1.

Konstitucinėje teisėje sąvoka „įstatymas“ gali reikšti įstatymą formaliąja arba materialiąja prasme. Neatsižvelgiant į turinį, formaliai įstatymas yra įstatymų leidėjo per teisėkūros procedūrą priimtas teisės aktas. Materialiąja prasme, priešingai, įstatymas yra bendros ir abstrakčios pozityviosios teisės nuostatos, neatsižvelgiant į teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, vietą normų hierarchijoje. Sąjungos teisėje pagal SESV 290 straipsnį Europos Sąjungos vykdomajai institucijai, Europos Komisijai, suteikiama galimybė esant tam tikroms sąlygoms iš dalies pakeisti per teisėkūros procedūrą priimtą aktą, Sąjungos teisėje atitinkantį įstatymą formaliąja prasme. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai gali būti deleguoti įgaliojimai priimti visuotinai taikomus ne per teisėkūros procedūrą priimamus aktus, papildančius ar iš dalies keičiančius neesmines per teisėkūros procedūrą priimto akto nuostatas ( 2 ).

2.

Nagrinėjamu atveju institucijos iš esmės nesutaria dėl to, ar įgaliojimų delegavimas, kai Komisijai, kaip vykdomosios valdžios atstovei, deleguoti įgaliojimai iš dalies pakeisti per teisėkūros procedūrą priimtus aktus, turi būti aiškiai įtvirtintas teisės aktų leidėjo priimtame deleguojamojo teisės akto tekste. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjai, akivaizdžiai siekia įgaliojimų delegavimą aiškinti šitaip, t. y. siaurai.

3.

Komisija priėmė Deleguotąjį reglamentą Nr. 275/2014 (toliau – ginčijamas reglamentas) ( 3 ) remdamasi Reglamento Nr. 1316/2013 (toliau – pagrindinis reglamentas) ( 4 ) 21 straipsnio 3 dalimi – deleguojamąja nuostata. Pagal SESV 290 straipsnį pagrindinis reglamentas yra pagrindinis teisės aktas, o ginčijamas reglamentas – deleguotasis aktas. Deleguojamojoje nuostatoje Komisijai suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose „nustatomi išsamūs finansavimo prioritetai“. Parlamento pareikštas ieškinys dėl panaikinimo grindžiamas tuo, kad Komisija išsamius finansavimo prioritetus nustatė į pagrindinio reglamento I priedą įterpdama naują VI dalį, užuot priėmusi identiško turinio specialųjį reglamentą, kuriuo būtų papildytas pagrindinis reglamentas.

4.

Parlamento nuomone, įgaliojimų iš dalies pakeisti pagrindinį teisės aktą (o prie to priskirtinas ir naujos dalies įterpimas į jo priedą) sąlyga ta, kad jie Komisijai turi būti aiškiai ir konkrečiai suteikti deleguojamojoje nuostatoje. Jei Komisijai suteikti įgaliojimai tik papildyti pagrindinį teisės aktą – o taip yra visada, kai aiškiai nesuteikti įgaliojimai iš dalies pakeisti pagrindinį teisės aktą, – Komisija negali iš dalies pakeisti pagrindinio teisės akto; tam, kad įgyvendintų deleguotuosius įgaliojimus ir papildytų pagrindinį teisės aktą, ji veikiau turi priimti specialųjį norminį aktą.

5.

Šiuo atveju Parlamentas ir Komisija nesutaria ne dėl SESV 290 straipsnyje vartojamų sąvokų „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ išaiškinimo; labiau problemų kyla dėl to, kad pagrindinio reglamento deleguojamojoje nuostatoje nevartojama nė viena iš šių dviejų sąvokų. Taigi šioje byloje pirmiausia reikia patikrinti, kaip reikia tinkamai aiškinti pagrindinio reglamento deleguojamąją nuostatą, kurioje Komisijai suteikiami įgaliojimai „nustat[yti] išsam[ius] finansavimo prioritet[us]“.

6.

Pažymėtina, kad Parlamentas neginčijo ginčijamo reglamento turinio. Taigi Parlamentas mano, kad Komisija galėjo priimti tokio paties turinio deleguotąjį aktą specialiąja tvarka, nepakeisdama iš dalies pagrindinio reglamento. Tokiu atveju, anot Parlamento, nebūtų kilusi problema dėl įgaliojimų.

7.

Dėl šioje išvadoje išdėstytų priežasčių manau, kad priėmusi ginčijamą reglamentą Komisija neviršijo savo įgaliojimų. Teisės aktų leidėjas, deleguojamojoje nuostatoje vartodamas kitas sąvokas nei „papildyti“ arba „pakeisti iš dalies“, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, suteikia Komisijai diskreciją nustatyti, kokios rūšies aktą priimti naudojantis deleguotaisiais įgaliojimais. Komisija gali pasirinkti, kaip priimti deleguotąjį aktą, t. y. papildyti pagrindinį teisės aktą ar jį iš dalies pakeisti.

8.

Pagrindinio reglamento 59 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Transporto ir energetikos srityse, remiantis Reglamente (ES) Nr. 1315/2013 ir Reglamente (ES) Nr. 347/2013 nustatytomis konkretiems sektoriams skirtomis gairėmis, parengti projektų, prioritetinių koridorių ir sričių, kuriems turėtų būti taikomas šis reglamentas, sąrašai, ir jie turėtų būti įtraukti į šio reglamento priedą. Transporto srityje, siekiant atsižvelgti į galimus politikos prioritetų ir technologinių galimybių pokyčius, taip pat į eismo srautus, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais priimami I priedo I dalies pakeitimai, ir išsamiai apibrėžti pagal 7 straipsnio 2 dalį finansavimo reikalavimus atitinkančių veiksmų išsamius finansavimo prioritetus, kurie turi atsispindėti darbo programose.“

9.

Šio reglamento 21 straipsnio „Deleguotieji aktai“ 3 dalyje numatyta:

„Vadovaujantis 3 straipsnyje išdėstytais bendraisiais tikslais bei 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais konkretiems sektoriams skirtais tikslais, transporto sektoriuje Komisijai pagal 26 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomi išsamūs finansavimo prioritetai, kurie EITP įgyvendinimo laikotarpiu turi atsispindėti 17 straipsnyje nurodytose darbo programose finansavimo reikalavimus pagal 7 straipsnio 2 dalį atitinkančių veiksmų atžvilgiu. Komisija deleguotąjį aktą priima iki 2014 m. gruodžio 22 d.“

10.

Pagrindinio reglamento 26 straipsnyje „Įgaliojimų delegavimas“ nustatyta:

„1.   Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.   21 straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.

3.   Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kuriuo metu atšaukti 21 straipsnyje nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4.   Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.   Pagal 21 straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.“

11.

Komisija priėmė ginčijamą reglamentą pagal pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalį. Ginčijamo reglamento pirmoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Pagal Reglamento (ES) Nr. 1316/2013 21 straipsnio 3 dalį Komisijai suteikiami įgaliojimai per pirmuosius metus po to reglamento įsigaliojimo priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomi išsamūs transporto srities finansavimo prioritetai, į kuriuos EITP įgyvendinimo laikotarpiu turi būti atsižvelgiama darbo programose ir kurie taikomi reikalavimus pagal 7 straipsnio 2 dalį atitinkantiems veiksmams. Todėl deleguotasis aktas, kuriuo nustatomi išsamūs transporto srities finansavimo prioritetai, turi būti priimtas prieš priimant darbo programas.“

12.

Pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnį „[š]io reglamento priede pateiktas tekstas pridedamas kaip Reglamento (ES) Nr. 1316/2013 I priedo VI dalis.“

13.

Šioje naujoje pagrindinio reglamento I priedo VI dalyje nustatomi daugiamečių ir metinių darbo programų transporto srities finansavimo prioritetai. Juos nustatant atsižvelgiama į pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies specifinius tikslus, kurie transporto sektoriuje suskirstyti į tris grupes ( 5 ), ir į pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, atitinkančius reikalavimus, nustatytus finansinei paramai gauti. VI dalyje Komisija išvardija finansavimo prioritetus, nustatytus kiekvienam tikslui pasiekti ( 6 ), tačiau konkrečiai nenurodo, kokia finansinė parama tam gali būti skiriama.

14.

Tą pačią dieną, kai priimtas ginčijamas reglamentas, t. y. 2014 m. sausio 7 d., Komisija paskelbė komunikatą „Pagrindinio transporto tinklo kūrimas. Pagrindinio tinklo koridoriai ir Europos infrastruktūros tinklų priemonė“ ( 7 ), kuriame, be kita ko, nustatė paramos dydį pagal prioritetus ( 8 ).

15.

Komisija ir Parlamentas nei prieš priimdami ginčijamą reglamentą, nei jį priėmę nesutarė pirmiausia dėl to, kad ginčijamame reglamente nėra privalomų duomenų dėl pagrindiniams projektams skiriamo finansavimo, nurodyto tik 2014 m. sausio 7 d. komunikate. Parlamento nuomone, deleguotajame reglamente asignavimai turėjo būti reglamentuoti privalomąja tvarka. Todėl ginčijamas reglamentas nepridėjo jokios pastebimos pridėtinės vertės pagrindiniam reglamentui, nes ginčijamame reglamente tik nauja tvarka išvardyti pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalyje ir I priede nustatyti finansavimo prioritetai. Diskutuota ir dėl konsultavimosi su Parlamentu rengiant ginčijamą reglamentą.

16.

2014 m. vasario mėn. Parlamentas ir Komisija sutarė, kad Komisija paskelbs Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pareiškimą, kuriame užtikrins, kad Europos infrastruktūros tinklų priemonė bus įgyvendinama laikantis orientacinių nustatytų sumų, paskelbtų 2014 m. sausio 7 d. komunikate. Komisija taip pat teigė pakoreguosianti ginčijamo reglamento motyvus atsižvelgdama į Parlamento pastabas. Parlamentas skatino Komisiją pakoreguoti ginčijamą reglamentą taip, kad jame būtų konstatuojama, jog Komisija ne iš dalies pakeitė, o papildė pagrindinį reglamentą ( 9 ).

17.

Kadangi nei Parlamentas, nei Taryba pagal pagrindinio reglamento 26 straipsnio 5 dalį per du mėnesius nuo pranešimo apie ginčijamą reglamentą nepateikė prieštaravimų, ginčijamas reglamentas 2014 m. kovo 19 d. paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir įsigaliojo kitą dieną po šio paskelbimo. 2014 m. kovo 19 d. Komisija paskelbė pareiškimą ( 10 ), kuriame pareiškė ketinanti „transporto sektoriuje Europos infrastruktūros tinklų priemonę įgyvendinti laikydamasi orientacinių finansavimo prioritetams nustatytų sumų, paskelbtų Komisijos komunikate COM(2013) 940, nedarant poveikio biudžeto įgyvendinimo lankstumui“.

18.

Be to, 2014 m. gegužės 14 d. Komisija paskelbė ginčijamo reglamento klaidų ištaisymą ( 11 ). Jame ginčijamo reglamento motyvų 2 punktas („Konsultacijos prieš priimant teisės aktą“) iš dalies pakeistas taip:

„Yra: „Komisija konsultavosi su valstybių narių institucijų ekspertais ir Europos Parlamento atstovais per 2013 m. rugsėjo 26 d., lapkričio 7 d. ir gruodžio 9 d. ad hoc posėdžius.“

Turi būti: „Komisija konsultavosi su valstybių narių kompetentingų institucijų ekspertais, dalyvaujant Europos Parlamento specialistams, per 2013 m. rugsėjo 26 d., lapkričio 7 d. ir gruodžio 9 d. ad hoc posėdžius.“

19.

Be to, ginčijamo reglamento klaidos nebuvo ištaisytos.

20.

Parlamento ieškinį dėl panaikinimo Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. birželio 11 d. Komisijos atsiliepimas į ieškinį gautas 2014 m. rugpjūčio 21 d. Parlamentas pateikė dubliką 2014 m. spalio 1 d., o 2014 m. lapkričio 11 d. Komisija pateikė tripliką.

21.

Dokumentu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. rugsėjo 25 d., Taryba paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Parlamento reikalavimų. Šis prašymas patenkintas 2014 m. spalio 22 d.

22.

Parlamentas, palaikomas Tarybos, savo ieškinyje prašo panaikinti ginčijamą reglamentą ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Grįsdamas ieškinį jis nurodo pagrindą, kuriame tvirtina, kad Komisija nepaiso pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų įgaliojimų delegavimo sąlygų ir viršijo jai pagrindiniame reglamente suteiktus įgaliojimus, nes, užuot papildžiusi šį reglamentą, jį iš dalies pakeitė.

23.

Komisija prašo atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba – subsidiariai – kaip nepagrįstą. Pirma, ieškinys, jos teigimu, nepagrįstas, nes vienintelis Parlamento pateiktas ieškinio pagrindas grindžiamas tuo, kad Komisija nustatė išsamius finansavimo prioritetus įterpusi į pagrindinio reglamento I priedą VI dalį, o ne priėmusi atskirą teisės aktą, skirtą pagrindiniam reglamentui papildyti. Parlamentas neteigia, kad ginčijamas reglamentas neteisėtas turinio aspektu, t. y. ieškinys grindžiamas tik ginčijamo reglamento formos trūkumu. Antra, jei Teisingumo Teismas vis dėlto manytų, kad ieškinys priimtinas, Komisija subsidiariai prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje detaliai nenurodyta, kaip Komisija turi nustatyti išsamius finansavimo prioritetus, todėl pagal šią nuostatą nedraudžiama nustatyti prioritetus įterpiant naują dalį į pagrindinio reglamento I priedą. Toks papildymas nepakeičia pagrindinio reglamento nuostatų turinio. Priešingai, nei teigia Parlamentas, šiuo atveju nėra svarbus 290 straipsnio 1 dalyje vartojamų sąvokų „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ išaiškinimas.

24.

Parlamentas, Komisija ir Taryba dalyvavo 2015 m. liepos 9 d. posėdyje.

25.

Šios išvados 23 punkte nurodytame ieškinio pagrinde Komisija tvirtina, kad ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną, nes jis grindžiamas tik formos trūkumu. Ji nurodo, kad pagal SESV 263 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo. Vis dėlto nagrinėjamas formos trūkumas negali būti esminis, nes, Parlamento nuomone, Komisija galėjo priimti atskirą identiško turinio aktą arba pakoreguoti ginčijamą reglamentą ištaisydama klaidas.

26.

Parlamento nuomone, Komisijos prašymas atmesti ieškinį kaip nepriimtiną grindžiamas nesusipratimu dėl procedūrinių reikalavimų, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, ir dėl akto formos. Procedūriniais reikalavimais pagal SESV 263 straipsnį laikoma procedūra, kurios reikia laikytis prieš priimant aktą arba jį priimant ( 12 ). Parlamentas taip pat visiškai netvirtino, kad pastarieji procedūriniai reikalavimai pažeisti priimant ginčijamą reglamentą. Priešingai, Komisija viršijo savo įgaliojimus, nes priėmė aktą, kurį priimti jai nebuvo suteikti įgaliojimai ( 13 ).

27.

Pažymiu, kad šiuo atveju supainioti prancūzų k. žodžiai „forme“ ir „formes“. Pirmasis reiškia teisės akto formą, o antrasis SESV 263 straipsnyje vartojamas būtent kalbant apie procedūrinius reikalavimus, kurių reikia laikytis prieš priimant teisės aktą arba jo priėmimo etape. Pavyzdžiui, SESV 263 straipsnio redakcijose suomių ar anglų kalbomis tokios galimybės supainioti nėra ( 14 ). Pagal Teisingumo Teismo praktiką procedūros taisyklių, taikomų priimant aktą asmens nenaudai, nesilaikymas, pavyzdžiui, tai, kad Komisija nepriėmė sprendimo per Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytą terminą, taip pat yra esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas ( 15 ).

28.

Kadangi procedūriniai reikalavimai, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, kuriais remiasi Komisija, susiję su procedūros taisyklėmis, apie kurias visiškai netvirtinama, kad Komisija jas pažeidė, pritariu Parlamentui, jog ieškinys susijęs su tuo, kad Komisija viršijo įgaliojimus, o ne su procedūrinių reikalavimų pažeidimu. Todėl ieškinys yra priimtinas.

29.

Kadangi įgaliojimų suteikimo teisinis pagrindas aiškiai neminimas pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje ar apskritai 21 straipsnyje, pirmiausia reikia patikrinti, ar ginčijamas reglamentas priimtas būtent vadovaujantis SESV 290 straipsniu. Nagrinėjamoje pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje Komisijai suteikiami įgaliojimai nustatyti išsamius finansavimo prioritetus, tačiau konkrečiai nenurodyta, kuo tokie įgaliojimai grindžiami.

30.

Komisija savo rašytinėse pastabose teigė, kad reikalingas ne SESV 290 straipsnio, o tik pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalies išaiškinimas. SESV 290 straipsnio išaiškinimas ir šioje nuostatoje vartojamų sąvokų „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ skirtumas šiuo atveju neturi reikšmės, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje nevartoti nė vienos iš šių dviejų sąvokų. Todėl deleguotajame reglamente vartojamus žodžius „išsamiai nustatyti“ reikia aiškinti remiantis pagrindinio reglamento struktūra, o ne jau apibrėžtomis sąvokomis.

31.

Per posėdį Komisija patvirtino, kad pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje būtent deleguojami įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį, nors jame vartojamų sąvokų „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ išaiškinimas neturi reikšmės aiškinant minėtą 21 straipsnio 3 dalį. Taigi institucijos sutaria, kad šiuo atveju yra įgaliojimų delegavimas pagal SESV 290 straipsnį.

32.

Tai išsiaiškinus, abejonių tuo klausimu nekyla, tačiau siekdamas aiškumo konstatuoju, kad pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje Komisijai suteikti įgaliojimai yra deleguoti įgaliojimai, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, o ne įgyvendinimo įgaliojimai, kaip jie suprantami pagal SESV 291 straipsnį. Primenu, kad pagal teisėkūros procedūrą priimto akto (net ir neesminių jo dalių) negalima nei papildyti, nei iš dalies pakeisti vykdomuoju aktu ( 16 ). Iš pagrindinio reglamento 59 konstatuojamosios dalies teksto ( 17 ) ir jo 21 straipsnio pavadinimo („Deleguotieji aktai“) matyti, kad teisės aktų leidėjas aiškiai ketino deleguoti Komisijai įgaliojimus pagal SESV 290 straipsnį.

33.

Komisija mano, kad pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant tik į šio reglamento struktūrą. Tik šiuo atveju kalbama apie pagal SESV 290 straipsnį deleguotus įgaliojimus, todėl pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje vartojamus žodžius „išsamiai nustatyti“, mano manymu, galima aiškinti trejopai.

34.

Pirma, šią nuostatą galima aiškinti taip, kad joje Komisijai suteikiami įgaliojimai arba papildyti, arba iš dalies pakeisti pagrindinį reglamentą pagal SESV 290 straipsnį, tačiau ji negali padaryti ir to, ir to ( 18 ). Antroji galimybė – aiškinti taip, kad teisės aktų leidėjas, vartodamas deleguojamojoje nuostatoje kitus žodžius nei „papildyti“ ar „iš dalies pakeisti“, suteikė Komisijai diskreciją nuspręsti, ar papildyti pagrindinį teisės aktą, ar jį iš dalies pakeisti, ar priimti vieną ar kelis teisės aktus, kuriais pagrindinis reglamentas būtų ir papildytas, ir iš dalies pakeistas. Trečioji galimybė yra ta, kad „išsamiai nustatyti“ reiškia ką kita nei „papildyti“ ar „pakeisti iš dalies“, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, nors įgaliojimų delegavimas grindžiamas SESV 290 straipsniu. Taigi ši trečioji galimybė reikštų, kad, be aktų, kuriais papildomas ir (arba) iš dalies keičiamas pagrindinis teisės aktas, yra dar ir trečia deleguotųjų aktų rūšis.

35.

Siekiant išsiaiškinti, kuri iš šių trijų galimybių yra teisingas pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalies išaiškinimas, reikia, priešingai, nei teigia Komisija, išnagrinėti SESV 290 straipsnį. Nagrinėjama deleguojamoji nuostata negali prieštarauti pirminės teisės nuostatai, kuria remiantis ji priimta; ją reikia aiškinti taip, kad būtų pasiekti pastarąja nuostata siekiami tikslai ( 19 ).

36.

Net jei institucijų, kurios yra nagrinėjamos bylos šalys, nuomonės skiriasi ne dėl SESV 290 straipsnyje vartojamų žodžių „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ išaiškinimo, šiuo atveju labai svarbu atskirti šias dvi sąvokas. Todėl toliau išnagrinėsiu sąvokas „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“, kaip jos suprantamos pagal SESV 290 straipsnį. Nors Teisingumo Teismas dar nėra išsakęs aiškios nuomonės dėl šių dviejų sąvokų, kaip jos suprantamos pagal SESV 290 straipsnį, skirtumo, toliau trumpai aptarsiu esamą teismo praktiką, galinčią daryti įtaką nagrinėjamoje byloje.

37.

Lisabonos sutartimi gerokai pakeista sistema, pagal kurią teisės aktų leidėjas gali deleguoti įgaliojimus Komisijai. Naujoji sistema pakeitė vadinamąją komitologijos procedūrą, o Komisijai deleguotini įgaliojimai aiškiai išskirti į teisėkūros įgaliojimus primenančius deleguotus įgaliojimus ir įgyvendinimo įgaliojimus.

38.

Šis modelis buvo perimtas dar Sutartyje dėl Konstitucijos Europai ( 20 ). Deleguotų ir įgyvendinimo įgaliojimų atskyrimas pasirinktas kaip išeitis dėl to, kad iki tol Sąjungos teisėje nebuvo įmanoma aiškiai atskirti, kurie reikalai priskirtini prie teisės aktų leidybos, o kurie prie jų vykdymo ( 21 ). Todėl svarbiausias atskyrimas, įgyvendintas Sutarties dėl Konstitucijos parengiamuosiuose dokumentuose ir susijęs su vykdomaisiais teisės aktais, buvo teisės aktų, kuriais plėtojamas per teisėkūros procedūrą priimtas aktas, t. y. deleguotųjų aktų, ir tiesiog įgyvendinimo aktų atskyrimas ( 22 ). Naujoje deleguotųjų aktų grupėje nebuvo atskirti aktai, kuriais pagrindinis aktas papildomas, ir tie, kuriais jis iš dalies keičiamas, tik konstatuota, kad deleguotaisiais aktais reglamentuojami techniniai klausimai ar detalės, išsamiau išaiškinančios per teisėkūros procedūrą priimtą aktą, arba gali būti vėliau iš dalies pakeičiamos tam tikros per teisėkūros procedūrą priimto akto dalys ( 23 ).

39.

Konstitucinės teisės aspektu iš Lisabonos sutartyje pasirinkto deleguotųjų įgaliojimų modelio šiuo atveju kyla du pagrindiniai sprendimai. Pirma, teisėkūros įgaliojimai gali būti deleguoti tam tikromis materialiomis sąlygomis, kurios SESV 290 straipsnyje bendrai apibrėžtos konstituciniu lygmeniu ir kurias teisės aktų leidėjas konkrečiai turi nustatyti kiekvienoje priimtoje deleguojamojoje nuostatoje ( 24 ). Antra, SESV 290 straipsniu sudaroma galimybė deleguoti Komisijai įgaliojimus iš dalies pakeisti pagrindinį aktą. Kitaip tariant, tas, kas įgyvendina deleguotuosius įgaliojimus, gali iš dalies pakeisti „įstatymą“formaliąja prasme, o ne tik atskirame teisės akte priimti nuostatas, turinio (materialiuoju) aspektu atitinkančias įstatymą ( 25 ).

40.

Savo komunikate dėl SESV 290 straipsnio įgyvendinimo Komisija teigia, kad, pirma, „[ji] mano, kad naujosios sutarties rengėjai veiksmažodį „iš dalies pakeisti“ pavartojo, norėdami reglamentuoti visus atvejus, kai Komisijai suteikiamas įgaliojimas formaliai pataisyti pagrindinį aktą. Formaliai gali būti keičiamas vieno ar kelių akto straipsnių, tekstas, taip pat nuo teisinės priemonės juridiškai neatsiejamo priedo tekstas. Nesvarbu, kad priede numatytos grynai techninės priemonės: kadangi Komisijai suteikiamas įgaliojimas taisyti priedą, kuriame numatytos bendro pobūdžio priemonės, turi būti taikoma deleguotųjų aktų sistema“ ( 26 ).

41.

Antra, Komisijos nuomone, „siekdamas nustatyti, ar priemone „papildomas“ pagrindinis aktas, įstatymų leidėjas turėtų įvertinti, ar būsimojoje priemonėje konkrečiai numatytos naujos neesminės normos, kuriomis keičiamas įstatymo galią turinčio teisės akto pagrindas, ir palikti jai vertinimo laisvę. Jei tokios priemonės numatytos, būtų galima laikyti, kad jomis „papildomas“ pagrindinis aktas“ ( 27 ).

42.

Komisijos komunikatą papildo 2011 m. birželio 24 d. Komisijos tarnybų gairės ( 28 ). Remiantis šiomis gairėmis, „iš dalies pakeisti“ reiškia tai, kad formaliai iš dalies pakeičiamas pagrindinio akto tekstas išbraukiant, įterpiant kitoje vietoje arba įrašant neesmines nuostatas. Deleguotasis aktas, kuriuo „papildomas“ pagrindinis aktas, priešingai, yra atskiras aktas, kuriuo pagrindinis aktas formaliai nepakeičiamas ( 29 ).

43.

Dėl teismo praktikos, susiformavusios prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai, taikymo aiškinant dabartinį SESV 290 straipsnį pasakytina, kad Komisijos komunikate dėl SESV 290 straipsnio įgyvendinimo teigiama, jog 290 straipsnio 1 dalyje pateikta deleguotųjų aktų apibrėžtis atitinka teisės aktus, kurie pagal Sprendimą 1999/468/EB ( 30 ) priimami taikant Sprendimu 2006/512/EB ( 31 ) nustatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu (PRAC). Abiem atvejais tai yra visuotinai taikomi teisės aktai, kuriais papildomos arba iš dalies pakeičiamos atitinkamo per teisėkūros procedūrą priimto akto neesminės nuostatos. Nepaisant panašumų, teisės aktai nebūtinai taikomi vienodai. Atsižvelgiant į naujas su institucijomis susijusias aplinkybes, deleguotųjų aktų taikymo sritis nebūtinai sutampa su PRAC procedūros taikymo sritimi. Todėl reikia vengti tokio automatinio taikymo ( 32 ).

44.

Kaip nurodyta šios išvados 36 punkte, Teisingumo Teismas dar nėra aiškiai išsakęs savo nuomonės dėl to, kuo skiriasi sąvokos „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“, kaip jos suprantamos pagal SESV 290 straipsnį. Generalinis advokatas P. Mengozzi savo išvadoje byloje Komisija / Parlamentas ir Taryba ( 33 ) konstatavo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Lisabonos sutarties autoriai nuolat siekė reformuoti Sąjungos teisės aktų delegavimo mechanizmą, logiška manyti, kad teisės aktų, kuriais „papildomas“ pagrindinis aktas, ir tų, kuriais jis „iš dalies keičiamas“, atskyrimas atitinka jų norą nustatyti dvi funkciniu požiūriu skirtingas deleguotųjų aktų kategorijas ( 34 ).

45.

Generalinio advokato P. Mengozzi nuomone, pirmoji kategorija apima priemones, skirtas per teisėkūros procedūrą priimto akto teksto formaliems daliniams pakeitimams, o antroji – tokias priemones, kurios papildo jo norminį turinį nepakeisdamos teksto. Šiuo požiūriu, atsižvelgiant į pasirinktą metodą, naujų neesminių nuostatų įrašymas į pagrindinio akto tekstą reikštų „dalinį pakeitimą“ pagal SESV 290 straipsnį, jei tos nuostatos įterptos į to akto (straipsnio ar priedo) tekstą, ir „papildymą“, jei jos nėra faktiškai įtrauktos į pagrindinį aktą, bet reglamentuojamos atskiru norminiu aktu ( 35 ). Šis išaiškinimas atitinka išaiškinimą, pateiktą minėtame Komisijos komunikate dėl SESV 290 straipsnio įgyvendinimo ir minėtose 2011 m. Komisijos tarnybų gairėse ( 36 ).

46.

Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Komisija / Parlamentas ir Taryba ( 37 ) konstatavo, kad išnašos įterpimas į pagrindinio akto priedą, t. y. deleguotojo akto įterpimas tiesiai į šio akto tekstą, yra per teisėkūros procedūrą priimto akto norminio turinio pakeitimas iš dalies, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju iš pagrindinio akto deleguojamosios nuostatos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino įterpti remiantis šia nuostata priimtą aktą į patį iš dalies pakeisto pagrindinio reglamento tekstą ( 38 ).

47.

Remdamasis nurodytais motyvais, esu linkęs pritarti generaliniam advokatui P. Mengozzi dėl pagrindinio akto papildymo ir pakeitimo iš dalies, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, skirtumo. Taigi, manau, šios sąvokos reiškia dvi funkciniu aspektu skirtingas deleguotųjų aktų kategorijas. Vis dėlto pagal tokią apibrėžtį ši dichotomija perkeliama į teisėkūros metodo lygmenį, susijusį tik su teisės akto pobūdžiu.

48.

Primenu, kad teisės aktų leidėjas pagrindiniame reglamente sąmoningai pavartojo žodžius „išsamiai nustatyti“, o ne SESV 290 straipsnyje vartojamas sąvokas „papildymas“ ar „pakeitimas iš dalies“. Komisija teigė, kad tuo atveju, jei teisės aktų leidėjas pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje būtų pavartojęs vieną iš šių SESV 290 straipsnyje vartojamų sąvokų, šią reglamento nuostatą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į šias sąvokas. Kadangi teisės aktų leidėjas nė vienos iš šių sąvokų nevartoja, žodžius „konkrečiai nustatyti“ reikia aiškinti atsižvelgiant tik į pagrindinio reglamento kontekstą.

49.

Komisijos rašytines pastabas galima suprasti taip, kad ji laikosi nuomonės, jog, be pagrindinį aktą papildančių ir jį iš dalies keičiančių deleguotųjų aktų, egzistuoja ir trečia deleguotųjų aktų rūšis ( 39 ). Vis dėlto per posėdį Komisija paneigė tokios trečiosios rūšies egzistavimą. Taigi, jos manymu, yra tik dvi deleguotųjų aktų rūšys: tie, kuriais pagrindinis aktas papildomas, ir tie, kuriais jis iš dalies keičiamas. Nustatant Komisijos įgaliojimus, svarbiausia yra tai, kad deleguotasis aktas negali būti susijęs su esminėmis pagrindinio akto dalimis.

50.

Remiantis šios išvados 45–47 punktuose pateiktu SESV 290 straipsnio išaiškinimu, teisės akto „pakeitimo iš dalies“ sąvoka pagal šią nuostatą bendrai apima bet kokį formalų dalinį teisės akto ar jo priedo teksto pakeitimą, nesvarbu, ar jo nuostatos išbraukiamos, įrašomos ar pakeičiamos ( 40 ). Tokiomis aplinkybėmis reikia pridurti, kad sąvoka „papildymas“ SESV 290 straipsnyje yra techninio pobūdžio. Nors, pavyzdžiui, įprastai teisės akto papildymą būtų galima suprasti kaip naujos išnašos įterpimą į teisės aktą arba naujos dalies įterpimą į jo priedą, pagal SESV 290 straipsnį tai jau reikštų pagrindinio akto pakeitimą iš dalies ( 41 ). Taigi pagal SESV 290 straipsnį pagrindinio reglamento pakeitimu iš dalies laikoma tai, kad į šio reglamento I priedą įterpiama visiškai nauja dalis, bet iš dalies nepakeičiamas pagrindinio reglamento ar jo priedo tekstas.

51.

Kadangi „papildymas“ ir „pakeitimas iš dalies“ pagal SESV 290 straipsnį nusako dvi funkciniu aspektu skirtingas deleguotųjų aktų rūšis ( 42 ), manau, visi Komisijos pagal SESV 290 straipsnį priimti deleguotieji aktai turi būti priskirti prie kurios nors iš šių dviejų rūšių. Taigi pirmiausia svarbus deleguotojo akto teisinis pobūdis, kurį teisės aktų leidėjas gali nustatyti naudodamasis savo diskrecija ( 43 ).

52.

SESV 290 straipsnyje numatytas pagrindinio akto papildymo ir jo pakeitimo iš dalies formalus atskyrimas leidžia vėliau atskirti vienus nuo kitų deleguotuosius aktus, kuriais pagrindinis aktas papildomas, ir tuos, kuriais jis iš dalies pakeičiamas, pagal tai, koks Komisijos priimto akto turinys. Vis dėlto SESV 290 straipsnyje nurodytas atskyrimas, bet nenumatyta teisinių kriterijų, pagal kuriuos teisės aktų leidėjas turėtų pasirinkti vieną iš šių formalių alternatyvų. Remiantis SESV 290 straipsniu taip pat sunku nustatyti, ar Komisija turi papildyti, ar iš dalies pakeisti pagrindinį aktą, kai pagrindiniame akte įtvirtinta deleguojamoji nuostata šiuo klausimu suformuluota neaiškiai.

53.

Todėl toliau reikia apsvarstyti, kokią reikšmę turi tai, kad teisės aktų leidėjas, deleguodamas Komisijai įgaliojimus, pasirinko vartoti kitus žodžius, o ne sąvokas „papildymas“ ar „pakeitimas iš dalies“, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį. Pirma, kyla klausimas, ar teisės aktų leidėjas, pavyzdžiui, pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje vartodamas žodžius, neatitinkančius nė vienos iš SESV 290 straipsnyje vartojamų sąvokų, suteikia Komisijai diskreciją pasirinkti – iš dalies pakeisti pagrindinį aktą arba jį papildyti, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį ( 44 ). Antra, su deleguojamosios nuostatos išaiškinimu glaudžiai susijęs klausimas, ar įgaliojimai iš dalies pakeisti teisės aktą visada turi būti aiškiai įtvirtinti, kaip tvirtina Parlamentas. Pagal pirmąją alternatyvą Komisija, mano manymu, galėtų papildyti pagrindinį aktą, jį iš dalies pakeisti arba padaryti ir tai, ir tai. Vis dėlto, jei įgaliojimai iš dalies pakeisti turi būti aiškiai įtvirtinti, pastaruoju atveju pagrindinio akto pakeitimas iš dalies būtų neįmanomas.

54.

Parlamento nuomone, įgaliojimai iš dalies pakeisti pagrindinį aktą turi būti aiškiai įtvirtinti, nes pakeitimas iš dalies yra tiesioginis kišimasis į teisės aktų leidėjo priimto akto tekstą. Teisės aktų leidėjas, deleguodamas Komisijai įgaliojimus, pavartojo kitus žodžius nei „papildymas“ ar „pakeitimas iš dalies“, taigi tai turėtų būti įgaliojimai papildyti pagrindinį aktą. Per posėdį Parlamentas pripažino, kad praktiškai kai kuriais atvejais ir kiti žodžiai negu „pakeitimas iš dalies“ gali būti suprantami kaip įgaliojimai iš dalies pakeisti, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį ( 45 ).

55.

Nepaisydamas to, Parlamentas teigia, kad deleguojamojoje nuostatoje – pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje – Komisijai nesuteikti įgaliojimai iš dalies pakeisti šį reglamentą ( 46 ). Kadangi daugelyje kitų pagrindinio reglamento nuostatų, pavyzdžiui, jo 21 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse, Komisijai aiškiai ir konkrečiai suteikti įgaliojimai iš dalies pakeisti pagrindinį reglamentą, aišku, kad šio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje tokie įgaliojimai nesuteikti ( 47 ).

56.

Komisija atkerta, kad tarp teisės aktų, kuriais pagrindinis aktas papildomas, ir tų, kuriais jis iš dalies pakeičiamas, nėra hierarchijos, šie aktai veikiau yra lygiaverčiai. Per teisėkūros procedūrą priimtus aktus, kuriais iš dalies keičiamos esminės teisės akto nuostatos, ir deleguotuosius aktus, kuriais papildomos arba iš dalies keičiamos, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį, neesminės teisės akto nuostatos, sieja hierarchinis santykis. Deleguotieji aktai visada susiję su neesminėmis pagrindinio akto dalimis ir šios dalys lieka neesminės, neatsižvelgiant į tai, ar su jomis susijęs pagrindinio akto pakeitimas iš dalies ar priimtas atskiras norminis aktas. SESV 290 straipsnio negalima aiškinti taip, kad deleguojant įgaliojimus turi būti aiškiai nurodyta, ar Komisija įgaliojama papildyti pagrindinį reglamentą, ar jį iš dalies pakeisti ( 48 ).

57.

Parlamentas, priešingai, mano, kad „įgaliojimų delegavimo turinys“ SESV 290 straipsnyje reiškia būtent tai, kokios rūšies teisės aktą Komisija gali priimti remdamasi įgaliojimų delegavimu, o ne deleguotojo akto turinį. Nustatyti įgaliojimų delegavimo turinį yra teisės aktų leidėjo užduotis, ir šis sprendimas negali būti paliktas Komisijos diskrecijai ( 49 ).

58.

Manau, Parlamentas visiškai teisus dėl to, kad nustatyti įgaliojimų delegavimo turinį yra teisės aktų leidėjo užduotis, o prie to priskirtina ir nustatyti deleguotojo akto pobūdį, t. y. nustatyti, ar juo papildomas, ar iš dalies keičiamas pagrindinis aktas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nenustatė deleguotojo akto pobūdžio arba kad pasirinkimas nebuvo aiškus. Pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje Komisijai taip pat aiškiai nesuteikiami įgaliojimai papildyti pagrindinį reglamentą.

59.

Nepaisant Parlamento nuomonės, mano manymu, iš to negalima daryti išvados, kad tai, jog pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje Komisijai aiškiai nesuteikiami įgaliojimai iš dalies pakeisti šį reglamentą, savaime reiškia, kad jai suteikiami įgaliojimai tik jį papildyti. Pritariu Komisijai, kad SESV 290 straipsnyje nenurodyta, jog keičiant iš dalies labiau kišamasi į pagrindinį aktą negu jį papildant, taip pat ir tada, kai keičiant iš dalies pakeitimai padaromi pačiame tekste ( 50 ). Primenu, kad esminis kriterijus yra tai, kad deleguotaisiais aktais kišamasi į neesmines pagrindinio akto nuostatas. Šis konstituciniame lygmenyje numatytas ribojimas susijęs tiek su pagrindinio akto papildymu, tiek su jo pakeitimu iš dalies.

60.

Priimtas atskiras deleguotasis aktas, kuriuo papildomas pagrindinis aktas, taip pat yra pagrindinio akto sistemos dalis, jei formaliai neįtraukiamas į pagrindinį aktą. Tais atvejais, kai, naudojantis deleguotaisiais įgaliojimais, priimama visiškai nauja teisės norma, skirtumas tarp pagrindinio akto papildymo ir jo pakeitimo iš dalies yra tik tai, kaip priimtas deleguotasis aktas, ir faktiškai pasireiškia tik tuo, kaip sudaroma galima teisiškai neprivaloma pagrindinio akto konsoliduotoji versija. Abiem atvejais šios naujos teisės normos teisiškai privalomas tekstas įtvirtinamas deleguotajame akte, paskelbtame Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje, kuriuo ex hypothesi nepanaikinamos ar nepakeičiamos pagrindinio akto nuostatos ( 51 ).

61.

Kadangi deleguotojo akto, kuriuo papildomas pagrindinis aktas, ir deleguotojo akto, kuriuo iš dalies keičiamas pagrindinis aktas, teisinės pasekmės nesiskiria, manau, nėra pagrindo reikalauti, kad įgaliojimai iš dalies pakeisti pagrindinį aktą būtų deleguojami aiškiai, o įgaliojimai jį papildyti nebūtinai turėtų būti aiškiai nustatyti. Tam nėra jokio konstitucinės teisės aspektu svarbaus ar kitokio pagrindo, pavyzdžiui, susijusio su demokratijos principu, institucijų pusiausvyra, kompetencijų paskirstymu Sąjungai ir valstybėms narėms ar pagrindinių teisių sistema. Kadangi naujų normų atveju papildymo ir pakeitimo iš dalies skirtumas yra tik formalus, pavyzdžiui, nagrinėjamu atveju galutinis rezultatas būtų buvęs toks pat ir tada, jei Komisija finansavimo prioritetus būtų nustačiusi atskirame deleguotajame reglamente ( 52 ).

62.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, kai nori, turi galimybę deleguojamosiose nuostatose vartoti SESV 290 straipsnyje vartojamas sąvokas ir įgalioti Komisiją priimti teisės aktus, atitinkančius šias jau apibrėžtas sąvokas. Taigi, jei teisės aktų leidėjas mano, jog yra svarbu nesuteikti Komisijai įgaliojimų iš dalies pakeisti per teisėkūros procedūrą priimtą aktą, jis gali tai aiškiai reglamentuoti, deleguojamojoje nuostatoje vartodamas žodį „papildyti“ ( 53 ).

63.

Bylos šalys išreiškė nuomonę dėl didelės teisėkūros skaidrumo svarbos. Ypač Parlamentas susirūpinęs nurodė, kad šis skaidrumas galėtų sumažėti, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad įgaliojimai iš dalies pakeisti pagrindinį aktą neturi būti aiškiai įtvirtinti. Vis dėlto manau, kad tą patį galima pasakyti ir remiantis neaiškiomis deleguojamosiomis nuostatomis.

64.

Taigi toliau reikia išsiaiškinti, ar visas deleguojamąsias nuostatas visada reikia aiškinti taip, kad jose turimas galvoje papildymas arba pakeitimas iš dalies, o gal Komisija gali pasirinkti, ar priimti aktus, kuriais papildomas pagrindinis aktas, ar aktus, kuriais jis iš dalies keičiamas, jei teisės aktų leidėjas to aiškiai nenustatė.

65.

Kaip minėta šios išvados 61 punkte, manau, kad, nepaisant Parlamento nuomonės, įgaliojimai iš dalies pakeisti neturi būti aiškiai deleguoti. Mano manymu, dėl šios priežasties taip pat negalima daryti išvados, jog bet kokius teisės aktų leidėjo vartojamus žodžius reikia aiškinti taip, kad, išskyrus kitas alternatyvas, jie reiškia arba „papildymą“, arba „pakeitimą iš dalies“ ( 54 ). Atsižvelgiant į teisėkūros praktikai šiuo aspektu būdingą nevienodumą ( 55 ), priešingas aiškinimas kaip tik padidintų neaiškumą dėl to, kokie įgaliojimai Komisijai faktiškai suteikti. Iš esmės, iš jokių kitų žodžių negu „papildyti“ ir „pakeisti iš dalies“ aiškiai nematyti, ar turėtas galvoje papildymas, ar pakeitimas iš dalies, kaip jie suprantami pagal SESV 290 straipsnį, – jų reikšmė priklauso nuo aplinkybių.

66.

Toks aiškinimas padidintų riziką, kad Teisingumo Teismas ateityje turės nagrinėti daug teisiniu požiūriu paprastų bylų, susijusių su neaiškios deleguojamosios nuostatos išaiškinimu. Nepakeliama mintis, kad teisės aktų leidėjas galėtų kada panorėjęs apskųsti deleguotąjį aktą motyvuodamas tuo, kad pagrindinis aktas klaidingai papildytas arba iš dalies pakeistas, kai padaryta klaida atsirado dėl teisės aktų leidėjo vartojamos savaime neaiškios formuluotės išaiškinimo ( 56 ).

67.

Manau, taip pat netikėtina, kad apskritai yra daug atvejų, kai pasitelkiant pradinius Sąjungos teisės aiškinimo metodus galima užtikrintai teigti, kad konkretus veiksmažodis, teisės aktų leidėjo vartojamas deleguojamojoje nuostatoje (pavyzdžiui, „nustatyti“, „apibrėžti“, „įtvirtinti“), akivaizdžiai reiškia „papildymą“ arba „pakeitimą iš dalies“, bet ne juos abu. Taigi Komisija būtų dirbtinai priversta ieškoti teisiniu požiūriu „teisingo“ atsakymo į klausimą, iš esmės susijusį su tinkama teisėkūros technika.

68.

Todėl, manau, SESV 290 straipsnį reikia aiškinti taip, kad teisės aktų leidėjas, pasirinkdamas kitokią formuluotę nei šiame straipsnyje, gali suteikti Komisijai diskreciją pasirinkti, ar pagrindinį aktą papildyti, ar jį pakeisti iš dalies, kol įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė nustatomi pagal SESV 290 straipsnį ir įgaliojimų delegavimas nesusijęs su esminėmis pagrindinio akto nuostatomis. Šios sąlygos bet kuriuo atveju riboja Komisijos diskreciją.

69.

Šiuo atveju nagrinėjamame pagrindiniame akte nepatikslinta, ar žodžiai „išsamiai nustatyti“ 21 straipsnio 3 dalyje reiškia papildymą ar pakeitimą iš dalies. Remiantis šios išvados 61 punkte nurodytu išaiškinimu, šių dviejų priemonių skirtumas vis dėlto yra tik formalus ir konstitucinės teisės aspektu neturintis reikšmės. Be to, Parlamentas ir netvirtino, kad ginčijamo reglamento turinio trūkumų pakaktų norint jį panaikinti išnagrinėjus, pavyzdžiui, ieškinį dėl neveikimo ( 57 ). Taip pat netvirtinama, kad Komisija viršijo savo įgaliojimus kaip nors pažeidusi įgaliojimų delegavimą ar įsikišusi į esmines pagrindinio akto dalis.

70.

Todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad priėmusi ginčijamą reglamentą Komisija neviršijo savo įgaliojimų, kiek tai susiję su įgaliojimų delegavimo apimtimi. Teisės aktų leidėjas pagrindinio reglamento 21 straipsnio 3 dalyje Komisijai delegavo įgaliojimus „nustatyti išsamius finansavimo prioritetus“, tačiau nepatikslino, ar ji tai turi padaryti papildydama pagrindinį aktą, ar jį pakeisdama iš dalies, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnį. Taigi Komisija veiksmingai galėjo nustatyti išsamius finansavimo prioritetus, įterpdama naują dalį į pagrindinio reglamento I priedą. Todėl siūlau Teisingumo Teismui atmesti Parlamento ieškinį ir pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį priteisti iš Parlamento Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį įpareigoti Tarybą padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

71.

Jei Teisingumo Teismas, priešingai, negu siūlau, prieitų prie išvados, kad ginčijamą reglamentą reikia panaikinti dėl įgaliojimų viršijimo, toliau trumpai aptarsiu SESV 264 straipsnio 2 dalimi grindžiamą Komisijos prašymą palikti galioti ginčijamo reglamento padarinius. Parlamentas ir Taryba šiam prašymui neprieštaravo; priešingai, jie pritarė, kad ginčijamo reglamento padariniai liktų galioti, kol šis reglamentas bus pakeistas teisės aktu, suderinamu su taikytinomis teisės normomis.

72.

Atsižvelgiant į tai, kad Parlamento ieškinys labiau susijęs su ginčijamo reglamento forma, o ne jo turiniu, dėl kurio institucijos galiausiai sutarė, Komisijos prašymas, man atrodo, pagrįstas. Ginčijamo reglamento panaikinimas nepaliekant galioti jo padarinių galėtų turėti neigiamų pasekmių įgyvendinant Europos infrastruktūros tinklų priemonę, nes ginčijamas reglamentas yra būtina darbo programų egzistavimo sąlyga. Taigi dėl teisinio saugumo reikia palikti galioti ginčijamo reglamento padarinius pagal SESV 264 straipsnį, jei Teisingumo Teismas, priešingai, negu siūlau, nuspręstų panaikinti ginčijamą reglamentą.

73.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: