—

Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank, atstovaujamos H. van der Most,

—

L. F. Evans, atstovaujamos advocaat N. Matt,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer, M. Bulterman ir M. Gijzen,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, padedamo profesoriaus A. Silva Rocha,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3) ir iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006 (OL L 392, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 2, 3 ir (arba) 16 straipsnių išaiškinimo, taip pat papildomai dėl 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 1 t., p. 15) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Raad van bestuur van de Sociale verzekeringsbank (toliau – Svb) ir Didžiosios Britanijos pilietės L. F. Evans ginčą dėl teisių į pensiją skaičiavimo už laikotarpį, kai ji dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate Amsterdame (Nyderlandai) ir naudojosi privilegijuotojo asmens statusu, dėl kurio, be kita ko, buvo atleista nuo visų socialinio draudimo įmokų, taigi nebuvo draudžiama pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą.

3

Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių, sudarytos 1963 m. balandžio 24 d. Vienoje (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 596 t., p. 261; toliau – 1963 m. Vienos konvencija), 1 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Šioje Konvencijoje vartojamų sąvokų reikšmė:

„konsulinė įstaiga“ yra bet kuris generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra;

<…>

<…>

3.   Konsulinių įstaigų narių, kurie yra valstybės, kurioje yra ta konsulinė įstaiga, piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, ypatingam statusui taikomas šios Konvencijos 71 straipsnis.“

4

Šios konvencijos 48 straipsnis „Išimtys iš socialinio aprūpinimo sistemos“ suformuluotas taip:

„1.   Jei tai neprieštarauja šio straipsnio 3 punkto nuostatoms, konsulinės įstaigos nariai, kiek tai susiję su jų tarnyba atstovaujamajai valstybei, bei kartu gyvenantys jų šeimų nariai yra atleidžiami nuo priimančiojoje valstybėje galiojančių socialinio aprūpinimo prievolių.

2.   Atleidimas, numatytas šio straipsnio 1 punkte, taip pat taikomas privatiems namų darbininkams, dirbantiems tik konsulinės įstaigos nariams, jei:

3.   Konsulinės įstaigos nariai, įdarbinę asmenis, kuriems nėra taikomas šio straipsnio 2 punkte numatytas atleidimas, turi vykdyti priimančiosios valstybės darbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles.

4.   Atleidimas nuo prievolių, numatytas šio straipsnio 1 ir 2 punktuose, neužkerta kelio savanoriškai dalyvauti priimančiosios valstybės socialinio aprūpinimo sistemoje, jei toks dalyvavimas yra leidžiamas.“

5

Minėtos konvencijos 71 straipsnyje „Priimančiosios valstybės piliečiai ir nuolatiniai gyventojai“ nustatyta:

„1.   Išskyrus papildomas lengvatas, privilegijas ir imunitetus, kuriuos suteikia priimančioji valstybė, konsuliniai pareigūnai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi tik imunitetu nuo jurisdikcijos ir asmens neliečiamybe už oficialius veiksmus, atliktus vykdant konsulines funkcijas, bei privilegija, numatyta 44 straipsnio 3 punkte. Priimančiosios valstybės įsipareigojimas, numatytas 42 straipsnyje, taikomas ir šiems konsuliniams pareigūnams. Jei tokiam konsuliniam pareigūnui iškeliama baudžiamoji byla, išskyrus atvejus, kai jis yra sulaikytas ar laikomas suimtas, procesas turi vykti kiek įmanoma mažiau kliudant atlikti konsulines funkcijas.

2.   Kiti konsulinės įstaigos nariai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar jos nuolatiniai gyventojai, jų šeimų nariai <...> naudojasi tik tomis lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kuriuos jiems suteikia priimančioji valstybė. <...>“

6

1985 m. gruodžio 17 d. Nyderlandų Karalystė įteikė Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui savo 1963 m. Vienos konvencijos ratifikavimo raštą; konvencija Nyderlandų Karalystėje įsigaliojo 1986 m. sausio 16 d.

7

Pagal Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 2 dalį darbuotojas, kuris yra valstybės narės pilietis, kitose valstybėse narėse naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis kaip ir vietiniai darbuotojai.

8

Reglamento Nr. 1408/71 5 ir 8 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„kadangi tokiu derinimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį pagal skirtingus nacionalinės teisės aktus darbuotojams, gyvenantiems valstybėse narėse, ir jų išlaikytiniams bei maitintojo netekusiems asmenims, kurie buvo jų išlaikomi;

<...>

kadangi pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir savarankiškai dirbantiems asmenims, judantiems Bendrijoje, turėtų būti taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų.“

9

Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio a punkte nustatyta, kad šiame reglamente sąvoka „pagal darbo sutartį dirbantis asmuo“ reiškia bet kurį asmenį, apdraustą privalomu arba neprivalomu nuolatiniu draudimu nuo vieno ar daugiau draudiminių įvykių, kuriuos apima pagal darbo sutartį dirbančių asmenų socialinės apsaugos sistemos.

10

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ar savarankiškai dirbantiems asmenims ar studentams, kuriems yra taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai arba asmenys be pilietybės ar pabėgėliai, gyvenantys kurios nors valstybės narės teritorijoje, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims.“

11

Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalyje teigiama:

„Laikantis šio reglamento specialių nuostatų[, asmenims], kuriems taikomas šis reglamentas, pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis išmokomis, kaip ir valstybės piliečiai.“

12

Reglamento Nr. 1408/71 II antraštinės dalies „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ 13 straipsnyje „Bendrosios taisyklės“ numatyta:

„1.   Laikantis 14c ir 14f straipsnių, asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.“

2.   Laikantis 14–17 straipsnių:

<...>“

13

Šio reglamento 16 straipsnis „Specialios taisyklės, taikomos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims bei Europos Bendrijų pagalbiniams darbuotojams“ suformuluotas taip:

„1.   13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos taikomos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims bei tokių atstovybių ar įstaigų privačiai dirbantiems asmenims.

2.   Tačiau pagal darbo sutartį dirbantys asmenys, kuriems taikoma 1 dalis ir kurie yra valstybės narės piliečiai, tos valstybės atsiųsti ar akredituoti, gali pasirinkti, kad jiems būtų taikomi šios valstybės teisės aktai. Tokia pasirinkimo teisė gali būti pratęsta kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje ir neturi grįžtamosios galios.

<...>“

14

Reglamentas Nr. 1408/71 nuo 2010 m. gegužės 1 d. neteko galios ir buvo pakeistas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72). Tačiau pastarasis reglamentas pagrindinėje byloje netaikytinas.

15

Bendrojo senatvės pensijų įstatymo (Algemene Ouderdomswet, Stb. 1956, Nr. 281, toliau ‐ AOW) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą draudžiami, be kita ko, Nyderlandų gyventojai. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „nukrypstant nuo 1 ir 2 dalių, apdraustųjų asmenų kategorija gali būti išplėsta arba susiaurinta bendruoju administraciniu aktu arba jį įgyvendinančiais teisės aktais“.

16

Remdamosi AOW 6 straipsnio 3 dalimi, 1976, 1989 ir 1998 metais Nyderlandų valdžios institucijos priėmė keletą nutarimų dėl socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijos išplėtimo ir susiaurinimo.

17

Taikant šiuos nutarimus dėl socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijos išplėtimo ir susiaurinimo, konsuliniai tarnautojai ir darbuotojai, įskaitant administracinio personalo darbuotojus, pagal socialinės apsaugos sistemą nedraudžiami, nebent jie turi Nyderlandų pilietybę arba, remiantis nuo 1989 m. liepos 1 d. galiojančiais nutarimais, nuolat gyvena Nyderlanduose.

18

Dėl šio nuolatinio gyventojo statuso Nyderlandų valdžios institucijos iš pradžių manė, kad konsuliniai darbuotojai, kaip jie suprantami pagal 1963 m. Vienos konvencijos 1 straipsnio e punktą, gyvenantys Nyderlanduose, tačiau turintys užsienio pilietybę, negali būti laikomi nuolatiniais gyventojais, kaip tai suprantama pagal 1963 m. Vienos konvencijos 1 straipsnio 3 dalį ir 71 straipsnį, todėl naudojasi šios konvencijos 48 straipsnyje numatytu privilegijuotojo asmens statusu.

19

Nuo 1987 m. rugpjūčio 1 d. Nyderlandų valdžios institucijos pakeitė savo vertinimą ir laikėsi nuomonės, kad vietiniai personalo darbuotojai, kurie įdarbinimo momentu gyveno Nyderlanduose ilgiau nei vienus metus, turi būti laikomi nuolatiniais gyventojais, todėl jie negali naudotis privilegijuotojo asmens statusu pagal 1963 m. Vienos konvenciją. Siekdamos nepakenkti jau susiklosčiusioms teisinėms situacijoms, Nyderlandų valdžios institucijos nusprendė, kad šis pakeitimas nedaro poveikio asmenims, kurie iki 1987 m. rugpjūčio 1 d. jau dirbo konsulinėje įstaigoje. Tačiau 1999 m. Nyderlandų užsienio reikalų ministerija tokiems asmenims, kurie iki 1987 m. rugpjūčio 1 d. jau dirbo konsulate ar ambasadoje Nyderlanduose, leido iki 1999 m. gruodžio 15 d. nuspręsti, ar jie nori būti apdrausti pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą.

20

Britanijos pilietybę turinti L. F. Evans 1972–1973 m. dirbo Jungtinėje Karalystėje, tais pačiais metais ji apsigyveno Nyderlanduose, kur pirmiausia dirbo keliose bendrovėse, vėliau iki 1980 m. balandžio mėn. – Jungtinės Karalystės generaliniame konsulate Roterdame (Nyderlandai).

21

Nuo 1980 m. lapkričio 17 d. L. F. Evans dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate Amsterdame kaip administracinio ir techninio personalo darbuotoja, kaip tai suprantama pagal 1963 m. Vienos konvencijos 1 straipsnio 1 dalies e punktą; nuo įdarbinimo pradžios jos darbdavys apdraudė ją sveikatos draudimu Nyderlanduose įsteigtoje vienoje privačioje draudimo bendrovėje.

22

Manydama, kad L. F. Evans negali būti laikoma nuolatine Nyderlandų gyventoja, kaip tai suprantama pagal 1963 m. Vienos konvencijos 1 straipsnio 3 dalį, Užsienio reikalų ministerija nuo jos įdarbinimo pradžios suteikė jai privilegijuotojo asmens statusą pagal 1963 m. Vienos konvenciją, dėl kurio ji, be kita ko, buvo atleista nuo daugelio mokesčių ir socialinių įmokų mokėjimo. Todėl nuo šios datos L. F. Evans nebuvo apdrausta jokios rūšies socialiniu draudimu.

23

1999 m. Nyderlandų valdžios institucijos suteikė L. F. Evans šio sprendimo 19 punkte numatytą galimybę pasirinkti, ar išlaikyti savo privilegijuotojo asmens statusą, ar ateityje prisijungti prie bendrosios Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos. Tų pačių metų gruodžio 5 d. ji nusprendė išsaugoti savo privilegijuotojo asmens statusą pateikdama tokį paaiškinimą: „Aš noriu išsaugoti savo privilegijuotojo asmens statusą, o tai reiškia, kad aš nesu apdrausta pagal Nyderlandų socialinio draudimo sistemą, todėl neturiu teisės gauti pagal šią sistemą numatytų išmokų.“

24

2008 m. L. F. Evans kreipėsi į Svb prašydama nurodyti laikotarpius, kuriais ji buvo draudžiama pensijos draudimu pagal AOW, reikalingus jos būsimai pensijai apskaičiuoti. 2008 m. kovo 27 d.Svb nurodė, kad laikosi nuomonės, jog L. F. Evans buvo apdrausta laikotarpiu nuo 1973 iki 1980 m., bet ne laikotarpiu, kai dirbo Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate. Šiuo klausimu Svb rėmėsi tuo, kad Reglamentas Nr. 1408/71 L. F. Evans netaikomas, nes Jungtinės Amerikos Valstijos nėra Europos Sąjungos valstybė narė, ir kad pagal Nyderlandų teisės aktus, kurie yra vieninteliai taikytini tokioje situacijoje, konsuliniai darbuotojai ir administracinio personalo darbuotojai nėra apdrausti socialiniu draudimu, nebent jie turi Nyderlandų pilietybę.

25

Tuomet dėl Svb sprendimo L. F. Evans pateikė administracinį skundą, tačiau jis buvo pripažintas nepagrįstu; vėliau ji užginčijo šį sprendimą Rechtbank Amsterdam. 2011 m. kovo 15 d. sprendimu tas teismas nusprendė, kad laikotarpiu nuo 1980 m. lapkričio 18 d. iki 2008 m. kovo 12 d. L. F. Evans turėjo būti laikoma apdrausta pagal AOW, nes pagal Reglamento Nr. 1408/71 3 straipsnį, atsižvelgiant į Sprendimą Boukhalfa (C‑214/94, EU:C:1996:174), reikalaujama L. F. Evans turimą Britanijos pilietybę prilyginti Nyderlandų pilietybei. Be to, minėtas teismas nurodė, kad L. F. Evans turėjo būti laikoma nuolatine gyventoja, o privilegijuotojo asmens statuso turėjimas šiuo atveju neturėjo jokios reikšmės.

26

Dėl to sprendimo Svb pateikė apeliacinį skundą Centrale Raad van Beroep.

27

Kilus klausimui, ar tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės ir, be to, ar netiesioginės diskriminacijos atveju tai būtų pateisinama, Centrale Raad van Beroep nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

28

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori iš esmės sužinoti, ar Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnis, nagrinėjamas kartu su šio reglamento 16 straipsniu, gali būti aiškinamas taip, kad laikotarpiu, kai valstybės narės pilietis dirbo trečiosios valstybės konsulinėje įstaigoje, esančioje valstybėje narėje, kurios pilietybės neturi, tačiau kurioje nuolat gyvena, ši valstybė narė gali tokį pilietį laikyti asmeniu, kuriam netaikomi valstybės narės teisės aktai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir dėl to jis nepatenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį.

29

Iš pradžių reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra vienos iš valstybių narių piliečiai.

30

Šioje byloje neginčijama, kad L. F. Evans yra valstybės narės pilietė ir kad byloje nagrinėjamu laikotarpiu ji nebuvo apdrausta jokios rūšies valstybės narės socialiniu draudimu nuo tada, kai pradėjo dirbti Jungtinių Amerikos Valstijų generaliniame konsulate.

31

Todėl reikia įvertinti, ar tokioje situacijoje, kokioje yra L. F. Evans, asmuo, kuris dirba trečiosios valstybės konsulinėje įstaigoje, esančioje valstybėje narėje, kurios pilietybės neturi, tačiau kurioje nuolat gyvena, turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomi šios valstybės narės teisės aktai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalį.

32

Todėl reikia konstatuoti, kad tokia situacija, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, skiriasi nuo tos, dėl kurios priimtas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas Sprendimas Boukhalfa (EU:C:1996:174), nes ta byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su valstybės narės piliečiu, dirbančiu valstybės narės ambasadoje, esančioje trečiosios valstybės teritorijoje.

33

Be to, reikia priminti, kad, viena vertus, Sąjungos teisė iš principo nedaro poveikio valstybių narių kompetencijai nustatyti savo socialinės apsaugos sistemas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Salgado González, C‑282/11, EU:C:2013:86, 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

34

Kadangi nėra suderintų teisės nuostatų Sąjungos lygmeniu, kiekvienos valstybės narės teisės aktuose iš principo turi būti nustatytos teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą arba draudimo vienoje iš šios sistemos sričių sąlygos (šiuo klausimu žr. sprendimų van Pommeren‑Bourgondiën, C‑227/03, EU:C:2005:431, 33 punktą ir Bakker, C‑106/11, EU:C:2012:328, 32 punktą).

35

Kita vertus, primintina, kad Sąjungos teisė turi būti aiškinama atsižvelgiant į taikytinas tarptautinės teisės normas, nes ši teisė yra Sąjungos teisinės sistemos dalis ir saisto jos institucijas (šiuo klausimu žr. sprendimų Racke, C‑162/96, EU:C:1998:293, 45 ir 46 punktus, taip pat Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 291 punktą).

36

Taigi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 52 punkte, sąvoka „valstybės narės teisės aktų taikymas asmeniui“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnį, turi būti aiškinama atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės paprotinės teisės nuostatas (pagal analogiją žr. Sprendimo Salemink, C‑347/10, EU:C:2012:17, 31 punktą), t. y. 1963 m. Vienos konvenciją, kuria kodifikuojama konsulinių santykių teisė, įtvirtinti esminiai principai ir taisyklės, kurie padeda valstybėms palaikyti taikius santykius ir kurių laikosi viso pasaulio tautos, nesvarbu, koks jų tikėjimas, kultūra ir politinės pažiūros [žr. 1980 m. gegužės 24 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo byloje dėl Jungtinių Valstijų diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane (Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Iraną), Recueil des arrêts, avis consultatifs et ordonnances 1980, p. 3, 45 punktą].

37

Dėl konsuliniam personalui taikytinos socialinės apsaugos sistemos 1963 m. Vienos konvencijos 48 straipsnyje numatyta, kad konsulinės įstaigos nariai, kiek tai susiję su jų tarnyba atstovaujamajai valstybei, iš esmės yra atleidžiami nuo priimančiojoje valstybėje galiojančių socialinės apsaugos sistemos nuostatų taikymo, o šios Konvencijos 71 straipsnio 2 dalyje pripažįstama, kad konsulinės įstaigos nariai, kurie yra priimančiosios valstybės piliečiai ar nuolatiniai gyventojai, naudojasi lengvatomis, privilegijomis ir imunitetais, kuriuos jiems suteikia ši valstybė.

38

Šiuo atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad laikotarpiu iki 1987 m. rugpjūčio 1 d. Nyderlandų teisės aktuose buvo numatyta, jog konsuliniai pareigūnai ir darbuotojai, kurie nėra Nyderlandų piliečiai, socialiniu draudimu nedraudžiami, o laikotarpiu po šios datos konsuliniai pareigūnai ir darbuotojai, nuolat gyvenantys Nyderlanduose, draudžiami, numatant darbuotojams, kurie buvo įdarbinti iki 1987 m rugpjūčio 1 d., galimybę pasirinkti sistemą, pagal kurią jie ir toliau galėtų būti nedraudžiami Nyderlandų socialiniu draudimu, tai yra sistemą, kurią pasirinko L. F. Evans.

39

Tai rodo, kad Nyderlandų Karalystė sutiko pasinaudoti 1963 m. Vienos konvencijos 71 straipsnio 2 dalyje pasiūlyta galimybe atleisti tam tikrus konsulinių įstaigų personalo narius, kaip antai L. F. Evans, nuo Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos prievolių.

40

Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad tokioje situacijoje, kokioje yra L. F. Evans, konsulinės įstaigos personalo nariui laikotarpiu, kai jis dirba trečiosios valstybės konsulinėje įstaigoje, netaikomi atitinkamos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnį, todėl jis nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

41

Šios išvados nepaneigia Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnis, nagrinėjamas atsižvelgiant į atitinkamas 1963 m. Vienos konvencijos nuostatas.

42

Šiuo klausimu L. F. Evans tvirtina, kad jai taikomi Nyderlandų teisės aktai pagal šio straipsnio pirmą dalį, pagal kurią šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatos taikomos diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų aptarnaujančiajam personalui ir tokių atstovybių ar įstaigų privačiai dirbantiems asmenims.

43

Šiuo klausimu pabrėžtina, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto tikslas nėra nustatyti teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą sąlygų. Kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkte nurodytos teismų praktikos, šios sąlygos turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose (žr. sprendimų Kits van Heijningen, C‑2/89, EU:C:1990:183, 19 punktą ir Salemink, EU:C:2012:17, 38 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

44

Nors valstybės narės išlaiko kompetenciją nustatyti draudimo pagal socialinės apsaugos sistemas sąlygas, ja naudodamosi jos turi laikytis Sąjungos teisės. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą sąlygos negali lemti to, jog nacionalinės teisės aktai būtų netaikomi asmenims, kuriems jie taikytini pagal Reglamentą Nr. 1408/71 (žr. sprendimų Salemink, EU:C:2012:17, 40 punktą ir Bakker, EU:C:2012:328, 33 punktą). Todėl dėl Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punkto prieš šioje nuostatoje numatytus asmenis negalima remtis nacionalinės teisės akto norma, pagal kurią šiame teisės akte numatyta socialinės apsaugos sistema taikoma su sąlyga, kad asmuo gyvena atitinkamoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. sprendimų Salemink, EU:C:2012:17, 45 punktą ir Bakker, EU:C:2012:328, 35 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

45

Tačiau minėta Teisingumo Teismo praktika negali nulemti to, kad darbuotojo priklausymas valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/71, šiame reglamente nustatomas savarankiškai, nepaisant priklausymą socialinės apsaugos sistemai reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų.

46

Kalbant konkrečiau apie Reglamento Nr. 1408/71 16 straipsnyje nurodytą diplomatinių atstovybių arba konsulinių įstaigų aptarnaujantįjį personalą, reikia konstatuoti, kad šiame straipsnyje, kaip ir šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte, kaip aiškiai matyti iš minėto reglamento II antraštinės dalies pavadinimo ir minėto 16 straipsnio teksto, nustatomi tik taikytini nacionalinės teisės aktai. Tačiau tame pačiame 16 straipsnyje nenumatytos teisės ar pareigos draustis pagal socialinės apsaugos sistemą sąlygos, kurios, kaip konstatuota šio sprendimo 43 punkte, turi būti nustatomos kiekvienos valstybės narės teisės aktuose, atsižvelgiant į taikytiną tarptautinę teisę.

47

Taigi nei pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą, nei pagal jo 16 straipsnį valstybės narės piliečiams, dirbantiems trečiųjų valstybių konsulinėse įstaigose, kuriems, kaip antai L. F. Evans, netaikomi valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnį, nesuteikiama teisė ir nenustatoma pareiga draustis pagal valstybės narės socialinės apsaugos sistemą.

48

Kadangi pagal 1963 m. Vienos konvenciją nereikalaujama, kad konsulinės įstaigos personalo nariai, kurie yra priimančiosios valstybės nuolatiniai gyventojai, priklausytų šios valstybės socialinės apsaugos sistemai, toks aiškinimas atitinka šios konvencijos reikalavimus.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnis, nagrinėjamas kartu su šio reglamento 16 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad laikotarpiu, kai valstybės narės pilietis dirbo trečiosios valstybės konsulinėje įstaigoje, esančioje valstybėje narėje, kurios pilietybės jis neturi, tačiau kurioje nuolat gyvena, šiam piliečiui netaikomi valstybės narės teisės aktai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu pagal valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktus, priimtus taikant 1963 m. Vienos konvencijos 71 straipsnio 2 dalį, minėtas pilietis nepriklauso nacionalinės socialinės apsaugos sistemai.

50

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

51

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 ir iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, 2 straipsnis, nagrinėjamas kartu su šio reglamento 16 straipsniu, turi būti aiškinamas taip, kad laikotarpiu, kai valstybės narės pilietis dirbo trečiosios valstybės konsulinėje įstaigoje, esančioje valstybėje narėje, kurios pilietybės jis neturi, tačiau kurioje nuolat gyvena, šiam piliečiui netaikomi valstybės narės teisės aktai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu pagal valstybės narės, kurioje jis gyvena, teisės aktus, priimtus taikant 1963 m. balandžio 24 d. Vienoje sudarytos Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 71 straipsnio 2 dalį, minėtas pilietis nepriklauso nacionalinės socialinės apsaugos sistemai.