—

Fliesen-Zentrum Deutschland GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt B. Enders,

—

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos S. Boelaert, padedamos Rechtsanwalt R. Bierwagen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. França, T. Maxian Rusche ir R. Sauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. rugsėjo 12 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 917/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminėms plytelėms, galutinis surinkimas (OL L 238, p. 1), galiojimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Fliesen-Zentrum Deutschland GmbH (toliau – Fliesen-Zentrum) ir Hauptzollamt Regensburg (Rėgensburgo centrinė muitinė, toliau – Hauptzollamt) ginčą dėl pastarosios rinkto antidempingo muito, nustatyto šios bendrovės importuojamoms Kinijos kilmės keraminėms plytelėms.

3

2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, p. 51, toliau – pagrindinis reglamentas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „antidempingo muitas gali būti taikomas bet kuriam produktui dempingo kaina, kurį išleidus į laisvą apyvartą [Sąjungoje] būtų padaryta žala“.

4

Šio reglamento 2 straipsnio „Dempingo nustatymas“ 1–6 dalyse numatytos tokio nustatymo taisyklės importo iš trečiųjų rinkos ekonomikos šalių atveju. Konkrečiai šio straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Normalioji vertė paprastai yra nustatoma pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančioje valstybėje.

Tačiau jeigu eksportuotojas eksportuojančioje valstybėje negamina arba neparduoda panašaus produkto, normalioji vertė gali būti nustatoma pagal kitų pardavėjų ar gamintojų kainas.

<…>“

5

Reglamento 2 straipsnio 7 dalies tekstas yra toks:

„Importuojant iš ne rinkos ekonomikos valstybių <...>, normalioji vertė apskaičiuojama pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę, arba pagal kainą, taikomą importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant [Sąjungą], o jei tai neįmanoma – remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu, įskaitant už panašų produktą [Sąjungoje] faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą, kuri prireikus tinkamai pakoreguojama, kad būtų įskaičiuojama pagrįsta pelno norma.

Atitinkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė parenkama pagrįstu būdu ir tinkamai atsižvelgiant į visą atrankos metu pateiktą patikimą informaciją. Be to, atsižvelgiama į terminus; tam tikrais atvejais pasirenkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė, kuri dalyvauja tame pačiame tyrime.

<…>“

6

Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalis suformuluota taip:

„Eksporto kaina ir normalioji vertė palyginamos teisingu būdu. Šis palyginimas turi būti atliktas tuo pačiu prekybos lygiu, lyginant per kiek galima artimesnį laiką darytus pardavimus, atsižvelgiant į kitus skirtumus, turinčius įtakos kainų palyginamumui. Jeigu nustatytos normalioji vertė ir eksporto kaina nėra vienodo palyginamojo pagrindo, jos turi būti koreguojamos kiekvienu atveju individualiai, atsižvelgiant į besiskiriančius veiksnius, kurie, kaip tvirtinama arba įrodyta, turi įtakos kainoms ir kainų palyginamumui. <…>“

7

Šio reglamento 3 straipsnio „Žalos nustatymas“ 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus:

3.   Vertinant importo dempingo kaina kiekį, reikia atsižvelgti į tai, ar iš viso žymiai išaugo importas dempingo kaina absoliučiu dydžiu arba lyginant su gamyba ar suvartojimu [Sąjungoje]. Vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, reikia nustatyti, ar produktai dempingo kaina yra importuojami žymiai mažesnėmis kainomis lyginant su [Sąjungos] pramonės panašių produktų kainomis, arba į tai, ar toks importas turėjo kitokį poveikį – ženkliai nusmukdė kainas arba smarkiai trukdė kainoms kilti, kaip kad būtų atsitikę kitomis aplinkybėmis. Nė vienas šių veiksnių nėra būtinai lemiamas.“

8

Pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Kai galutinai nustatyti faktai rodo, kad yra dempingas ir jo padaryta žala bei <...> reikia imtis priemonių, kad būtų apsaugoti Sąjungos interesai, <…> Taryba nustato galutinį antidempingo muitą. Antidempingo muito suma neviršija nustatyto dempingo skirtumo, tačiau ji turėtų būti mažesnė už šį skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų [Sąjungos] pramonei padarytai žalai pašalinti.“

9

Pagrindinio reglamento 17 straipsnio „Atranka“ 1 dalyje numatyta, kad „tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas: arba tyrimui atrenkant tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką“.

10

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „galutinį sprendimą dėl šalių, produktų tipų ar sandorių atrankos pagal išdėstytas atrankos nuostatas priima Komisija, nors pirmenybė teikiama atrankai, atliekamai konsultuojantis su suinteresuotomis šalimis ir gavus jų sutikimą <…>“.

11

Pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„1.   Tais atvejais, kai kuri nors suinteresuota šalis atsisako suteikti informaciją ar kitokiu būdu nesuteikia reikalingos informacijos per šiame reglamente nurodytą laiką arba smarkiai kliudo atlikti tyrimą, preliminarios ar galutinės, teigiamos ar neigiamos išvados gali būti daromos remiantis turimais faktais. Išsiaiškinus, kad kuri suinteresuota šalis pateikė melagingą ar klaidingą informaciją, į tokią informaciją neatsižvelgiama, o remiamasi turimais faktais. Suinteresuotos šalys įspėjamos apie nebendradarbiavimo pasekmes.

<…>

5.   Jeigu nustatant faktus, taip pat ir nustatant normaliąją vertę, remiamasi 1 dalies nuostatomis, taip pat ir skunde pateikta informacija, pastaroji tikrinama, jei reikalinga ir pagal tyrimo trukmės apribojimus įmanoma, lyginant ją su iš kitų nepriklausomų šaltinių turima informacija, kaip antai: paskelbtais kainoraščiais, oficialia importo statistika, muitinės deklaracijomis arba su tyrimo metu iš kitų suinteresuotų šalių gauta informacija.

Tokia informacija turi apimti svarbius duomenis, susijusius su pasauline rinka ar tam tikrais atvejais su kitomis tipiškomis rinkomis.“

12

Šio reglamento 20 straipsnio 4 dalyje, susijusioje su šalių prašoma informacija, numatyta:

„Galutinai atskleidžiama informacija turi būti pateikta raštu. Tai turi būti padaryta deramai paisant konfidencialios informacijos apsaugos kuo skubiau, o paprastai ne vėliau kaip likus mėnesiui iki galutinio sprendimo priėmimo ar iki Komisijos pateikiamo pasiūlymo pagal 9 straipsnį imtis galutinių veiksmų. Kai dėl susiklosčiusių aplinkybių Komisija negali atskleisti tam tikrų faktų ar motyvų, jie atskleidžiami kaip galima skubiau galimybei atsiradus. Atskleidimas neturi pažeisti jokio vėlesnio sprendimo, kurį gali priimti Komisija ar Taryba, tačiau jeigu toks sprendimas grindžiamas bet kuriuo iš skirtingų faktų ar motyvų, šie atskleidžiami kaip galima skubiau.“

13

2011 m. kovo 16 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 258/2011, įvedantį laikinus antidempingo muitus Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminių plytelių importui (OL L 70, p. 5, toliau – laikinasis reglamentas).

14

Šio reglamento A dalyje buvo 2 punktas dėl su tyrimu susijusių šalių. Šiame 2 punkte esančioje 4 konstatuojamoje dalyje nurodyta: „kad Komisija galėtų nuspręsti, ar atranka yra būtina (o jei būtina, kad galėtų atrinkti bendroves), visų žinomų eksportuojančių Kinijos gamintojų, importuotojų ir Sąjungos gamintojų prašyta Komisijai pranešti apie save ir pateikti, kaip nurodyta pranešime apie inicijavimą, pagrindinę informaciją apie veiklą, susijusią su nagrinėjamuoju produktu, nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.“

15

Šios dalies 2.1 punktas susijęs su eksportuojančių Kinijos gamintojų atranka. Jis apima šio reglamento 6 konstatuojamąją dalį, kurioje nustatyta:

„Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, Komisija eksportuojančius gamintojus atrinko remdamasi didžiausia tipine nagrinėjamojo produkto eksporto į Sąjungą apimtimi, kurią būtų galima pagrįstai išnagrinėti per turimą laiką. Atrinktieji gamintojai suskirstyti į tris grupes, [prie] kuri[ų] priskirta 10 atskirų gamintojų, kurių eksportas sudaro 14,4 % viso eksporto iš Kinijos į Sąjungą ir 31,3 % viso bendradarbiaujančių gamintojų eksporto TL. Vadovaujantis pagrindinio reglamento 17 straipsnio 2 dalimi, dėl atrinktų gamintojų konsultuotasi su susijusiomis šalimis ir Kinijos valdžios institucijomis. Dėl siūlomų atrinktų gamintojų gauta keletas pastabų. Galutinė gamintojų atranka atlikta atsižvelgiant į tinkamomis pripažintas pastabas.“

16

Šios A dalies 2.2. punktas, susijęs su Sąjungos gamintojų atranka, apima laikinojo reglamento 7–14 konstatuojamąsias dalis. Konkrečiai kalbant, 7–9 ir 11–13 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

17

Laikinojo reglamento 46–54 konstatuojamosios dalys buvo susijusios su Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – Jungtinės Valstijos) kaip panašios šalies pasirinkimu pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį ir suformuluotos taip:

18

Laikinojo reglamento 61 konstatuojamoje dalyje, susijusioje su normaliosios vertės koregavimu, nustatyta:

„Siekiant užtikrinti teisingą normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimą, koreguojant pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį deramai atsižvelgta į skirtumus, turinčius poveikio kainoms ir kainų palyginamumui. Normalioji vertė buvo pakoreguota, atsižvelgiant į skirtingas savybes <...> ir į tam tikrų tipų produktų, kurių negamina panašios šalies gamintojas, kokybės skirtumus (mažesnes neporcelianinių plytelių gamybos sąnaudas). Prireikus atlikti kiti koregavimai, atsižvelgiant į jūrų frachto, draudimo, tvarkymo ir papildomas išlaidas, pakavimo, kreditų ir banko mokesčius bei komisinius, jei jie, kaip nustatyta, visais atvejais buvo pagrįsti, tikslūs ir pagrįsti patikrintais įrodymais.“

19

Laikinojo reglamento 144 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pakeisti [dėl antidempingo] tiriamą produktą labai paprasta, nes jis gaminamas keliose šalyse – ir Sąjungoje, ir už jos ribų (Turkijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Egipte, Pietryčių Azijoje, Brazilijoje ir kt.)“.

20

Reglamento Nr. 917/2011 9–33 konstatuojamosiose dalyse nurodomos su tyrimu susijusios šalys, dėl kurių ir buvo nustatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamas antidempingo muitas. Jos apima nuostatas, susijusias su eksportuojančių Kinijos gamintojų ir Sąjungos gamintojų atranka. Konkrečiai kalbant, šio reglamento 18, 23 ir 31 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

21

Reglamento Nr. 917/2011 55, 58–63, 67 ir 68, 70–72 bei 74–77 konstatuojamosios dalys, susijusios su Jungtinių Valstijų kaip panašios šalies pasirinkimu ir normaliosios vertės nustatymu per tyrimo procedūrą pagal Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį, suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

22

Reglamento Nr. 917/2011 86 ir 87 konstatuojamosiose dalyse, susijusiose su normaliosios vertės koregavimu, nurodyta:

23

Reglamento Nr. 917/2011 D dalis, susijusi su Sąjungos pramonei padarytos žalos nustatymu, apima 99–137 konstatuojamąsias dalis. Pagal šio reglamento D dalies 3 punkte esančią 113 konstatuojamąją dalį, susijusią su priverstiniu kainų mažinimu:

„Atliekant tyrimą nustatytas 43,2 %–55,7 % dydžio priverstinis kainų mažinimas šiek tiek skiriasi nuo laikinojo <…>“

24

Reglamento Nr. 917/2011 1 straipsnyje nustatyta:

„Kinijos Liaudies Respublikos kilmės glazūruotų ir neglazūruotų keraminių šaligatvio ir grindinio plytelių, koklių arba sienų apdailos plytelių, glazūruotų ir neglazūruotų keraminių mozaikos kubelių ir panašių dirbinių, pritvirtintų arba nepritvirtintų prie pagrindo, kurių [Kombinuotosios nomenklatūros, esančios iš dalies pakeisto 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo (JO L 256, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 382) I priede (toliau – KN)] kodai šiuo metu yra 69071000, 69079020, 69079080, 69081000, 69089011, 69089020, 69089031, 69089051, 69089091, 69089093 ir 69089099, importui nustatomas laikinasis antidempingo muitas.“

25

Pagal šio straipsnio 2 dalį galutinio antidempingo muito normos, taikomos bendrovių gamintojų pagamintų produktų neto kainai Sąjungos pasienyje prieš sumokant muitą, yra nuo 26,3 % iki 69,7 %.

26

Pagal Reglamento Nr. 917/2011 2 straipsnį galutinai surenkamos garantijomis užtikrintos laikinųjų antidempingo muitų importuojamoms Kinijos keraminėms plytelėms sumos.

27

2010 m. gegužės 7 d. Komisijai buvo pateiktas skundas, pagal kurį Kinijos kilmės keraminėms plytelėms buvo taikomas dempingas ir taip daroma didelė žala Sąjungos pramonei.

28

Todėl 2010 m. birželio 19 d. ji paskelbė Pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl importuojamų Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminių plytelių inicijavimą (OL C 160, p. 20). Tyrimas apėmė visas importuotas keramines plyteles, klasifikuojamas KN 6907 ir 6908 pozicijose.

29

2011 m. kovo 16 d. Komisija priėmė laikinąjį reglamentą.

30

2011 m. liepą Fliesen‑Zentrum į Sąjungos muitų teritoriją importavo Kinijoje pagamintas nelakuotas ir neemaliuotas keramines plyteles, kurioms priskirtas KN 6907 90 20 kodas. 2011 m. liepos 15 d. ji paprašė jas išleisti į laisvą apyvartą ir pateikė kelias supaprastintas muitinės deklaracijas Hauptzollamt, papildytas 2011 m. liepos 18 d.2011 m. rugpjūčio 2 d.Hauptzollamt savo pranešime nustatė Fliesen‑Zentrum mokėtinus muitą ir pridėtinės vertės mokestį ir laikinojo antidempingo muito sumokėjimo garantiją, kurios norma buvo 32,3 % nuo 9479,09 euro sumos.

31

2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Fliesen‑Zentrum dėl šio pranešimo pateikė Hauptzollamt skundą, šį pastaroji atmetė 2011 m. spalio 19 d. sprendimu.

32

2011 m. rugsėjo 12 d. Taryba priėmė Reglamentą Nr. 917/2011.

33

2011 m. lapkričio 4 d. pranešimu Hauptzollamt nustatė galutinį antidempingo muitą, t. y. 9479,09 EUR sumą, į ją įskaitydama visą sumokėtą laikinojo antidempingo muito sumokėjimo garantiją. Fliesen‑Zentrum dėl šio pranešimo taip pat pateikė skundą, jį Hauptzollamt atmetė 2012 m. vasario 3 d. sprendimu.

34

Fliesen‑Zentrum pareiškė ieškinį dėl šių pranešimų panaikinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tvirtindama, kad Reglamentas Nr. 917/2011 negalioja. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindžiant ieškinį Fliesen‑Zentrum pateikti keturi teisiniai pagrindai gali būti pagrįsti.

35

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Reglamento Nr. 917/2011 galiojimo. Konkrečiau kalbant, šis teismas svarsto, pirma, ar faktas, kad Taryba šiame reglamente kaip referencinę šalį pasirinko Jungtinės Valstijas tam, kad galėtų nustatyti panašių į pagrindinėje byloje nagrinėjamas plyteles produktų normaliąją vertę, prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antrai pastraipai ir 18 straipsniui. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo praktiką tinkamos trečiosios rinkos ekonomikos šalies pasirinkimo srityje siekiant nustatyti ne iš rinkos ekonomikos šalies importuotų produktų normaliąją vertę, šis teismas teigia, kad Sąjungos institucijos turi atsižvelgti į esminius elementus, kad nustatytų pasirinktos trečiosios šalies tinkamą pobūdį ir jį rūpestingai išnagrinėtų. Šiuo atveju jis svarsto, ar Jungtinių Valstijų kaip referencinės šalies pasirinkimas yra pagrįstas atsižvelgiant į laikinąjį reglamentą ir Reglamentą Nr. 917/2011, nes Amerikos ir Kinijos keraminių plytelių rinkos visiškai skirtingos. Šiuo klausimu jis pažymi, kad per administracinę antidempingo procedūrą dalyvavusios šalys aiškiai nurodė kitas galimas referencines šalis. Be to, Komisija galėjo pasirinkti tokią referencinę šalį ir nustatyti atitinkamų produktų normaliąją vertę remdamasi viešai prieinamais duomenimis.

36

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto, ar naudodama vieno panašaus gamintojo duomenis, kai skaičiavo importuotų produktų normaliąją vertę, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalį ir 7 dalies a punktą, pagal kuriuos šis skaičiavimas turi būti atliekamas remiantis kelių gamintojų duomenimis, ypač kai jis atliekamas referencinės šalies atžvilgiu. Šio teismo teigimu, atsižvelgimas į vieną panašų gamintoją neužtikrina informacijos tipiškumo.

37

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto dėl šios vertės apskaičiavimo patikimumo, todėl ir dėl galimo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto ir 10 dalies nepaisymo. Be to, šis teismas svarsto, ar Sąjungos institucijos nesilaikė pareigos motyvuoti ir taip pažeidė ieškovės pagrindinėje byloje teisę į gynybą, nes Komisijos pateikta netiksli informacija dėl tikslaus normaliosios vertės apskaičiavimo neleidžia pateikti pagrįstų pastabų.

38

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto, ar atrinkdama eksportuojančius Kinijos gamintojus ir Sąjungos gamintojus Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 3 ir 17 straipsnius. Šiuo klausimu, pirma, paaiškėjo, kad mažos ir vidutinės Kinijos įmonės negalėjo būti atrinktos arba jų galėjo būti atrinkta labai mažai. Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tai prieštarauja tam, kad Kinijos pramonė labai suskaidyta ir ją daugiausia sudaro mažos ir vidutinės įmonės, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 917/2011 73 konstatuojamosios dalies. Antra, atrinkdama Sąjungos gamintojus Komisija atsižvelgė į Sąjungos keraminių plytelių pramonės susiskaidymą ir įtraukė visus segmentus, t. y. mažas, vidutines ir dideles įmones. Be to, tik Vakarų Europos šalių gamintojai buvo atrinkti kaip Sąjungos gamintojai, valstybių narių, kuriose kainų lygis žemesnis, gamintojai nebuvo atrinkti. Todėl tokie pavyzdžiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, buvo Kinijos ir Sąjungos gamintojų pavyzdžiai, kurie nebuvo panašūs.

39

Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht München nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamentas Nr. 917/2011] galioja?“

40

Pirma, Fliesen‑Zentrum savo rašytinėse pastabose papildomai nurodo du Reglamento Nr. 917/2011 negaliojimo pagrindus, kurie papildo jos keturis pagrindus, pateiktus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris juos nurodė prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Šie pagrindai susiję su nemotyvavimu ir teisės į gynybą pažeidimu nepateikus reikšmingos esminės informacijos ir, be kita ko, pagrindinio reglamento 19–21 straipsnių pažeidimu.

41

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką procedūra pagal SESV 267 straipsnį yra grindžiama aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, ir tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris turi prisiimti atsakomybę dėl būsimo sprendimo priėmimo, atsižvelgdamas į bylos ypatumus privalo įvertinti tiek prejudicinio sprendimo būtinumą tam, kad pats galėtų priimti sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., be kita ko, Sprendimo Hoesch Metals and Alloys, C‑373/08, EU:C:2010:68, 59 punktą).

42

Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad SESV 267 straipsnyje nenumatyta apskundimo galimybė nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos šalims, todėl Teisingumo Teismas neturėtų vertinti Sąjungos teisės galiojimo vien dėl to, kad šį klausimą pastabose raštu jam pateikė viena iš šių šalių (žr. Sprendimo MSD Sharp & Dohme, C‑316/09, EU:C:2011:275, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

43

Tokiomis aplinkybėmis, nagrinėjant Reglamento Nr. 917/2011 galiojimo klausimą, nereikia atsižvelgti į tuos pagrindus, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė (pagal analogiją žr. Sprendimo Hoesch Metals and Alloys, C‑373/08, EU:C:2010:68, 60 punktą).

44

Antra, pagal nusistovėjusią teismo praktiką bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, Sąjungos institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi didelę diskreciją. Vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. Sprendimo Simon, Evers & Co., C‑21/13, EU:C:2014:2154, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

45

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar Jungtinių Valstijų kaip tinkamos trečiosios rinkos ekonomikos šalies pasirinkimas, kurį atliko Sąjungos institucijos, siekdamos apskaičiuoti pagrindinėje byloje importuotų produktų normaliąją vertę, yra pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antros pastraipos ir 18 straipsnio pažeidimas.

46

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma svarsto, ar šis pasirinkimas tinkamas, atsižvelgiant į faktą, pirma, kad Amerikos ir Kinijos keraminių plytelių rinkos iš esmės skiriasi. Tinkamas pasirinkimo pobūdis gali būti ginčijamas, nes, antra, Amerikos eksportuotojai labai mažai eksportuoja ir nacionalinėje rinkoje tiekia tik mažą aukščiausios kokybės plytelių dalį, o trys ketvirtadaliai yra iš esmės importuojami. Trečia, taip pat galima ginčytis, nes neaišku, ar Komisija buvo labai rūpestinga, išsamiai išnagrinėjo kitas potencialias panašias šalis ir atsižvelgė į kitus viešus statistinius duomenis, kad paaiškintų savo pasirinkimą.

47

Fliesen‑Zentrum teigia, kad Jungtinių Valstijų kaip panašios šalies pasirinkimas nebuvo tinkamas. Remdamasi Sprendimu Nölle (C‑16/90, EU:C:1991:402, 35 punktas) ji pažymi, kad Sąjungos institucijos, pasirinkdamos referencinę šalį, turi rūpestingai išnagrinėti šios šalies tinkamą pobūdį. Šiuo atveju per Reglamento Nr. 917/2011 priėmimo procedūrą Komisija informavo, kad Amerikos ir Kinijos rinkos nėra panašios ir Jungtinės Valstijos nėra tinkama panaši šalis dempingo tyrimo tikslais. Konkrečiai kalbant, Fliesen‑Zentrum teigė, kad Komisija taip pat galėjo svarstyti kitas trečiąsias šalis kaip referencines, pavyzdžiui, Jungtinius Arabų Emyratus, Egipto Arabų Respubliką, Malaiziją ir Tuniso Respubliką.

48

Šiuo klausimu pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą iš ne rinkos ekonomikos valstybių importuojamų prekių normalioji vertė, nukrypstant nuo šio straipsnio 1–6 dalyse nustatytų taisyklių, apskaičiuojama iš principo pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę. Šia nuostata iš esmės siekiama išvengti ne rinkos ekonomikos valstybėse nusistovėjusių kainų ir sąnaudų, nes jos nėra normalių rinkoje veikiančių jėgų rezultatas (žr. Sprendimo Rotexchemie, C‑26/96, EU:C:1997:261, 9 punktą ir Sprendimo GLS, C‑338/10, EU:C:2012:158, 20 punktą).

49

Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkto antrą pastraipą atitinkama trečioji rinkos ekonomikos valstybė parenkama būdu, kuris nėra nepagrįstas, ir atsižvelgiant į visą atrankos metu turimą patikimą informaciją. Iš tiesų Sąjungos institucijos, atsižvelgdamos į egzistuojančias alternatyvas, turi stengtis parinkti tokią trečiąją valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, su sąlyga, kad ši trečioji valstybė yra rinkos ekonomikos valstybė (Sprendimo GLS, C‑338/10, EU:C:2012:158, 21 punktas).

50

Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog iš šios nuostatos formuluotės ir struktūros matyti, kad prioriteto suteikimo šioje nuostatoje numatytam pagrindiniam metodui, t. y. importo iš ne rinkos ekonomikos valstybių normaliosios vertės nustatymo metodas yra vadovavimasis „trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kaina arba apskaičiuotąja verte“ ar „kaina, taikoma importuojant iš tokios trečiosios valstybės į kitas valstybes, įskaitant [Sąjungą] [kaina, trečiojoje rinkos ekonomikos valstybėje nusistovėjusia už į kitas valstybes, įskaitant Sąjungą, eksportuojamus produktus]“, tikslas yra pasiekti, kad eksporto šalyje nusistovėjusi normalioji vertė būtų pagrįstai nustatyta parinkus trečiąją valstybę, kurioje panašaus produkto kainą formuoja į eksporto valstybėje egzistuojančias kiek įmanoma panašesnės sąlygos, su sąlyga, kad ši trečioji valstybė yra rinkos ekonomikos valstybė (Sprendimo GLS, C‑338/10, EU:C:2012:158, 24 ir 25 punktai).

51

Be to, pagal šio sprendimo 44 punkte nurodytą teismo praktiką Sąjungos institucijų diskrecijos įgyvendinimui pasirenkant trečiąsias referencines šalis taikoma teisminė kontrolė. Konkrečiai kalbant, visų pirma reikia patikrinti, ar vertindamos pasirinktos valstybės panašumą šios institucijos nepraleido esminių aplinkybių ir ar byloje surinkta informacija nagrinėta pakankamai rūpestingai, kad būtų galima manyti, jog normalioji vertė nustatyta tinkamai ir būdu, kuris nėra nepagrįstas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Nölle, C‑16/90, EU:C:1991:402, 12 ir 13 punktus bei Sprendimo GLS, C‑338/10, EU:C:2012:158, 22 punktą).

52

Šiuo atveju, kiek tai visų pirma susiję su panašios šalies paieška, pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, kad skundą, dėl kurio buvo pradėta antidempingo procedūra, pateikusi šalis pasiūlė Jungtines Valstijas kaip panašią šalį pagal teisę, pripažintą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punkte. Taigi, Komisija 2010 m. birželio 19 d. pranešime apie antidempingo procedūros pradžią numatė pasirinkti Jungtines Valstijas kaip tinkamą trečiąją rinkos ekonomikos šalį ir paprašė tyrimo šalis pateikti tuo klausimu komentarus. Taigi, iš laikinojo reglamento 47 konstatuojamosios dalies matyti, kad „gauta keletas pastabų ir vietoj JAV pasiūlyta keletas kitų šalių, visų pirma Brazilija, Turkija, Nigerija, Tailandas ir Indonezija“. Vėliau Komisija paprašė tam tikrų žinomų gamintojų, įsisteigusių šiose valstybėse bei Jungtinėse Valstijose, atsakyti į išsiųstus klausimynus. Taip pat, kaip matyti iš laikinojo reglamento 48 konstatuojamosios dalies, tik du atitinkami gamintojai iš Jungtinių Valstijų išsamiai atsakė į šiuos klausimynus.

53

Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, kad per tyrimo procedūrą Rusijos Federacija taip pat buvo pasiūlyta kaip galima trečioji šalis; kaip matyti iš laikinojo reglamento 144 konstatuojamosios dalies, tiriami produktai buvo gaminami keliose trečiosiose šalyse, kaip antai Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Egipte ir Pietryčių Azijoje.

54

Tačiau, pirma, prieš laikinojo reglamento 54 konstatuojamoje dalyje nuspręsdama, kad, „vadovaujantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalimi, JAV yra tinkama ir pagrįsta panaši šalis“, Komisija laikinojo reglamento 49–53 konstatuojamosiose dalyse pateikė visus antidempingo tyrimo elementus, kuriais remiantis buvo padaryta tokia išvada, ir pažymėjo, kad vietoje patikrinti bendradarbiaujančių Amerikos gamintojų atsakyme pateikti duomenys.

55

Antra, iš Teisingumo Teismui pateiktų įrodymų matyti, kad Komisija numatė atsižvelgti į kitas trečiąsias šalis kaip referencines ir bergždžiai bandė susisiekti su šiose trečiosiose šalyse įsisteigusiais gamintojais. Be to, primintina: kadangi numatytose panašiose trečiosiose šalyse įsisteigę gamintojai neprivalo bendradarbiauti, aplinkybė, kad jie nepriėmė Komisijos kvietimo bendradarbiauti, nelemia šios institucijos rūpestingumo pareigos pažeidimo. Todėl reikia nuspręsti, kad Sąjungos institucijos rūpestingai atrinko tinkamą panašią šalį.

56

Konkrečiai kalbant, dėl teiginio, kad Komisija per tyrimą neatsižvelgė į kai kuriuos viešai prieinamus statistinius duomenis, Teisingumo Teismais Sprendime GLS (C‑338/10, EU:C:2012:158, 30 punktas) aiškiai nusprendė, kad iš Sąjungos institucijų reikalaujama pakankamai rūpestingai išnagrinėti turimą informaciją, kuri, be kita ko, apima ir Eurostato statistiką, nustatant, ar gali būti pasirinkta panaši valstybė, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą. Tačiau svarbu priminti, kad šie svarstymai buvo susiję su Komisijos pareigomis, kai jokia įmonė, su kuria buvo susisiekta, nesutiko bendradarbiauti ir kai ji taikė papildomą šioje nuostatoje numatytą metodą, pagal kurį atitinkamo produkto normalioji vertė nustatoma „remiantis kuriuo nors kitu pagrįstu pagrindu“. Šiuo atveju neginčytina, kad per šią antidempingo procedūrą viena Amerikos įmonė sutiko bendradarbiauti su Komisija ir dėl to Komisija taikė pagrindinį šioje nuostatoje numatytą metodą, pagal kurį nereikia nagrinėti šios statistikos.

57

Be to, iš Reglamento Nr. 917/2011 59, 67 ir 68 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Sąjungos institucijos išnagrinėjo Amerikos ir Kinijos keraminių plytelių rinkų skirtumus. Šiuo klausimu primintina, kad jos konstatavo, jog Amerikos rinka yra labai konkurencinga, ir neįrodyta, kad konkurencijai rinkoje labai trukdytų netarifinės kliūtys. Taip pat pastebėta, kad Jungtinių Valstijų produkcija apima labai platų produktų, panašių į pagamintus Kinijoje ir iš jos eksportuotus, spektrą.

58

Konkrečiai kalbant, kaip išvados 71 punkte nurodė generalinė advokatė, dėl, pirma, įtakos konkurencijai rinkoje, pažymėtina, kad stipri konkurencija iš esmės lemia kainų mažėjimą, todėl itin konkurencingos rinkos duomenys nebūtinai reikš didesnį dempingo skirtumą, palyginti su šalies, kurioje darbo sąnaudos ir konkurencija mažesnės, duomenimis. Antra, kalbant apie šių dviejų rinkų skirtumus technologijų išsivystymo lygmenyje, yra aišku, kad aukštesnis technologijų išsivystymo lygis turėtų atsverti mažesnes darbo sąnaudas, todėl didesnės darbo sąnaudos nebūtinai rodo didesnes kainas ir didesnę normaliąją vertę.

59

Todėl, nepaisydamos šio skirtumo, Sąjungos institucijos pagrįstai galėjo remtis stipria konkurencija keraminių plytelių rinkoje Jungtinėse Valstijose, siekdamos pasirinkti šią valstybę kaip tinkamą trečiąją rinkos ekonomikos šalį.

60

Remiantis tuo darytina išvada, kad Sąjungos institucijos rūpestingai išnagrinėjo Amerikos ir Kinijos keraminių plytelių rinkų skirtumus ir galėjo teisingai laikyti Jungtines Valstijas panašia šalimi pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą.

61

Galiausiai dėl teiginių, kad Amerikos eksportuotojai eksportuoja labai mažai ir Amerikos rinkoje tiekia tik mažą aukščiausios kokybės keraminių plytelių dalį, primintina, kad, kaip nurodyta laikinojo reglamento 49 ir 50 konstatuojamosiose dalyse, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Kinijos ir JAV kilmės keraminių plytelių fizinės savybės ir naudojimo paskirtis yra iš esmės tos pačios, o gamybos procesai – panašūs.

62

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Sąjungos institucijos pagal pagrindinio reglamento nuostatas pagrįstai pasirinko Jungtines Valstijas kaip tinkamą trečiąją rinkos ekonomikos šalį normaliosios vertės apskaičiavimo tikslais.

63

Antra, prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl normaliosios vertės, nustatytos remiantis vieno gamintojo pateikta informacija, tipinio pobūdžio.

64

Konkrečiai šis teismas svarsto, pirma, ar iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 6 dalių matyti, kad normalioji vertė turi būti nustatoma remiantis kelių gamintojų kainomis. Jis nori žinoti, ar rėmimasis tik vieno gamintojo duomenimis taip pat leidžia tiksliai ir objektyviai nustatyti šią kainą, visų pirma, ar egzistuoja rizika, kaip pagrindinėje byloje, kad duomenis pateikusį gamintoją kontroliuoja Sąjungos gamintojas, todėl jis nėra ekonomiškai nepriklausomas. Trečia, kadangi vieno gamintojo duomenys priklauso nuo specialios įmonės politikos, šis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto klausimą, ar Komisija turi kreiptis į išorės ekspertus.

65

Pirmiausia dėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 6 dalių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Fliesen‑Zentrum laikosi nuomonės, kad normalioji vertė turi būti nustatoma remiantis kelių gamintojų kainomis, nes šioje nuostatoje nurodytos „kainos“ ir „kitų eksportuotojų ir gamintojų“, siekiant nustatyti šią vertę. Tačiau primintina, kad importo ne iš rinkos ekonomikos šalies atveju pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalyje numatyta speciali normaliosios vertės nustatymo tvarka, skirtinga nuo numatytosios šio straipsnio 1–6 dalyse, taigi šių dalių tekstas nėra svarbus nustatant, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama normalioji vertė turi būti sudaroma iš vieno, ar iš kelių gamintojų kainų.

66

Dėl normaliosios vertės nustatymo pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktą Komisija savo raštuose aiškiai pripažino, kad rėmimasis kelių panašioje šalyje įsisteigusių gamintojų duomenimis iš principo yra labiau pageidautinas nei vieno. Tačiau Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad vien ta aplinkybė, kad referencinėje šalyje yra tik vienas gamintojas, savaime netrukdo kainoms ten susiformuoti dėl tikros konkurencijos, nes, nesant kainų kontrolės, tokia konkurencija taip pat gali susidaryti dėl reikšmingo importo iš kitų šalių (Sprendimo Rotexchemie, C‑26/96, EU:C:1997:261, 15 punktas).

67

Todėl reikia nuspręsti, kad esminis elementas nustatant vieną ar kelis gamintojus referencinėje šalyje yra tai, ar kainos trečiosios valstybės vidaus rinkoje yra tikros konkurencijos rezultatas. Kaip jau buvo priminta šio sprendimo 57 punkte, Sąjungos institucijos išnagrinėjo šį klausimą per antidempingo tyrimą ir nusprendė, kad Amerikos rinka yra konkurencinga, taip pat, kad neįrodyta, kad konkurencijai rinkoje labai trukdytų netarifinės kliūtys.

68

Visų pirma, kalbant apie galimą riziką, kad per antidempingo procedūrą duomenis pateikęs gamintojas yra kontroliuojamas Sąjungos gamintojo, todėl nėra ekonomiškai nepriklausomas, reikia nuspręsti, kad labai menkai tikėtina, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 97 punkte, jog buvo atsižvelgta į pardavėjo, pardavinėjusio susijusiems klientams, duomenis, nes teigiama, kad Sąjungos institucijos dirbtinai nustatė didelę normaliąją kainą. Bet kuriuo atveju primintina, kaip nurodyta Reglamento Nr. 917/2011 62 konstatuojamoje dalyje, kad šiuos duomenis vietoje patikrino Komisijos tarnybos.

69

Galiausiai dėl Komisijos kreipimosi į išorės ekspertus svarbu pažymėti, kad tai yra pateisinama tik jei, kaip pagrindinėje byloje, gamintojo duomenys yra tipiški. Kaip išvados 88 punkte pažymėjo generalinė advokatė, nesant konkrečių motyvų manyti kitaip, institucijas iš esmės reikėtų laikyti pajėgiomis tinkamai įvertinti duomenis

70

Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad Sąjungos institucijos teisėtai galėjo nustatyti normaliąją vertę remdamosi vieno gamintojo pateikta informacija.

71

Trečia, savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Sąjungos institucijos, koreguodamos nustatytą normaliąją vertę pagal panašios šalies gamintojų kainas, turi remtis įrodymais ar bent jau nuorodomis, leidžiančiais nustatyti faktoriaus, kuriuo remiantis atliekamas koregavimas, egzistavimą ir jo poveikį eksporto kainos ir normaliosios vertės panašumui. Taigi, šis teismas svarsto, ar šios institucijos, pateikdamos netikslią informaciją dėl tikslaus normaliosios vertės apskaičiavimo, dėl ko neįmanoma pateikti pagrįstų pastabų, neįvykdė pareigos motyvuoti ir pažeidė Fliesen-Zentrum teisę į gynybą.

72

Fliesen-Zentrum teigia, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį normaliosios vertės koregavimas turi būti atliekamas deramai atsižvelgiant į skirtumus, turinčius poveikio kainoms ir kainų palyginamumui, kaip antai, be kita ko, kokybės skirtumus. Visų pirma, remdamasi Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Kundan ir Tata / Taryba (T‑88/98, EU:T:2002:280, 95 ir 96 punktai), Fliesen-Zentrum teigė, kad Sąjungos institucijos turi remtis šiomis nuorodomis ar įrodymais. Pagrindinėje byloje Komisijos nustatyta normalioji vertė buvo tokia netiksli, kad negalėjo būti pagrindas nustatant galimą dempingą. Šiuo klausimu Fliesen‑Zentrum mano, kad Komisija neįrodė, kaip ši vertė buvo apskaičiuota.

73

Pirmiausia, kalbant apie Fliesen‑Zentrum, svarbu pažymėti, kad neginčytina, jog ši bendrovė nedalyvavo per dempingo tyrimo procedūrą ir nėra susijusi su jokiu Kinijos gamintoju. Todėl ji pati negali reikalauti teisės į gynybą per procedūrą, kurioje nedalyvavo.

74

Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, antra, ar motyvai, susiję su normaliosios vertės, nustatytos pagal panašios šalies gamintojo kainą, koregavimu, atitinka reikalavimus, kylančius iš pareigos motyvuoti, nustatytos SESV 296 straipsnyje.

75

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad pagal SESV 296 straipsnį reikalaujami motyvai turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir parodyti aiškią ir vienareikšmę aktą priėmusios institucijos argumentaciją tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti, kuo pagrįsta priimta priemonė, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę (žr. Sprendimo Italija / Komisija, C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03, EU:C:2005:714, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

76

Šis reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, visų pirma akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, taip pat kitų asmenų, su kuriais aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, galimą interesą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvai apimtų visas faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. Sprendimo Italija / Komisija, C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03, EU:C:2005:714, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

77

Jei kalbama apie reglamentą, motyvai gali apsiriboti, pirma, jo priėmimą lėmusios bendros situacijos ir, antra, juo siekiamų bendrų tikslų nurodymu (Sprendimo Abrias ir kt. / Komisija, 3/83, EU:C:1985:283, 30 punktas ir Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑342/03, EU:C:2005:151, 55 punktas). Todėl iš Sąjungos institucijų negalima reikalauti išdėstyti įvairių faktinių reglamento priėmimo aplinkybių, kurių dažnai yra labai daug ir sudėtingų, ar a fortiori konstatuojamosiose dalyse pateikti daugiau ar mažiau išsamų šių faktinių aplinkybių įvertinimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Beus, 5/67, EU:C:1968:13, 4 punktą).

78

Iš to matyti, kad jei pagrindinis institucijų siekiamas tikslas kyla iš nagrinėjamo visuotinai taikomo akto, jame neturi būti specialiai pagrįstas kiekvienas nagrinėjamo produkto normaliosios vertės koregavimas.

79

Pagrindinėje byloje reikia konstatuoti, kad motyvai, dėl kurių normalioji vertė buvo koreguota, nurodyti laikinojo reglamento 61 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad tai buvo padaryta „atsižvelgiant į skirtingas savybes <...> ir į tam tikrų tipų produktų, kurių negamina panašios šalies gamintojas, kokybės skirtumus <...>. Prireikus atlikti kiti koregavimai, atsižvelgiant į jūrų frachto, draudimo, tvarkymo ir papildomas išlaidas, pakavimo, kreditų ir banko mokesčius bei komisinius, jei jie, kaip nustatyta, visais atvejais buvo tikslūs ir pagrįsti patikrintais įrodymais“. Reglamente Nr. 917/2011, kurio 86 ir 87 konstatuojamosiose dalyse perteikiami 61 konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai, priduriama, kad koregavimai, būtini tam, kad būtų užtikrintas tinkamas normaliosios vertės ir eksporto kainos palyginimas, buvo atlikti.

80

Todėl reikia nuspręsti, kad pagrindai, susiję su normaliosios vertės, nustatytos pagal panašios šalies gamintojo kainą koregavimu, atitinka reikalavimus, kylančius iš pareigos motyvuoti.

81

Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nustatant priverstinio kainų mažinimo lygį buvo tinkamai atrinkti eksportuojantys Kinijos gamintojai ir Sąjungos gamintojai ir eksportuotojai, o gal Sąjungos institucijos šiuo klausimu nepaisė pagrindinio reglamento 3 ir 17 straipsnių.

82

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarsto, ar priverstinis kainų mažinimas, nurodytas Reglamento Nr. 917/2011 113 konstatuojamoje dalyje, buvo nustatytas tiksliai ir objektyviai. Jis teigia, kad kai Sąjungos institucijos naudojosi atranka, kad nustatytų Sąjungos gamintojų kainas, pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalį jos apsiribojo tyrimui atrinktu tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičiumi, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami. Tačiau siekdamos nustatyti Kinijos gamintojų kainas šios institucijos rėmėsi daug didesniu produkcijos, atitinkamų produktų, dėl kurių gali būti vykdomas turimas, pardavimų ar eksporto mastu. Šis teismas svarsto, ar toks požiūris yra teisėtas atsižvelgiant į tai, kad atrinktus Sąjungos gamintojų pavyzdžius iš esmės sudarė mažos ir vidutinės įmonės, o tarp Kinijos gamintojų pavydžių buvo nedaug didelių įmonių, nors abi rinkos yra labai suskaidytos ir jas sudaro daugiausia mažos ir vidutinės įmonės. Be to, tik Vakarų Europos šalių gamintojai buvo atrinkti kaip Sąjungos gamintojai, o valstybių narių, kuriose kainų lygis žemesnis, gamintojai nebuvo atrinkti.

83

Fliesen‑Zentrum priduria, kad didžiųjų Kinijos gamintojų ir mažųjų bei vidutinių Sąjungos įmonių kainų palyginimas pažeidžia vienodo požiūrio principą, pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 4 dalį. Dėl Sąjungos gamintojų pavyzdžių tipiškumo Fliesen‑Zentrum teigia, kad jie turi apimti bent 25 % visų Sąjungos gamintojų. Visų pirma, kiek tai susiję su pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta „mažesniojo muito“ taisyklė, pažymėtina, kad Sąjungos institucijos neteisingai nustatė priverstinio kainų mažinimo skirtumą.

84

Reikia priminti, kad pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalį žala nustatoma remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir „objektyviai ištyrus“ importo dempingo kaina kiekius, taip pat poveikį panašių produktų kainoms Sąjungos rinkoje ir tokio importo sąlygotą poveikį Sąjungos pramonei. Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, vertinant importo dempingo kaina poveikį kainoms, reikia nustatyti, ar Kinijos produktai dempingo kaina yra importuojami gerokai mažesnėmis kainomis, palyginti su Sąjungos pramonės panašių produktų kainomis.

85

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, nagrinėdamas Reglamento Nr. 917/2011 galiojimą, turi patikrinti, ar Sąjungos institucijos galėjo nuspręsti dėl tokio priverstinio kainų mažinimo.

86

Šiuo klausimu primintina, kad pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 dalį tyrimo mastas gali būti apribotas: arba tyrimui atrenkant tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką.

87

Primintina, kad nei pagal šią nuostatą, nei pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį, nei pagal vienodo požiūrio principą nereikalaujama naudoti tą patį metodą atrenkant Kinijos gamintojų ir Sąjungos gamintojų pavyzdžius. Priešingai, iš pagrindinio reglamento 17 straipsnio 2 dalies matyti, kad galutinį sprendimą dėl šalių, produktų tipų ar sandorių atrankos pagal išdėstytas atrankos nuostatas priima Komisija.

88

Šiuo atveju, kaip matyti iš Reglamento Nr. 917/2011 23 konstatuojamosios dalies ir kaip pažymėjo Komisija savo rašytinėse pastabose, dviejų skirtingų metodų naudojimą atrenkant Sąjungos ir Kinijos gamintojų pavyzdžius pateisina tai, kad šių pavyzdžių tikslai yra skirtingi. Iš tiesų, kiek tai susiję su eksportuojančiais Kinijos gamintojais, jų tikslas yra apimti kuo daugiau importo, kad kiekvienos produktų rūšies vidutinė apskaičiuota importo kaina būtų kuo artimesnė realiam vidurkiui ir kuo labiau atspindėtų Sąjungos pramonės patiriamą kainų spaudimą. Kalbant apie Sąjungos gamintojų pavyzdžius, pasakytina, kad tai padeda patikrinti, ar kiekvienos produktų rūšies vidutinė apskaičiuota importo kaina daro didelį poveikį visiems Sąjungos gamintojams, o gal yra speciali Sąjungos gamintojų kategorija, kuriai daromas konkretus poveikis.

89

Be to, visų pirma dėl Sąjungos gamintojų pavyzdžių primintina, kad iš laikinojo reglamento 11 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioms atrinktoms bendrovėms tenka 24 % visos bendradarbiaujančių gamintojų produkcijos ir 7 % visos Sąjungos produkcijos. Taip pat iš šio reglamento 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad, nepaisant gamintojo iš Lenkijos pasitraukimo, atrinktų gamintojų reprezentatyvumas pagal visus atrankos kriterijus liko didelis.

90

Be to, iš Reglamento Nr. 917/2011 18 konstatuojamosios dalies matyti, jog tam, kad atrinkti gamintojai būtų tipiški, jie neturi visiškai tiksliai atitikti geografinį pasiskirstymą ir valstybių narių gamintojų veiklos mastą; šis pasiskirstymas tėra tik vienas iš veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama užtikrinant tipiškumą. Todėl nereikia daryti išvados, kad Sąjungos institucijos privalėjo įtraukti Centrinės ar Rytų Europos įmonę, kad užtikrintų atrinktų gamintojų tipiškumą.

91

Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta Reglamento Nr. 917/2011 31 konstatuojamojoje dalyje ir kaip pažymėjo Komisija savo rašytinėse pastabose, Sąjungos pavyzdžiai atitinka apie 80 % Sąjungos produkcijos, o patikrinimas remiantis viešai prieinamais duomenimis parodė, kad įtraukus šių valstybių narių gamintoją nebūtų padarytas pastebimas poveikis žalos nustatymui.

92

Galiausiai dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonių, susijusių su faktu, kad galėjo būti nustatytas mažesnis muitas, jei priverstinis kainų mažinimas būtų nustatytas remiantis kitu pagrindu, pažymėtina, kad šis skirtumas ir dempingo skirtumas yra skirtingos sąvokos. Konkrečiai kalbant, pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalį antidempingo muito suma turėtų būti mažesnė už nustatytą dempingo skirtumą, jei šio mažesnio muito pakaktų Sąjungos pramonei padarytai žalai pašalinti. Taigi, kaip pažymėta Reglamento Nr. 917/2011 198 konstatuojamojoje dalyje, nustatant muito dydį pagal mažesniojo muito taisyklę turėtų būti naudojamas dempingo skirtumas. Iš to matyti, kad priverstinis kainų mažinimas neturi įtakos mažesniojo muito taisyklės, nurodytos šio straipsnio 4 dalyje, taikymui.

93

Todėl reikia nuspręsti, kad naudodamos atranką Sąjungos institucijos, atsižvelgiant į jų didelę diskreciją, nepažeidė nei pagrindinio reglamento 3 ir 17 straipsnių, nei vienodo požiūrio principo.

94

Remiantis visomis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad jį išnagrinėjus nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios turėtų įtakos Reglamento Nr. 917/2011 galiojimui.

95

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinį klausimą nepaaiškėjo jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos 2011 m. rugsėjo 12 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 917/2011, kuriuo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir laikinojo muito, nustatyto importuojamoms Kinijos Liaudies Respublikos kilmės keraminėms plytelėms, galutinis surinkimas, galiojimui.