—

Technische Universität Darmstadt, atstovaujamos advokatų N. Rauer ir D. Ettig,

—

Eugen Ulmer KG, atstovaujamos advokatų U. Karpenstein ir G. Schulze,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Kemper ir K. Petersen,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Fiorentino ir A. Collabolletta,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Bulst ir J. Samnadda,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 5 straipsnio 3 dalies n punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Technische Universität Darmstadt (toliau – TU Darmstadt) ir Eugen Ulmer KG (toliau – Ulmer) ginčą dėl to, kad TU Darmstadt bibliotekos patalpose įrengtuose terminaluose padarė viešai prieinamą jos kolekcijoje esančią knygą, kurios naudojimo teisės priklauso Ulmer.

3

Direktyvos 2001/29 31, 34, 36, 40, 44, 45 ir 51 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

<...>

<...>

<...>

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ nustatyta:

„Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visą arba iš dalies:

5

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais [prieinamų] tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.“

6

Šios direktyvos 5 straipsnio „Išimtys ir apribojimai“ 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais:

<...>“

7

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės 2 ir 3 straipsniuose nustatytoms teisėms gali nustatyti išimtis arba apribojimus šiais atvejais, kai:

<...>

<...>“

8

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalį:

„Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nustatytos išimtys ir apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastiniam kūrinio ar kito [saugomo] objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.“

9

1965 m. rugsėjo 9 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo [Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte (Urheberrechtsgesetz), toliau – UrhG (BGBl. I, p. 1273)] 52b straipsnio redakcija, galiojusi klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, suformuluota taip:

„Kūrinių atgaminimas viešųjų bibliotekų, muziejų ir archyvų elektroninio skaitymo vietose

Prieigą prie išleistų kūrinių, esančių viešųjų bibliotekų, muziejų arba archyvų, kurie nesiekia tiesioginės arba netiesioginės ekonominės ar komercinės naudos, fonduose, mokslo tyrimų ir privačių studijų tikslais leidžiama suteikti tik atitinkamos įstaigos patalpose specialiai tam įrengtose elektroninio skaitymo vietose, jeigu tam neprieštarauja sutarčių nuostatos. Elektroninio skaitymo vietose vienu metu iš esmės negali būti suteikta prieiga prie daugiau egzempliorių, nei jų yra įstaigos fonde. Už šią prieigą mokamas tinkamas atlyginimas. Tik kolektyvinio administravimo organizacija gali reikalauti, kad būtų mokamas šis atlyginimas.“

10

TU Darmstadt turi regioninę ir universiteto biblioteką, joje įrengtos elektroninio skaitymo vietos, kur visuomenė gali susipažinti su šios bibliotekos fondo kūriniais.

11

Vienas jų – Štutgarte (Vokietija) įsteigtos mokslo literatūros leidyklos Ulmer išleistas W. Schulze vadovėlis „Einführung in die neuere Geschichte“ (toliau – ginčijamas vadovėlis), jis bibliotekoje prieinamas nuo 2009 m. sausio ar vasario mėn.

12

TU Darmstadt nepasinaudojo 2009 m. sausio 29 d.Ulmer pateiktu pasiūlymu jos išleistus vadovėlius, tarp jų ir ginčijamą vadovėlį, įsigyti ir naudoti kaip elektronines knygas.

13

TU Darmstadt šį vadovėlį suskaitmenino, kad jis naudotojams būtų prieinamas jos bibliotekos elektroninio skaitymo vietose. Vienu metu šiose skaitymo vietose buvo galima prieiga prie tiek šio kūrinio egzempliorių, kiek buvo bibliotekos fonde. Skaitymo vietų naudotojai visą kūrinį arba jo dalis galėjo atspausdinti popieriuje arba išsaugoti USB atmintuke ir atitinkama forma išsinešti iš bibliotekos.

14

Landgericht Frankfurt am Main (Frankfurto prie Maino apygardos teismas), į kurį kreipėsi Ulmer, 2011 m. kovo 6 d. sprendime laikėsi nuomonės, kad teisių turėtojas ir įstaiga turi būti iš anksto sudarę susitarimą dėl skaitmeninio kūrinio naudojimo tam, kad būtų galima netaikyti UrhG 52b straipsnio. Be to, šis teismas atmetė Ulmer prašymą uždrausti TU Darmstadt skaitmeninti arba pavesti suskaitmeninti ginčijamą vadovėlį. Tačiau šis teismas patenkino jos prašymą uždrausti TU Darmstadt bibliotekos naudotojams joje įrengtose elektroninio skaitymo vietose atspausdinti šį kūrinį ir (arba) jį išsaugoti USB atmintuke ir (arba) tokias kopijas išsinešti iš bibliotekos patalpų.

15

Bundesgerichtshof (Vokietijos Aukščiausiasis federalinis teismas), į kurį TU Darmstadt kreipėsi su tiesioginiu kasaciniu skundu, manymu, pirmiausia kyla klausimas, ar kūriniams ir kitiems saugomiems objektams taikomos „pirkimo ar licencijos sąlygos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies n punktą, jeigu teisių turėtojas toje nuostatoje nurodytoms įstaigoms siūlo tinkamomis sąlygomis sudaryti licencines sutartis dėl tų kūrinių naudojimo, ar vis dėlto šią nuostatą reikia aiškinti, kad taip yra tik tuomet, kai teisių turėtojas ir konkreti įstaiga sudaro atitinkamą susitarimą.

16

Minėtas teismas mano, kad šios nuostatos versijos anglų ir prancūzų kalbomis, priešingai nei versija vokiečių kalba, suponuoja pirmąjį aiškinimą. Jį galėtų patvirtinti ir Direktyvos 2001/29 sistema ir tikslai. Tačiau jeigu minėta nuostata nebūtų taikoma tik tada, kai sudarytas susitarimas, įstaiga galėtų nuspręsti nepriimti atitinkamo teisių turėtojo pasiūlymo, kad jai būtų taikomos ribojamosios nuostatos, o tai reikštų, kad teisių turėtojas negautų tinkamo atlyginimo, nors tai yra vienas iš šios direktyvos tikslų.

17

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies n punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo valstybėms narėms leidžiama toje nuostatoje nurodytoms įstaigoms suteikti teisę skaitmeninti jų kolekcijose esančius kūrinius, jeigu juos atgaminti reikia tam, kad jie būtų paskelbti ar padaryti viešai prieinami terminaluose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad valstybės narės turėtų turėti papildomą kompetenciją numatyti tokią šios direktyvos 2 straipsnyje įtvirtintos atgaminimo teisės išimtį arba apribojimą, nes priešingu atveju nebūtų užtikrintas jos 5 straipsnio 3 dalies n punkto praktinis veiksmingumas. Tokia kompetencija bet kuriuo atveju galėtų būti kildinama iš minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies c punkto.

18

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje kyla klausimas, ar valstybės narės pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 3 dalies n punktą gali numatyti ribojimus, pagal kuriuos šioje nuostatoje nurodytos įstaigos naudotojams leidžia popieriuje atspausdinti arba USB atmintuke išsaugoti arba į jį parsisiųsti kūrinius ar jų dalis, kuriuos ta įstaiga paskelbė arba padarė viešai prieinamus savo terminaluose.

19

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma mano, kad nors tokiam atsispausdinimui, išsaugojimui ar parsisiuntimui dėl to, kad jie susiję su kūrinio atgaminimu, iš esmės netaikomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte numatytas apribojimas, vis dėlto jie gali būti leidžiami kaip kūrinio paskelbimo arba padarymo viešai prieinamo išplėtimas, kurį atitinkama įstaiga atlieka remdamasi kitu apribojimu, ypač šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta „kopijavimo asmeniniam naudojimui“ išimtimi.

20

Taigi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte nurodytas tikslas – leisti naudotojams mokslo tyrimų ir privačių studijų tikslais veiksmingai naudotis tam tikros įstaigos, kaip antai bibliotekos, terminaluose paskelbtais arba viešai prieinamais padarytais tekstais – suponuotų tokį šios nuostatos aiškinimą, kad iš terminalo atspausdinti kūrinį popieriuje turėtų būti leidžiama, o išsaugoti USB atmintuke – ne.

21

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkto aiškinimas taip pat leistų užtikrinti, kad toje nuostatoje numatyto apribojimo apimtis atitiktų tris šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sąlygas. Iš tikrųjų kūrinio išsaugojimas USB atmintuke labiau pažeistų autoriaus teises nei jo atspausdinimas popieriuje.

22

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar kūriniui taikomos „pirkimo ar licencijos sąlygos“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktą, tuo atveju, kai teisių turėtojas toje nuostatoje nurodytai įstaigai, kaip antai viešajai bibliotekai, pasiūlė tinkamomis sąlygomis dėl to kūrinio sudaryti licencinę arba naudojimo sutartį.

24

Visos pastabas raštu pateikusios suinteresuotosios šalys, išskyrus Ulmer, į šį klausimą siūlo atsakyti neigiamai ir iš esmės pritaria tokiam aiškinimui, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte nurodytos „pirkimo ar licencijos sąlygos“ turi būti suprantamos taip, kad atitinkamas teisės turėtojas ir atitinkama įstaiga dėl kūrinio turi būti sudarę licencinę arba naudojimo sutartį su nustatytomis sąlygomis, kuriomis ta įstaiga gali jį naudoti.

25

Ulmer teigimu, vien teisės turėtojo pasiūlymo viešajai bibliotekai sudaryti licencinę arba naudojimo sutartį, jeigu toks pasiūlymas „tinkamas“, pakanka, kad nebūtų taikomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas.

26

Pirmiausia, palyginus Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkto kalbines versijas, ypač anglų k., prancūzų k., vokiečių k. ir ispanų k., kuriose atitinkamai pavartoti žodžiai „terms“, „conditions“, „Regelung“ ir „condiciones“, matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šios nuostatos tekste pavartojo sąvokas „sąlygos“ arba „nuostatos“, kuriomis daroma nuoroda į faktiškai sutartas sutarties sąlygas, o ne į paprastus sutarčių pasiūlymus.

27

Taip pat primintina, kad iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkto išplaukiančiu apribojimu siekiama viešojo intereso labui skatinti mokslo tyrimus ir privačias studijas skleidžiant žinias, o tai, beje, yra pagrindinė tokių įstaigų, kaip viešosios bibliotekos, funkcija.

28

Tačiau Ulmer siūlomas aiškinimas reiškia, kad teisės turėtojas galėtų vienašališkai ir iš esmės savo nuožiūra atimti iš atitinkamos įstaigos teisę pasinaudoti šiuo apribojimu ir taip užkirsti kelią atlikti jos pagrindinę funkciją ir remti minėtą viešąjį interesą.

29

Vis dėlto Direktyvos 2001/29 40 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad turėtų būti skatinamos specialios sutartys ar licencijos, kurios, netrikdydamos pusiausvyros, būtų palankios tokioms įstaigoms ir jų žinių sklaidos funkcijoms vykdyti.

30

Kaip išvados 21 ir 22 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šios direktyvos 45 ir 51 konstatuojamosios dalys, įskaitant jų versiją vokiečių kalba, patvirtina, kad ypač atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalyje išvardytas išimtis ir apribojimus daroma nuoroda į realius sutartinius santykius ir realių sutarčių sudarymą bei įgyvendinimą, o ne į paprastą pasiūlymą sudaryti sutartį ar gauti licenciją.

31

Be to, Ulmer pasiūlytas aiškinimas sunkiai suderinamas su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktu siekiamu tikslu išlaikyti deramą pusiausvyrą tarp teisių turėtojų ir saugomų kūrinių naudotojų, kurie nori juos viešai paskelbti atskirų visuomenės narių vykdomų mokslo tyrimų arba privačių studijų tikslais, teisių ir interesų.

32

Be to, dėl tokio aiškinimo, pagal kurį vien pasiūlymo sudaryti licencinę arba naudojimo sutartį pakaktų, kad nebūtų taikomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas, šioje nuostatoje numatytas apribojimas didžiąja dalimi netektų savo esmės ar net praktinio veiksmingumo, nes vadovaujantis tokiu aiškinimu minėtas apribojimas būtų taikomas, kaip teigia Ulmer, tik tokiems vis retesniems kūriniams, kurių elektroninės versijos, visų pirma elektroninių knygų forma, rinkoje dar nesiūlomos.

33

Galiausiai toks aiškinimas, pagal kurį sutarties sąlygos turi būti faktiškai sutartos, taip pat negali būti atmestas, priešingai, nei teigia Ulmer, nurodant, kad jis neatitinka trijų Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų.

34

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte nurodytam apribojimui taikomi įvairūs reikalavimai, kuriais užtikrinama, kad toks apribojimas, net jeigu ši nuostata nebūtų taikoma tik kai sutarties sąlygos faktiškai sutartos, būtų taikomas specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastam kūrinių naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų.

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte vartojama „pirkimo ar licencijos sąlygos“ sąvoka turi būti suprantama taip, kad teisių turėtojas ir toje nuostatoje nurodyta įstaiga, kaip antai viešoji biblioteka, dėl atitinkamo kūrinio turi būti sudarę licencinę arba naudojimo sutartį su nustatytomis sąlygomis, kuriomis ta įstaiga gali jį naudoti.

36

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei suteikti toje nuostatoje nurodytoms viešosioms bibliotekoms teisę skaitmeninti jų kolekcijose esančius kūrinius, kai juos atgaminti reikia, kad taptų prieinami jų naudotojams tam skirtuose terminaluose, esančiuose tos įstaigos patalpose.

37

Pirmiausia pažymėtina, kad kūrinio skaitmeninimas neginčijamai yra jo atgaminimo veiksmas, nes tai iš esmės yra kūrinio konvertavimas iš analoginio formato į skaitmeninį.

38

Taigi kyla klausimas, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktu leidžiama valstybėms narėms suteikti šią atgaminimo teisę viešosioms bibliotekoms, nors pagal šios direktyvos 2 straipsnį autoriai turi išimtinę teisę leisti arba drausti atgaminti jų kūrinius.

39

Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad, remiantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu, toje dalyje išvardytos išimtys ir apribojimai taikomi šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose numatytoms teisėms, taigi tiek išimtinei atgaminimo teisei, kuri priklauso teisių turėtojui, tiek teisei viešai paskelbti kūrinius.

40

Tačiau minėtos direktyvos 5 straipsnio 3 dalies n punktu kūrinių naudojimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, apima tik jų „viešą paskelbimą ar padarymą viešai prieinamais [prieinamų]“, taigi tik veiksmus, kuriems išskirtinai taikoma tos direktyvos 3 straipsnyje numatyta išimtinė teisė viešai paskelbti kūrinius.

41

Taip pat primintina, kad „paskelbimo veiksmui“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, pakanka, be kita ko, kad minėti kūriniai būtų padaryti prieinami visuomenei tokiu būdu, kad ją sudarantys asmenys turėtų galimybę su jais susipažinti, o tai, ar jie šia galimybe pasinaudojo, neturi lemiamos reikšmės (Sprendimo Svensson ir kt., C‑466/12, EU:C:2014:76, 19 punktas).

42

Iš to išplaukia, kad toks atvejis, kai įstaiga, kaip antai viešoji biblioteka, kuriai taikomas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas, tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis prieigą prie jos kolekcijoje esančio kūrinio suteikia „visuomenei“, t. y. visiems visuomenės nariams, kurie mokslo tyrimų arba privačių studijų tikslais naudojasi jos patalpose įrengtais tam skirtais terminalais, turi būti laikomas kūrinio „padarymu prieinamo“, taigi ir „paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Svensson ir kt., EU:C:2014:76, 20 punktą).

43

Ši teisė paskelbti kūrinius, kuri Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte nurodytoms įstaigoms, kaip antai viešosioms bibliotekoms, priklauso neperžengiant šioje nuostatoje nustatytų sąlygų ribų, galėtų didžiąja dalimi netekti savo esmės ar net praktinio veiksmingumo, jeigu jos neturėtų išvestinės teisės skaitmeninti atitinkamus kūrinius.

44

Tokia teisė minėtoms įstaigoms suteikta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies c punkte, „kai atgaminama specifiniais atvejais [atliekami tam tikri atgaminimo veiksmai]“.

45

Ši specialumo sąlyga turi būti suprantama taip, kad atitinkamos įstaigos paprastai negali skaitmeninti visų savo kolekcijų.

46

Tačiau šios sąlygos iš esmės paisoma, kai skaitmeninti tam tikrus kolekcijos kūrinius reikia tam, kad jie būtų „naudojami <...> viešai paskelbiant ar padarant viešai prieinamus mokslinių tyrimų ar privačių studijų tikslais atskiriems visuomenės nariams tam skirtuose terminaluose“, kaip numatyta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte.

47

Beje, šios išvestinės skaitmeninimo teisės apimtis turi būti patikslinta remiantis Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies c punkto išaiškinimu atsižvelgiant į jos 5 straipsnio 5 dalį, pagal kurią šie apribojimai taikomi tik tam tikrais specialiais atvejais, kurie neprieštarauja įprastam kūrinio ar kito saugomo objekto naudojimui ir nepagrįstai nepažeidžia teisėtų teisių turėtojų interesų, tačiau pastarąja nuostata neturi būti išplėsta šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių ir apribojimų apimtis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Infopaq International, C‑5/08, EU:C:2009:465, 58 punktą ir Sprendimo ACI Adam ir kt., C‑435/12, EU:C:2014:254, 26 punktą).

48

Šiuo atveju konstatuotina, kad taikytinoje nacionalinėje teisėje tinkamai atsižvelgta į minėtos direktyvos 5 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas, nes iš UrhG 52b straipsnio pirmiausia matyti, kad viešosioms bibliotekoms skaitmeninant kūrinius naudotojams tam skirtuose terminaluose negali būti pateikta daugiau kiekvieno kūrinio egzempliorių, nei šios bibliotekos įsigijo analoginiu formatu. Antra, nors pagal šią nacionalinės teisės nuostatą už patį kūrinio skaitmeninimą nenumatyta pareiga sumokėti kompensaciją, už vėlesnį prieigos prie skaitmeninio formato suteikimą tam skirtuose terminaluose turi būti mokamas tinkamas atlyginimas.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas kartu su jos 5 straipsnio 2 dalies c punktu turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys valstybei narei suteikti tose nuostatose nurodytoms viešosioms bibliotekoms teisės skaitmeninti jų kolekcijose esančius kūrinius, kai juos atgaminti reikia, kad taptų prieinami jų naudotojams tam skirtuose terminaluose, esančiuose tų įstaigų patalpose.

50

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybei narei suteikti toje nuostatoje nurodytoms viešosioms bibliotekoms teisę padaryti kūrinius prieinamus naudotojams tam skirtuose terminaluose, kuriuose galima juos atspausdinti popieriuje arba išsaugoti USB atmintuke.

51

Kaip matyti iš šio sprendimo 40 ir 42 punktų, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte numatytas apribojimas iš esmės taikomas tik tam tikriems paskelbimo veiksmams, kuriems paprastai galioja šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta išimtinė teisės turėtojo teisė, t. y. veiksmams, kuriais atitinkamos įstaigos kūrinius padaro prieinamus visuomenės nariams tam skirtuose jų patalpose įrengtuose terminaluose mokslo tyrimų arba privačių studijų tikslais.

52

Vis dėlto tokie veiksmai, kaip antai kūrinio atspausdinimas popieriuje arba išsaugojimas USB atmintuke, net jeigu jie įmanomi dėl tam tikrų funkcijų, įdiegtų tam skirtuose terminaluose, kuriuose galima su tuo kūriniu susipažinti, neginčijamai yra ne „paskelbimo“ veiksmai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį, o „atgaminimo“ veiksmai, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnį.

53

Tai yra suskaitmenintos kūrinio kopijos, kurią įstaiga padaro prieinamą naudotojams tam skirtuose terminaluose, naujos analoginės arba skaitmeninės kopijos sukūrimas.

54

Šie atgaminimo veiksmai, priešingai nei tam tikros kūrinio skaitmeninimo operacijos, negali būti leidžiami ir remiantis išvestine teise, kylančia iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su 5 straipsnio 3 dalies n punktu, nes jie nėra reikalingi tam, kad šis kūrinys laikantis šiose nuostatose nustatytų sąlygų būtų padarytas prieinamas naudotojams tam skirtuose terminaluose. Be to, kadangi minėtus veiksmus atlieka ne Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punkte nurodytos įstaigos, o jų patalpose įrengtų tam skirtų terminalų naudotojai, jie negali būti leidžiami pagal šią nuostatą.

55

Tačiau tokie atgaminimo analoginėje arba skaitmeninėje laikmenoje veiksmai tam tikrais atvejais gali būti leidžiami pagal nacionalinę teisę, kuria perkeliamos Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies a arba b punktuose numatytos išimtys ir apribojimai, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju įvykdomos šiose nuostatose nustatytos sąlygos, ypač sąlyga, susijusi su teisinga kompensacija, kurią turi gauti teisių turėtojas.

56

Be to, tokie atgaminimo veiksmai turi atitikti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje numatytas sąlygas. Todėl atgamintų tekstų mastas, be kita ko, negali nepagrįstai pažeisti teisėtų autoriaus teisių turėtojų interesų.

57

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies n punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis neapima tokių veiksmų, kaip antai kūrinio atspausdinimo popieriuje arba išsaugojimo USB atmintuke, kuriuos toje nuostatoje nurodytose viešosiose bibliotekose įrengtuose tam skirtuose terminaluose atlieka naudotojai. Tačiau tokie veiksmai tam tikrais atvejais gali būti leidžiami pagal nacionalinę teisę, kuria perkeliamos šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies a arba b punktuose numatytos išimtys ar apribojimai, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju įvykdomos šiose nuostatose nustatytos sąlygos.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: