1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi spręsti dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – reglamentas) 18 ir paskesniuose straipsniuose („Individualios darbo sutartys“) esančių specialiųjų jurisdikcijos suteikimo taisyklių taikymo, kai bendrovė paduoda asmenį į teismą ne tik dėl netinkamo direktoriaus pareigų vykdymo šioje bendrovėje, kur šis asmuo yra įdarbintas pagal darbo sutartį, bet ir dėl netinkamo vadovo pareigų vykdymo toje pačioje bendrovėje pagal įmonių teisę.

2. 

Tiksliau, reikia nustatyti, ar galimų darbo santykių, siejančių bendrovės direktorių su ta bendrove, apimtis pasikeičia, siekiant suteikti tarptautinę jurisdikciją pagal minėtą reglamentą, nes dar yra ir komerciniai santykiai, kurie sieja bendrovės direktorių su minėta bendrove kaip jos vadovą, kai jis traukiamas atsakomybėn kaip direktorius ir kaip vadovas.

3.

Reglamento 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „jurisdikcijos taisyklės turi būti ypač nuspėjamos ir pagrįstos principu, pagal kurį jurisdikcija paprastai priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriuose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė <…>“, o 12 konstatuojamoje dalyje priduriama, kad „jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą“.

4.

To paties reglamento 13 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad „kalbant apie <…> darbo sutartis, silpnesniąją šalį turėtų ginti palankesnės tokios šalies interesams jurisdikcijos taisyklės nei bendrosios taisyklės“.

5.

Minėto reglamento II skyriaus („Jurisdikcija“) 1 skirsnio „Bendrosios nuostatos“ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal šį reglamentą [Jei kitose reglamento nuostatose nenumatyta kitaip,] valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

6.

Reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančiame 5 straipsnyje numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

7.

Reglamento II skyriaus 5 skirsnis pavadintas „Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis“. 18 ir 20 straipsniai įtraukti į šį skirsnį. 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto“, o 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbdavys bylą gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose“.

8.

Nyderlandų civilinio kodekso (Burgerlijk Wetboek) 2:9 straipsnyje nustatyta bendrovės vadovo prievolė tinkamai vykdyti savo pareigas.

9.

Jeigu minėtas asmuo yra susijęs su minėta bendrove dar ir darbo sutartimi kaip jos direktorius (tai leidžiama pagal Nyderlandų teisę) ( 3 ), jo, kaip darbuotojo, atsakomybė už tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdytus įsipareigojimus pagal darbo sutartį yra apibrėžta Nyderlandų civilinio kodekso 7:661 straipsnio 1 dalyje (kartu su jo 6:74 straipsniu): „jeigu vykdydamas darbo sutartį darbuotojas padaro žalą darbdaviui ar tretiesiems asmenims, kuriems darbdavys privalo atlyginti žalą, darbuotojo atsakomybė neatsiranda darbdavio atžvilgiu, išskyrus atvejį, kai žala padaryta tyčia ar dėl sąmoningo aplaidumo <…>“.

10.

Be to, vadovo arba direktoriaus atsakomybė gali atsirasti už neteisėtus veiksmus pagal Nyderlandų civilinio kodekso 6:162 straipsnį.

11.

Bendrovė Holterman Ferho Exploitatie BV (toliau – Holterman Ferho) yra tik kontroliuojančioji bendrovė, turinti buveinę Nyderlanduose. Vokietijoje jai priklauso trys dukterinės bendrovės: Ferho Bewehrungsstahl GmbH, Ferho Vechta GmbH ir Ferho Frankfurt GmbH, visos jos įsteigtos Vokietijoje.

12.

2001 m. balandžio mėn. ieškovas pagrindinėje byloje Freiherr Spies von Büllesheim (toliau – F. Spies), Vokietijos pilietis, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, buvo įdarbintas bendrovės Holterman Ferho direktoriumi pagal vokiečių kalba sudarytą sutartį, kurią apeliacinis teismas laikė „darbo sutartimi“. Jis minėtoje bendrovėje taip pat ėjo vadovo pareigas (pagal įmonių teisę), kurios, kaip per posėdį teigė F. Spies, apsiribojo Holterman Ferho Vokietijos dukterinių bendrovių valdymu; jis buvo pastarųjų vadovas ir įgaliotasis asmuo. Kaip savo pastabų 8 punkte nurodo F. Spies (jis tai patvirtino ir per teismo posėdį), bendrovė Holterman Ferho, be jo, neturėjo daugiau darbuotojų, ir jis dirbo tik Vokietijoje. To savo pastabose neginčija ir bendrovė Holterman Ferho. Kita vertus, kaip per teismo posėdį atsakydamas į Teisingumo Teismo klausimus pripažino F. Spies, be bendrovės Holterman Ferho vadovo ir direktoriaus pareigų, jis buvo ir jos akcininkas ( 4 ).

13.

2005 m. gruodžio 31 d. F. Spies ir Ferho Frankfurt GmbH sieję santykiai buvo nutraukti, o 2006 m. gruodžio 31 d. santykiai buvo nutraukti ir su kitomis trimis bendrovėmis. Šios keturios bendrovės pareiškė ieškinį F. Spies (kreipėsi į Rechtbank Almelo (Nyderlandai)) ir pareikalavo atlyginti žalą. Pagrindinis jų kaltinimas buvo tas, kad F. Spies netinkamai atliko vadovo pareigas, dėl to kilo jo atsakomybė jų atžvilgiu pagal Nyderlandų civilinio kodekso 2:9 straipsnį. Be to, visos keturios bendrovės pareiškė, kad, neatsižvelgiant į vadovo pareigas, F. Spies tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdė darbo sutartį, kuri siejo jį su Holterman Ferho, todėl jis laikomas atsakingu remiantis Nyderlandų civilinio kodekso 7:661 straipsniu. Holterman Ferho ir trys jos dukterinės bendrovės papildomai pareiškė, kad sunkūs pažeidimai, kuriuos F. Spies padarė vykdydamas savo pareigas, bet kuriuo atveju yra laikomi neteisėtais veiksmais, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų civilinio kodekso 6:162 straipsnį.

14.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti bylą, kaip buvo pareiškęs F. Spies. Nagrinėdamas bylą apeliacine instancija Gerechtshof te Arnhem patvirtino Rechtbank Almelo sprendimą. Gerechtshof atskyrė:

15.

Visos keturios bendrovės apskundė Gerechtshof sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik dėl bendrovės Holterman Ferho pateiktų reikalavimų F. Spies.

16.

Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokius prejudicinius klausimus:

17.

Šioje byloje rašytines pastabas pateikė F. Spies, bendrovė Holterman Ferho (taip pat savo dukterinių bendrovių vardu), Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2015 m. sausio 20 d. įvykusiame teismo posėdyje dalyvavo F. Spies ir Komisija, kurie, pateikdami argumentus, Teisingumo Teismo prašymu daugiausia dėmesio skyrė pirmajam prejudiciniam klausimui.

18.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tokiu atveju, kai bendrovė asmenį patraukia atsakomybėn už tai, kad jis, kaip jos vadovas, nesilaikė pareigos tinkamai vykdyti jam pagal įmonių teisę tenkančias funkcijas arba už neteisėtus veiksmus, taip pat už tai, kad jis, kaip jos direktorius, tyčia ar sąmoningai aplaidžiai vykdė su šia bendrove sudarytą darbo sutartį, pagal kurią buvo paskirtas jos direktoriumi, taikomi reglamento II skyriaus („Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis“, 18–21 straipsniai) 5 skirsnyje esantys jurisdikcijos suteikimo kriterijai.

19.

F. Spies teigia, kad pagal reglamento 18 – 21 straipsnius, šios bylos aplinkybėmis negalima taikyti minėto reglamento 5 straipsnio, net jeigu užduotys, pagal darbo sutartį priskirtos direktoriui, apsiriboja funkcijų, susijusių su vadovo pareigomis, vykdymu pagal įmonių teisę: jeigu direktorius yra ne tik bendrovės vadovas, bet ir jos darbuotojas, turi būti taikomos minėto reglamento 18–21 straipsnių specialiosios taisyklės.

20.

Vokietijos vyriausybė, kurios pateiktose pastabose daugiausia dėmesio skiriama tik pirmajam prejudiciniam klausimui, siūlo į jį atsakyti, kad, remiantis reglamento 18–21 straipsnių nuostatomis, šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio arba 3 punkto negalima taikyti tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis. Vokietijos vyriausybė mano, kad minėto reglamento formuluotė šiuo atveju yra pakankamai aiški ir kad egzistuojanti darbo sutartis (nepaisant to, kad taip pat gali egzistuoti ir santykiai, paremti įmonių teise) lemia tai, kad taikomas reglamento 20 straipsnio 1 dalies jurisdikcijos suteikimo kriterijus (atsakomybėn patraukto darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta), o tai irgi atitinka tikslą apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį, kurio siekiama minėtomis specialiosiomis jurisdikcijos suteikimo taisyklėmis.

21.

Holterman Ferho (taip pat savo dukterinių bendrovių vardu) rašytinėse pastabose tik pakartoja Nyderlandų generalinio advokato Hoge Raad nagrinėtoje pagrindinėje byloje pateiktas išvadas. Bendrovė mano, kad ieškiniams dėl įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymo taikomos reglamento 18–21 straipsnių specialiosios taisyklės dėl jurisdikcijos suteikimo, tačiau ieškiniams, susijusiems su F. Spies, kaip Holterman Ferho vadovo, pareigų nevykdymu, reikia taikyti minėto reglamento 5 straipsnio 1 punktą; tad šiuo klausimu jurisdikcija priklausytų Nyderlandų teismams, nes minėta bendrovė įsteigta Nyderlanduose (jos nuomone, bendrovės įsteigimo vieta yra ta vieta, kur turėtų būti vykdoma prievolė, sudaranti reikalavimo pagrindą, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį).

22.

Galiausiai, Komisijos manymu, turi būti nustatyta, ar šalis siejanti „sutartis“ (kaip tai suprantama pagal reglamentą) pagal minėtą reglamentą yra „individuali darbo sutartis“, ir tai reikštų, kad privaloma taikyti 18 ir paskesnių straipsnių taisykles dėl jurisdikcijos suteikimo, o jeigu tai yra kitokio pobūdžio sutartis, tuomet būtų galima taikyti minėto reglamento 5 straipsnio 1 punktą kartu su 2 straipsnio bendrąja norma. Šiuo tikslu Komisija išvardija aplinkybes, kurios turi egzistuoti, kad būtų galima daryti išvadą, kad tai yra darbo sutartis, kaip antai: darbuotojo pavaldumas darbdaviui, kuris, jos nuomone, nebūdingas santykiams, siejantiems bendrovės vadovą ir tą bendrovę ( 5 ).

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, 2001 m. gegužės 7 d. šalys sudarė „darbo sutartį“, pagal kurią F. Spies ėmėsi bendrovės Holterman Ferho direktoriaus pareigų. Kadangi pagal reglamentą sąvoką „individuali darbo sutartis“ reikia aiškinti autonomiškai ( 6 ), norint nustatyti minėtos sutarties pobūdį pagal reglamentą, lemiama yra ne tai, kaip ji kvalifikuojama šalių ar pagal nacionalinę teisę. Kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas, Reglamento Nr. 44/2001 sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, iš esmės atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus ( 7 ), kad būtų užtikrintas vienodas reglamento taikymas visose valstybėse narėse ( 8 ).

24.

Teisingumo Teismas iki šiol neturėjo progos išaiškinti sąvokos „darbo sutartis“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą. Tik Sprendime Shenavai ( 9 ) dėl Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punkto nuostatų, kurios apima ir minėtas sutartis, taikymo jis padarė išvadą, kad „darbo sutartys, kaip ir kitos sutartys, susijusios su samdomu darbu, palyginti su kitomis sutartimis, net ir tuo atveju, kai pastarosios sutartys apima paslaugų teikimą, turi tam tikrų būdingų bruožų, nes jomis sukuriamas ilgalaikis ryšys, kuriuo darbuotojas susiejamas su įmonės ar darbdavio organizacine veiklos sistema“.

25.

Minėta citata yra vienintelis atvejis, kai Teisingumo Teismo praktikoje ši sąvoka apibrėžiama pagal reglamentą. Iš tikrųjų yra daug Teisingumo Teismo praktikos, kurioje aiškinama „darbuotojo“ sąvoka Sąjungos teisėje, visų pirma kiek tai susiję su dabartiniu SESV 45 straipsniu ( 10 ), tačiau taip pat su konkrečiais antrinės teisės aktais ( 11 ). Be to, neabejotina, kad ši teismo praktika gali pateikti aiškinimo aspektų, kurie gali būti veiksmingai taikomi kitose srityse ( 12 ). Vis dėlto aišku, kad tos pačios sąvokos aiškinimas ESV sutarties pagrindinių laisvių arba antrinės teisės aktų, kuriais siekiama skirtingų tikslų, srityje nebūtinai turi atitikti tos pačios sąvokos aiškinimą kitose antrinės teisės srityse ( 13 ).

26.

Reglamento 5 skirsnyje „Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis“, esančiame 18 straipsnyje nustatyta, kad „bylose, susijusiose su individualiomis darbo sutartimis, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu <…>“. Kaip paaiškės toliau, versija vokiečių kalba yra šiek tiek konkretesnė, nes joje nurodyta, kad „jeigu byloje nagrinėjama individuali darbo sutartis ar reikalavimai, susiję su individualia darbo sutartimi, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu“ ( 14 ). Todėl, mano nuomone, siekiant taikyti reglamento 5 skirsnį, lemiama yra tai, kad atsakovas būtų patrauktas atsakomybėn kaip užimantis pareigas pagal „individualią darbo sutartį“, kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą (iš esmės, nepaisant to, kad jis gali būti susietas su ieškovu ir kitokio pobūdžio teisiniais santykiais), ir tai, kad, kaip ypač aišku iš versijos vokiečių kalba, atitinkamoje byloje reikalavimas kiltų iš minėtos sutarties.

27.

Kaip atskaitos taškas autonomiškai aiškinant sąvoką „individuali darbo sutartis“ pagal šį reglamentą, mano nuomone, iš esmės yra tai, kad darbo sutartimi asmuo įsipareigoja kitam asmeniui atlikti numatytą veiklą už tam tikrą atlygį. Tačiau reikėtų pridėti dar vieną aplinkybę, kuri leistų atskirti reglamento 18 ir paskesniuose straipsniuose apibrėžtą „individualią darbo sutartį“ nuo kitų „paslaugų teikimo“, kurioms taikomas reglamento 5 straipsnio 1 punktas. Šiuo tikslu, atsižvelgiant į minėto reglamento sistemą ir tikslus, nereikėtų pamiršti, kad siekiama apginti silpnesniąją šių santykių šalį, ir tuo remdamasis teisės aktų leidėjas 18 ir paskesniuose straipsniuose nustatė konkrečius jurisdikcijos suteikimo kriterijus.

28.

Mano nuomone, elementas, kuris darbo sutartį, siekiant taikyti reglamentą, atskiria nuo paslaugų teikimo, yra tas, kad darbo sutarties atveju paslaugą teikiantis asmuo daugiau ar mažiau paklūsta vadovybės valdžiai ir kitos sutartinio santykio šalies nurodymams, tad viena šalis yra pavaldi kitai. Ši pavaldumo sąlyga, iš esmės lemianti būtinybę suteikti ypatingą apsaugą silpnesniajai šaliai, pateisina minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalyje nustatytą specialią taisyklę, pagal kurią atsakovas, kai jis yra „darbuotojas“, gali būti paduotas tik į valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismą ( 15 ).

29.

Šiam vertinimui būtent Romos konvencijos aiškinimo srityje, susijusioje su sutartinėms prievolėms taikytinu įstatymu ( 16 ), pritaria generalinė advokatė V. Trstenjak išvadoje byloje Voogsgeerd ( 17 ). Ji taip pat konkrečiai nurodo „priklausomybės“ kriterijų (versijoje anglų kalba – „relationship of subordination“), remdamasi P. Jenard ir G. Möller pranešimu dėl 1988 m. Lugano konvencijos, kuri yra lygiagreti Briuselio konvencijai, galiojusiai iki reglamento, kuriame teigiama, kad „nors iki šiol nėra autonomiškos darbo sutarties sąvokos (pagal minėtą konvenciją), galima daryti prielaida, kad ji suponuoja santykį, kai darbuotojas priklauso nuo darbdavio“ ( 18 ).

30.

Tai, kad pagal darbo sutartį bendrovės vadovo pareigos tenka vienam asmeniui, nebūtinai reiškia, kad nėra pavaldumo elemento, nors šis elementas tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, vadovaujančias pareigas einančio asmens atveju, gali būti mažiau ryškus ar mažiau dominuojantis. Manau, minėtas elementas yra tuo atveju, kai asmuo, einantis vadovo pareigas, yra pavaldus kitos sutarties šalies nurodymams arba kuriam nors iš jos organų, nors darbuotojas sprendimus priima savarankiškai arba netgi turi didelę sprendimų priėmimo laisvę, kai vykdo savo kasdienes pareigas, ir jo veiksmai nėra nuolat kontroliuojami darbdavio ( 19 ).

31.

Be to, konkrečiu atveju, kai direktorius klauso savo vadovaujamos bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo nurodymų, nemanau, jog dėl to, kad direktorius turi šios bendrovės akcijų, savaime atmetama, kad juos siejantys santykiai gali būti laikomi „darbo sutartimi“ pagal reglamentą. Tačiau jeigu minėtų akcijų būtų turima tiek daug, kad asmuo galėtų daryti lemiamą įtaką tvirtinant visuotinio akcininkų susirinkimo nurodymus, kuriuos jam, kaip bendrovės direktoriui, duoda visuotinis akcininkų susirinkimas, tokiu atveju jis praktiškai turėtų vykdyti savo paties nurodymus ir paisyti savo veiklos kriterijų. Mano supratimu, tokiu atveju visuotinio akcininkų susirinkimo galia šiam asmeniui išnyksta, o kartu išnyksta ir pavaldumo santykiai ( 20 ).

32.

Į klausimą, ar yra sudaryta „darbo sutartis“, ar ne, kaip tai suprantama pagal reglamentą, konkrečiu atveju turi būti atsakoma atskirai, įvertinus visus šalių tarpusavio santykius apibūdinančius faktus ir aplinkybes ( 21 ), ir šį vertinimą iš principo turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Tam šioje byloje, be faktinių aplinkybių, reikėtų iš esmės išnagrinėti du teisės aktus: Holterman Ferho bendrovės įstatus ir šios bendrovės bei F. Spies pasirašytą sutartį. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, bus galima nustatyti, ar vykdydamas savo pareigas F. Spies priklausė (ar nepriklausė) nuo kito bendrovės organo, kurio jis nevaldė, vadovybės galių, kitaip tariant, ar buvo pavaldumo santykiai. Tam galima išnagrinėti, ar sutartyje reglamentuojamiems darbo santykiams būdingi aspektai (atlyginimas, atostogos ir pan.) ( 22 ), iš ko F. Spies gaudavo nurodymus, kokia buvo jų apimtis ir kiek jis buvo jų saistomas, kas tikrino minėtų nurodymų vykdymą ir kokios pasekmės buvo numatytos, jei nurodymai nebūtų vykdomi, tiksliau – ar už jų nevykdymą jis galėjo būti atleistas. Šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas taip pat turės nuspręsti, kiek galimus pavaldumo santykius veikia tai, kad direktorius yra ir tos pačios bendrovės akcininkas, kaip yra šioje byloje F. Spies atveju, o tai iš esmės priklausys nuo to, ar šis asmuo, kaip bendrovės akcininkas, gali daryti įtaką to organo, iš kurio jis turėtų gauti nurodymus, sprendimams.

33.

Kaip jau nurodžiau, lemiamas veiksnys siekiant taikyti reglamento 5 skirsnį yra tai, kad atsakovas būtų patrauktas atsakomybėn kaip užimantis pareigas pagal „individualią darbo sutartį“. Remiantis tuo darytina logiška išvada, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas reikalavimas atsiranda iš tos pačios sutarties, ir šią sąlygą per posėdį pažymėjo Komisija.

34.

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje pateiktas reikalavimas atsiranda iš „individualios darbo sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamentą, manau, šiuo atveju reikia pasiremti tuo, ką Teisingumo Teismas pripažino Sprendime Brogsitter, kad būtų galima nustatyti, ar ieškinys dėl civilinės atsakomybės yra laikomas susijusiu su „byla dėl sutarties“, ar ne, remiantis minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalimi: toks ieškinys pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį bus laikomas susijusiu su „byla dėl sutarties“ (arba šioje byloje bus laikoma, kad reikalavimas atsirado iš „individualios darbo sutarties“) tik tuo atveju, kai elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, reikš sutartinių įsipareigojimų, kuriuos galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, šioje byloje – konkrečios darbo sutarties – nevykdymą. Taip a priori būtų, jeigu, siekiant nustatyti, ar teisėtas elgesys, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, neišvengiamai reikėtų išaiškinti juos siejančią sutartį ( 23 ), o tai turėtų nustatyti nacionalinis teismas.

35.

Galiausiai manau, jog pačios aplinkybės, kad tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis, nepakanka, kad būtų taikomos reglamento 5 skirsnyje numatytos specialiosios tarptautinės jurisdikcijos suteikimo taisyklės, kai pateiktas reikalavimas nėra susijęs su „darbo sutartimi“ pirma nurodytomis aplinkybėmis.

36.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje turi nustatyti, ar atsakovas patrauktas atsakomybėn pagal „individualią darbo sutartį“, kaip tai suprantama pagal reglamentą. Reikia atsižvelgti į tai, kad jeigu asmuo bendrovėje eina vadovo pareigas, tai nebūtinai reiškia, kad nėra pavaldumo elemento, būdingo darbo santykiams, ir į tai, kad jeigu bendrovės direktorius turi šios bendrovės akcijų, tai irgi savaime nereiškia, kad juos siejantys santykiai negali būti laikomi „darbo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal reglamentą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pateikti reikalavimai kyla iš „individualios darbo sutarties“, t. y. ar galima teigti, kad inkriminuojamas elgesys gali būti laikomas sutartinių įsipareigojimų kuriuos galima nustatyti pagal konkrečios darbo sutarties dalyką, nevykdymu. Jeigu yra abu elementai, taikomos reglamento 5 skirsnyje numatytos specialiosios jurisdikcijos suteikimo taisyklės, nepaisant kitokio pobūdžio santykių, kurie gali sieti abi šalis (kylančių, pavyzdžiui, iš to, kad pagal įmonių teisę atsakovas yra ir bendrovės vadovas).

37.

Atsižvelgdamas į pirma pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad reglamento II skyriaus 5 skirsnio (18–21 straipsnių) nuostatos taikomos:

ir tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

38.

Atsižvelgiant į pirma pasiūlytą atsakymą, nebereikia atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus. Tačiau jeigu Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad tokioje byloje kaip ši reglamento II skyriaus 5 skirsnio (18–21 straipsniai) nuostatos netaikomos, toliau nagrinėsiu antrąjį prejudicinį klausimą.

39.

Hoge Raad der Nederlanden siekia išsiaiškinti, ar sąvokas „byla dėl sutarties“ ir „civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas“, vartojamas atitinkamai reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje ir 3 punkte, reikia aiškinti taip, kad jos apima ir tokį atvejį, kai bendrovė asmenį patraukia atsakomybėn už tai, kad jis, kaip jos vadovas, nesilaikė pareigos tinkamai vykdyti jam pagal įmonių teisę tenkančias funkcijas arba už neteisėtus veiksmus. Jeigu taip būtų, tuomet teismas dar klausia, ar šiuo atveju „atitinkamos prievolės vykdymo viet[a]“ pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį ar „viet[a], kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, pagal 5 straipsnio 3 punktą reiškia vietą, kur vadovas vykdė ar turėjo vykdyti pareigas, tenkančias jam pagal bendrovės įstatus ir (arba) įmonių teisę.

40.

F. Spies mano, kad taikytinas tik reglamento 5 straipsnio 1 punktas („byla dėl sutarties“), atsižvelgiant į tai, kad šalys laisva valia prisiėmė tarpusavio įsipareigojimus, todėl, jo nuomone, byla negali būti laikoma byla dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“. Šiuo atveju siekiant nustatyti vietą, kur buvo prisiimtas įsipareigojimas, sudarantis reikalavimo pagrindą pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, svarbiausia yra vieta, kur tariamai nebuvo vykdomi įsipareigojimai, o tai yra Vokietija, nes minėtas įsipareigojimų nevykdymas susijęs su Holterman Ferho Vokietijoje esančių dukterinių bendrovių valdymu. Be to, F. Spies tvirtina, kad Nyderlanduose nevykdė jokių valdymo užduočių.

41.

Komisija pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką bendrovės ir jos vadovo santykiai yra sutartinio pobūdžio, nes abi šalys laisva valia prisiėmė įsipareigojimus. Dėl reglamento 5 straipsnio 1 punkto normos taikymo Komisija mano, kad visų pirma reikia nustatyti, ar šioje byloje iš tikrųjų taikytinas a papunktis, kaip, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ar taikomas b papunktis, kaip yra linkusi manyti Komisija, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama paslaugų teikimo sutartis. Jos nuomone, vieta, kur valstybėje narėje pagal sutartį buvo suteiktos paslaugos, yra ta vieta, iš kurios bendrovė buvo valdoma, ir Komisija tapatina ją su ta vieta, kur yra bendrovės centrinė administracija, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 60 straipsnio 1 dalies b punktą.

42.

Kaip jau minėjau šios išvados 23 punkte, sąvokas „byla dėl sutarties“ ir „civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas“ atitinkamai pagal reglamento 5 straipsnio 1 ir 3 punktus reikia aiškinti autonomiškai, iš esmės atsižvelgiant į reglamento sistemą ir tikslus tam, kad būtų užtikrintas vienodas jo taikymas visose valstybėse narėse. Todėl nedaroma nuoroda į teisinių santykių, dėl kurių sprendimą turi priimti kompetentingas teismas, kvalifikavimą pagal taikytiną nacionalinį įstatymą.

43.

Be to, kaip jau minėta, Teisingumo Teismo pateiktas Briuselio konvencijos nuostatų aiškinimas vienodai galioja minėto reglamento nuostatoms, kiek esant valstybių narių tarpusavio santykiams reglamentas pakeičia Briuselio konvenciją, kai abiejų dokumentų normas galima laikyti tapačiomis. Taip yra reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunkčio ir 3 punkto ir atitinkamai Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 ir 3 punktų atveju ( 24 ).

44.

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad „civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas“ pagal reglamento 5 straipsnio 3 punktą apima visus reikalavimus, kurie susiję su atsakovo atsakomybe ir kurie nėra susiję su „byla dėl sutarties“ pagal minėto reglamento 5 straipsnio 1 punktą ( 25 ), tad jeigu byla yra laikoma byla „dėl sutarties“, ji negali būti byla dėl „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, jeigu reikalavimai dėl atsakomybės atsiranda iš „sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamentą ( 26 ).

45.

Todėl pirmiausia reikia patikrinti, ar, neatsižvelgiant į kvalifikavimą pagal nacionalinę teisę, šioje byloje kalbama apie „sutartį“, kaip tai suprantama pagal reglamentą. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Briuselio konvencijos 5 straipsnio 1 punktu, sąvoka „byla dėl sutarties“ suponuoja, kad viena šalis laisva valia prisiėmė įsipareigojimus kitos šalies atžvilgiu ( 27 ).

46.

Mano nuomone, F. Spies ir bendrovė Holterman Ferho laisva valia prisiėmė abipusius įsipareigojimus (F. Spies įsipareigojo vadovauti bendrovei ir ją valdyti, o bendrovė įsipareigojo atlyginti už šį darbą), o tai leidžia jų santykius (ne tik tuos santykius, kurie atsirado iš sutarties, pagal kurią F. Spies ėmėsi direktoriaus pareigų, bet ir santykius, kylančius iš įmonių teisės, kuria remiantis jis ėmėsi vadovo pareigų) siekiant taikyti reglamentą laikyti sutartinio pobūdžio santykiais ( 28 ).

47.

Kaip Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs Sprendime Brogsitter, vien aplinkybės, kad viena iš pagrindinės bylos šalių pareiškė kitai šaliai civilinį ieškinį, nepakanka, kad būtų galima teigti, kad šis ieškinys reiškia reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatytą „bylą dėl sutarties“. Taip būtų tik tuo atveju, jeigu reikėtų suprasti, kad elgesys, dėl kurio pareikštas ieškinys, reiškia sutartinių įsipareigojimų, kuriuos galima nustatyti atsižvelgiant į sutarties dalyką, neįvykdymą. Taip a priori būtų, jeigu siekiant nustatyti, ar elgesys, kuriuo ieškovas kaltina atsakovą, yra teisėtas, neišvengiamai reikėtų išaiškinti ieškovą ir atsakovą siejančią „sutartį“ (kaip ji suprantama pagal reglamentą) ( 29 ).

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje atsakovui pareikštuose ieškiniuose pateikiamas reikalavimas dėl atsakomybės, kuris pagrįstai gali būti laikomas motyvuotu dėl pagrindinės bylos šalis siejančių teisių ir įsipareigojimų nesilaikymo pagal „sutartį“ (kaip tai suprantama pagal reglamentą), todėl norint išnagrinėti ieškinį neišvengiamai reikėtų atsižvelgti į minėtą „sutartį“. Tokiu atveju tokie ieškiniai būtų „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 1 punktą ( 30 ). Priešingu atveju reikėtų manyti, kad ieškiniai apima ir „civilinės teisės pažeidimus, deliktą arba kvazideliktą“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 5 straipsnio 3 punktą. Šiuo tikslu reikia išaiškinti bendrovę Holterman Ferho ir F. Spies siejančius susitarimus, kurie nebūtinai yra tik rašytiniai, ir įmonių teisės taisykles, nustatančias laisva valia prisiimtų pareigų turinį.

49.

Jeigu reikėtų taikyti reglamento 5 straipsnio 1 punktą, tuomet būtina nustatyti teismą, kuris pagal savo buveinės vietą yra kompetentingas nagrinėti bylą. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrajame klausime nurodomas tik reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktis, būtina išnagrinėti, kaip savo pastabose nurodo Komisija, ar ne labiau tinkama taikyti b papunktį, tiksliau, jo antrą įtrauką, konkrečiai skirtą paslaugų teikimo sutartims ( 31 ). Tokiu atveju asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, galėtų būti pareikštas ieškinys kitos valstybės narės, kur pagal sutartį paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos, teisme.

50.

Siekiant nustatyti, ar veikla, kurią F. Spies vykdė bendrovėje Holterman Ferho, gali būti laikoma „paslaugų teikimu“ pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, reglamente vartojamą (tačiau jame neapibrėžtą) sąvoką „paslaugos“ reikia aiškinti autonomiškai, neatsižvelgiant į reikšmę, suteikiamą jai pagal valstybių narių įstatymus, kad būtų užtikrintas vienodas jos taikymas visose valstybėse narėse.

51.

Nors Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad nors nė vienas aspektas, grindžiamas Reglamento Nr. 44/2001 struktūra arba sistema, nereikalauja minėto reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje esančios sąvokos „paslaugų teikimas“ aiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką paslaugų teikimo laisvės srityje, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį ( 32 ), kai kurie aspektai, būdingi „paslaugų teikimui“ pagal pirminę teisę, gali būti taikomi 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje numatytam „paslaugų teikimui“, tiksliau, pačiai veiklai, kurią vykdo atsakovas, ir atlygiui, kurį jis gauna už šios veiklos vykdymą ( 33 ).

52.

Tačiau, kaip savo išvadoje, pateiktoje byloje Falco Privatstiftung ir Rabitsch ( 34 ), pažymėjo generalinė advokatė V. Trstenjak nagrinėjamos sąvokos abstraktus apibrėžimas leidžia nustatyti tik jos išorines ribas. Kiekvienoje byloje reikia atskirai atsakyti į klausimą, ar konkreti veikla įeina į sąvoką „paslaugos“, ar ne.

53.

Šioje byloje esu linkęs sutikti su Komisijos pozicija tuo požiūriu, kad bendrovės vadovo veiklą galima laikyti „paslaugų teikimu“ pagal reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką. Padarius tokią išvadą, nagrinėjamu atveju nebūtų galima taikyti reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatytos jurisdikcijos taisyklės.

54.

Pagal 5 straipsnio 1 punkto b papunktį jurisdikcija nagrinėti visus reikalavimus, grindžiamus paslaugų teikimo sutartimi, suteikiama valstybės narės, kur paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį, teismams.

55.

Kaip teigia Komisija ( 35 ), kuri prejudicinį klausimą aiškina kitaip nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siejantis savo atsakymą su reglamento 60 straipsniu, vadovo paslaugos teikiamos toje vietoje, kur šis valdo bendrovę, o ši vieta, Komisijos teigimu, sutampa su vieta, kur yra centrinė bendrovės administracija, reiškianti vietą, iš kurios bendrovė yra administruojama ir valdoma, ir ši vieta nebūtinai turi sutapti su „oficialia buveinės vieta“ (reglamento 60 straipsnio 1 dalies a punktas), kuri yra nustatyta bendrovės įstatuose arba bendrovės steigimo sutartyje, ar su „pagrindine verslo vieta“ (reglamento 60 straipsnio 1 dalies c punktas).

56.

Tačiau pritariu tam, kas nurodyta F. Spies pastabų 38 punkte tuo požiūriu, kad atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltą klausimą nebūtinai turi būti nustatomas remiantis reglamento 60 straipsnio išaiškinimu ( 36 ). Atvirkščiai, manau, kad į Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus dėl reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos aiškinimo reikia atsižvelgti tada, kai paslaugos yra teikiamos įvairiose vietose ( 37 ).

57.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pirmiausia patikrinti, ar bendrovės Holterman Ferho ir F. Spies „sutartis“ (kaip ji suprantama pagal reglamentą) ( 38 ) nurodo vietą, kur turi būti teikiama pagrindinė paslauga (kontroliuojančiosios bendrovės Holterman Ferho valdymas) ( 39 ). Antraip reikėtų nustatyti, kur F. Spies daugiausia faktiškai vykdė veiklą pagal sutartį ( 40 ) (jeigu tik toje vietoje teikiamos paslaugos pagal tarpusavio susitarimą neprieštaravo šalių valiai). Tuo tikslu galima atsižvelgti būtent į laiką, praleistą tose vietose, ir jose vykdytos veiklos svarbą, o nacionalinis teismas turi nustatyti savo jurisdikciją, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus ( 41 ).

58.

Atsižvelgiant į pirma pateiktus svarstymus, subsidiariai laikausi nuomonės, kad sąvoka „byla dėl sutarties“ pagal reglamento 5 straipsnio 1 punktą taip pat apima atvejį, kai bendrovė asmenį patraukia atsakomybėn už tai, kad jis, kaip jos vadovas, nesilaikė pareigos tinkamai atlikti jam pagal įmonių teisę tenkančių funkcijų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti vietą, kur pagal sutartį paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos remiantis reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčiu, o tai būtų „sutartyje“ (kaip tai suprantama pagal minėtą reglamentą) numatytos pagrindinės paslaugos suteikimo vieta arba kitu atveju vieta, kur bendrovės vadovas daugiausia faktiškai vykdė valdymo veiklą, jeigu šioje vietoje teikiamos paslaugos pagal tarpusavio susitarimą neprieštaravo šalių valiai.

59.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir išsamumo sumetimais toliau trumpai atsakysiu į trečiąjį prejudicinį klausimą.

60.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo F. Spies, kuris tvirtina, kad reglamento 5 straipsnio 3 punktas netaikytinas šioje byloje, priešingai nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nemano, kad norint atsakyti į šį klausimą reikia remtis reglamento 60 straipsniu, nors jei Teisingumo Teismas nuspręstų taip daryti: taikant kriterijus, susijusius su žalą sukėlusio įvykio vieta, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė reglamento 5 straipsnio 3 punkto atžvilgiu, jurisdikcija tokiu atveju taip pat priklausytų Vokietijos teismams.

61.

Holterman Ferho mano, kad minėto reglamento 5 straipsnio 3 punktas („civilinės teisės pažeidimai, deliktas arba kvazideliktas“) šioje byloje netaikytinas.

62.

Komisija neatmeta galimybės, kad taip pat galima pareikšti ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, jeigu tai leidžiama pagal nacionalinę teisę. Tokiu atveju pagal Teisingumo Teismo praktiką pagrindinės bylos ieškovas galėtų pasirinkti, ar pareikšti ieškinį toje vietoje, kur atsirado žala, ar tai padaryti toje vietoje, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, o ši vieta, Komisijos teigimu, šioje byloje atitinka vietą, kur yra bendrovės Holterman Ferho centrinė administracija.

63.

Subsidiariai, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išnagrinėjęs šios išvados 47 ir 48 punktuose pateiktus svarstymus, ieškinį dėl atsakomybės nustatymo laikytų priskirtinu prie „civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“, kaip tai suprantama pagal reglamento 5 straipsnio 3 punktą, tuomet, kaip nurodyta minėtoje nuostatoje, jurisdikcija priklausytų „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“, teismui. Taigi, kaip jau yra pripažinęs Teisingumo Teismas, minėta vieta reiškia „vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme“ ( 42 ).

64.

Atsižvelgdamas į šios bylos faktines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai turi nustatyti vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ir vietą, kur atsirado žala.

65.

Kalbant apie vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, ją reikia suprasti kaip vietą, kur F. Spies paprastai atliko kontroliuojančiosios bendrovės Holterman Ferho vadovo pareigas (o ši vieta, kaip Teisingumo Teisme teigė F. Spies, ir Holterman Ferho to neginčijo, buvo Vokietija).

66.

Kalbant apie žalos atsiradimo vietą, pažymėtina, kad pagrindinio ginčo aplinkybėmis jurisdikcija priklauso Nyderlandų teismams, jeigu dėl Vokietijoje vykdytos veiklos žala atsirado ar galėjo atsirasti Nyderlanduose. Šiuo atžvilgiu teismas, kuriame iškelta byla, atsižvelgdamas į jam žinomas aplinkybes, turi nustatyti, kiek žalą minėtoje valstybėje narėje galėjo sukelti neteisėti F. Spies veiksmai, kuriuos jis atliko eidamas bendrovės Holterman Ferho vadovo pareigas. Tačiau tam teismas turės atsižvelgti į tai, kad, kaip jau yra pripažinęs Teisingumo Teismas, sąvoka „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, iš tikrųjų jau sukėlusio žalą kitoje vietoje, pasekmės. Tiksliau, minėta sąvoka negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur gali būti juntami įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, padariniai ( 43 ). Kaip Teisingumo Teismas pažymėjo Sprendime Kronhofer ( 44 ), remiantis tokiu aiškinimu, pagal kurį teismų jurisdikcijos nustatymas priklausytų nuo tos vietos, kur yra nukentėjusiojo „pagrindinė turto buvimo vieta“, jurisdikcija daugeliu atvejų atitektų ieškovo gyvenamosios vietos teismams, o tai prieštarautų reglamentui ( 45 ), išskyrus jame aiškiai nurodytus atvejus.

67.

Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus klausimus: