1. 

Čekijos Respublika ginčija įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo ją kaltina Komisija, ir tvirtina, kad SESV 34 straipsnis ir SESV 36 straipsnis nedraudžia jos nacionalinės prabavimo institucijos administracinės praktikos, nes WaarborgHolland prabos ženklai įspaudžiami ir Nyderlanduose, ir trečiosiose šalyse (Kinijoje ir Tailande) įsikūrusiose įstaigose.

2. 

Teisingumo Teismo praktika dėl nacionalinių valstybių narių prabos ženklų abipusio pripažinimo šiandien yra nusistovėjusi. Šio ieškinio naujovė ta, kad reikia nustatyti, ar minėta praktika taip pat taikoma tauriųjų metalų gaminiams iš trečiųjų šalių, importuojamiems ir išleidžiamiems į laisvą apyvartą Europos Sąjungoje su Nyderlandų prabavimo institucijos WaarborgHolland prabos ženklu, įspaustu tose trečiosiose šalyse.

3. 

Išleidimas į laisvą apyvartą lemia tai, kad iš užsienio į Sąjungą atvežtos prekės prilyginamos Bendrijos vidaus prekėms. Tačiau tokio prilyginimo gali nepakakti norint pasiekti abipusį pripažinimą: jei prekė jau buvo išleista į rinką vienoje valstybėje narėje pagal jos nacionalines taisykles, tai yra prielaida kitai (paskirties) valstybei narei pripažinti lygiavertiškumą ir netaikyti savo taisyklių. Siekiant apibrėžti, kiek turi būti taikoma minėta sąlyga ir kokiomis aplinkybėmis ji turėtų būti taikoma, šioje byloje reikalingas patikslinimas.

4.

2011 m. rugsėjo 30 d. Komisija Čekijos Respublikai nusiuntė oficialų pranešimą su prašymu paaiškinti, kodėl ji atsisako pripažinti Nyderlandų prabos ženklus, konkrečiai kalbant, WaarborgHolland prabavimo institucijos ženklus.

5.

2011 m. lapkričio 30 d. atsakyme Čekijos Respublika pripažino, kad nepripažįsta minėtų Nyderlandų prabos ženklų, o tai, jos supratimu, kelia paslaugų teikimo laisvės, o ne laisvo prekių judėjimo problemų. Čekijos vyriausybė savo atsisakymą grindė tuo, kad neįmanoma atskirti Nyderlanduose WaarborgHolland prabos ženklais pažymėtų prekių ir trečiosiose šalyse pažymėtų bei vėliau importuotų į Sąjungą prekių.

6.

Kadangi Čekijos valdžios institucijų paaiškinimai Komisijos neįtikino, 2013 m. gegužės 30 d. ji nusiuntė Čekijos Respublikai pagrįstą nuomonę, kurioje nurodyta, kad SESV nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo taikomos Sąjungos muitų teritorijoje į laisvą apyvartą išleistoms prekėms, todėl ir iš trečiųjų šalių į valstybę narę importuotoms prekėms pagal SESV 29 straipsnį. Komisija nustatė Čekijos Respublikai dviejų mėnesių terminą, per kurį ji turėjo užtikrinti savo veiksmų atitiktį SESV 34 straipsniui.

7.

2013 m. liepos 23 d. atsakyme Čekijos Respublika nepakeitė savo pozicijos ir pabrėžė, kad atsisakymas išleisti į rinką tauriųjų metalų gaminius su WaarborgHolland prabos ženklais pateisinamas poreikiu apsaugoti šalies vartotojus.

8.

Dėl Čekijos Respublikos pozicijos 2014 m. lapkričio 20 d. Komisija pareiškė šį ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo, palaikydama per ikiteisminį procesą pateiktus argumentus. Čekijos Respublika toliau laikėsi Komisijai pateiktos pozicijos.

9.

2015 m. vasario 26 d. Prancūzija paprašė Teisingumo Teismo pirmininką leisti įstoti į bylą palaikyti Čekijos Respublikos reikalavimų. 2015 m. balandžio 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarija pranešė, kad prašymas patenkintas vadovaujantis Procedūros reglamento 130 straipsniu, ir 2015 m. gegužės 26 d. Prancūzija pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.

10.

Komisija ir Čekijos Respublika toliau laikėsi priešingų požiūrių dublike ir triplike, taip pat Teisingumo Teismo posėdyje, įvykusiame 2016 m. vasario 17 d.

11.

Čekijos Respublikos nuomone, ieškinys iš dalies nepriimtinas, nes Komisija netiksliai klaidingai kaltina ją įsipareigojimų neįvykdymu, remdamasi atsisakymu pripažinti „tam tikrus Nyderlandų prabos ženklus“, „visų pirma, WaarborgHolland prabos ženklus“, o ikiteisminiu etapu ir ieškinyje ji nurodė tik WaarborgHolland prabos ženklus, nepaminėdama jokių kitų ženklų. Todėl ieškinys turėtų būti susijęs tik su pastaraisiais Čekijos valdžios institucijų veiksmais.

12.

Komisija nepritaria daliniu nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui ir teigia, kad ieškinio dalykas nebuvo išplėstas, nes ikiteisminiu etapu (visų pirma pagrįstoje nuomonėje) ji apkaltino Čekijos Respubliką SESV 34 straipsnio pažeidimu dėl to, kad nebuvo pripažinti „tam tikri Nyderlandų prabos ženklai“.

13.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekviename ieškinyje dėl įsipareigojimų nevykdymo turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pateiktų pagrindų santrauka, ir tai turi būti padaryta aiškiai ir tiksliai, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Teisingumo Teismas – vykdyti savo kontrolę. Iš to išplaukia, kad pagrindinės teisinės ir faktinės aplinkybės, kuriomis pagrįstas ieškinys, turi būti nuosekliai išdėstytos ir suprantamos iš paties ieškinio teksto ir kad jame pateikiamus reikalavimus reikia suformuluoti nedviprasmiškai, siekiant išvengti to, kad Teisingumo Teismas priims sprendimą ultra petita arba apskritai nenuspręs dėl kaltinimo.

14.

Teisingumo Teismas taip pat nustatė, kad ieškinyje dėl įsipareigojimų nevykdymo Komisija turi nuosekliai ir suprantamai išdėstyti kaltinimus, kad valstybė narė ir Teisingumo Teismas galėtų susidaryti aiškų vaizdą apie Sąjungos teisės pažeidimo, kuriuo kaltinama ieškovė, mastą. Toks reikalavimas leidžia valstybei narei tinkamai pateikti savo gynybą grindžiančius argumentus, o Teisingumo Teismui – patikrinti tariamų įsipareigojimų nevykdymo egzistavimą ( 2 ).

15.

Atsižvelgdamas į tokius reikalavimus, manau, kad Čekijos Respublikos argumentas yra pagrįstas ir Komisijos ieškinį reikia pripažinti iš dalies nepriimtinu. Pažeidimo dalykas apibrėžtas netiksliai, kalbant apie Čekijos atsisakymą pripažinti „tam tikrus Nyderlandų prabos ženklus“, ir Komisija tik patikslina ir įtraukia informaciją apie gaminius, pažymėtus WaarborgHolland prabavimo institucijoje, kurios būstinė yra Gaudoje, ir tai – vienintelė institucija, kuri savo veiklą perkėlė į trečiąsias šalis (tiksliau, į Kiniją ir Tailandą).

16.

Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad Čekijos valdžios institucijos atsisako pripažinti prabos ženklus, įspaustus kitoje Nyderlandų prabavimo institucijoje (Edelmetaal Waarborg Nederland B.V., kurios būstinė yra Jaurės mieste). Be to, Čekijos Respublika patvirtina (ir Komisija tam neprieštaravo), kad ji reikalauja tik Čekijos prabos ženklo įspaudimo ant tauriųjų metalų gaminių, pažymėtų WaarborgHolland prabos ženklu.

17.

Nors tarp Komisijos veiksmų ikiteisminiu etapu ir per teismo procesą yra tam tikro nuoseklumo, mano supratimu, Komisijos kaltinimams Čekijos Respublikai dėl jos atsisakymo pripažinti kitokius nei WaarborgHolland Nyderlandų prabos ženklus pritrūko tikslumo. Todėl Komisijos ieškinys dėl minėtų prabos ženklų turėtų būti pripažintas iš dalies nepriimtinu, o ieškinys dėl Čekijos valdžios institucijų atsisakymo pripažinti tauriųjų metalų gaminius su įspaustais WaarborgHolland prabos ženklais laikytinas priimtinu.

18.

Prieš pradedant analizuoti įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo Komisija kaltina Čekijos Respubliką, reikia apžvelgti kai kuriuos tauriųjų metalų gaminių teisinio reglamentavimo principus Europos Sąjungoje ir tarptautiniu lygmeniu.

19.

Šių gaminių išleidimas į rinką yra viena iš sričių, kuriose techninių kliūčių (atsiradusių dėl ES valstybėse narėse galiojančių skirtingų taisyklių) nepavyko panaikinti derinant teisės aktus. Komisijai kelis kartus nepavykus pateikti pasiūlymo ( 3 ), Teisingumo Teismas savo praktikoje ėmė taikyti abipusio pripažinimo teisinę techniką ir pati Komisija skatino ją kaip alternatyvą, jeigu nėra teisės aktų suderinimo ( 4 ).

20.

Kadangi vis dar nėra tikros vidaus rinkos, kurioje laisvai judėtų tauriųjų metalų gaminiai, daugelis valstybių narių turi nacionalines prabavimo institucijas, kurios naudoja skirtingą ženklinimą ir prabos ženklus siekdamos užtikrinti gaminių kilmę ir grynumo laipsnį ( 5 ). Šių prabos ženklų tikslas – apsaugoti vartotojus, išvengti sukčiavimo ir užtikrinti sąžiningą prekybą.

21.

Nacionalinės teisės aktai, susiję su tauriųjų metalų gaminiais, labai skirtingi. Penkiolika valstybių (tarp jų – Čekijos Respublika ir Nyderlandai) įdiegė privalomojo ženklinimo sistemą, už kurią atsakinga oficialioji prabavimo institucija, kuri nurodo, ar gaminys buvo sėkmingai išbandytas. Septyniose valstybėse narėse galioja savanoriško ženklinimo sistema, o likusiosiose penkiose nėra jokios sistemos.

22.

Dauguma techninių prekybos šiais gaminiais kliūčių susijusios su produkto kontrolės procedūra, kurią oficiali prabavimo institucija („assay office“) taiko prieš gaminį pateikiant nacionalinei rinkai, taip pat privalomojo ženklinimo ( 6 ), vadinamojo prabos ženklo, kuriuo nurodomas gamintojas, metalo rūšis ir grynumo laipsnis, reikalavimu. Dažniausiai pasitaikantys prabos ženklai:

23.

Atsižvelgiant į technines kliūtis, kurių atsiranda dėl nacionalinių taisyklių dėl tauriųjų metalo gaminių skirtumų, Teisingumo Teismas šiuo klausimu taikė savo praktiką, susijusią su SESV 34–36 straipsniais. Tai buvo padaryta visų pirma remiantis lygiaverčių prabos ženklų abipusio pripažinimo įpareigojimu.

24.

Teisingumo Teismo argumentai buvo aiškūs sprendimuose Robertson ir kt., Houtwiper, Komisija / Airija ir Juvelta ( 9 ) šių prekių prekybos Bendrijoje atveju. Nacionalinės teisės aktai yra importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonės (todėl prieštarauja SESV 34 straipsniui), jeigu iš kitų valstybių narių importuotiems produktams, kur jie jau buvo pažymėti prabos ženklais ir teisėtai išleisti į rinką, taikomas įpareigojimas gauti naują prabos ženklą paskirties valstybėje, nes dėl tokios sąlygos pasunkėja ir pabrangsta šių gaminių importas Bendrijoje.

25.

Tačiau Teisingumo Teismas pripažino, kad jei Sąjungos teisės aktai nėra suderinti, reikalavimas įspausti nacionalinį prabos ženklą ir kilmės valstybės prabos ženklo nepripažinimas gali būti iš dalies pateisinamas privalomaisiais reikalavimais užtikrinti vartotojų apsaugą ir sąžiningą prekybą, nustatytais Sprendime Cassis de Dijon ( 10 ). Prabos ženklas užtikrina, kad vartotojas nebūtų klaidinamas, nes žvilgsniu, liečiant ar pagal svorį neįmanoma įvertinti tikslaus tauriųjų metalų gaminio grynumo laipsnio ( 11 ). Kaip sako sena patarlė: „ne viskas auksas, kas auksu žiba“.

26.

Vis dėlto paskirties valstybės prabos ženklo negalima reikalauti, jei iš kitos valstybės narės importuotas gaminys yra su įspaustu prabos ženklu, kuriame pateikti bet kokios formos nurodymai, lygiaverčiai importuojančioje valstybėje narėje privalomiems nurodymams ir suprantami paskirties valstybės vartotojams ( 12 ). Tai reikštų konkretų lygiaverčių nacionalinių prekybos nuostatų abipusio pripažinimo principo taikymą, kurį Teisingumo Teismas dažnai nurodo kaip alternatyvą, jei nėra teisės aktų suderinimo, siekiant išvengti techninių Bendrijos vidaus prekybos kliūčių.

27.

Kalbant apie Sąjungos prekybą tauriųjų metalų gaminiais su trečiosiomis šalimis, reikia pažymėti, kad taikytinų taisyklių labai nedaug, o techninės kliūtys – dar didesnės nei Bendrijos vidaus prekyboje dėl didelės nacionalinių teisinių sistemų įvairovės. Žinoma, šiai prekybai taikomos bendrosios Pasaulio prekybos organizacijos taisyklės, visų pirma Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) ir Susitarimas dėl techninių prekybos kliūčių ( 13 ). Bendros prekybos politikos srityje Sąjunga nėra sudariusi susitarimų ir į susitarimus su trečiosiomis šalimis nėra įtraukusi nuostatų dėl tauriųjų metalų gaminių gabenimo.

28.

Panaikinti tarptautinės prekybos šiais gaminiais technines kliūtis mėginta 1972 m. lapkričio 15 d. Vienoje pasirašyta Tauriųjų metalų gaminių kontrolės ir prabavimo konvencija, kuri įsigaliojo 1975 m. ir kurios šalys yra šešiolika ES valstybių narių kartu su Šveicarija, Norvegija ir Izraeliu (toliau – Vienos konvencija) ( 14 ). Čekijos Respublikai Konvencija galioja nuo 1994 m., o Nyderlandams – nuo 1999 m.

29.

Vienos konvencijoje įtvirtintas minimalus prabos ženklams taikomų taisyklių suderinimas, siekiant palengvinti jo abipusį pripažinimą tarp Konvencijos šalių. Nacionalinės prabavimo institucijos, paskirtos vadovaujantis Konvencija, gali įspausti bendrąjį kontrolės prabos ženklą ant gaminių, pagamintų su auksu, sidabru ir platina, patikrinusios jų grynumą pagal patvirtintus tikrinimo metodus. Kiekviena susitariančioji valstybė į savo teritoriją leidžia importuoti produktus su bendruoju kontrolės prabos ženklu ( 15 ) be papildomų patikrinimų ir įspaustų prabos ženklų. Bendrasis kontrolės prabos ženklo įspaudas daromas savanoriškai ir eksportuotojas turi galimybę jo paprašyti savo nacionalinės prabavimo institucijos arba siųsti gaminį į paskirties valstybę be įspaudo, kur gaminys bus paženklintas, jei atitiks Konvencijos taisykles. Gaminiai su bendruoju kontrolės prabos ženklu ir kitais trimis Konvencijoje numatytais ženklais pripažįstami valstybėse narėse, nereikalaujant jokių papildomų patikrinimų ar įspaudų.

30.

Kai kurių Europos valstybių (ypač tų, kurios turi oficialias, gerai išplėtotas prabavimo institucijas su tradicijomis ir patirtimi) nenoras prisijungti prie Vienos konvencijos lėmė, kad, atsižvelgiant į šių gaminių tarptautinę prekybą, buvo pasirašyta dvišalių susitarimų su trečiosiomis šalimis dėl prabos ženklų abipusio pripažinimo ( 16 ).

31.

Komisija laikosi nuomonės, kad Čekijos Respublikos praktika reikalauti Čekijos prabos ženklo įspaudo tauriųjų metalų gaminiams, kurie pažymėti WaarborgHolland prabos ženklu, yra pagal SESV 34 ir 36 straipsnius draudžiama importo apribojimams lygiaverčio poveikio priemonė.

32.

Komisijos nuomone, Teisingumo Teismo praktika dėl prabos ženklų pripažinimo yra visiškai taikytina Čekijos Respublikos veiksmams, nes judėjimo laisvė taikoma ir prekėms iš kitos valstybės narės, ir prekėms iš trečiųjų šalių, kurios buvo išleistos į laisvą apyvartą pagal SESV 29 straipsnį. Čekijos Respublika negali pripažinti kai kurių Sąjungos valstybių narių prabos ženklų ir skirtingai vertinti gaminių, pažymėtų WaarborgHolland prabos ženklu, vien todėl, kad ši prabavimo institucija fiziškai įspaudžia savo prabos ženklą trečiosiose šalyse, nes dalį savo veiklos yra iškėlusi už Nyderlandų ir Sąjungos ribų.

33.

Čekijos Respublika atsako, kad jos veiksmai atitinka SESV 34 straipsnį, nes prabos ženklų abipusis pripažinimas galioja tik Sąjungos vidaus prekėms ir produktams iš trečiųjų šalių, kurie į laisvą apyvartą išleisti Sąjungoje, jeigu jie jau buvo pateikti rinkai vienoje valstybėje narėje pagal jos nacionalinės teisės aktus. WaarborgHolland prabos ženklais trečiosiose šalyse paženklintiems ir Sąjungoje į laisvą apyvartą išleistiems gaminiams, kuriais nebuvo teisėtai prekiaujama vienoje Sąjungos valstybių narių, abipusis pripažinimas netaikomas, nors WaarborgHolland prabavimo veikla už Sąjungos ribų vykdoma vadovaujantis Nyderlandų teisės aktais.

34.

Mano nuomone, turi būti aišku, kad pirmiausia Čekijos prabavimo institucijos administracinė praktika priskiriama Čekijos Respublikai, todėl pagal Teisingumo Teismo praktiką ją galima laikyti kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone ( 17 ).

35.

Antra, nepritariu Čekijos Respublikos argumentui (pateiktam ikiteisminiame proceso etape), kad jos elgesį reikėtų analizuoti atsižvelgiant į nuostatas ir teismo praktiką, susijusias su laisve teikti paslaugas. Kaip pažymėjo Komisija, Čekijos Respublikos taikomi apribojimai tiesiogiai veikia prekybą tauriųjų metalų gaminiais, o ne prabavimo paslaugų teikimą. Prabos ženklas įspaudžiamas ant prekės, kurios dalis jis yra, todėl Čekijos praktika daro poveikį laisvam prekių judėjimui, o ne laisvam paslaugų judėjimui. Tai vienos valstybės narės administracinė praktika, kuri taikoma visiems vienodai ir daro poveikį vienos rūšies prekių išleidimui į rinką.

36.

Trečia, manau, kad Čekijos administracinė praktika nesunkiai atitinka kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonės apibrėžtį, įtvirtintą Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant SESV 34 straipsnį. Tokia praktika laikomos visos valstybių narių prekybos taisyklės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai, faktiškai ar potencialiai gali kliudyti prekybai Europos Sąjungoje ( 18 ).

37.

Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad SESV 34 straipsnyje draudžiamos lygiaverčio poveikio priemonės yra laisvo prekių judėjimo kliūtys, kurių, jei nėra teisės aktų suderinimo, atsiranda dėl taisyklių dėl sąlygų, kurias turi atitikti prekės, atgabentos iš kitų valstybių narių, kur jos teisėtai gaminamos ir parduodamos, taikymo, nors šios taisyklės vienodai taikomos visoms prekėms, jeigu toks taikymas negali būti pateisinamas bendrojo intereso tikslu, kuris būtų viršesnis už laisvo prekių judėjimo reikalavimus ( 19 ).

38.

Reikalavimas, kad Čekijos prabos ženklas būtų įspaustas ant gaminių, pažymėtų WaarborgHolland prabos ženklais, apsunkina prekybą gaminiais Čekijos teritorijoje, nes reikalaujama juose įspausti antrą prabos ženklą. Be to, reikia sumokėti atlygį importuojančios valstybės oficialiai prabavimo institucijai, o taip užvilkinamas prekių patiekimas į rinką, todėl padidėja sąnaudos ( 20 ).

39.

Iš esmės ir dėl priežasčių, kurias pateiksiu toliau, SESV 34 straipsnio draudimas taikomas Sąjungos vidaus prekėms ir iš trečiųjų šalių atgabentoms prekėms, išleistoms į laisvą apyvartą Sąjungoje. Dėl laisvo prekių judėjimo Sąjungoje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad laisvoje apyvartoje esančios prekės galutinai ir visiškai prilygintos valstybių narių kilmės prekėms ( 21 ).

40.

Todėl Čekijos taikoma priemonė pažeidžia SESV 34 straipsnį, jeigu ji taikoma tauriųjų metalų gaminiams, pagamintiems ir parduodamiems Nyderlanduose su WaarborgHolland prabos ženklu. Minėtas straipsnis taip pat pažeidžiamas, kai minėta priemonė taikoma trečiosiose šalyse pagamintiems šios rūšies gaminiams, kuriuose vienoje iš jų įspaudžiamas WaarborgHolland prabos ženklas ir kurie importuojami ir išleidžiami į laisvą apyvartą bet kurioje Sąjungos valstybėje narėje prieš juos importuojant į Čekijos Respubliką.

41.

Čekijos Respublika, palaikoma Prancūzijos, nori pateisinti taikomą administracinę praktiką, remdamasi imperatyviuoju reikalavimu apsaugoti vartotojus. Be to, ji tvirtina, kad yra laikomasi proporcingumo principo, nes neįmanoma atskirti gaminių, paženklintų WaarborgHollad institucijos Nyderlandų teritorijoje, nuo gaminių, kuriuos ši institucija pažymėjo prabos ženklais trečiosiose šalyse. Kaip savo atsiliepime į ieškinį tvirtina Čekijos Respublika, mėginimai diskutuoti su WaarborgHolland ir nustatyti patikimas priemones, kurios padėtų atskirti vienus gaminius nuo kitų, buvo nesėkmingi.

42.

Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismas pripažino, kad jei nėra teisės aktų suderinimo, nacionalinis prabos ženklo įspaudas ir kilmės šalies prabos ženklo nepripažinimas gali būti pateisinami imperatyviuoju reikalavimu apsaugoti vartotojus ir siekiu užtikrinti sąžiningą prekybą. Pagal šį kriterijų Čekijos Respublika galėtų remtis vartotojų apsauga siekdama įteisinti praktiką reikalauti Čekijos prabos ženklų ir nepripažinti WaarborgHolland prabos ženklų.

43.

Tačiau ši administracinė Čekijos praktika būtų grindžiama tik vartotojų gynimu, jei būtų tenkinamos šios kumuliacinės sąlygos: a) WaarborgHolland prabos ženklai neužtikrintų lygiavertės Čekijos prabos ženklų teikiamos apsaugos; ir b) jei minėta praktika atitiktų proporcingumo principą.

44.

Komisijos nuomone, Čekijos ir Nyderlandų prabos ženklai užtikrina panašią vartotojų apsaugą, todėl Čekijos Respublika turėtų sutikti su jų abipusiu pripažinimu pagal Teisingumo Teismo praktiką ( 22 ). Čekijos valdžios institucijos iš tikrųjų neginčija šio Komisijos teiginio ir pripažįsta savo ir Nyderlandų prabos ženklų lygiavertiškumą, bet tik Nyderlandų teritorijoje WaarborgHolland paženklintiems gaminiams, o ne trečiosiose šalyse WaarborgHolland paženklintiems, vėliau į laisvą apyvartą Sąjungoje išleistiems ir į Čekijos Respubliką importuotiems gaminiams.

45.

Komisija teigia, kad Čekijos ir Nyderlandų prabos ženklų abipusis pripažinimas negali būti atmestas dėl to, kad WaarborgHolland dalį savo veiklos perkėlė į trečiąsias šalis, nes Nyderlandų valdžios institucijos ir toliau ją kontroliuoja pagal nacionalinės teisės aktus. Todėl Nyderlandų teritorijoje WaarborgHolland prabos ženklu paženklinti gaminiai prilyginami gaminiams, šios institucijos paženklintiems trečiosiose šalyse, kai jie bus išleisti į laisvą apyvartą bet kurioje Sąjungos valstybėje narėje.

46.

Kita vertus, Čekijos Respublika, palaikoma Prancūzijos, mano, kad abipusis pripažinimas galimas tik tauriųjų metalų gaminiams, kuriems prabos ženklai buvo įspausti Sąjungos valstybės narės teritorijoje; tačiau jis netaikomas tokiu atveju, kai kalbama apie trečiosiose šalyse paženklintus tauriųjų metalų gaminius, net jeigu jie paženklinti valstybės narės prabavimo institucijoje ir, numanomai, vadovaujantis šios valstybės teisės aktais. Šie gaminiai yra prekės iš trečiųjų šalių ir jiems abipusio pripažinimo principas netaikomas, nors jie išleisti į laisvą apyvartą vienoje iš Sąjungos valstybių, išskyrus atvejį, kai prekėmis toje valstybėje prekiaujama vadovaujantis jos nacionalinės teisės aktais.

47.

Tam, kad būtų galima išspręsti šį ginčą, mano nuomone, reikia prabos ženklų abipusio pripažinimo principą taikyti atsižvelgiant į skirtingas faktines aplinkybes. Visų pirma manau, kad šis principas visapusiškai taikomas Nyderlanduose pagamintiems ir teisėtai parduodamiems gaminiams, kurie vėliau eksportuoti į Čekijos Respubliką. Teisingumo Teismo praktika dėl prabos ženklų abipusiu pripažinimo aiškiai taikoma šiomis aplinkybėmis.

48.

Antra, šis principas taip pat taikomas tauriųjų metalų gaminiams, pagamintiems trečiosiose šalyse ir paženklintiems WaarborgHolland Nyderlandų prabavimo institucijos prabos ženklu jos biuruose Kinijoje ar Tailande, ir vėliau importuotiems ir išleistiems į laisvą apyvartą Sąjungoje, teisėtai parduodamiems Nyderlanduose ir vėliau eksportuotiems į Čekijos Respubliką. Tokiomis aplinkybėmis taip pat taikomas Čekijos ir Nyderlandų prabos ženklų abipusis pripažinimas, nes Nyderlandų valdžios institucijos jau bus patikrinusios iš trečiųjų šalių importuotų gaminių su WaarborgHolland prabos ženklais suderinamumą su nacionalinės teisės aktais.

49.

Trečia, kalbama apie tauriųjų metalų gaminius, pagamintus trečiosiose šalyse, su WaarborgHolland įspaustais Nyderlandų prabavimo institucijos prabos ženklais jos biuruose Kinijoje arba Tailande, vėliau importuotus ir išleistus į laisvą apyvartą Sąjungoje ir teisėtai parduodamus kitoje nei Nyderlandai valstybėje narėje, kurios nacionalinės teisės aktuose numatytas panašių į Čekijos prabos ženklų naudojimas. Šiuo atveju laikausi nuomonės, kad abipusis pripažinimas veikia taip pat, kaip ir pirma nurodytu atveju, nes kilmės valstybė narė patikrina trečiojoje šalyje įspaustų WaarborgHolland prabos ženklų suderinamumą su savo teisės aktais. Čekijos Respublika turėtų pasitikėti šiuo patikrinimu ir taikyti prabos ženklų abipusį pripažinimą į jos teritoriją tokiomis sąlygomis eksportuojamiems gaminiams.

50.

Kita vertus, yra trys atvejai, kai abipusio pripažinimo principas (tarp Nyderlandų ir Čekijos prabos ženklų) netaikomas: a) tiesiogiai į Čekijos Respubliką importuotiems gaminiams; b) WaarborgHolland biuruose Kinijoje ar Tailande paženklintiems gaminiams, kurie importuoti ir išleisti į laisvą apyvartą vienoje iš Sąjungos valstybių, tačiau joje neparduodami, ir vėliau eksportuoti į Čekijos Respubliką; ir c) WaarborgHolland biuruose už Sąjungos ribų paženklintiems, importuotiems, išleistiems į laisvą apyvartą ir Sąjungos valstybėje narėje, kurioje nėra nacionalinių taisyklių, reikalaujančių naudoti prabos ženklus, parduodamiems ir vėliau į Čekijos Respubliką eksportuotiems gaminiams.

51.

Kiek tai susiję su šiom trimis kategorijomis, kyla dar galutinai neišaiškintas klausimas dėl Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Sąjungos vidaus prekyba, nustatyto abipusio pripažinimo principo taikymo iš trečiųjų šalių importuotoms prekėms.

52.

Komisija teigia, kad dėl trečiosiose šalyse WaarborgHolland įspaustu Nyderlandų prabos ženklu paženklintų importuotų gaminių išleidimo į laisvą apyvartą jie prilyginami šios institucijos Nyderlandų teritorijoje paženklintiems gaminiams. Čekijos Respublika tvirtina priešingai, kad prabos ženklų abipusiam pripažinimui reikalingas gaminių išleidimas į laisvą apyvartą, be to, jie turi būti parduodami vienoje valstybėje narėje pagal jos vidaus teisės aktus.

53.

SESV 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuostatos dėl laisvo prekių judėjimo „taikomos valstybių narių kilmės gaminiams, taip pat valstybėse narėse laisvoje apyvartoje esantiems iš trečiųjų šalių įvežtiems gaminiams.“ SESV 29 straipsnyje pažymėta, kad „iš trečiosios šalies įvežti gaminiai laikomi valstybėje narėje esančiais laisvoje apyvartoje, jei toje valstybėje narėje yra atlikti importo formalumai ir sumokėti mokėtini muitai arba lygiaverčio poveikio mokėjimai ir jei šiems gaminiams nebuvo taikytas visiškas arba dalinis atleidimas nuo tokių muitų ar mokesčių“. Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnyje ir Modernizuoto muitinės kodekso ( 23 ), kuris bus taikomas nuo 2016 m. balandžio 16 d., 129 straipsnyje nustatyta, kad išleidimas į laisvą apyvartą ne Bendrijos kilmės prekėms suteikia Sąjungos prekių muitinį statusą.

54.

Pagal šias taisykles Sąjungos prekės prilyginamos iš trečiųjų šalių atgabentoms prekėms, išleistoms į laisvą apyvartą atlikus muitinės ir prekybos politikos formalumus, ir tai patvirtina Teisingumo Teismo praktika, suformuluota Sprendime Donckerwolke ir kt. ( 24 ) Tačiau tik prilyginimas iš trečiųjų šalių importuotoms ir vienoje valstybėje narėje į laisvą apyvartą išleistoms prekėms neužtikrina visiškos judėjimo laisvės likusiose valstybėse narėse ( 25 ). Importuota prekė turi atitikti valstybės narės, kurioje ji pirmiausia parduodama, teisės aktus, kad vėliau jai galėtų būti taikoma laisvo judėjimo teisė ir galiausiai abipusio pripažinimo principas ( 26 ).

55.

Teisingumo Teismas taikė šį kriterijų Sprendime Expo Casa Manta ( 27 ), pažymėdamas, kad „išleidimas į rinką yra kitas etapas po importo. Kaip ir Sąjungoje teisėtai pagamintas produktas negali būti išleistas į rinką vien dėl šios aplinkybės, teisėtas produkto importas dar nereiškia, kad produktas savaime pripažįstamas rinkoje“, ir „kadangi nėra Bendrijos taisyklių, kurios suderintų aptariamų produktų išleidimo į rinką reikalavimus, valstybė narė, kurioje produktai išleidžiami į laisvą apyvartą, gali prieštarauti dėl jų išleidimo į rinką, jeigu jie neatitinka jos nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų“.

56.

Tokie Teisingumo Teismo teiginiai atsispindi Reglamento (EB) Nr. 765/2008 27–29 straipsniuose ( 28 ), juose nustatyta kontrolė, kurią gali vykdyti nacionalinės rinkos priežiūros institucijos ir muitinės institucijos iš trečiųjų šalių importuojamiems produktams prieš juos išleidžiant į laisvą apyvartą, taip siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi suderintų Europos taisyklių. Kontrolė apsiriboja didelio pavojaus sveikatai ir saugumui nustatymu, tačiau tarp jų nėra tauriųjų metalų gaminių klastojimo.

57.

Be to, abipusio pripažinimo principo logika leidžia išaiškinti, kad jis taikomas tik: a) prekybai Bendrijoje Sąjungos kilmės prekėmis, teisėtai pagamintomis ir parduodamoms vienoje valstybėje narėje pagal jos nacionalinės teisės aktus; ir b) prekybai laisvoje apyvartoje esančiomis prekėmis iš trečiųjų šalių, kurios buvo teisėtai parduodamos vienoje valstybėje narėje ir eksportuotos į kitą valstybę narę ( 29 ).

58.

Kita vertus, importuotojai negali pasinaudoti abipusiu pripažinimu, kad Sąjungoje parduotų prekes iš trečiųjų šalių, kurios neatitinka nė vienos valstybės narės teisės aktų ( 30 ). Abipusio pripažinimo mechanizmui taikyti tarptautinės Sąjungos prekybos su trečiosiomis šalimis kontekste reikia sudaryti konkrečią tarptautinę sutartį ( 31 ) arba į platesnį prekybos susitarimą įtraukti su tuo susijusias nuostatas, kurios atitinka Pasaulio prekybos organizacijos taisykles.

59.

Remiantis šiomis prielaidomis reikia išaiškinti, ar Čekijos Respublika gali atsisakyti taikyti abipusio pripažinimo principą, siekdama apsaugoti savo vartotojus, ir ant gaminių, jau paženklintų WaaborgHolland biuruose už Sąjungos ribų, reikalauti įspausti jos prabos ženklą. Mano nuomone, remiantis išdėstytais argumentais, Čekijos Respublika turi teisę taip elgtis trimis pirma nurodytais atvejais ( 32 ), kai yra neįmanoma taikyti Teisingumo Teismo praktikos dėl prabos ženklų abipusio pripažinimo tarp valstybių narių.

60.

Iš tikrųjų, jei tauriųjų metalų gaminys neatitinka nė vieno valstybės narės nacionalinės teisės akto dėl prekybos tokios rūšies prekėmis (kurie yra nesuderinti) arba jeigu jis tiesiogiai importuojamas iš trečiosios valstybės, jam negalima taikyti abipusio prabos ženklų pripažinimo. Dar kartą pabrėžiu, kad ši teisė taikoma tik gaminiams, atitinkantiems valstybės narės, kurios teisės aktai reikalauja naudoti prabos ženklus ar kitus panašius mechanizmus, taisykles, nes tai pagrįsta abipusiu valstybių narių pasitikėjimu dėl jų atitinkamų priemonių efektyvumo, siekiant vartotojus apsaugoti nuo sukčiavimo brangiųjų metalų gaminių srityje.

61.

Tokio pasitikėjimo nėra, kai prekyba tauriųjų metalų gaminiais vyksta tarp Sąjungos ir trečiųjų valstybių, kur prabos ženklų naudojimas nėra paplitęs, išskyrus Vienos konvenciją pasirašiusias šalis. Sąjunga nėra prisijungusi prie Konvencijos, prie kurios prisijungusios šešiolika jos valstybių narių, įskaitant Nyderlandus ir Čekijos Respubliką. Vienos konvencija, kuri nepriskiriama prie Sąjungos teisės, negali būti pagrindas taikyti abipusio pripažinimo principą, kuris atsirado būtent iš Sąjungos teisinės sistemos.

62.

Komisija taip pat teigia, kad šiais trimis atvejais turėtų būti taikoma Teisingumo Teismo praktika dėl prabos ženklų abipusio pripažinimo. Jos teigimu, iš trečiųjų šalių importuoti ir Sąjungos valstybėse narėse į laisvą apyvartą išleisti gaminiai atitinka Nyderlandų teisės aktus, nes WaarborgHolland, įspausdama prabos ženklus savo biuruose, įsikūrusiuose trečiosiose šalyse, remiasi minėtais teisės aktais ir savo institucijoms taiko Nyderlandų valdžios institucijų kontrolę, panašią į jų atliekamą Nyderlanduose vykdomos veiklos kontrolę. Prabavimo institucijų veiklos perkėlimas į trečiąsias šalis, leidžiamas Nyderlandų teisės aktų ( 33 ), neturėtų kliudyti taikyti abipusio pripažinimo principo.

63.

Komisija tuo pačiu klausimu pažymėjo, kad WaarborgHolland turi Nyderlandų akreditacijos įstaigos išduotą sertifikatą ( 34 ), kuris leidžia jai užsiimti prabavimo veikla už Nyderlandų teritorijos ribų. Per posėdį Komisija teigė, kad pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2008 11 straipsnio 2 dalį ( 35 ) Čekijos valdžios institucijos įpareigotos pripažinti atitikties vertinimo įstaigų (šiuo atveju – WaarborgHolland) sertifikatų, kuriuos tinkamai patvirtino nacionalinė akreditacijos įstaiga [šioje byloje – Raad voor Accrediatie (Akreditavimo Taryba)], lygiavertiškumą.

64.

Be to, Komisija pabrėžė Nyderlandų valdžios institucijų kontrolės įgaliojimus taikant nacionalinės teisės aktus WaarborgHolland veiklai trečiosiose šalyse, nors nepateikė jokių įrodymų, susijusių su šios kontrolės dažnumu ir intensyvumu.

65.

Tačiau nemanau, kad šių veiksnių pakanka Komisijos argumentui pagrįsti. Pirma, Reglamente Nr. 765/2008 numatytas atitikties vertinimo įstaigų išduotų sertifikatų, tinkamai autorizuotų nacionalinės akreditacijos įstaigos, abipusis pripažinimas galioja tik tokiu atveju, kai minėti sertifikatai parengti Sąjungos valstybės narės teritorijoje. Pagal Reglamento Nr. 765/2008 7 straipsnyje numatytą išimtį tam tikrais atvejais leidžiama tarpvalstybinė akreditacija, bet neminima galimybė už Sąjungos teritorijos ribų rengti sertifikatų, laikantis praktikos juos pripažinti tik tais atvejais, kai Sąjunga yra sudariusi tarptautinę sutartį su trečiąja valstybe ( 36 ). Sąjunga nėra sudariusi jokios tarptautinės sutarties su Kinija ar Tailandu dėl atitikties vertinimo abipusio pripažinimo, kurį būtų galima taikyti šiose šalyse WaarborgHolland įspaustiems prabos ženklams.

66.

Antra, kaip patvirtino Čekijos Respublika ir Prancūzija, Nyderlandų nacionalinės akreditacijos įstaigos, kuri prižiūri prabavimo institucijų veiklą, kontrolės įgaliojimai Nyderlandų teritorijoje ir trečiojoje šalyje negali būti vienodi. Tauriųjų metalų gaminių padirbinėjimo kontrolei reikalingas administracinis prabavimo institucijų, kurios nustato sukčiavimo atvejus atlikdamos gaminių cheminę analizę, ir kitų valdžios institucijų (muitinės ir mokesčių tarnybų, teisėsaugos ir teismo institucijų), kurios už juos persekioja ir baudžia, bendradarbiavimas. Šie kontrolės įgaliojimai vykdomi kartu su galimų administracinio pobūdžio baudžiamosios teisės ar baudžiamosios teisės priemonių įgyvendinimu, kurios abiem atvejais – būtinai teritorinio pobūdžio ir kurių Nyderlandų valdžios institucijos negali įgyvendinti trečiojoje šalyje.

67.

Taigi tose šalyse, kuriose taikomas privalomas ženklinimas, tai – administracinė veikla, susijusi su naudojimusi valstybės suvereno teise, kuris nesuderinamas su galimybe būti perkeltam į trečiąsias valstybes, išskyrus tuos atvejus, kai pasirašytas tarptautinis susitarimas ( 37 ).

68.

Prabavimo veiklos administracinis pobūdis taip pat užtikrina didesnę prabavimo institucijų nepriklausomybę vykdant šią veiklą nuo šiame sektoriuje veikiančių įmonių. Perkėlimas į trečiąsias šalis gali kelti grėsmę nepriklausomybei, nes, kaip per posėdį nurodė Prancūzija, administracinės teisės apsauga trečiojoje šalyje gali skirtis nuo numatytosios Sąjungos valstybėje narėje.

69.

Apibendrindamas darau išvadą, kad pagal SESV 34 straipsnį ir jį išaiškinančią Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su prabos ženklų abipusiu pripažinimu, Čekijos Respublika galėtų reikalauti įspausti savo prabos ženklus tauriųjų metalų gaminiams iš trečiųjų šalių, pažymėtiems Nyderlandų institucijos WaarborgHolland prabos ženklu už Sąjungos ribų, trimis toliau nurodytais atvejais:

70.

Kitu atveju, atsižvelgiant į esminį Čekijos prabos ženklo ir WaarborgHolland įspausto Nyderlandų prabos ženklo lygiavertiškumą, Čekijos Respublika pažeidžia SESV 34 straipsnį ir jį aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką, kai reikalauja Čekijos prabos ženklo įspaudo šioms tauriųjų metalų gaminių kategorijoms:

71.

Tokiais atvejais, kai, mano nuomone, Čekijos Respublika pažeidžia SESV 34 straipsnį, turėtų būti nustatyta, ar jos veiksmus galima laikyti atitinkančiais proporcingumo principą, tiksliau, ar nėra mažiau Sąjungos vidaus rinkos prekybą ribojančios alternatyvos, siekiant apsaugoti vartotojus nuo sukčiavimo parduodant šiuos gaminius ( 38 ).

72.

Kaip pažymi Prancūzija įstojimo į bylą paaiškinimuose, mažiau ribojanti alternatyva galėjo būti, jei savo veiklai trečiosiose šalyse WaarborgHolland būtų naudojusi kitokį prabos ženklą nei Nyderlandų teritorijoje. Taip Čekijos Respublika būtų galėjusi apskųsti Čekijos prabos ženklo įspaudą ant WaaborgHolland įspaustų gaminių už Europos Sąjungos ribų, bet pripažinti Nyderlandų prabos ženklo, įspausto WaaborgHolland Nyderlanduose, lygiavertiškumą. Atrodo, kad Čekijos Respublika svarstė šią galimybę, bet WaaborgHolland ją atmetė ( 39 ), todėl pamačiusi, kad neįmanoma atskirti WaaborgHolland Nyderlanduose paženklintų gaminių nuo gaminių, paženklintų jos biuruose už Sąjungos ribų, Čekijos Respublika visiems gaminiams pritaikė įpareigojimą įspausti Čekijos prabos ženklą, kaip būtiną sąlygą siekiant gaminius išleisti į rinką jos teritorijoje.

73.

Mano nuomone, tokia praktika nepaisoma proporcingumo principo, nes yra ir mažiau Sąjungos vidaus rinką ribojančių priemonių, kaip antai Čekijos valdžios institucijų reikalavimas tikrinti gaminio kilmę. Jis gali būti išreikštas, pavyzdžiui, reikalavimu, kad WaaborgHolland paženklinti gaminiai turėtų įspaustą kilmės prabos ženklą, kuris suteiktų informaciją apie pagaminimo vietą ( 40 ). Taip Čekijos valdžios institucijos galėtų pripažinti Nyderlandų prabos ženklą, įspaustą WaaborgHolland ant Nyderlanduose pagamintų gaminių, ir kartu reikalauti įspausti Čekijos prabos ženklą tik ant trečiosiose šalyse WaaborgHolland paženklintų gaminių.

74.

Tačiau apibūdinta priemonė netiktų identifikuoti WaaborgHolland trečiosiose šalyse paženklintiems gaminiams, kurie importuojami ir parduodami Nyderlanduose (ar valstybėse narėse, kurios turi panašias į Čekijos prabos ženklų sistemas) ir vėliau eksportuojami į Čekijos Respubliką. Tokiais atvejais importuotojas galėtų įrodyti ankstesnį teisėtą pardavimą valstybėje narėje įvairiomis priemonėmis, pavyzdžiui, pateikti sąskaitas faktūras, produktų etiketes, mokesčių ar pardavimo dokumentus arba kompetentingos valstybės narės institucijos rašytinį patvirtinimą apie prekės pardavimą ( 41 ). Visos šios priemonės yra mažiau ribojančios prekybą tauriųjų metalų gaminiais, nei reikalavimas įspausti Čekijos prabos ženklą ant WaaborgHolland prabos ženklu pažymėtų gaminių.

75.

Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: