimo laikotarpiu licenciatas turėjo mokėti joje numatytus mokesčius, nors patento ar patentų negaliojimas buvo taikomas atgaline data. Jam kyla klausimas, ar tokia sutartimi pažeidžiamos SESV 101 straipsnio nuostatos, nes pagal ją licenciatas įpareigojamas mokėti mokesčius, kurie dabar jau neturi pagrindo dėl patento ar patentų, susijusių su suteiktomis teisėmis, negaliojimo, todėl jo padėtis tampa „nepalanki konkurenciniu požiūriu“.

29.

Šiomis aplinkybėmis Cour d‘appel de Paris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar SESV 101 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama patentų pripažinimo negaliojančiais atveju vykdyti licencijos sutartį, pagal kurią licenciatas privalo mokėti mokestį tik už tai, kad naudojasi su licencijuotais patentais susijusiomis teisėmis?“

30.

2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi Cour de cassation (Prancūzija) pripažino Hoechst ir Sanofi‑Aventis kasacinį skundą dėl 2014 m. rugsėjo 23 d.Cour d’appel de Paris sprendimo, kuriame numatyta pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui, nepriimtinu.

31.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo užregistruotas Teisingumo Teismo kanceliarijoje 2014 m. gruodžio 9 d. Pastabas raštu pateikė Genentech, Hoechst ir Sanofi‑Aventis, Prancūzijos, Ispanijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

32.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį šalių buvo paprašyta raštu atsakyti į Teisingumo Teismo klausimus, ir jos tai padarė 2015 m. gruodžio 18 d.

33.

2016 m. sausio 20 d. įvyko posėdis, per kurį Genentech, Hoechst ir Sanofi‑Aventis, Prancūzijos ir Ispanijos vyriausybės bei Komisija pateikė žodines pastabas.

34.

Hoechst ir Sanofi‑Aventis, taip pat Prancūzijos vyriausybė mano, kad prejudicinis klausimas yra grindžiamas klaidinga faktine prielaida. Iš tiesų, kiek jis susijęs su licencinės sutarties atitiktimi SESV 101 straipsniui „patentų pripažinimo negaliojančiais atveju“ ( 19 ), negaliojančiu 1999 m. sausio 12 d. buvo pripažintas tik patentas EP 177, bet ne patentai US 522 ir US 140 ( 20 ). Todėl prejudicinis klausimas netenka prasmės ir jį reikia pripažinti nepriimtinu.

35.

Mano nuomone, tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausime nurodo „patentų“ (daugiskaita) pripažinimą negaliojančiais, nors negaliojančiu buvo pripažintas tik vienas patentas, nereiškia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą grindžiamas klaidinga faktine prielaida.

36.

Iš tiesų iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas puikiai žino tai, kad patentai US 522 ir US 140 nebuvo pripažinti negaliojančiais.

37.

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2 puslapyje nurodo, kad dėl technologijos, kuriai taikoma licencinė sutartis, „išduota daug patentų, pirma, 1992 m. balandžio 22 d. išduotas Europos patentas [EP 177], kurį vėliau1999 m. sausio 12 d.panaikino Europos patentų tarnyba dėl naujumo nebuvimo, antra, 1998 m. gruodžio 15 d. išduotas patentas [US 520], o galiausiai 2001 m. balandžio 17 d. – patentas [US 140] ( 21 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas niekur neužsimena apie patentų US 522 ir US 140 pripažinimą negaliojančiais.

38.

Be to, prašymo priimti prejudicinį sprendimą 3 puslapyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo 2011 m. kovo 11 d.United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas) sprendimą, kuriame, minėto teismo teigimu, buvo nuspręsta, „kad Rituxan ® nėra aptariamų patentų pažeidimas“. Remiantis tuo darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo žinomas šio sprendimo, kuriuo taip pat atmestas ieškinys dėl patentų US 522 ir US 140 pripažinimo negaliojančiais, turinys ( 22 ).

39.

Galiausiai, nors vienintelis arbitras trečiojo dalinio sprendimo 193 ir 194 punktuose nurodė, kad United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas) pripažino patentus US 522 ir US 140 negaliojančiais, galutiniame sprendime šios klaidos nebėra. Atvirkščiai, Galutinio sprendimo 50 punkte vienintelis arbitras labai aiškiai nurodė, kad Genentech ieškinys, kuriuo buvo prašoma pripažinti patentus US 522 ir US 140 negaliojančiais, atmestas.

40.

Nors trys ieškiniai dėl negaliojimo, pareikšti Cour d’appel de Paris dėl trečiojo dalinio sprendimo, Galutinio sprendimo ir jo priedo, nesujungti ( 23 ), iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos aišku, kad visi trys ieškiniai yra susiję. Iš tiesų prašyme priimti prejudicinį sprendimą pats jį pateikęs teismas šiuos tris sprendimus laiko viena visuma ( 24 ). Taigi aišku, kad jokios klaidingos faktinės prielaidos nepadaryta.

41.

Bet kuriuo atveju, nepaisant to, ar klaidinga faktinė prielaida buvo padaryta, ar ne, tai neturi jokios įtakos mano toliau siūlomam atsakymui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, vienodai susijusį su patento (šiuo atveju – patento EP 177) pripažinimo negaliojančiu ir su patento (šiuo atveju – patentų US 522 ir US 140) nepažeidimo atveju.

42.

Iš tiesų, kaip Komisija nurodė atsakydama į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, „vienintelis arbitras trečiajame daliniame sprendime nutarė, kad [licencine] sutartimi nebuvo siekiama numatyti mokesčių grąžinimo ar nereikalavimo, jeigu kai kurie patentai vėliau būtų pripažinti negaliojančiais arba nepažeistais. Šios sutarties, aiškinamos atsižvelgiant į Vokietijos teisę ir šalių derybų eigą, tikslas buvo apsaugoti patento (-ų) naudotoją, t. y. Genentech, nuo bylos dėl patento (-ų), kuri galėjo trukti ilgai ir daug kainuoti. Iš to darytina išvada, jog tai, kad amerikietiškieji patentai galėjo būti laikomi negaliojančiais arba nepažeistais, nepakeičia Genentech pareigos mokėti licencini[ų] mokesči[ų] apimties“.

43.

Hoechst ir Sanofi‑Aventis, taip pat Prancūzijos vyriausybė mano, kad Teisingumo Teismas negali pateikti naudingo atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

44.

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos vyriausybė teigia, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą tiksliai nenurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios yra būtinos taikant SESV 101 straipsnį, ir, be kita ko, nurodo 2004 m. balandžio 27 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 772/2004 dėl [SESV 101] straipsnio 3 dalies taikymo technologijų perdavimo susitarimų kategorijoms ( 25 ), pavyzdžiui, realios nagrinėjamos rinkos veikimo sąlygos ir struktūra, licencinės sutarties pobūdis (konkurentų sutartis ar abipusis susitarimas) ir šiai sutarčiai taikomos Vokietijos teisės aspektai.

45.

Manau, kad šiuos argumentus reikia atmesti, nes padarysiu išvadą, kad, remiantis Sprendimu Ottung (320/87, EU:C:1989:195), pagal SESV 101 straipsnio 1 ir 2 dalis trečiojo dalinio sprendimo nereikia panaikinti ( 26 ). Pagal Prancūzijos vyriausybės minėtus išimčių reglamentus ( 27 ) SESV 101 straipsnio 3 dalis taikoma technologijų perdavimo susitarimų, kuriuose dalyvauja ne daugiau kaip dvi įmonės, ir su jais susijusių suderintų veiksmų, kuriems taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis, kategorijoms, o aš manau, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra.

46.

Bet kuriuo atveju laikausi nuomonės, kad jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano išvadai, jis neturėtų pakankamai duomenų tokiai analizei atlikti.

47.

Tik jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano išvadai, galima būtų pripažinti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su minėtų išimčių reglamentų taikymu.

48.

Hoechst ir Sanofi‑Aventis teigia, kad į prejudicinį klausimą neįmanoma atsakyti nepažeidus Prancūzijos teisės, pagal kurią tarptautinių arbitražo teismų sprendimus draudžiama persvarstyti iš esmės, nebent būtų aiškiai pažeista viešoji tarptautinė tvarka ( 28 ).

49.

Jeigu nėra tokio aiškaus pažeidimo (kaip kartelio atveju), Hoechst ir Sanofi‑Aventis atskiria atvejį, kai tarptautinio arbitražo teismo sprendime nieko nenurodoma dėl įmonių susitarimo atitikties SESV 101 straipsniui, ir šiuo atveju galėtų būti pakenkta konkurencijos teisės veiksmingumui, ir atvejį, kai šis klausimas iškeliamas tarptautinio arbitražo teismo sprendime. Jų nuomone, antruoju atveju, kuris yra susiklostęs šioje byloje, norint atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikėtų persvarstyti trečiąjį dalinį sprendimą iš esmės, nes negaliojimo pagrindas, dėl kurio pateiktas minėtas klausimas, buvo iškeltas ir aptartas vienintelio arbitro nagrinėjamoje byloje.

50.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą.

51.

Jeigu nacionalinių teismų pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą, nebent akivaizdu, kad iš tikrųjų prašymu priimti prejudicinį sprendimą jo prašoma išspręsti dirbtinį ginčą arba pateikti konsultacinę nuomonę bendraisiais ar hipotetiniais klausimais, kad prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su bylos aplinkybėmis ar dalyku arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ar teisines aplinkybes, būtinas naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 29 ).

52.

Mano nuomone, nė viena aplinkybė nerodo, kad pateiktas klausimas yra hipotetinis ar prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos, kuri susijusi su SESV 101 straipsniu, faktinėmis aplinkybėmis ar dalyku. Be to, manau, kad Teisingumo Teismas turi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinas naudingai atsakyti į jam pateiktą klausimą.

53.

Tik dėl išsamumo dar norėčiau pažymėti, kad Cour de cassation pripažino nepriimtinu Hoechst ir Sanofi‑Aventis kasacinį skundą dėl Cour d’appel de Paris, nusprendusio pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą, 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo.

54.

Todėl man prejudicinis klausimas atrodo priimtinas ir į jį reikia atsakyti.

55.

Savo rašytinėse pastabose Prancūzijos vyriausybė primena, jog Sprendimo Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269) 32 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybių narių teismų atliekama tarptautinių arbitražo teismų sprendimų, kuriuose keliami Sąjungos teisės klausimai, kontrolė gali būti „platesnė arba siauresnė, atsižvelgiant į konkretų atvejį“, paisant valstybių narių taisyklių, kurias jos yra priėmusios, kai įgyvendino savo procesinę autonomiją. Tuo remdamasi Prancūzijos vyriausybė teigia, kad Prancūzijos teisės normos, pagal kurias Prancūzijos teismai negali persvarstyti tarptautinių arbitražo teismų sprendimų iš esmės ir, nagrinėdami tokį ieškinį dėl tarptautinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, gali tikrinti tik tai, ar yra padarytas „aiškus“ tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimas ( 30 ), atitinka Sąjungos teisėje įtvirtintą veiksmingumo principą.

56.

Hoechst ir Sanofi‑Aventis teigia ( 31 ), kad nors Sprendime Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269) Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl tarptautinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, pagal savo vidaus proceso normas turėtų patenkinti ieškinį dėl panaikinimo, grindžiamą SESV 101 straipsnio pažeidimu, pagal nagrinėjamas Prancūzijos proceso teisės normas tarptautinių arbitražo teismų sprendimus draudžiama persvarstyti iš esmės ir ši kontrolė gali apimti tik „aiškų“ pažeidimą ( 32 ).

57.

Tačiau, kaip nurodo Hoechst ir Sanofi‑Aventis, kadangi galimo licencinės sutarties prieštaravimo SESV 101 straipsniui klausimas buvo iškeltas ir aptartas vienintelio arbitro nagrinėtoje byloje ir šis arbitras jį atmetė, į prejudicinį klausimą neįmanoma atsakyti nepersvarsčius trečiojo dalinio sprendimo iš esmės, nes tokia licencinė sutartis, kaip nagrinėjamoji šioje byloje, savo tikslu negalėjo riboti SESV 101 straipsnio, taigi negalėjo lemti aiškaus SESV 101 straipsnio pažeidimo.

58.

Mano nuomone, tarptautinių arbitražo teismų sprendimų kontrolės apimties apribojimai Prancūzijos teisėje ( 33 ), kuriuos nurodė Hoechst ir Sanofi‑Aventis ir Prancūzijos vyriausybė, t. y. aiškus tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimo pobūdis ir negalimumas tikrinti tarptautinio arbitražo teismo sprendimo dėl panašaus pažeidimo, jeigu viešosios tvarkos klausimas buvo iškeltas ir aptartas arbitražo teisme, prieštarauja Sąjungos teisės veiksmingumo principui.

59.

Kalbant apie tarptautinių arbitražo teismų sprendimų atitikties Sąjungos teisei kontrolę remiantis viešosios tvarkos išlyga, kurią Teisingumo Teismas nustatė Sprendime Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269), kaip ir šiuo atveju, susijusiame su ieškiniu dėl tarptautinio arbitražo teismo sprendimo panaikinimo, grindžiamu prieštaravimu viešajai tvarkai, ir kurią jis patvirtino Sprendime Gazprom (C‑536/13, EU:C:2015:316), dėl prašymo pripažinti ir vykdyti tarptautinio arbitražo teismo sprendimą, kuris buvo ginčijamas dėl viešosios tvarkos motyvų, reikia priminti, kad, kaip nurodo Teisingumo Teismas, vadinamieji „tradiciniai“ ( 34 ) arbitražo teismai nėra valstybių narių teismai, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Todėl jie negali pateikti prejudicinių klausimų. Tad būtent valstybių narių teismai, kaip jie suprantami pagal SESV 267 straipsnį, prireikus pasitelkdami prašymo priimti prejudicinį sprendimą mechanizmą ( 35 ), nagrinėja (tarptautinių arba netarptautinių) arbitražo teismų sprendimų atitiktį Sąjungos teisei, jeigu kreipiamasi dėl šių sprendimų panaikinimo ( 36 ), paskelbimo vykdytinais ( 37 ), arba bet kurios kitos taikytinoje nacionalinėje teisėje numatytos teisių gynimo priemonės ar kontrolės būdo.

60.

Kitaip tariant, pagal tarptautinių arbitražo teismų sprendimų atitikties materialinei Sąjungos teisei kontrolės pagal viešosios tvarkos išlygą sistemą, nesvarbu, ar būtų pareikštas ieškinys dėl tokio sprendimo pripažinimo ir vykdymo, ar dėl jo panaikinimo, kontrolė turi būti atliekama galutiniu etapu, t. y. ją turi atlikti valstybių narių teismai, o ne pirminiu etapu arbitražo teismai ( 38 ).

61.

Iš tiesų tarptautinio komercinio arbitražo arbitrų užduotis yra teisingai aiškinti ir taikyti šalis siejančią sutartį. Atliekant šią užduotį, arbitrams gali tekti natūraliai taikyti Sąjungos teisę, jeigu ji yra sutarčiai taikytinos teisės (lex contractus) arba arbitražui taikytinos teisės (lex arbitri) dalis. Tačiau Europos viešosios tvarkos normų laikymąsi turi tikrinti valstybių narių teismai, o ne arbitrai, nagrinėdami ieškinį dėl panaikinimo arba per pripažinimo ir vykdymo procedūrą ( 39 ).

62.

Taigi ši sistema veikia priešingai nei tarpusavio pasitikėjimo sistema, be kita ko, nustatyta 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 40 ), kuriame pareiga tikrinti, ar laikomasi Sąjungos teisės, taikytinos bylos esmei, taigi kartu Europos viešosios tvarkos normų, nustatoma bylos esmę nagrinėjančiam teismui (t. y. galutiniu etapu), o ne pirminiu etapu teismui, nagrinėjančiam bylą dėl pripažinimo ir vykdymo ( 41 ).

63.

Tuo remdamasis išanalizuosiu abu Prancūzijos teisėje nustatytus apribojimus.

64.

Nors tarptautinio arbitražo teismo sprendimo kontrolė pagal Europos viešosios tvarkos normas (jos apima tik labai ribotą Sąjungos teisinės sistemos normų kategoriją) turi apimti tik akivaizdžius arba aiškius SESV 101 straipsnio pažeidimus, ši kontrolė taptų apgaulinga, atsižvelgiant į tai, kad susitarimai ar veiksmai, kuriais gali būti ribojama arba iškreipiama konkurencija, yra „dažnai slapti“ ( 42 ), dėl to daugeliu atvejų teisės subjektams būna neįmanoma (arba pernelyg sunku) įgyvendinti Sąjungos konkurencijos teisės jiems suteikiamas teises.

65.

Iš tiesų, kaip savo rašytinių pastabų 21 punkte pripažįsta Hoechst ir Sanofi‑Aventis ir jų teisės ekspertas savo išvados 5 punkte ( 43 ), dėl savo ribotumo tokia kontrolė apimtų tik „akivaizdžiausius [SESV 101 straipsnio] pažeidimus, pavyzdžiui, susitarimus dėl kainų nustatymo ar rinkos pasidalijimo“. Taigi teismas, nagrinėjantis ieškinį dėl panaikinimo, visiškai negalėtų tikrinti apribojimų, kurie vertinami pagal jų poveikį, nes norint juos konstatuoti reikėtų daugiau nei minimaliai patikrinti arbitražo teismo sprendimo esmę, o Prancūzijos teismai negalėtų to padaryti.

66.

Vis dėlto, nors SESV 101 straipsnio pažeidimai skirstomi pagal jų akivaizdumą ir kenksmingumą, t. y. į ribojimus dėl tikslo ir ribojimus dėl poveikio ( 44 ), nė viena SESV 101 straipsnio nuostata neleidžia daryti išvados, kad kurie nors iš šių apribojimų yra toleruotini. Iš tiesų SESV 101 straipsnyje aiškiai draudžiami įmonių susitarimai, „kurių tikslas ar poveikis“ ( 45 ) yra riboti konkurenciją. Taigi, arba SESV 101 straipsnis pažeidžiamas ir nagrinėjamas įmonių susitarimas teisiškai negalioja ir yra niekinis, arba ne.

67.

Todėl šiuo atžvilgiu praktiškai nesvarbu tai, ar viešosios tvarkos normos pažeidimas yra aiškus, ar ne. Nė viena sistema negali toleruoti svarbiausių savo normų, priklausančių jos viešajai tvarkai, pažeidimų, neatsižvelgiant į tai, ar šie pažeidimai yra aiškūs, ar ne, ar jie akivaizdūs, ar ne.

68.

Sprendimo Eco Swiss (C‑126/97, EU:C:1999:269) 36 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 101 straipsnis (anksčiau – EB 81 straipsnis) yra „esminė nuostata, būtina [Sąjungai] patikėtoms užduotims įgyvendinti, visų pirma vidaus rinkai veikti“ ( 46 ).

69.

Be to, Sprendimo Gazprom (C‑536/13, EU:C:2015:316) 37 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad tarpusavio pasitikėjimo principas nėra privalomas arbitražo teismams ( 47 ). Tai reiškia, kad valstybių narių teismai neprivalo paisyti arbitražo teismų, kurie nėra valstybių narių teismai, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį, pateiktų atsakymų į Sąjungos teisės klausimus.

70.

Todėl, nors SESV 101 straipsnis yra tokia svarbi Sąjungos teisinei sistemai nuostata, aplinkybė, kad šalys arbitražo teisme iškėlė ir aptarė tarptautinio arbitražo teismo sprendimo neatitikties šiai nuostatai klausimą, negali turėti lemiamos reikšmės, nes šalių elgesys arbitražo byloje galėtų pakenkti šio straipsnio veiksmingumui, o arbitražo teismas iš principo negali ( 48 ) pateikti Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo ir aiškinti bei taikyti Sąjungos teisę nebūtinai yra jo užduotis.

71.

Dėl šių priežasčių valstybės narės teismo atliekama tarptautinių arbitražo teismų sprendimų prieštaravimo Europos viešosios tvarkos normoms kontrolė negali būti siejama su tuo, ar šis klausimas buvo, ar nebuvo keliamas arba aptariamas arbitražo teismo byloje, ir ši kontrolė negali būti ribojama nacionalinėje teisėje nustatytu draudimu persvarstyti nagrinėjamą sprendimą iš esmės.

72.

Kitaip tariant, viena ar kelios susitarimų, kurie gali būti antikonkurenciniai, šalys negali, pasitelkdamos arbitražą, išvengti šių susitarimų kontrolės pagal SESV 101 ir 102 straipsnius.

73.

Skaitant trečiąjį dalinį sprendimą ir iš vienintelio arbitro pateikto licencinės sutarties išaiškinimo matyti, kad Genentech prievolė mokėti einamuosius mokesčius bendrovėms Hoechst ir Sanofi‑Aventis, apskaičiuotus pagal jų vaistų gamybą naudojant aktyvatoriaus technologiją, nepriklausė nuo to, ar ši technologija yra arba išliks saugoma patento ( 49 ).

74.

Iš tiesų pagal trečiąjį dalinį sprendimą paprasto nagrinėjamos technologijos naudojimo licencijos sutarties galiojimo laikotarpiu pakako, kad atsirastų prievolė mokėti einamuosius mokesčius ( 50 ).

75.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas neturi peržiūrėti ar kvestionuoti vienintelio arbitro nustatytų faktinių aplinkybių ar jo remiantis Vokietijos teise pateikto licencinės sutarties aiškinimo, pagal kurį šia licencine sutartimi įpareigojama mokėti mokesčius, nepaisant vieno ar kelių patentų pripažinimo negaliojančiais ar nepažeidimo.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo, kaip aiškinti SESV 101 straipsnį, todėl Genentech nuorodos į Sprendimą Huawei Technologies (C‑170/13, EU:C:2014:2391) ir į kai kurias mano išvados ( 51 ), kurią pateikiau toje byloje, ištraukas, susijusias su SESV 102 straipsniu, neturi prasmės.

77.

Genentech nuomone, trečiajame daliniame sprendime nustatytas įpareigojimas mokėti nagrinėjamus einamuosius mokesčius, jeigu patentas pripažįstamas negaliojančiu arba jeigu nėra licencijuoto patento pažeidimo, ne tik reikšmingai paveikia valstybių narų tarpusavio prekybą, bet ir riboja konkurenciją ir savo tikslu, ir poveikiu.

78.

Dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai Genentech pažymi, kad 1998 m. birželio 2 d. Komisija suteikė leidimą pateikti į rinką MabThera® pagal 1993 m. liepos 22 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2309/93, nustatantį Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo bei priežiūros tvarką ir įsteigiantį Europos vaistų vertinimo agentūrą ( 52 ), ir šis leidimas galiojo pardavimui visoje Sąjungoje. Kaip nurodo Genentech, bylai reikšmingu laikotarpiu (1998–2008 m.) ji gamino „rituksimabą“, siekdama pateikti jį įvairių valstybių narių rinkoms, daugiausia Vokietijos Federacinės Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Italijos Respublikos bei Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės rinkoms. Ji pažymi, kad vienintelio arbitro priteisti mokesčiai buvo apskaičiuoti remiantis grynaisiais pasauliniais galutinių produktų pardavimais 1998–2008 m. ir kad, atsižvelgiant į dideles pardavimo apimtis Sąjungoje, bylai reikšmingu laikotarpiu konkurencijos apribojimas, kurį lėmė vienintelio arbitro priteistas mokėjimas, tiesiogiai paveikė valstybių narių tarpusavio prekybą.

79.

Genentech taip pat paaiškina, kad jos padėtis rinkoje yra nepalanki konkurenciniu požiūriu, nes ji priversta mokėti už technologijos, kuria kiti konkurentai gali naudotis laisvai ir nemokamai, naudojimą.

80.

Be to, kaip nurodo Genentech, Hoechst ir Sanofi‑Aventis buvo atlyginta ir jos nepagrįstai praturtėjo ( 53 ), kai susirinko einamuosius mokesčius už mokslo ir technologinius išradimus, prie kurių niekaip neprisidėjo. Genentech nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamais tarptautinio arbitražo sprendimais Hoechst ir Sanofi‑Aventis buvo leista „apmokestinti“ savo konkurentus ir užkrauti finansinę naštą farmacijos pramonei apskritai ir Genentech bei jos patronuojamosioms bendrovėms konkrečiai, visų pirma toms, kurios vykdo veiklą Europoje ir likusioje pasaulio dalyje, šitaip pažeidžiant Sąjungos konkurencijos teisę.

81.

Dėl pačios konkurencijos Genentech pažymi, kad Sanofi‑Aventis yra antra pagal dydį Europoje farmacijos įmonių grupė pagal pajamas iš receptinių vaistų ir dalyvauja vykdant mokslo tyrimus ir plėtrą, taip pat gaminant vaistus įvairiose gydymo srityse. Genentech priduria, kad Sanofi‑Aventis yra viena pagrindinių Roche konkurenčių (šiuo metu Genentech 100 % priklauso Roche) mokslo tyrimais grindžiamos farmacijos pramonės srityje.

82.

Tačiau, Hoechst ir Sanofi‑Aventis nuomone, Genentech ginčijami arbitražo teismo sprendimai yra labai mažai susiję su Sąjunga.

83.

Jos taip pat pažymi, kad Genentech mokėtinus mokesčius lemia ne koks nors europinis patentas ir kad ginčijami tarptautinio arbitražo teismo sprendimai neturėjo nė menkiausio poveikio Genentech pardavimams. Minėtos bendrovės taip pat priduria, jog vienintelis arbitras priėmė sprendimą tik dėl to, ar Genentech pagal sutartį privalėjo mokėti licencinėje sutartyje numatytus mokesčius, ir kad galutiniu sprendimu Hoechst ir Sanofi‑Aventis priteisti mokesčiai buvo apskaičiuoti remiantis pasauliniais Rituxan® pardavimais, kurių beveik 17 % susiję su Sąjunga, o nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. 1998–2008 m., tai yra maždaug 18 mln. EUR.

84.

Dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai pritariu Komisijos pastaboms atsakymuose į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti ar, atsižvelgiant į nagrinėjamos rinkos savybes, yra pakankama tikimybė, kad prievolė mokėti mokesčius priėmus galutinį arbitražo teismo sprendimą ir taikant licencijos sutartį tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai paveikia valstybių narių tarpusavio prekybą ir kad šis poveikis nėra nereikšmingas ( 54 ).

85.

Dėl konkurencijos ribojimo šiuo atveju nekyla klausimas, ar Genentech padėtis dėl vienintelio arbitro pateikto licencinės sutarties išaiškinimo tapo mažiau palanki komerciniu požiūriu ir ar, žvelgiant (neginčijamai) iš šalies, ši įmonė nebūtų sudariusi tokios sutarties ( 55 ). SESV 101 straipsniu nesiekiama bendrai reglamentuoti įmonių komercinių santykių ir tiesiog draudžiami tam tikrų rūšių įmonių susitarimai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

86.

Be to, Sprendime Ottung (320/87, EU:C:1989:195) Teisingumo Teismas pagal konkurencijos teisę nagrinėjo sutartinę prievolę, pagal kurią licencijos, susijusios su patentuotu išradimu, turėtojas privalėjo mokėti mokestį, kurio trukmė nebuvo ribojama, taigi jis privalėjo mokėti šį mokestį ir nustojus galioti patentui.

87.

Minėto sprendimo 11 ir 12 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė:

„Negalima atmesti, kad licencinės sutarties sąlyga, pagal kurią nustatoma prievolė mokėti licencinį mokestį, gali būti nesusijusi su patentu. Iš tiesų tokia sąlyga veikiau gali rodyti pagal licencinę sutartį suteikiamų naudojimo galimybių vertės komercinį įvertinimą. <…>

Jeigu prievolė mokėti licencinius mokesčius nustatyta neterminuotai ir jeigu teigiama, kad ji toliau galioja šių mokesčių mokėtojui pasibaigus nagrinėjamo patento galiojimui, kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į licencinės sutarties ekonomines ir teisines aplinkybes, prievolė toliau mokėti licencinį mokestį gali riboti konkurenciją, kaip tai suprantama pagal [SESV 101] straipsnio 1 dalį“ ( 56 ).

88.

Teisingumo Teismo teigimu, nagrinėjama prievole gali būti pažeista SESV 101 straipsnio 1 dalis, jeigu pagal licencinę sutartį licenciatui nesuteikiama teisė ją nutraukti, apie tai iš anksto pranešus per protingą terminą, arba po sutarties nutraukimo siekiama riboti licenciato veiksmų laisvę ( 57 ).

89.

Nors minėtas sprendimas tikrai buvo susijęs su šiek tiek kitokiomis ekonominėmis ir teisinėmis aplinkybėmis nei pagrindinės bylos aplinkybės ( 58 ), manau, kad ši teismo praktika pagal analogiją gali būti taikoma šiai bylai.

90.

Trečiasis dalinis sprendimas patvirtina, kad Genentech prievolę mokėti licencinius mokesčius lėmė ne galiojančiais patentais saugomos technologijos naudojimas, o tik nagrinėjama licencinė sutartis ( 59 ). Iš vienintelio arbitro pagal Vokietijos teisę pateikto licencinės sutarties išaiškinimo aiškiai matyti, kad šios sutarties komercinis tikslas buvo leisti Genentech naudoti nagrinėjamą aktyvatorių, išvengiant teisminių ginčų dėl patento. Kadangi Genentech, kitaip nei aktyvatoriaus naudotojai, kurie nesudarė tokios licencinės sutarties su Hoechst ir Sanofi‑Aventis, tikrai pasinaudojo šia „laikina situacija“ ( 60 ) licencinės sutarties galiojimo laikotarpiu, mokesčiai už aktyvatoriaus naudojimą, kuriuos pagal šią sutartį turėjo mokėti Genentech, nebuvo kompensuotini, net nesant nagrinėjamų patentų pažeidimo ar negaliojimo.

91.

Be to, prievolė mokėti licencinius mokesčius buvo numatyta tik šios licencinės sutarties galiojimo laikotarpiu ir Genentech galėjo nevaržoma nutraukti šią sutartį, prieš tai įspėjusi per labai trumpą dviejų mėnesių laikotarpį ( 61 ). Taigi nutraukus licencinę sutartį Genentech atsidurtų lygiai tokioje pačioje padėtyje kaip ir visi kiti nagrinėjamo aktyvatoriaus naudotojai ( 62 ).

92.

Dar pažymiu, kad Genentech veiksmų laisvė po sutarties nutraukimo nebuvo niekaip ribojama ir kad jai nebuvo privaloma sąlyga, pagal kurią jai būtų buvę draudžiama ginčyti nagrinėjamų patentų galiojimą ar pažeidimą. Be to, po licencinės sutarties nutraukimo ji kreipėsi į United States District Court for the Northern District of California (Jungtinių Amerikos Valstijų Kalifornijos šiaurės apygardos teismas) dėl patentų pripažinimo negaliojančiais.

93.

Tačiau Genentech laikosi nuomonės, jog iš Sprendimo Windsurfing International / Komisija (193/83, EU:C:1986:75) matyti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis pažeidžiama, jeigu patento licencijos turėtojas privalo mokėti mokesčius, apskaičiuojamus pagal produkto, kuriam patentas netaikomas, grynąją pardavimo kainą.

94.

Minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš principo ši mokesčių apskaičiavimo sistema, grindžiama grynąja burlentės komplekto pardavimo kaina, galėjo riboti konkurenciją dėl lentų, kurioms nebuvo taikomas patentas ( 63 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas minėto sprendimo 65 punkte pažymėjo, kad buvo tiek atskirai parduodamos įrangos, tiek atskirai parduodamų lentų paklausa.

95.

Tačiau minėtame sprendime patento turėtojas dėl nagrinėjamos sąlygos ir pažeisdamas SESV 101 straipsnio 1 dalies e punktą nustatė sutarties sudarymo sąlygą – kad jo partneris sutiktų pirkti papildomas paslaugas ( 64 ), kurios dėl savo pobūdžio ar komercinio naudojimo neturėjo ryšio su sutarties dalyku. Vis dėlto pagrindinėje byloje nėra jokio požymio, kuris leistų teigti, kad vykdant trečiąjį dalinį sprendimą Genentech būtų tekę prisiimti įsipareigojimus, kurie dėl savo pobūdžio ar komercinio naudojimo neturėjo ryšio su licencinės sutarties dalyku.

96.

Iš tiesų, kaip nurodė vienintelis arbitras, licencinės sutarties komercinis tikslas buvo išvengti teisminių ginčų dėl patentų, todėl mokesčių apskaičiavimas visiškai nepriklausė nuo to, ar galutiniam produktui buvo taikomas galiojantis patentas.

97.

Todėl manau, kad jeigu technologiją saugantis patentas pripažįstamas negaliojančiu arba nepažeidžiamas, pagal SESV 101 straipsnį nedraudžiama leisti vykdyti licencinę sutartį, pagal kurią licenciatas įpareigojamas mokėti mokesčius vien už teisių, susijusių su licencijuojamais patentais, naudojimą, jeigu, pirma, šios sutarties komercinis tikslas yra leisti licenciatui naudoti nagrinėjamą technologiją, išvengiant teisminių ginčų dėl patentų ir, antra, licenciatas gali nutraukti licencinę sutartį, apie tai iš anksto pranešęs per protingą terminą, net jei patentas pripažįstamas negaliojančiu arba nepažeidžiamas.

98.

Genentech, Hoechst, Sanofi‑Aventis, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija pateikė pastabas dėl 2014 m. kovo 21 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 316/2014 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo technologijų perdavimo susitarimų kategorijoms ( 65 ) nuostatų taikymo.

99.

Tačiau, Prancūzijos vyriausybės nuomone, kadangi pateiktas klausimas yra susijęs su licencinės sutarties įgyvendinimu nuo 1998 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. spalio 27 d., nagrinėjamam laikotarpiui turi būti taikomas 1996 m. sausio 31 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 240/96 dėl [SESV 101] straipsnio 3 dalies taikymo technologijų perdavimo susitarimų kategorijoms ( 66 ) ir Reglamentas Nr. 772/2004.

100.

Mano nuomone, nėra tikslo nagrinėti šių trijų reglamentų, kurie vadinami išimčių reglamentais, taikytinumo šioje byloje nagrinėjamam atvejui.

101.

Be to, kad Teisingumo Teismas neturi pakankamų duomenų tokiai analizei atlikti, ji būtų perteklinė, nes manau, kad, remiantis Sprendimu Ottung (320/87, EU:C:1989:195), pagal SESV 101 straipsnio 1 ir 2 dalis trečiasis dalinis sprendimas neturi būti panaikintas. Pažymiu, kad pagal šiuos išimčių reglamentus SESV 101 straipsnio 3 dalis ( 67 ) taikoma technologijų perdavimo susitarimų, kuriuose dalyvauja ne daugiau kaip dvi įmonės, ir su jais susijusių suderintų veiksmų, kuriems taikoma SESV 101 straipsnio 1 dalis, kategorijoms.

102.

Siekdamas išsamumo pažymiu, jog Genentech pastaboms, kad jai pagal trečiąjį dalinį sprendimą tenkanti prievolė mokėti mokesčius nuo visų MabThera® pardavimų pagal Reglamento Nr. 316/2014 4 straipsnio 1 dalies a ir d punktus yra sunkus apribojimas, negalima pritarti.

103.

Iš tiesų iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad licencinės sutarties ir trečiojo dalinio sprendimo tikslas ar poveikis yra, pirma, apriboti Genentech galimybę nustatyti savo kainas parduodant produktus tretiesiems asmenims ( 68 ) arba, antra, apriboti jos galimybę „naudoti nuosavos technologijos teises“ arba „vykdyti moksl[o] tyrimus ir <...> plėtrą“ ( 69 ).

104.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d‘appel de Paris pateiktą prejudicinį klausimą:

Jeigu patentas, kuriuo saugoma technologija, pripažįstamas negaliojančiu arba nepažeidžiamas, pagal SESV 101 straipsnį nereikalaujama panaikinti tarptautinio arbitražo teismo sprendimo, kuriuo leidžiama vykdyti licencinę sutartį, pagal kurią licenciatas įpareigojamas mokėti mokesčius vien už teisių, susijusių su licencijuotais patentais, naudojimą, jeigu šios sutarties komercinis tikslas yra leisti licenciatui naudoti nagrinėjamą technologiją siekiant išvengti bet kokių teisminių ginčų dėl patento, su sąlyga, kad licenciatas gali nutraukti licencinę sutartį, įspėjęs apie tai prieš protingą terminą, gali ginčyti patentų galiojimą arba pažeidimą ir po sutarties nutraukimo išlaiko veiksmų laisvę.