—

SEK Zollagentur GmbH, atstovaujamos Rechtsanwalt T. Ulbrich,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir L. Keppenne,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307), iš dalies pakeisto 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 648/2005 (OL L 117, p. 13, toliau – Muitinės kodeksas), 50 ir 203 straipsnių išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant SEK Zollagentur GmbH (toliau – SEK Zollagentur) ir Hauptzollamt Gießen ginčą dėl prašymo grąžinti muitus, kurie turėjo būti sumokėti, nes vykdydama tranzito procedūrą ji paėmė atitinkamas prekes iš muitinės priežiūros.

3

Muitinės kodekso 4 straipsnis numato:

„Šiame Kodekse vartojamos šios sąvokos:

<...>

<...>

<...>“

4

Šio Muitinės kodekso 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos. Jos gali būti muitinės tikrinamos vadovaujantis galiojančiomis nuostatomis.“

5

Muitinės kodekso 50 straipsnyje skelbiama:

„Muitinei pateiktos prekės nuo jų pateikimo iki tol, kol joms įforminami muitinės sankcionuoti veiksmai, turi laikinai saugomų prekių statusą. Tokios prekės toliau vadinamos „laikinai saugomomis prekėmis.“

6

Muitinės kodekso 91 straipsnyje numatyta:

„1.   Taikant išorinio tranzito procedūrą iš vienos Bendrijos muitų teritorijos vietos į kitą gali būti gabenamos:

<...>

2.   1 dalyje nurodytas gabenimas atliekamas vienu iš šių būdų:

<...>“

7

Muitinės kodekso 92 straipsnyje numatyta:

„1.   Išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės, kurioms buvo įforminta procedūra, ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, vadovaujantis atitinkamos procedūros nuostatomis.

2.   Muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus duomenis su paskirties muitinės įstaigos turimais duomenimis, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai.“

8

To paties kodekso 96 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas. Jis atsako:

9

Muitinės kodekso 201 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Importo skola muitinei atsiranda:

<...>“

10

Muitinės kodekso 203 straipsnyje skelbiama:

„1.   Importo skola muitinei atsiranda:

2.   Skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu.

3.   Skolininkais laikomi:

<...>

11

Minėto kodekso 236 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Importo arba eksporto muitai grąžinami nustačius, kad tada, kai jie buvo sumokėti, tokių muitų suma nebuvo teisiškai privaloma sumokėti arba kad ši suma buvo įtraukta į apskaitą nesivadovaujant 220 straipsnio 2 dalimi.

<...>“

12

Pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3), iš dalies pakeisto 2008 m. lapkričio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2787/2008 (OL L 330, 2000, p. 1), 398 straipsnį:

„Asmenims, pageidaujantiems Bendrijos tranzito operacijas vykdyti išvykimo įstaigoje ar bet kurioje kitoje patvirtintoje vietoje nepateikiant prekių ir atitinkamos tranzito deklaracijos, gali būti suteiktas įgaliotojo siuntėjo statusas.

<...>“

13

2010 m. sausio 15 d. į Sąjungos muitų teritoriją įvežta dvylikos dviračių tvirtinimo įtaisų siunta. Siunta padėta į laikinojo prekių saugojimo sandėlį, o jos savininkas pateikė šias prekes muitinei kartu su supaprastinta deklaracija.

14

2010 m. sausio 17 d.SEK Zollagentur pateikė dvylikos dviračių tvirtinimo įtaisų išorinio Bendrijos tranzito procedūros deklaraciją. Leidimas taikyti šią procedūrą dviračių tvirtinimo įtaisams suteiktas tą pačią dieną.

15

Kitą dieną SEK Zollagentur įgaliotas vežėjas, kuris yra įgaliotasis siuntėjas, turėjo paimti kelias siuntas, įskaitant minėtas prekes, iš laikinojo saugojimo sandėlio ir jas pristatyti gavėjui Grėfene (Vokietija).

16

Gavęs prekių siuntas gavėjas konstatavo, kad tarp jų nebuvo dviračių tvirtinimo įtaisų, ir apie tai informavo paskirties muitinės įstaigą.

17

Tuomet Hauptzollamt Gießen kreipėsi į SEK Zollagentur ir paprašė pateikti informacijos apie dviračių tvirtinimo įtaisų buvimo vietą. Ši bendrovė atsakė, kad dviračių tvirtinimo įtaisai negalėjo būti pakrauti 2010 m. sausio 17 d. Ji teigė, kad laikinojo prekių sandėlio savininkas neužtikrino tokio prekių sandėliavimo, kad jas visas būtų galima surasti ir perduoti vežėjui, todėl dviračių tvirtinimo įtaisai neperduoti vežėjui, kaip buvo planuota, ir palikti laikinajame sandėlyje.

18

2010 m. vasario 1 d. dviračių tvirtinimo įtaisams įforminta nauja tranzito procedūra. Vėliau gavėjas šias prekes išleido į laisvą apyvartą paskirties muitinėje ir sumokėjo 2000 EUR importo muitų.

19

Hauptzollamt Gießen pareikalavo iš SEK Zollagentur sumokėti tokio pat dydžio importo muitą, nes ši, taikydama pirmąją tranzito procedūrą, paėmė prekes iš muitinės priežiūros, tačiau nepateikė jų paskirties muitinės įstaigai.

20

SEK Zollagentur nusprendė, kad reikalaujami sumokėti importo muitai teisiškai nebuvo privalomi, ir paprašė juos grąžinti pagal Muitinės kodekso 236 straipsnį. Iš tiesų ji teigė, kad tranzito procedūra prasideda tik faktiškai paėmus prekes iš sandėlio savininko, nepriklausomai nuo to, kada jis pateikė deklaraciją. Taigi, nepradedant gabenimo, išorinio Bendrijos tranzito procedūra neprasidėjo, taigi už prekių paėmimą iš muitinės priežiūros atsako tik laikino saugojimo sandėlio savininkas.

21

Atmetus SEK Zollagentur skundą dėl sprendimo atmesti jos prašymą grąžinti sumokėtus muitus, ji pateikė ieškinį Finanzgericht Hessen (Heseno finansų teismas); šis patvirtino atsisakymą grąžinti muitus, nes pagal įstatymą jie turi būti sumokėti. Finanzamt pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof.

22

Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Bendrijos muitinės kodekso 50 ir 203 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad laikinojo saugojimo sandėlyje esančios prekės turi būti laikomos paimtos iš muitinės priežiūros, jei pateikta jų išorinio tranzito procedūros deklaracija, tačiau jos neišvežtos iš sandėlio ir nepateiktos paskirties muitinei, nors šiai buvo pateikti tranzito dokumentai.

24

Pirmiausia reikia nustatyti momentą, kada pagal Muitinės kodeksą baigiasi laikinasis prekių saugojimas ir prasideda išorinio Bendrijos tranzito procedūra.

25

Šiuo klausimu primintina, kad Muitinės kodekso 50 straipsnis aiškintinas taip, jog ne Bendrijos prekės, dėl kurių pateiktą išorinio Bendrijos tranzito deklaraciją muitinė priėmė ir kurios turi laikinai saugomų prekių statusą, tampa prekėmis, kurioms taikoma ši muitinės procedūra, taigi ir prekėmis, su kuriomis atliekami muitinės sankcionuoti veiksmai, nuo to momento, kai suteikiamas leidimas jas išleisti (Sprendimo Codirex Expeditie, C‑542/11, EU:C:2013:429, 55 punktas).

26

Taigi tokios prekės, kaip nagrinėjamoms pagrindinėje byloje, gali būti prekės, kurioms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra, tik nuo jų išleidimo momento. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacija, šioje pagrindinėje byloje prekės išleidimas įformintas 2010 m. sausio 17 d., taigi nuo tos datos joms taikoma išorinio Bendrijos tranzito procedūra.

27

Siekiant atsakyti į taip performuluotą pirmąjį klausimą, reikia išnagrinėti, ar prekė, kuri nebuvo išvežta iš saugojimo zonos, realiai gali būti paimta iš muitinės priežiūros, jeigu jos tranzito dokumentai pateikti paskirties muitinės įstaigai.

28

Šiuo klausimu primintina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką, nustatytą Muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalyje, reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris yra kliūtis, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės įstaigai prieiti prie muitinės priežiūroje esančios prekės ir atlikti Muitų kodekso 37 straipsnio 1 dalyje numatytus tikrinimus (Sprendimo D. Wandel, C‑66/99, EU:C:2001:69, 47 punktas; Sprendimo Liberexim, C‑371/99, EU:C:2002:433, 55 punktas ir Sprendimo Hamann International, C‑337/01, EU:C:2004:90, 31 punktas).

29

Kadangi pagal Muitinės kodekso 96 straipsnį vykdytojas atsako, be kita ko, už nesugadintų prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą, tranzito dokumentas, kuriuo remiantis vykdomas pagal išorinio Bendrijos tranzito procedūrą įformintų prekių vežimas, neginčijamai turi lemiamos reikšmės geram šios procedūros veikimui. Taigi jo atskyrimas, nors ir laikinas, nuo prekių gali pažeisti pačius minėtos procedūros tikslus, kai tai, priešingai, nei nustatyta Muitinės kodekso 37 straipsnyje, trukdo muitinei pateikti galimą reikalavimą dėl minėtų prekių. Be to, toks laikinas atskyrimas taip pat apsunkina galimybę identifikuoti tiek prekes, kurioms taikoma tranzito procedūra, tiek joms taikomą muitinės procedūrą (pagal analogiją žr. Sprendimo British American Tobacco, C‑222/01, EU:C:2004:250, 52 punktą).

30

Tokiomis aplinkybėmis laikinas prekių tranzito dokumento atskyrimas nuo jame nurodytų prekių turi būti laikomas šių prekių paėmimu iš muitinės priežiūros. Pagal Teisingumo Teismo aiškinimą sprendimuose D. Wandel (EU:C:2001:69), Liberexim (EU:C:2002:433) ir Hamann International (EU:C:2004:90) šis dokumento atskyrimas iš tiesų sudaro veiksmą, kuriuo sutrukdoma, nors ir trumpam, kompetentingai muitinės priežiūros įstaigai prieiti prie prekės, kuriai taikoma muitinės priežiūra, ir įvykdyti patikrinimus pagal Sąjungos teisės aktus muitinės veiklos srityje (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco, EU:C:2004:250, 53 punktą).

31

Taip pat primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekės paėmimas iš muitinės priežiūros galimas tik jei tenkinamos objektyvaus pobūdžio sąlygos, kaip antai prekės fizinis nebuvimas patvirtintoje saugojimo vietoje tuo momentu, kai muitinės įstaiga ketina atlikti šios prekės patikrinimą (žr. Sprendimo D. Wandel, EU:C:2001:69, 48 punktą ir Sprendimo Liberexim, EU:C:2002:433, 60 punktą).

32

Todėl tam, kad prekė būtų laikoma paimta iš muitinės priežiūros, pakanka, kad jos būtų objektyviai neįmanoma patikrinti, nesvarbu, ar kompetentinga įstaiga iš tikrųjų jas tikrino, ar ne (Sprendimo British American Tobacco, EU:C:2004:250, 55 punktas).

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 50 ir 203 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad laikinojo saugojimo sandėlyje esančios prekės turi būti laikomos paimtos iš muitinės priežiūros, jei pateikta jų išorinio tranzito procedūros deklaracija, tačiau jos neišvežtos iš sandėlio ir nepateiktos paskirties muitinei, nors jai buvo pateikti tranzito dokumentai.

34

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, paėmus prekes iš muitinės priežiūros, asmuo, kuris įformino prekėms tranzito procedūrą kaip įgaliotasis siuntėjas, yra skolininkas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

35

Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, jei atitinkamų prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu joms jau buvo įforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra, būtent jos vykdytojas, kuris pagal Muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį atsako už prievolių įvykdymą, turi įvykdyti visas su šia procedūra susijusias prievoles ir yra už skolos muitinei sumokėjimą atsakingas skolininkas, kaip jis suprantamas pagal šio kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką, jei netaikomos šios 3 dalies pirmųjų trijų įtraukų nuostatos (Sprendimo Codirex Expeditie, EU:C:2013:429, 33 punktas).

36

Tačiau jei tokio paėmimo momentu prekėms dar neįforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra ir jos tebėra laikinojo saugojimo sandėlyje, skolininku, turinčiu sumokėti skolą muitinei, – jei netaikomos Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies pirmųjų trijų įtraukų nuostatos, – laikomas asmuo, pas kurį, kaip turintį vykdyti prievoles, susijusias su laikinuoju prekių saugojimu, šios prekės yra po jų iškrovimo, kad galėtų būti toliau gabenamos arba saugomos (šiuo klausimu žr. Sprendimo United Antwerp Maritime Agencies ir Seaport Terminals, C‑140/04, EU:C:2005:556, 39 punktą ir Sprendimo Codirex Expeditie, EU:C:2013:429, 34 punktą).

37

Kaip buvo priminta šio sprendimo 26 punkte, pagrindinėje byloje nagrinėjamoms prekėms buvo pradėta taikyti išorinio Bendrijos tranzito procedūra. Vadinasi, būtent šios procedūros vykdytojas, t. y. SEK Zollagentur, kuris, kaip įgaliotasis siuntėjas, yra skolininkas, kaip jis suprantamas pagal šio kodekso 96 straipsnį, atsakingas už skolos muitinei, kaip ji suprantama pagal Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirtą įtrauką, sumokėjimą, jei netaikomos šio straipsnio 3 dalies pirmų trejų įtraukų nuostatos, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

38

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies ketvirta įtrauka turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, paėmus prekes iš muitinės priežiūros, asmuo, kuris įformino prekėms tranzito procedūrą kaip įgaliotasis siuntėjas, yra skolininkas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: