1. 

Turbūt Mahatma Gandis yra pasakęs, jog tautos didybę ir jos moralinę pažangą galima vertinti pagal tai, kaip ji elgiasi su gyvūnais. Taigi todėl nagrinėjamas klausimas vertas ypatingo dėmesio.

2. 

Pagrindinėje byloje keliamas klausimas dėl sprendimo, kuriuo nurodoma grąžinti eksporto grąžinamąsias išmokas už gyvų galvijų vežimą iš Vokietijos į Maroką (toliau – nagrinėjamas vežimas). Pagal ES politiką eksporto grąžinamosios išmokos už gyvų gyvūnų eksportą į trečiąsias šalis mokamos, jeigu laikomasi vežamų gyvūnų gerovės taisyklių. Ginčas kilo dėl to, ar nagrinėjamas vežimas vyko pagal tas taisykles.

3. 

Nagrinėjamas klausimas susijęs su dviem dalykais: pirma, kaip aiškinti ir taikyti Reglamento Nr. 1/2005 ( 2 ) I priedo V skyriaus 1.4 punkto d papunktyje išdėstytą taisyklę (toliau – taisyklė „14+1+14“); antra, kokį poveikį turi vienos valstybės narės oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo išduotas patvirtinimas kitos valstybės narės kompetentingai institucijai.

4. 

Dėl pastarojo klausimo manau, jog toks patvirtinimas turi tiesiog įtikinamąjį, bet neprivalomą poveikį. Dėl pirmojo klausimo pasakytina, kad, nors taikant taisyklę „14+1+14“ reikia elgtis pakankamai praktiškai, dėl to negali būti mažinami gerovės reikalavimai pagal Reglamentą Nr. 1/2005.

5.

Pagal Reglamento Nr. 817/2010 1 straipsnio („Taikymo sritis“) pirmą sakinį eksporto grąžinamosios išmokos skiriamos, „jeigu transportuojant galvijus į pirmojo iškrovimo galutinės paskirties trečiojoje šalyje vietą“ laikomasi Reglamento Nr. 1/2005 3–9 straipsnių, tame reglamente nurodytų priedų nuostatų ir paties Reglamento Nr. 817/2010.

6.

Pagal Reglamento Nr. 817/2010 2 straipsnio („Patikrinimai Bendrijos muitų teritorijoje“) 3 dalį, jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas išvežimo punkte mano, be kita ko, kad ES muitų teritorijoje Reglamento Nr. 1/2005 reikalavimų laikytasi, „jis tai paliudija įrašydamas vieną iš II priede nurodytų įrašų ir uždėdamas antspaudą bei pasirašydamas dokumentą, liudijantį apie išvažiavimą iš [ES] muitų teritorijos T5 kontrolinės kopijos J skirsnyje arba tinkamiausioje nacionalinio dokumento vietoje“.

7.

Reglamento Nr. 817/2010 4 straipsnio („Eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimo tvarka“) 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad parengtas paraiškas gauti eksporto grąžinamąsias išmokas privaloma papildyti „tinkamai užpildytu“ to reglamento 2 straipsnio 3 dalyje nurodytu dokumentu.

8.

Reglamento Nr. 817/2010 5 straipsnio („Eksporto grąžinamųjų išmokų neišmokėjimas“) 1 dalies c punkte numatyta, be kita ko, jog eksporto grąžinamosios išmokos neskiriamos už gyvūnus, dėl kurių vežimo, „remdamasi 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais dokumentais ir (arba) visais kitais jai pateiktais elementais dėl šio reglamento nuostatų laikymosi“, kompetentinga valdžios institucija mano, kad nesilaikyta Reglamento Nr. 1/2005 3–9 straipsnių ir tame reglamente nurodytų priedų.

9.

Reglamento Nr. 1/2005 3 straipsnio („Bendrosios gyvūnų vežimo sąlygos“) pirmame sakinyje nustatyta, jog „[g]yvūnus leidžiama vežti arba perduoti vežti tik taip, kad jie nesusižalotų ir nepatirtų didelių kančių“. Be to, pagal tos nuostatos antrą sakinį būtina laikytis aštuonių konkrečių bendrųjų reikalavimų. Tie reikalavimai, be kita ko, yra tokie: i) iš anksto imtis visų būtinų priemonių, kaip sutrumpinti kelionę ir gyvūnų poreikius kelionės metu patenkinti; ii) į paskirties vietą vežti nedelsiant, o gyvūnų gerovės sąlygas nuolat tikrinti ir deramai palaikyti; iii) atitinkamais laiko intervalais gyvūnus girdyti bei šerti ir suteikti galimybę ilsėtis, o vandens ir pašarų kokybė bei kiekis turi atitinka jų rūšį ir dydį.

10.

Reglamento Nr. 1/2005 6 straipsnio („Vežėjai“) 3 dalyje numatyta, kad „vežėjai veža gyvūnus, laikydamiesi I priede nustatytų techninių taisyklių“. Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyriuje („Girdymo ir šėrimo intervalai, kelionės laikas ir poilsio laikotarpiai“), be kita ko, nustatytos šios naminiams galvijams taikomos taisyklės:

<…>

<…>“

11.

2011 m. birželio 16 d. eksporto deklaracija Masterrind GmbH (toliau – Masterrind) deklaravo šešis veislinius galvijus ir pateikė prašymą avansu išmokėti atitinkamas eksporto grąžinamąsias išmokas. 2011 m. liepos 13 d. sprendimu Hauptzollamt Hamburg-Jonas (Hamburgo-Jono muitinės vadovas, toliau – Hauptzollamt) tą prašymą patenkino.

12.

2011 m. birželio 16 d. 10.30 val. Northeime (Vokietija) galvijai buvo pakrauti į sunkvežimį. Jis apie 11.30 val. išvyko iš pakrovimo vietos ir tą pačią dieną 19.00 val. atvyko į Vaserbiligą (Liuksemburgas), kur padarė vienos valandos pertrauką, per kurią galvijai buvo pašerti ir pagirdyti. Po dar dviejų valandų kelionės, laikantis Reglamente Nr. 561/2006 ( 4 ) nustatytų reikalavimų dėl vairavimo ir poilsio laikotarpių kelių transporto priemonių vairuotojams, Epinalyje (Prancūzija) padaryta antra pertrauka, per kurią gyvūnai buvo pašerti ir pagirdyti ir kuri truko dešimt valandų. Kitą rytą sunkvežimis tęsė kelionę maždaug 8.00 val. ir Seto (Prancūzija) uostą pasiekė tą pačią dieną 17.00 val. Kelionė iš Northeimo į Setą užtruko 30 valandų ir 30 minučių. Čia galvijai buvo perkrauti į laivą tolesnei kelionei į Maroką.

13.

2012 m. sausio 17 d. raštu Hauptzollamt ieškovei pranešė, kad oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas Seto išvežimo muitinės įstaigoje kontroliniame dokumente padarė visų galvijų vežimui taikomą įrašą „Non conforme au contrôle officiel vise a l'article 2 du reglement (CE) n 817/2010“ („Neatitinka oficialios kontrolės reikalavimų pagal Reglamento Nr. 817/2010 2 straipsnį“). Vėliau Hauptzollamt pranešė ieškovei, kad ji gali prašyti Prancūzijos kompetentingos veterinarijos institucijos patikrinti veterinarijos gydytojo įrašo teisėtumą. Po pasitarimo su Prancūzijos veterinarijos institucija paaiškėjo, kad toks įrašas daromas tada, kai kelionės trukmė, įskaitant įstatymų numatytus vairuotojų vairavimo ir poilsio laikotarpius, viršija 31 valandą.

14.

Atsižvelgdama į neigiamą oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo išvadą dėl visų gyvūnų, Hauptzollamt nusprendė, kad ieškovė nesilaikė Reglamento Nr. 817/2010 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, todėl turi grąžinti avansu sumokėtą eksporto grąžinamąją išmoką. Be to, 2012 m. birželio 5 d. sprendimu, kuriuo buvo iš dalies pakeistas 2011 m. liepos 13 d. sprendimas, Hauptzollamt siekė susigrąžinti ieškovei avansu sumokėtas eksporto grąžinamąsias išmokas su 10 % priedu.

15.

Ieškovė 2012 m. birželio 5 d. sprendimą apskundė ir vėliau kreipėsi į Komisiją su prašymu išaiškinti Reglamentu Nr. 1/2005 nustatytus reikalavimus dėl kelionės trukmės ir poilsio laikotarpių. 2013 m. kovo 7 d. ir 2013 m. liepos 27 d. raštais Sveikatos ir vartotojų reikalų generalinis direktoratas (toliau – SANCO GD) atsakė, kad ilgiausia leistinoji galvijų kelionės trukmė yra 29 valandos, skaičiuojant nuo pakrovimo ir įskaitant vienos valandos poilsio transporto priemonėje laikotarpį. Gyvūnų labui, ypač atsižvelgiant į paskirties vietos artumą, šį kelionės laiką galima pratęsti dviem valandomis. Taigi SANCO GD nusprendė, kad pagal taisykles ilgiausia galvijų kelionės trukmė yra 31 valanda.

16.

2013 m. liepos 19 d.Hauptzollamt atmetė ieškovės skundą. Hauptzollamt nusprendė, kad ji pati ir ieškovė saistomos Prancūzijos oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo, kurio neigiama išvada po susirašinėjimo su Komisija nebuvo pakeista, sprendimo. Todėl 2013 m. rugpjūčio 21 d. ieškovė pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir paprašė panaikinti 2012 m. birželio 5 d. ir 2013 m. liepos 19 d. sprendimus.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad nagrinėjamas vežimas buvo padalytas į tris faktinio fizinio judėjimo (kelionės) atkarpas ir kiekviena jų neviršijo 14 valandų. Tas teismas pažymi, kad pirmoji ir antroji atkarpos kartu neviršija 14 valandų, o antroji ir trečioji atkarpos kartu taip pat neviršija 14 valandų. Jis taip pat mini, kad trys kelionės atkarpos kartu neviršija 28 valandų. Todėl teismas mano, kad pagal ES teisę nedraudžiama nagrinėjamą vežimą atlikti trimis etapais. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad nagrinėjamo vežimo metu buvo padarytos dvi poilsio pertraukos, kurių bendra trukmė 11 valandų.

18.

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinės bylos nagrinėjimo rezultatas priklauso, pirma, nuo to, ar pagal ES teisę leidžiama ilgesnė nei vienos valandos poilsio pertrauka. Antra, jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, kyla klausimas, ar Hauptzollamt saistoma oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo įrašo, padaryto išvežimo punkte, ir ar ji pati gali priimti sprendimą, kad nagrinėjamas vežimas buvo vykdomas laikantis Reglamento Nr. 1/2005 nuostatų. Be to, abejodama dėl reglamentų Nr. 1/2005 ir 817/2010 aiškinimo, Finanzgericht Hamburg (Finansų teismas, Hamburgas) 2014 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas pateikė Hauptzollamt, Prancūzijos vyriausybė ir Komisija. Remiantis Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalimi, posėdis nebuvo surengtas.

20.

Nepaisant to, kad gyvūnų vežimo taisyklės yra išsamių techninių specifikacijų dalykas, jos tikrai nėra aiškios. Nekeista, kad dėl jų Teisingumo Teismas yra nagrinėjęs daug bylų, įskaitant kelias pagal paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą ( 5 ). Nagrinėjamas klausimas, labiausiai susijęs su žodžių „mažiausiai vieną valandą“ aiškinimu taisyklėje „14+1+14“, šia prasme niekuo nesiskiria nuo kitų.

21.

Pagrindinėje byloje, regis, nagrinėjamo vežimo trukmė buvo 30,5 val. Faktinė kelionės trukmė, kai sunkvežimis fiziškai važiavo, buvo 19,5 val. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nustatyta, kad sunkvežimio vairuotojas buvo sustojęs pailsėti 10 valandų, kad įvykdytų Reglamentu Nr. 561/2006 nustatytus reikalavimus. Kadangi to aiškiai nenurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, reikia patikslinti, kad šioje išvadoje preliminariai vadovaujamasi prielaida, jog per tą poilsio laiką gyvūnai nebuvo iškrauti.

22.

Taigi pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar, tinkamai aiškinant taisyklę „14+1+14“, nustatyta kokia nors ilgiausia leistinoji poilsio trukmė ir ar tokio poilsio tikslas gali būti susijęs ne tik su vežamų gyvūnų gerove. Kitaip tariant, ar faktas, kad pagal tą taisyklę poilsio laikas turi trukti „mažiausiai vieną valandą“, gali reikšti, jog gyvūnus leidžiama labai ilgą laiką laikyti nejudančioje transporto priemonėje?

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė klausimo dėl vežamų gyvūnų gerovės taisyklių sąsajos su ilgiausios kelių transporto priemonių vairuotojų vairavimo ir poilsio trukmės taisyklėmis. Todėl šioje išvadoje šio klausimo nenagrinėsiu.

24.

Hauptzollamt pritaria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo požiūriui, kad iš žodžių „in particular“ taisyklėje „14+1+14“ galima suprasti, jog SANCO GD siūlomas šios taisyklės aiškinimas (paminėtas šios išvados 15 punkte) nebūtinai teisingas. Finanzgericht Hamburg (Finansų teismas, Hamburgas) pritaria šiam aiškinimui, kad ilgiausia 28 valandų kelionės trukmė gali būti su keliomis poilsio pertraukomis, iš kurių viena turi trukti mažiausiai vieną valandą, ir kad poilsio laikotarpiai kartu negali viršyti 14 valandų ir tai yra ilgiausia leistinoji vienos kelionės atkarpos trukmė pagal taisyklę „14+1+14“.

25.

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad taisyklės „14+1+14“ negalima aiškinti taip, tarsi pagal ją būtų leidžiama pernelyg ilgai ilsėtis, taip sukeliant pavojų gyvūnų gerovei. Toje vyriausybės nuomonėje žodžiai „in particular“, be jų ryšio su gyvūnų šėrimu ir girdymu, susiję su veiksmais, kurių tikslas – apsaugoti gyvūnų gerovę. Be to, Prancūzijos vyriausybė mano, jog neįmanoma laikyti gyvūnų transporto priemonėje 10 valandų ir nepažeisti Reglamento Nr. 1/2005 tikslo.

26.

Komisija mano, jog pagal taisyklę „14+1+14“ ilgiausia leistinoji kelionės trukmė yra 29 valandos, išskyrus išimtinę padėtį, aptariamą šios išvados 32 punkte. Be to, Komisijos teigimu, poilsio laiko negalima naudoti kitais tikslais, nesusijusiais su gyvūnų gerove. Komisija tvirtina, kad dėl žodžių „in particular“ negalima paremti kitokios nuomonės, nes po šių žodžių nurodyta „jiems pagirdyti ir prireikus pašerti“.

27.

Kaip dar matysime šioje išvadoje, nei iš taisyklės „14+1+14“ formuluotės, nei iš jos konteksto nepaaiškėja atsakymas į šios išvados 22 punkte iškeltą klausimą. Pirmiausia sąvokos, viena vertus, apibrėžtyse, esančiose pagrindinėje Reglamento Nr. 1/2005 teksto dalyje, kita vertus, jo I priede, vartojamos nerišliai ir nenuosekliai ir kiekvieno dokumento viduje, ir ypač viena kito atžvilgiu. Todėl, deja, visoje šioje išvadoje tenka minėti tikslų taisyklių, dėl kurių vartojamos šios sąvokos, rinkinį.

28.

Dėl anksčiau esančiame punkte minėto nerišlumo Reglamento Nr. 1/2005 tikslui, kuris yra labai aiškus, būtina suteikti visišką viršenybę. Tai reiškia, kad taisyklę „14+1+14“ reikia aiškinti nustatant aiškią ribą, kiek gali trukti poilsio laikas nejudančioje transporto priemonėje.

29.

Mat Reglamento Nr. 1/2005 tikslas neginčijamas: vengti vežti gyvūnus negarantuojant, kad jie nesusižalos ar nepatirs nereikalingų kančių ( 6 ). Tai atitinka SESV 13 straipsnį, pagal kurį gyvūnai yra juslūs gyviai. Taigi pagal tą nuostatą ES ir jos valstybės narės įpareigojamos, rengiant ir įgyvendinant ES žemės ūkio politiką, visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus ( 7 ).

30.

Vis dėlto, prieš pereinant prie kitų dalykų, reikia pirma išsamiai susipažinti su taisykle „14+1+14“.

31.

Taisyklė „14+1+14“ yra viena iš Reglamento Nr. 1/2005 I priede pateiktų taisyklių dėl „girdymo ir šėrimo intervalų, kelionės laiko ir poilsio laikotarpių“. Ji taikoma, kada gyvūnai vežami kelių transporto priemonėmis, atitinkančiomis tam tikrus būtiniausius gyvūnų gerovės reikalavimus (susijusius su transporto priemonės lubomis ir grindimis, gyvūnų gultais, pašarais, gardais, amžiaus taisyklėmis, girdymu, ventiliacija ir navigacijos sistemomis). Jeigu šie reikalavimai įvykdyti, tokia transporto priemone galvijus galima vežti 14 valandų ir paskui būtina „leisti pailsėti bent vieną valandą, kurios užtektų jiems pagirdyti ir prireikus pašerti“, prieš (galbūt) vežant juos toliau dar daugiausia 14 valandų. Paskui pagal to priedo V skyriaus 1.5 punktą galvijai turi būti iškrauti, pašerti ir pagirdyti, leidžiant jiems pailsėti mažiausiai 24 valandas.

32.

Išimties tvarka pagal Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyriaus 1.8 punktą (toliau – taisyklė „+2“) visas „kelionės laikas“, kaip ta sąvoka apibrėžta priede, gali būti pratęstas dviem valandomis, bet tik jeigu tai būtų daroma gyvūnų labui. Paskirties vietos artumas – tipinis pavyzdys, kai važiavimas dar dvi valandas gali sukelti gyvūnams mažiau kančių nei iškrovimas ir pakrovimas, liūdnai pagarsėję kaip skausminga patirtis ( 8 ).

33.

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta pirmiau, taisyklėje „14+1+14“ nėra aiškiai nustatyta, kiek ilgiausiai gali trukti poilsio laikas arba kokia veikla gali būti vykdoma tokiais laikotarpiais.

34.

Teismo praktikoje taip pat nerasta atsakymo į šį klausimą: Teisingumo Teismas tik nusprendė, kad taisyklėje „14+1+14“„nustatyta maksimali 28 val. vežimo trukmė, po pirmų 14 val. nutraukiama mažiausiai 1 val. pailsinti <...> Todėl [ta] taisyklė turi būti suprantama taip, kad ji leidžia maksimalią 28 val. vežimo trukmę, nutraukiamą mažiausiai 1 val. pailsinti“ ( 9 ).

35.

Kadangi taisykle „14+1+14“ aiškiai neatsakoma į nagrinėjamą klausimą, būtina išnagrinėti tam tikrus kitus Reglamento Nr. 1/2005 aspektus.

36.

Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnyje apibrėžiamos kelios svarbiausios jo taikymo sąvokos. Pavyzdžiui, apibrėžiama kelionė („visa vežimo operacija nuo išvykimo vietos iki paskirties vietos, įskaitant gyvūnų iškrovimą, įkurdinimą ir pakrovimą tarpiniuose kelionės punktuose“) ir vežimas („gyvūnų judėjimas viena ar keliomis transporto priemonėmis, taip pat ir susijusių operacijų metu, įskaitant pakrovimą, iškrovimą, perkrovimą ir poilsį, kol gyvūnai galutinai iškraunami paskirties vietoje“) ( 10 ).

37.

Apskritai kalbant, iš Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnyje pateiktų apibrėžčių matyti, jog prieš kelionę ir po jos visuomet numatomos bent 48 valandos, kad gyvūnai galėtų pailsėti ne transporto priemonėje ( 11 ). Taigi kelionė nesibaigia, kol gyvūnai neįkurdinami 48 valandoms iškrovimo vietoje.

38.

O vadovaujantis Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsniu stengiamasi išlaikyti „kelionės“ ir „vežimo“ dichotomiją, t. y. kelionė apima visą logistikos operaciją, o vežimas – tik faktinį fizinį judėjimą. Tik, priešingai nei anksčiau ( 12 ), į sąvoką „vežimas“ dabar paradoksaliai patenka ir poilsis. Juk jeigu pagal tą nuostatą „kelionė“ sudaro visi vežimo ir poilsio laikotarpiai, dėl poilsio įtraukimo į sąvoką „vežimas“ kyla klausimas, koks gi faktinis skirtumas lieka tarp kelionės ir vežimo. Dėl tokio akivaizdaus nuoseklumo trūkumo atsiranda pasekmių, susijusių su reglamento I priede vartojamų terminų aiškinimu, ir tai aptarsiu šios išvados 46 punkte.

39.

Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnyje taip pat apibrėžiama poilsio vieta, t. y. „bet koks sustojimas kelionės metu, bet ne paskirties vietoje“, gyvūnus perkraunant arba neperkraunant. Tačiau pati sąvoka poilsio laikas, kuri yra svarbiausia nagrinėjamam klausimui, nėra apibrėžta. Tokia apibrėžtis buvo prieš Reglamentą Nr. 1/2005 galiojusiame teisės akte ( 13 ): „tęstinis laikotarpis kelionės metu, per kurį gyvūnai nėra vežami transporto priemone“. Tačiau toje apibrėžtyje nenurodyta, ar poilsio laikas gali būti praleistas transporto priemonėje ir kokiu tikslu jis turi būti panaudojamas (jei toks tikslas yra). Taigi ir ta apibrėžtis nepadeda išspręsti nagrinėjamo klausimo.

40.

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į esminę Reglamento Nr. 1/2005 nuostatą, kurią citavo daugelis pastabas pateikusių šalių, – 3 straipsnį. Jo pirmą sakinį pavadinčiau „bendrąja sąlyga“ dėl vežamų gyvūnų apsaugos. Bendroji sąlyga yra privaloma ir taikoma visais atvejais, kai taikomas reglamentas. Be to, bendroji sąlyga suformuluota kaip neiginys, o ne kaip teiginys. Ja ne tik reikalaujama vengti elgtis taip, kad gyvūnai galėtų būti sužaloti arba patirti didelių kančių, bet ir nustatoma pareiga taip nesielgti, neatsižvelgiant į kitus veiksnius, kaip antai tam tikrą laikotarpį arba mažiausią geografinį atstumą.

41.

Reglamento Nr. 1/2005 3 straipsnio antrame sakinyje nustatyti tam tikri pagrindiniai reikalavimai, kurių privalo laikytis visi asmenys, ketinantys vežti gyvūnus. Tie reikalavimai suformuluoti kaip teiginiai ir jų privaloma laikytis viso „vežimo“ (kaip apibrėžta 2 straipsnyje) metu. Nors iš pasirinktos formuluotės („be to“) aišku, jog tie reikalavimai taikomi atskirai nuo bendrosios sąlygos ir šalia jos, vis dėlto iš 3 straipsnio antraštės galima suprasti, kad bendrosios gyvūnų vežimo sąlygos turi būti tenkinamos visos.

42.

Tik pridursiu, jog siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas 3 straipsnis (už tokį pažeidimą iš esmės gali būti skiriama nuobauda pagal Reglamento Nr. 1/2005 25 straipsnį), man atrodo, reikia atlikti išsamų vertinimą atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes.

43.

Galiausiai šios išvados 51 ir 52 punktuose aptarsiu ne mažiau svarbų klausimą, susijusį su teisėkūros aplinkybėmis, kuriomis buvo priimtas Reglamentas Nr. 1/2005.

44.

Dėl pirmiau išdėstytų pastabų turiu laikytis toliau nurodytos nuomonės.

45.

Pirma, dėl tvarkos norėčiau pareikšti, jog pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad pagal taisyklę „14+1+14“ leidžiama daryti kelias, o ne tik vieną poilsio pertrauką, jeigu daugiausia po 14 valandų fizinio judėjimo leidžiama pailsėti bent vieną valandą (pavyzdžiui, 7+1+7+1,5+12,5). Antraip man atrodytų, kad taisyklė visiškai neįgyvendintina: vairuotojai būtų raginami laukti 14 valandų, kol galėtų sustoti ir patenkinti asmeninius poreikius. Be to, dėl to kiltų klausimas, ar į sąvoką „poilsis“ patektų koks nors nenumatytas sustojimas, pavyzdžiui, dėl kelio darbų, eismo spūsčių arba prie geležinkelio pervažos.

46.

Be to, dėl frazės „pailsėti bent vieną valandą“ dviprasmiškumo Reglamento Nr. 1/2005 I priede nėra jokios apibrėžties. Taigi darytina prielaida, kad taikomos bendrosios reglamento 2 straipsnyje pateikiamos apibrėžtys.

47.

Tik, deja, tos apibrėžtys tiesiog netinka aiškinant Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyrių. Pirma, į bendrąją „kelionės“ apibrėžtį reglamento 2 straipsnyje patenka ir poilsio laikotarpiai kelionės metu. Kita vertus, to skyriaus antraštėje minimi „kelionės laikas“ ir „poilsio laikotarpiai“ taip, tarsi jie prieštarautų vienas kitam. Antra, termino „kelionė“ aiškinimas reglamento 2 straipsnyje kartu paprastai skaičiuojant du 48 valandų laikotarpius prieš kelionę ir po jos (žr. šios išvados 37 punktą), regis, neatitinka termino „kelionės laikas“ vartojimo to skyriaus 1.5 punkte, kur numatyta, kad leidus gyvūnams pailsėti 24 valandas prieš tai buvę kelionės laikotarpiai „neutralizuojami“. Trečia, kaip nurodyta šios išvados 38 punkte, į sąvoką „vežimas“ dabar patenka ir „poilsis“. Tai prieštarauja taisyklei „14+1+14“, pagal kurią „poilsio laikotarpiai“ atskiriami nuo „kelionės“ arba „vežimo“ ( 14 ).

48.

Dėl tokio akivaizdaus nuoseklumo trūkumo taisyklę „14+1+14“ būtina aiškinti savarankiškai, atsižvelgiant į pagrindinį paties Reglamento Nr. 1/2005 tikslą, išdėstytą šios išvados 29 punkte.

49.

Neginčijama, kad kelionės (kaip apibrėžta Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnyje), ypač ilgos, gali sukelti vežamiems gyvūnams nepatogumų. Kad būtų dar aiškiau, mano nuomone, reglamentas grindžiamas prielaida, jog bet kokioje kelionėje, kurioje yra varžomi, pakraunami ir iškraunami, galbūt nešeriami ir negirdomi, gyvūnai patiria kančių. Šiuo požiūriu reglamento tikslas – tiesiog nevežti gyvūnų taip, kad jie susižalotų ir patirtų nereikalingų kančių arba galėtų susižaloti ir patirti nereikalingų kančių. Taigi pagal reglamentą numatoma, kad vežami gyvūnai neišvengiamai patirs tam tikrų nepatogumų, bet siekiama juos kiek įmanoma sumažinti. Vis dėlto tie nepatogumai gali pasiekti tokį lygį, kai jų nebebus galima pateisinti ir jie taps nereikalingomis kančiomis. O kada gali susiklostyti tokia padėtis?

50.

Čia pritariu Komisijai, kad jeigu bendroji „kelionės laiko ir poilsio laikotarpių“ trukmė, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyriaus 1.4 punkto d papunktyje, viršija 29 valandas, t. y. sudėjus tris dalis pagal taisyklę „14+1+14“, dėl to savaime pažeidžiamas Reglamentas Nr. 1/2005, nes šiuo atveju tikėtina, kad gyvūnai patirs nereikalingų kančių. Žinoma, tuo nepažeidžiamas taisyklės „+2“ taikymas.

51.

Kad pagrįsčiau savo nuomonę, norėčiau pažymėti, pirma, kad Reglamento Nr. 1/2005 tikslas aiškiai yra kiek įmanoma riboti ilgas keliones (kaip apibrėžta reglamento 2 straipsnyje) vežant gyvūnus ( 15 ). Jeigu būtų leidžiama neribotą laiką ilsėtis transporto priemonėje (o taip pagal Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyriaus 1.5 punktą faktinis kelionės laikas nėra „neutralizuojamas“), tai prieštarautų minėtam tikslui. Faktas, kad priimdama reglamentą Taryba neatsižvelgė nei į ekspertų rekomendacijas apriboti galvijų kelionės laiką 24 valandomis ( 16 ), nei į Komisijos pasiūlymą dėl 9 valandų kelionės laiko ribos po 12 valandų poilsio laiko (su galimybe tuos laikotarpius kartoti) ( 17 ), nepriverčia manęs pakeisti savo nuomonės. Iš tikrųjų, nors Taryba iš esmės nusprendė nekeisti Direktyvos 91/628 priedo VII skyriuje nustatytų kelionės laiko ir poilsio laikotarpių taisyklių, negaliu įsivaizduoti, kad Taryba, teisėkūros procese „visokeriopai [atsižvelgdama] į gyvūnų <...> gerovės reikalavimus“ pagal Protokolą dėl gyvūnų gerovės, turėjo omenyje neribotus poilsio laikotarpius transporto priemonėje.

52.

Iš tiesų Sprendime Interboves, C‑277/06, EU:C:2008:548, į kurį daro nuorodą šio proceso šalys, Teisingumo Teismas pateikė mintį, jog „kelionės laikas“ pagal Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyrių gali viršyti 28 valandas. Tačiau tai neverčia manęs pakeisti nuomonę. Juk tame sprendime Teisingumo Teismas aiškino kelionės laiko ir poilsio laikotarpių taisykles, nustatytas Direktyva 91/628. Tos taisyklės pirmiausia buvo patvirtintos tam, kad būtų panaikintos tam tikros techninės kliūtys prekybai gyvais gyvūnais, taip pat siekiant suteikti rinkos organizacijoms galimybę sklandžiai veikti ir kartu papildomai užtikrinti patenkinamą gyvūnų apsaugos lygį ( 18 ). Pagal Reglamentą Nr. 1/2005, atrodo, tikslai dabar suderinami priešinga tvarka: dabar gyvūnų apsauga yra pirminis tikslas, o teisės aktų derinimas – šalutinis ( 19 ). Bet kuriuo atveju Sprendimą Interboves derėtų skaityti atsargiai, nes antraip nesąžiningi vežėjai galėtų pasinaudoti esamais vežimo keliais ir vežimo jūra taisyklių skirtumais ( 20 ).

53.

Taigi dėl ankstesniame punkte nurodytos priežasties faktas, kad generalinis advokatas P. Mengozzi konstatavo, jog „kelionė galėtų trukti, pavyzdžiui, 50 valandų, t. y. du (maksimalius) vežimo laikotarpius po 14 valandų, nutrauktus dėl 22 valandų poilsio laiko“ ( 21 ), neturi reikšmės nagrinėjamam klausimui. Bet kuriuo atveju nenurodyta, ar 22 valandų poilsio laikas gali būti teisėtai praleistas nejudančioje transporto priemonėje.

54.

Antra, pagal taisyklę „+2“ numatoma, kad „kelionės laikas“ (ne „kelionė“ pagal Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnį), t. y. kartu sudėti fizinio judėjimo laikotarpiai tarp visų „neutralizuojančių“ 24 valandų poilsio laikotarpių, o ne jo atskiri etapai, gali būti pratęstas dviem valandoms gyvūnų labui, pirmiausia atsižvelgiant į paskirties vietos artumą. Taigi, atrodo, pagal taisyklę „+2“ įprastoje situacijoje „kelionės laikui“ (ne „kelionei“ pagal Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnį) taikoma nustatyta ilgiausia leistinoji trukmė, kuri (gerai tai ar blogai), kaip suprantu, pagal taisyklę „14+1+14“ yra 28 valandos.

55.

Taigi, mano nuomone, dėl „bent vienos valandos poilsio laikotarpio“ gali būti taip, kad „kelionės laikas ir poilsio laikotarpiai“ pagal taisyklę „14+1+14“ niekada neviršys 29 valandų (arba tam tikrais atvejais 31 valandos pagal „+2“) trukmės. Kita vertus, „kelionę“, kaip apibrėžta Reglamento taisyklę Nr. 1/2005 2 straipsnyje, gali sudaryti keli 29 valandų „kelionės laiko ir poilsio“ laikotarpiai pagal Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyrių, jeigu tarp tų 29 valandų laikotarpių yra 24 valandų laikotarpiai, kai gyvūnai iškraunami, šeriami, girdomi ir ilsinami.

56.

Tačiau ar taip pat reikalaujama, kad poilsio laikotarpiai būtų organizuojami tam tikru tikslu?

57.

Šiuo klausimu Komisija ginčija, kad bent vienos valandos poilsio laikotarpis gali būti pratęstas tik dėl su gyvūnų gerove susijusių priežasčių. Prancūzijos vyriausybė laikosi ne tokios griežtos nuomonės: poilsio laikotarpiai negali viršyti pagrįstos trukmės, kuriai praėjus nebebūtų laikomasi pagrindinio principo, kad gyvūnai neturėtų susižaloti ar patirti nereikalingų kančių.

58.

Mano nuomone, aišku, kad visa vežimo operacija arba „kelionė“ (jei norite, įskaitant poilsį) turi atitikti visus Reglamento Nr. 1/2005 reikalavimus. Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, ko gero, ES teisės aktų leidėjas, remdamasis mokslo ir veterinariniais tyrimais, taip pat ES teisės aktų taikymo gyvūnų apsaugos srityje įvertinimu, manė, kad šiems gyvūnams gali būti pakenkta ir jų gerovė negali būti užtikrinta nesilaikant reglamento nuostatų dėl šių gyvūnų sveikatos ( 22 ). Iš to darytinos bent dvi išvados.

59.

Pirmiausia poilsio laikotarpiai turi atitikti bendrąją sąlygą. Tai pareiga (galimai) nesužaloti gyvūnų arba nesukelti nereikalingų kančių, o ne pareiga veikti tik jų labui. Žinoma, paprastai per laikotarpį, kai transporto priemonė nejuda, gyvūnai patirs mažiau kančių nei transporto priemonei judant, pavyzdžiui, mažesnė tikimybė, kad vežami gyvūnai neišlaikys pusiausvyros arba vems ( 23 ). Vis dėlto negaliu atmesti galimybės, jog poilsio laikotarpis, dėl kurio bendroji „kelionės laiko ir poilsio laikotarpių“ trukmė pagal taisyklę „14+1+14“ neviršys 29 valandų, gali sužaloti gyvūnus arba sukelti nereikalingų kančių. Pavyzdžiui, nemanau, kad pagal bendrąją sąlygą leidžiama gyvūnus fiziškai vežti vieną valandą ir paskui ilsinti 27 valandas transporto priemonėje prieš vežant juos toliau dar vieną valandą.

60.

Be to, organizuojant poilsio laiką būtina nuosekliai vykdyti tam tikrus Reglamentu Nr. 1/2005 nustatytus įpareigojimus. Pirmiausia turiu omenyje nustatytus Reglamento Nr. 1/2005 3 straipsnio antrame sakinyje, taip pat reglamento I priede, pirmiausia VI skyriuje išvardytus reikalavimus, taikomus „ilgoms kelionėms“, kaip apibrėžta reglamento 2 straipsnyje.

61.

Asmeniškai negaliu didelės reikšmės suteikti faktui, kad taisyklėje „14+1+14“ nurodyta, jog gyvūnams būtina leisti „pailsėti <...> [tiek, kiek] užtektų jiems pagirdyti ir prireikus pašerti“. Nors tokie veiksmai aiškiai atliekami gyvūnų labui, šia sakinio dalimi niekaip nepapildomi teigiami reikalavimai, jau nustatyti Reglamentu Nr. 1/2005 ( 24 ). Be to, akivaizdus ir priešingas argumentas: dėl žodžių „in particular“ nėra aiškiai atmetama galimybė, jog poilsio laikas gali būti organizuojamas ne tik gyvūnų labui. Siekiant politinio kompromiso, taisyklę „14+1+14“ reikėtų suprasti gana pragmatiškai, kaip parodyta šios išvados 45 punkte.

62.

Norint nustatyti, ar organizuojant poilsio laiką pažeidžiami Reglamentu Nr. 1/2005 nustatyti reikalavimai, reikia atlikti faktinį įvertinimą – jį turi atlikti nacionalinės valdžios institucijos, galiausiai nacionaliniai teismai. Dėl eksporto grąžinamųjų išmokų dar norėčiau priminti, kad įrodyti, jog grąžinamųjų išmokų skyrimo sąlygos tenkinamos, turi eksportuotojas ( 25 ). Vienodomis sąlygomis, man atrodo, kuo ilgesnis poilsio laikas, tuo sunkiau eksportuotojui tai įrodyti.

63.

Be to, Reglamento Nr. 1/2005 22 straipsnio („Prastova vežant“) 2 dalyje reikalaujama, kad „[j]ei gyvūnų siunta vežant turi būti užlaikyta daugiau nei dviem valandoms, kompetentinga institucija užtikrina, kad bus imtasi atitinkamų priemonių gyvūnams prižiūrėti, prireikus juos pašerti, pagirdyti, iškrauti ir įkurdinti“. Neįžvelgiu jokios pagrįstos priežasties, kodėl ši dviejų valandų taisyklė negali būti mutatis mutandis taikoma kaip vertinimo kriterijus vežėjams, kai jiems priskiriama prastova. Be to, tai patvirtina nuomonę, kad mintis, jog galvijai gali būti laikomi nejudančioje transporto priemonėje 14 valandų neiškrauti, kaip mini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiesiog neįmanoma.

64.

Dėl pagrindinės bylos atkreipiau dėmesį į faktą, kad nagrinėjamo vežimo trukmė viršija 29 valandas ir kad, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija, Masterrind netaikė taisyklės „+2“. Tačiau, kadangi nagrinėjamo vežimo paskirties vieta buvo Marokas, labai abejoju, kad Masterrind galėjo pritaikyti taisyklę „+2“. Taigi esu nusiteikęs manyti, kad nagrinėjamas vežimas neatitinka taisyklės „14+1+14“ ir kad ieškinį reikėtų atmesti kaip nepagrįstą.

65.

Bet kuriuo atveju manau, jog, išskyrus išimtines aplinkybes, 10 valandų „poilsio laikotarpis“ nejudančioje transporto priemonėje negali būti pateisinamas ir tikrai sukelia gyvūnams nereikalingų kančių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nustatyti sąlygas, kuriomis buvo organizuotas 10 valandų poilsio laikas.

66.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: tinkamai aiškinant Reglamento Nr. 1/2005 I priedo V skyriaus 1.4 punkte nustatytą taisyklę, ten minimus „kelionės laiką ir poilsio laikotarpius“ gali sudaryti ilgesnis nei vienos valandos poilsio laikotarpis arba keli poilsio laikotarpiai, jeigu tarp ilgiausiai 14 valandų fizinio judėjimo laikotarpių yra bent vienos valandos poilsio laikas; be to, tuo nebūtų pažeisti kiti reglamentu nustatyti reikalavimai. Tai turi patikrinti nacionaliniai teismai. Tik kol gyvūnai nepasiekia paskirties vietos, kaip apibrėžta reglamento 2 straipsnyje, reglamento I priedo V skyriaus 1.5 punktu reikalaujama, kad jie būtų iškrauti, pašerti, pagirdyti ir pailsinti bent 24 valandas kas 29 valandas po pirmojo jų pakrovimo išvykimo vietoje, kaip apibrėžta toje pačioje nuostatoje. Dėl to nepažeidžiama galimybė pagal to skyriaus 1.8 punktą pratęsti kelionę dviem valandoms gyvūnų labui, pirmiausia atsižvelgiant į paskirties vietos artumą.

67.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar valstybės narės administracinis organas, atsakingas už eksporto grąžinamųjų išmokų išmokėjimą, saistomas kitos valstybės narės oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo išduoto patvirtinimo, kad kelionė (kaip apibrėžta Reglamento Nr. 1/2005 2 straipsnyje), už kurią skirtos eksporto grąžinamosios išmokos, neatitinka gyvūnų gerovės taisyklių.

68.

Kaip pažymėjo proceso šalys, šis klausimas išsamiai nagrinėjamas Teisingumo Teismo praktikoje.

69.

Byloje Viamex Agrar Handel Teisingumo Teismo buvo paprašyta išaiškinti prieš Reglamentą Nr. 817/2010 galiojusį teisės aktą ( 26 ). Priešingai, nei išvadoje nurodė generalinis advokatas ( 27 ), Teisingumo Teismas nusprendė, jog eksportuotojui pateikus dokumentus, išvardytus Reglamente Nr. 615/98 (dabar Reglamentas Nr. 817/2010), tai nėra nepaneigiamas įrodymas, kad laikytasi taikytinų eksporto grąžinamųjų išmokų taisyklių arba vežamų gyvūnų gerovės taisyklių. Tokiais dokumentais teikiamų įrodymų pakanka tik tiek, kiek kompetentinga mokėjimo institucija neturi duomenų, kuriais remdamasi gali nustatyti, jog nesilaikyta vežamų gyvūnų gerovės taisyklių. Tokia institucija privalo ištirti tuos įrodymus atsižvelgdama į visą kitą turimą informaciją, kad nuspręstų, ar tų taisyklių laikytasi ir ar skirti eksporto grąžinamąsias išmokas ( 28 ).

70.

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tai neleidžia kompetentingai mokėjimo institucijai savo nuožiūra abejoti įrodymais, kuriuos eksportuotojas teikia kartu su prašymu skirti eksporto grąžinamąsias išmokas. Kompetentinga mokėjimo institucija gali padaryti išvadą, kad reikalavimų nesilaikyta, tik remdamasi Reglamente Nr. 615/98 (dabar Reglamentas Nr. 817/2010) išvardytais dokumentais ir (arba) tam tikrais objektyviais elementais, susijusiais su gyvūnų gerove. Ji negali vadovautis tik prielaidomis arba abejonėmis dėl atitikties ir privalo priimti sprendimus, grindžiamus objektyviais ir konkrečiais su gyvūnų gerove susijusiais elementais ir bet kuriuo atveju motyvuoti savo sprendimą, kodėl ji mano, jog iš eksportuotojo pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad laikytasi gyvūnų gerovės taisyklių ( 29 ).

71.

Tą sprendimą Teisingumo Teismas vėliau patvirtino byloje Heemskerk ir Schaap, kurią nagrinėjo didžioji kolegija ( 30 ).

72.

Abiejose minėtose bylose eksportuotojui buvo išduotas oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo patvirtinimas, kad vertinama jūrų transporto priemonė ir pats vežimas atitinka gyvūnų gerovės taisykles. Pagrindinėje byloje nagrinėjama priešinga situacija: oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas patvirtino, kad kelionė neatitiko vežamų gyvūnų gerovės taisyklių. Eksportuotojas skundžia tą nuomonę.

73.

Priešingai, nei ginčija Hauptzollamt, faktas, kad Reglamento Nr. 817/2010 5 straipsnio 1 dalies c punktas susijęs tik su atvejais, kai nesilaikyta gyvūnų gerovės reikalavimų, o ne su atvejais, kai jų laikytasi, logiškai nereiškia, jog kompetentinga mokėjimo institucija gali atsisakyti sumokėti išmoką už vežimą, kuris faktiškai atitinka tuos reikalavimus. Iš tikrųjų, pagal Reglamento Nr. 817/2010 1 straipsnį eksporto grąžinamosios išmokos už gyvus galvijus skiriamos, jeigu transportuojant gyvūnus į pirmojo iškrovimo galutinės paskirties trečiojoje šalyje vietą laikomasi Reglamento Nr. 1/2005 3–9 straipsnių, tame reglamente nurodytų priedų nuostatų ir paties Reglamento Nr. 817/2010. Nei daugiau, nei mažiau. Juk faktiškai eksporto grąžinamųjų išmokų procedūros, taikomos eksporto grąžinamosioms išmokoms, kurias prašoma skirti už gyvų galvijų eksportą, tikslas yra tiesiog užtikrinti, kad nagrinėjamas produktas atitiktų visas sąlygas, kuriomis skiriamos grąžinamosios išmokos ( 31 ).

74.

Taigi faktas, jog visų sąlygų įvykdymą turi įrodyti eksportuotojas, kad jo prašymas skirti eksporto grąžinamąsias išmokas būtų patenkintas, nėra svarbus, nes jis susijęs tik su prievolės įrodyti priskyrimu. Tai jokiu būdu nekeičia fakto, kad eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos tikslas yra skatinti teisingus pagrįstus sprendimus, neatsižvelgiant į tai, ar prašymai jais tenkinami, ar atmetami, laikantis bendrojo principo, kad administracinės institucijos privalo veikti pagal įstatymus.

75.

Be to, turiu prisipažinti, jog man būtų sunku pritarti nuomonei, kad oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo išduoto patvirtinimo galiojimas ir teisinis poveikis teisinėje sistemoje, kurios dalį sudaro ir Reglamentas Nr. 817/2010, yra tiesiog valstybės narės, kurioje yra išvežimo punktas, teisės, o ne pačios ES teisės klausimas ( 32 ).

76.

Šios išvados 69–71 punktuose nurodyta teismo praktika nagrinėjamoje situacijoje taikytina taip pat kitaip. Vadinasi, oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo išduotas patvirtinimas, kad per kelionę, už kurią prašoma skirti eksporto grąžinamąsias išmokas, nesilaikyta gyvūnų gerovės taisyklių, nėra nenuginčijamas to fakto įrodymas.

77.

Manęs neįtikina tam tikri argumentai, kuriais bandoma pagrįsti priešingą nuomonę.

78.

Pirma, Hauptzollamt argumentas, kad Reglamento Nr. 817/2010 2 straipsnio 3 dalyje nurodytas dokumentas „tinkamai užpildytas“, todėl gali būti patikrintas pagal to reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą tik jeigu oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas išvežimo punkte patvirtina, jog pagal to reglamento 2 straipsnį atliktų patikrų rezultatai patenkinami, turi būti atmestas. Pirmiausia žodžių „tinkamai užpildytas“ negalima aiškinti, kad jais užbėgama už akių konkrečiam patikrų rezultatui. Be to, reglamento 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad reglamento 2 straipsnio 3 dalyje minėtame dokumente pažymimas bendras galvijų skaičius, kuris buvo deklaruotas eksporto deklaracijoje, atėmus transportavimo metu apsiveršiavusių ar išsimetusių, kritusių gyvulių arba gyvulių, kurių atžvilgiu buvo nesilaikyta Reglamento Nr. 1/2005 reikalavimų, skaičių.

79.

Antra, nepritariu argumentui, jog gyvūnų gerovės labui neturėtų būti įmanoma patikrinti patvirtinimų, kad vežamų gyvūnų gerovės taisyklės buvo pažeistos. Gyvūnų gerovės apsaugos tikslu, kad ir koks pagirtinas jis būtų, negalima pateisinti atsisakymo išmokėti eksporto grąžinamąsias išmokas, kai faktiškai taisyklės nebuvo pažeistos, o kitos valstybės narės oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas išduoda patvirtinimą dėl neatitikties.

80.

Galiausiai man atrodo, kad akivaizdžiai nepagrįstas ir argumentas dėl ES finansinių interesų apsaugos, kurį teikia Hauptzollamt. Tiems interesams nekyla jokios didelės grėsmės, kai faktiškai laikomasi gyvūnų gerovės taisyklių. Be to, atsižvelgiant į to argumento kontekstą, jeigu hipotetiškai Komisija pažeistų teisėtumo principą, Teisingumo Teismas taip pat nepritaria už konkurencijos taisyklių pažeidimą skiriamos baudos dydžiui iš baimės, kad ES patirs finansinių nuostolių ( 33 ).

81.

Bet kuriuo atveju, kaip nurodė Hauptzollamt, Prancūzijos vyriausybė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gyvūnų fizinei būklei ir sveikatai įvertinti reikia specialių žinių ir patyrimo, todėl patikrinimus turi atlikti veterinaras ( 34 ). Tokių patikrinimų rezultatai yra faktinis vertinimas vietoje, įskaitant sudėtingus techninius gyvūnų sveikatos ir gerovės vertinimus. Vadinasi, diskrecija, suteikiama kompetentingai mokėjimo institucijai tikrinant patvirtinimą, kad vežant gyvūnus nesilaikyta jų gerovės taisyklių, nėra neribota ( 35 ), o, ko gero, nustatyta taip pat, mutatis mutandis, kaip minėta šios išvados 70 punkte.

82.

Skųsdamas neatitikties patvirtinimą, eksportuotojas privalo įtikinamai įrodyti, pateikęs objektyvių įrodymų, kad oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo vertinimas nepatikimas. Tačiau vien tik faktas, kad eksportuotojas laikosi kitokios nuomonės nei oficialiai paskirtas veterinarijos gydytojas dėl gyvūnų, už kuriuos prašoma skirti eksporto grąžinamąsias išmokas, būklės, nereiškia, jog veterinarijos gydytojo vertinimas akivaizdžiai neteisingas arba pagrįstas neteisingais faktais.

83.

Dėl oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo nustatytų faktų teisinių pasekmių, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kompetentinga mokėjimo institucija neprivalo turėti tokių pačių specialių žinių kaip veterinarijos gydytojai. Todėl bet kokias teisines pasekmes visais atvejais galima peržiūrėti.

84.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: nagrinėdama prašymą skirti eksporto grąžinamąsias išmokas pagal Reglamento Nr. 817/2010 4 straipsnio 2 dalį, už eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą atsakinga įstaiga nėra saistoma oficialiai paskirto veterinarijos gydytojo padaryto įrašo pagal to reglamento 2 straipsnio 3 dalį. Tačiau jeigu tokia įstaiga nusprendžia nesilaikyti to veterinarijos gydytojo atlikto faktinio gyvūnų sveikatos ir gerovės vertinimo, kuriuo grindžiamas padarytas įrašas, ji turi vadovautis objektyviais ir konkrečiais su gyvūnų sveikata ir gerove susijusiais įrodymais. Jeigu prašymas atmetamas visas arba iš dalies, ta įstaiga bet kuriuo atveju privalo motyvuoti savo sprendimą ir tokiu atveju eksportuotojas turi įrodyti, jog įrodymai, kuriais vadovavosi įstaiga, nereikšmingi.

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinius klausimus, pateiktus Finanzgericht Hamburg (Finansų teismas, Hamburgas) byloje C‑469/14, atsakyti taip: