1.

XIX a. šaltinio mineralinio vandens vartojimas išplito, o dėl socialinių ir kultūrinių pokyčių šį vandenį pradėta parduoti išpilstytą į butelius. 1870 m. pirmojoje natūralaus mineralinio vandens „Perrier“ šaltinio reklamoje buvo pavartota frazė „stalo vandens princesė“. Sąjungos teisėje teisiniu natūralaus mineralinio vandens reglamentavimu siekiama įtvirtinti ir užtikrinti laisvą prekių judėjimą, ypač pabrėžiant vartotojų apsaugą.

2.

Šiomis aplinkybėmis šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su sąvokos „natūralus mineralinis vanduo iš vieno šaltinio“ išaiškinimu, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/54/EB dėl natūralaus mineralinio vandens eksploatavimo ir pateikimo į rinką ( 2 ), kuria kodifikuojant pakeista Direktyva 80/777/EEB ( 3 ) (joje Sąjungos teisėje buvo pirmą kartą reglamentuoti išpilstyto į butelius mineralinio vandens klausimai), 8 straipsnio 2 dalį. Visų pirma pagal Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį draudžiama pateikti rinkai vandenį iš vieno šaltinio naudojant daugiau nei vieną prekės aprašą.

3.

Taigi ginčas pagrindinėje byloje kilo tarp įmonės Hotel Sava Rogaška, gostinstvo, turizem in storitve, d.o.o. (toliau – HSR) ir Respublika Slovenija (Slovėnijos Respublika), atstovaujamos Ministrstvo za kmetijstvo in okolje (Žemės ūkio ir aplinkos ministerija, toliau – ministerija), dėl šios ministerijos atsisakymo suteikti „natūralaus mineralinio vandens“ prekės aprašą HSR. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagrindinėje byloje nagrinėjamas atsisakymas grindžiamas tuo, kad to paties požeminio vandens sluoksnio vanduo suteka į dvi gavybos vietas ir vienai iš jų eksploatuoti HSR buvo suteikta koncesija. Tačiau iš antrosios gavybos vietos trykštantis vanduo Slovėnijoje jau yra pripažintas konkrečiu aprašu ir yra teisėtai pateikiamas į rinką naudojant šį aprašą.

4.

Šioje byloje, kuri susijusi su gana techninėmis sąvokomis, keliančiomis aiškinimo sunkumų, kylančių dėl, viena vertus, kriterijų, susijusių su objektyviomis mineralinio vandens savybėmis ir, kita vertus, kriterijų, susijusių su hidrogeologine šio vandens gavybos vietos struktūra, išskyrimo, Teisingumo Teismas turi galimybę pirmą kartą priimti sprendimą dėl Direktyvos 2009/54 išaiškinimo, kad būtų patikslinti jos tikslai ir vertybės, kuriomis buvo remiamasi ją priimant.

5.

Pagal Direktyvos 2009/54 5 ir 9 konstatuojamąsias dalis:

<...>

6.

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma vandeniui, gaunamam iš valstybės narės žemės gelmių ir tos valstybės narės atsakingų institucijų pripažintam natūraliu mineraliniu vandeniu pagal I priedo I skirsnio nuostatas.“

7.

Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Draudžiama pateikti į rinką natūralų mineralinį vandenį iš vieno šaltinio vartojant daugiau nei vieną prekės aprašą.“

8.

Direktyvos 2009/54 I priedo I dalyje „Apibrėžimas“ yra tokie punktai:

<...>

<...>“

9.

2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/60/EB, nustatančioje Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus ( 4 ), apibrėžiama bendra vandens valdymo ir apsaugos sistema, grindžiama ne valstybių sienomis ar nacionaline politika, bet hidrologinėmis formacijomis, t. y. upių baseinu, atsižvelgiant į darnų vystymąsi. Dėl terminologijos pažymėtina, kad minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta sudėtinga labai techninių sąvokų, pavyzdžiui, vandeningojo sluoksnio arba požeminio vandens telkinio, apibrėžčių struktūra.

10.

