—

P. Gruslin, atstovaujamo advokatų L. Misson ir J. Meyer,

—

Beobank SA, buvusios Citibank Belgium SA, atstovaujamos advokatų M. van der Haegen ir A. Fontaine,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos J.‑C. Halleux ir M. Jacobs,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Hottiaux, J. Rius ir A. Nijenhuis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS [KIPVPS]), derinimo (OL L 375, p. 3; 2004 specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 139), iš dalies pakeistos 1995 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/26/EB (OL L 168, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 269; toliau – KIPVPS direktyva).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Ph. Gruslin ginčą su Beobank SA, buvusia Citibank Belgium SA (toliau – Beobank), dėl kolektyvinio investavimo fondo Citiportfolios (toliau – fondas Citiportfolios) vardinių investicinių vienetų sertifikatų išdavimo.

3

KIPVPS direktyva buvo kelis kartus iš dalies keista, o vėliau paskelbta netekusia galios 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (OL L 302, p. 32), kuria KIPVPS direktyva išdėstyta nauja redakcija. Vis dėlto tuo momentu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, galiojo pastaroji direktyva.

4

Klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos KIPVPS direktyvos antroje–penktoje konstatuojamosiose dalyje buvo skelbiama:

„kadangi nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys kolektyvinio investavimo subjektus, turėtų būti suderinti, siekiant Bendrijos lygiu suvienodinti konkurencijos sąlygas tarp tų subjektų ir kartu užtikrinti kuo veiksmingesnę ir vienodesnę jų investicinių vienetų [investicinių vienetų savininkų] apsaugą; kadangi toks suderinimas leis kolektyvinio investavimo subjektui, įsteigtam vienoje valstybėje narėje, lengviau prekiauti savo investiciniais vienetais kitose valstybėse narėse;

kadangi šių tikslų siekimas padės pašalinti suvaržymus, taikomus laisvai kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų apyvartai Bendrijoje, ir toks derinimas padės sukurti Europos kapitalo rinką;

kadangi, atsižvelgiant į tuos tikslus, pageidautina, kad būtų nustatytos bendrosios pagrindinės valstybėse narėse įsikūrusių kolektyvinio investavimo subjektų licencijavimo, priežiūros, struktūros ir veiklos bei informacijos, kurią jos turi skelbti, taisyklės;

kadangi tų bendrųjų taisyklių taikymas yra pakankama garantija, kad valstybėse narėse įsikūrusiems kolektyvinio investavimo subjektams priklausomai nuo taikomų nuostatų dėl kapitalo judėjimų būtų leista prekiauti savo investiciniais vienetais kitose valstybėse narėse, kai tos valstybės narės negali tiems subjektams ar jų investiciniams vienetams taikyti jokios nuostatos, tose valstybėse nepatenkančios į šios direktyvos reglamentuojamą sritį; kadangi, jeigu kolektyvinio investavimo subjektas, įsikūręs vienoje valstybėje narėje, prekiauja savo investiciniais vienetais kitoje valstybėje narėje, jis vis tiek turi imtis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad jų investicinių vienetų savininkai toje kitoje valstybėje narėje galėtų lengvai pasinaudoti savo finansinėmis teisėmis ir gautų reikiamą informaciją“.

5

KIPVPS direktyvos 1 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta:

„Vadovaujantis nuostatomis, reglamentuojančiomis kapitalo judėjimus, ir 44, 45 straipsniais bei 52 straipsnio 2 dalimi, nė viena valstybė narė toje srityje, kurią reglamentuoja ši direktyva, KIAVP [KIPVP] subjektams, įsikūrusiems kitoje valstybėje narėje, ar investiciniams vienetams, išleistiems tokio KIAVPS [KIPVPS], kai šis prekiauja savo investiciniais vienetais tos valstybės teritorijoje, negali taikyti jokių kitų nuostatų.“

6

Pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalį:

„Joks subjektas negali vykdyti KIAVP [KIPVP] subjekto veiklos, jeigu jis nėra gavęs valstybės narės, kurioje jis įsikūręs, kompetentingų institucijų <...> leidimo.

Toks leidimas galioja visose valstybėse narėse.“

7

Šios direktyvos VIII skirsnyje „Specialiosios nuostatos, taikomos KIAVP [KIPVP] subjektams, savo investiciniais vienetais prekiaujantiems valstybėse narėse, kuriose jie nėra įsteigti“ esančio 44 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„KIPVPS [KIPVPS], kuris savo investiciniais vienetais prekiauja kitoje valstybėje narėje, turi laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, galiojančių toje valstybėje ir reglamentuojančių šioje direktyvoje nereglamentuojamus klausimus.“

8

Tos pačios direktyvos 45 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„44 straipsnyje nurodytu atveju KIAVP [KIPVP] subjektas pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, galiojančius valstybėje narėje, kurios rinkoje ji [jis] prekiauja, inter alia, turi imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių toje valstybėje galimybę atlikti mokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir gauti informaciją, kurią KIAVP [KIPVP] subjektas privalo pateikti.“

9

Prie KIPVPS direktyvos pridėtos A lentelės 1 skilties „Informacija apie patikėjimo fondą“ 1.10 punkte buvo numatyta:

„Informacija apie investicinių vienetų rūšis ir svarbiausius ypatumus, būtent:

<…>“

10

Klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos 1990 m. gruodžio 4 d. Finansinių sandorių ir finansų rinkų įstatymo (Moniteur belge, 1990 m. gruodžio 22 d., p. 23800, toliau – 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymas) 138 straipsnio 2 pastraipoje buvo numatyta:

„44 straipsnyje nurodytu atveju KIPVPS pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, galiojančius valstybėje narėje, kurios rinkoje prekiauja, inter alia, turi imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių toje valstybėje galimybę atlikti išmokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir gauti informaciją, kurią investavimo subjektas privalo pateikti.“

11

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad fondas Citiportfolios yra pagal Liuksemburgo teisę įsteigtas bendrasis investicinis fondas, kurį valdo pagal Liuksemburgo teisę įsteigta įmonė Citiportfolios, o jo bankas depozitorius yra pagal Liuksemburgo teisę įsteigta įmonė Citibank Luxembourg.

12

Fondo Citiportfolios prospektą Belgijoje išplatino Beobank kaip subjektas, kurį pagal 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymo 138 straipsnio antrą pastraipą paskyrė Citiportfolios įmonė.

13

Belgijoje gyvenamąją vietą turintis Belgijos pilietis Ph. Gruslin nuo 1996 m. sausio 12 iki 24 d. investavo į fondą Citiportfolios ir pasirašė sutartis tiesiogiai Citibank Luxembourg. Beobank nebuvo laikoma tarpininke pasirašant ir už tai negavo jokio komisinio atlyginimo.

14

1996 m. rugsėjo 9 d.Citibank Luxembourg nurodė nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. uždarysianti visas Ph. Gruslin sąskaitas ir nutrauksianti su juo komercinius santykius ir paragino jį pasiimti savo sąskaitose esančias lėšas ir vertybinius popierius. Ph. Gruslin buvo įspėtas, kad, jeigu jis nepateiks nurodymų, kokius sandorius sudaryti dėl fonde Citiportfolios esančių investicinių vienetų, jie jo vardu bus įtraukti į emitento investicinių vienetų savininkų registrą. Negavusi Ph. Gruslin nurodymų, 1996 m. spalio 14 d. įmonė Citibank Luxembourg įtraukė investicinius vienetus į registrą.

15

1996 m. gruodžio mėn. Ph. Gruslin raštu kreipėsi į Beobank siekdamas gauti jo vardu į fondo Citiportfolios investicinių vienetų savininkų registrą įrašytus investicinius vienetus patvirtinančius sertifikatus. Beobank atsakė, kad investiciniai vienetai įgyti tiesiogiai iš įmonės Citibank Luxembourg, todėl jų nėra Beobank turimoje Ph. Gruslin vardu atidarytoje byloje. Beobank jam nurodė perdavusi bylą įmonei Citibank Luxembourg, kuri galės atlikti reikiamus veiksmus.

16

2008 m. sausio 14 d. Ph. Gruslin kreipėsi į tribunal de commerce de Bruxelles siekdamas, kad Beobank būtų nurodyta pateikti minėtus sertifikatus tam, kad jis galėtų įrodyti savo pasirašytų investicinių vienetų nuosavybės teises. Kadangi išnagrinėjus bylą šiame teisme jo reikalavimai nebuvo patenkinti, dėl to teismo sprendimo jis pateikė apeliacinį skundą remdamasis 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymo 138 straipsnio antra pastraipa.

17

2011 m. sausio 11 d. sprendimu Cour d’appel de Bruxelles Ph. Gruslin prašymą išduoti aptariamus sertifikatus pripažino nepagrįstu ir, be kita ko, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymu į Belgijos teisę perkeltas KIPVPS direktyvos 45 straipsnis, jame pavartota „išmokėjimų“ sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti ne investicinių vienetų sertifikatų išdavimą, kaip tvirtino Ph. Gruslin, o „mokėjimus“ investicinių vienetų savininkams.

18

Ph. Gruslin dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą. Grįsdamas šį skundą jis, be kita ko, nurodė, kad remiantis 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymo 138 straipsnio antra pastraipa investicinių vienetų sertifikatų išdavimas yra dalis Beobank tenkančių su fondu Citiportfolios susijusių uždavinių.

19

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar [KIPVPS direktyvos] 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ apima ir vardinių investicinių vienetų sertifikatų išdavimą investicinių vienetų savininkams?“

20

Susipažinęs su generalinio advokato 2014 m. vasario 13 d. paskelbta išvada, 2014 m. kovo 6 d. dokumentu (Teisingumo Teismo kanceliarija jį gavo tų pačių metų kovo 10 d.) Ph. Gruslin paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį; jis iš esmės nurodė, kad savo išvados 48 punkte generalinis advokatas rėmėsi nauju teisiniu principu, kurio savo pastabose šalys nebuvo aptarusios.

21

Pirma, pagal Procedūros reglamentą Teisingumo Teismas gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu jis mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

22

Antra, remiantis SESV 252 straipsnio antra pastraipa, generalinis advokatas turi pareigą viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis turi dalyvauti. Atlikdamas šią užduotį, jis prireikus gali prašymą priimti prejudicinį sprendimą analizuoti atsižvelgdamas į platesnį kontekstą negu tas, kurį griežtai apibrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ar pagrindinės bylos šalys. Kadangi nei generalinio advokato išvada, nei motyvai, kuriais ji pagrįsta, Teisingumo Teismui neprivalomi, nebūtina žodinės proceso dalies atnaujinti kiekvieną kartą, kai generalinis advokatas pažymi teisės aspektą, kuris nebuvo aptartas šalių.

23

Šioje byloje, išklausęs generalinį advokatą, Teisingumo Teismas mano, kad jam pateikta visa informacija, būtina atsakyti į pateiktą klausimą, ir kad šalys – taip pat ir Ph. Gruslin – jam pateikė pastabų, susijusių su šia informacija.

24

Todėl reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

25

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar KIPVPS direktyvos 45 straipsnyje numatyta pareiga, pagal kurią kitoje nei buveinės valstybėje narėje savo investicinius vienetus parduodantis KIPVPS privalo užtikrinti mokėjimus investicinių vienetų savininkams pardavimo valstybėje narėje, aiškintina taip, kad ji apima investicinių vienetų savininkų vardu į emitento investicinių vienetų savininkų registrą įrašytus investicinius vienetus patvirtinančių sertifikatų išdavimą jų savininkams.

26

Europos Komisija išreiškė abejonių dėl prejudicinio klausimo priimtinumo, remdamasi iš esmės tuo, kad Ph. Gruslin pats atvyko į Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę, kad pasirašytų investicinius vienetus tiesiogiai įmonėje Citibank Luxembourg, o KIPVPS direktyva veikiau siekiama apsaugoti tokius investicinių vienetų savininkus, kurie investuoja per kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra KIPVPS buveinė, įsteigtą tarpininką. Vadinasi, ši direktyva nebūtinai taikytina pagrindinėje byloje.

27

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės aiškinimą, būtiną šiems priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamų ginčų (žr., be kita ko, Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28

Preziumuojama, kad nacionalinio teismo pateikti klausimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytus teisinius pagrindus ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, yra reikšmingi. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės ar teisinės informacijos, reikalingos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, Sprendimo Fish Legal ir Shirley, EU:C:2013:853, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

29

Neginčijama, kad, pirma, fondo Citiportfolios buveinė yra Liuksemburge, o jo investiciniai vienetai buvo parduodami Belgijoje. Antra, 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymo 138 straipsnio antra pastraipa siekta į Belgijos teisę perkelti KIPVPS direktyvos 45 straipsnį, ir Ph. Gruslin, remdamasis šiomis nuostatomis, siekė, kad jam būtų išduoti pagrindinėje byloje aptariami sertifikatai. Vadinasi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 22 punkte, neatrodo, kad prejudicinis klausimas, kuris griežtai susijęs su šio straipsnio aiškinimu, būtų nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku.

30

Iš to išplaukia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

31

KIPVPS direktyvos 45 straipsnio sąvoka „mokėjimai investicinių vienetų savininkams“ šioje direktyvoje neapibrėžiama.

32

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad tam tikros Sąjungos teisės nuostatos, kurioje tam, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, formuluotė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir atitinkamu teisės aktu siekiamą tikslą (Sprendimo Fish Legal ir Shirley, C‑279/12, EU:C:2013:853, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

33

Iš KIPVPS direktyvos antros–ketvirtos konstatuojamųjų dalių matyti, kad, siekiant užtikrinti laisvą prekybą KIPVPS investiciniais vienetais Sąjungoje, šia direktyva derinami nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys KIPVPS, siekiant Sąjungoje suvienodinti konkurencijos sąlygas tiems subjektams ir kartu užtikrinti kuo veiksmingesnę ir vienodesnę investicinių vienetų savininkų apsaugą. Tuo tikslu šioje direktyvoje įtvirtintos bendrosios pagrindinės valstybėse narėse įsikūrusių kolektyvinio investavimo subjektų licencijavimo, priežiūros, struktūros ir veiklos bei informacijos, kurią jos turi skelbti, taisyklės.

34

Iš KIPVPS direktyvos 1 straipsnio 6 dalies kartu su jos penkta konstatuojamąja dalimi matyti, kad laisva prekyba Sąjungoje KIPVPS investiciniais vienetais reiškia, kad vienoje valstybėje narėje įsteigti KIPVPS turi galimybę prekiauti savo investiciniais vienetais kitoje valstybėje narėje, o pastaroji negali jiems taikyti jokių kitų nuostatų toje srityje, kurią reglamentuoja ši direktyva.

35

Taigi, remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, kad galėtų vykdyti savo veiklą, KIPVPS turi gauti valstybės narės, kurioje jis įsikūręs, valdžios institucijų leidimą; šis leidimas galioja visose kitose valstybėse narėse.

36

Lygiai taip pat tos pačios direktyvos 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai KIPVPS savo investiciniais vienetais prekiauja kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis turi buveinę, jis turi laikytis toje valstybėje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių KIPVPS direktyvoje nereglamentuojamus klausimus.

37

Vis dėlto šios direktyvos 45 straipsnyje numatyta, kad tokiu pačiu atveju KIPVPS, be kita ko, turi imtis reikalingų priemonių, užtikrinančių toje valstybėje galimybę atlikti mokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir gauti informaciją, kurią jis privalo pateikti.

38

Iš KIPVPS direktyvos penktos konstatuojamosios dalies matyti, kad jos 45 straipsniu siekiama užtikrinti, kad egzistuotų mechanizmai, sudarantys galimybes investicinių vienetų savininkams lengvai pasinaudoti savo finansinėmis teisėmis pardavimo valstybėje narėje, ir kad šioje valstybėje narėje būtų teikiama informacija, kurią KIPVPS privalo pateikti savininkams.

39

Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad net jeigu daugelis paslaugų, kurias Beobank mini savo pastabose, gali būti susijusios su KIPVPS investicinių vienetų pasirašymu ir saugojimu, iš KIPVPS direktyvos 45 straipsnio formuluotės vis dėlto matyti, kad šis subjektas pardavimo valstybėje narėje teprivalo užtikrinti mokėjimus investicinių vienetų savininkams, galimybę atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir informacijos teikimą.

40

Taigi reikia konstatuoti, kad siekdamas užtikrinti kuo veiksmingesnę ir vienodesnę investicinių vienetų savininkų apsaugą Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, jog būtina ir kartu pakanka nustatyti KIPVPS pareigą pardavimo valstybėje narėje teikti savininkams pirmesniame punkte nurodytas paslaugas.

41

Konkrečiai tariant, KIPVPS direktyvos nuostatose, reglamentuojančiose investicinių vienetų savininkų finansines teises ir KIPVPS pareigą jiems teikti informaciją, neįtvirtintas joks reikalavimas nei dėl KIPVPS investicinių vienetų patvirtinimo, saugojimo ir apyvartos, nei dėl nuosavybės teisių į investicinius vienetus įrodymo būdų, kai savininkas siekia pasinaudoti su jais susijusiomis teisėmis.

42

Vis dėlto, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 32 punkte ir Komisija, investicinio vieneto išleidimo forma neišvengiamai susijusi su tuo, kaip šių vienetų nuosavybė gali būti įrodyta ir kaip gali būti pasinaudota su jais susijusiomis teisėmis.

43

Šiuo atžvilgiu, be kita ko, reikia pažymėti, kad prie KIPVPS direktyvos pridėtos A lentelės 1 skilties „Informacija apie patikėjimo fondą“ 1.10 punkte nurodyta investicinių vienetų savininkams pateiktina informacija apie KIPVPS išleisimų investicinių vienetų rūšis ir svarbiausius ypatumus, įskaitant formą, kuria patvirtinama nuosavybės teisė į juos, t. y. ar ji bus patvirtinama materialiu vertybiniu popieriumi, ar jį patvirtinančiu sertifikatu, ar įrašu registre arba sąskaitoje, taip pat tai, ar investiciniai vienetai bus išleisti kaip vardiniai, ar pareikštiniai.

44

Todėl, kaip savo išvados 29 punkte pažymėjo generalinis advokatas, darytina išvada, kad KIPVPS direktyva nereglamentuoja minėtų sričių – ja paprasčiausiai nustatoma pareiga teikti informaciją šiuo klausimu investicinių vienetų savininkams.

45

Taigi investicinių vienetų savininkas negali remdamasis šios direktyvos 45 straipsniu, o ypač – KIPVPS pareiga užtikrinti pardavimo valstybėje narėje mokėjimus investicinių vienetų savininkams, reikalauti, kad šio subjekto finansų skyrius jam išduotų sertifikatą, patvirtinantį jo pasirašytus investicinius vienetus.

46

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2009/65 19 straipsnio 3 dalies m punktas kartu su jos 22 konstatuojamąja dalimi. Iš jų aiškiai matyti, kad investicinių vienetų savininkų registro turinį, šio registro tvarkymo organizavimą ir vietą reglamentuoja arba KIPVPS kilmės valstybės narės taisyklės, arba šio subjekto valdymo įmonės vidaus tvarkos nuostatos.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: KIPVPS direktyvos 45 straipsnyje numatyta pareiga, pagal kurią kitoje nei buveinės valstybėje narėje savo investicinius vienetus parduodantis KIPVPS privalo užtikrinti mokėjimus investicinių vienetų savininkams pardavimo valstybėje narėje, aiškintina taip, kad ji neapima investicinių vienetų savininkų vardu į emitento investicinių vienetų savininkų registrą įrašytus investicinius vienetus patvirtinančių sertifikatų išdavimo jų savininkams.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIAVPS [KIPVPS]), derinimo, iš dalies pakeistos 1995 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/26/EB, 45 straipsnyje numatyta pareiga, pagal kurią kitoje nei buveinės valstybėje narėje savo investicinius vienetus parduodantis KIPVPS privalo užtikrinti mokėjimus investicinių vienetų savininkams pardavimo valstybėje narėje, aiškintina taip, kad ji neapima investicinių vienetų savininkų vardu į emitento investicinių vienetų savininkų registrą įrašytus investicinius vienetus patvirtinančių sertifikatų išdavimo jų savininkams.