1.

Landgericht Dortmund (Dortmundo apygardos teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) (toliau – Reglamentas „Briuselis I“) 5 straipsnio 3 punkto ir 6 straipsnio 1 punkto išaiškinimu ir nenagrinėtu aspektu dėl šių nuostatų ir su SESV 101 straipsniu susijusių Sąjungos konkurencijos teisėje taikomų principų derinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant šiame Vokietijos teisme pareikštą ieškinį dėl informacijos suteikimo ir žalos atlyginimo, kurį Belgijoje įsteigta ieškovė pareiškė kelioms skirtingose valstybėse narėse įsteigtoms bendrovėms (vienintelė iš jų įsteigta Vokietijoje), dalyvavusioms darant pažeidimą, Europos Komisijos sprendimu pripažintą prieštaraujančiu EB 81 straipsnyje (dabar – SESV 101 straipsnis) bei 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnyje ( 3 ) įtvirtintam kartelių draudimui.

3.

Kadangi šalys nesutaria dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo tarptautinės jurisdikcijos, šis Teisingumo Teismo prašo išaiškinti tris pagrindinius aspektus.

4.

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar tokiam ginčui, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, taikytinas Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktas, pagal kurį leidžiama išplėsti teismo jurisdikciją, kad jis galėtų priimti sprendimą ir dėl reikalavimų, susijusių ne tik su jo veiklos teritorijoje turinčiu buveinę atsakovu, bet ir su kitais atsakovais, siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų. Papildomai keliamas su šia problematika susijęs klausimas dėl konkretaus atvejo, kai, kaip šioje byloje, ieškovas atsiima ieškinį vienintelio iš bendraatsakovių, įsteigto teismo, į kurį kreiptasi, vietos valstybėje narėje, atžvilgiu, t. y. kuris kvalifikuojamas kaip atsakovas, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, nes teismo jurisdikcija grindžiama vien jo buveinės vieta.

5.

Antra, dėl Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte nustatytos jurisdikcijos bylose dėl delikto Teisingumo Teismo klausiama, ar „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, reikia aiškinti taip, kad pagal ją šią jurisdikciją leidžiama sieti visų atsakovų ir visos tariamos žalos atžvilgiu su kiekviena iš daugybės valstybių narių vietų, kuriose neteisėtas kartelis buvo sudarytas ir (arba) įgyvendinamas ir kuriose, anot ieškovės, dėl to buvo apribota pirkėjų laisvė rinktis.

6.

Trečia, atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog tam tikros sutarties sąlygos dėl jurisdikcijos, kurioms gali būti taikomas Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis, ir (arba) arbitražinės išlygos, kuriomis remiasi atsakovės pagrindinėje byloje, apima šiuo atveju reikalaujamą apginti teisę į žalos atlyginimą. Šis teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, ar šiuo atveju SESV 101 straipsnyje įtvirtintas kartelių draudimo veiksmingo įgyvendinimo principas gali būti kliūtis remtis tokiomis sąlygomis ir išlygomis reikalaujančio atlyginti žalą ieškovo atžvilgiu, jeigu ieškinys pareikštas viename iš teismų, turinčių jurisdikciją pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą ir (arba) 6 straipsnio 1 punktą.

7.

Pabrėžiu, jog ši byla yra pirmoji, kurioje Teisingumo Teismo prašoma tiesiogiai išaiškinti santykį tarp, pirma, pirminės teisės nuostatų, kuriomis Sąjungoje užtikrinama laisva konkurencija, ir, antra, Europos Sąjungos tarptautinės privatinės teisės nuostatų dėl teismų jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose, ir to prašoma nagrinėjant ypatingą bylą, susijusią su didelio masto karteliu, nes jame daugybė dalyvių bei nukentėjusių asmenų ir šis kartelis iškraipė konkurenciją visoje vidaus rinkoje.

8.

Pirmiausia pažymiu, jog, mano nuomone, Reglamentas „Briuselis I“, kuriuo siekiama sukurti Sąjungai tinkamą su keliomis valstybėmis susijusių ginčų civilinėse ir komercinėse bylose jurisdikcijos taisyklių sistemą, nėra tobulai pritaikytas užtikrinti Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų valstybių narių vykdomą įgyvendinimą (arba anglų k. „private enforcement“, kaip tai įprastai vadinama šioje srityje) ( 4 ), kuris būtų veiksmingas tokiu kaip nagrinėjamasis atveju.

9.

Iš tikrųjų dėl tam tikrų šio reglamento nuostatų taikymo kyla grėsmė, kad, pirma, valstybių narių teismų teritorinės jurisdikcijos paskirstymas gali būti neadekvatus atsižvelgiant į Sąjungos konkurencijos teisės geografinę taikymo sritį ir, antra, dėl to nuo neteisėtų konkurencijos apribojimų nukentėjusiems asmenims gali būti sunkiau reikalauti ir gauti visą jų patirtos žalos atlyginimą. Manau, kad dėl šios priežasties tokius apribojimus lėmę subjektai gali panaudoti šias tarptautinės privatinės teisės nuostatas taip, kad sukurtų tokią situaciją, kai vieno ir sunkaus Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo padariniai pagal civilinę teisę turės būti nustatomi rengiant daugybę teismo procesų skirtingose valstybėse narėse.

10.

Bendra išvada, kurią padarysiu dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, yra tokia, kad dėl su keliomis valstybėmis susijusių antikonkurencinių veiksmų (ypač, kai jie tokie sudėtingi, kaip antai nagrinėjamieji pagrindinėje byloje) specifinio poveikio, kuris gali būti padarytas teismų bendradarbiavimui civilinėse bylose, mano nuomone, de lege ferenda būtų tikslinga, kad į Reglamentą „Briuselis I“ Sąjungos teisės aktų leidėjas numatytų įtraukti tokiems veiksmams tinkamą jurisdikcijos taisyklę ( 5 ), kaip antai vadinamajame Reglamente „Roma II“ nustatytą specialią normų kolizijos taisyklę, taikomą prievolėms, kylančioms dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ( 6 ).

11.

Pagal Reglamento „Briuselis I“ 11, 12, 14 ir 15 konstatuojamąsias dalis:

<...>

12.

Reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad arbitražas nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

13.

Reglamento „Briuselis I“ II skyriuje nustatytos tam tikros jurisdikcijos civilinėse ir komercinėse bylose taisyklės. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė, kuria remiantis,,pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.

14.

II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad „valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl <...> delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, [teismuose]“.

15.

Be to, šio 2 skirsnio 6 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad „valstybėje narėje gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta <...>, kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų, teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo“.

16.

II skyriaus 7 skirsnio „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ 23 straipsnio 1 ir 5 dalys suformuluotos taip:

„1.   Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. <…>

<...>

5.   Susitarimai [dėl jurisdikcijos] <...> neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 13, 17 arba 21 straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcija juose nenumatyta, turi išimtinę jurisdikciją pagal 22 straipsnį“.

17.

Ieškinys pagrindinėje byloje grindžiamas 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu ( 7 ), kuriame Komisija nusprendė, kad kelios bendrovės, tiekiančios valndenilio peroksidą ir (arba) natrio perboratą ( 8 ), dalyvavo darant vieną ir tęstinį kartelių draudimo, nustatyto EB 81 straipsnyje (SESV 101 straipsnis) ir EEE susitarimo 53 straipsnyje, pažeidimą, už kurį tam tikroms iš šių bendrovių skirtos baudos ( 9 ).

18.

Tame sprendime nurodyta, kad nustatyto pažeidimo trukmė – nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. ir kad šis pažeidimas apėmė visą Europos ekoniminės erdvės (EEE) teritoriją. Šis kartelis iš esmės susijęs su informacijos apie kainas ir gamybos apimtis pasikeitimu tarp konkurentų, susitarimais dėl kainų ir gamybos pajėgumo mažinimo bei antikonkurencinių susitarimų įgyvendinimo priežiūra. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad karteliniai veiksmai buvo atliekami susitikimuose ir bendraujant telefonu daugiausia Belgijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje ir kad pažeidėjos dalyvavo skirtingais būdais, bet žinojo apie jų slaptų veiksmų, kuriais siekta riboti konkurenciją, neteisėtumą.

19.

Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA (toliau – CDC) yra Belgijoje įsteigta bendrovė, kurios veiklos tikslas – pareikšti tam tikrų įmonių, tariamai nukentėjusių nuo to pažeidimo, tiesiogiai ar netiesiogiai perleistus reikalavimus dėl žalos atlyginimo ( 10 ).

20.

2009 m. kovo 16 d. CDC pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo Landgericht Dortmund solidariai šešioms Komisijos nubaustoms bendrovėms, kurių buveinės skirtingose valstybėse narėse, ir tik viena iš jų įsteigta teismo vietos valstybėje, t. y. Evonik Degussa GmbH (toliau – Evonik Degussa), kurios buveinė Esene (Vokietija) ( 11 ).

21.

2009 m. rugsėjo mėn., t. y. po to, kai visoms atsakovėms pagrindinėje byloje buvo įteiktas šaukimas į teismą, bet dar nepasibaigęs nustatytas terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti ir neprasidėjus žodinei proceso daliai, CDC atsisakė ieškinio šios Vokietijos bendrovės atžvilgiu, nes buvo sudaryta taikos sutartis. 2009 m. pabaigoje atsakovės, t. y. likusios proceso šalys, pasiūlė įstoti į bylą Evonik Degussa bei kitoms dviem bendrovėms, nurodytoms Komisijos sprendime ( 12 ).

22.

CDC tvirtina, kad nuo 1994 m. iki 2006 m. jai teises perleidusios įmonės iš kartelyje dalyvavusių tiekėjų įsigijo didelį kiekį vandenilio peroksido, kuris buvo tiekiamas pagal sutartį skirtingose Sąjungos ir EEE valstybėse narėse.

23.

Kadangi tam tikrose iš šių tiekimo sutarčių buvo arbitražinių išlygų ir sąlygų dėl jurisdikcijos, visos atsakovės pagrindinėje byloje pateikė tarptautinės jurisdikcijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą.

24.

Landgericht Dortmund nusprendė, kad jo paties jurisdikcija gali būti grindžiama tik Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktu ir 5 straipsnio 3 punktu, nebent ši jurisdikcija pagrįstai negalima dėl reglamento 23 straipsnyje nurodyto susitarimo dėl jurisdikcijos arba dėl arbitražinės išlygos. Šiomis aplinkybėmis 2013 m. birželio 26 d. pateiktu sprendimu Landgericht Dortmund nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

2.   Ar reglamento [„Briuselis I“] 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad ieškinio, kuriuo reikalaujama, skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsikūrę atsakovai suteiktų informaciją ir atlygintų nuostolius dėl keliose valstybėse narėse skirtingose vietose ir skirtingu laiku atsakovų padaryto vieno ir tęstinio pažeidimo (šį EB 81 straipsnio arba SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą konstatavo Europos Komisija), atveju žalą sukėlęs įvykis įvyko kiekvieno atsakovo ir visos nurodytos žalos atžvilgiu, ar bendros žalos tose valstybėse narėse, kur sudaryti ir įgyvendinti karteliniai susitarimai, atžvilgiu?

3.   Ar ieškinių, kuriais siekiama nuostolių atlyginimo dėl EB 81 straipsnyje arba SESV 101 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje (kartelių draudimas) pažeidimo, atveju pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą kartelių draudimo veiksmingo įgyvendinimo principą leidžiama atsižvelgti į tiekimo sutartyse esančias išlygas dėl arbitražo ir teismingumo, jeigu dėl to nukrypstama nuo reglamento [„Briuselis I“] 5 straipsnio 3 punkte ir (arba) 6 straipsnio 1 punkte nustatytų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių visų atsakovų ir (arba) visų arba dalies pateiktų reikalavimų atžvilgiu?“

25.

Pastabas raštu pateikė CDC, Evonik Degussa tik dėl pirmojo klausimo b punkto, Akzo Nobel, Solvay, Kemira, FMC Foret ir Edison, Prancūzijos vyriausybė tik dėl trečiojo klausimo bei Komisija. 2013 m. rugpjūčio 26 d. dokumentu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pranešė, kad CDC atsiėmė ieškinį Arkema France atžvilgiu. Posėdis nebuvo surengtas.

26.

Visų pirma dėl bendrų šios bylos tikslų pabrėžiu, jog Reglamentas „Briuselis I“ savaime visai nėra skirtas Sąjungos konkurencijos teisės taisyklėms įgyvendinti. Kaip nurodyta, be kita ko, šio reglamento 1, 2 ir 6 konstatuojamosiose dalyse, juo siekiama padėti „patikimai veikti vidaus rinkai“ ir užtikrinti „laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą“ bei sukurti bendrą pagrindą šioje srityje iškilusiems ginčams spręsti, kiek tai susiję su jurisdikcijos paskirstymu tarp valstybių narių teismų ir šių teismų priimtų sprendimų pripažinimu ir vykdymu.

27.

Vis dėlto manau, kad Reglamento „Briuselis I“ išaiškinimas ir taikymas turi leisti išlaikyti visišką Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų veiksmingumą, kurios turi esminės reikšmės vidaus rinkai ir yra pagrindinis Europos Sąjungos ekonominės sąrangos elementas ( 13 ), nes, kaip tai akcentavo Teisingumo Teismas, EB sutarties 85 straipsnis (dabar – SESV 101 straipsnis) yra „pagrindinė nuostata, būtina vykdant Bendrijai patikėtas užduotis ir, svarbiausia, tam, kad veiktų bendroji rinka“ ( 14 ). Be to, Sąjungos teisės procesinės normos šia prasme turi „tarnauti“ Sąjungos teisės materialinėms normoms, t. y. pirmosios yra priemonė, leidžianti įgyvendinti privačių ir viešų asmenų teises ir vykdyti pareigas, visų pirma atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą ( 15 ).

28.

Pirmiausia šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog ginčas pagrindinėje byloje susijęs su padariniais, kurie pagal civilinę teisę gali atsirasti dėl delikto, t. y. vieno ir tęstinio SESV 101 straipsnio pažeidimo, kurį padaro skirtingose valstybėse narėse įsteigtos kelios įmonės, ir nuo to pažeidimo daugybės nukentėjusių asmenų gyvenamoji vieta taip pat gali būti skirtingose valstybėse narėse.

29.

Todėl manau, kad tokių teisės subjektų, kaip antai ieškovė pagrindinėje byloje, kurios veiklos tikslas – sujungti turtinius reikalavimus, grindžiamus teise į žalos atlyginimą už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus ( 16 ), atsiradimas rodo, jog tada, kai iškyla sunkesnių kliūčių konkurencijai, nukentėjusiems asmenims neprotinga patiems ir individualiai reikšti ieškinius skirtingiems tokios rūšies kliūtis sukeliantiems subjektams ( 17 ).

30.

Be to, primenu, kad, remiantis teismo praktika, suformuota sprendimuose Courage ir Crehan ( 18 ) ir Manfredi ir kt. ( 19 ), susijusia su EB 81 straipsnio (SESV 101 straipsnio) išaiškinimu, žalos atlyginimas asmenims, nukentėjusiems nuo Sąjungos teisei prieštaraujančio kartelio, yra jų prerogatyva, kurios esmę reglamentuoja ši teisė. Tai taikoma tos prerogatyvos egzistavimui ir kartu jos esminei materialinei taikymo sričiai, kuri, be kita ko, apima žalą patyrusių asmenų galimybę prašyti atlyginti ne tik faktiškai patirtą žalą (damnum emergens), bet ir prarastas pajamas (lucrum cessans) bei palūkanas ( 20 ).

31.

Vis dėlto Teisingumo Teismas akcentavo, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisės vystymosi būklę, šios teisės į visišką žalos atlyginimą įgyvendinimo tvarką nustato valstybės narės, laikydamosi nurodytoje teismo praktikoje įtvirtintų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 21 ). Ši valstybių narių teisės aktų leidėjų normatyvinė kompetencija šioje srityje išlieka visų pirma kiek tai susiję su proceso normomis, bet nebegalioja normų kolizijos taisyklėms, nes „dėl konkurencijos apribojimo atsirandančioms nesutartinėms prievolėms taikoma <...> teisė“ dabar privalomai nustatyta Reglamente „Roma II“ ( 22 ).

32.

Mano nuomone, taip įtvirtintu nacionalinės teisės nuostatoms taikytinu ieškinių dėl žalos atlyginimo veiksmingumo principu pagal analogiją a fortiori turi būti remiamasi ir aiškinant bei taikant Reglamentą „Briuselis I“, tai reiškia, kad šis reglamentas, kaip pačios Sąjungos priimtas antrinės teisės aktas, neturi būti aiškinamas taip, kad tos pirminėje teisėje įtvirtintos prerogatyvos įgyvendinimas taptų praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas su keliomis valstybėmis susijusio kartelio atveju ( 23 ).

33.

Antra, pabrėžiu, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ieškinys, kaip antai nagrinėjamasis šioje byloje, kuriuo siekiama, kad SESV 101 straipsnį pažeidusios įmonės atlygintų žalą, yra „yra civilinio ir komercinio pobūdžio“, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 1 dalį ( 24 ).

34.

Trečia, pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad Reglamentas „Briuselis I“, kiek tai susiję su santykiais tarp valstybių narių, pakeitė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 25 ), pasirašytą 1968 m. rugsėjo 27 d. (toliau – Briuselio konvencija), Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos nuostatų išaiškinimas taikytinas ir šiam reglamentui, kai šių dviejų dokumentų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis ( 26 ).

35.

Manau, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, visos su šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą susijusios Reglamento „Briuselis I“ nuostatos, t. y. 5 straipsnio 3 punktas, 6 straipsnio 1 punktas ir 23 straipsnio 1 dalis, yra lygiavertės Briuselio konvencijos nuostatoms, t. y. 5 straipsnio 3 punktui, 6 straipsnio 1 punktui ir 17 straipsnio pirmai pastraipai, nes atitinkamų nuostatų turinys yra iš esmės panašus ar net visai tapatus ( 27 ).

36.

Ketvirta, primenu, kad atsižvelgiant į Briuselio konvencijos tikslus, kurie atitinka Reglamento „Briuselis I“ tikslus, reikia, pirma, kuo labiau vengti tam pačiam teisiniam santykiui taikytino jurisdikcijos pagrindų daugeto ir, antra, garantuoti ieškovų ir atsakovų teisinį saugumą suteikiant galimybę užtikrintai numatyti kompetentingą teismą, be kita ko, teismui, į kurį kreiptasi, suteikti galimybę spręsti jurisdikcijos klausimą jo neįpareigojant nagrinėti bylą iš esmės ( 28 ).

37.

Galiausiai, manau, kad dėl konkurencijos teisės pažeidimo pareikšti civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo daugiausia laikomi deliktinio pobūdžio ( 29 ), tačiau a priori neatmestina galimybė tokių ieškinių pagrindą laikyti susijusiu su sutartiniais santykiais; bent jau taip yra tam tikrose nacionalinės teisės sistemose ( 30 ).

38.

Todėl Teisingumo Teismui pateiktą problematiką pradėsiu nagrinėti nuo antrojo prejudicinio klausimo, susijusio su Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatytas deliktine atsakomybe grindžiamų ieškinių specialios jurisdikcijos pagrindas (B). Paskui nagrinėsiu pirmąjį klausimą, susijusį su šio reglamento 6 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta išplėsta jurisdikcija, kai keliems atsakovams pareiškiami susiję reikalavimai (C). Galiausiai, nagrinėsiu trečiąjį klausimą dėl šių dviejų nuostatų bei specifinių jurisdikcijos nustatymo aspektų, kiek tai susiję su Sąjungos teisėje įtvirtintu kartelių draudimo visiško veiksmingumo principu (D).

39.

Iš esmės antruoju klausimu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto taikymo srities ir dėl jurisdikcijos, kurią gali lemti šioje nuostatoje nustatyta speciali taisyklė, apimties (1). Visų pirma, atsižvelgdamas į šia nuostata siekiamą tikslą, manau, kad tokiomis neabejotinai specifinėmis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, šios nuostatos taikymas kelia problemų, o gal ji net visai neturėtų būti taikoma (2).

40.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neabejoja, jog jo nagrinėjamas ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala ir pateikta informacija, yra „byla dėl delikto“, nurodyta Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte, ir todėl jo jurisdikcija gali būti grindžiama šia nuostata. Teisingumo Teismas neseniai pripažino tokį šio pobūdžio ieškinių kvalifikavimą ( 31 ).

41.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai pažymi, jog iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad sudėtingų pažeidimų ( 32 ) atveju 5 straipsnio 3 punkte vartojami žodžiai „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ ( 33 ), apima įvykio, dėl kurio atsirado žala, vietą, t. y. nurodytą žalą lėmusio įvykio vietą ir vietą, kurioje ši žala atsirado, todėl ieškovas atsakovams gali pareikšti ieškinį vienos iš šių dviejų vietų teismuose ( 34 ). Šis teismas primena ir tai, kad vis dėlto, kai tariama žala atsirado keliose vietose, pastaruoju sąsajos kriterijumi grindžiamą jurisdikciją turintis teismas gali priimti sprendimą tik dėl reikalavimų atlyginti žalą, patirtą šio teismo vietos valstybės narės teritorijoje ( 35 ).

42.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Teisingumo Teismo alternatyviai apibrėžtų kriterijų taikymo nagrinėjant ginčą, dėl kurio į jį kreiptasi, nes kartelio dalyvių veiksmai, kuriais jie prisidėjo prie SESV 101 straipsnio pažeidimo darymo ir nurodytos žalos atsiradimo, ypatingi tuo, kad skyrėsi tiek geografiniu, tiek ir laiko atžvilgiu. Iš esmės šis teismas klausia, ar, remiantis reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktu, galima pareikšti ieškinį kiekvienoje „vietoje, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir kiekvieno kartelio nario atžvilgiu dėl visos šiuo karteliu padarytos žalos, nors tam tikri atsakovai tiesiogiai neatliko veiksmų teismo vietos valstybės narės teritorijoje.

43.

CDC siūlo Teisingumo Teismui atsakyti taip, kad pagal šią nuostatą turi būti galimybė remtis visa dėl su karteliu susijusio pažeidimo patirta žala visų valstybių narių teismuose, kurių teritorijoje bent iš dalies buvo sukurtas ar įgyvendinamas šis kartelis arba atitinkama rinka bent iš dalies tiesiogiai ir iš esmės sutrikdyta dėl šio kartelio. Komisijos požiūris panašus, tačiau santūresnis dėl teismų, į kuriuos šiomis aplinkybėmis galima pagrįstai kreiptis, jurisdikcijos apimties ( 36 ). Atsakovės pagrindinėje byloje, pateikusios pastabas dėl antrojo klausimo, mano, kad šis klausimas arba nepriimtinas ( 37 ) arba, dėl esmės, kad nėra teismo bendros jurisdikcijos visų kartelio dalyvių atžvilgiu ir dėl visos tariamos žalos ( 38 ).

44.

Primenu, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto aiškinimu, šios nuostatos aiškinimui taikomi keli pagrindiniai principai. Visų pirma nustatyta, jog šios nuostatos sąvokos turi būti apibrėžtos autonomiškai, taigi nevartojant nacionalinės teisės sąvokų, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų užtikrintas vienodas jo taikymas visose valstybėse narėse ( 39 ). Be to, dėl specialiosios taisyklės, kiek ja leidžiama nukrypti nuo šio reglamento 2 straipsnyje įtvirtinto atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos principo, ši taisyklė negali būti aiškinama plačiai, o tik siaurai ( 40 ), visų pirma siekiant išvengti, kad forum actoris ( 41 ) būtų taikomas bendrai ir padaugėtų jurisdikciją turinčių teismų taip sukuriant palankias sąlygas forum shopping.

45.

Maža to, negalima pamiršti, jog Teisingumo Teismas nusprendė, kad, remiantis Reglamento „Briuselis I“ 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytu artumo tikslu, 5 straipsnio 3 punkte nustatyta jurisdikcijos taisyklė pagrįsta ypač glaudžia sąsaja tarp bylos dalyko ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismų. Toks jurisdikcijos priskyrimas šiems teismams nukrypstant nuo įprastos taisyklės grindžiamas būtent šia sąsaja, siekiant gero teisingumo vykdymo ir veiksmingo proceso organizavimo ( 42 ). Kadangi vieno iš sąsajos veiksnių, nurodytų minėtoje teismo praktikoje ( 43 ) parinkimas turi leisti nustatyti jurisdikciją to teismo, kuris objektyviai gali geriausiai įvertinti, ar įvykdytos asmens, kuriam iškelta byla, atsakomybę pagrindžiančios sąlygos, tinkama kreiptis tik į teismą, kurio veiklos teritorijoje yra reikšmingas sąsajos veiksnys ( 44 ).

46.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, trūktų būtent tokios glaudžios sąsajos, jeigu šioje byloje būtų nuspręsta, kad pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą visų atsakovų, kuriems pareikštas ieškinys, atžvilgiu ir dėl visos tariamos žalos ( 45 ) jurisdikciją turi bet kuris teismas, esantis vienoje iš daugelio vietų, kur kartelis buvo suplanuotas, suorganizuotas ir kontroliuojamas ir kur buvo apribota atitinkamos rinkos pirkėjų pasirinkimo laisvė. Pritariu šiai nuomonei dėl toliau nurodytų priežasčių.

47.

Nors reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktas iš esmės turėtų būti taikomas SESV 101 straipsniu grindžiamam ieškiniui dėl žalos atlyginimo ( 46 ), vis dėlto esu linkęs manyti, kad ši nuostata negali būti tinkamai taikoma konkrečiu atveju, t. y. horizontaliam neteisėtam karteliui, kuris yra ilgos trukmės, apribojo konkurenciją visoje Sąjungos teritorijoje ir kurio struktūra labai sudėtinga, nes buvo sudaryta daug susitarimų ir atlikta daug slaptų veiksmų, todėl tiek dalyvės, tiek nuo nurodytos žalos nukentėję asmenys yra daugybėje valstybių narių ( 47 ).

48.

Tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, teismo praktikoje įtvirtinti „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nustatymo kriterijai, mano nuomone, netinkami, nes nurodytos žalos priežastys ir padariniai yra labai skirtingose geografinėse vietose. Iš tikrųjų šiuo atveju pritaikius Teisingumo Teismo nurodytus du alternatyvius kriterijus, jurisdikciją būtų galima priskirti daugybei valstybių narių teismų, o šiuo reglamentu siekiama sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ( 48 ), ir, remiantis šiais kriterijais, negalima nustatyti teismo, kuris susijęs „ypač glaudžia sąsaja“ su bylos dalyku, todėl ratione loci„objektyviai gali geriausiai“ išspręsti šį ginčą, nors toks pagrindas nustatytas 5 straipsnio 3 punkte.

49.

Dėl kriterijaus, susijusio su įvykio, dėl kurio atsirado tariama žala, vieta, reikia pažymėti, kad teoriškai šis kriterijus reikštų bet kurią vietą, kurioje nariai sudarė neteisėtą kartelį; vis dėlto gali būti sunku ar net neįmanoma nustatyti šios vietos dėl kartelio slaptumo, nebent galima nustatyti skirtingas vietas, kur yra suinteresuotųjų asmenų buveinės. Šį kriterijų atitiktų ir visos vietos, kuriose dalyvės realiai įgyvendino kartelį, t. y. visos vietos, kuriose jį konkrečiai organizavo ir taikė slaptuose susitarimuose, kuriais siekta riboti konkurenciją antikonkurenciniais veiksmais ar neveikimu, nustatytą tvarką ( 49 ). Šiuo klausimu pažymiu, kad, priešingai nei Komisija, atsižvelgdamas į tai, kad Sprendime Melzer ( 50 ) atmesta galimybė nustatyti jurisdikciją pagal žalą lėmusių veiksmų, atliktų žalą sukėlusio bendravykdžio, kuriam nebuvo pareikštas ieškinys, vietą, manau, kad vienos valstybės narės teritorijoje kartelio dalyvio atlikti veiksmai negali būti inkriminuojami kitiems pažeidėjams, kurie laisvai nekonkuravo atitinkamoje tos teritorijos rinkoje ( 51 ). Bet kuriuo atveju, kai nagrinėjamas Europos masto ir ilgai trukęs kartelis, kaip antai pagrindinėje byloje, tokie vietos nustatymo veiksniai, mano nuomone, nereikšmingi dėl to, kad lemia pernelyg bendrus, abstrakčius ir atsitiktinius jurisdikcijos nustatymo pagrindus ( 52 ), nes yra labai daug dalyvavusių subjektų, atlikta labai daug atitinkamų veiksmų ar susilaikyta nuo jų atlikimo, o tai lemia su tuo susijusių vietų, kuriose įvyko žalą sukėlę įvykiai, daugetą ( 53 ).

50.

Dėl vietos, kurioje atsirado tariama žala, kriterijaus ekonominiu atžvilgiu galima laikyti, kad ši žala atsirado arba kiekvienoje vietoje, kurioje tariamai nukentėję asmenys pirko su karteliu susijusius gaminius, t. y. ten, kur buvo pasirašytos ir (arba) vykdomos sutartys, kurių turinys iškraipytas dėl kartelio (šiuo atveju atsakovių ir ieškovei teises perleidusių įmonių sudarytos tiekimo sutartys), arba kiekvienoje vietoje, kur yra šių nukentėjusių įmonių ar jų filialų buveinės. Netiesiogiai nukentėję asmenys, kurie nebuvo saistomi sutarties su kartelio narėmis, bet jų teisės buvo pažeistos dėl kartelio egzistavimo ( 54 ), taip pat turėtų galėti remtis savo patirta žala, atsižvelgdami į Teisingumo Teismo praktikoje nustatytas ribas ( 55 ). Vis dėlto primintina, kad deliktinės atsakomybės srityje jurisdikcijos pasirinkimo galimybė negali būti aiškinama taip, kad atsirastų forum actoris, nes reglamentu „Briuselis I“ siekiama riboti šio jurisdikcijos pagrindo taikymą, kad būtų apsaugotas šio reglamento 2 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės veiksmingumas ( 56 ). Be to, tikslinga atsižvelgti į visas vietas, kuriose rinka paveikta dėl SESV 101 straipsnio pažeidimo, nes konkurencijos teisės taisyklėmis siekiama apsaugoti gerą ekonomikos veikimą, o ne atitinkamos visuomenės individualius interesus ( 57 ). Tačiau šiuo atveju pažeidimas, kuriuo grindžiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, apima visų Sąjungos valstybių narių teritoriją, todėl jurisdikcija gali būti priskirta daugybei teismų ( 58 ). Toks platus požiūris prieštarauja minėtiems reglamento „Briuselis I“ tikslams, visų pirma susijusiems su 5 straipsnio 3 punktu. Be to, remiantis Sprendimu Shevill ir kt. ( 59 ), vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, grindžiama jurisdikcija, padalyta pagal teritoriją atsižvelgiant į valstybių narių sienas ( 60 ), ir, mano nuomone, pakeitimai šiuo klausimu neįmanomi ir nereikalingi, o tai susiję su grėsme, kad teismo procesas bus suskaidytas, nes šiuo pagrindu jurisdikciją turintis teismas negalės vertinti visos tariamos žalos.

51.

Galiausiai, pabrėžiu, jog tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą jurisdikciją turi daug teismų, šiuo pagrindu teisės subjektams atsivertų didelės galimybės, nors tai yra specialios jurisdikcijos pasirinkimas, todėl iš esmės taikomas griežtai. Be to, kiltų pavojus, kuris tikrai nėra hipotetinis ( 61 ), kad Sąjungos konkurencijos teisės pažeidėjai asmenims, kurie Komisijos pradėtoje administracinėje procedūroje nurodyti kaip nukentėjusieji, galės pareikšti vadinamuosius torpedinius ieškinius, t. y. negatyvius ieškinius dėl pripažinimo, kaip nurodyta Sprendime Folien Fischer ir Fofitec ( 62 ), toje valstybėje narėje, kurioje, kaip žinoma, proceso trukmė ypač ilga. Tačiau Komisijai priėmus sprendimą, kuriuo konstatuotas pažeidimas, mano nuomone, nebeturi būti galimybės konstatuoti teisių nebuvimo, nes Komisijos sprendimas dėl faktinių aplinkybių ir jų teisinio kvalifikavimo yra privalomojo pobūdžio ( 63 ).

52.

Taikydamas analogiją tam, ką Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime Besix ( 64 ), darau išvadą, kad reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte nustatyta specialios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl delikto ar kvazidelikto nereikšminga, jeigu, kaip pagrindinėje byloje, negalima nustatyti vietos, kurioje tariamai įvyko žalą sukėlęs įvykis, dėl to, kad SESV 101 straipsnio pažeidimą, kuriuo grindžiamas ieškinys, sudaro veiksmai, atlikti keliose vietose, kuriose dėl jų buvo sutarta ir (arba) jie vykdomi, todėl negalima aiškiai ir tinkamai nustatyti ypač glaudžiai su visa byla susijusio teismo.

53.

Mano nuomone, šiuo atveju jurisdikcija turi būti nustatoma arba pritaikius reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą taisyklę, arba kitas šiame reglamente nustatytas specialias jurisdikcijos taisykles, kaip antai nustatytą 6 straipsnio 1 punkte, pagal kurią leidžiama sujungti keliems atsakovams tame pačiame teisme pareikštus reikalavimus, jeigu konkrečiu atveju tenkinami vienos ar kitos iš šių taisyklių taikymui keliami reikalavimai. Šiuo klausimu pažymėtina, jog atsižvelgti į tai, kad keliems atsakovams pareikšti reikalavimai yra susiję, kaip į jurisdikcijos pagrindą, galima tik remiantis šiuo 6 straipsnio 1 punktu ( 65 ), pagal kurį ši galimybė numatyta tik taikant tokį stiprų sąsajos veiksnį kaip bet kurio iš atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta, o ne nuostata, kurios taikymas siejamas su vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, kaip tai yra reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto atveju.

54.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta jurisdikcijų koncentracijos taisyklė esant atsakovų daugetui gali būti taikoma, kai ieškinys pareiškiamas įmonėms, geografiniu ir laiko aspektais skirtingu būdu dalyvavusioms darant pagal Sąjungos teisę nustatyto kartelių draudimo vieną ir tęstinį pažeidimą (1). Paskui, jeigu atsakymas teigiamas, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tokio ieškinio atsisakymas vieno atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, t. y. vienintelio iš bendraatsakovių, kurio buveinė yra valstybėje narėje, į kurios teismą kreiptasi, atžvilgiu daro poveikį šio teismo jurisdikcijai pagal šią nuostatą (2).

55.

Pabrėžtina, kad, kaip tai pasakyta dėl Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto ( 66 ), šio reglamento 6 straipsnio 1 punkto turinys turi būti nustatomas autonomiškai, todėl jame vartojamos sąvokos negali būti suprantamos taip, kad jomis daroma nuoroda į teisme, į kurį kreiptasi, nagrinėjamo teisinio santykio kvalifikavimą pagal taikytiną vidaus teisę ( 67 ).

56.

Remiantis Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktu, visi vieno ieškovo reikalavimai atsakovų daugetui gali būti pareikšti valstybės narės teisme, kurio veiklos teritorijoje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta ( 68 ) (toliau – atsakovas, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas), jeigu šie reikalavimai susiję ( 69 ). Šiuo klausimu aiškiai reikalaujama, kad „reikalavimai [būtų] taip glaudžiai susiję, kad [būtų] tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo“ ( 70 ).

57.

6 straipsnio 1 punktu, pagal kurį leidžiama kelis ieškinius nagrinėti kartu tame pačiame teisme ir išplėsti jo jurisdikciją atsakovų, dėl kurių jis negalėtų priimti sprendimo, jeigu tokio išplėtimo nebūtų, atžvilgiu, siekiama gero teisingumo vykdymo, visų pirma pasitelkiant proceso ekonomiškumą, ir užkirsti kelią grėsmei, kad vienu metu būtų nagrinėjami sutampantys ieškiniai ir dėl jų priimti nesuderinami sprendimai, nurodyti Reglamente „Briuselis I“ ( 71 ).

58.

Vis dėlto ši jurisdikcijos taisyklė speciali, nes ja nukrypstama nuo Reglamento „Briuselis I“ 11 konstatuojamojoje dalyje minimos ir šio reglamento 2 straipsnyje įtvirtintos kiekvieno atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės, todėl ji turi būti aiškinama siaurai ( 72 ).

59.

Taigi šio 6 straipsnio 1 punkto taikymas turi išlikti išimtinis, jame numatytas ieškinių grupavimas galimas tik tuomet, jeigu šie ieškiniai nesusiję su apdraustaisiais, vartotojais ar darbuotojais ( 73 ) ir jeigu pateikti, žinoma, atskiri, bet tarpusavyje glaudžiai susiję reikalavimai.

60.

Iš esmės pirmojo klausimo pirma dalis susijusi būtent su pastaruoju reikalavimu. Šioje klausimo dalyje Teisingumo Teismo teiraujamasi, ar tokia sąsaja yra ieškinio, kaip antai pareikštasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, atveju, t. y. kai ieškiniu reikalaujama, kad Sąjungos teisei prieštaraujančiu pripažinto kartelinio pažeidimo bendravykdžiai, dalyvavę darant šį pažeidimą skirtingose vietose ir skirtingu metu, kartu pateiktų informaciją ir atlygintų žalą.

61.

Šiuo klausimu pastabas raštu pateikusių suinteresuotųjų šalių nuomonės skiriasi, nes CDC ir Komisija mano, jog šiomis aplinkybėmis Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktas taikytinas, o atsakovės pagrindinėje byloje teigia priešingai ( 74 ).

62.

Iš Teisingumo Teismo praktikos dėl šioje nuostatoje reikalaujamos sąsajos matyti, jog tam, kad sprendimai būtų laikomi „nesuderinamais“, nepakanka, kad skirtųsi ginčo sprendimo rezultatas; dar reikia, kad šis skirtumas būtų esant tokioms pačioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms ( 75 ). Teisingumo Teismui pateiktose pastabose dėl šių dviejų kriterijų tikrinimo tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, nurodyti prieštaringi vertinimai.

63.

Anot atsakovių pagrindinėje byloje, pagrindinėje byloje pareikšti reikalavimai neatitinka sąlygos, susijusios su tokiomis pačiomis aplinkybėmis, nes neturi reikšmės tai, kad visos kartelio narės yra susitarimų dėl šio kartelio šalys, todėl, kad CDC teises perleidę pirkėjai konkrečios žalos galėjo patirti vien dėl šių susitarimų įgyvendinimo ir kiekvieną remiantis šiuo pagrindu ieškovės pateiktą reikalavimą reikia nagrinėti atskirai.

64.

Šiuo klausimu pritariu priešingai nuomonei, kurios laikosi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, CDC ir Komisija, t. y. kad skirtingoms atsakovėms pagrindinėje byloje pareikšti reikalavimai susiję su tokiomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, nors, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsakovės dalyvavo skirtingu būdu geografiniu ir laiko atžvilgiu įgyvendindamos nagrinėjamą kartelį bei sudarydamos ir vykdydamos dėl šio kartelio iškraipytas skirtingas sutartis, dėl kurių ieškovei pagrindinėje byloje teises perleidusios įmonės patyrė žalos.

65.

Iš tikrųjų, kaip pažymi prašymą priimti prejuducinį sprendimą pateikęs teismas, Komisijos sprendime, kuriuo grindžiami šie reikalavimai, konstatuota (ir į tai valstybių narių teismai privalo atsižvelgti ( 76 )), jog bendrovės, kurioms CDC pareiškė ieškinį, padarė EB 81 straipsnio (SESV 101 straipsnio) ir EEE susitarimo 53 straipsnio vieną ir tęstinį pažeidimą ir kiekvienai dalyvei kaip bendrininkei, neatsižvelgiant į jos konkretų įnašą, bendri kitų kartelio narių faktiniai veiksmai priskiriami kaip savi ( 77 ). Be to, mano nuomone, Komisija teisingai nusprendė, kad atsižvelgiant į administracinėje sankcijos skyrimo procedūroje taip konstatuotus veiksmus, kiekviena pažeidėja atsako už kitų pažeidėjų civilinės teisės reglamentuojamą deliktinę atsakomybę sukėlusius veiksmus ir dėl jų galinčią atsirasti žalą.

66.

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad atsižvelgiant į Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto formuluotę ieškinių skirtingiems atsakovams teisinių pagrindų skirtumas savaime nėra kliūtis šiai nuostatai taikyti, jeigu atsakovai vis dėlto galėjo numatyti, kad jiems gali būti pareikštas ieškinys valstybėje narėje, kurioje yra bent vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta ( 78 ).

67.

Šiuo atveju, kadangi viename Komisijos sprendime nustatyta, kad kartelio dalyvės padarė vieną Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, o ne pažeidimą, padarytą pagal skirtingas nacionalinės teisės sistemas, teisinės aplinkybės yra tokios pačios, konkrečiau kalbant, jos turi Sąjungos teisėje nustatytą ir nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika grindžiamą pareigą atlyginti žalą. Todėl ieškovės po to, kai buvo priimtas Komisijos sprendimas, galėjo protingai tikėtis, kad pagal civilinę teisę joms kartu bus pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo teisme, kurio veiklos teritorijoje viena iš jų yra įsteigta. Todėl šiomis aplinkybėmis tenkinamas Teisingumo Teismo nustatytas reikalavimas, nurodytas Reglamento „Briuselis I“ 11 konstatuojamojoje dalyje, susijęs su galimybe numatyti jurisdikciją.

68.

Be to, pabrėžtina, kad Sprendime Kalfelis, kuriame įvestas reikalavimas, kad pagal šią nuostatą galimi grupuoti ieškiniai būtų susiję, Teisingumo Teismas rėmėsi P. Jenard pranešimu, pagal kurį „tam, kad būtų galima taikyti [Briuselio konvencijos 6 straipsnio 1 punkte numatytą] taisyklę, kiekvienam atsakovui pareikšti reikalavimai turi būti susiję, pavyzdžiui, jie būtų solidarieji skolininkai“ ( 79 ). Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, būtent taip yra pagrindinėje byloje, nepaisant to, kad tam tikros atsakovės ginčija tai, kad nuspręsta, jog reikalavimai atlyginti žalą joms pareikšti solidariai.

69.

Manau, jog pakanka paprasčiausios galimybės, kad pažeidėjų daugetui solidarioji atsakomybė vienoje iš atitinkamų valstybių narių būtų taikoma, o kitose – ne, kad kiltų skirtingų ir nesuderinamų sprendimų, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, grėsmė. Iš tikrųjų gali būti, kad pagal šios valstybės narės teisės sistemą kiekvienas atsakovas atsakys už visą žalą, o pagal kitų valstybių narių teisės sistemas, kuriose solidarioji atsakomybė netaikoma, gali būti nustatytas labai skirtingas žalos dydis, nelygu teismas, į kurį kreiptasi. Net jeigu būtų daroma priešinga prielaida, kad visose susijusiose valstybėse narėse pripažįstama solidarioji atsakomybė, vis dėlto išliktų grėsmė, kad reikalavimus išnagrinėjus atskirai bus priimti nesuderinami sprendimai, kiek tai susiję su atsakomybės padalijimu tarp kartelio narių atsižvelgiant į tai, ar jie jame dalyvavo visą atitinkamą laikotarpį ar jo dalį.

70.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, remiantis Komisijos pastabose pateiktais duomenimis, daugumos valstybių narių teisės sistemose pripažįstama taisyklė, pagal kurią SESV 101 straipsnyje nustatytą kartelių draudimą kartu pažeidusių dalyvių atsakomybė yra solidari ( 80 ), ir kad ši taisyklė konkrečiai nustatyta šioje srityje numatytoje taikyti direktyvoje, kuri neseniai priimta ( 81 ).

71.

Pabrėžiu, kad jeigu reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktas netaikytinas pagrindinėje byloje, tai reiškia, jog teismai turės atskirai ir nesiderindami išnagrinėti tariamą žalą atsižvelgdami į skirtingus nacionalinės teisės aktus ( 82 ) ir kils grėsmė, kad visiems to paties neteisėto kartelio dalyviams bus priteistos skirtingos žalos atlyginimo sumos, nors tikslinga ar net būtina, kad dėl to paties ieškovo teisių į žalos atlyginimą būtų priimtas bendras sprendimas ( 83 ).

72.

Manau, kad Komisija teisingai pažymi, jog „būtų pakenkta šios nuostatos veiksmingumui, jeigu ji būtų taip griežtai aiškinama, kad šiomis aplinkybėmis ja remiantis būtų neįmanoma visiems kartelio dalyviams pareikšti bendrą ieškinį vieno iš atsakovų, t. y. vieno iš kartelio dalyvių, nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) teisme vien dėl to, kad nėra bendros tarptautinės jurisdikcijos“.

73.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad tokia situacija, kai keliose valstybėse narėse įsteigtų bendrovių atžvilgiu bylos nagrinėjamos ne viename, o keliuose teismuose, siekiant priteisti žalos atlyginimą už tą patį Sąjungos konkurencijos teisei prieštaraujantį kartelį, dėl to, kad atitinkami veiksmai atlikti skirtingu laiku ir skirtingose vietose, bet jais padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, gali lemti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumą, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą.

74.

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visas reikšmingas bylos aplinkybes, turės įvertinti, ar tokia rizika egzistuoja pagrindinėje byloje ( 84 ).

75.

Kaip Komisija, pažymiu, kad toks išaiškinimas būtų didelis privalumas, nes atitiktų teisės aktų leidėjo valią, įtvirtintą Reglamente „Roma II“, konkrečiai, 6 straipsnio „Nesąžininga konkurencija ir konkurencijos laisvę ribojantys veiksmai“ 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad, kai ieškovas kelia bylą šioje srityje keliems atsakovams, jis gali pareikšti reikalavimus viename teisme, „laikydamasis taikomų jurisdikcijos taisyklių“, ir savo reikalavimus grįsti teismo vietos teise ( 85 ). Mano nuomone, reikia tinkamai atsižvelgti į šias teisės aktų leidėjo nurodytas gaires, kuriomis siekiama su keliomis valstybėmis susijusioms byloms taikytinų Sąjungos teisės aktų nuoseklumo ( 86 ), nepaisant to, kad, kaip prieštaraudamos teigia atsakovės pagrindinėje byloje, šiuo atveju Reglamentas „Roma II“ netaikytinas ratione temporis ( 87 ).

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmojo prejudicinio klausimo antrą dalį motyvuoja tuo, kad kyla dvi reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto aiškinimo problemos, kai ieškinys atsiimamas to bendraatsakovio, dėl kurio visa byla priskirta teismui, į kurį kreiptasi, atžvilgiu, t. y., pirma, dėl tokiu atveju šia nuostata grindžiamo nuolat taikomos jurisdikcijos principo ( 88 ) galimo taikymo (a) ir, antra, dėl galimo piktnaudžiavimo teise remtis sąsajumu padarinių (b).

77.

Dėl abiejų šių problemų pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių siūlomi atsakymai labai skiriasi, bet galima trumpai pažymėti, kad atsakovės pagrindinėje byloje teigia, jog 6 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos išplėtimas tokiomis aplinkybėmis negalimas ( 89 ), priešingai nei siūlo CDC ir Komisija, tačiau pastaroji nurodo ir tam tikrų niuansų.

78.

Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, CDC ir Komisijos nuomonei, kad jeigu nustatyta, jog ieškinio pareiškimo metu keliems atsakovams pateikti reikalavimai susiję, vėlesnis ieškinio atsiėmimas atsakovo, dėl kurio buvo išplėsta teismo jurisdikcija pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, atžvilgiu neturėtų lemti tokios jurisdikcijos praradimo.

79.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės tiesiogiai nagrinėti šios problematikos. Vis dėlto pažymėtina, kad Sprendime Reisch Montage Teismas akcentavo, jog šioje nuostatoje visiškai nedaroma nuoroda į vidaus taisyklių taikymą, todėl šios taisyklės negali būti kliūtis jos taikymui, ir nurodė, jog ši nuostata turi būti taikoma „net jei toks ieškinys pagal nacionalinę teisę yra laikomas nepriimtinu <...> [teismo vietos valstybėje narėje nuolat gyvenančio] atsakovo atžvilgiu nuo jo pareiškimo momento“ ( 90 ). Be to, Sprendime Freeport teismas aiškiai nustatė, kad, kai vertinama, ar reikalavimai susiję, atskaitos taškas yra ieškinio pareiškimo momentas ( 91 ).

80.

Manau, jog lemiamas kriterijus, kad išliktų Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta išvestinė jurisdikcija, yra tai, kad atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, atžvilgiu ieškinys būtų atsiimtas tik po dienos, kurią pagal nustatytus procesinius reikalavimus buvo kreiptasi į atitinkamą teismą ( 92 ). Jeigu tą dieną ieškinys sėkmingai priimtas, mano nuomone, nesvarbu, kad ieškinio atsisakyta, kaip šioje byloje, nepasibaigus teismo nustatytam terminui pateikti atsiliepimą į ieškinį ir prieš pirmąjį teismo posėdį.

81.

Šiuo klausimu primintina, kad reglamento „Briuselis I“ 30 straipsnyje nustatyta, kada laikoma, kad kreiptasi į valstybės narės teismą, kai taikomos 9 skirsnio, kuriame reglamentuojami lis pendens ir susiję ieškiniai, nuostatos ( 93 ). Mano nuomone, galima atsižvelgti į šį apibrėžimą ir tada, kai taikomi kiti II skyriaus, susijusio su jurisdikcijos taisyklėmis, skirsniai, o gal net būtina, ypač 6 straipsnio 1 punkto atveju, nes jame nustatyta taisyklė taip pat grindžiama susijusių reikalavimų buvimu ( 94 ).

82.

Maža to, susijusių reikalavimų grupavimo teisme, į kurį kreiptasi, išlaikymas, kuris galimas pagal reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, atitinka gero teisingumo vykdymo, numatomumo ir teisinio saugumo tikslus, kurių siekiama šiame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis ( 95 ), nes toks jurisdikcijos išlaikymas leidžia išvengti priimtų sprendimų nesuderinamumo bent jau likusių atsakovų atžvilgiu, kurie, be to, nagrinėjamo ieškinio atsiėmimo momentu jau žinojo apie jiems visiems šiame teisme pareikštą ieškinį.

83.

Todėl manau, jog tai, kad ieškovas atsiima ieškinį vienintelio iš bendraatsakovių, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra teismo veiklos teritorijoje, atžvilgiu, savaime nedaro poveikio šio 6 straipsnio 1 punktu grindžiamai jurisdikcijai, jeigu ieškinys atsiimamas po to, kai buvo tinkamai kreiptasi į atitinkamą teismą, su sąlyga, kad tenkinamas ir papildomas reikalavimas, kuris aptariamas toliau.

84.

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, „[Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta jurisdikcijos] taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus, vien dėl to, jog [kad] vienam iš jų byla nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisme“ ( 96 ). Šis su galimu piktnaudžiavimu pasirenkant teismą susijęs apribojimas, kuriam pritarta Jenard pranešime ( 97 ), visiškai atitinka reikalavimą, kad Reglamento „Briuselis I“ 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią byla turi būti keliama atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teisme, išimtys būtų aiškinamos siaurai.

85.

Sprendime Freeport Teisingumo Teismas patikslino: „kai skirtingiems atsakovams pateikti reikalavimai susiję nuo pat jų pateikimo“, 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta taisyklė taikytina, „be kita ko, nesant būtinybės atskirai nustatyti, jog reikalavimai buvo pateikti vien tam, kad byla vienam iš atsakovų nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios ar buveinės vietos teisme“ ( 98 ). Dėl šios kiek dviprasmiškos formuluotės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iškilo problema ir išsiskyrė tiek šios bylos šalių nuomonės, tiek su šiuo sprendimu susijusioje doktrinoje pateiktos nuomonės ( 99 ).

86.

Šiuo klausimu manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo analizė teisinga, nes, anot šio teismo, jeigu tenkinama sąlyga, pagal kurią reikalavimai turi būti susiję, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, teismas, į kurį kreiptasi, neturi kaskart nustatyti, ar dėl šios priežasties išplėsta jurisdikcija nepriskirta dėl piktnaudžiavimo teise; vis dėlto jis gali tai patikrinti, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas, kuris remiasi šia nuostata, piktnaudžiavo tam, kad pasinaudotų šia jurisdikcijos taisykle ne pagal jos tikslą.

87.

Taigi, šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog gali būti, kad ieškovė pagrindinėje byloje ir Evonik Degussa, t. y. atsakovė pagrindinėje byloje, kurios buveinė Vokietijoje, slaptai susitarė savo noru atidėti oficialų jų taikos sutarties sudarymą po to, kai bus pareikštas ieškinys, nors šalys gerokai anksčiau buvo numačiusios ar net nusprendusios sudaryti susitarimą, vien tam, kad būtų nustatyta išplėsta šios valstybės narės teismo jurisdikcija ( 100 ).

88.

Jeigu tariami klaidinantys veiksmai, kuriuos suinteresuotieji asmenys šioje byloje ginčija, buvo ne tariami, bet atlikti iš tikrųjų, o tai turės patikrinti nacionalinis teismas, toks piktnaudžiavimas teise, kuriuo siekiama, kad vienam ar keliems atsakovams nebūtų taikoma pagrindinė taisyklė, t. y. jų gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija ( 101 ), mano nuomone, turi būti baudžiamas ir šiomis aplinkybėmis atsisakoma taikyti reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą, nes sąsajumo kriterijai realiai nebuvo tenkinami ieškinio pareiškimo dieną ( 102 ). Iš tikrųjų interesas, kad atsakovo, pagal kurį nustatytas jurisdikciją turintis teismas, gyvenamosios vietos teismas, remdamasis šia nuostata, tuo pačiu metu nagrinėtų ir priimtų sprendimą dėl keliems atsakovams pareikštų reikalavimų, išnyko nuo to momento, kai dėl sudarytos taikos sutarties šis atsakovas nebeturi prievolės, kuria ieškovas galėjo remtis jo atžvilgiu šiame teisme. Tačiau, išskyrus šiuos konkrečius atvejus, mano nuomone, šiomis teisinėmis aplinkybėmis nereikia tikrinti ir bausti už piktnaudžiavimą teise.

89.

Pažymiu, jog reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte reikalaujamos sąsajos buvimas ieškovui suteikia galimybę pasirinkti, t. y. (mano nuomone, ir remiantis generalinių advokatų R.‑J. Colomer bei P. Mengozzi požiūriu dėl forum shopping klausimo) pasinaudoti šia galimybe kaip jam atrodo tinkamiausia bei naudingiausia, ir tai savaime nėra piktnaudžiavimas pasirenkant teismą ( 103 ). Maža to, neteisėtų kartelių, kaip antai nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, atveju šios nuostatos taikymas, atsižvelgiant į jos tikslą, gali lemti, kad vienas ar keli atsakovai už savo veiksmus turės atsakyti kitame nei jų gyvenamosios vietos teisme, todėl bet koks su šiuo konkrečiu rezultatu susijęs prieštaravimas nereikšmingas.

90.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, manau, kad Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkte nustatyta išplėstos jurisdikcijos taisyklė netaikytina, kai teismas, į kurį kreiptasi, tinkamai nustato, kad prieš tai, kai pareiškiamas ieškinys, ieškovas su atsakovu, įsikūrusiu teismo vietos valstybėje narėje, sudaro teisiškai privalomą taikos sutartį ir sąmoningai nuslepia tokio ankstesnio susitarimo buvimą vien tam, kad vienam iš kitų atsakovų nebūtų taikoma jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija.

91.

Trečiuoju klausimu, kurio motyvavimas, deja, labai glaustas, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar, atsižvelgiant į jo nustatytą SESV 101 straipsnyje įtvirtinto kartelių draudimo visiško veiksmingumo principą, užtikrinamą nukentėjusiems asmenims suteikiant teisę į šioje srityje patirtos žalos atlyginimą ( 104 ), šiuo atveju leidžiama nukrypti nuo Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte ir (arba) 6 straipsnio 1 punkte nustatytų jurisdikcijos taisyklių dėl arbitražinių išlygų ir (arba) sutarties sąlygų dėl jurisdikcijos taikymo (1).

92.

Kadangi pastarosios rūšies sąlygos patenka į Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio taikymo sritį, priešingai nei arbitražinės išlygos, reikės atsižvelgti į šios nuostatos poveikį šiomis aplinkybėmis (2). Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas a priori remiasi taisykle, kad abi atsakovių pagrindinėje byloje nurodytos susitarimų kategorijos gali būti taikomos tokio ieškinio dėl žalos atlyginimo, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, atveju ( 105 ), o tai, mano nuomone, reikėtų aptarti (4), bet kuriuo atveju reikės kelti klausimą, ar tokios išlygos ir sąlygos gali sukelti padarinių, nors sutarčių, kuriose jos nustatytos, turinys buvo iškreiptas dėl nagrinėjamo neteisėto kartelio, ir kiek (3).

93.

Ginčydamos Landgericht Dortmund jurisdikciją atsakovės pagrindinėje byloje prieštaravo ir teigė, jog arbitražinės išlygos ir sąlygos dėl jurisdikcijos buvo įtrauktos į tam tikras tiekimo sutartis, sudarytas tarp CDC teises perleidusių vandenilio peroksido pirkėjų ir tiekėjų, dalyvavusių neteisėtame kartelyje, kuriuo grindžiami CDC pateikti reikalavimai atlyginti žalą.

94.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamos išlygos ir sąlygos išsamiai neaprašytos. Vis dėlto iš CDC pastabų matyti, kad, remiantis atsakovių pagrindinėje byloje teiginiais, tam tikrose iš tų tiekimo sutarčių tokių išlygų ir sąlygų buvo, jos buvo įtvirtintos arba kaip bendrosios sąlygos, susijusios su konkrečia sutartimi ( 106 ), arba pagrindinėse sutartyse, apimančiose kelis tiekimus klientui per laikotarpį, kuris nesutampa su kartelio laikotarpiu ( 107 ), be to, tam tikri klientai susitarė dėl kelių išlygų su skirtingais tiekėjais ( 108 ) ar dėl skirtingų išlygų skirtingose sutartyse, sudarytose su tais pačiais tiekėjais ( 109 ). Neaiškus atsakymas į klausimą, ar išlygose ir sąlygose dėl jurisdikcijos, kuriomis remiamasi, buvo nurodyti tik valstybių narių teismai, ar ir trečiųjų valstybių teismai.

95.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytais motyvais dėl trečiojo klausimo, kuris mano, kad jeigu nagrinėjamos išlygos ir sąlygos apima tariamas teises į žalos atlyginimą, o tai gali nustatyti tik pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 110 ), tai reikėtų kelti klausimą, ar pagal Sąjungos teisėje įtvirtintą kartelių draudimo veiksmingo įgyvendinimo principą nedraudžiama taikyti tokių išlygų ir sąlygų, kai teismas, į kurį kreiptasi dėl tokio pobūdžio reikalavimo, turi jurisdikciją pagal Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punktą ir (arba) 5 straipsnio 3 punktą.

96.

Iš Teisingumo Teismui pastabas pateikusių suinteresuotųjų šalių tik CDC teigia, kad šiomis aplinkybėmis neturi būti atsižvelgiama į tokias išlygas ir sąlygas. Vis dėlto Komisija pabrėžia, jog tam, kad būtų atsakyta į pirmiausia kylantį klausimą, ar išlyga dėl arbitražo arba sąlyga dėl jurisdikcijos iš tikrųjų apima teises į žalos atlyginimą, kaip antai nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas turės atsižvelgti į aplinkybę, kad tos teisės kyla ne iš aptariamų tiekimo sutarčių, o iš delikto, padaryto dėl slapto susitarimo ir nesusijusio su šiomis sutartimis.

97.

Prieš nagrinėdamas šį klausimą, nurodysiu kelis, mano nuomone, svarbius aspektus. Pirma, primenu, kad sąlygoms dėl jurisdikcijos, pagal kurias šalys, kurių vienos ar daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, paskyrė valstybės narės teismą iš konkretaus teisinio santykio kilusiems ar kilsiantiems ginčams nagrinėti, taikomos Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio nuostatos.

98.

Tačiau arbitražinės išlygos iš esmės nepatenka į šio reglamento taikymo sritį ( 111 ). Vadinasi, klausimai, susiję su tokių išlygų galiojimu ir galimybe jomis remtis, turi būti reglamentuojami pagal valstybių narių nacionalinę teisę ir tarptautines konvencijas, prie kurių šios yra prisijungusios ( 112 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu atsižvelgus į pagrindinį ginčo dalyką, t. y. teisių, kurioms apginti skirtas procesas, pavyzdžiui, reikalavimo dėl žalos atlyginimo, pobūdį, valstybės teisme pradėtas procesas patenka į Reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį, atskiras preliminarus klausimas dėl arbitražinio susitarimo taikymo, įskaitant ir jo galiojimą, taip pat patenka į šio reglamento taikymo sritį ir todėl tik šis teismas gali priimti sprendimą dėl jurisdikcijos nebuvimu grindžiamo prieštaravimo, susijusio su sudarytu arbitražiniu susitarimu, bei dėl savo jurisdikcijos pagal šio reglamento nuostatas ( 113 ).

99.

Nepaisant šio skirtumo dėl Reglamento „Briuselis I“ taikytinumo, reikia pabrėžti, kad abiejų kategorijų atitinkamų susitarimų poveikis vienodas, t. y. jais remiantis leidžiama nukrypti nuo tame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių ir tai leidžiama dėl to, kad paisoma šalių autonomijos pasirinkti teismą, atitinkamai valstybės ar arbitražo, kuriam jos ketina perduoti nagrinėti savo ginčus ( 114 ).

100.

Vis dėlto, remiantis sąlyga dėl jurisdikcijos, atitinkančia Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnį, jurisdikcija gali būti priskirta tik Sąjungos valstybių narių teismams; pagal Lugano konvenciją ( 115 ) – ir valstybių, kurios yra šios konvencijos susitariančiosios šalys, teismams, o pagal arbitražinę išlygą gali būti nustatyta, kad arbitražo procesas vyks bet kurioje trečiojoje valstybėje. Taigi tikimybė, kad Sąjungos konkurencijos teisės nuostatos nebus taikomos, net remiantis su viešąja tvarka susijusiomis normomis, yra didesnė, kai jurisdikcija priskirta tų valstybių, kurios nėra saistomos Lugano konvencijos, arbitražui ar teismams ( 116 ).

101.

Antra, pabrėžiu, jog sąlygų dėl jurisdikcijos ar arbitražinių išlygų ir Sąjungos konkurencijos teisės nuostatų derinimas yra sudėtingas, nes šiose nuostatose numatytos laisvos konkurencijos kliūčių teisinės aplinkybės lemia didelę galimų konfigūracijų įvairovę. Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su SESV 101 straipsniu grindžiama teise į visišką žalos atlyginimą, primenu, kad ne visada lengva nustatyti, ar už šios nuostatos pažeidimą kyla pažeidėjo deliktinė ar sutartinė atsakomybė, ir kad šiuo aspektu valstybių narių teisės sistemos skiriasi ( 117 ).

102.

Dėl skirtingų sutartinių santykių tarp kartelio dalyvių ir nuo tokio pažeidimo nukentėjusių asmenų egzistavimo kyla probleminis klausimas, ar šiuo atveju, remiantis atitinkamomis išlygomis ir sąlygomis, galima nukrypti nuo Reglamento „Briuselis I“ 5 ar 6 straipsniais grindžiamos valstybės narės teismo jurisdikcijos, nepaisant to, kad tas pažeidimas padarė poveikį sutarčių, kuriose nustatytos šios išlygos ir sąlygos, turiniui.

103.

Kadangi tokių išlygų ir sąlygų materialinę taikymo sritį gali nustatyti tik nacionalinis teismas ( 118 ), trečiuoju prejudiciniu klausimu iš esmės Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar su SESV 101 straipsniu susiję principai gali daryti poveikį ir kokiu būdu, pirma, Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio taikymui, kai nustatytos į šio straipsnio taikymo sritį patenkančios sąlygos dėl jurisdikcijos, ir, antra, kitų rūšių sąlygų dėl jurisdikcijos ar arbitražinių išlygų, kurios reglamentuojamos pagal valstybių narių teisės normas, taikymui.

104.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad neteisėto kartelio padarytos žalos atlyginimas, kaip antai ieškovo prašomasis pagrindinėje byloje, apskritai yra susijęs su šalių valios autonomija, nes kalbama apie civilinės teisės reglamentuojamą prievolę, kurią turi vykdyti kiekvienas draudžiamus veiksmus atlikęs asmuo, t. y. atlyginti kito asmens patirtus finansinius nuostolius, o tai yra sritis, kurioje suinteresuotieji asmenys nėra praradę galimybės naudotis materialinėmis teisėmis ( 119 ). Taip pat Reglamentu „Briuselis I“ šalims neužkertamas kelias valstybės narės teismui priskirti jurisdikciją ratione loci ( 120 ), kai byla susijusi su tokiu žalos atlyginimo klausimu, remiantis šio reglamento 23 straipsniu.

105.

Dėl Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkto ir (arba) 6 straipsnio 1 punkto nuostatų derinimo Kemira teisingai teigia, jog Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad sudarydamos Briuselio konvencijos 17 straipsnį atitinkantį susitarimą dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo šios konvencijos 2 straipsnyje numatytos bendros jurisdikcijos, bet ir nuo šios konvencijos 5 ir 6 straipsniuose nustatytos specialios jurisdikcijos ( 121 ). Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „šis išaiškinimas pateisinamas argumentu, kad [tas] 17 straipsnis grindžiamas šalių valios autonomijos pripažinimu, kiek tai susiję su jurisdikcijos priskyrimu teismams, kuriems pateiktos nagrinėti į konvencijos taikymo sritį patenkančios bylos, išskyrus tas, kurios aiškiai nurodytos 17 straipsnio antroje pastraipoje“, ir, antra, kad „tokio susitarimo veiksmingumas visada išlieka, nes dėl jo taikymo šalių santykiams negali būti taikomi kiti neprivalomi jurisdikcijos pagrindai, nurodyti [Briuselio] konvencijos 5 ir 6 straipsniuose“ ( 122 ).

106.

Tas pats pasakytina ir apie lygiavertes Reglamento „Briuselis I“ nuostatas, nes, remiantis šio reglamento 11 ir 14 konstatuojamosiomis dalimis ir 23 straipsnio 5 dalimi „[sutarties] šalių autonomija dėl šiame reglamente nustatytų <...> jurisdikcijos pagrindų turi būti gerbiama“, išskyrus atvejus, kai taikytinos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, skirtos apsaugoti silpnesnę šalį ( 123 ), arba 22 straipsnyje įtvirtintos išimtinės jurisdikcijos taisyklės. Išskyrus aiškiai nurodytas taikytinas nuostatas, o taip nėra šio reglamento 5 ir 6 straipsnių atveju, 23 straipsnį atitinkantis susitarimas dėl jurisdikcijos visiškai galioja ir, konkrečiai, pagal jį pasirinktam teismui suteikiama išimtinė jurisdikcija.

107.

Ši šalių valios viršenybė svarbi visų pirma atsižvelgiant į Reglamento „Briuselis I“ 6 straipsnio 1 punkto tikslus, kuriais siekiama jurisdikcijos koncentracijos ir proceso ekonomiškumo ir, mano nuomone, taip yra net jeigu susitarime aiškiai nenurodyta, kad šalys norėjo nukrypti nuo šios specialiosios nuostatos.

108.

Kiek tai susiję su šio reglamento 5 straipsnio 3 punktu, iš pradžių reikia nustatyti, ar sąlyga dėl jurisdikcijos iš tikrųjų taikytina tokiam ginčui, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuris, manau, susijęs su deliktine, o ne sutartine atsakomybe ( 124 ), ir ar šia sąlyga galima remtis ieškovės, t. y. CDC atžvilgiu dėl jai teises perleidusių įmonių prisiimtų įsipareigojimų šalies pasikeitimo ( 125 ), o tai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vadovaudamasis Teisingumo Teismo šiuo klausimu pateiktomis gairėmis.

109.

Konkrečiai kalbant, primenu, jog iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsniu, matyti, kad, pirma, į sutartį įtrauktos sąlygos dėl jurisdikcijos galiojimas siejamas su aplinkybe, kad ją sudariusios šalys aiškiai pritarė šiai sąlygai, ir, antra, kad teismas, į kurį kreiptasi, turi išnagrinėti suinteresuotųjų šalių pritarimo tikrumą šiuo atžvilgiu ( 126 ).

110.

Be to, pagal 23 straipsnį susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kilusiais arba galinčiais kilti „dėl konkrečių teisinių santykių“. Teisingumo Teismas, aiškindamas pastarąjį kriterijų atsižvelgdamas į Briuselio konvencijos 17 straipsnį, nusprendė, kad „[š]iuo reikalavimu siekiama apriboti susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kilusiais iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas. Juo siekiama išvengti to, kad šalis netikėtai sužinotų, jog visi ginčai, galintys kilti dėl jos santykių su kontrahentu ir susiję su kitais santykiais nei tie, dėl kurių sutarta pasirinkti teismą, priskirti nagrinėti konkrečiame teisme“ ( 127 ).

111.

Taigi, kaip ir CDC, labai abejoju, ar į tokias kaip nagrinėjamosios sutartys įtraukta sąlyga dėl jurisdikcijos tenkina aiškaus ir neturinčio trūkumų pritarimo reikalavimą, nes kalbama apie paskirtam teismui suteikiamą jurisdikciją nagrinėti ginčą, susijusį su vienos iš sutarties šalių deliktine atsakomybe, kilusia dėl neteisėto kartelio, nors apie šio kartelio egzistavimą tariamas nukentėjęs asmuo nežinojo tokio susitarimo sudarymo momentu.

112.

Tačiau manau, kad gali būti ir taip, kad asmuo sudaro susitarimą dėl jurisdikcijos po to, kai sužino apie SESV 101 straipsniu draudžiamo kartelio egzistavimą, tokiu atveju šis susitarimas sudarytas vėliau nei iškilo ginčas ir jam pritarta gerai apie tai žinant.

113.

Šiuo klausimu pabrėžiu, jog minėtos Direktyvos 2014/104, susijusios su ieškiniais dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimų, atlyginimo pagal nacionalinę teisę visų pirma siekiama skatinti naudoti ginčų sprendimo tarpusavio susitarimu mechanizmus, kaip antai neteisminius susitarimus ar arbitražą ir didinti jų veiksmingumą ( 128 ). Mano nuomone, šis požiūris pagrįstas, nes šalys visiškai laisvai sutarė teisių į žalos, padarytos dėl neteisėto kartelio, atlyginimą klausimą perduoti nagrinėti konkrečiam teismui, net jeigu tai nėra tas teismas, kuris turėtų jurisdikciją pagal Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą ar 6 straipsnio 1 punktą.

114.

Neatsižvelgdamas į tai, kaip šiuos klausimus vertins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manau, kad trečiajame prejudiciniame klausime minimas SESV 101 straipsnyje įtvirtintas kartelių draudimo visiško veiksmingumo principas nedaro poveikio Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnyje nurodytų susitarimų dėl jurisdikcijos taikymui konkrečiu atveju.

115.

Iš tikrųjų tokiai sąlygai taikomos ne nacionalinės taisyklės, o šio 23 straipsnio nuostatos, kuriose pagal Sąjungos teisę reglamentuojama valstybių narių teismų jurisdikcija civilinėse ir komercinėse bylose ir nustatyti šios sąlygos galiojimo reikalavimai bei teisiniai padariniai ( 129 ). Taigi iš pateiktų svarstymų dėl 23 straipsnio išaiškinimo Teisingumo Teismo praktikoje ( 130 ) aiškiai matyti, kad pirmumą reikia teikti su šiuo straipsniu susijusius reikalavimus atitinkančioms sąlygoms, ypač dėl asmens, kurio teisės tariamai pažeistos dėl neteisėto kartelio, pritarimo atsižvelgiant į šio reglamento 5 straipsnyje ir (arba) 6 straipsnyje nustatytus jurisdikcijos pagrindus.

116.

Be to, pažymiu, kad valstybių narių teismų tarpusavio pasitikėjimas, kuris yra vienas iš Briuselio konvencijoje nustatytų ir Reglamente „Briuselis I“ pakartotų teismų bendradarbiavimo sistemos ramsčių ( 131 ), mano nuomone, reikalauja, kad pagal šio reglamento 23 straipsnį šalių pasirinkto teismo jurisdikcija neturėtų būti pašalinta remiantis SESV 101 straipsniu, taip pat Teisingumo Teismas nusprendė, kad negalima remtis viešąja tvarka, siekiant atsisakyti vykdyti kitoje valstybėje narėje priimtą teismo sprendimą dėl to, kad jame dėl esmės neteisingai pritaikyta Sąjungos konkurencijos teisė ( 132 ).

117.

Todėl manau, kad tada, kai yra nustatyta sąlyga, pagal kurią paskirtas kitos valstybės narės teismas, kuri pripažinta atitinkančia Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnį ir teisėtai taikytina ginčui, valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi, turi atsisakyti savo jurisdikcijos, net jeigu dėl šios sąlygos netaikomos šio reglamento 5 straipsnyje ir (arba) 6 straipsnyje nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, ir taip turi būti neatsižvelgiant į SESV 101straipsnyje įtvirtintą kartelių draudimo veiksmingo įgyvendinimo principą.

118.

Kiek tai susiję su kitomis sąlygomis dėl jurisdikcijos, kurioms Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis netaikytinas, ir arbitražinėmis išlygomis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliama problematika yra sudėtingesnė, nes ji turi būti nagrinėjama taikant ne šio reglamento nuostatas, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, o nacionalinės teisės nuostatas, kurių taikymas turi atitikti privalomas Sąjungos pirminės teisės nuostatas ir visų pirma SESV 101 straipsnį.

119.

Šiuo klausimu primenu, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, suformuota minėtuose sprendimuose Courage ir Crehan ir Manfredi ir kt. ( 133 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nesant Sąjungos teisės nuostatų šioje srityje, kiekviena valstybė narė savo teisinėje sistemoje turi nustatyti teisės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl SESV 101 straipsniu draudžiamo kartelinio susitarimo, įgyvendinimo taisykles ( 134 ), jeigu laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, pagal kuriuos visų pirma reikalaujama, kad šios nacionalinės taisyklės nepažeistų visiško Sąjungos konkurencijos teisės veiksmingumo ir jomis būtų atsižvelgiama į šiuo straipsniu siekiamą tikslą ( 135 ). Mano nuomone, šiuo atveju tai reiškia, kad pagal taikomas nacionalines taisykles negali būti leidžiama, kad nagrinėjamos sąlygos dėl jurisdikcijos ir (arba) arbitražinės išlygos būtų taikomos taip, kad pakenktų šiam visiškam veiksmingumui.

120.

Be to, Teisingumo Teismas nustatė, kad visas SESV 101 straipsnis ir pirmiausia jo 1 dalyje ( 136 ) įtvirtintas draudimas taptų neveiksmingi, jei bet kuris asmuo negalėtų reikalauti atlyginti žalą, jam padarytą sutartimi ar veiksmais, kurie gali riboti arba iškraipyti konkurenciją, kaip antai neteisėtas kartelis, kuriuo šiuo atveju CDC grindžia savo reikalavimus. Teisės reikalauti atlyginti tokią žalą garantija, be kita ko, atgraso nuo tokios rūšies, dažniausiai slaptų, susitarimų ar veiksmų ir taip iš esmės prisideda prie veiksmingos konkurencijos Sąjungoje išlaikymo ( 137 ).

121.

Paprastai, kai nustatyta arbitražinė išlyga, valstybės narės teismas turi atsisakyti jurisdikcijos ir vienos iš šalių prašymu nukreipti jas į arbitražą, nebent šis teismas konstatuoja, kad susitarimas dėl arbitražo, kuriuo remiamasi, negalioja, neteko galios ar negali būti taikomas nagrinėjamam ginčui, ir šis teismas tai daro naudodamasis savo jurisdikcija pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus ( 138 ), nes Reglamente „Briuselis I“ tokios išlygos galiojimui keliami reikalavimai neapibrėžti ( 139 ). Tas pats pasakytina ir dėl sąlygų, kuriomis nustatomas valstybės teismas, nepatenkančių į šio reglamento 23 straipsnio taikymo sritį.

122.

Vis dėlto, mano nuomone, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas Sąjungos teisėje įtvirtinto kartelių draudimo veiksmingo įgyvendinimo principas gali daryti poveikį aptariamoms sąlygoms dėl jurisdikcijos ar arbitražinėms išlygoms, visų pirma siekiant užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų teisę reikalauti atlyginti visą draudžiamo kartelio padarytą žalą, kaip antai reikalaujamoji pagrindinėje byloje.

123.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sprendime Eco Swiss, susijusiame su ryšiu tarp arbitražo ir Sąjungos teisėje įtvirtintų konkurencijos taisyklių, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sutarties 85 straipsnis (dabar – SESV 101 straipsnis) „gali būti laikomas viešosios tvarkos sričiai priskirtina nuostata“ ( 140 ). Tame sprendime teismas nusprendė: „kadangi nacionalinis teismas, remdamasis nacionalinės procesinės teisės normomis, turi patenkinti prašymą panaikinti arbitražinio teismo sprendimą, pagrįstą nacionalinės viešosios tvarkos nuostatų pažeidimu, jis taip pat turi patenkinti tokį prašymą, jeigu mano, kad toks sprendimas prieštarauja [šiam straipsniui]. [Iš tikrųjų] pagal Bendrijos teisę reikalaujama, kad su [tame straipsnyje] nustatyto draudimo aiškinimu susijusius klausimus galėtų nagrinėti nacionaliniai teismai, į kuriuos kreiptasi dėl arbitražinio sprendimo galiojimo, ir prireikus dėl šio klausimo būtų galimybė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą“ ( 141 ).

124.

Remdamasis analogija, manau, jog pagal Sąjungos teisę reikalaujama netaikyti arbitražinės išlygos, taip pat sąlygos dėl jurisdikcijos, nepatenkančių į Reglamento „Briuselis I“ taikymo sritį, jeigu dėl tokios išlygos ar sąlygos taikymo būtų pakenkta SESV 101 straipsnio veiksmingumui. Šiuo aspektu naudinga pažymėti, kad Sprendimas Eco Swiss priimtas anksčiau nei minėti sprendimai Courage ir Crehan bei Manfredi ir kt., kuriuose Sąjungos teisėje pripažinta nuo neteisėtų laisvos konkurencijos kliūčių nuketėjusių asmenų teisė į visos patirtos žalos atlyginimą ne vien dėl nukentėjusių asmenų interesų, bet ir ypač siekiant apsaugoti su šia laisve susijusius bendrus interesus. Vėlesnėje nei šie du sprendimai teismo praktikoje šis požiūris dar sustiprėjo ir joje skatinamas valstybių narių užtikrinamas šių konkurencijos taisyklių vykdymas (bendrai vadinamas „private enforcement“), būtent pašalinant dėl nacionalinių nuostatų galinčias kilti kliūtis ( 142 ).

125.

Iš tiesų sąlygų dėl jurisdikcijos ar arbitražinių išlygų taikymas savaime nėra kliūtis SESV 101 straipsnio veiksmingumui, kaip tai suprantama pagal nurodytą teismo praktiką. Konkrečiai, dėl to, kad šios rūšies išlygos ir sąlygos, jeigu jos galiojančios ir taikytinos atitinkamam ginčui, gali lemti Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnyje ir (arba) 6 straipsnyje nustatytų specialios kompetencijos pagrindų netaikymą, remiantis šiuo pagrindu nuo neteisėto kartelio tariamai nukentėję asmenys nebūtinai neteks galimybės gauti visą žalos atlyginimą, nes jie gali kreiptis į kiekvieną iš paskirtų valstybės teismą ar arbitražinį teismą, nors neabejotina, kad dėl išlygų ir sąlygų, kuriomis remiamasi šioje byloje, didelės įvairovės, tai padaryti bus sunkiau.

126.

Vis dėlto manau, kad sudėtinga realiai pritaikyti šią teorinę nuomonę konkrečiomis aplinkybėmis, kai yra daug neteisėto kartelio dalyvių bei tariamai nukentėjusių asmenų ir karteliui įgyvendinti reikėjo daugybės individualių tiekimo sutarčių, kurios galbūt buvo sudarytos tarp skirtingų pardavėjo ar pirkėjo grupės bendrovių ( 143 ). Iš tikrųjų horizontaliųjų konkurencijos apribojimų atveju, kaip antai tas, kuriuo grindžiamas ieškinys pagrindinėje byloje, manau, kad būtų sunku nuspręsti, jog netaikytini įprasti teisminės gynybos būdai, nebent yra tariamai nukentėjusių asmenų aiškus pritarimas šiuo klausimu ir sąlyga, kad valstybės teismai ar arbitražo teismai, kuriems taip buvo priskirta jurisdikcija, privalo taikyti Sąjungos konkurencijos teisės nuostatas kaip su viešąja tvarka susijusias taisykles.

127.

Iš tikrųjų esminė problema, kuri pirmiausia iškils nacionaliniam teismui, yra klausimas, ar arbitražinės išlygos ir sąlygos dėl jurisdikcijos, kuriomis remiasi atsakovės pagrindinėje byloje, šiuo atveju iš tikrųjų taikytinos. Žinoma, remiantis Teisingumo Teismo praktika ( 144 ), tik teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo pagrindinėje byloje, gali ir turi vertinti sąlygos dėl jurisdikcijos, kuria remiamasi, galiojimą ir jos taikymo sritį. Taigi, atrodo, kad Landgericht Dortmund mano, nors iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą to aiškiai nematyti, jog ginčo dalykui gali būti taikomos abi susitarimų, t. y. į tiekimo sutartis įtrauktų išlygų ir sąlygų, rūšys, kurių atsakovės pagrindinėje byloje prašo paisyti.

128.

Vis dėlto, kaip pabrėžia CDC ir Komisija, labai abejotina, ar teisė į žalos atlyginimą, kuria remiasi ieškovė pagrindinėje byloje, kyla iš sutarčių, kuriose yra šios sąlygos ir išlygos.

129.

Pagal analogiją tam, ką Teisingumo Teismas nusprendė dėl sąlygų dėl jurisdikcijos, kurioms taikomas Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnis ( 145 ), manau, jog negalima pripažinti, kad šio reglamento nuostatomis grindžiama jurisdikcija gali būti netaikoma tuo atveju, jeigu pagal valstybės narės teisę leidžiama taikyti kitos rūšies sąlygas dėl jurisdikcijos ar arbitražines išlygas visiems ginčams, iškilsiantiems dėl vienos sutarties šalies santykių su kita sutarties šalimi, ir jeigu šie ginčai iškiltų dėl kitų santykių, nei tie, dėl kurių nustatyta atitinkama sąlyga ar išlyga, kuriai pritarta. Manau, kad būtinas ir aptarto ryšio tarp sąlygos ar išlygos, kuria remiamasi, ir apibrėžto teisinio santykio reikalavimas tam, kad būtų užtikrinta galimybė numatyti jurisdikciją.

130.

Mano nuomone, šiuo atveju reikalaujamos teisės atsirado veikiau dėl pažeidimo, t. y. atsakovių pagrindinėje byloje slaptai organizuoto ir įgyvendinto kartelio. Iš tikrųjų pagrindinės bylos dalykas yra finansiniai padariniai, nulemti šių nesąžiningų veiksmų, kurie savo pobūdžiu skiriasi nuo nurodytų tiekimo sutarčių ( 146 ). Tokiomis aplinkybėmis nelaikytina, kad prieš tai, kai tariamai nukentėję asmenys sužinojo apie žalą sukėlusio įvykio egzistavimą ir to įvykio padarytą žalą, dėl sąlygos dėl jurisdikcijos ar arbitražinės išlygos buvo tinkamai sutarta.

131.

Šiuo atveju ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas linkęs taip pat kvalifikuoti ginčą pagrindinėje byloje, nes, visų pirma atsižvelgiant į pateiktą antrąjį klausimą, šis teismas mano, kad jo nagrinėjamas ieškinys dėl civilinės atsakomybės yra byla dėl delikto ar kvazidelikto, nurodyta reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punkte, o ne byla dėl sutarties, nurodyta šio reglamento 5 straipsnio 1 punkte ( 147 ). Vis dėlto tam tikrose nacionalinės teisės sistemose ginčo dalyko kvalifikavimas kaip deliktinio pobūdžio savaime neužkerta kelio taikyti sąlygas dėl jurisdikcijos ar arbitražines išlygas ir akivaizdu, kad kiekvienu konkrečiu atveju tai lemia atitinkamos sąlygos ar išlygos formuluotė ( 148 ).

132.

Todėl manau, jog SESV 101 straipsnis aiškintinas taip, kad ieškinio, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, padaryta dėl šiam straipsniui prieštaraujančiu pripažinto kartelio, atveju sąlygų dėl jurisdikcijos ir (arba) arbitražinių išlygų taikymas savaime nepažeidžia kartelių draudimo visiško veiksmingumo principo. Vis dėlto, jeigu pagal valstybės narės teisę galima nuspręsti, jog tokia sąlyga ar išlyga taikytina byloje dėl deliktinės atsakomybės, galinčios kilti dėl tokio kartelio, mano nuomone, pagal tą principą draudžiama su šia byla susijusią jurisdikciją priskirti remiantis sutarties sąlyga ar išlyga, dėl kurios turinio buvo sutarta, nors šalis, kurios atžvilgiu šia sąlyga ar išlyga remiamasi, nežinojo apie aptariamą kartelį bei jo neteisėtą pobūdį ir todėl negalėjo numatyti, kad remiantis šiuo pagrindu ši sąlyga ar išlyga gali būti taikoma reikalaujant atlyginti žalą.

133.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Landgericht Dortmund (Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: