1.

Ši byla yra susijusi su ieškiniu, kurį Prancūzijoje pareiškė bendrovė Neptune Distribution siekdama, kad būtų panaikintas, pirma, administracinis sprendimas, kuriuo ji įspėjama apie būtinybę panaikinti įvairius teiginius ant savo parduodamo natūralaus mineralinio vandens etikečių ir reklamoje – teiginius, kuriais vartotojams siekiama sudaryti įspūdį, kad šiame vandenyje yra mažai druskos arba natrio – ir, antra, ministerijos sprendimas, kuriuo atmestas minėtos bendrovės pagal hierarchiją viršesnei institucijai pateiktas skundas dėl minėto administracinio sprendimo. Nagrinėdama apeliacinį skundą šioje byloje Conseil d’État (Prancūzija) pateikia Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, paremtą dviem skirtingais pagrindais.

2.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą ( 2 ) priedą, ir toks prašymas pateikiamas pirmą kartą per visą Teisingumo Teismo praktiką ( 3 ).

3.

Minėtame priede, be kitų nuostatų, yra nuostatos, kuriose numatyta, kad teiginiai apie maisto produktų maistingumą, kad maisto produkte yra „mažai natrio / druskos“ arba „labai mažai natrio / druskos“ nėra leidžiami, nebent produkte yra ne daugiau nei nustatytas natrio kiekis arba „atitinkamai druskos“ [druskos ekvivalentas]. Teisingumo Teismo prašoma atsakyti, ar šią sąvoką reikia suprasti taip, kad norint apskaičiuoti minėtą druskos ekvivalentą reikia atsižvelgti tik į natrio chlorido, paprastai vadinamo valgomąja druska, kiekį, ar į bendrą natrio kiekį ( 4 ), esantį maisto produkte, pastaruoju atveju nedarant skirtumo pagal tai, kokia forma ši mineralinė medžiaga naudojama.

4.

Tačiau šiuo atžvilgiu pirmiausia kyla poreikis nustatyti, ar minėtos Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatos tikrai gali būti taikomos, jeigu nagrinėjami „maisto produktai“, kaip pagrindinėje byloje, yra natūralūs mineraliniai vandenys. Man atrodo, kad taip neturėtų būti pirmojo iš minėtų teiginių apie maisto produktų maistingumą atveju, jeigu yra specialieji Sąjungos teisės aktai, kurie pirmenybės tvarka taikytini prekybai šiuo vandeniu.

5.

Antra, Conseil d’État prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo ( 5 ) 2 straipsnio 1 dalies nuostatų, 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/54/EB dėl natūralaus mineralinio vandens eksploatavimo ir pateikimo į rinką ( 6 ) 9 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų bei jos III priedo galiojimo, aiškinant šias nuostatas atsižvelgiant į minėtą Reglamento Nr. 1924/2006 priedą. Iš pradžių norėčiau patikslinti, kad labai abejoju dėl šitaip suformuluoto prašymo tinkamumo.

6.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia šiuos klausimus, nes Neptune Distribution tvirtina, kad minėtomis Sąjungos antrinės teisės nuostatomis draudžiant jai pabrėžti savo produktų sudėties savybę, kuri vis dėlto yra tiksli, pažeidžiama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnyje, aiškinamuose kartu su ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10 straipsnyje užtikrinama saviraiškos ir informacijos laisvė ir laisvė užsiimti verslu. Vis dėlto man atrodo, kad toks rėmimasis minėtomis pagrindinėmis laisvėmis tokioje techninėje ir specifinėje srityje kaip nurodytomis nuostatomis reglamentuojama sritis neturi pagrindo.

7.

Pirmiausia reikia nurodyti, kad nuo 2014 m. gruodžio 13 d. yra taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 ( 7 ), kuriuo konkrečiai iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 1924/2006 ir panaikinama Direktyva 2000/13, tačiau pagal jo 54 ir 55 straipsnius jis netaikomas pagrindinės bylos ginčui ratione temporis.

8.

Reglamento Nr. 1924/2006 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 5 dalyse nurodyta, pirma, kad šis reglamentas „suderina valstybių narių teisės aktų, reglamentų arba administracinės veiklos nuostatas, susijusias su teiginiais apie maistingumą ir sveikatingumą, siekiant užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį“, ir, antra, kad jis „taikomas nepažeidžiant [tam tikrų] Bendrijos nuostatų“, tarp jų – Direktyvos 80/777, kuri buvo pakeista Direktyva 2009/54 ( 8 ), nuostatų.

9.

Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose pateiktos tokios sąvokų apibrėžtys:

10.

Minėto reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „teiginiai apie maistingumą leidžiami tik tuo atveju, jei jie išvardyti priede ir atitinka šiame reglamente išdėstytas sąlygas“.

11.

Reglamento Nr. 1924/2006 priede „Teiginiai apie maistingumą ir jiems taikomos sąlygos“ apibrėžiamos viršutinės ribos, kurių neviršijant yra leidžiami tokie teiginiai:

12.

Pagal Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 ir 3 dalis, susijusias su maisto produktų ženklinimu, pateikimu ir reklama:

„1.   Ženklinimas ir ženklinimo būdai:

<...>

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodyti draudimai bei apribojimai taikomi dar ir:

13.

Direktyvos 2009/54 8 konstatuojamojoje dalyje, susijusioje su natūralaus mineralinio vandens prekyba, nurodyta, kad ženklinant šį vandenį „laikomasi bendrų taisyklių, išdėstytų Direktyvoje [2000/13]. Atitinkamai ir šioje direktyvoje galima apsiriboti tų bendrųjų taisyklių papildymų ir nuostatų, kurios leistų nuo jų nukrypti, išdėstymu.“

14.

Tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Ant pakuočių, etiketėse arba bet kokio pobūdžio reklamoje draudžiama vartoti įrašus, nuorodas <...>, jei:

2.   Visi įrašai, kuriais natūraliam mineraliniam vandeniui priskiriamos savybės, susijusios su žmogaus ligų profilaktika, gydymu ar išgydymu, yra draudžiami.

Tačiau nedraudžiama pateikti III priede išvardytų įrašų, jei jie atitinka tame priede paminėtus kriterijus, o kai jų nėra – kriterijus, nustatytus nacionalinėse nuostatose, jei jie yra pateikti atlikus fizikinę bei cheminę vandens analizę, o prireikus – farmakologinius, fiziologinius ir klinikinius tyrimus pagal pripažintą mokslo metodologiją, atitinkančią I priedo I skirsnio 2 punkto reikalavimus.

Valstybės narės gali leisti <...> pateikti ir kitus įrašus, jei jie neprieštarauja pirmoje pastraipoje išdėstytiems principams ir atitinka antroje pastraipoje pateiktus reikalavimus.“

15.

Direktyvos 2009/54 III priede „9 straipsnio 2 dalyje nurodyti įrašai ir kriterijai“ teiginys „tinka sumažinto natrio kiekio dietai“ yra siejamas su tokiu kriterijumi: „natrio kiekis mažesnis nei 20 mg / l“.

16.

2009 m. vasario 5 d. dokumentu Overnės regiono (Prancūzija) konkurencijos, vartotojų ir kovos su sukčiavimu valdyba įteikė Neptune Distribution, kuri parduoda ir platina natūralų gazuotą mineralinį vandenį „Saint‑Yorre“ ir „Vichy Célestins“, oficialų pranešimą iš šio mineralinio vandens etikečių ir reklamos pašalinti tokius teiginius:

17.

2009 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Prancūzijos ekonomikos, pramonės ir darbo ministras atmetė Neptune Distribution pagal hierarchiją viršesnei institucijai pateiktą skundą dėl minėto oficialaus pranešimo.

18.

2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Tribunal administratif de Clermont‑Ferrand atmetė Neptune Distribution ieškinį, kuriuo ši siekė dėl įgaliojimų viršijimo panaikinti 2009 m. vasario 5 d. oficialų pranešimą ir paskesnį ministerijos sprendimą. 2011 m. birželio 9 d. sprendimu Cour administrative d’appel de Lyon patvirtino minėtą teismo sprendimą. Neptune Distribution apeliacine tvarka apskundė tokį sprendimą Conseil d’État.

19.

Atsižvelgdama į tai, kad pateikiant šį apeliacinį skundą buvo pateikti pagrindai, susiję su Sąjungos teisės nuostatomis, 2014 m. kovo 26 d. sprendimu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. balandžio 4 d.) Conseil d’État nusprendė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Pastabas raštu pateikė Neptune Distribution, Prancūzijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija. Per 2015 m. vasario 26 d. posėdį nebuvo atstovaujama tik Italijos vyriausybei.

21.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pirmiausia susijęs su Reglamento Nr. 1924/2006 priede pateiktos maisto produkte esančio natrio kiekio „druskos ekvivalento“ sąvokos išaiškinimu pateikiant minėtus teiginius apie maisto produktus „mažai natrio / druskos“ ir „labai mažai natrio / druskos“ ( 10 ). Teisingumo Teismo pirmą kartą klausiama, ar minėtą sąvoką reikia aiškinti taip, kad minėtame dokumente kaip apskaičiavimo pagrindas numatytas „druskos ekvivalentas“, t. y. tik natrio kiekis, kuris, susijungęs su chlorido jonais, gali sudaryti natrio chloridą (vadinamąją valgomąją druską), ar bendras natrio kiekis, nepaisant jo formos atitinkamame maisto produkte.

22.

Siekdamas pagrįsti pirmą šios alternatyvos dalį, kuriai Neptune Distribution teikia pirmenybę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: „kadangi natris gamtoje dažniausiai yra tik junginyje su kitais cheminiais elementais“, galima manyti, kad pagal minėtą priedą įpareigojama atsižvelgti tik į natrio chloride esantį natrio kiekį ( 11 ). Jis taip pat pažymi, kad jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto pritartų antrai alternatyvos daliai, kurią palaiko Prancūzijos institucija, natrio bikarbonato prisotintas vanduo galėtų būti nebelaikomas turinčiu „mažai natrio / druskos“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 1924/2006 priede, nors jame ir būtų mažai arba labai mažai natrio chlorido ( 12 ).

23.

Todėl manau, kad pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, susijusį su Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatų, visų pirma jo priedo nuostatų, taikytinumu šioje byloje. Kaip Prancūzijos ir Graikijos vyriausybės, laikausi nuomonės, kad Direktyva 2009/54 nustatoma speciali teiginių, kurie gali būti pateikiami ženklinant ir reklamoje, susijusioje su natūraliu mineraliniu vandeniu, sistema ir, mano nuomone, remiantis tuo darytina išvada, kad Reglamente Nr. 1924/2006 šiai konkrečiai maisto produktų kategorijai apskritai neleidžiama vartoti jame numatytų teiginių apie maistingumą ir sveikatingumą ( 13 ). Neptune Distribution ir Komisija teigia priešingai, kad Reglamentas Nr. 1924/2006 ir Direktyva 2009/54 yra papildomo pobūdžio, kiek tai susiję su teiginiais, kurie gali būti vartojami natūraliam mineraliniam vandeniui, tačiau šis teiginys manęs visiškai neįtikina, atsižvelgiant į šioje byloje reikšmingų Sąjungos teisės aktų tekstą ir sąsajas.

24.

Iš tiesų Reglamento Nr. 1924/2006, kurio dalykas yra su maisto produktais apskritai susiję teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą ( 14 ), 1 straipsnio 5 dalies b punkte aiškiai nurodyta, kad šis reglamentas taikomas nepažeidžiant Direktyvos 80/777 dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su natūralaus mineralinio vandens naudojimu ir prekyba, suderinimo, kuri nuo 2009 m. liepos 16 d. pakeista Direktyva 2009/54 ( 15 ).

25.

Be to, šio reglamento priede teiginys apie maistingumą, kad maisto produkte yra „mažai natrio / druskos“, kurį šiame priede leidžiama vartoti tam tikromis sąlygomis, taikomas tik vandeniui, „kuris nėra natūralus mineralinis vanduo, priklausantis [Direktyvos 2009/54] taikymo sričiai“. Man atrodo aišku, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino atskirti natūralius mineralinius vandenis, nes jie yra ypatinga maisto produktų kategorija, kuriai Direktyva 2009/54 jos nuostatomis reglamentuojamoje srityje taikoma pirmiausia arba išimtinai ( 16 ).

26.

Reglamento Nr. 1924/2006 priede tikrai įtvirtintas draudimas vartoti teiginį apie maistingumą, kad maisto produktas turi „labai mažai natrio / druskos“, ir jis taikomas ir natūraliam mineraliniam, ir kitam vandeniui. Vis dėlto manau, kad tai yra patikslinimas, susijęs su tam tikro tipo teiginiais, kurie visai nereglamentuojami Direktyva 2009/54. Taigi ši specialioji minėto reglamento priedo nuostata yra skirta taikyti natūraliam mineraliniam vandeniui, kuris patenka į likusią Direktyvos 2009/54 taikymo sritį. Tačiau joje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio draudimas vartoti šį teiginį natūraliam mineraliniam ir kitam vandeniui, nes, kaip rodo paskutinis šios nuostatos sakinys, draudimas galioja, nepaisant natrio „druskos ekvivalento“ kriterijaus. Taigi jos taikymas tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, nepriklauso nuo šio kriterijaus aiškinimo.

27.

Tačiau dėl minėto teiginio apie maistingumą „mažai natrio / druskos“ pažymėtina, kad Reglamento Nr. 1924/2006 priedas, kuriame leidžiama vartoti šį teiginį, galėjo iš esmės prieštarauti Direktyvos 2009/54 III priedui, kuriame reglamentuojamas teiginio „tinka sumažinto natrio kiekio dietai“ vartojimas, ir ši normų kolizija buvo išspręsta minėtos direktyvos naudai.

28.

Mano nuomone, remiantis tuo darytina išvada, kad vieninteliai požymiai, galintys leisti teigti, kad natūraliame mineraliniame vandenyje yra mažas natrio kiekis, yra tie, kurie numatyti Direktyvoje 2009/54 pagal jos 9 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su jos III priedu. Tačiau sąvoka „druskos ekvivalentas“, kurią prašoma išaiškinti pirmajame prejudiciniame klausime, yra tik Reglamente Nr. 1924/2006, o ne minėtoje direktyvoje ( 17 ) ar Direktyvoje 2000/13 ( 18 ).

29.

Vis dėlto dėl išsamumo norėčiau patikslinti, kad, kalbant apie sąvokos „druskos ekvivalentas“ aiškinimą, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento priedą, pritariu Prancūzijos, Graikijos ir Italijos vyriausybių bei Komisijos išreikštai nuomonei ( 19 ), kad bendras natrio kiekis maisto produkte yra vienintelis reikšmingas pagrindas apskaičiuojant šiame produkte esančio natrio „druskos ekvivalentą“.

30.

Iš tiesų Reglamente Nr. 1924/2006 ir jo priede neskiriami skirtingi maisto produkte esančio natrio šaltiniai. Visų pirma juose nedaroma jokio skirtumo pagal galimą natrio junginį su bikarbonato jonais ar chlorido jonais. Atvirkščiai, nagrinėjamuose teiginiuose apie maistingumą minėtame priede nustatomas tiesioginis ryšys tarp maksimalaus leidžiamo „natrio“ kiekio, nepaisant natrio formos, ir šio referencinio kiekio „druskos ekvivalento“ ( 20 ).

31.

Vadovaudamasis ta pačia logika, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė išvengti bet kokios painiavos tarp natrio ir druskos (arba natrio chlorido) sąvokų, kiek tai konkrečiai susiję su prekyba natūraliu mineraliniu vandeniu, kuri yra reglamentuojama Direktyva 2009/54 ( 21 ), ir vartotojų informavimu apie maisto produktus, kuriam nuo šiol taikomas Reglamentas Nr. 1169/2011 ( 22 ).

32.

Šiuos su tekstu susijusius argumentus patvirtina teleologiniai motyvai. Iš tiesų, kaip primena Prancūzijos vyriausybė ir Komisija, Reglamento Nr. 1924/2006 tikslai yra užtikrinti ir teiginių apie maistingumą ir sveikatą teisingumą, ir didesnį vartotojų apsaugos šioje srityje lygį ( 23 ). Tačiau manau, kad šiuos tikslus galima visiškai pasiekti tik atsižvelgiant į bendrą natrio kiekį maisto produkte, o ne vien į jo dalį natrio chlorido forma, vertinant teiginius apie maistingumą, kurie yra leidžiami bendrai taikant šio reglamento 8 straipsnį ir jo priedą.

33.

Galiausiai Taryba teisingai pabrėžia, kad „atsižvelgimas į bendrą natrio kiekį iš visų šaltinių atitinka ilgalaikę tarptautinių organizacijų mokslo praktiką maisto srityje“ ( 24 ). Parlamentas priduria, kad, „kalbant apie tikslą sumažinti natrio suvartojimą, PSO dokumentuose aiškiai nurodomas valgomosios druskos (natrio chlorido) ir kitų natrio šaltinių, įskaitant, be kita ko, natrio bikarbonatą, lygiavertiškumas“ ( 25 ).

34.

Todėl manau, kad sąvoką „druskos ekvivalentas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1924/2006 priedą, reikia aiškinti kaip nurodančią bendrą maisto produkte esančio natrio kiekį visomis jo formomis, o ne vien natrį, kuris gali susijungti su chlorido jonais (natrio chloridą, vadinamą valgomąja druska).

35.

Antrasis prejudicinis klausimas yra pateiktas subsidiariai. Jis pateikiamas tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas, atsakydamas į pirmąjį klausimą, pripažintų, kad, siekiant apskaičiuoti didžiausio natrio kiekio, kuris yra leidžiamas maisto produkte, kad būtų galima vartoti Reglamente Nr. 1924/2006 numatytus teiginius apie maistingumą „mažai natrio / druskos“ ir „labai mažai natrio / druskos“, „druskos ekvivalentą“, reikia atsižvelgti į bendrą natrio kiekį maisto produkte, nepaisant šios mineralinės medžiagos formos.

36.

Šio klausimo tikslas iš esmės yra įvertinti kelių Sąjungos antrinės teisės nuostatų galiojimą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl jų suderinamumo, pirma, su ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, kuria Chartijai suteikiama privalomoji galia, ir, antra, Chartijos 11 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsniu, susijusiais atitinkamai su saviraiškos ir informacijos laisve bei laisve užsiimti verslu ( 26 ), ir EŽTK 10 straipsniu, panašiai susijusiu su saviraiškos laisve ( 27 ).

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog paaiškėjus, kad apskaičiuojant „druskos ekvivalentą“ reikia atsižvelgti į visas natrio formas maisto produkte, Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2009/54 9 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos kartu su pastarosios direktyvos III priedu, „aiškinamos atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1924/2006 priede nustatytą natrio ir druskos lygiavertiškumo santykį“ ( 28 ), galėtų sukelti per didelį minėtų laisvių apribojimą.

38.

Šiuo atžvilgiu tik Neptune Distribution nurodo, kad antrajame prejudiciniame klausime nurodytos Sąjungos teisės nuostatos prieštarauja Chartijos 11, 16 ir 52 straipsniuose ir EŽTK 10 straipsnyje saugomoms pagrindinėms laisvėms, nes, remiantis Cour administrative d’appel de Lyon pateiktu aiškinimu, pagal minėtas Sąjungos teisės nuostatas iš jos atimama galimybė pabrėžti savo gaminio savybes pasitelkiant informaciją apie jo sudėtį, kuri vis dėlto būtų tiksli ( 29 ). Prancūzijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės, taip pat Parlamentas, Taryba ir Komisija mano priešingai, kad direktyvų 2000/13 ir 2009/54 nuostatomis ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, siejama su Chartijos 11 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsniu, nepažeidžiama, todėl šių nuostatų galiojimas nėra paveiktas.

39.

Pirmiausia keliu klausimą dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šitaip suformuluoto prašymo įvertinti galiojimą tinkamumo. Iš tiesų man atrodo nepagrįsta manyti, kad galimą šių Direktyvos 2000/13 ir Direktyvos 2009/54, kuria Direktyva 80/777 išdėstoma nauja redakcija, nuostatų negaliojimą galėtų lemti tai, kad kito teisės akto, t. y. Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatose, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas, nedaromas skirtumas, šiuo atveju pagal natrio formą, į kurią reikia atsižvelgti vertinant šios medžiagos kiekį maisto produkte. Man atrodo labai keista, kad Sąjungos teisės akto galiojimo klausimas, kaip šioje byloje, yra pateikiamas tuo atveju, jeigu galimą nesuderinamumą su Chartija lemtų kumuliacinis kelių atskirų teisės aktų nuostatų poveikis. Be to, akto galiojimo vertinimas, kurį Teisingumo Teismas turi atlikti nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, paprastai turi būti grindžiamas faktine ir teisine padėtimi, esančia šio akto priėmimo metu ( 30 ).

40.

Be to, kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė ir Taryba, atsižvelgiant į pagrindinės bylos ginčo dalyką ( 31 ), antrojo prejudicinio klausimo apimtis apibrėžta neteisingai. Manau, kad į Teisingumo Teismo prašomą galiojimo vertinimą reikėtų įtraukti tik Direktyvos 2009/54 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos nuostatas, kurios gali būti reikšmingos šiai bylai tik taikomos kartu ( 32 ). Kadangi Direktyvos 2000/13, kurioje pateikiamos tik „bendro pobūdžio <...> horizontaliai taikytinos [taisyklės]“ ( 33 ), 2 straipsnio 1 dalyje nėra jokio konkretaus reikalavimo, susijusio su teiginiais apie maisto produkte esantį natrį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyti motyvai negali paveikti pastarosios nuostatos galiojimo.

41.

Taigi manau, kad antrąjį prejudicinį klausimą reikia performuluoti. Bet kuriuo atveju manau, kad tokiomis aplinkybėmis kaip nagrinėjamos šioje byloje negalima pripažinti Sąjungos antrinės teisės aktų negaliojimo, kurį Neptune Distribution grindžia tariama neatitiktimi Chartijos nuostatoms ( 34 ), ir taip visų pirma yra dėl toliau nurodytų motyvų.

42.

Nekyla jokių abejonių, kad nagrinėjamomis Direktyvos 2009/54 nuostatomis ribojamos Chartijos 11 ir 16 straipsniuose įtvirtintos laisvės, nes jomis ribojama natūraliu mineraliniu vandeniu prekiaujančių bendrovių galimybė laisvai spręsti dėl teiginių, kuriuos jos vartoja savo komerciniuose pranešimuose, susijusiuose su šiais produktais, turinio.

43.

Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismo praktiką Chartijos 16 straipsnyje užtikrinama laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti prerogatyva, todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas gali pagrįstai riboti naudojimąsi šia laisve ( 35 ). Tas pats pasakytina apie Chartijos 11 straipsniu saugomą saviraiškos ir informacijos laisvę ( 36 ). Tačiau iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies darytina išvada, pirma, kad „bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“, ir, antra, kad, „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

44.

Pirma, man atrodo, kad šiuo atveju teisinio pobūdžio apribojimai, atsirandantys taikant minėtas nuostatas, nepaveikia atitinkamai Chartijos 11 ir 16 straipsniuose įtvirtintos saviraiškos ir informacijos laisvės bei laisvės užsiimti verslu esmės. Nors šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti ir apibrėžti naudojimąsi minėtomis laisvėmis, visų pirma kiek tai susiję su teiginiais, susijusiais su natrio kiekiu ženklinant natūralų mineralinį vandenį ir reklamoje, jos nėra tokios, kurios galėtų „pažeisti pačią šių laisvių esmę“ ( 37 ), nes asmenys, kuriems šios taisyklės yra taikomos, išlaiko galimybę pareikšti savo nuomonę ir informuoti vartotojus, taip pat teisę užsiimti savo verslo veikla aplinkybėmis, kurias pamatuotai apibrėžė Sąjungos teisės aktų leidėjas.

45.

Antra, primenu, jog, remiantis Teisingumo Teismo praktika, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina atitinkamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams ( 38 ).

46.

Kalbant apie Direktyvos 2009/54 nuostatų tikslus, kaip ir pastabas Teisingumo Teisme pateikusios vyriausybės ir institucijos, pažymiu, kad jomis nustatyti apribojimai atitinka „[svarbiausius tikslus] <...> apsaugoti vartotojų sveikatą, neleisti, kad vartotojai būtų klaidinami, taip pat užtikrinti sąžiningą prekybą“ ( 39 ). Tačiau „aukšto lygio“„žmonių sveikatos apsauga“ ir „vartotojų apsauga“ yra teisėti bendrojo intereso tikslai, kurių įgyvendinimą Sąjunga yra numačiusi, kaip tai matyti iš daugelio ESV sutarties ir Chartijos nuostatų ( 40 ).

47.

Kalbant apie vartotojų sveikatos apsaugą, ryšys tarp šio tikslo, kuris yra įtvirtintas Chartijos 35 straipsnyje, ir Direktyvos 2009/54 priėmimo aiškiai matyti iš šios direktyvos nuostatų, ypač iš jau cituotos jos 5 konstatuojamosios dalies ir 9 straipsnio 2 dalies.

48.

Šiuo atžvilgiu Prancūzijos vyriausybė ir Komisija pažymi, kad teiginį apie mažą druskos (natrio chlorido) kiekį ženklinant ir (arba) reklamoje, susijusioje su natūraliu mineraliniu vandeniu, pirkėjai gali suvokti kaip papildomą maistinę vertę, nors tokiu teiginiu neatsižvelgiama į bendrą natrio kiekį, nepaisant mokslo išvadų, kuriose rekomenduojama dėl medicininių priežasčių sumažinti natrio vartojimą ( 41 ). Tačiau Neptune Distribution skundžiasi, kad nurodytose antrinės teisės nuostatose nedaromas joks skirtumas tarp, pirma, natrio chlorido, kurio per didelis vartojimas labai kenkia sveikatai, ir, antra, kai kuriuose mineraliniuose vandenyse esančio natrio bikarbonato. Savo ruožtu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad „yra rimtų abejonių dėl vandens, turinčio didelį kiekį natrio bikarbonato, ir vandens, turinčio didelį kiekį natrio chlorido, vartojimo lygiavertiškumo pagal riziką asmenų, turinčių padidintą kraujospūdį, ir apskritai Europos vartotojų sveikatai“, visų pirma atsižvelgiant į skirtingas Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) pateiktas nuomones ( 42 ).

49.

Manau, pirma, kad pagal turimą mokslo informaciją neįmanoma laikytis griežtos pozicijos dėl perteklinio natrio vartojimo bikarbonato ar chlorido pavidalu mažiau arba daugiau kenksmingo pobūdžio, visų pirma susijusio su arterine hipertenzija ( 43 ). Todėl pagal atsargumo principą ( 44 ), į kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas privalo atsižvelgti ( 45 ), man atrodo tinkama natūralaus mineralinio vandens platintojams uždrausti vartoti nuorodą, kuri yra grindžiama mažo druskos (natrio chlorido) kiekio argumentu, tačiau kuria neatsižvelgiama į bendrą natrio kiekį, šiame vandenyje galintį susidaryti dėl galimai didelio natrio bikarbonato kiekio. Be to, mano nuomone, šiems platintojams neturi būti leidžiama, kaip to prašo Neptune Distribution, nurodyti įvairių natrio kiekio formų skirtumo teiginiuose, susijusiuose su jų produktais, nes toks teiginys gali klaidinti vartotojus dėl galimos natrio vartojimo naudos jų sveikatai vartojant jį kitomis formomis nei valgomoji druska ( 46 ).

50.

Antra, remiantis Sprendimu Deutsches Weintor ( 47 ) darytina išvada, kad nors pats teiginys gali būti teisingas, jo draudimas yra teisėtas, paaiškėjus, kad šis teiginys yra išskaidytas. Toje byloje nagrinėdamas prašymą įvertinti Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatų galiojimą, visų pirma atsižvelgiant į Chartijos 16 straipsnį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad minėtos nuostatos, kuriomis vyno gamintojui ar platintojui buvo be jokių išimčių draudžiama vartoti tokį teiginį apie sveikatą, kuris buvo nagrinėjamas pagrindinėje byloje ( 48 ), atsižvelgiant į neišsamų jo pobūdį, nors jis ir gali būti teisingas ( 49 ), atitiko ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai manyti, kad reikia vengti vartoti galimai teisingus, bet vis dėlto dviprasmiškus teiginius, kuriais iš vartotojų atimama galimybė aiškiai reguliuoti savo vartojimą, toje byloje susijusį su alkoholiniais gėrimais, o šioje byloje – su natūraliame mineraliniame vandenyje esančiu natriu.

51.

Dėl vartotojų informavimo apie pagrindines tokių produktų kaip natūralus mineralinis vanduo savybes pirmiausia noriu pažymėti, kad šio su visuomenės interesu susijusio tikslo paisymas šioje byloje yra glaudžiai susijęs su pirma nurodyto tikslo, susijusio su žmogaus sveikatos apsauga, paisymu, todėl kai kurie iš jau nurodytų svarstymų taip pat gali būti reikšmingi šiuo atžvilgiu. Be to, reikia patikslinti, kad saviraiškos ir informacijos laisvė, užtikrinama Chartijos 11 straipsnyje, apima komercinio pobūdžio informaciją, kuria būtent siekiama reklamos, panašiai, kaip yra EŽTK 10 straipsnio atveju ( 50 ).

52.

Šioje byloje galima pažymėti, kad nors pastabas Teisingumo Teisme pateikusios šalys pateikia bendrą argumentą, susijusį su būtinybe apsaugoti vartotojus teikiant jiems tikslią ir teisingą informaciją, vis dėlto, remdamosi tuo pačiu pagrindu, jos siūlo visiškai priešingus atsakymus ( 51 ). Mano nuomone, atsižvelgiant į minėtų tarptautinių organizacijų pareikštas pozicijas ( 52 ), tikrai būtina, kad natūralaus mineralinio vandens platintojai pateiktų ir aiškią, ir išsamią informaciją apie bendrą natrio kiekį šiame vandenyje, kad paprastai informuotas vartotojas galėtų pasirinkti kurį nors iš jam siūlomų panašių produktų ( 53 ) turėdamas pakankamai informacijos, o tai reiškia, kad šiuo atžvilgiu neturi būti jokio klaidinimo, net jei pateikta informacija ir yra galimai teisinga ( 54 ).

53.

Galiausiai, kalbant apie priemonių, kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas pasitelkė minėtiems dviem tikslams pasiekti, tinkamą pobūdį, Neptune Distribution nurodo, kad laisvės informuoti ir užsiimti verslu apribojimai, kylantys iš antrajame prejudiciniame klausime nurodytų nuostatų, yra neproporcingi, atsižvelgiant į jų tikslus.

54.

Tačiau pagal Teisingumo Teismo praktiką „reikia pripažinti didelę Bendrijos teisės aktų leidėjo veiksmų laisvę nagrinėjamoje srityje, kuri apima politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio pasirinkimus ir kurioje jis turi atlikti sudėtingus vertinimus“; remiantis tuo darytina išvada, kad „teismo atliekama šių veiksmų teisėtumo kontrolė gali būti tik ribota“ ir kad „tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje priimtos priemonės pobūdis Komisijos siekiamo tikslo atžvilgiu gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui“ ( 55 ).

55.

Konkrečiai kalbant apie labai sudėtingų faktinių mokslinio ir techninio pobūdžio aplinkybių vertinimą siekiant nustatyti Sąjungos teisės aktų leidėjo priimamų priemonių pobūdį ir apimtį, tokiomis aplinkybėmis yra neginčijama, kad Sąjungos teismas negali savo vertinimu pakeisti institucijų, kurioms vienintelėms EB Sutartyje nustatyta ši užduotis, vertinimo ( 56 ). Be to, iš teismo praktikos matyti, „kad diskrecijos teisė, kuria naudojasi kompetentingos institucijos, nustatydamos pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės ir minėtų tikslų, yra skirtinga kiekvieno tikslo, kuris pateisina šios teisės apribojimą, atveju ir priklauso nuo nagrinėjamos veiklos pobūdžio“, ir man atrodo, kad Teisingumo Teismui palikta diskrecija yra didesnė, kiek ji konkrečiai susijusi su saviraiškos laisvės komerciniu naudojimu, taigi naudojimu siekiant pelno, ypač reklaminio pobūdžio pranešimuose ( 57 ).

56.

Šioje byloje manau, kad, atsižvelgiant į didelę mokslo ir techninių duomenų vertinimo laisvę, kurią šioje srityje reikia suteikti Sąjungos teisės aktų leidėjui, ir atsižvelgiant į tai, kad jam yra būtina atsižvelgti į minėtą atsargumo principą ( 58 ), jis galėjo pagrįstai manyti, kad nagrinėjamų Direktyva 2009/54 teisėtai siekiamų tikslų nebuvo galima pasiekti priemonėmis, kurios mažiau ribotų šioje byloje nurodomas laisves, atsižvelgiant į Neptune Distribution komercinio pobūdžio pranešimą.

57.

Be to, kaip Prancūzijos vyriausybė, Parlamentas, Taryba ir Komisija, pažymiu, kad iš tikrųjų šios laisvės yra ribojamos nuosaikiai, nes natūralaus mineralinio vandens platintojai yra laisvi informuoti vartotojus apie šio vandens sudėtį, visų pirma mažą natrio kiekį jame, etiketėse arba reklamoje vartodami Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai leidžiamus teiginius, t. y. pateikiamus Direktyvos 2009/54 III priede, arba teiginius, kuriuos galimai leidžia valstybių narių teisės aktų leidėjai ( 59 ).

58.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes laikausi nuomonės, kad, priimdamas Direktyvos 2009/54 9 straipsnio 2 dalies antros pastraipos ir III priedo nuostatas, Sąjungos teisės aktų leidėjas neviršijo ribų, kurios yra privalomos laikantis proporcingumo principo, atsižvelgiant į Chartijos 11, 16 straipsnius ir 52 straipsnio 1 dalį.

59.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Conseil d’État (Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: