1. 

Įmonės, be abejonės, turi teisę būti išklausytos, kai vyksta Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimų tyrimai. Tačiau ar jos turi teisę būti išklausytos privačiai? Tai svarbiausias klausimas, keliamas šiame apeliaciniame skunde. Dėl toliau išdėstytų priežasčių, mano nuomone, į klausimą turėtų būti atsakyta neigiamai.

2. 

Apeliantės prašo Teisingumo Teismo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą ( 2 ), kuriuo buvo patvirtintas Komisijos sprendimas ( 3 ) skirti joms 13300000 EUR baudą už dalyvavimą kalcio karbido ir magnio sektorių kartelyje. Apeliančių skundo pagrindas yra tai, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nenubaudęs Komisijos, kai ši atmetė apeliančių prašymą surengti uždarą žodinį išklausymą ( 4 ) per administracinę procedūrą.

3. 

Apeliančių pateiktus kitus apeliacinio skundo pagrindus aptarsiu glaustai, sąmoningai sutelkdamas dėmesį į pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą.

4.

Reglamento Nr. 1/2003 ( 5 ) 27 straipsnyje (Šalių, pareiškėjų ir trečiųjų asmenų išklausymas) nustatyta:

„1.   Komisija, prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, suteikia įmonėms ar įmonių asociacijoms, esančioms Komisijos nagrinėjamos bylos subjektu, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus. Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotos šalys galėjo pareikšti pastabų <…>

2.   Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą <…>“

5.

Remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 33 straipsnio 1 dalies c punktu Komisija patvirtino įgyvendinimo nuostatas, susijusias, inter alia, su išklausymo tvarka, numatyta to reglamento 27 straipsnyje. Minėtos nuostatos nustatytos Reglamente Nr. 773/2004 ( 6 ). Reglamento Nr. 773/2004 skyriaus dėl teisės būti išklausytam 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija suteikia šalims, kurioms ji pateikė pranešimą dėl prieštaravimų, galimybę paaiškinti savo argumentus per žodinį išklausymą, jeigu jos to pageidauja savo pareiškimuose raštu.

6.

Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnyje (Žodinių išklausymų tvarka) nustatyta:

„6.   Žodiniai išklausymai nėra vieši. Kiekvienas asmuo gali būti išklausomas atskirai arba dalyvaujant kitiems pakviestiems dalyvauti asmenims, atsižvelgus į teisėtą įmonių interesą saugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją.

7.   Bylą nagrinėjantis pareigūnas gali leisti šalims, kurioms skirtas pranešimas dėl prieštaravimų, pareiškėjams, kitiems į išklausymą pakviestiems asmenims, Komisijos tarnyboms ir valstybių narių institucijoms užduoti klausimus per išklausymą.

8.   Kiekvieno asmens duodami pareiškimai protokoluojami. Pareikalavus, apklausos protokolas pateikiamas išklausyme dalyvavusiems asmenims. Turi būti atsižvelgiama į teisėtą šalių suinteresuotumą apsaugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją.“

7.

Galiausiai Reglamento Nr. 773/2004 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija negali perduoti ar suteikti prieigos prie informacijos, įskaitant dokumentus, kurioje yra bet kurio asmens verslo paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos.

8.

Kiek tai svarbu šioje byloje, kaip nurodyta skundžiamame sprendime ( 7 ), ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pagrindiniai plieno ir dujų pramonei skirtų kalcio karbido ir magnio tiekėjai pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą nuo 2004 m. balandžio 7 d. iki 2007 m. sausio 16 d. Pažeidimą sudarė rinkos pasidalijimas, kvotos, klientų pasiskirstymas, kainų nustatymas ir keitimasis jautria komercine informacija tarp kalcio karbido ir magnio granulių tiekėjų didelėje EEE rinkos dalyje (toliau – nagrinėjamas pažeidimas).

9.

Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio f punkte Komisija nustatė, kad SKW Stahl‑Metallurgie GmbH (toliau – SKW) dalyvavo darant nagrinėjamą pažeidimą nuo 2004 m. balandžio 22 d. iki 2007 m. sausio 16 d. ir kad SKW Stahl‑Metallurgie Holding AG (toliau – SKW Holding) dalyvavo darant pažeidimą nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. iki 2007 m. sausio 16 d. Komisija nusprendė, kad SKW darbuotojai tiesiogiai dalyvavo įgyvendinant ginčijamame sprendime aprašytus kartelio susitarimus ir (arba) vykdant suderintus veiksmus minėtą laikotarpį. Nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. iki 2007 m. sausio 16 d.SKW Holding tiesiogiai priklausė 100 % SKW. Todėl Komisija, remdamasi su šia nuosavybe susijusia prielaida, nusprendė, kad SKW Holding faktiškai kontroliavo SKW (ta prielaida, Komisijos nuomone, buvo „patvirtinta“ faktais ( 8 )) ir kad SKW Holding ir SKW buvo vienas ekonominis vienetas, todėl SKW Holding buvo galima laikyti atsakinga už SKW padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą.

10.

2008 m. spalio 6 d. atsakyme į 2008 m. birželio 24 d. Komisijos pranešimą dėl prieštaravimų apeliantės nurodė, kad faktiškai lemiamą įtaką SKW turėjo ne SKW Holding, o Degussa, ir paprašė surengti žodinį išklausymą, kad tai paaiškintų. Pakviestos į žodinį išklausymą, 2008 m. spalio 31 d. elektroniniu laišku apeliantės paprašė, kad jų argumentai dėl Degussa vaidmens būtų išklausyti uždarame posėdyje. Savo prašymą apeliantės grindė tuo, kad SKW ekonominis išlikimas priklauso nuo Degussa, kuri užtikrino beveik visą jos prekybą kalcio karbidu, ir kad SKW tuo metu derėjosi su Degussa dėl naujos tiekimo sutarties. Apeliantės taip pat teigė, kad jeigu jos išdėstytų savo nuomonę dalyvaujant Degussa, tai labai pakenktų jų komerciniams santykiams ir galėtų sukelti neigiamų pasekmių. 2008 m. lapkričio 5 d. elektroniniu laišku apeliantės pasiūlė praktišką sprendimą, kad Degussa galėtų dalyvauti uždarame posėdyje pasibaigus 2008 m. arba sudarius naują tiekimo susitarimą. 2008 m. lapkričio 6 d. apeliantės bylą nagrinėjančiai pareigūnei taip pat išsiuntė elektroninį laišką, kuriame pakartojo šiuos dalykus.

11.

2008 m. lapkričio 6 d. laišku bylą nagrinėjanti pareigūnė atmetė prašymą surengti uždarą posėdį. Atsižvelgdama į tai, kad stricto sensu prašymas nebuvo pagrįstas apeliančių verslo paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos apsauga, bylą nagrinėjanti pareigūnė nagrinėjo jį teisės būti išklausytam požiūriu. Pažymėdama, kad apeliančių argumentas buvo susijęs su Degussa elgesiu, ir tam, kad į jį būtų galima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę ( 10 ), privaloma įvertinti palyginant su Degussa pareiškimu, kurį reikėtų gauti, bylą nagrinėjanti pareigūnė taip pat nusprendė, kad surengus uždarą posėdį Degussa netektų teisės žodžiu atsakyti į apeliančių teiginius. Galiausiai bylą nagrinėjanti pareigūnė nusprendė, kad apeliančių pasiūlytas praktiškas sprendimas netinkamas, nes neaiškūs derybų rezultatai ar trukmė.

12.

Žodinis išklausymas surengtas 2008 m. lapkričio 10 ir 11 d.

13.

2009 m. sausio 28 d. apeliantės pranešė bylą nagrinėjančiai pareigūnei, kad SKW ir Degussa sudarė naują tiekimo susitarimą ir kad nebeliko kliūčių žodiniam išklausymui surengti dalyvaujant Degussa. Taigi jos paprašė galimybės apie Degussa elgesį pareikšti savo nuomonę, kurios nepareiškė per žodinį išklausymą, surengiant papildomą žodinį išklausymą.

14.

2009 m. vasario 3 d. laiške bylą nagrinėjanti pareigūnė atsisakė surengti papildomą žodinį išklausymą ir nusprendė, kad šalys įgyja teisę būti išklausytos, kai paskelbiamas pranešimas dėl prieštaravimų, ir gali ja pasinaudoti tik vieną kartą. Tačiau bylą nagrinėjanti pareigūnė leido apeliantėms pateikti papildomų rašytinių pastabų šiuo klausimu iki nustatyto termino.

15.

Galiausiai 2009 m. vasario 10 d. laiške, skirtame bylą nagrinėjančiai pareigūnei, apeliantės nepritarė jos nuomonei. Jos teigė, kad teisė būtų išklausytam žodžiu nesuteikiama tik vieną kartą ir turi būti užtikrinama per visą procesą. Atsižvelgdamos į tai, kad raštiškais argumentais, kuriuos apeliantės jau buvo pateikusios, nepavyko atkreipti Komisijos dėmesio į Degussa vaidmenį ir SKW priklausomumą nuo jos, apeliantės prieštaravo tam, kad teisę būti išklausytoms žodžiu būtų galima pakeisti į galimybę pateikti raštišką pareiškimą.

16.

2009 m. liepos 9 d. bylą nagrinėjanti pareigūnė paskelbė galutinę ataskaitą dėl sprendimo projekto dėl nagrinėjamo pažeidimo ( 11 ), jame pateikė savo pastabas dėl apeliančių prašymo surengti uždarą žodinį išklausymą. Ataskaitoje bylą nagrinėjanti pareigūnė padarė išvadą, kad sprendimo projektas susijęs tik su prieštaravimais, dėl kurių šalims suteikta galimybė pareikšti savo nuomones, ir kad visų proceso šalių teisė būti išklausytoms buvo užtikrinta.

17.

2009 m. spalio 1 d. pareikštu ieškiniu apeliantės iškėlė bylą prašydamos panaikinti ginčijamą sprendimą. Jos pateikė šešis panaikinimo pagrindus, susijusius su: i) teisės būti išklausytoms pažeidimu; ii) netinkamu EB 81 straipsnio taikymu; iii) pareigos motyvuoti pažeidimu; iv) vienodo požiūrio principo pažeidimu; v) Reglamento Nr. 1/2003 7 ir 23 straipsnių, proporcingumo principo ir nuobaudų teisėtumo principo pažeidimu; ir vi) Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

18.

Po 2013 m. balandžio 16 d. viešo svarstymo Bendrasis Teismas skundžiamu sprendimu atmetė visus panaikinimo pagrindus ir visą ieškinį. Be to, jis nurodė apeliantėms padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

19.

2014 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

20.

2014 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismui pateiktame atsiliepime į skundą Komisija prašo Teisingumo Teismo:

21.

2015 m. gegužės 13 d. vykusiame posėdyje apeliantės ir Komisija pateikė žodines pastabas.

22.

Apeliantės pateikia keturis apeliacinio skundo pagrindus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir kurių esmė tokia: i) nenubaudęs Komisijos už apeliančių procedūrinių teisių pažeidimą per administracinę procedūrą, kaip antai teisės būti išklausytoms, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir pažeidė proporcingumo principą, taip pat draudimą iš anksto vertinti įrodymus; ii) neatsižvelgęs į tai, kad Komisija netinkamai taikė SESV 101 straipsnį ir netinkamai vykdė prievolę motyvuoti pagal SESV 296 straipsnį, Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą; iii) palikęs galioti ginčijamą sprendimą, Bendrasis Teismas pažeidė principus, kad nuobaudos turi būti aiškios, tinkamos pažeidėjui ir atitikti pažeidimą; galiausiai iv) Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad apeliančių per procesą iškeltas argumentas buvo naujas, todėl nepriimtinas. Pirmiausia glaustai aptarsiu antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus.

23.

Viena vertus, dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, kuriai Komisija nepritaria, priimtinumo apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad SKW Holding tariamai nebuvo ekonomiškai suinteresuota nagrinėjamu pažeidimu. Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisijai pavykus surinkti dokumentinių įrodymų, patvirtinančių tariamą pažeidimą, ir kai šių įrodymų, atrodo, pakanka antikonkurencinio pobūdžio susitarimo egzistavimui įrodyti, nebūtina nagrinėti klausimo, ar atitinkama įmonė buvo komerciškai suinteresuota šiuo susitarimu ( 12 ). Todėl ši apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalis yra nepriimtina.

24.

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantės tvirtina, kad palikęs galioti ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas netinkamai aiškino SESV 296 straipsnį. Konkrečiai jos teigia, kad Bendrasis Teismas nepareiškė prieštaravimų dėl to, kad Komisija neišnagrinėjo visų jų argumentų, ir taip neįvykdė savo „didesnės“ prievolės motyvuoti patronuojančiosios įmonės patraukimą atsakomybėn už jos dukterinės bendrovės elgesį. Tačiau, kaip jau esu minėjęs, nemanau, kad Teisingumo Teismas būtų aiškiai nusprendęs, jog šiuo atveju būtų didesnė prievolė motyvuoti ( 13 ). Bet kuriuo atveju manau, kad skundžiamame sprendime pakankamai išnagrinėti ginčijamo sprendimo argumentai atmetant vieną iš Komisijos procese pateiktų pagrindų kaip klaidingą (nors ir perteklinį). Taigi Bendrasis Teismas tinkamai aiškino SESV 296 straipsnį, todėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis taip pat nepagrįsta.

25.

Apeliančių argumentas, kurį jos teikia kaip apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą, kad Komisija turėjo individualiai (inter partes) paskirstyti baudą kartelio dalyviams, atmestas Sprendime Komisija / Siemens Österreich ir kt., kuris buvo priimtas po to, kai buvo pateiktas šis apeliacinis skundas ( 14 ). Iš to sprendimo matyti, kad ir šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas, nepaisant apeliančių bandymų posėdyje patikslinti savo požiūrį.

26.

Galiausiai beprasmiška nagrinėti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą. Teikdamos šį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis palaikė nepriimtinu tą patį su baudos paskirstymu susijusį argumentą, kuris keltas kaip trečiasis apeliacinio skundo pagrindas. Todėl, atsižvelgiant į pirma minėtą sprendimą, ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

27.

Taigi pereinu prie pirmojo apeliacinio skundo pagrindo.

28.

Skundžiamo sprendimo 35–40 punktuose Bendrasis Teismas iš pradžių primena teisės į gynybą ir su verslo paslaptimis ir kita konfidencialia informacija susijusių privilegijų svarbą, paskui išaiškina Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalį. Manydamas, kad pagal tą nuostatą neatmetama galimybė rengti posėdžius dalyvaujant kitoms šalims, Bendrasis Teismas toliau pažymi, kad į įmonių teisėtus interesus, susijusius su jų verslo paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimu, turi būti atsižvelgta. Todėl Bendrasis Teismas pavedė Komisijai konkrečiais atvejais užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, siekio apsaugoti įmonių, įtariamų padarius ES konkurencijos taisyklių pažeidimų, teisę į gynybą, ir, kita vertus, trečiųjų šalių teisėtų interesų, susijusių su jų verslo paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimu vykstant tyrimui.

29.

Skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas įvertino, ar argumentai, kuriuos apeliantės norėjo pristatyti uždarame posėdyje, būtini jų gynybai.

30.

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 42–44 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nustatė, jog darant nagrinėjamą pažeidimą tiesiogiai dalyvavo tik SKW darbuotojai ar vadovybė. Priešingai, SKW Holding atsakomybė už tą patį konkurencijos taisyklių pažeidimą susijusi su tuo, kad ji turėjo lemiamos įtakos SKW. Skundžiamo sprendimo 47–52 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad apeliantės nepaaiškino, kodėl jos būtų atleistos nuo atsakomybės dėl galimybės, kad Degussa galėjo turėti lemiamos įtakos SKW. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nusprendė, kad klausimas, ar Degussa turėjo tokios įtakos SKW, buvo nesvarbus sprendžiant, ar SKW Holding sėkmingai nuginčijo prielaidą, kad buvo daroma lemiama įtaka, nes ji 100 % valdė SKW.

31.

Remdamasis tuo, apeliacinio skundo 53–56 punktuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad dėl apeliančių argumentų jos bet kuriuo atveju negalėtų būti atleistos nuo atsakomybės. Remdamasis tuo, Bendrasis Teismas priėjo prie išvados, kad 2008 m. lapkričio 6 d. bylą nagrinėjančios pareigūnės rašte (žr. šios išvados 11 punktą) tinkamai išnagrinėtas prašymas dėl uždaro posėdžio vertinant jį tik Degussa vaidmens kaip lengvinančios aplinkybės požiūriu, nes apeliančių argumentai šiuo klausimu joms galėjo būti naudingi tik juos nagrinėjant šiuo požiūriu. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas nusprendė, kad Degussa dalyvavimo kaip apeliančių atsakomybę lengvinančios aplinkybės analizę reikėtų vertinti penktojo panaikinimo pagrindo antroje dalyje.

32.

Dėl pirmojo panaikinimo pagrindo skundžiamo sprendimo 57–63 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad pripažinus argumentą, jog į Degussa vaidmenį reikėtų atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę apeliančių atžvilgiu, Degussa atsakomybę, priešingai, derėtų didinti. Todėl bylą nagrinėjanti pareigūnė teisingai nusprendė nerengti uždaro posėdžio, nes Degussa turėjo teisę atsiliepti į tokius teiginius. Bendrasis Teismas pritarė bylą nagrinėjančiai pareigūnei, kad apeliančių pasiūlytu praktišku sprendimu nebuvo užtikrinta Degussa teisė atsakyti į apeliančių kaltinimus žodžiu posėdyje. Atsižvelgdamas į tai, kad tinkamai vykdant administracinę procedūrą sprendimą reikia priimti per protingą laiką, Bendrasis Teismas nusprendė, kad bylą nagrinėjanti pareigūnė galėjo teisėtai atsisakyti surengti papildomą žodinį išklausymą; Bendrojo Teismo nuomone, šalys neturi teisės į naują išklausymą kiekvieną kartą, kai nebelieka kliūčių pateikti argumentus. Galiausiai, atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjanti pareigūnė suteikė apeliantėms galimybę pateikti papildomas pastabas raštu, Bendrasis Teismas atmetė apeliančių pirmąjį panaikinimo pagrindą.

33.

Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas nepripažino, jog Komisijos atsisakymas patenkinti jų prašymą surengti uždarą posėdį prilygsta esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimui. Atsisakymas buvo itin neproporcingas, inter alia, todėl, kad jų prašymas buvo visiškai pagrįstas ir nepažeidė kitų šalių procedūrinių teisių. Be to, Bendrasis Teismas nepaisė teisės į gynybą, nors Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[p]roceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą“. Jeigu žodinis išklausymas būtų surengtas dalyvaujant Degussa, apeliantės nebūtų galėjusios paaiškinti savo požiūrio Komisijai, nes jos baiminosi dėl atsakomųjų priemonių, kurių galėtų imtis Degussa. Todėl apeliantės prašė trumpo uždaro posėdžio, kuris truktų apie 30 minučių. Be to, apeliantės nesėkmingai pateikė kelis alternatyvius sprendimus, kuriais, jų teigimu, būtų galima užtikrinti jų teisę būti išklausytoms.

34.

Apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, akivaizdžiai nepaisė jų teisėtų interesų. Jos mini Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalį dėl įmonių intereso saugoti savo verslo paslaptis. Jos taip pat tvirtina, kad jei leidimą surengti uždarą posėdį galima suteikti siekiant apsaugoti verslo paslaptis (ir jis privalo būti suteiktas, jeigu nėra kitų galimybių paslaptims apsaugoti), jis turėtų būti suteikiamas juo labiau tada, kai surengus tokį išklausymą tikriausiai būtų užtikrinta pakankama atitinkamos įmonės teisės į gynybą apsauga, o tokio posėdžio nesurengus, kiltų pavojus pačiam tos įmonės buvimui.

35.

Apeliantės teigia, kad tik surengus žodinį išklausymą galima su Komisija užmegzti dialogą, kad būtų išsklaidytos visos abejonės ir atsakyta į visus galinčius kilti klausimus. Nors skundžiamo sprendimo 38–62 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad prašymą surengti uždarą posėdį pateikusios įmonės interesus reikėtų vertinti atsižvelgiant į kitų įmonių interesą galėti apsiginti nuo galimų kaltinimų, Bendrasis Teismas suklydo nusprendęs, kad pastarųjų interesai svarbesni ir tvirčiau pagrįsti, ir atmetęs apeliančių pasiūlytus alternatyvius sprendimus. Taigi Bendrasis Teismas suklydo neįpareigojęs Komisijos skirti prioritetą sprendimui, kuriuo būtų užtikrinti visų šalių interesai, ir atliko pusiausvyros tyrimą, kurio rezultatai buvo neproporcingai nepalankūs apeliančių interesams.

36.

Apeliantės taip pat teigia, jog nusprendęs, kad dėl savo argumentų jos negalėjo būti atleistos nuo atsakomybės ir kad Degussa vykdomos SKW kontrolės klausimas nesvarbus nagrinėjant SKW Holding atsakomybę, viena vertus, Bendrasis Teismas neteisėtai iš anksto įvertino įrodymus. Kita vertus, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad įrodžius, jog bendrovė nuolat kontroliuoja savo buvusią dukterinę bendrovę, gali kilti abejonių dėl naujosios patronuojančiosios bendrovės įtakos dukterinei bendrovei. Jos taip pat teigia, kad su Degussa vaidmeniu susijusiu argumentu siekiama ne tik įrodyti lengvinančią aplinkybę, bet taip pat pagrįsti požiūrį, kad SKW Holding nebuvo atsakinga.

37.

Galiausiai dėl savo procedūrinių teisių pažeidimo poveikio apeliantės tvirtina, kad, kaip teigta pirmojoje instancijoje, pakanka panaikinti ginčijamą sprendimą, nes jeigu Komisija nebūtų padariusi procedūrinės klaidos, administracinės procedūros rezultatas galėtų būti kitoks.

38.

Komisija ginčija visus apeliančių argumentus. Dėl SKW Holding daromos įtakos bendrovei SKW Komisija teigia, kad apeliantės prieštarauja ne dėl netinkamo įrodymų standarto taikymo, o dėl Bendrojo Teismo nustatytų faktų ir įrodymų vertinimo ir netvirtina, kad įrodymai buvo iškraipyti, o tai nepriimtina apeliacinio skundo atveju.

39.

Dėl Komisijos trumpai paminėto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo (žr. šios išvados 38 punktą) taip pat norėčiau priminti, kad teikdamos pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantės nekelia abejonių dėl SKW Holding atsakomybės dėl lemiamos įtakos SKW (bet tai yra jų antrojo apeliacinio skundo pagrindo esmė), bet teigia, kad buvo pažeistos jų procedūrinės teisės, kaip antai teisė būti veiksmingai išklausytoms. Jų nuomone, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą bandydamas užtikrinti tinkamą apeliančių interesų joms siekiant gauti leidimą surengti uždarą posėdį ir kitų šalių, ypač Degussa, interesų turėti galimybę atsakyti į apeliančių teiginius pusiausvyrą, taip pat atmesdamas alternatyvius jų pasiūlymus. Tai teisės klausimas, kurį nagrinėti kompetenciją turi Teisingumo Teismas pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Statuto 58 straipsnį.

40.

Bylose pagal SESV 101 straipsnį Komisijos administracinė procedūra suskirstyta į du atskirus, vienas po kito einančius etapus, kiekvienas su sava logika: išankstinio tyrimo etapas ir inter partes etapas. Išankstinio tyrimo etapas, trunkantis iki pranešimo dėl prieštaravimų priėmimo, skirtas tam, kad Komisija surinktų visą svarbią konkurencijos taisyklių pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluotų pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Inter partes etapas, trunkantis nuo pranešimo dėl prieštaravimų priėmimo iki galutinio sprendimo priėmimo, skirtas tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl tariamo pažeidimo. Suinteresuota šalis pranešimu dėl prieštaravimų informuojama apie visus svarbiausius elementus, kuriais remiasi Komisija šiame procedūros etape, tik prasidėjus inter partes etapui. Taigi šalis gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą tik paskelbus pranešimą dėl prieštaravimų ( 16 ).

41.

Inter partes etape teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinama dviem nuosekliais etapais: raštu ir žodžiu.

42.

Pirmajame etape pagal Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsnio 1 dalį Komisija informuoja suinteresuotas šalis apie joms pateiktus prieštaravimus, ir kiekvienai jų pateikiamas rašytinis pranešimas dėl prieštaravimų. To reglamento 10 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta teisė raštu atsakyti į pranešimą dėl prieštaravimų iki Komisijos nustatyto termino, kai šalys gali pristatyti visus jų gynybai tinkamus faktus. Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į pareiškimus raštu, gautus pasibaigus nustatytam terminui.

43.

Pagal Reglamento Nr. 773/2004 16 straipsnio 2 dalį į pranešimą dėl prieštaravimų atsakančios šalys turi aiškiai nurodyti bet kokią medžiagą, kurią laiko konfidencialia, nurodydamos priežastis, ir per nustatytą atsakymo į pranešimą dėl prieštaravimų pateikimo terminą pateikti atskirą nekonfidencialią versiją. Pagal to reglamento 16 straipsnio 3 dalį Komisija savo iniciatyva gali reikalauti šalių padaryti tą patį. Jeigu neįrodyta kitaip, Komisija gali daryti prielaidą, kad medžiaga nėra konfidenciali, pagal minėto reglamento 16 straipsnio 4 dalį. Šiuo klausimu reikia turėti omenyje, kad šalys gali prašyti galimybės susipažinti su bylos nekonfidencialia informacija pagal to reglamento 15 straipsnio 1 dalį.

44.

Iš to matyti, kad pačios šalys gali konkrečiai nustatyti, kiek daug ar mažai informacijos jos nori pateikti Komisijai savo rašytinėse pastabose. Teikdamos informaciją jos privalo apsispręsti, ar nori teikti konfidencialią informaciją, ir tai nurodyti. Jeigu Komisija nepritaria dėl informacijos konfidencialaus pobūdžio (ES teismai gali šiuo klausimu atlikti teisminę kontrolę), tokią informaciją teikianti šalis neišvengiamai susiduria su komercine rizika, kad kita šalis gali susipažinti su ta informacija, jeigu jai būtų suteikta galimybė susipažinti su byla.

45.

Antrajame etape, būtent įgyvendindamos teisę būti išklausytoms žodžiu, kuri ne visada buvo būdinga procedūrai ( 17 ), pagal Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnio 1 dalį šalys gali paaiškinti savo argumentus Komisijai per žodinį išklausymą, jeigu jos pateikė tokį prašymą atsakydamos į pranešimą dėl prieštaravimų.

46.

Išklausymas žodžiu surengiamas Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal to reglamento 14 straipsnio 6 dalį kiekvienas asmuo gali būti išklausomas atskirai arba dalyvaujant kitiems pakviestiems dalyvauti asmenims, atsižvelgus į teisėtą įmonių interesą saugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją. Šalių pareiškimai protokoluojami pagal to reglamento 14 straipsnio 8 dalį, ir tokie protokolai gali būti pateikiami per išklausymą dalyvavusiems asmenims, atsižvelgus į teisėtą šalių suinteresuotumą apsaugoti savo konfidencialią informaciją.

47.

Taigi atsakymus į pranešimą dėl prieštaravimų pateikusios šalys gali prašyti išklausymo žodžiu. Šio varianto pasirinkimas prilygsta dar vienam verslo sprendimui, dėl kurio turi būti atsižvelgta į kitų šalių galimybę dalyvauti ir į tai, kad atskleista informacija gali tapti žinoma kitoms šalims. Tačiau turiu pabrėžti, kad dalyvavimas per žodinį išklausymą neprivalomas.

48.

Galiausiai nemažiau svarbu tai, kad teisė būti išklausytam turi labai svarbų materialinį aspektą: veiksminga procedūrinė atitinkamų šalių apsauga. Iš tikrųjų byloje, kurioje gali būti skirta baudų, teisės į gynybą įgyvendinimas yra esminis ES teisės principas, kurio privaloma laikytis, net ir administracinėse bylose ( 18 ). Pagal Reglamento Nr. 773/2004 11 straipsnio 2 dalį priimdama sprendimus Komisija nagrinėja tik klausimus, dėl kurių šalys, kurioms skirti pranešimai dėl prieštaravimų, galėjo pateikti komentarus.

49.

Tačiau ši byla ypatinga tuo, kad faktiškai joje keliamas klausimas dėl to, kokia forma turėtų būti įgyvendinama teisė būti išklausytam Komisijos, o ne koks turėtų būti jos turinys. Šiuo požiūriu savaime nekyla problemų dėl išklausymo raštu, o ne žodžiu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką administracinėse bylose, kuriose gali būti skiriamos baudos, pakanka, kad šalims būtų suteikta teisė būti išklausytoms žodžiu nešališkame ir nepriklausomame teisme ( 19 ).

50.

Mano nuomone, su apeliančių pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu susiję du pagrindiniai argumentai, abu pagrįsti teise būti išklausytam: pirmiausia Bendrasis Teismas neteisėtai nenubaudė Komisijos už atsisakymą surengti uždarą posėdį, neteisėtai iš anksto įvertindamas įrodymus procese. Antra, Bendrasis Teismas neproporcingai nepareiškė Komisijai priekaištų dėl to, kad ji nesutiko su apeliančių pasiūlytais alternatyviais sprendimais. Toliau aptarsiu kiekvieną šių aspektų.

51.

Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad, bylą nagrinėjančios pareigūnės nuomone, dėl informacijos, kuria apeliantės norėjo pagrįsti savo prašymą surengti uždarą posėdį, kokybiniu požiūriu joms galėjo būti suteikta teisė į tokį išklausymą ( 20 ).

52.

Bet kuriuo atveju, mano nuomone, teisės į uždarą posėdį nėra ( 21 ).

53.

Reglamente Nr. 1/2003 arba Reglamente Nr. 773/2004 tokia teisė niekur nenustatyta. Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnio 1 dalyje tiesiog nustatyta, kad Komisija suteikia šalims, kurioms ji pateikė pranešimą dėl prieštaravimų, galimybę paaiškinti savo argumentus per žodinį išklausymą, jeigu jos to pageidauja savo pareiškimuose raštu. Tačiau toje nuostatoje nekalbama apie uždarą posėdį.

54.

Be to, tokia teisė nenumatyta Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio, ypač 14 straipsnio 6 dalies, formuluotėje ir neišplaukia iš jo konteksto ar tikslo.

55.

Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalies formuluotė yra tokia: kiekvienas asmuo gali būti išklausomas atskirai arba dalyvaujant kitiems pakviestiems dalyvauti asmenims, atsižvelgus į teisėtą įmonių interesą saugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją. Tai nėra tiesiog leidimas, tai pasirinkimas, o ne prievolė. Iš to reglamento 14 straipsnio 6 dalies antrojo sakinio matyti, kad pasirinkimas priklausys nuo to, kaip Komisija vertins įmonių interesus apsaugoti savo verslo paslaptis ir kitą konfidencialią informaciją.

56.

Kaip suprantu, apeliantės iš esmės teigia, kad šiuo atveju „gali“ turėtų būti suprantama kaip prievolė. Be to, kad šis argumentas atrodo nelogiškas, jis laikytinas nepagrįstu dėl kelių priežasčių.

57.

Pirma, Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalies kontekstas patvirtina požiūrį, kad leisti ar neleisti surengti uždarą posėdį, savo nuožiūra sprendžia bylą nagrinėjantis pareigūnas. Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjantis pareigūnas gali leisti šalims, kurioms skirtas pranešimas dėl prieštaravimų, pareiškėjams, kitiems į išklausymą pakviestiems asmenims užduoti klausimų per išklausymą. Be to, iš Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio antraštės (Žodinių išklausymų tvarka) matyti, kad pagrindinis 14 straipsnio tikslas – nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrinamas sklandus bylą nagrinėjančio pareigūno rengiamų žodinių išklausymų vykdymas, t. y. bylą nagrinėjantis pareigūnas turi turėti tam tikrą vadovavimo laisvę. Priešingai, jeigu įmonėms suteikiamos konkrečios teisės (arba bylą nagrinėjančiam pareigūnui nustatoma konkreti prievolė), tai aiškiai nurodoma pačiame tekste, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnio 1 dalyje ar 14 straipsnyje, o pastarajame ne mažiau kaip tris kartus vartojama privalomumą reiškianti veiksmažodžio forma. Tai negali būti sutapimas.

58.

Be to, Reglamento Nr. 773/2004 tikslu taip pat nenumatyta teisė į uždarą posėdį. Norėčiau priminti, kad iš Reglamento Nr. 1/2003 33 straipsnio 1 dalies c punkto aišku, kad Reglamento Nr. 773/2004 tikslas – nustatyti praktinę tvarką siekiant užtikrinti, kad įmonėms, kurių atžvilgiu Komisija vykdo procesą, būtų suteikta galimybė būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija pateikia prieštaravimų, ir kad galutiniai sprendimai būtų priimami remiantis tik tais prieštaravimais, dėl kurių šalys galėjo pateikti pastabų. Priešingai, šiuo reglamentu nesiekiama užtikrinti, kad įmonės būtų faktiškai išklausytos (nekalbant apie išklausymą privačiai); svarbiausia tai, kad įmonės turėtų pačios to prašyti. Pagrindinių teisių aspektu atrodo, kad teisės į uždarą posėdį nebuvimas nekelia problemų (žr. šios išvados 49 punktą). Tai, kad apeliantės mano, jog išklausymas žodžiu veiksmingesnis nei raštu, yra skonio reikalas, o ne teisės klausimas.

59.

Bendresniu lygmeniu atrodo, kad Komisijos procedūra pagrįsta nerašytu principu, kad teisę spręsti, ar reikia surengti išklausymą uždarame posėdyje, turi nešališka įstaiga, rengianti išklausymą (savo iniciatyva arba paprašius). Iš tiesų, kaip puikiai žino Teisingumo Teismas, vykstant procesams ES teismuose sprendimas surengti išklausymą uždarame posėdyje priklauso ne nuo šalių, o nuo teisminės institucijos ( 22 ). Tai pasakytina ir apie žodinį bylų nagrinėjimą EŽTT ( 23 ). Be to, norėčiau priminti, kad teismo procesuose prašymą surengti uždarą ex parte išklausymą, t. y. gauti galimybę privačiai bendrauti su teismine institucija, nes apeliantės būtent to prašo, reikėtų vertinti kaip itin neįprastą dalyką ( 24 ).

60.

Tačiau Komisijos procedūrų pobūdis administracinis. Tai inter partes procesas tarp suinteresuotos šalies ir Komisijos, o ne privačių šalių akistata. Todėl Komisija neprivalo suteikti šalims galimybės apklausti liudytojus ir vertinti jų pareiškimus tyrimo etape ( 25 ). Tai irgi reiškia, kad Komisija gali skirti baudas tik už konkurencijos teisės pažeidimus, dėl kurių šalys turėjo galimybę pateikti pastabas. Taigi, jeigu šalis pageidauja atskleisti informaciją, kuri yra konfidenciali ir dėl kurios kitai šaliai bus pradėta administracinė procedūra, man savaime aišku, jog, darant prielaidą, kad Komisija turėtų norėti pasinaudoti tokia informacija, ji turėtų pateikti papildomą pranešimą dėl prieštaravimų tai kitai šaliai ( 26 ) (Komisija neprivalo traukti šalių atsakomybėn pagal kitus skundo pagrindus). Vadinasi, nagrinėjamu atveju neprivaloma atsižvelgti į Degussa interesus: jeigu Komisija būtų norėjusi nubausti Degussa papildomai vadovaudamasi apeliančių pateikta informacija, ji būtų turėjusi pateikti papildomą pranešimą dėl prieštaravimų. Taigi priežastys, dėl kurių bylą nagrinėjanti pareigūnė atsisakė surengti uždarą posėdį ir kurioms pritarė Bendrasis Teismas, buvo neteisingos ( 27 ).

61.

Atsižvelgiant į išdėstytas pastabas, nieko nuostabaus, kad spręsti, ar surengti atskirą šalies žodinį išklausymą, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti šalies verslo paslaptis ar kitą konfidencialią informaciją, turi bylą nagrinėjantis pareigūnas. Iš tiesų ES pareigūnai privalo saugoti tokias paslaptis ( 28 ) ir, kaip jau minėta, administracinis procesas vykdomas pagal tuo tikslu parengtas taisykles. Tačiau įdomu pažymėti, kad Reglamento Nr. 773/2004 14 straipsnio 6 dalies formuluotėje konfidencialumo požiūriu nedaroma skirtumo tarp uždarų ir bendrų išklausymų.

62.

Dabar pereinu prie kito argumento: Reglamento Nr. 773/2004 formuluotėmis nepagrindžiamas požiūris, kad uždarame, tiksliau, atskirame posėdyje teikiama informacija automatiškai galėtų būti laikoma konfidencialia. Tai priklauso tik nuo to, kas pasakyta tokiame posėdyje. Faktiškai, priešingai nei prašymai saugoti rašytinių pastabų dėl pranešimo dėl prieštaravimų konfidencialumą, kai būtina atlikti ex post vertinimą, gavusi prašymą surengti uždarą išklausymą Komisija privalo atlikti preliminarų, ex ante vertinimą, ar informacija, kurią šalis ketina jai pateikti, iš tikrųjų konfidenciali. Galbūt pabrėšiu tai, kas savaime suprantama, bet uždarame posėdyje pateikta nekonfidenciali informacija negali būti teisėtai neatskleidžiama kitoms šalims, norinčioms susipažinti su bylos medžiaga.

63.

Taigi šalis, kurios prašymas surengti uždarą išklausymą atmetamas, turės atidžiai apsvarstyti, ar vis dėlto norės dalyvauti per bendrą žodinį išklausymą ir, jei taip, ką pasakyti. Ta šalis neprivalo atskleisti konfidencialios informacijos dalyvaujant visoms šalims. Kaip alternatyvą, ta šalis galėtų anksčiau pateikti konfidencialią informaciją Komisijai raštu atsakydama į pranešimą dėl prieštaravimų ir prašyti ją apsaugoti kaip konfidencialią. Tai gali būti susiję su komercine rizika, bet tam tikromis aplinkybėmis tai gali būti geresnis pasirinkimas, nei prašyti surengti uždarą posėdį. Taigi administracinė procedūra užtikrina, kad šalys galėtų spręsti, ar teikti Komisijai informaciją, kurią laiko konfidencialia, ir jeigu taip, ar jos turėtų ją teikti žodžiu, ar raštu (nors reikėtų pripažinti, kad galutinį sprendimą dėl konfidencialumo priima ne jos). Taigi teisės būti išklausytam įgyvendinimas visuomet susijęs su šalių komerciniais sprendimais ( 29 ). Iš šios bylos matyti, kad apeliantės (ir tai suprantama) nusprendė skirti prioritetą vienam komerciniam tikslui (ekonominiam išgyvenimui), palyginti su kitu tikslu (siekti galimybės susimažinti baudas).

64.

Akivaizdu, jeigu Komisija neteisėtai atskleistų konfidencialią informaciją, šalis turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį, jeigu įvykdytos patraukimo atsakomybėn sąlygos ( 30 ). Tačiau itin svarbu turėti galvoje, kad klausimas, ar informaciją galima teisėtai atskleisti, nesusijęs su teisės būti išklausytam įgyvendinimu. Kitaip tariant, jeigu informacija buvo neteisėtai atskleista, tai nebūtinai turi įtakos Komisijos sprendimo skirti baudas teisėtumui.

65.

Galiausiai, nors sprendimą suteikti leidimą surengti uždarą posėdį savo nuožiūra priima Komisija kaip viešoji įstaiga, ta nuožiūra būtina naudotis teisėtai. Nors, mano nuomone, jeigu tinkamai pagrindžiama administracinės procedūros tvarka, ES teismai galėtų tik retai iš esmės kritikuoti sprendimą, ar rengti uždarą posėdį, negalima atmesti kritikos galimybės, jeigu piktnaudžiaujama įgaliojimais, nepakankamai motyvuojama (arba visai nepateikiama atsakymo), netinkamai įvertinami faktai arba netgi yra akivaizdžių vertinimo klaidų ( 31 ). Tačiau, nepaisant to, kad, mano manymu, Komisija turėtų atsižvelgti į gero administravimo principą, įtvirtintą Chartijos 41 straipsnyje, priimdama sprendimus dėl uždarų posėdžių, nagrinėjamu atveju nebūtina tirti tikslių tokių sprendimų teisminės kontrolės ribų.

66.

Vis dėlto iš išdėstytų argumentų matyti, kad skundžiamo sprendimo 39 punktu pavesdamas Komisijai konkrečiu atveju užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, siekio apsaugoti įmonių, įtariamų padarius ES konkurencijos taisyklių pažeidimų, teises į gynybą, ir, kita vertus, trečiųjų šalių teisėtų interesų, susijusių su jų verslo paslapčių ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimu vykstant tyrimui, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

67.

Tačiau ta klaida nereiškia, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas pagrįstas. Iš tiesų apeliančių argumentas, kad jos turi teisę į uždarą posėdį, vis tiek netinkamas ir buvo teisingai atmestas pirmojoje instancijoje. Kaip matysime, tas pats pasakytina apie likusią šio apeliacinio skundo pagrindo dalį, kuri taip pat nepagrįsta kaip ir kiti apeliacinio skundo pagrindai. Nustatyta, kad kai Bendrojo Teismo sprendimo motyvais pažeidžiama Sąjungos teisė, bet šio sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta dėl kitų teisinių motyvų, apeliacinį skundą reikia atmesti ( 32 ).

68.

Taigi, kadangi pagrindinis klausimas yra visiškai teisinis, siūlau Teisingumo Teismui pakeisti neteisingus argumentus skundžiamo sprendimo 35–59, 62 ir 63 punktuose argumentais, pagal kuriuos nebūtų teisės būti išklausytam žodžiu Komisijos uždarame posėdyje, kai vyksta konkurencijos taisyklių pažeidimų tyrimai. Taip būtų atmestas argumentas, kad Bendrasis Teismas neteisėtai iš anksto įvertino įrodymus, todėl reikėtų atmesti apeliančių pirmąjį pagrindinį argumentą, išdėstytą šios išvados 50 punkte.

69.

Apeliantės taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas pasielgė neproporcingai atsisakęs kritikuoti Komisiją už tai, kad ši nepritarė dviem alternatyviems sprendimams, kuriuos jos pasiūlė. Priminsiu, kad tie alternatyvūs sprendimai iš pradžių buvo susiję su galimybe suteikti Degussa galimybę susipažinti su tuo, kas būtų pasakyta uždarame posėdyje, pasibaigus 2008 m. arba sudarius naują tiekimo susitarimą. Sudarius tą susitarimą apeliantės prašė papildomo žodinio išklausymo, kuriame galėtų dalyvauti ir Degussa.

70.

Dėl pirmojo alternatyvaus pasiūlymo, kaip jau minėta, pažymėtina, kad nėra teisės į uždarą žodinį išklausymą. Be to, šis pasiūlymas dar keistesnis todėl, kad iš esmės negalima rinktis, ar paisyti teisės būti išklausytam, ar ne. Be to, ne apeliantės sprendžia, ar informacija konfidenciali, nes taip būtų apribotos kitų šalių teisės susipažinti su nekonfidencialia informacija.

71.

Dėl antrojo pasiūlymo manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 61 punkte nurodęs, kad tinkamai vykdant administracinę procedūrą reikia priimti sprendimą per pagrįstą laiką ir kad nėra teisės į papildomą žodinį išklausymą. Iš tiesų tai pakartojama ir Reglamento Nr. 773/2004 10 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią Komisija nėra įpareigota atsižvelgti į pareiškimus raštu, gautus pasibaigus nustatytam terminui, kai reikia pateikti atsakymus dėl pranešimo dėl prieštaravimų. Apeliantėms buvo suteikta galimybė pristatyti savo požiūrį žodžiu (ir turiu pridurti, kad joms buvo skirta papildomo laiko, jeigu jos norėtų išdėstyti tai, ką norėjo pristatyti uždarame posėdyje). Teisės būti išklausytam tikslas – suteikti įmonėms galimybę būti išklausytoms; ir nebūtinai tada, kai joms patogiausia.

72.

Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, bylą nagrinėjanti pareigūnė suteikė apeliantėms galimybę pateikti papildomas rašytines pastabas. Tai atitinka galiojančią praktiką ( 33 ). Taigi apeliantės turėjo daug progų pareikšti savo nuomonę, taip pat žodžiu.

73.

Šiuo pagrindu argumentas, kad Bendrasis Teismas pažeidė proporcingumo principą dėl apeliančių teisės būti išklausytoms žodžiu, turėtų būti atmestas, kaip ir visas apeliacinis skundas.

74.

Jeigu Teisingumo Teismas, priešingai nei aš, nuspręstų, kad apeliantės turėjo teisę į uždarą posėdį, teikiu šias pastabas.

75.

Pagal teismo praktiką teisė į gynybą pažeista, kai egzistuoja galimybė, jog dėl Komisijos padaryto pažeidimo jos vykdytos administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Įmonė nustato, kad padarytas pažeidimas, jeigu sugeba tinkamai įrodyti ne tai, kad Komisijos sprendimo turinys būtų kitoks, o tai, kad būtų galėjusi geriau užtikrinti savo gynybą, jeigu tos klaidos nebūtų buvę ( 34 ) .

76.

Žinoma, ne visada lengva nustatyti, ar padarytas pažeidimas ( 35 ). Taip gali būti dėl įvairių priežasčių, kaip antai viso ar dalies apeliacinio skundo pagrindo nepriimtinumo, arba tiesiog todėl, kad nenustatyta teisės klaidų ( 36 ). Priešingai, jeigu procedūrinis pažeidimas aiškus, Teisingumo Teismas turi atidžiai išnagrinėti Bendrojo Teismo vertinimą, ar, nesant to pažeidimo, įmonė būtų galėjusi geriau užtikrinti savo gynybą, ir prireikus panaikinti atitinkamus sprendimus ( 37 ). Taip ir turi būti, nes svarbu, kad prievolė įrodyti nebūtų pernelyg didelė ir kad bet koks neaiškumas būtų sprendžiamas ieškinį pareiškusios įmonės naudai ( 38 ).

77.

Mano nuomone, verta padiskutuoti ir apie tai, kodėl prievolė įrodyti turėtų savaime tekti suinteresuotajai įmonei. Juk su institucijų aktais susijusi teisėtumo prezumpcija neturėtų būti neribota. Ieškinį pareiškusiai įmonei įrodžius, kad Komisijos sprendime yra procedūrinių trūkumų, ta prezumpcija turėtų nebegalioti. Įrodyti, kad klaida nepadarė poveikio sprendimo turiniui, turėtų Komisija.

78.

Apeliantės konkrečiai nenurodo, kaip galima būtų nustatyti, kad administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Vis dėlto skundžiamame sprendime ir apeliančių rašytinėse pastabose (pirmojoje instancijoje ir pateikus apeliacinį skundą) nurodyta, kad, apeliančių nuomone, surengus uždarą posėdį, jos galėtų pamėginti įtikinti Komisiją, kad neturi būti atsakingos arba kad reikia bent jau sumažinti atsakomybę už nagrinėjamą pažeidimą dėl Degussa vaidmens. Posėdyje tai buvo patvirtinta.

79.

Mano nuomone, yra skirtumas tarp nagrinėjimo, ar šalis būtų galėjusi geriau apsiginti, viena vertus, jeigu jai būtų suteikta galimybė susipažinti su visa bylos medžiaga, ir, kita vertus, jeigu jai būtų surengtas uždaras išklausymas. Nors neteisėtai neatskleistų dokumentų svarbą galima įvertinti ex post ( 39 ), uždaro posėdžio svarbos ex post įvertinti negalima: neįmanoma būti visiškai tikriems dėl to, kas iš tikrųjų vyksta tokiuose posėdžiuose. Taip pat nėra jokių kliūčių šaliai tokiame posėdyje pateikti Komisijai kitą svarbią konfidencialią informaciją, kuri anksčiau nebuvo minėta. Taigi, jeigu yra teisė į uždarą išklausymą Komisijoje ir jeigu žodinis išklausymas rengiamas tik vieną kartą, kaip nagrinėjamu atveju, negalima manyti, kad šalis, kuri tokią teisę turėjo, bet kuriai ji nebuvo užtikrinta, apskritai buvo išklausyta ( 40 ) . Siekdamas užtikrinti teisingumą, visiškai nesu įtikintas, kad galima patvirtinti išankstinius motyvus, dėl kurių atsisakyta surengti uždarą posėdį, nes jis nebūtų padėjęs šaliai.

80.

Be to, tokios kompensacijos, kaip galimybė pateikti papildomą raštišką pareiškimą, teisių netekusiai šaliai nepakaktų. Raštišku pareiškimu negalima pakeisti uždaro posėdžio, jeigu šalys turi į jį teisę.

81.

Dabar pereisiu prie paskutinio argumento: nepritariu, kad galima būtų priekaištauti apeliantėms dėl to, kad jos nepateikė apeliacinio skundo dėl Bendrojo Teismo nustatytų faktų dėl jų penktojo apeliacinio skundo pagrindo antros dalies, susijusios su tariamu lengvinančių aplinkybių buvimu dėl Degussa vaidmens. Sprendimas neteikti apeliacinio skundo nereiškia pripažinimo. Be to, vienintelis dalykas, kuriuo turėtų įsitikinti Teisingumo Teismas, yra tai, ar apeliantės įrodė, kad būtų galėjusios geriau apsiginti, jeigu joms būtų suteikta galimybė būti išklausytoms uždarame posėdyje.

82.

Manau, kad taip. Taigi, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad apeliantės turėjo teisę į uždarą išklausymą Komisijoje, skundžiamą sprendimą reikėtų panaikinti dėl esminio procedūrinio reikalavimo, būtent Reglamento Nr. 773/2004 12 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su to reglamento 14 straipsnio 6 dalimi, pažeidimo. Kadangi Teisingumo Teismas pakankamai informuotas, kad galėtų priimti sprendimą dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio, reikėtų panaikinti ir ginčijamą sprendimą, kaip reikalaujama pirminiame ieškinyje.

83.

Tačiau vis dėlto manau, kad apeliantės visai neturėjo tokios teisės ir kad apeliacinį skundą reikėtų atmesti.

84.

Remiantis Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalimi, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

85.

Kadangi Komisija prašė priteisti išlaidas ir apeliantės pralaimėjo bylą, pastarosios turi padengti išlaidas.

86.

Dėl minėtų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui: