—

Ingeniørforeningen i Danmark, veikiančios Poul Landin vardu ir atstovaujamos advokat K. Schioldann,

—

Tekniq, veikiančios ENCO A/S – VVS vardu ir atstovaujamos advokaterne C. Ketelsen, ir T. Lind-Larsen,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos M. Wolff, C. Thorning ir U. Melgaard,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Clausen ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 85), 2 straipsnio 2 dalies a punkto ir 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Ingeniørforeningen i Danmark, veikiančios P. Landin vardu, ir Tekniq, veikiančios ENCO A/S – VVS vardu, kilusį dėl to, kad Tekniq atmetė P. Landin prašymą dėl specialios išeitinės išmokos išmokėjimo.

3

Kaip teigiama Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje, jos „tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“.

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   1 dalies taikymo tikslais:

<…>“

5

Tos pačios direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis be kitų dalykų gali apimti:

<…>

2.   Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad amžiaus, kurio sulaukus suteikiama arba įgyjama teisė gauti senatvės ar invalidumo pensiją, nustatymas pagal profesinės socialinės apsaugos sistemas, įskaitant pagal šias sistemas nustatomą skirtingą darbuotojų amžių arba sudaromas darbuotojų grupes arba nustatomas darbuotojų kategorijas, ir pagal tokias sistemas aktuariniams apskaičiavimams taikomi su amžiumi susiję kriterijai nelaikomi diskriminacija dėl amžiaus, jei dėl to nepradedama diskriminuoti dėl lyties.“

6

Darbuotojų įstatymo (lov om retsforholdet mellem arbejdsgivere og funktionærer (funktionærloven)) 2a straipsnyje nustatytos toliau nurodomos nuostatos, susijusios su specialiomis išeitinėmis išmokomis:

„1.   Jei iš darbo atleidžiamas darbuotojas, kuris nuolat dirbo toje pačioje bendrovėje 12, 15 ar 18 metų, darbdavys, pasibaigus darbo sutarties galiojimui, darbuotojui išmoka sumą, kuri atitinkamai lygi vieno, dviejų arba trijų mėnesių atlyginimui.

2.   1 dalyje išdėstyta nuostata netaikoma, jei pasibaigus darbo sutarties galiojimui darbuotojas turi teisę į senatvės pensiją.

3.   Pasibaigus darbo sutarties galiojimui nemokama jokia išeitinė išmoka, jei darbuotojas gaus senatvės pensiją iš darbdavio ir jeigu į pensijų fondą jis įstojo nesulaukęs 50 metų amžiaus.

4.   3 dalies nuostatos netaikomos, jei išeitinės išmokos sumažinimo arba panaikinimo, kadangi darbdavys moka senatvės pensiją, klausimas 1996 m. liepos 1 d. yra reglamentuotas kolektyvinėje sutartyje.

5.   1 dalies reikalavimai mutatis mutandis taikomi ir neteisėto atleidimo iš darbo atveju.“

7

P. Landin, gimęs 1944 m. lapkričio 24 d., 1999 m. sausio 11 d. įsidarbino inžinieriumi pagal Darbuotojų įstatymo nuostatas.

8

2009 m. lapkričio 24 d., t. y. sulaukęs 65 metų, jis pateikė prašymą atidėti valstybinės senatvės pensijos mokėjimą, kad vėliau gautų didesnę pensijos sumą.

9

2011 m. lapkričio 30 d. atsakovė pagrindinėje byloje informavo P. Landin, kuriam tuo metu buvo 67 metai, apie savo sprendimą 2012 m. gegužės mėn. pabaigoje atleisti jį iš darbo pateikus įspėjimą prieš šešis mėnesius, kaip tai nustatyta Darbuotojų įstatymo nuostatose, ir atsižvelgiant į jo darbo stažą.

10

Kadangi P. Landin, sulaukęs daugiau nei 65 metų, turėjo teisę gauti valstybinę senatvės pensiją, atsakovė pagrindinėje byloje jam neišmokėjo specialios išeitinės išmokos, numatytos Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 1 dalyje, nes pagal šio įstatymo 2a straipsnio 2 dalį darbuotojas, turintis teisę gauti senatvės pensiją iš pensijų fondo, į kurį darbdavys mokėjo įmokas, praranda teisę į išmoką pagal minėto 2a straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į tai, ar jis ir toliau vykdo profesinę veiklą ir ar jis pateikė prašymą atidėti šios pensijos mokėjimą.

11

P. Landin toliau dirbo per visą įspėjimo laikotarpį, o jam pasibaigus normaliomis rinkos sąlygomis ir pagal Darbuotojų įstatymą įsidarbino purkštuvų inžinieriumi pas kitą darbdavį.

12

Siekdamas, kad jam būtų išmokėta speciali išeitinė išmoka, jis pagal Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 1 dalį inicijavo procedūrą ir tvirtino, kad atsisakymas išmokėti šią išmoką prieštarauja Sąjungos teisei.

13

Šiomis aplinkybėmis Østre Landsret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2000/78] 2 ir 6 straipsniuose nustatytas tiesioginės arba netiesioginės diskriminacijos draudimas dėl amžiaus turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė negali palikti tokios teisinės padėties, pagal kurią darbdavys, atleidęs iš darbo darbuotoją, toje pačioje bendrovėje be pertraukos išdirbusį 12, 15 ar 18 metų, privalo pasibaigus darbuotojo darbo sutarties galiojimui išmokėti sumą, lygią atitinkamai vieno, dviejų ar trijų mėnesių atlyginimui, tačiau ši išmoka nemokama, jei darbuotojas, pasibaigus darbo sutarties galiojimui, turi teisę gauti senatvės pensiją pagal bendrąją pensijų sistemą?“

14

Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalies taikymas lemia skirtingą požiūrį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį.

15

Šioje byloje Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalimi iš tam tikrų darbuotojų faktiškai atimama teisė į specialią išeitinę išmoką remiantis tik tuo, kad jie atleidimo iš darbo dieną gali pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad galimybė pasinaudoti teise į tokią pensiją suteikiama su sąlyga, kad pasiektas minimalus amžius, kuris darbuotojams, gimusiems iki 1954 m., yra 65 metai. Taigi ši nuostata grindžiama kriterijumi, kuris neatskiriamas nuo darbuotojų amžiaus (pagal analogiją žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, C‑499/08, EU:C:2010:600, 23 punktą).

16

Iš to matyti, kad nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje įtvirtintas amžiaus kriterijumi tiesiogiai grindžiamas skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ir 2 straipsnio 2 dalies a punktą.

17

Reikia išnagrinėti, ar šis požiūrio skirtumas gali būti pateisinamas.

18

Iš tiesų Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje paaiškinta, kad valstybės narės gali nustatyti, jog skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jis objektyviai ir tinkamai pateisinamas teisėtais tikslais, įskaitant teisėtus užimtumo, darbo rinkos ir profesinio mokymo politikos tikslus, o šių tikslų siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (Sprendimo Schmitzer, C‑530/13, EU:C:2014:2359, 37 punktas).

19

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti ne tik konkretų socialinės ir užimtumo politikos tikslą, bet ir priemones, kurios būtų tinkamos jam pasiekti (Sprendimo Specht ir kt., C‑501/12–C‑506/12, C‑540/12 ir C‑541/12, EU:C:2014:2005, 46 punktas ir jame nurodyta teismų praktika ir Sprendimo Schmitzer, EU:C:2014:2359, 38 punktas).

20

Siekiant įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos tikslo teisėtumą, pažymėtina, viena vertus, kad specialiomis išeitinėmis išmokomis siekiama, kaip tai remdamasis Darbuotojų įstatymo projekto motyvų santrauka nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, padėti vyresnio amžiaus darbuotojams, turintiems didelį darbo pas tą patį darbdavį stažą, susirasti naują darbą. Kita vertus, nors teisės aktų leidėjas siekė mokėti šią išmoką tik darbuotojams, kurie atleidimo iš darbo dieną negalėjo pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, iš šio teisės akto parengiamųjų darbų, kuriuos citavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, matyti, jog šis apribojimas grindžiamas išvada, kad asmenys, galintys pasinaudoti teise į senatvės pensiją, paprastai nusprendžia pasitraukti iš darbo rinkos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 27 punktą).

21

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalyje nustatytu apribojimu siekiama garantuoti, kad darbdaviai nemokės atleistiems darbuotojams, turintiems didelį darbo stažą, dvigubos kompensacijos, kuri nepadės siekti jokio tikslo užimtumo politikos srityje.

22

Darbuotojų, turinčių didelį stažą įmonėje, apsaugos ir profesinės reintegracijos pagalbos tikslas, kurio siekiama skiriant specialią išeitinę išmoką, priklauso teisėtų tikslų socialinės politikos ir užimtumo srityse kategorijai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį (Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 29 punktas).

23

Pagal šią nuostatą tie tikslai gali pateisinti nuo diskriminavimo dėl amžiaus draudimo principo nukrypstantį skirtingą požiūrį, susijusį visų pirma su „specialių sąlygų nustatymu siekiant įsidarbinti[,] įskaitant atleidimo iš darbo ir apmokėjimo sąlygas, vyresnio amžiaus darbuotojams, siekiant paskatinti jų profesinę integraciją arba užtikrinti jų apsaugą“.

24

Todėl toks tikslas, kaip numatytasis pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje, iš principo turi būti laikomas „pagal nacionalinę teisę“„objektyviai ir tinkamai“ pateisinančiu skirtingą požiūrį dėl amžiaus, kaip tai numatyta Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje (Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 31 punktas).

25

Pagal minėtą nuostatą dar reikia patikrinti, ar priemonės, kurios buvo įgyvendintos siekiant šio tikslo, yra „tinkamos ir būtinos“. Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalis leidžia pasiekti teisės aktų leidėjo nustatytus tikslus užimtumo politikos srityje ir taip nepadaroma pernelyg didelė žala teisėtiems interesams darbuotojų, kurie dėl šios nuostatos praranda teisę į šią išmoką, nes gali pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 32 punktą).

26

Šiuo klausimu pabrėžtina, kad valstybės narės turi didelę diskreciją pasirinkti priemones, kurios būtų tinkamos pasiekti jų tikslams socialinės politikos ir užimtumo srityse. Tačiau dėl šios diskrecijos nediskriminavimo dėl amžiaus principo įgyvendinimas neturi tapti beprasmis (Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 33 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

27

Taigi skirti specialias išeitines išmokas vien darbuotojams, kurie atleidimo iš darbo dieną negalės pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, nėra neprotinga atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą – suteikti didesnę apsaugą darbuotojams, kurių perėjimas į naują darbo vietą yra opus klausimas, atsižvelgiant į jų darbo stažą įmonėje. Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalis taip pat leidžia apriboti piktnaudžiavimo galimybes, pavyzdžiui, neleisti darbuotojui pasinaudoti išmoka, skirta padėti susirasti naują darbą, nors iš tiesų jis ketina išeiti į pensiją (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 34 punktą).

28

Todėl darytina išvada, kad tokia nuostata, kokia įtvirtinta Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalyje, nėra akivaizdžiai netinkama siekiant teisės aktų leidėjo nustatyto teisėto užimtumo politikos tikslo.

29

Reikia patikrinti, ar ši priemonė viršija tai, kas būtina siekiant teisės aktų leidėjo užsibrėžto tikslo.

30

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad teisės aktų leidėjas suderino darbuotojų, kurie, atsižvelgiant į stažą įmonėje, paprastai yra vyresnio amžiaus, apsaugą su jaunesnių darbuotojų, kurie neturi teisės į specialias išeitines išmokas, apsauga. 2004 m. lapkričio 22 d. Įstatymo Nr. 1417, kuriuo Direktyva 2000/78 buvo perkelta į nacionalinę teisę, parengiamieji darbai šiuo klausimu rodo, kad teisės aktų leidėjas atsižvelgė į tai, kad speciali išeitinė išmoka, kaip darbuotojų kategorijos, apibrėžtos atsižvelgiant į jų darbo stažą, sustiprintos apsaugos priemonė, yra tam tikra skirtingo požiūrio, nepalankaus jauniausiems darbuotojams, forma. Danijos vyriausybė pažymėjo, kad Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalyje nustatytos specialios išeitinės išmokos taikymo srities apribojimas leidžia neviršijant to, kas būtina, priimti socialinės politikos priemonę, kuri netaikoma jauniausiems darbuotojams.

31

Be to, pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone siekiama užtikrinti, atsižvelgiant į proporcingumo principą ir būtinybę kovoti su piktnaudžiavimais, kad speciali išeitinė išmoka būtų mokama tik asmenims, kuriems ji skirta, t. y. tiems asmenims, kurie ir toliau nori užsiimti profesine veikla, tačiau kuriems dėl amžiaus paprastai sunkiau susirasti naują darbą. Ši priemonė taip pat leidžia išvengti to, kad speciali išeitinė išmoka būtų mokama asmenims, galintiems, be kita ko, pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą.

32

Iš šių aplinkybių matyti, kad Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalis tiek, kiek ja darbuotojams, kurie atleidimo iš darbo dieną pradės gauti senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, nesuteikiama teisė į specialią išeitinę išmoką, neviršija to, kas būtina, siekiant jos tikslų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 40 punktą).

33

Tačiau reikia išnagrinėti, ar šią išvadą gali paneigti ta aplinkybė, kad šia nuostata asmenims, kurie faktiškai gaus senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, prilyginami asmenys, kurie turi teisę į tokią pensiją (pagal analogiją žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 41 punktą).

34

Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudimas pasinaudoti specialia išeitine išmoka netaikomas darbuotojams, kurie atleidimo iš darbo dieną yra įgiję teisę į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą. Reikia išnagrinėti, ar minėtu draudimu neviršijama tai, kas būtina užsibrėžtiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 42 punktą).

35

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir Danijos vyriausybės paaiškinimų matyti, kad šis draudimas grindžiamas idėja, jog paprastai darbuotojai pasitraukia iš darbo rinkos, kai tik turi galimybę pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą. Atsižvelgiant į šį su amžiumi susijusį vertinimą, darbuotojas, kuris, nors ir tenkina reikalavimus, kad gautų senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, pageidauja jos laikinai atsisakyti, kad toliau tęstų savo profesinę karjerą, negali gauti specialios išeitinės išmokos, nors ji skirta jam apsaugoti. Taigi siekiant teisėto tikslo išvengti, kad ši išmoka nebūtų mokama asmenims, kurie neieško naujos darbo vietos, tačiau kurie gaus keičiamąsias pajamas senatvės pensijos pagal bendrąją sistemą forma, dėl nagrinėjamos priemonės iš atleistų iš darbo darbuotojų, kurie nori likti darbo rinkoje, atimama teisė į šią išmoką vien dėl to, kad jie, visų pirma atsižvelgiant į amžių, gali gauti tokią pensiją (žr. Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark, EU:C:2010:600, 44 punktą).

36

Sprendimo Ingeniørforeningen i Danmark (EU:C:2010:600), kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo atsisakymą išmokėti išeitinę išmoką, kaip ji suprantama pagal Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 3 dalį, kai darbuotojas išėjimo iš darbo dieną turėjo galimybę pasinaudoti jo darbdavio mokama senatvės pensija pasibaigus darbo sutarties galiojimui, 45 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog dėl šios nuostatos tokiam darbuotojui vėliau tampa sunkiau pasinaudoti savo teise dirbti, nes pereidamas į naują darbo vietą tokios išmokos jis negauna. Šio sprendimo 46 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad suinteresuotieji darbuotojai gali būti priversti sutikti gauti mažesnę senatvės pensiją ir todėl ilgą laikotarpį prarasti nemenkas pajamas.

37

Tačiau konstatuotina, kad ginčas pagrindinėje byloje skiriasi nuo nagrinėto byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Ingeniørforeningen i Danmark (EU:C:2010:600).

38

Kadangi minėtoje byloje nagrinėta senatvės pensija galėjo būti mokama nuo 60 metų amžiaus, kiekvienas šio amžiaus sulaukęs darbuotojas savo išėjimo iš darbo dieną galėjo pasinaudoti teise tik į mažesnę pensijos sumą, palyginti su ta, kurią jis būtų galėjęs gauti, jeigu būtų išdirbęs iki nustatyto pensinio amžiaus. Todėl tokiam darbuotojui kilo rizika, jog pirma laiko išėjus į pensiją senatvės pensija gali būti sumažinta.

39

Taip nėra šioje pagrindinėje byloje, kuri susijusi su teisės gauti specialią išeitinę išmoką nesuteikimu, kai darbuotojas turi galimybę išėjimo į darbo dieną gauti senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, tokia išmoka siekiama patenkinti poreikius atleisto darbuotojo, kuris pagal nacionalinius aktus sulaukė pensinio amžiaus. Laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2023 m. pensinis amžius yra 65 metai, o iki 2027 m. jis palaipsniui bus didinamas iki 67 metų.

40

Iš tiesų, pažymėtina, kad rizika, jog pirma laiko išėjus į pensiją senatvės pensija gali būti sumažinta, iš principo nesusijusi su darbuotojais, kurie, kaip P. Landin, darbo sutarties galiojimo pasibaigimo dieną yra sulaukę 67 metų ir gali pasinaudoti teise gauti senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą.

41

Be to, kadangi speciali išeitinė išmoka yra vienkartinė išmoka, atitinkanti vieną, dviejų arba trijų mėnesių atlyginimo dydį, neatrodo, kad tokia nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, lemtų nemenkų pajamų praradimą ilgą laikotarpį.

42

Šiuo klausimu ginčas pagrindinėje byloje taip pat skiriasi nuo ginčo byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Dansk Jurist- og Økonomforbund (C‑546/11, EU:C:2013:603) – toje byloje 65 metų amžiaus sulaukusiems valstybės tarnautojams, turintiems teisę į senatvės pensiją, buvo atsisakyta trejus metus mokėti atlyginimo dydžio išmoką.

43

Šių išvadų nepaneigia ta aplinkybė, kad toks darbuotojas, kaip P. Landin, savo senatvės pensijos dydį gali pasididinti dirbdamas net ir sulaukęs nustatyto pensinio amžiaus. Iš tiesų pažymėtina, kad, kaip atsakydama į teismo posėdyje pateiktą klausimą nurodė Danijos vyriausybė, senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą galima gauti ir tuomet, kai tęsiama profesinė veikla. Šios pensijos mokėjimas taip pat gali būtų sustabdytas, kad būtų galima toliau vykdyti profesinę veiklą ir taip galiausiai padidinti minėtos pensijos sumą.

44

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į šio sprendimo 40 ir 41 punktuose nurodytas aplinkybes, kurių tikslumą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia priemonė, kaip numatyta Darbuotojų įstatymo 2a straipsnio 2 dalyje, negali padaryti pernelyg didelio poveikio teisėtiems įprasto pensinio amžiaus sulaukusių darbuotojų lūkesčiams.

45

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, pagal kurias darbdavys, atleidęs iš darbo darbuotoją, toje pačioje įmonėje be pertraukos išdirbusį 12, 15 ar 18 metų, privalo, pasibaigus šio darbuotojo darbo sutarties galiojimui, išmokėti sumą, lygią atitinkamai vieno, dviejų ar trijų mėnesių atlyginimui, tačiau ši išmoka nemokama, jei minėtas darbuotojas, pasibaigus jo darbo sutarties galiojimui, turi galimybę pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, jeigu, pirma, tos normos yra objektyviai ir tinkamai pagrįstos teisėtu tikslu, susijusiu su užimtumo ir darbo rinkos politika, ir, antra, jos yra tinkama ir būtina priemonė įgyvendinant šį tikslą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a punktą ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jie nedraudžia tokių nacionalinės teisės normų, kaip nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, pagal kurias darbdavys, atleidęs iš darbo darbuotoją, toje pačioje įmonėje be pertraukos išdirbusį 12, 15 ar 18 metų, privalo, pasibaigus šio darbuotojo darbo sutarties galiojimui, išmokėti sumą, lygią atitinkamai vieno, dviejų ar trijų mėnesių atlyginimui, tačiau ši išmoka nemokama, jei minėtas darbuotojas, pasibaigus jo darbo sutarties galiojimui, turi galimybę pasinaudoti teise į senatvės pensiją pagal bendrąją sistemą, jeigu, pirma, tos normos yra objektyviai ir tinkamai pagrįstos teisėtu tikslu, susijusiu su užimtumo ir darbo rinkos politika, ir, antra, jos yra tinkama ir būtina priemonė įgyvendinant šį tikslą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra šiuo atveju.