Direktyva 80/777, pakeista Direktyva 2009/54, buvo perkelta į Slovėnijos teisę Dekretu dėl natūralaus mineralinio vandens, šaltinio vandens ir stalo vandens ( 5 ). Šio dekreto 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mineralinis vanduo – tai vanduo, kuris, be tam tikrų mikrobiologinių reikalavimų, taip pat atitinka reikalavimą, kad jis yra iš požeminio vandens sluoksnio ar telkinio, apsaugotas nuo bet kokios galimos taršos ir trykšta iš šaltinio vienoje ar daugiau natūralių ar dirbtinai išgręžtų gavybos vietų. To paties dekreto 12 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad natūralų mineralinį vandenį iš vieno šaltinio į rinką galima pateikti pažymėtą tik vienu prekybiniu prekių ženklu.

11.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011 m. liepos 18 d. HSR pateikė ministerijai prašymą Slovėnijoje pripažinti natūralaus mineralinio vandens, trykštančio iš gavybos vietos RgS‑2/88, komercinį aprašą „ROI Roitschocrene“.

12.

2012 m. vasario 26 d. sprendimu ministerija atmetė šį prašymą remdamasi tuo, kad natūralus mineralinis vanduo iš to paties šaltinio pagal dekreto 12 straipsnio 4 dalį ir Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį gali būti pateikiamas į rinką naudojant tik vieną prekės aprašą ir kad 2001 m. liepos 3 d. sprendimu natūralus mineralinis vanduo iš to paties vandeningojo sluoksnio kaip ir nagrinėjamas vanduo, tačiau iš kitos gavybos vietos (vadinamos V‑3/66‑70), jau buvo pripažintas natūraliu mineraliniu vandeniu, kurio prekės aprašas yra Donat Mg, ir yra taip pateikiamas į rinką.

13.

HSR pareiškė ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo Upravno sodišče (Administracinis teismas), ji teigė, pirma, kad iš gavybos vietos RgS‑2/88 gaunamas ne tas pats vanduo kaip iš gavybos vietos V‑3/66‑70 ir kad, antra, reikia skirti sąvokas „šaltinis“ ir „vandeningasis sluoksnis“. Kadangi šis ieškinys buvo atmestas, HSR pareiškė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, ji visų pirma teigė, kad administracinis teismas klaidingai aiškino Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalies sąvoką „šaltinis“.

14.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Vrhovno sodišče (Aukščiausiasis Teismas) patikslina, kad vanduo į gavybos vietas V‑3/66‑70 ir RgS‑2/88 suteka iš to paties požeminio vandens sluoksnio ar telkinio ( 6 ). Be to, jis pažymi, kad natūralus mineralinis vanduo Donat Mg yra įrašytas į Slovėnijoje pripažįstamo natūralaus mineralinio vandens registrą ir į valstybių narių pripažįstamo natūralaus mineralinio vandens sąrašą ( 7 ), o kaip jo šaltinis nurodytas Donat ( 8 ).

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti sąvoką „natūralus mineralinis vanduo iš vieno šaltinio“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/54 8 straipsnį. Jis pažymi, kad sąvoka „šaltinis“, kuri daug kartų vartojama minėtoje direktyvoje, joje neapibrėžta. Atsižvelgiant į minėtos direktyvos I priedo I skyriaus 1 punkte esančios sąvokos „natūralus mineralinis vanduo“ apibrėžties kalbinius skirtumus, ši sąvoka gali būti aiškinama įvairiai. Šiomis aplinkybėmis Vrhovno sodišče nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2014 m. balandžio 25 d. Rašytines pastabas pateikė HSR, Slovėnijos, Čekijos ir Graikijos vyriausybės bei Europos Komisija. HSR, Slovėnijos ir Graikijos vyriausybės bei Komisija dalyvavo 2015 m. kovo 4 d. posėdyje.

17.

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, kaip aiškinti Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą, pagal kurį „natūralų mineralinį vandenį iš to paties šaltinio“ draudžiama pateikti rinkai vartojant daugiau nei vieną prekės aprašą. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimus pateikia atmesdamas įvairias aiškinimo hipotezes, reikia pažymėti, kad visi jie iš esmės susiję su viena ir ta pačia sąvoka. Be to, nepaisant šių klausimų struktūros, kaip ir visos rašytines pastabas šioje byloje pateikusios šalys, siūlau juos nagrinėti kartu.

18.

Iš bylos medžiagos matyti, kad esminis sunkumas, su kuriuo susidūrė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su tuo, kad Direktyvoje 2009/54 nėra sąvokos „šaltinis“ apibrėžties, todėl šią sąvoką galima aiškinti įvairiai. Nors pagrindinis tikslas yra neleisti suklaidinti vartotojo, sąvoką „vienas šaltinis“ reikia apriboti sąvoka „viena gavybos vieta“. Taigi į šią sąvoką patenka tik iš vienos gavybos vietos imamas tos pačios cheminės ir mikrobiologinės sudėties vanduo. O jeigu būtų pateikiamas platus aiškinimas, reikėtų manyti, kad sąvoka „vienas šaltinis“ apima vandenį iš kelių gavybos vietų, kurios visos turi bendrą vandeningąjį sluoksnį, kaip jis suprantamas VPPD ( 9 ).

19.

Šiuo atžvilgiu visų pirma yra naudinga apibrėžti nagrinėjamo aiškinimo aprėptį.

20.

Reikia priminti, kad derinimas išpilstyto į butelius vandens pateikimo rinkai srityje vidaus rinkoje buvo labai ilgas ir sudėtingas procesas. Valstybės narės daugiausia nesutarė dėl pačios natūralaus mineralinio vandens sąvokos skirtumų ( 10 ). Taigi, nors teisės aktų nuostatų derinimo maisto produktų ir gėrimų srityje klausimas buvo iškeltas šeštojo dešimtmečio pabaigoje, direktyva, kuria siekta suderinti mineralinio vandens naudojimą ir pateikimą rinkai, buvo priimta tik devintajame dešimtmetyje ( 11 ). Tarptautiniu lygmeniu ta pati kova vyko per diskusijas, susijusias su Maisto kodekso priėmimu ( 12 ).

21.

Direktyva 80/777 buvo susijusi su žmonėms vartoti skirtų maisto produktų eksploatavimu ir prekyba, visų pirma pabrėžiant būtinybę apsaugoti juos nuo taršos pavojų, jeigu tai yra susiję su visuomenės sveikata; kita vertus, joje buvo garantuojamos vartotojų teisės, užtikrinant, kad išpilstant vandenį į butelius jo šaltinio vietoje ir atitinkamai uždarant tarą skystis išsaugotų savybes, kuriomis remiantis jis buvo pripažintas mineraliniu vandeniu ( 13 ). Taigi, kaip Direktyvos 80/777 įpėdinė, Direktyva 2009/54 grindžiama iš esmės tais pačiais kriterijais.

22.

Direktyva 2009/54, kuri buvo priimta remiantis EB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis), derinami teisės aktai, kurių tikslas – maisto produktų srities vidaus rinkos sukūrimas ir veikimas ( 14 ). Svarbiausio šiai direktyvai aiškinti aspekto reikia ieškoti jos 5 konstatuojamojoje dalyje, pagal kurią natūraliam mineraliniam vandeniui taikomų bet kokių taisyklių svarbiausias tikslas turėtų būti apsaugoti vartotojų sveikatą, neleisti, kad vartotojai būtų klaidinami, taip pat užtikrinti sąžiningą prekybą. Iš tiesų, kaip pabrėžia Graikijos vyriausybė, šia konstatuojamąja dalimi buvo papildyta Direktyvos 2009/54 ratio legis, pertvarkant Direktyvą 80/777.

23.

Aišku, geriamojo vandens ir ypač išpilstomo į butelius vandens klausimams tikrai būdingas kompleksinis reglamentavimas. Jie reglamentuojami keliais aktais, tarp jų visų pirma direktyva, susijusia su žmonėms vartoti skirto vandens kokybe ( 15 ), direktyva, kuria nustatomos natūralaus mineralinio vandens sudedamosios medžiagos, galinčios kelti pavojų visuomenės sveikatai ( 16 ), ir direktyva ( 17 ), kurioje nustatoma gydomojo vandens sąvoka. Visų pirma, kalbant apie ženklinimo taisykles, Direktyvoje 2009/54 yra papildomos bendrosios teisės aktų, susijusių su maisto produktų ženklinimu, taisyklės ir nustatomos leidžiančios nuo jų nukrypti nuostatos ( 18 ).

24.

Vis dėlto, atsižvelgiant į reglamentuojamų tikslų ir dalykų skirtumus, man atrodo, kad nors Direktyvoje 2009/54 sąvoka „šaltinis“ teisiškai neapibrėžta, tai vis dėlto nereiškia, kad reikia remtis VPPD pateiktomis sąvokų apibrėžtimis. Toks pasirinkimas galėtų netgi reikšti teisinę klaidą.

25.

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, VPPD – tai pagrindų direktyva, priimta remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 192 straipsnis). Ji nustato bendruosius principus ir bendrą veiksmų pagrindą vandens apsaugai bei užtikrina bendrųjų vandens apsaugos ir subalansuoto vandens naudojimo Europos Sąjungoje principų bei struktūrų koordinavimą, integraciją ir plėtojimą tolesnėje ateityje ( 19 ). Vis dėlto VPPD nesiekiama visiško valstybių narių teisės aktų vandens srityje suderinimo ( 20 ). Iš jos 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama išlaikyti ir pagerinti vandens aplinką Sąjungoje. Šis ekologinio pobūdžio tikslas iš esmės yra susijęs su nagrinėjamo vandens kokybe ( 21 ).

26.

Aišku, negalima atmesti, kad įvairiose direktyvose iš tiesų apibrėžiamas tas pats gamtos reiškinys, nes ir vandeningasis sluoksnis, ir požeminis vandens sluoksnis ar požeminis vandens telkinys apibūdina po žeme besikaupiantį vandenį. Vis dėlto dėl neaiškaus šių sąvokų tarpusavio ryšio aiškinant Direktyvą 2009/54 nepatartina tiesiogiai remtis techninėmis VPPD direktyvos sąvokomis.

27.

Galiausiai pažymiu, kad nagrinėjant ginčą pagrindinėje byloje pateikti klausimai, susiję su nacionalinės valdžios institucijų praktika skiriant natūralaus mineralinio vandens išgavimo koncesijas, neturi reikšmės prašomam išaiškinimui, nes jie negali paveikti pačios sąvokos „natūralus mineralinis vanduo iš vieno šaltinio“, kaip ji suprantama Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalyje, aiškinimo.

28.

Tad Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į šias išvadas.

29.

Pagal Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį draudžiama pateikti rinkai natūralų mineralinį vandenį iš vieno šaltinio vartojant daugiau nei vieną prekės aprašą. Įdomu pažymėti, kad Direktyvos 2009/54 8 straipsnis nebuvo keičiamas nuo to laiko, kai aštuntajame dešimtmetyje Komisija pateikė Direktyvos 80/777 pasiūlymą ( 22 ). Taigi tai yra ir pastovi, ir lakoniška nuostata.

30.

Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką, norint nustatyti Sąjungos teisės nuostatos taikymo sritį, reikia atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir siekiamus tikslus, taip pat į jos genezę, galinčius turėti reikšmę aiškinant šią nuostatą ( 23 ).

31.

Šiuo atžvilgiu norėčiau pažymėti, kad šioje byloje aiškinant sąvoką „vienas šaltinis“ atsiranda probleminis santykis tarp, viena vertus, objektyvių mineralinio vandens savybių ir, kita vertus, hidrogeologinių savybių, susijusių su šio vandens judėjimu žemėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia Teisingumo Teismo, kokią reikšmę turi nuotolis tarp gavybos vietų, konkreti vandens kokybė, gavybos vietų hidraulinis ryšys ir šių vietų gylis. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra įvairių pozicijų, kuriomis remiantis siekiama šiuos aspektus sugretinti. Būtent HSR primygtinai pabrėžia šaltinio ir vandeningojo sluoksnio sąvokų skirtumą.

32.

Manau, dėl tokio techninio pobūdžio sugretinimo prašomas aiškinimas tampa nenaudingai neapibrėžtas. Kad būtų patikslintas Direktyvos 2009/54 8 straipsnio turinys, siūlyčiau remtis esmine Direktyvos 2009/54 sąvoka, t. y. natūralaus mineralinio vandens sąvoka, siejant ją su pagrindiniu šios direktyvos tikslu – vartotojų apsauga. Tuo remiantis bus galima konstatuoti, kad, aiškinant sąvoką „vienas šaltinis“, hidrologinių elementų būklę galima laikyti papildoma.

33.

Vartodamas sąvoką „natūralus mineralinis vanduo“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/54 I priedo I dalies 1 punktą, Sąjungos teisės aktų leidėjas turėjo omenyje, kad tai yra „mikrobiologiškai visavertis vanduo ( 24 ), esantis požeminiame vandens sluoksnyje ar telkinyje ir trykštantis iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai išgręžtų šaltinių“. Taigi nagrinėjamoje apibrėžtyje kumuliatyviai nurodomos dvi vietos, pirma, natūralaus mineralinio vandens kilmės vieta ir, antra, vandens tryškimo vieta. Be to, pagal minėtą 1 punktą natūralus mineralinis vanduo skiriasi nuo paprasto geriamojo vandens savo pobūdžiu ir pirminiu būviu.

34.

Vis dėlto aiškinant sąvoką „šaltinis“ ši apibrėžtis kelia abejonių, visų pirma palyginus ją su kitomis kalbinėmis versijomis ( 25 ), ypač tomis, kuriose vandens kilmės ir tryškimo vietos sąvokos persipina, kaip yra versijoje slovėnų kalba ( 26 ).

35.

Tačiau, esant įvairių Sąjungos teksto kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą ( 27 ).

36.

Šiuo atžvilgiu, kaip jau pažymėjau, teisės aktų leidėjas ypatingą reikšmę teikia vartotojų apsaugai. Šis tikslas Direktyvoje 2009/54 atsispindi įvairiais lygmenimis. Pirma, dėl direktyvos įtakos laisvo natūralaus mineralinio vandens judėjimo tikslui pažymėtina, kad joje įpareigojama nustatyti bendras taisykles, taikytinas sąlygoms, kurių reikalaujama mikrobiologinėje srityje ir pagal kurias vandenį galima laikyti natūraliu mineraliniu vandeniu, ir sistemą, kai kompetentinga valstybės narės institucija pripažįsta vandenį, atitinkantį direktyvos reikalavimus. Antra, dėl Direktyvos 2009/54 įtakos tikslui apsaugoti vartotojų sveikatą pažymėtina, kad joje įtvirtinti reikalavimai susiję su analizinės mineralinio vandens sudėties nurodymu, apskritai siejant su ženklinimo reikalavimais ( 28 ). Šiomis aplinkybėmis direktyvoje taip pat nustatytos skubios priemonės, leidžiančios reaguoti į pavojus visuomenės sveikatai. Trečia, dėl Direktyvos 2009/54 poveikio tikslui užtikrinti sąžiningą prekybą ir neleisti, kad vartotojai būtų klaidinami ( 29 ), pažymėtina, kad joje primygtinai reikalaujama nustatyti vieną mineralinio vandens kilmę, o tai rodo iš jos 8 straipsnio 2 dalies kylantis draudimas.

37.

Pažymiu, kad visame Direktyvos 2009/54 8 straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama prekės aprašo klausimui atsižvelgiant į vandens geografinės kilmės nuorodą. Taigi minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje konkrečiai patikslinama, kad prekės aprašo tekste galima konkrečiai paminėti vietovės pavadinimą, jei tik jis susijęs su natūraliu mineraliniu vandeniu, gaunamu iš šaltinio, esančio tame apraše nurodytoje vietovėje. Kartu šio straipsnio 2 dalyje draudžiama pateikti rinkai natūralų mineralinį vandenį iš vieno šaltinio vartojant daugiau nei vieną prekės aprašą. Galiausiai Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami natūralaus mineralinio vandens šaltinio ir jo eksploatacijos vietos teisingo nustatymo ženklinant ir reklamuojant šį vandenį klausimai.

38.

Taigi, priešingai prekių ženklų srityje galiojančiam reglamentavimui, pagal kurį tam pačiam produktui galima naudoti kelis prekių ženklus, Direktyvos 2009/54 8 straipsnis yra skirtas leisti vienareikšmiai nustatyti šaltinį ir geografinę kilmę iš natūralaus mineralinio vandens prekės aprašo.

39.

Taigi galiausiai labai svarbu, kad analizinė vandens sudėtis atitiktų Direktyvos 2009/54 reikalavimus ir kad ji būtų žinoma vartotojui, kuris iš prekės aprašo ir (arba) ženklinimo turi galėti nustatyti informaciją apie jo geografinę kilmę.

40.

Iš tiesų, kaip matyti iš minėtos direktyvos, natūralus mineralinis vanduo – tai toks vanduo, kuris trykšta arba yra semiamas šaltinio (gavybos) vietoje ir kurio sudėtis, temperatūra ir kitos esminės savybės turi būti pastovios, neviršyti natūralaus svyravimo ribų. Kaip pabrėžia Čekijos vyriausybė, Direktyvos 2009/54 5 konstatuojamosios dalies tikslai nebūtų pasiekti, jeigu tų pačių savybių turintis mineralinis vanduo, nors ir gaunamas keliose gavybos vietose, būtų pateikiamas rinkai naudojant skirtingus aprašus.

41.

Todėl aiškinant sąvoką „natūralus mineralinis vanduo“ kartu su Direktyvos 2009/54 5 konstatuojamąja dalimi reikia pripažinti, kad teisės aktų leidėjo tikslas pasiekiamas, kai sąvoka „vienas šaltinis“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį, apima tik natūralaus mineralinio vandens gavybos vietą, taigi jo tryškimo vietą, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2009/54 I priedo 1 punktą.

42.

Siekiant geriau apibrėžti Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, reikia išnagrinėti tam tikrus techninius aspektus. Šiuo atžvilgiu būtų naudinga remtis Agence française de sécurité sanitaire de l’alimentation (Prancūzijos maisto saugos tarnyba, toliau – AFSSA) ( 30 ) ataskaita, kurią Komisija nurodo savo rašytinėse pastabose. Kiek tai susiję su hidrogeologinėmis aplinkybėmis, iš šios ataskaitos matyti, kad visas natūralus mineralinis vanduo susidaro prasisunkus kritulių vandeniui ( 31 ), kuris grįžta į žemės paviršių po ilgos kelionės po žeme ( 32 ). Požeminis vanduo pats teka žemyn, kol susiduria su jam vertikaliai skverbtis trukdančia kliūtimi ( 33 ) ir kaupiasi podirvio ertmėse ir angose (vandeninguosiuose sluoksniuose) ( 34 ), iš kurių išteka horizontaliai. Kai vandeningojo sluoksnio prisotintosios dalies hidrologinis svoris ima viršyti galimą ištekėjimo taškuose esantį svorį, požeminis vanduo išteka natūraliais takais, t. y. šaltiniais. Minėtoje ataskaitoje taip pat yra vartojama telkinio sąvoka ( 35 ) ir vandeningojo sluoksnio sąvoka ( 36 ) siekiant nustatyti geologinę vandens struktūrą.

43.

Aiškinant sąvoką „vienas šaltinis“ taip, kaip pasiūliau, man atrodo lemiama, pirma, išvada, kad „hidrogeologinės situacijos, susijusios su natūralaus mineralinio vandens atsiradimu, yra labai įvairios ir dažnai labai sudėtingos“ ( 37 ) ir, antra, daugybės natūralių ištekėjimo angų, kurios yra natūralaus mineralinio vandens šaltiniai, patvirtinimas atsižvelgiant į horizontaliai po žeme susikaupusio šio vandens sluoksnius.

44.

Be to, panašiai kaip ir generalinis advokatas M. B. Elmer byloje Badische Erfrischungs‑Getränke, pateikęs išvadą dėl mineralinio vandens sąvokos apibrėžties ( 38 ), manau, kad sąvokos „šaltinis“ neapibrėžimas atskleidžia teisės aktų leidėjo ketinimą. Iš tiesų, jeigu jis būtų norėjęs padaryti sąvoką „šaltinis“ priklausomą nuo hidrogeologinių savybių, kaip antai požeminio vandens sluoksnių, telkinių ar gavybos vietų struktūros, būtų buvę logiška apibrėžti šios sąvokos turinį. Tačiau sąvokos „šaltinis“ vartojimas Direktyvoje 2009/54 patvirtina, kad ši sąvoka veikiau reiškia daugybę natūralių ar dirbtinų mineralinio vandens išgavimo formų ( 39 ). Tačiau geologinė struktūra turi esminę reikšmę nustatant patį natūralų mineralinį vandenį ir jo savybes.

45.

Dėl šios priežasties, nepaisant dirvožemio, iš kurio išgaunamas vanduo, hidrogeologinės konfigūracijos, svarbus dalykas nustatant „vieną šaltinį“ pirmiausia yra natūralaus mineralinio vandens tapatybė.

46.

Iš tiesų natūralus mineralinis vanduo yra apibrėžiamas pagal savo cheminę sudėtį, esant vienai nustatytai kilmės vietai (ir tai yra pagrindas, kuriuo remiantis vienas vanduo atskiriamas nuo tokios pačios cheminės sudėties vandens, kuris išvalytas paverčiamas geriamuoju) ( 40 ). Taigi vartotojui svarbu, kad tas pats prekės aprašas būtų skirtas tam pačiam natūraliam mineraliniam vandeniui. Šiuo požiūriu kriterijus, susijęs su požeminio vandens sluoksnio, požeminio telkinio ar vandeningojo sluoksnio (mokslo prasme) hidrogeologine struktūra, savaime nėra lemiamas, nes vandens sudėtį veikia jo geologinė kelionė į žemės paviršių. Todėl sąvoka „šaltinis“, kaip ji yra suprantama pagal Direktyvą 2009/54, reiškia vieną ar kelis natūralius arba dirbtinai išgręžtus šaltinius, iš kurių teka tas pats vanduo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/54 I priedą.

47.

Bet kuriuo atveju primenu, kad natūralus mineralinis vanduo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2009/54, turi būti eksploatuojamas toks, koks jis yra šaltinyje, neišvalytas, išskyrus nepatvarių ar nepageidaujamų elementų pašalinimą ( 41 ). Be to, Direktyvos 2009/54 I priedo I dalies 3 punkte patikslinta, kad „natūralaus mineralinio vandens sudėtis, temperatūra ir kitos svarbiausios savybės išlieka pastovios neviršijant tam tikro natūralaus svyravimo ribų; visų pirma joms nedaro įtakos galimi debito svyravimai“. Taigi šis motyvas taip pat patvirtina teiginį, kad būtent vandens sudėtis, o ne jo geologinio šaltinio struktūra turi lemiamą reikšmę siekiant išlaikyti vartotojų apsaugos tikslą.

48.

Be to, norėčiau pabrėžti, jog tai, kad vanduo yra iš to paties požeminio vandens sluoksnio ar telkinio, yra būtina sąlyga, tačiau jos nepakanka, kad jį būtų galima laikyti tuo pačiu natūraliu mineraliniu vandeniu. Taigi vanduo, kuris cheminiu požiūriu yra toks pats, tačiau kurio hidrologinė ir geologinė kilmė skiriasi, nėra tas pats natūralus mineralinis vanduo.

49.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas nurodyta, manau, kad „natūralus mineralinis vanduo iš vieno šaltinio“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2009/54 8 straipsnio 2 dalį, reiškia vandenį iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai išgręžtų šaltinių ir iš to paties požeminio vandens sluoksnio ar telkinio, jeigu šis vanduo turi tapačias savybes, kurios išlieka pastovios visuose šiuose natūraliuose ar dirbtinai išgręžtuose šaltiniuose, neviršijant natūralaus svyravimo ribų. Tačiau jeigu mineralinis vanduo yra iš kelių natūralių ar dirbtinai išgręžtų šaltinių iš to paties požeminio vandens sluoksnio ar to paties telkinio, tačiau jo analizinės savybės nėra tapačios, atsižvelgiant į Direktyvos 2009/54 I priede nustatytus kriterijus, jo negalima laikyti mineraliniu vandeniu iš vieno šaltinio.

50.

Atsižvelgdamas į išdėstytus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Vrhovno sodišče pateiktus klausimus:

Sąvoka „natūralus mineralinis vanduo iš vieno šaltinio“, kaip ji suprantama pagal 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/54/EB dėl natūralaus mineralinio vandens eksploatavimo ir pateikimo į rinką 8 straipsnio 2 dalį, reiškia vandenį iš vieno ar daugiau natūralių ar dirbtinai išgręžtų šaltinių iš to paties požeminio vandens sluoksnio ar to paties telkinio, jeigu šis vanduo turi tapačias savybes, kurios išlieka pastovios visuose šiuose natūraliuose ar dirbtinai išgręžtuose šaltiniuose, neviršijant natūralaus svyravimo ribų.