1. 

Šiuo apeliaciniu skundu InnoLux Corp. (toliau – InnoLux), buvusi Chimei InnoLux Corp., prašo iš dalies panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą InnoLux / Komisija ( 2 ), kuriuo šis teismas, pirma, pakeitė Komisijos sprendimą C(2010) 8767 final byloje COMP/39.309 – LCD (Liquid Crystal Displays) ( 3 ), nustatydamas, kad Komisijos sprendimo 2 straipsniu jai skirtos baudos dydis yra 288 mln. EUR, ir, antra, atmetė likusią ieškinio, kuriuo ji prašė iš dalies panaikinti minėtą sprendimą, kiek jis susijęs su apeliante, ir sumažinti minėtą baudą, dalį.

2. 

Šiuo apeliaciniu skundu keliamas svarbus konkurencijos teisės klausimas, susijęs su Europos Sąjungos konkurencijos taisyklių eksteritorialiu taikymu (šioje byloje – nustatant pardavimus, į kuriuos Europos Komisija gali atsižvelgti apskaičiuodama baudą ( 4 )). Komisijos vykdomas eksteritorialus šių taisyklių taikymas šiuo metu yra ginčijamas įvairiose bylose, kurios dabar nagrinėjamos ir Bendrajame Teisme, ir Teisingumo Teisme ( 5 ).

3.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 1–27 punktų, ginčo ir ginčijamo sprendimo aplinkybes galima apibendrinti, kaip nurodyta toliau.

4.

Chi Mei Optoelectronics Corp. (toliau – CMO) – tai pagal Taivano teisę įsteigta bendrovė, kuri kontroliavo įvairiose pasaulio vietose įsteigtų bendrovių, gaminančių skystųjų kristalų monitorius su aktyviąja matrica (toliau – LCD), grupę. CMO sudarius susitarimą dėl susijungimo su bendrovėmis InnoLux Display Corp. ir TPO Displays Corp., buvo įkurtas naujas juridinis asmuo InnoLux; ši bendrovė buvo įkurta pagal Taivano teisę ir yra šios bylos ieškovė.

5.

Po to, kai pagal Korėjos teisę veikianti bendrovė Samsung Electronics Co. Ltd (toliau – Samsung) pranešė Komisijai, kad LCD rinkoje yra sudarytas kartelis, Komisija pradėjo administracinę procedūrą ir skyrė pranešimą apie kaltinimus šešiolikai bendrovių, iš kurių dvi buvo Europoje įsteigtos ieškovei visiškai priklausančios dukterinės bendrovės. Minėtame pranešime apie kaltinimus buvo konkrečiai nurodytos priežastys, dėl kurių abi CMO dukterinės bendrovės turi būti laikomos solidariai atsakingomis už CMO padarytus pažeidimus.

6.

2010 m. gruodžio 8 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Jis yra skirtas 6 iš 16 bendrovių, pranešimo apie kaltinimus adresačių, tarp jų – ieškovei, LG Display Co. Ltd (toliau – LGD) ir AU Optronics Corp. (toliau – AUO). Tačiau jis nebeskirtas ieškovės dukterinėms bendrovėms.

7.

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo šešių didelių tarptautinių LCD gamintojų, įskaitant ieškovę, LGD ir AUO, kartelį dėl dviejų kategorijų LCD, kurių įstrižainė – ne mažesnė kaip 12 colių: informacinėms technologijoms (toliau – IT) skirtų LCD, pavyzdžiui, skirtų nešiojamiesiems kompaktiniams kompiuteriams ir kompiuterių monitoriams, ir televizoriams skirtų LCD (toliau kartu – LCD, dėl kurių sudarytas kartelis).

8.

Apskaičiuodama ginčijamu sprendimu paskirtas baudas Komisija rėmėsi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 (EB) Nr. 23/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės). Remdamasi minėtomis gairėmis, Komisija nustatė tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, pardavimų vertę. Šiuo tikslu ji nustatė tokias tris kartelio dalyvių pardavimų kategorijas:

9.

Komisija manė, kad gali atsižvelgti tik į dvi pirmąsias iš minėtų kategorijų, o trečiosios kategorijos įtraukti nebūtina, kad skirtos baudos būtų pakankamai atgrasančios. Tuo remdamasi Komisija skyrė ieškovei 300 mln. EUR baudą.

10.

2011 m. vasario 21 d. ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo ir baudos dydžio sumažinimo. Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikė tris pagrindus. Pirmasis buvo susijęs su tuo, kad Komisija taikė teisiškai klaidingą sąvoką, t. y. sąvoką „tiesioginiai perdarytų produktų pardavimai EEE“, antrasis – su tuo, kad Komisija pažeidė SESV 101 straipsnį padariusi išvadą, kad pažeidimas apėmė televizoriams skirtus LCD, o trečiasis – kad Komisija, ieškovės atžvilgiu nustatydama atitinkamų pardavimų vertę, klaidingai atsižvelgė į kitus pardavimus nei susijusieji su LCD, dėl kurių sudarytas kartelis.

11.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas trečiąjį pagrindą pripažino pagrįstu, todėl sumažino ieškovei skirtiną baudą iki 288 mln. EUR ( 6 ). Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.

12.

Pirmojoje pagrindo dalyje, susijusioje su sąvoka „pardavimai, susiję su pažeidimu“ ieškovė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis į pardavimų vertę, į kurią atsižvelgta apskaičiuojant baudą, įtraukė jos galutinių produktų pardavimus EEE kaip „tiesioginius perdarytų produktų pardavimus EEE“, nors šie pardavimai nėra susiję su pažeidimu, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 13 punktą.

13.

Komisija mano, kad Bendrasis Teismas atmetė ieškovės argumentus ir padarė tai pagrįstai. Ieškovė savo argumentais neatsižvelgė į tai, kad LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, kainos paveikė galutinių produktų kainas ir kad slapti susitarimai buvo susiję ir su LCD, kurie turėjo būti parduodami tretiesiems asmenims, ir su LCD, kurie buvo skirti tiekti grupės viduje. Tai yra konstatuoti faktai, kuriuos nustatė Bendrasis Teismas ir kurių negalima buvo tikrinti nagrinėjant apeliacinį skundą. Klaidinga teigti, kad nėra skirtumo tarp pardavimo trečiajam asmeniui ir tiekimo grupėje. Tikrasis pateikimas rinkai, t. y. pirmasis „realus pardavimas“, įvyksta tuo metu, kai įmonė parduoda galutinį produktą ir ten, kur ji tai padaro.

14.

Antrojoje pagrindo dalyje, susijusioje su Sprendimu Europa Carton / Komisija (T‑304/94, EU:T:1998:89), ieškovė laikosi nuomonės, kad Komisija neteisingai suprato šį sprendimą, nes, užuot vertinusi pardavimus grupės viduje taip pat kaip pardavimus tretiesiems asmenims, ji kai kuriems ginčijamo sprendimo adresatams taikė kitokį kriterijų, kad nustatytų jų pardavimų grupės viduje vietą.

15.

Komisija mano, jog Sprendimas Europa Carton / Komisija (T‑304/94, EU:T:1998:89) patvirtina, kad ji gali atsižvelgti į produkto, kuris yra kartelio objektas, vertę, nepaisant to, ar šio kartelio dalyvis tiesiogiai parduoda nagrinėjamą produktą rinkoje, ar pirmiausia įtraukia jį į kitą galutinį produktą. Tačiau minėtame sprendime Komisija nebuvo įpareigota vidaus tiekimo vietos laikyti produkto, dėl kurio sudarytas kartelis, pardavimo vieta, kad įvertintų ryšį su EEE teritorija.

16.

Trečiojoje pagrindo dalyje, susijusioje su Sprendimu Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, EU:C:1988:447, toliau – Sprendimas Medienos plaušiena I), ieškovė teigia, jog iš šio sprendimo darytina išvada, kad Sąjungos kompetencija apima ne visus pardavimus EEE, o tik atitinkamo produkto, dėl kurio buvo suderinti veiksmai, dėl kurių konstatuotas pažeidimas, pardavimus EEE.

17.

Komisijos teigimu, Bendrasis Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad minėtas sprendimas nekliudė Komisijai apskaičiuojant baudą atsižvelgti į InnoLux„tiesioginius perdarytų produktų pardavimus EEE“.

18.

Ketvirtojoje pagrindo dalyje, susijusioje su Sprendimu Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents / Komisija (6/73 ir 7/73, EU:C:1974:18), ieškovė laikosi nuomonės, kad šio sprendimo neatitinka pozicija, kad LCD tiekimas grupės viduje EEE esantiems gamybos įrenginiams, kaip Samsung atveju, nereiškia pardavimų EEE, jeigu galutiniai produktai, į kuriuos yra integruoti LCD, parduodami už EEE ribų.

19.

Komisijos nuomone, ieškovė neteisingai aiškina minėtą sprendimą. Iš tiesų jame nagrinėta SESV 102 straipsnio taikymo sritis ratione materiae, tačiau nenagrinėtas baudų apskaičiavimas kartelių bylose, tad tai neturi jokio poveikio pagrindiniam ieškovės teiginiui, kad apskaičiuodama baudą Komisija turėjo nepaisyti InnoLux LCD pardavimų EEE, įvykdytų parduodant galutinius produktus.

20.

Penktojoje pagrindo dalyje, susijusioje su eksteritorialiu Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymu, ieškovė tvirtina, kad dėl kriterijaus, kurį Komisija ir Bendrasis Teismas taikė, kad nustatytų grupės viduje vykdyto jos tiekimo vietą, galėjo būti taikomos lygiagrečios sankcijos ir jų kompetencija galėjo kirstis su kitų konkurencijos institucijų kompetencija.

21.

Komisija mano, kad ši pagrindo dalis nepriimtina, nes šis argumentas pirmą kartą pateiktas apeliaciniame skunde. Bet kuriuo atveju šis argumentas yra hipotetinis ir nepagrįstas: pagal visą logiką galėjo būti tik vienas pirmas „realus pardavimas“.

22.

Manau, kad visi šie argumentai yra susiję tarpusavyje ir persipina tiek, kad juos būtina nagrinėti kartu.

23.

2006 m. gairių 13 punkte nurodyta, kad „nustatydama skirtinos baudos bazinį dydį Komisija atsižvelgia į įmonės tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių ar paslaugų pardavimų, realizuotų atitinkamoje geografinėje zonoje, esančioje EEE teritorijoje, vertę“ (išskirta mano).

24.

Šioje byloje Komisija, kad apskaičiuotų ieškovei skirtiną baudą, remdamasi sąvoka „tiesioginiai perdarytų produktų pardavimai EEE“, kurią ji, beje, vartojo pirmą kartą (žr. šios išvados 2 punktą dėl paskesnių bylų), atsižvelgė į ieškovės LCD vidaus pardavimų vertės dalį, kuri galėjo atitikti integruotų į galutinius produktus LCD vertę, jeigu ieškovė pardavė juos trečiosioms įmonėms, įsteigtoms EEE. Iš tiesų visus su pažeidimu susijusius LCD vidaus pardavimus ieškovė įvykdė už EEE ribų tai pačiai grupei priklausantiems subjektams, kurie integravo LCD į galutinius produktus (kompiuterius ir televizorius) ir pardavė juos EEE nepriklausomoms trečiosioms įmonėms.

25.

Kaip Teisingumo Teismas neseniai patvirtino Sprendime Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija (C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 57–59 punktai; taip pat žr. mano išvados toje byloje, C‑580 P., EU:C:2014:272, 21 ir paskesnius punktus), pirma, „2006 m. gairių 13 punktu siekiama nustatyti, kad įmonei skirtos baudos apskaičiavimo pagrindas yra dydis, kuris atspindi pažeidimo ekonominę svarbą ir santykinę įmonės reikšmę darant pažeidimą“ ir, antra, Teisingumo Teismas nusprendė, jog svarbu, kad bauda būtų „realiai [susijusi] su nagrinėjamo kartelio mastu“, o „bendros apyvartos, gautos parduodant produktus, dėl kurių padarytas pažeidimas, dalis gali geriau atspindėti to pažeidimo ekonominę svarbą. Todėl pardavimų nereikia skirstyti pagal tai, ar jie buvo atlikti su nepriklausomais trečiaisiais asmenimis, ar su tai pačiai įmonei priklausančiais subjektais. Neatsižvelgus į pastarosios kategorijos pardavimų vertę būtų neabejotinai be pagrindo teikiamas pranašumas vertikaliai integruotoms bendrovėms, leidžiant joms išvengti jų produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, reikšmei rinkoje proporcingos sankcijos“ (išskirta mano).

26.

Šiuo atžvilgiu tame pat sprendime (57 punktas) buvo nutarta, kad nors 2006 m. gairių 13 punkte esanti sąvoka „pardavimų vertė“ negali būti suprantama kaip apimanti tik apyvartą, gautą vien iš tų pardavimų, kuriuos, kaip nustatyta, realiai paveikė šis kartelis, ji „neturi būti <...> išplėsta, kad apimtų įmonės pardavimus, kurių neapima jai inkriminuojamas kartelis“ ( 7 ).

27.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad, kaip Bendrasis Teismas pagrįstai nutarė Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija (T‑204/08 ir T‑212/08, EU:T:2011:286) 66 punkte, „iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai nurodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą <...>. Konkrečiai kalbant, prekių, kurios buvo ribojamųjų veiksmų dalykas, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti įprastai konkurencijai <...>. Šis principas pakartotas 2006 m. gairėse“. Šį sprendimą Teisingumo Teismas patvirtino Sprendime Team Relocations ir kt. / Komisija (C‑444/11 P, EU:C:2013:464).

28.

Tačiau šioje byloje neginčijama, kad galutinių produktų pardavimai, kuriuos ieškovės grupei priklausantys subjektai atliko nepriklausomiems tretiesiems asmenims EEE ir į kuriuos atsižvelgta apskaičiuojant ieškovei skirtiną baudą, vyko ne atitinkamoje rinkoje, susijusioje su ginčijamame sprendime konstatuotu pažeidimu. Nors Teisingumo Teismas sprendime Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija (C‑580/12 P, EU:C:2014:2363) jau patvirtino, kad Komisija neturi pagrindo atskirti vidaus ir išorės pardavimų, ji iš principo taip pat neturi pagrindo kaip į „realius pardavimus“ atsižvelgti tik į išorės pardavimus ( 8 ).

29.

Nors Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 74 punkte pats pripažino, kad požiūris, kurio Komisija laikėsi šiuo atveju, yra sunkiai suderinamas su teismo praktika, kyla klausimas, ar, o jei taip, tai kiek, Bendrasis Teismas, tiesiog ir paprastai neperkėlęs teismo praktikos ( 9 ), turėjo teisę, jo paties žodžiais tariant, „pritaikyti“ tą praktiką „prie bylos aplinkybių“, kurioms buvo būdinga tai, kad ieškovė yra vertikaliai integruota įmonė, už EEE ribų integravusi LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, į galutinius produktus, parduodamus EEE, „tam, kad pasiektų [teismo praktikoje] nurodytą tikslą nesuteikti privilegijų vertikaliai integruotoms įmonėms, dalyvavusioms kartelyje“ (skundžiamo sprendimo 74 punktas).

30.

Vis dėlto Komisija pagal šioje byloje taikytą metodiką atsižvelgė į atitinkamo produkto (vidaus) pardavimus, kurie buvo visi atlikti už EEE ribų, todėl šią metodiką, manau, reikia laikyti Komisijos teritorinės kompetencijos išplėtimu kartelio, sudaryto ir įgyvendinto trečiosiose šalyse, atžvilgiu remiantis vien tuo, kad Komisija „daro prielaidą“, kad šis kartelis sukelia tam tikrą poveikį EEE dėl galutinių produktų, į kuriuos integruotas atitinkamas produktas, pardavimų šioje teritorijoje nepriklausomoms trečiosioms įmonėms ( 10 ).

31.

Iš tiesų šiuo atveju, kadangi ieškovės pažeidimo dalyku esančio produkto (vidaus) pardavimai nebuvo vykdomi EEE, o galutiniai produktai, į kuriuos buvo integruoti tie produktai ir kuriuos EEE pardavė ieškovės grupei priklausantys subjektai, nėra pažeidimo dalykas, sunku arba net neįmanoma teigti, kad kartelis buvo „įgyvendintas“ EEE, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Medienos plaušiena I (jo 13, 16 ir 17 punktai).

32.

Reikia pažymėti, kad galima kritikuoti Komisijos pastangas ginčijamame sprendime (9 ir 381 konstatuojamosiose dalyse) atskirti „realius“ pardavimus grupės viduje, t. y. tuos, į kuriuos buvo galima atsižvelgti apskaičiuojant baudą, ir pardavimus, kurie tokie nebuvo, t. y. kurių buvo galima nepaisyti ir kurie buvo pakeisti integruotų į galutinį produktą LCD arba „perdaryto produkto“„realiais“ pardavimais tretiesiems asmenims. Šioje byloje Azijos konkurencijos institucija galėjo patraukti InnoLux atsakomybėn būtent už tokius pačius pardavimus kaip nagrinėjamieji šioje byloje.

33.

Be to, atrodo, Komisija pamiršo, kad Bendrasis Teismas jau pagrįstai atmetė analogišką ieškovės argumentą Sprendime Europa Carton / Komisija (T‑304/94, EU:T:1998:89, 113 ir 121–123 punktai), t. y. kad į vidaus tiekimą neturėjo būti atsižvelgta, nes tai nebuvo „realūs pardavimai“. Kaip jau minėjau, Teisingumo Teismas neseniai patvirtino šį požiūrį Sprendime Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija (C‑580/12 P, EU:C:2014:2363).

34.

Galiausiai manau, kad į vidaus pardavimus reikia atsižvelgti kaip ir į pardavimus tretiesiems asmenims, tačiau į juos nereikia atsižvelgti, jeigu jie vyksta už Sąjungos teritorijos ribų, tad turiu išanalizuoti bylą Sąjungos teisės teritorinės taikymo srities požiūriu.

35.

Šiuo etapu būtų įdomu sugretinti šioje byloje nagrinėjamas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose taikomas taisykles. Priešingai Amerikoje galiojančio įstatymo Sherman Act 1 straipsniui, pagal kurį apskritai draudžiamas bet koks kelių užsienio valstybių ar tautų susitarimas prekybai apriboti ir nėra numatyta jokio geografinio apribojimo, SESV 101 straipsnyje aiškiai draudžiami „visi įmonių susitarimai <...> ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje“ (išskirta mano). Ta pati taisyklė mutatis mutandis kyla ir iš SESV 102 straipsnio teksto („piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje“).

36.

Iš tiesų būtent analizuodamas pačią SESV 101 straipsnio (tuo metu – EB 85 straipsnio) formuluotę Teisingumo Teismas Sprendime Medienos plaušiena I (11 ir paskesniuose punktuose) iš esmės nutarė, kad suderinti veiksmai gali riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, taigi patekti į EB 85 straipsnio teritorinę taikymo sritį tik tuo atveju, jeigu jie susiję su atitinkamo produkto pardavimais tiesiogiai Bendrijoje įsteigtiems pirkėjams ir jei pardavėjai konkuruoja kainomis, kad pritrauktų šių klientų užsakymus.

37.

Teisingumo Teismas padarė tokią išvadą remdamasis EB 85 straipsnio teksto analize ir pridūrė, kad „šiomis aplinkybėmis Bendrijos kompetencijai taikyti savo konkurencijos taisykles tokiam elgesiui taikomas teritorialumo principas, kuris visuotinai pripažįstamas viešojoje tarptautinėje teisėje“ (to paties sprendimo 18 punktas). Taigi pagal SESV 101 straipsnį (arba SESV 102 straipsnį) viešosios tarptautinės teisės požiūriu teritorinės kompetencijos klausimų nekyla, nes būtent atsižvelgiant į tai, kaip šis straipsnis suformuluotas, jis paprasčiausiai neskirtas taikyti eksteritorialiai.

38.

Dėl šios priežasties Sąjungoje nėra būtinas Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymui „The Foreign Trade Antitrust Improvements Act“ lygiavertis įstatymas, kuriame pasitelkus teisėkūrą įtvirtintas vadinamasis „apibrėžto poveikio“ kriterijus, kad Sherman Act 1 straipsnis nebūtų taikomas užsienyje konstatuotam elgesiui, kuris neturi „tiesioginio, esminio ir pagrįstai numatomo poveikio Amerikos prekybai“. Iš tiesų, priešingai Sherman Act, SESV 101 ir 102 straipsnių formuluotė aiškiai rodo, kad jie yra susiję tik su veiksmais, kuriais konkurencija ribojama Sąjungoje, o ne už jos ribų.

39.

Šiomis aplinkybėmis norėčiau nurodyti U.S. Court of Appeals (7th Circuit) neseniai nagrinėtą bylą Motorola Mobility v. AU Optronics (Nr. 14‑8003), susijusią su tuo pačiu pasauliniu karteliu, dėl kurio paduotas ir šis apeliacinis skundas. Toje byloje buvo iškelti tokie patys klausimai ir nurodytos tokios pačios faktinės aplinkybės kaip ir šioje byloje, būtent dėl eksteritorialaus konkurencijos teisės (tuo atveju – Amerikos teisės) taikymo. Toje byloje Jungtinėse Amerikos Valstijose įsteigta bendrovė Motorola pateikė kaltinimus, kad tarptautiniu karteliniu susitarimu (tokiu pačiu kaip ir šioje byloje) buvo pažeistas Sherman Act, nes buvo sudarytas kartelis dėl kainų, taikytų kai kurioms iš jos dukterinių bendrovių, įsteigtų ne Amerikos teritorijoje, parduodamiems LCD, integruojamiems į galutinius produktus ir tuomet tiekiamiems jų patronuojančiajai bendrovei Jungtinėse Amerikos Valstijose.

40.

U.S. Court of Appeals skirtame „amicus curiae brief“ Belgijos konkurencijos institucija ( 11 ) pritaria siauram Amerikos antimonopolinių įstatymų teritorinės jurisdikcijos aiškinimui pagal tarptautinio mandagumo (comitas gentium) principą ir pažymi, kad plačiai aiškinant Amerikos teisę būtų pakenkta (veiksmingam) Belgijos ir Europos, taip pat kitų šalių konkurencijos teisės aktų taikymui. Panašius „amicus curiae briefs“ minėtoje byloje pateikė Taivanas ir Japonija.

41.

Sprendime, kurį U.S. Court of Appeals priėmė praėjus keliems mėnesiams po skundžiamo sprendimo, jis atmetė Motorola skundą ir nutarė, kad Sherman Act netaikytinas, motyvuodamas tuo, kad kartelio poveikis Amerikos rinkoje, darant prielaidą, kad jis yra esminis ir pagrįstai numatomas, buvo „netiesioginis“, nes kartelio dalyviai nepardavė LCD Jungtinėse Amerikos Valstijose, jie buvo parduodami užsienyje įmonėms (Motorola dukterinėms bendrovėms), kurios juos integravo į produktus, vėliau eksportuojamus ir perparduodamus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis taip pat pabrėžė, kad kyla grėsmė pernelyg plačiai taikyti Sherman Act.

42.

Tai, kas nurodyta pirma, rodo, kad ir šioje byloje plačiai aiškinant teritorinę Sąjungos konkurencijos teisės taikymo sritį gali kirstis kompetencija su užsienio konkurencijos institucijų kompetencija, o įmonėms gali būti pateikti dvigubi kaltinimai.

43.

Be to, Sąjungos teismai visuomet pripažino griežto teritorinės jurisdikcijos paisymo svarbą ( 12 ), kad nebūtų pažeistas non bis in idem principas ( 13 ), įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsnyje. Iš Sprendimo SGL Carbon / Komisija (C‑308/04 P, EU:C:2006:433, konkrečiai 29 ir 32 punktai) matyti, jog Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad konkurencijos institucijai viršijus savo teritorinę jurisdikciją kyla grėsmė, kad įmonėms, dėl kurių atliekamas tyrimas, bus paskirtos lygiagrečios sankcijos. Jeigu šioje byloje Komisija skirtų baudą už sandorį, susijusį su sudedamąja dalimi, tiekta EEE nepriklausančioje šalyje, remdamasi tuo, kad galutinis produktas, į kurį ši sudedamoji dalis integruota, buvo parduodamas EEE, už tą patį sandorį galėtų būti nubausta du kartus: pirmą kartą valstybėje, kuri nėra EEE narė ir kur sudedamoji dalis buvo tiekiama, o antrą kartą – EEE (laikantis Komisijos požiūrio, pagal kurį ši sudedamoji dalis integruojama į galutinį produktą, kuris galiausiai parduodamas EEE).

44.

Man atrodo, kad jeigu papildomai neįrodomas apibrėžtas kartelio poveikis EEE, Komisija persistengia bausdama už kartelius dėl produktų, pagamintų ir parduodamų už EEE ribų, remdamasi vien tuo, kad vėliau jie yra „perdaromi“ arba integruojami į kitus produktus, kurie (visi arba jų dalis) atvyksta į EEE.

45.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad Komisija nuo pat pažeidimo procedūros pradžios šioje byloje nagrinėjamus pardavimus laikė „netiesioginiais pardavimais EEE“ (žr. ginčijamo sprendimo 391 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis). Ji tik vėliau nusprendė laikyti juos „tiesioginiais perdarytų produktų pardavimais EEE“ ( 14 ). Ar tai nebuvo Komisijos bandymas labiau pateisinti naujos sąvokos vartojimą?

46.

Bet kuriuo atveju, mano nuomone, negalima manyti, kad galutinių produktų, į kuriuos integruoti LCD, pardavimai EEE, kuriuos vykdė InnoLux grupei priklausantys subjektai, įsteigti ne EEE, pagal Sprendimą Medienos plaušiena I reiškia kainų kartelio, susijusio su LCD pardavimu, įgyvendinimą EEE. Iš tiesų tokių pardavimų negalima prilyginti LCD pardavimams EEE kainomis, dėl kurių sudarytas kartelis. Pirma, pačių galutinių produktų pardavimo negalima laikyti LCD kartelio įgyvendinimu EEE, nes galutinių produktų, į kuriuos integruoti LCD, pardavimų neapima Komisijos konstatuotas SESV 101 straipsnio pažeidimas. Antra, patys integruoti LCD nebuvo pardavimo suderintomis kainomis EEE dalykas. Šioje byloje „įgyvendinimas“ vyko už EEE ribų, tiekiant LCD subjektams, kurie juos integravo į galutinius produktus.

47.

Jeigu SESV 101 straipsnio taikymo srities požiūriu netiesioginiai LCD pardavimai EEE būtų vertinami kitaip, t. y. kad „perdarytus produktus“ rinkai tiekė trečiosios įmonės, kurios įsigijo šiuos LCD iš kartelio dalyvių, ar kad juos rinkai tiekė kartelio dalyvių dukterinės bendrovės, įsigijusios LCD po to, kai jie buvo tiekiami vertikaliai integruotoje grupėje, šios dukterinės bendrovės atsidurtų nepalankesnėje padėtyje už LCD gamintojus, kurie nėra vertikaliai integruoti ( 15 ).

48.

Taigi aišku, kad Komisijos kompetenciją nagrinėjamų pardavimų atžvilgiu galima pateisinti tik taikant „apibrėžto poveikio“ kriterijų.

49.

Nemažai generalinių advokatų yra raginę Teisingumo Teismą pripažinti šį kriterijų, nes tai leistų Sąjungos konkurencijos teisę taikyti antikonkurenciniam elgesiui ar susitarimams, konstatuotiems už EEE ribų, tačiau sukėlusiems poveikį EEE teritorijoje. Tai visų pirma yra padarę generalinis advokatas P. Mayras savo išvadoje byloje Imperial Chemical Industries / Komisija (48/69, EU:C:1972:32) (kurioje kartelio poveikis buvo tiesioginis, nedelsiamas, esminis ir numatomas Bendrijoje) ir generalinis advokatas M. Darmon savo išvadoje sujungtose bylose Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (89/85, 104/85, 114/85, 116/85, 117/85 ir 125/85–129/85, EU:C:1988:258) ( 16 ).

50.

Pati Komisija jau seniai tvirtina, kad taikant „apibrėžto poveikio“ kriterijų nustatoma išorinė jos kompetencijos riba ( 17 ).

51.

Sprendime Gencor / Komisija (T‑102/96, EU:T:1999:65, 92 punktas) Bendrasis Teismas taip pat taikė šį kriterijų, reikalaudamas, ginčijant Komisijos kompetenciją, taikyti reglamentą, susijusį su įmonių koncentracijų kontrole, subjektų, įsteigtų už Bendrijos ribų, įvykdytam sandoriui ( 18 ), jeigu tai yra „nedelsiamas, esminis ir numatomas“ poveikis. Be to, nesuprantu, kodėl šį kriterijų reikėtų taikyti vien koncentracijoms ( 19 ).

52.

Bendrasis Teismas Sprendime Haladjian Frères / Komisija ( 20 ) taip pat yra pažymėjęs dėl „susitarimo dėl Jungtinėse Valstijose parduoti [Sąjungoje] pirktų prekių <...> [jog] paprasčiausias faktas, kad tam tikras elgesys turės tam tikros įtakos, kad ir kokia ji būtų, [Sąjungos] ekonomikai, savaime nesukuria gana glaudaus ryšio, leidžiančio pagrįsti [Sąjungos] kompetenciją. Kad būtų galima atsižvelgti į tokią įtaką, būtina, kad ji būtų reikšminga, t. y. juntama ir nemenka“.

53.

Nors Teisingumo Teismas niekada nėra atmetęs „apibrėžto poveikio“ kriterijaus, jis taip pat niekada nėra aiškiai nurodęs galimybės jį taikyti ( 21 ). Nors pritariu šio kriterijaus taikymui, šis klausimas nekyla šioje apeliacinėje byloje, nes, mano nuomone, Komisija iš esmės nepakankamai įrodė apibrėžtą kartelio poveikį konkurencijai EEE.

54.

Kadangi EEE yra šioje byloje taikytinomis taisyklėmis apsaugota rinka, šioje byloje nagrinėjamus pardavimus Azijoje a priori sunku susieti su EEE konkurencijos taisyklėmis ar produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, konkurencijos struktūra EEE, nebent išanalizavus galutinio produkto rinką EEE būtų galima padaryti išvadą, kad kartelis Azijos rinkoje, susijęs su LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, taip pat iškreipė konkurenciją galutinių produktų rinkoje EEE. Tačiau Komisija ginčijamame sprendime to nedaro ir nenurodo bei pakankamai teisiškai neįrodo, kad konkurencija EEE galutinių produktų rinkoje buvo iškreipta ar kad pažeidimas apėmė kainų nustatymą ar galutinių produktų, į kuriuos buvo integruoti LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, pardavimą.

55.

Komisija ginčijamame sprendime konstatavo tik SESV 101 straipsnio pažeidimą ( 22 ), susiedama jį tik su LCD (žr. ginčijamo sprendimo 1 ir 377 konstatuojamąsias dalis) ir tiesiog pažymėdama, kad „dėl LCD monitorių pardavimo grupei priklausantiems klientams buvo diskutuojama šioje byloje nagrinėjamame kartelyje“ ir kad buvo galima „daryti pagrįstą prielaidą, kad įgyvendintas kartelis turėjo poveikį tiesioginiams pardavimams parduodant perdarytus produktus“ (ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamoji dalis; išskirta mano), o tai tikrai neprilygo kartelio apibrėžto poveikio EEE rinkoje įrodymui.

56.

Pirma, yra aišku, kad pažeidimas (jo konstatavimas) nėra tiesiogiai susijęs su galutiniais produktais. Antra, iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pažeidimas nėra su jais susijęs ir netiesiogiai. Iš tiesų 2006 m. gairėse aiškiai nurodyta, kad jų 13 punkte esantis žodis „netiesiogiai“ yra skirtas apimti atvejus, „pavyzdžiui, kai buvo vykdomas <...> tam tikros prekės kainos susitarimas, ir tos prekės kaina yra pagrindas žemesnės ar aukštesnės kokybės prekių kainų nustatymui“ ( 23 ). Nagrinėjamoje byloje taip nėra. Bylos medžiaga nerodo, kad LCD kainos, dėl kurių sudarytas kartelis, reiškia referencinę geresnės ar blogesnės kokybės LCD kainą. Bylos medžiaga taip pat nerodo, kad šios kainos yra referencinės nustatant galutinių produktų, į kuriuos integruoti LCD, kainas.

57.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 48 ir 49 punktuose laikėsi nuomonės, kad Komisijos sprendimas atsižvelgti į „tiesioginius perdarytų produktų pardavimus EEE“ yra, kaip jis teigė, „juo labiau pateisinamas nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamame sprendime esančių įrodymų [ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamoji dalis], kurių ieškovė neginčijo, t. y. iš to, kad LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, vidaus pardavimų kartelyje dalyvaujančioms įmonėms kainas lėmė būtent kartelis“ ir kad „kartelio dalyvės žinojo, kad LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, kainos turėjo įtakos galutinių produktų, į kuriuos jie integruojami, kainoms“ (žr. ginčijamo sprendimo 92 ir 93 konstatuojamąsias dalis). Tačiau, nors galbūt taip ir buvo, vis dėlto žodžių „įtaka“ ir „lėmė“ negali pakakti norint įrodyti „apibrėžtą poveikį“ EEE. Be to, atrodo, kad šios išvados yra skirtos visoms kartelio dalyvėms, nedarant skirtumo tarp „realių“ pardavimų grupės viduje, į kuriuos galima atsižvelgti apskaičiuojant baudą, jeigu jie vykdomi EEE, ir pardavimų ne EEE, kuriuos, Komisijos nuomone, buvo galima pakeisti LCD, integruotų į galutinį produktą, „realiais“ pardavimais tretiesiems asmenims ( 24 ).

58.

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 70 punkte pažymi, kad Komisija turi galėti vykdyti persekiojimo procedūras dėl „poveikio“, kurį už EEE ribų sudarytas kartelis turėjo „konkurencijai vidaus rinkoje“, ir skirti „baudą, proporcingą žalai, kuri dėl šio kartelio padaryta konkurencijai toje rinkoje“. Be to, jis priduria: „kadangi ieškovės realizuotus LCD, dėl kurių sudarytas kartelis, tai pačiai įmonei kaip ir ieškovė priklausančios bendrovės integravo į galutinius produktus ir tuos produktus ši įmonė pardavė EEE, reikia daryti išvadą, kad kartelis paveikė sandorius, kurie įvyko iki šio pardavimo momento“. Ši išvada man atrodo bent jau skubota, nes Komisija neįrodė, kad pažeidimas dėl LCD kainų nustatymo neabejotinai turėjo poveikį galutinių produktų kainos nustatymui. Be to, daug galutinių produktų gamintojų nedalyvavo procedūroje, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Ginčijamo sprendimo 394 konstatuojamojoje dalyje esantis Komisijos pareiškimas (versijos prancūzų kalba 389 konstatuojamoji dalis), jog „galima daryti pagrįstą prielaidą, kad įgyvendintas kartelis turėjo poveikį tiesioginiams perdarytų produktų pardavimams“, kaip pripažįsta pati Komisija, tebuvo hipotezė, nes Komisija ginčijamame sprendime nepateikė jokių įrodymų, pakankamai teisiškai patvirtinančių, kad galutinių produktų pardavimas buvo paveiktas, kad būtų galima kalbėti apie nagrinėjamo kartelio „apibrėžtą poveikį“ EEE, nes ši sąvoka reikalauja bent jau nedelsiamo, esminio ir numatomo, o ne tiesiog galimo ar tariamo poveikio.

59.

Jeigu Komisija nori atsižvelgti į nagrinėjamus pardavimus apskaičiuodama baudą, ji „negali apsiriboti rėmimusi paprasčiausia prezumpcija, o <...> turi pateikti konkrečių, įtikinamų ir pakankamų įrodymų, leidžiančių įvertinti tikrąjį poveikį, kurį pažeidimas gali daryti konkurencijai minėtoje rinkoje“ (žr. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 82 punktą). Tad Komisijai nepakanka remtis panašaus poveikio buvimo prielaida ir galima kelti klausimą, ar Komisija siekė patikrinti ir įvertinti kartelio poveikį EEE galutinių produktų rinkai.

60.

Ieškovei sąvoka „tiesioginiai perdirbtų produktų pardavimai EEE“ kelia kitą problemą, susijusią su tuo, kad dėl jos dirbtinai pakeičiama nagrinėjamo sandorio vieta, nes, užuot laikius ją vieta, kur LCD buvo iš tikrųjų tiekiami ir naudojami, nagrinėjamo sandorio vieta tampa ta vieta, kurioje buvo parduodamas galutinis produktas, į kurį yra integruoti šie LCD. Tačiau LCD pardavimo vieta buvo Azijoje, o ne EEE. Taigi, kai Komisija galutinio produkto pardavimą tapatina su LCD, integruotų į šį produktą, pardavimu, ji faktiškai laiko ekranų vidaus tiekimą InnoLux viduje Taivane ir Kinijoje įvykusiu EEE, nors manė, kad ekranų tiekimas grupės viduje, kurį Samsung vykdė iš Pietų Korėjos į savo gamyklas EEE, vyko už EEE ribų vien todėl, kad Samsung už EEE ribų parduoda galutinius produktus, į kuriuos integruoti šie LCD ( 25 ).

61.

Kaip Komisija pripažįsta ginčijamo sprendimo 383 konstatuojamojoje dalyje, tikrai „rėmimasis tiekimo kriterijumi pardavimų vertei nustatyti sukuria stiprų ryšį su EEE <...>“, tačiau, kaip Bendrasis Teismas nutarė Sprendime Brouwerij Haacht / Komisija (T‑48/02, EU:T:2005:436, 59 punktas, šis sprendimas nebuvo apskųstas), „dalyvių faktinės ekonominės galios padaryti žalos kitiems subjektams, visų pirma vartotojams, vertinimas, siekiant apskaičiuoti už padarytą pažeidimą skirtiną baudą, gali būti atliktas atsižvelgiant tik į produktus, kurie buvo kartelio dalykas“.

62.

Be to, kaip nurodyta 2006 m. gairėse, nuo kurių Komisija negali nukrypti be konkretaus ir objektyvaus pateisinimo, visų pirma suderinamo su vienodo požiūrio principu ( 26 ) (kuris šioje byloje nebuvo pateiktas), baudos turi būti grindžiamos pardavimais, kurie yra pažeidimo dalykas. Taigi Komisija negali atsižvelgti į produktų pardavimą žemutinėje rinkoje, t. y. produktų, kurie nėra paties pažeidimo dalykas, pardavimą, net jeigu produktai, dėl kurių padarytas pažeidimas, buvo integruoti į juos kaip sudedamoji dalis.

63.

Sprendime Medienos plaušiena I (16 ir 17 punktai) Teisingumo Teismas nutarė, kad Komisijos kompetenciją taikyti Sąjungos konkurencijos teisėje nustatytus draudimus „lemiantis“ kriterijus yra ne kartelio sudarymo, o jo įgyvendinimo vieta ( 27 ). To sprendimo 18 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sąjungos kompetencijai „taikomas teritorialumo principas, kuris yra visuotinai pripažįstamas tarptautinėje viešojoje teisėje“. Tačiau to paties sprendimo 12 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „pagrindiniai apsirūpinimo medienos plaušiena šaltiniai buvo už Bendrijos ribų <...> todėl rinka buvo pasaulinio masto. Kai šiose šalyse [ne Sąjungoje] įsteigti medienos plaušienos gamintojai tiesiogiai parduoda Bendrijoje įsteigtiems pirkėjams ir kai jie konkuruoja kainomis, kad pritrauktų šių klientų užsakymus, tai reiškia konkuravimą bendrojoje rinkoje“ (išskirta mano). Taigi tik kai „šie gamintojai susitaria dėl kainų, kurias jie taikys Bendrijoje įsteigtiems savo klientams, ir įgyvendina šį susitarimą parduodami faktiškai suderintomis kainomis, jie dalyvauja susitarime, kurio tikslas ir poveikis yra riboti konkurenciją bendrojoje rinkoje, kaip tai suprantama pagal Sutarties 85 straipsnį“ (Sprendimo Medienos plaušiena I 13 punktas; išskirta mano), ir Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „šioje byloje gamintojai įgyvendino savo susitarimą dėl kainų bendrojoje rinkoje“ (minėto sprendimo 17 punktas).

64.

Taigi norint patikrinti Sąjungos konkurencijos teisės taikytinumą reikia nustatyti vietą, kur yra konkuruojama dėl produkto, dėl kurio sudarytas susitarimas.

65.

Sąjungos kompetencija pagal Sprendime Medienos plaušiena I suformuluotą įgyvendinimo kriterijų atsiranda dėl atitinkamo produkto, kurį apėmė suderinti veiksmai, šiuo atveju – LCD pardavimo EEE ( 28 ). Tačiau ginčijamame sprendime nekonstatuoti jokie suderinti veiksmai, susiję su galutiniais produktais, į kuriuos integruoti kartelio dalyvių pagaminti LCD. Bendrasis Teismas taip pat nepaisė kriterijaus, įtvirtinto Sprendime Medienos plaušiena I, skundžiamo sprendimo 46 punkte nurodęs, kad galutinių produktų su integruotais LCD pardavimai „[yra] žalingi konkurencijai EEE“. Pakanka pažymėti, kad galutinių produktų pardavimai nevykdomi EEE rinkoje, susijusioje su pažeidimu, t. y. LCD rinkoje. Galiausiai, priešingai tam, ką Bendrasis Teismas pripažino skundžiamo sprendimo 47 punkte, nepakanka nustatyti „pardavimų, turinčių [kokią nors] sąsają su EEE“, siekiant įrodyti teritorinį Sąjungos konkurencijos teisės taikytinumą pagal Sprendime Medienos plaušiena I nustatytą kriterijų. Įrodyti reikia būtent produkto, dėl kurio padarytas pažeidimas, t. y. LCD pardavimų buvimą EEE, o atskiro produkto, į kurį kaip sudedamoji dalis integruotas LCD, kuris pats nėra pardavimo dalykas, pardavimas neatitinka šios sąlygos.

66.

Galiausiai manau, kad, atsižvelgiant į šioje byloje kylantį teritorinės jurisdikcijos klausimą, Komisija privalėjo 2006 m. gaires aiškinti siaurai, a fortiori, jeigu priminčiau, kad „procedūra, kuria už EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo sudaryti susitarimus, kuriais nustatomos kainos ir dalijamasi rinkomis, pažeidimą [Komisija] skiria baudą, patenka į [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos] 6 straipsniu reglamentuojamą baudžiamosios teisės sritį, kurią laipsniškai apibrėžė Europos Žmogaus Teisių Teismas“ ( 29 ).

67.

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

68.

Todėl reikia panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pripažinęs, kad LCD tiekimas grupės viduje į ieškovės gamyklas Kinijoje ir Taivane patenka į SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo sritį vien todėl, kad galutinius produktus, į kuriuos atitinkamose gamyklose LCD yra integruojami kaip sudedamosios dalys, ieškovė parduoda EEE.

69.

Pirmojoje pagrindo dalyje, susijusioje su sąvoka „viena įmonė“ kaip skiriamuoju kriterijumi, ieškovė teigia, jog tai, kad Bendrasis Teismas atskyrė vertikaliai integruotas įmones pagal tai, ar jos sudaro vieną įmonę su savo susijusiais pirkėjais, nėra paremta jokiu reikšmingu skirtumu. Taigi Sprendime LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija (T‑128/11, EU:T:2014:88) Bendrasis Teismas, siekdamas atmesti LGD argumentą, kad nereikėjo atsižvelgti į LCD pardavimus jos dukterinėms bendrovėms, nesirėmė tuo, kad nagrinėjami pardavimai buvo vykdomi vienoje įmonėje. Ieškovė taip pat nurodo minėto sprendimo 140 punktą ir teigia, kad nebuvo jokios logikos atskirti vertikaliai integruotas įmones pagal tai, ar jų atitinkami pardavimai yra skirti susijusioms dukterinėms bendrovėms, ar susijusioms patronuojančiosioms bendrovėms.

70.

Komisija teigia, kad ieškovės argumentai nepagrįsti.

71.

Pirmiausia reikėtų pažymėti: kadangi ieškovės pateiktas antrasis pagrindas negali lemti didesnio masto panaikinimo, paprastai nebūtų reikalo jo nagrinėti ( 30 ). Tad antrąjį ieškovės pagrindą nagrinėsiu tik išsamumo sumetimais ir tik subsidiariai (jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų nesivadovauti mano išvada dėl pirmojo pagrindo).

72.

Bet kuriuo atveju reikia pripažinti, kad Bendrojo Teismo padarytas kartelio dalyvių atskyrimas pagal sąvokos „įmonė“, kaip ji suprantama pagal SESV 101 straipsnį, kriterijų siekiant nustatyti tuos kartelio dalyvius, kurie yra vertikaliai integruotos su savo pirkėjais įmonės, ir tuos dalyvius, kurie yra savarankiški savo pirkėjų atžvilgiu, yra tvirtai pagrįstas teismo praktika ( 31 ).

73.

Be klausimų, konkrečiai susijusių su Komisijos eksteritorialia kompetencija ir su tuo susijusia teismo praktika, kurie buvo išsamiai analizuojami nagrinėjant pirmąjį pagrindą, manau, kad, siekdami atskirti tiekimą grupės viduje nuo pardavimų tretiesiems asmenims, Komisija ir Bendrasis Teismas nenustatė savavališko skirtumo. Iš tiesų šioje byloje jie tiesiog atskyrė vertikaliai integruotas įmones nuo įmonių, kurios tokios nebuvo, o norint jas atskirti, priešingai nei Amerikos konkurencijos teisėje, Sąjungos teisėje yra reikšminga (objektyvi) sąvoka „viena įmonė“. Manau, kad šią pagrindo dalį reikia atmesti vien dėl šios priežasties.

74.

Be to, priešingai tam, ką teigia ieškovė, LGD padėtis skyrėsi nuo vertikaliai integruotų įmonių, kaip antai InnoLux, padėties. Iš tiesų LDG buvo atskira nuo savo patronuojančiųjų bendrovių įmonė. Dėl vertikalios integracijos nebuvimo apskaičiuojant baudą į visus LCD pardavimus, kuriuos LGD atliko savo patronuojančiosioms bendrovėms EEE, buvo atsižvelgta kaip į „tiesioginius pardavimus EEE“. Taigi sąvoka „viena įmonė“ leido objektyviai atskirti skirtingas situacijas.

75.

Iš to aišku, kad antrojo pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

76.

Antrojo pagrindo antrojoje dalyje, susijusioje su tariamomis klaidomis dėl metodo, taikyto LCD tiekimui grupės viduje, kurį vykdė LGD ir AUO, ieškovė mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 93 ir 94 punktuose rėmėsi teisėtumo principu, kad atmestų jos argumentus, susijusius su vienodo požiūrio principu. Iš tiesų iš Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija ir Komisija / Alliance One International ir kt. (C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479) darytina išvada, kad tik jeigu šalis reikalauja, kad jai būtų taikomas neteisėtas baudos apskaičiavimo metodas, pagal teisėtumo principą galima atsisakyti jai taikyti šį metodą. Šioje byloje ieškovei nebuvo pritaikytas visiškai teisėtas baudos apskaičiavimo metodas. Metodas, taikytas LGD ir AUO vykdytam LCD tiekimui grupės viduje, iš tiesų buvo tas, kurį Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas yra patvirtinę savo sprendimuose Europa Carton / Komisija (T‑304/94, EU:T:1998:89) ir KNP BT / Komisija (C‑248/98 P, EU:C:2000:625). Pats Bendrasis Teismas sprendime LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija (T‑128/11, EU:T:2014:88) patvirtino šio metodo teisėtumą, taigi jis sau prieštarauja.

77.

Komisija tvirtina, kad ieškovės argumentai neturi pagrindo.

78.

Mano nuomone, šia antrojo pagrindo dalimi siekiama ginčyti perteklinius skundžiamo sprendimo motyvus, todėl ją reikėtų atmesti kaip nereikšmingą. Net jeigu Komisija padarė klaidingą išvadą, kad nei LGD, LG Electronics ir Philips, nei AUO ir BenQ nesudarė vienos įmonės, tai negali būti naudinga ieškovei.

79.

Bet kuriuo atveju, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šioje byloje, priešingai byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija ir Komisija / Alliance One International ir kt. (C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479), nagrinėtam atvejui, ji taikė tą patį metodą (vienos įmonės metodą) visiems kartelio dalyviams. Pakanka pripažinti, kad niekas toje byloje priimtame sprendime neleidžia teigti, kad Bendrasis Teismas, nagrinėdamas InnoLux ieškinį dėl panaikinimo, taip pat turėjo nustatyti, ar Komisija teisingai taikė LGD ir AUO taikytą metodą.

80.

Remiantis tuo darytina išvada, kad antrojo pagrindo antrąją dalį reikia atmesti kaip nereikšmingą ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą. Todėl šį pagrindą reikia atmesti.

81.

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas, panaikindamas Bendrojo Teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Šioje byloje taip yra, nes Teisingumo Teismas turi visą būtiną informaciją sprendimui dėl ieškinio priimti.

82.

Bendrasis Teismas skyrė sumažintą (prieš suapvalinimą) 288437850 EUR baudą (skundžiamo sprendimo 163 punktas; šiuo atžvilgiu taip pat žr. šios išvados 6 išnašą). Todėl iš šios sumos reikia atimti baudos dalį, priskirtiną prie „tiesioginių perdarytų produktų pardavimų EEE“, kuri yra 114681174 EUR. Taigi visas bazinis baudos dydis (prieš suapvalinimą) yra 173756676 EUR. Tuomet šią sumą reikia suapvalinti ( 32 ) iki galutinės 173000000 EUR sumos. Norėčiau pridurti, kad Komisija neginčijo šių ieškovės apeliaciniame skunde pateiktų skaičių.

83.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pažymėtina: kadangi InnoLux apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, iš Komisijos reikia priteisti ne tik jos pačios bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje ir šioje apeliacinėje instancijoje, bet ir pusę InnoLux bylinėjimosi išlaidų, kurias ji patyrė per šiuos du procesus. InnoLux turi padengti pusę savo bylinėjimosi išlaidų, patirtų per tuos pačius du procesus.

84.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau:

85.

Subsidiariai, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų nesivadovauti mano išvada dėl pirmojo pagrindo ir jį atmestų, tuomet siūlyčiau jam atmesti visą apeliacinį skundą ir priteisti iš InnoLux Corp. šiame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas.