1. 

Įmonė bpost yra universaliųjų paslaugų teikėja (toliau – UPT) ( 2 ), veikianti Belgijos pašto sektoriuje. Be įprastinių tarifų, taikytinų laiškų siuntimo paštu paslaugai, bpost taiko dvejopas kainų nuolaidas. „Veiklos nuolaidos“ suteikiamos, kai klientas paruošia pašto siuntą prieš perduodamas ją bpost (pavyzdžiui, surūšiuoja pagal formatą, pakuotę ir svorį ar pristato iš anksto surūšiuotą pašto siuntą į bpost rūšiavimo biurus). „Nuolaidos už kiekį“ apskaičiuojamos tiesiog pagal bpost pajamas, gautas iš kliento per referencinį laikotarpį. Iki 2010 m. tarpininkai (įmonės, surenkančios pašto siuntas iš įvairių siuntėjų) galėjo susumuoti bendrą jų apdorojamo pašto siuntų kiekį, kad gautų geresnes nuolaidas už šį kiekį. Ši galimybė panaikinta 2010 m., kai bpost nusprendė, kad nuolaidos už kiekį bus skaičiuojamos pagal kiekvieno siuntėjo siunčiamo pašto siuntų kiekį.

2. 

Belgijos nacionalinė pašto paslaugų priežiūros tarnyba (Institut belge des services postaux et des telecommunications; toliau – IBPT) 2011 m. liepos mėn. nusprendė, kad naujasis bpost skaičiavimo metodas buvo nesuderinamas su Belgijos įstatymo, kuriuo buvo perkeltas Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio penktoje įtraukoje įtvirtintas nediskriminavimo principas, nuostatomis ( 3 ). Sprendimas iš esmės buvo pagrįstas išvada, kad tarpininkams ir individualiems didelio kiekio siuntėjams buvo sudarytos nevienodos sąlygos – už tą patį bpost pristatyto pašto siuntų kiekį individualiam didelio kiekio siuntėjui buvo taikoma didesnė nuolaida už kiekį, negu tarpininkui. Minėtą sprendimą bpost apskundė Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), šis prašo padėti, pirma, išaiškinti Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnį ir, antra, atsakyti į klausimą, ar tarpininkai ir didelio kiekio siuntėjai yra panašioje padėtyje dėl nuolaidų už kiekį. Teisingumo Teismo šiomis aplinkybėmis prašoma paaiškinti, kokia yra jo motyvų Sprendime Deutsche Post ir kt. ( 4 ), kuriame jis konstatavo, kad tuo atveju, jei UPT veiklos nuolaidas suteikia individualiems siuntėjams, tokios nuolaidos tomis pačiomis sąlygomis taip pat priklauso ir tarpininkams, taikymo sritis.

3.

1997 m. direktyva pradėtas laipsniškas pašto paslaugų rinkos liberalizavimo procesas. Direktyva nustatytos bendrosios taisyklės, visų pirma dėl universaliosios pašto paslaugos Bendrijoje ir universaliųjų pašto paslaugų įkainių principų ( 5 ).

4.

Remiantis Pašto paslaugų direktyva, „pašto tinklas“ – tai veiklos organizavimo sistema ir visų rūšių priemonės, kurias naudoja UPT, ypač siekdamas šių tikslų: pašto siuntų, priskiriamų universaliųjų paslaugų prievolei, surinkimas iš visoje teritorijoje esančių pašto paslaugų teikimo vietų, tokių siuntų vežimas ir apdorojimas nuo paėmimo iš pašto paslaugų teikimo vietų iki skirstymo centro ir pristatymas pagal adresus, nurodytus ant siuntų ( 6 ). „UPT“ – tai valstybinis arba privatus subjektas, valstybės narės teritorijoje teikiantis universaliąsias pašto paslaugas arba jų dalį, apie kurį pranešta Europos Komisijai ( 7 ). „Siuntėjas“ – tai fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia siųsti pašto siuntas ( 8 ).

5.

Pašto paslaugų direktyvos 26 konstatuojamoje dalyje nurodyta, kad, norint garantuoti patikimą universaliųjų paslaugų valdymą ir išvengti nesąžiningos konkurencijos, universaliųjų paslaugų tarifai turi būti objektyvūs, aiškūs, nediskriminaciniai ir susieti su teikiamų paslaugų sąnaudomis. Šiuos principus atspindi Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnis. 1997 m. direktyvoje išdėstyta pradinė šios nuostatos redakcija buvo suformuluota taip:

„Valstybės narės turi imtis priemonių, garantuojančių, kad kiekvienos paslaugos, sudarančios dalį universaliųjų paslaugų, tarifai atitiktų šiuos principus:

6.

Komisijos pasiūlyme, kurio pagrindu priimta 2002 m. direktyva, teigiama, kad siūlomais 1997 m. direktyvos pakeitimais siekiama „nustatyti aiškią tolesnio Bendrijos pašto sektoriaus atvėrimo kryptį ir grafiką, tačiau tai turi būti padaryta tvarkingai, kad visa rinka ir ypač universaliųjų paslaugų teikėjai turėtų pakankamai laiko modernizacijos procesui užbaigti ir prisitaikyti prie naujų didesnės konkurencijos sąlygų stabilioje ir nuspėjamoje norminėje aplinkoje“ ( 9 ).

7.

Komisija, atsižvelgdama į tai, pažymėjo, kad nepaisant to, jog specialūs tarifai buvo pasiūlyti „daugeliui didelius kiekius siunčiančių ar verslo klientų ir tarpininkų, susijusių su [UPT] išvengtomis sąnaudomis“, šioje srityje buvo išsakyta tam tikrų priekaištų kai kuriems esamiems operatoriams, todėl atsirado būtinybė aiškiai pasakyti, „kad taikant minėtus specialiuosius tarifus bei visas susijusias sąlygas visada būtina laikytis skaidrumo ir nediskriminavimo principų“ ( 10 ). Todėl Komisija pasiūlė 1997 m. direktyvos 9 straipsnį (patenkantį į 4 skyrių „Sąlygos, reglamentuojančios nerezervuotųjų paslaugų teikimą ir galimybę naudotis tinklu“) papildyti nauja įtrauka, kurioje būtų pabrėžtas nediskriminavimo principo taikymas nustatant specialiuosius tarifus.

8.

Pasiūlyta įtrauka priimta be pakeitimų, nors galiausiai ji įtraukta ne į 9, o į 12 straipsnį (kuris patenka į 5 skyrių „Tarifų nustatymo principai ir apskaitos skaidrumas“). 2002 m. direktyvos 29 konstatuojamoje dalyje vartojama 2000 m. Komisijos pasiūlymo formuluotė, nurodanti, kad „[UPT] paprastai teikia paslaugas, pavyzdžiui, verslo klientams, tiems, kas surenka įvairių klientų paštą, ir siuntėjams dideliais kiekiais, suteikdami jiems galimybę įsitraukti į pašto srautą skirtingose vietose ir skirtingomis sąlygomis, palyginti su standartinėmis laiškų siuntimo paslaugomis“, ir kad „[t]aip elgdamiesi [jie] turi laikytis skaidrumo ir nediskriminavimo principų ir tarp skirtingų trečiųjų šalių, ir tarp trečiųjų šalių ir [UPT], teikiančių tokias pat paslaugas <…>“.

9.

Redakcijoje po dalinio pakeitimo, atlikto vadovaujantis 2002 m. direktyva, naujoji Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio penkta įtrauka suformuluota taip:

„universaliųjų paslaugų teikėjai, taikydami specialius tarifus, pavyzdžiui, verslo klientams, siuntėjams dideliais kiekiais ir tiems, kas surenka įvairių klientų paštą, šiems tarifams ir su jais susijusioms sąlygoms taiko skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Tarifai nustatomi atsižvelgiant į kaštus, kurių išvengta, palyginti su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą paslaugų, siūlomų surenkant, rūšiuojant, pervežant ir pristatant individualias pašto siuntas, spektrą ir kartu su jomis susijusiomis sąlygomis vienodai taikomi skirtingoms trečiosioms šalims bei trečiosioms šalims ir universaliųjų paslaugų teikėjams, teikiantiems tokias pat paslaugas. Tokiais tarifais taip pat gali naudotis privatūs klientai, siunčiantys paštą panašiomis sąlygomis.“

10.

2008 m. direktyva buvo siekiama užbaigti 1997 m. direktyva pradėtą liberalizavimo procesą ir patvirtinti galutinę pašto paslaugų vidaus rinkos sukūrimo datą ( 11 ).

11.

Savo pasiūlyme dėl 2008 m. direktyvos priėmimo Komisija visų pirma pažymėjo, kad UPT labai reikėjo daugiau veiksmų laisvės nustatant kainas, kad jie galėtų reaguoti į stiprėjančią konkurenciją, ypač pelningiausiuose rinkos segmentuose, kaip verslo paštas, kurią lemia visiška pašto rinkų liberalizacija, ir savo ruožtu apriboti bet kokias grėsmes universaliosios paslaugos finansinei pusiausvyrai naujojoje aplinkoje ( 12 ). Todėl ši veiksmų laisvė buvo laikoma viena iš pagrindinių priemonių, siekiant užtikrinti universaliosios paslaugos finansavimą, o tai buvo vienas iš svarbiausių klausimų per visą teisėkūros procesą, po kurio buvo priimta 2008 m. direktyva. Todėl 12 straipsnio antrojo sakinio antroji įtrauka buvo iš naujo suformuluota, siekiant, kad valstybės nustatyti vienodi tarifai būtų taikomi iš esmės tik objektams, kurie apmokestinami vienetiniais tarifais (pavyzdžiui, pašto ženklams) ( 13 ).

12.

Didesnės kainų nustatymo laisvės poreikis taip pat atsispindi pirmajame 2008 m. direktyvos preambulės sakinyje, kuriame nurodyta: „[t]eikdami paslaugas visiems naudotojams, įskaitant verslo klientus, siuntėjus dideliais kiekiais ir surinkėjus, kurie surenka įvairių naudotojų paštą, universaliųjų paslaugų teikėjai gali lanksčiau nustatyti tarifus, laikydamiesi jų pagrindimo sąnaudomis principo.“

13.

Be to, nuoroda dėl UPT prievolės taikant specialius tarifus „atsižvelgti į kaštus, kurių išvengta“, buvo išbraukta iš 12 straipsnio penktos įtraukos, ji dabar suformuluota taip:

„universaliųjų paslaugų teikėjai, taikydami specialius tarifus, pavyzdžiui, verslo klientams, siuntėjams dideliais kiekiais ir tiems, kas surenka įvairių klientų paštą, šiems tarifams ir su jais susijusioms sąlygoms taiko skaidrumo ir nediskriminavimo principus. Tarifai ir su jais susijusios sąlygos vienodai taikomi tarp skirtingų trečiųjų šalių bei tarp trečiųjų šalių ir universaliųjų paslaugų teikėjų, teikiančių lygiavertes paslaugas. Tokiais tarifais taip pat gali naudotis naudotojai, ypač individualūs naudotojai bei mažos ir vidutinės įmonės, siunčiantys paštą panašiomis sąlygomis.“

14.

Kaip jau minėta, pašto sektoriuje UPT teikia dviejų rūšių kainų nuolaidas.

15.

„Veiklos nuolaidomis“ atsilyginama už iš anksto surūšiuoto pašto (kurio kiekis turi būti didesnis už nustatytą minimalų kiekį) pristatymą UPT. Šiomis nuolaidomis siekiama atsižvelgti į sumažėjusias UPT išlaidas, kurias lemia pašto siuntų surinkimas ir surūšiavimas, pavyzdžiui, pagal formatą, pakuotę ir svorį, taip pat šių siuntų pristatymas į UPT rūšiavimo biurus. Kad būtų suteiktos veiklos nuolaidos, paprastai būtina galimybė naudotis tinklu, ypač jo rūšiavimo ir (arba) pristatymo dalimis, žemesnės grandies rinkoje.

16.

„Nuolaidos už kiekį“ suteikiamos, kai siunčiamas didelis pašto kiekis per tam tikrą referencinį laikotarpį, neatsižvelgiant į tai, ar šios pašto siuntos, prieš pristatant jas UPT, iš anksto surūšiuotos, ar ne. Jos yra išimtinai komercinio pobūdžio. Jomis siekiama padidinti pašto paslaugų paklausą.

17.

Įmonė bpost taiko trijų kategorijų pašto paslaugų tarifus: i) standartinius tarifus, kai kaina nustatoma už siuntą; ii) sumažintus arba lengvatinius tarifus, skirtus vartotojams, pristatantiems minimalų iš anksto surūšiuoto pašto kiekį, kurį dėl to galima laikyti veiklos nuolaidomis; iii) sutartinius tarifus, skirtus labai dideliam pašto siuntų kiekiui, dėl kurio susidera bpost ir jo klientai.

18.

Sutartiniai bpost tarifai, daugiausia taikomi „tiesioginėms pašto siuntoms“ ir „administracinėms pašto siuntoms“ ( 14 ), savo ruožtu gali būti pagrįsti trijų rūšių sutartimis: i) tiesioginėmis sutartimis su klientais, pašto siuntas siunčiančiomis verslo įmonėmis; ii) sutartimis pagal įgaliojimą, sudaromomis su tarpininkais, turinčiais išskirtinius siuntėjų įgaliojimus tvarkyti jų pašto siuntas; iii) tarpininkavimo sutarimais, sudaromais su tarpininkais, kurie pristato bpost didelį pašto siuntų kiekį, surinktą iš įvairių siuntėjų, kurie sudarant sutartį neįvardijami. Komisija tarpininko (angl. intermediary, sinonimas – consolidator) sąvoką pašto sektoriuje apibrėžia taip: tai „bet kuris ūkio subjektas, kuris etape tarp siuntėjo ir universaliųjų paslaugų teikėjo surenka pašto siuntas, nustato jų maršrutus ir (arba) atlieka išankstinį rūšiavimą prieš jas perduodamas tos pačios ar kitos šalies viešajam pašto tinklui“ ( 15 ).

19.

2010 m. bpost nuolaidos už kiekį, taikomos siuntoms, sveriančioms mažiau nei 50 g, svyravo nuo 10,4 % (1 klasės nuolaida) iki 39,7 % (11 klasės nuolaida), o nuolaidos už kiekį, taikomos siuntoms, sveriančioms daugiau nei 50 g, siekė nuo 9,7 % (1 klasės nuolaida) iki 50,4 % (12 klasės nuolaida) ( 16 ). Taikomos nuolaidos priklausė nuo to, kiek pajamų per referencinį laikotarpį ( 17 )bpost atnešdavo pristatytas pašto siuntų kiekis, ir nepriklausė nuo sutarties dėl tarifų tipo ( 18 ).

20.

Iki 2010 m. nustatant nuolaidas už kiekį bpost leisdavo atlikti „susumavimą“. Taigi tarpininkas galėjo susumuoti įvairiems klientams tvarkomų pašto siuntų kiekį, kad gautų didesnes nuolaidas už kiekį.

21.

2010 m. bpost šią sistemą pakeitė „atskiro siuntėjo“ modeliu, pagal kurį tarpininkui suteikiamos nuolaidos už kiekį, apskaičiuotos pagal atitinkamą kiekvieno jo kliento siunčiamą pašto siuntų kiekį, imamą atskirai. Įmonė bpost nurodo, kad šiuo pokyčiu siekta sureaguoti į nedidelio skaičiaus tarpininkų praktiką susumuoti iš įvairių siuntėjų gaunamas pašto siuntas tiesiog administraciniu pagrindu (t. y. neatliekant jokių paruošimo darbų) ir tokiu būdu „dirbtinai“ pelnyti didžiausias nuolaidas už kiekį.

22.

Kad išryškėtų skirtumas tarp šių dviejų modelių, reikia įsivaizduoti tarpininką, surenkantį pašto siuntas iš trijų skirtingų siuntėjų. Pagal 2010 m. sistemą jam galėjo būti taikoma, pavyzdžiui, 20 % nuolaida dėl jų bendro pašto siuntų kiekio per konkretų referencinį laikotarpį, nors kiekvieno atskiro siuntėjo pateiktas pašto siuntų kiekis būtų suteikęs teisę tik į 10 % nuolaidą, jei jis būtų siunčiamas atskirai. Remiantis 2010 m. sistema, tas pats tarpininkas galėtų gauti tik 10 % nuolaidą dėl kiekvieno siuntėjo pašto.

23.

2011 m. liepos 20 d. IBPT konstatavo, kad „atskiro siuntėjo“ modelis nulėmė nevienodas sąlygas atskiriems didelio kiekio siuntėjams ir tarpininkams nustatant nuolaidas už kiekį, nors šių dviejų kategorijų padėtis dėl bpost teikiamų pašto paslaugų buvo panaši. Todėl ji bpost paskyrė 2250000 EUR baudą už Belgijos teisės aktų, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio penktoje įtraukoje išdėstyta nediskriminavimo taisyklė, pažeidimą.

24.

Šį sprendimą bpost apskundė Cour d’appel de Bruxelles, šis sustabdė bylos nagrinėjimą ir paprašė priimti prejudicinį sprendimą toliau nurodytais klausimais:

25.

Rašytines pastabas pateikė bpost, Belgija, Italija, Švedija ir Komisija. Per 2014 m. birželio 11 d. posėdį bpost, Belgija, Prancūzija ir Komisija pateikė žodines pastabas.

26.

Pirmiausia aptarsiu tai, kuri Pašto paslaugų direktyvos redakcija taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Tuomet išnagrinėsiu, ar Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio penkta įtrauka reglamentuojamos nuolaidos už kiekį, o paskui sutelksiu dėmesį į pagrindinį klausimą, ar „atskiro siuntėjo“ modelis suderinamas su principu, kad universaliosios pašto paslaugos tarifai turi būti nediskriminaciniai.

27.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo padėti išaiškinti Pašto paslaugų direktyvos, pakeistos 2002 m. direktyva ir 2008 m. direktyva, 12 straipsnį, bpost tvirtina, kad pagrindinėje byloje taikytina ta redakcija, kuri įsigaliojo priėmus 2002 m. direktyvą (kurioje vis dar minimi „kaštai, kurių išvengta“).

28.

2008 m. direktyvos perkėlimo galutinis terminas buvo 2010 m. gruodžio 31 d., ir tą dieną ji jau buvo tinkamai perkelta į Belgijos nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje susitelkta į nuolaidas už kiekį, kurias bpost taikė 2010 m., man regis, formaliai šiam ginčui taikytina ta 12 straipsnio redakcija, kuri patvirtinta 2002 m. direktyva.

29.

Tačiau 2008 m. direktyva įsigaliojo 2008 m. vasario 27 d. Kaip teisingai IBPT pažymėjo sprendime, kuris ginčijamas pagrindinėje byloje, šios aplinkybės negalima ignoruoti sprendžiant, kuria Pašto paslaugų direktyvos redakcija turėtų būti vadovaujamasi šią bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme. Išties, pagal nusistovėjusią teismo praktiką per direktyvai perkelti nustatytą terminą valstybės narės, kurioms sprendimas skirtas, privalo susilaikyti nuo nuostatų, kurios gali labai trukdyti pasiekti šioje direktyvoje nurodytą rezultatą, priėmimo ( 19 ). Iš to išplaukia, kad nuo direktyvos įsigaliojimo datos valstybių narių teismai kuo labiau privalo susilaikyti nuo tokio nacionalinės teisės aiškinimo, kuris, pasibaigus terminui perkelti direktyvą, galėtų labai sutrukdyti pasiekti šia direktyva siekiamą tikslą ( 20 ).

30.

Kadangi tuo metu, kai formavosi aplinkybės, dėl kurių iškelta pagrindinė byla, 2008 m. direktyva jau buvo įsigaliojusi, Cour d’appel de Bruxelles prašomas išaiškinimas, kuris susijęs su tos direktyvos patvirtinta 12 straipsnio redakcija, tikrai reikalingas minėtam teismui, kad jis galėtų išspręsti nagrinėjamą bylą, laikydamasis mano ką tik minėtų įsipareigojimų ( 21 ).

31.

Todėl manau, kad Teisingumo Teismas į prejudicinius klausimus turėtų atsakyti remdamasis minėta redakcija.

32.

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti, kokia yra Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio penktos įtraukos taikymo sritis ir kaip ji susijusi su ketvirtoje įtraukoje pateiktu bendruoju principu, kad universaliųjų pašto paslaugų tarifai turi būti nediskriminaciniai.

33.

Iškart reikėtų pažymėti, kad, kaip suprantu, atsakymas į pirmąjį klausimą niekaip nesusijęs su diskriminacijos klausimu, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia savo antrajame ir trečiajame klausimuose. Taip yra dėl to, kad 12 straipsnio ketvirtoje įtraukoje aiškiai nurodyta, kad bet kokiu atveju visi UPT taikomi universaliųjų paslaugų tarifai turi būti nediskriminaciniai.

34.

Nors pradinėje Pašto paslaugų direktyvos redakcijoje jau buvo įtvirtintas bendrasis principas, kad universaliųjų pašto paslaugų tarifai turi būti nediskriminaciniai, penkta įtrauka dėl „specialių tarifų“ į 12 straipsnį buvo įtraukta tik 2002 m. direktyva priimtais pakeitimais. Minėta įtrauka reikalaujama, kad UPT, taikydami tokius specialius tarifus, vadovautųsi skaidrumo ir nediskriminavimo principais. Pašto paslaugų direktyvoje, pavyzdžiui, nurodytos paslaugos verslui, didelio kiekio siuntėjams ir pašto siuntas iš skirtingų vartotojų surenkantiems tarpininkams.

35.

Sprendime Deutsche Post ir kt. ( 22 ) Teisingumo Teismas konstatavo, kad 12 straipsnio penkta įtrauka būtent siekiama reguliuoti aplinkybes, kai UPT „daug laisviau, nei reikalaujama [Pašto paslaugų direktyvoje], suteikia [kai kuriems savo klientams] prieigą prie pašto tinklo kitose nei tradicinėse paslaugų teikimo vietose ir jiems taiko su tuo susijusius specialiuosius tarifus“. Todėl ši nuostata apima veiklos nuolaidas, suteikiamas klientams, atliekantiems pašto siuntų paruošimo darbus, taigi siekiantiems prieigos prie įvairių pašto siuntų pristatymo proceso etapų kitomis sąlygomis ir kitose paslaugų teikimo vietose nei įprasta laiškų siuntimo paslaugos atveju.

36.

Tačiau Sprendimas Deutsche Post ir kt. buvo susijęs tik su veiklos nuolaidomis. O čia nagrinėjama, ar 12 straipsnio penkta įtrauka taip pat taikoma ir nuolaidoms už kiekį. Ar jas apima sąvoka „specialūs tarifai“?

37.

Šis klausimas visų pirma kyla dėl to, kad pagal 2002 m. direktyva patvirtintą 12 straipsnio redakciją tokie specialūs tarifai turėjo būti „nustatomi atsižvelgiant į kaštus, kurių išvengta, palyginti su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą paslaugų, siūlomų surenkant, rūšiuojant, pervežant ir pristatant individualias pašto siuntas, spektrą“. Be to, nors 2008 m. direktyvoje minėtas sakinys iš 12 straipsnio buvo išbrauktas, šios direktyvos [preambulės 39 konstatuojamoje dalyje vis dar buvo nurodyta, kad „[t]arifai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į sąnaudas, kurių išvengta, palyginti su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą siūlomų surinkimo, vežimo, rūšiavimo ir individualių pašto siuntų skirstymo paslaugų spektrą“.

38.

Įmonė bpost ir Prancūzijos vyriausybė iš esmės tvirtina, kad sąnaudų, kurių išvengta, minėjimas ir 2002 m. 12 straipsnio penktos įtraukos redakcijoje, ir 2008 m. direktyvos preambulėje rodo, kad įtrauka turėtų būti suprantama kaip taikytina tik veiklos nuolaidoms, kurios suteikiamos atsilyginant už pašto siuntų paruošimą prieš pristatant ir dėl to sumažėjusias UPT sąnaudas. O Belgijos, Italijos ir Švedijos vyriausybės ir Komisija tvirtina, kad suteiktos nuolaidos už kiekį reiškia, kad UPT suteikia ir specialius tarifus: ir veiklos nuolaidos, ir nuolaidos už kiekį nėra „normalūs“ tarifai, taikytini už įprastinę laiškų siuntimo paslaugą. Belgijos vyriausybės nuomone, 12 straipsnyje ir (arba) 2008 m. direktyvos preambulėje esančia nuoroda į sąnaudas, kurių išvengta, siekta tik atspindėti pagrindimo sąnaudomis principą atsižvelgiant į veiklos nuolaidas. Ji negali būti aiškinama kaip ribojanti sąvoką „specialūs tarifai“.

39.

Pašto paslaugų direktyvoje „specialių tarifų“ sąvoka neapibrėžta. Trys pavyzdžiai, pateikti 12 straipsnio penktoje įtraukoje, nėra labai informatyvūs. Iš tiesų, nuoroda į „verslo klientus, siuntėjus dideliais kiekiais ir surinkėjus, kurie surenka įvairių naudotojų pašto siuntas“, rodo, kad specialūs tarifai skirti didesnio nei įprastas pašto siuntų kiekio siuntėjams. Tačiau, kaip jau minėjau pirmiau, UPT pristatyto pašto siuntų kiekis yra veiksnys, atliekantis svarbų vaidmenį – nors ir labai skirtingu būdu – apskaičiuojant ir veikos nuolaidas, ir nuolaidas už kiekį ( 23 ).

40.

Visiško aiškumo nesuteikia ir 2002 m. redakcijos penktoje įtraukoje pateikta taisyklė, kad specialūs tarifai „nustatomi atsižvelgiant į kaštus, kurių išvengta, palyginti su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą paslaugų, siūlomų surenkant, rūšiuojant, pervežant ir pristatant individualias pašto siuntas, spektrą“. Šis sakinys gali būti suprantamas kaip apimantis pačią „specialių tarifų“ sąvoką – tokiu atveju specialūs tarifai susiję tik su veiklos nuolaidomis – arba tik kaip pabrėžiantis pagrindimo sąnaudomis principą veiklos nuolaidų srityje, nepaneigiant penktos įtraukos taikymo nuolaidoms už kiekį. Tas pats pasakytina ir apie 2008 m. direktyvos preambulėje minėtas „sąnaudas, kurių išvengta“.

41.

Tačiau 2002 m. direktyvos priėmimo istorija ( 24 ), regis, rodo, kad „specialūs tarifai“ susiję tik su situacija, kai UPT išvengia sąnaudų suteikdama savo klientams, kurie atliko dalį pašto siuntų tvarkymo darbų patys, prieigą prie įvairių pašto siuntų pristatymo proceso etapų kitose paslaugų teikimo vietose nei tos, kur pašto siuntos paprastai pristatomos į viešąjį pašto tinklą, kaip antai rūšiavimo biurus. Iš Komisijos 2000 m. pasiūlymo paaiškėja, jog manyta, kad 12 straipsnį papildyti penkta įtrauka būtina, reaguojant į kai kurių UPT praktiką įvairioms vartotojų kategorijoms sudaryti skirtingas sąlygas dėl veiklos nuolaidų. Taigi pakeitimu buvo siekiama aiškiai nustatyti, kad UPT tokias nuolaidas turi taikyti be diskriminacijos, ypač tarp siuntėjų ir tarpininkų. Be to, penktoje įtraukoje nurodyta, kad su veiklos nuolaidomis susijusios sąlygos, pavyzdžiui, dėl mažiausio ar didžiausio iš anksto surūšiuoto pašto siuntų kiekio, suteikiančio teisę į nuolaidą, ar jo supakavimo, turi būti taikomos neatsižvelgiant į kliento tapatybę ( 25 ).

42.

Tai, kad naujoji įtrauka buvo įtraukta ne į 4 skyrių („Sąlygos, reglamentuojančios nerezervuotųjų paslaugų teikimą ir galimybę naudotis tinklu“), kaip siūlė Komisija, bet į 5 skyrių („Tarifų nustatymo principai ir apskaitos skaidrumas“), nurodytai išvadai, mano nuomone, poveikio nedaro. Kaip Teisingumo Teismas paaiškino Sprendime Deutsche Post ir kt., naująja nuostata nesiekta reglamentuoti pačios prieigos prie pašto tinklo, įpareigojant UPT suteikti prieigą prie įvairių pašto siuntų pristatymo proceso etapų kitomis sąlygomis ir kitose paslaugų teikimo vietose nei įprasta laiškų siuntimo paslaugos atveju ( 26 ). Jos paskirtis – užkirsti kelią diskriminacijai tarifų srityje tais atvejais, kai UPT nusprendžia tokią prieigą suteikti. Man atrodo, būtent dėl to Tarybos darbo grupės pašto paslaugų klausimais nariai iš Portugalijos laikėsi nuomonės, kad naujoji įtrauka „labiau tiktų“ Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnyje, o ne 9 straipsnyje ( 27 ).

43.

Todėl manau, kad Pašto paslaugų direktyvos redakcijoje, įsigaliojusioje priėmus 2002 m. direktyvą, 12 straipsnio penkta įtrauka buvo skirta tik veiklos nuolaidoms.

44.

Šios išvados, kurią dar kartą patvirtina 2002 m. direktyvos preambulės 29 konstatuojamoji dalis, nepaneigia Belgijos ir Italijos vyriausybių argumentas, kuriam pritaria ir Komisija, kad minėta nuostata nuolaidos už kiekį šiaip ar taip apimamos, nes didelio pašto siuntų kiekio apdorojimas mažina UPT sąnaudas masto ekonomijos pagrindu.

45.

Bendrai sutariama, kad didesnio pašto siuntų kiekio apdorojimas ir pristatymas, skatinamas nuolaidų už kiekį, UPT leidžia turėti naudos iš masto ekonomijos, paskirstant pastoviąsias sąnaudas didesniam skaičiui pašto siuntų. Tačiau nesu tikra, ar tokią beveik automatinę masto ekonomiją apima Pašto paslaugų direktyvos sąvoka „sąnaudos, kurių išvengta“.

46.

Kaip jau minėjau, nuoroda į „sąnaudas, kurių išvengta“, 2002 m. penktos įtraukos redakcijoje buvo susijusi su tuo, kad kai kuriuos darbus pašto tvarkymo etape atliko tretieji asmenys. Masto ekonomiją lemia bendro UPT tvarkomo pašto siuntų kiekio padidėjimas, o ne to UPT teikiamos įprastinės laiškų siuntimo paslaugos pakeitimai. Be to, nelengva tiksliai nuspėti, kaip pašto paslaugų paklausa galėtų pakisti dėl taikomų nuolaidų už kiekį. Faktinę masto ekonomiją galima įvertinti tik remiantis bendru UPT apdoroto pašto siuntų kiekiu. Todėl man atrodo, kad labai sunku, o gal ir neįmanoma iš anksto (nustatant specialius tarifus) apskaičiuoti, kuri tokios ekonomijos (taigi ir išvengtų sąnaudų) dalis galėtų būti konkrečiai susijusi su pašto paslaugų paklausos padidėjimu, sietinu su nuolaidomis už kiekį. Lengviau yra išmatuoti sąnaudas, kurių UPT išvengia tuo atveju, kai trečioji šalis atlieka kai kuriuos pašto siuntų tvarkymo proceso darbus.

47.

Ar nuorodos dėl „sąnaudų, kurių išvengta“, išbraukimas iš 2008 m. direktyvos 12 straipsnio penktos įtraukos pakeičia šios nuostatos taikymo sritį?

48.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Komisijos pradiniame pasiūlyme dėl teisės akto, kuris vėliau tapo 2008 m. direktyva, tokio pakeitimo nebuvo. Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad, kiek tai susiję su „tinklo rūšiavimo ir pristatymo dalimi <…>, valstybės narės privalo ir toliau laikytis 12 straipsnio penktosios įtraukos nuostatų, leidžiančių, atsižvelgiant į esamas nacionalines aplinkybes, taikyti kitas priemones galimybei naudotis viešuoju pašto tinklu užtikrinti skaidriomis ir nediskriminacinio pobūdžio sąlygomis“ ( 28 ). Mano nuomone, tai liudija (nors ir netiesiogiai), kad Komisija neketino iš naujo apibrėžti penktoje įtraukoje esančios sąvokos „specialūs tarifai“, kad ji apimtų ir nuolaidas už kiekį.

49.

Nematau jokios priežasties manyti, kad visiškas nuorodos dėl „sąnaudų, kurių išvengta“, išbraukimas iš 12 straipsnio suponavo tokį naują apibrėžimą.

50.

Visų pirma, kaip teisingai pažymėjo bpost ir Prancūzijos vyriausybė, 2008 m. direktyvos preambulės 39 konstatuojamoje dalyje „sąnaudos, kurių išvengta“, ir toliau minimos kalbant apie UPT teikiamas paslaugas, lyginamas su standartinėmis paslaugomis, apimančiomis visą paslaugų, siūlomų surenkant, rūšiuojant, gabenant ir pristatant individualias pašto siuntas, spektrą.

51.

Antra, 2008 m. direktyvos priėmimo istorijoje ( 29 ) nėra jokių požymių, rodančių, kad nuoroda dėl „sąnaudų, kurių išvengta“, buvo išbraukta iš 12 straipsnio penktos įtraukos siekiant užtikrinti, kad ši nuostata ateityje apimtų ir veiklos nuolaidas, ir nuolaidas už kiekį.

52.

Man regis, priėmimo istorija kaip tik patvirtina Prancūzijos vyriausybės per posėdį pateiktą argumentą, kad naujoji penktos įtraukos redakcija atspindi kompromisą dėl UPT veiksmų laisvės nustatant savo tarifus.

53.

Kaip nurodė Prancūzijos vyriausybė, tęsiant pašto rinkų liberalizavimą kai kurie UPT pabrėžė didesnės veiksmų laisvės (t. y. mažiau valdžios institucijų nustatomų suvaržymų) tarifų srityje poreikį, kad būtų galima prisitaikyti prie stiprėjančios konkurencijos.

54.

Nors 2006 m. Komisijos pasiūlyme šis poreikis taip pat įvardytas, vis dėlto jame nepasiūlyta atsisakyti taisyklės, kad nustatant specialius tarifus turi būti atsižvelgta į sąnaudas, kurių UPT išvengia, jei klientas pats atlieka kai kuriuos pašto apdorojimo darbus. Tokiomis aplinkybėmis kai kurie UPT galėjo nuogąstauti, kad jiems nebus leista savo specialius tarifus pritaikyti prie kintančių konkurencijos sąlygų, prireikus taip pat ir suteikiant didesnes veiklos nuolaidas nei tos, kurios automatiškai suteikiamos reaguojant į sumažėjusias sąnaudas ( 30 ). Būtent tokiomis aplinkybėmis Europos Parlamentas pasiūlė į 2008 m. direktyvos preambulę įtraukti papildomą konstatuojamąją dalį, pabrėždamas, jog „būtina, kad paslaugoms, kurias [UPT] teikia verslo klientams, didelių pašto siuntų siuntėjams, ir tiems, kas surenka įvairių klientų paštą, būtų taikomos lankstesnės tarifų sąlygos“ ( 31 ).

55.

Nepaisant Tarybos ir keleto valstybių narių prieštaravimų, Taryboje nuspręsta išbraukti 12 straipsnio penktoje įtraukoje esančią nuorodą „sąnaudos, kurių išvengta“, atsižvelgiant į didesnę UPT veiksmų laisvę nustatant kainas ( 32 ). Tačiau galutinė 2008 m. direktyvos preambulės 39 konstatuojamosios dalies formuluotė, palyginti su tuo, ką buvo pasiūlęs Parlamentas, rodo, kad šį išbraukimą nulėmė kompromisas: viena vertus, minėtoje konstatuojamoje dalyje aiškiai pasakyta, kad UPT turėtų būti suteikta daugiau laisvės nustatant kainas, nors ir „laikantis pagrindimo sąnaudomis principo“; kita vertus, antrame konstatuojamosios dalies sakinyje atkartota (su nedideliais pakeitimais) nuoroda dėl sąnaudų, kurių išvengta, anksčiau buvusi 12 straipsnio penktoje įtraukoje ( 33 ).

56.

Todėl darau išvadą, kad nuorodos dėl „sąnaudų, kurių išvengta“, išbraukimas iš 12 straipsnio penktos įtraukos priėmus 2008 m. direktyvą nepakeitė šios nuostatos, susijusios tik su veiklos nuolaidomis, materialinės taikymo srities.

57.

Pirmiau aprašyta teisės akto rengimo istorija sustiprina mano įsitikinimą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas esminis klausimas dėl diskriminacijos nepriklauso nuo to, ar taikytina Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio ketvirta įtrauka ar (kitos redakcijos) penkta įtrauka. ES teisės aktų leidėjai, papildydami minėtą nuostatą penkta įtrauka, tiesiog siekė nepakeisti bendrojo draudimo diskriminuoti nustatant tarifus, kuris jau buvo įtvirtintas pradinėje Pašto paslaugų direktyvos redakcijoje. Kaip galima spręsti iš 2000 m. Komisijos pasiūlymo, buvo siekiama sureaguoti į išlikusią kai kurių tuometinių UPT diskriminacinę praktiką nustatant veiklos nuolaidas.

58.

Taigi, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano požiūriui ir nuspręstų, kad penkta įtrauka taikytina ne tik veiklos nuolaidoms, bet ir nuolaidoms dėl kiekio, mano toliau pasiūlytas atsakymas į 2 klausimą pagal analogiją gali būti pritaikytas ir 3 klausimui.

59.

Visų pirma pažymėtina, kad šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėmesys sutelktas tik į sistemą, pagal kurią 2010 m. bpost taikė nuolaidas už kiekį ( 34 ). Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų iš esmės išsiaiškinti, ar „atskiro siuntėjo“ modelis suderinamas su vienodų sąlygų taikymo principu, įtvirtintu Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio ketvirtoje įtraukoje. Kaip teigia bpost, atsakymas į minėtą klausimą tikriausiai turės tiesioginę įtaką ne tik Belgijoje, bet ir daugelyje kitų valstybių narių, kuriose UPT nuolaidas už kiekį apskaičiuoja remdamiesi kiekvieno individualaus siuntėjo siunčiamu pašto siuntų kiekiu.

60.

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vienodo požiūrio principas, kuris yra vienas iš pagrindinių ES teisės principų, reiškia, kad panašios situacijos negali būti vertinamos skirtingai, nebent toks skirtingas vertinimas būtų objektyviai pateisinamas, o skirtingos situacijos negali būti vertinamos vienodai ( 35 ). Vertinant situacijų panašumą, būtina atsižvelgti į visus jas apibūdinančius elementus, taip pat ir į srities, kuriai nagrinėjamas Sąjungos aktas priklauso, principus ir tikslus ( 36 ).

61.

Visų pirma man atrodo, jog, priešingai, nei teigia bpost, pagrindinėje byloje svarstoma nuolaidų už kiekį sistema iš esmės reiškia, kad tarpininkams ir individualiems didelio pašto siuntų kiekio siuntėjams taikomos skirtingos sąlygos. Kaip matyti iš mano jau pateikto pavyzdžio ( 37 ), pagal „atskiro siuntėjo“ modelį tarpininkas turėtų teisę tik į 10 % nuolaidą dėl visų trijų siuntėjų siunčiamo pašto, o individualus didelio kiekio siuntėjas, pristatęs UPT lygiai tokį patį kiekį pašto siuntų, taigi iš esmės UPT atnešęs tiek pat pajamų, galėtų pretenduoti į 20 % nuolaidą.

62.

Svarbiausia čia yra atsakyti į klausimą, ar (didelio kiekio) siuntėjai ir tarpininkai yra panašioje padėtyje dėl nuolaidų už kiekį ir ar dėl to nevienodų sąlygų sudarymas yra neteisėtas.

63.

Įmonė bpost ir Prancūzijos vyriausybė šiuo klausimu pabrėžia, jog faktiškai pašto paslaugų paklausą formuoja tik siuntėjai. Nuolaidomis už kiekį siekiama šią paklausą paskatinti. Todėl galima pateisinti sprendimą apskaičiuoti minėtas nuolaidas taip, kad būtų atlyginama tik už siuntėjo sprendimą siųsti daugiau pašto siuntų, o ne už tarpininko sugebėjimus surinkti daugiau pašto siuntų iš įvairių siuntėjų. Tačiau Belgijos, Italijos ir Švedijos vyriausybės ir Komisija tvirtina, kad siuntėjų ir tarpininkų padėtis yra panaši, nes abiem bpost teikia tą pačią paslaugą.

64.

Iškart norėčiau aiškiai pasakyti, kad manęs neįtikino Belgijos, Italijos ir Švedijos vyriausybių ir Komisijos argumentas, kad į šią bylą tiesiog galima perkelti Teisingumo Teismo motyvus, pateiktus Sprendime Deutsche Post ir kt. ( 38 )

65.

Toje byloje Teisingumo Teismas turėjo išsiaiškinti, ar remiantis Pašto paslaugų direktyva Deutsche Post (Vokietijos UPT) neturėjo teisės atsisakyti įmonėms, kurios komerciniu pagrindu savo vardu rinko pašto siuntas iš įvairių siuntėjų, taikyti specialius tarifus, kuriuos šis UPT taikė verslo klientams už minimalaus iš anksto surūšiuoto pašto siuntų kiekio pristatymą į jo rūšiavimo biurus. Taigi Sprendimas Deutsche Post ir kt. buvo susijęs su prieiga prie įvairių pašto siuntų tvarkymo proceso etapų žemesnės grandies rinkoje kitomis sąlygomis ir kitose paslaugų teikimo vietose nei įprastinės laiškų siuntimo paslaugos atveju. Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad nepaisant to, jog Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio 5 įtrauka nesiekiama reglamentuoti principinio klausimo dėl to, ar UPT privalo suteikti tokią prieigą, Deutsche Post atsisakymas tarpininkams taikyti veiklos nuolaidų sistemą, kuria galėjo pasinaudoti siuntėjai (verslo klientai), buvo nesuderinamas su minėtoje nuostatoje įtvirtinta vienodo požiūrio taisykle ( 39 ). Taigi Teisingumo Teismas netiesiogiai, tačiau akivaizdžiai pripažino, kad individualūs siuntėjai ir tarpininkai yra panašioje padėtyje dėl veiklos nuolaidų.

66.

Mano nuomone, minėto sprendimo motyvus perkėlus į šią bylą būtų neatsižvelgta į tai, kad individualūs siuntėjai ir tarpininkai dėl nuolaidų už kiekį yra skirtingoje padėtyje, nes tik individualūs siuntėjai sukuria atskirą laiškų siuntimo paslaugos paklausą. Norint iliustruoti šį skirtumą, vertėtų pažvelgti į galimą „atskiro siuntėjo“ modelio poveikį rinkai ir palyginti šį poveikį su tikėtinu „susumavimo“ modelio poveikiu.

67.

Sakykime, kad individualus didelio kiekio siuntėjas A (pavyzdžiui, bankas, siunčiantis didelį kiekį administracinių laiškų) gali pasinaudoti 10 proc. nuolaida už kiekį. Įsivaizduokime, jog A nusprendžia lygiai tokį patį pašto siuntų kiekį patikėti tarpininkui X, kad šis jį pristatytų UPT. Pagal „atskiro siuntėjo“ modelį toks sprendimas neturi visiškai jokio poveikio nuolaidai už kiekį, kurią nulėmė A siunčiamo pašto siuntų kiekis. Todėl už šį paštą X gaus 10 % nuolaidą. O pagal „susumavimo“ modelį X nuolaidą už kiekį A siunčiamoms pašto siuntoms gaus pagal bendrą visų jo klientų pašto siuntų kiekį, kurį jis pristato per referencinį laikotarpį (pavyzdžiui, 20 %).

68.

Dabar įsivaizduokime, kad A sudaro sutartį dėl lygiai tokio paties pašto siuntų kiekio apdorojimo ir pristatymo UPT su tarpininku Y, kuris yra stambesnis nei X. Remiantis „atskiro siuntėjo” modeliu, Y vėl bus suteikta 10 % nuolaida A siunčiamam pašto siuntų kiekiui. Pagal „susumavimo” modelį nuolaida už kiekį, kurią Y gauna A siunčiamam pašto siuntų kiekiui, bus apskaičiuota remiantis visomis bendrosiomis pajamomis, kurias UPT atneša Y (pavyzdžiui, 30 %).

69.

Galiausiai įsivaizduokime individualų siuntėją B, kuris nesiunčia pakankamai daug pašto siuntų, kad jam būtų suteikta nuolaida už kiekį. Pagal „atskiro siuntėjo” modelį B negaus nuolaidos, nesvarbu, ar jis nuspręs pristatyti pašto siuntas UPT pats, ar nutars patikėti tarpininkui. Tačiau situacija labai pasikeičia, jei taikomas „susumavimo” modelis: B siunčiamas pašto siuntų kiekis lemtų 20 % nuolaidą už kiekį, jei jis nuspręstų bendradarbiauti su tarpininku X, ir 30 % nuolaidą už kiekį, jei jis nuspręstų bendradarbiauti su tarpininku Y.

70.

Iš šių pavyzdžių galima padaryti dvi išvadas.

71.

Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad tik „atskiro siuntėjo“ modelis gali paskatinti siuntėjus siųsti didesnį kiekį pašto siuntų, taigi atitinka komercinę nuolaidų už kiekį paskirtį. Tik siuntėjai galiausiai atsakingi už pašto siuntų apimties augimą. Tarpininkai tokią atskirą paklausą sukuria tik tiek, kiek jie patys yra siuntėjai ( 40 ). Tai iliustruoja individualaus siuntėjo B situacija: pagal „atskiro siuntėjo“ modelį, jei situacija visais kitais požiūriais išlieka tokia pati, nuolaidą už kiekį B gali gauti tik siųsdamas didesnį pašto siuntų kiekį ( 41 ).

72.

Mano nuomone, paskatų siųsti daugiau pašto siuntų praktiškai nelieka, jei naudojamas „susumavimo” modelis. Svarbus tampa ne pašto kiekis, kurį siuntėjas nusprendžia išsiųsti, o sprendimas bendradarbiauti su tarpininku, taip pat tarpininko pasirinkimas. Išties, jei pašto siuntų kiekis nepakinta, B įgyja motyvaciją bendradarbiauti su tarpininku, siūlančiu geriausią vieneto kainą. Mano pateiktame pavyzdyje tarpininkas turbūt būtų Y, kuris gali gauti didesnę nuolaidą už kiekį nei X ir kuris galės pasiūlyti tokias paslaugų kainas, kurios nukonkuruos X ( 42 ).

73.

Kadangi visų siuntėjų ir tarpininkų pozicijos dėl nuolaidų už kiekį skiriasi, UPT tikslui padidinti pašto paslaugų paklausą gali kilti pavojus taikant „susumavimo” modelį. Visų pirma gali kilti grėsmė, kad rinkoje atsiras „grynai administracinio pobūdžio“ tarpininkų, apdorojančių didžiausią įmanomą pašto siuntų kiekį, įskaitant smulkių siuntėjų siuntas, kad galėtų pasinaudoti palankiausiomis nuolaidomis už kiekį ( 43 ).

74.

Kaip teisingai pažymi bpost, tai gali lemti beviltišką situaciją. Jei reikalaujama, kad UPT taikytų „susumavimo” modelį, ji gali būti priversta atsisakyti nuolaidų už kiekį sistemos, kad apsaugotų savo finansinę pusiausvyrą. Tačiau nuolaidų už kiekį atsisakymas tikriausiai sumažintų pašto paslaugų paklausą alternatyvių ryšių priemonių, kaip antai fakso, elektroninio pašto, transliacijų ir interneto, naudai ( 44 ). Savo ruožtu tai gali turėti UPT kenksmingą poveikį universaliosios paslaugos finansavimui.

75.

Todėl negaliu pritarti Belgijos vyriausybės teiginiui, kad šioje byloje taikytini Teisingumo Teismo motyvai, pateikti Sprendimo Deutsche Post ir kt. 37–38 punktuose. Tame sprendime Teisingumo Teismas atmetė Deutsche Post ir Vokietijos vyriausybės argumentą, kad veiklos nuolaidų sistemos taikymas ir tarpininkams sukeltų grėsmę UPT (Deutsche Post) finansiniam stabilumui. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Deutsche Post galėtų sumažinti savo veiklos nuolaidas visiems jas gaunantiems asmenims, „jei pasirodytų, kad <…> tik <…> verslo klientams taikomų nuolaidų suteikimas tarpininkams reikštų, kad pastarieji gautų per dideles nuolaidas, palyginti su išvengtomis išlaidomis“ ( 45 ). Kaip paaiškėja iš šios formuluotės, Teisingumo Teismo motyvai buvo labai susiję su veiklos nuolaidų pobūdžiu: kadangi šios nuolaidos suteikiamos atsižvelgiant į sąnaudas, kurių išvengia UPT, palyginti su įprastinės laiškų siuntimo paslaugos sąnaudomis, jų taikymas ir tarpininkams iš pirmo žvilgsnio neturėtų paveikti UPT finansinio stabilumo. Kaip jau ką tik paaiškinau, to paties negalima pasakyti apie nuolaidas už kiekį, nes jų sumažinimas ar panaikinimas galėtų turėti neigiamą poveikį laiškų siuntimo paštu paklausai ir sykiu UPT finansinei pusiausvyrai.

76.

Pridurčiau, jog „susumavimo” modelio taikymas nustatant nuolaidas už kiekį sunkiai suderinamas su laisve nustatyti kainas, kurią ES teisės aktų leidėjas specialiai suteikė UPT, taip jiems kompensuodamas už paaštrėjusią konkurenciją, atsižvelgiant į Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnyje nustatytus apribojimus ir apskritai iš Sutarčių išplaukiančius apribojimus (pavyzdžiui, draudimą piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi pagal SESV 102 straipsnį) ( 46 ).

77.

Antroji išvada susijusi su „atskiro siuntėjo“ modelio neutralumu, konkrečiai jo poveikiu įvairių pašto rinkos dalyvių konkurencinei padėčiai.

78.

Vertindamas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama nuolaidų už kiekį sistema yra diskriminacinė, Teisingumo Teismas, mano įsitikinimu, turėtų vadovautis siekiu atverti pašto rinkas konkurencijai. Kaip patvirtina Pašto paslaugų direktyvos preambulės 26 konstatuojamoji dalis, principas, kuriuo remiantis universaliosios paslaugos tarifai turėtų būti nediskriminaciniai, ir principas, kad konkurencijos iškraipymų reikia vengti, yra tarpusavyje artimai susiję. Todėl vis aštresnės konkurencijos sąlygomis svarbu ir „suteikti [UPT] pakankamai laisvės, kad jie galėtų prisitaikyti prie konkurencijos, ir kartu užtikrinti tinkamą galimo dominuojančio operatoriaus veiklos stebėjimą, kad būtų garantuota veiksminga konkurencija“ ( 47 ).

79.

Šiomis aplinkybėmis, man regis, „atskiro siuntėjo“ modelis negalėtų iškraipyti konkurencijos. Pagal šį modelį suteiktų nuolaidų už kiekį lygmuo priklauso tik nuo to, kiek pajamų referenciniu laikotarpiu UPT atneša kiekvienas individualus siuntėjas. Todėl „atskiro siuntėjo“ modelis nei skatina didelio pašto siuntų kiekio siuntėjus patikėti savo pašto siuntas tarpininkui, nei nuo to atgraso.

80.

Priešingai, nei per posėdį tvirtino Belgijos vyriausybė, nematau jokios priežasties manyti, kad „atskiro siuntėjo“ modelis apskritai kelia pavojų tarpininkų gyvybingumui. Nors šis modelis užkerta kelią grynai administracinio pobūdžio tarpininkų atsiradimui, jis neturi poveikio galimam didelio pašto siuntų kiekio siuntėjo suinteresuotumui pasinaudoti „veiklos“ tarpininko paslaugomis. Tai ypač pasakytina apie atvejį, kai už tą patį „užantspaudavimo tarifą“ siuntėjas galėtų pats paruošti, iš anksto surūšiuoti ir (arba) išsiųsti paštą tik didesnėmis vidutinėmis sąnaudomis. Sprendžiant, ar verta šias užduotis patikėti tarpininkui, atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip reikiamos savo infrastruktūros ir žmoniškųjų išteklių turėjimas (neturėjimas), šių išteklių sąnaudos, periodiškas siųstino pašto kiekio kitimas ar tiesiog tarpininko paslaugų teikiamas patogumas. Tai, kad pagal „atskiro siuntėjo“ modelį tarpininkas negali gauti didesnių nuolaidų už kiekį (kurias jis galėtų taikyti arba kurių netaikyti savo klientui), palyginti su tomis, kurios suteikiamos atskirai kiekvienam siuntėjui, nepanaikina galimo ekonominio suinteresuotumo pirkti tarpininko paslaugas.

81.

„Atskiro siuntėjo“ modelio poveikio tarpininkų konkurencingumui neutralumas labai kontrastuoja su Sprendime Deutsche Post ir kt. ( 48 ) nagrinėjamos konkurenciją iškraipančios praktikos poveikiu. Toje byloje faktas, jog tarpininkai negalėjo pasinaudoti veiklos nuolaidomis, kurias Deutsche Post suteikė individualiems siuntėjams už minimalaus iš anksto surūšiuoto pašto siuntų kiekio pristatymą į jų rūšiavimo biurus, aiškiai trukdė konkurencijos plėtrai pašto siuntų surinkimo rinkoje. Teisingumo Teismo sprendimu toje byloje prisidedama prie pašto rinkų liberalizacijos siekio, įtvirtinto Pašto paslaugų direktyvoje, įgyvendinimo ( 49 ).

82.

„Atskiro siuntėjo“ modelis taip pat neutralus ir dėl atskirų tarpininkų konkurencingumo, jei jis nuosekliai taikomas jiems visiems ( 50 ). Jei nuolaidos už kiekį pagrįstos vien individualių siuntėjų siunčiamomis pašto siuntomis, siuntėjas tarpininką pasirinks (nesant kitų skirtumų) pagal teikiamos paslaugos kokybę. Manytina, kad ta kokybė savo ruožtu atspindės tokius veiksnius kaip tarpininko patikimumas, jo naudojamo pašto siuntų surinkimo metodo patogumas, tai, kaip greitai jis apdoroja ir pristato pašto siuntas UPT ir kaip jis sugeba arba yra pasiryžęs siuntėjui palankiomis kainomis reaguoti į staigų apdorotino pašto siuntų kiekio padidėjimą ar sumažėjimą.

83.

Taikant „susumavimo“ modelį konkurencijos iškraipymai yra tikėtini.

84.

Visų pirma, šis modelis skatina daugumą siuntėjų savo pašto siuntas patikėti tarpininkui ( 51 ). Tai, kad nėra jokios garantijos, jog (visa) tarpininko gauta nuolaida bus pritaikyta ir jo klientams, abejonių šia išvada nesukelia. Net naudojimasis grynai administracinio tarpininko paslaugomis gali būti ekonomiškai naudingas siuntėjui, jei tarpininko pasiūlymas leidžia siuntėjui siųsti pašto siuntas (dar šiek tiek) mažesnėmis vidutinėmis sąnaudomis, palyginti su tomis, kurias taikytų UPT. Pavyzdžiui, jei tarpininkas Y (kuris dėl „susumavimo“ modelio gauna bendrą 30 proc. nuolaidą) didelio kiekio siuntėjui A pasiūlo tik 12 % nuolaidą, šis vis tiek bus suinteresuotas bendradarbiauti su Y, nes jis gautų tik 10 % nuolaidą už kiekį, jei pristatytų pašto siuntas tiesiogiai UPT.

85.

Antra, „susumavimo“ modelis naudingas tarpininkams, kurie surenka didžiausią pašto siuntų kiekį ir dėl to gauna palankiausias nuolaidas ( 52 ). Tai ypač išryškėja lyginant konkurencines tarpininkų X ir Y pozicijas ( 53 ). Mano anksčiau pateiktame pavyzdyje, taikant „susumavimo“ modelį, X įgijo teisę į 20 %, o Y – į 30 % dydžio nuolaidas už kiekį. Jei daugiau jokių skirtumų nėra, tai reiškia, kad dėl tos pačios paslaugos Y įgyja aiškų konkurencinį pranašumą prieš X, konkuruodami dėl siuntėjų. Y taip pat turi didesnę veiksmų laisvę, palyginti su X. Pavyzdžiui, Y gali pasiūlyti paprastesnę paslaugą, bet pritaikyti gerokai didesnę nuolaidą arba pasiūlyti tą pačią paslaugą su šiek tiek geresne nuolaida ir gauti didesnį pelną.

86.

Be to, jei UPT negali pasinaudoti „atskiro siuntėjo“ modeliu, jai galiausiai gali nebelikti jokios kitos išeities, tik visai panaikinti savo nuolaidų už kiekį sistemą, kad išsaugotų savo finansinį gyvybingumą ( 54 ). Tai tikriausiai turėtų neigiamų pasekmių pašto paslaugų vartotojams apskritai.

87.

Akivaizdu, kad tokie konkurencijos iškraipymai ir jų šalutinis poveikis nesuderinami su nurodytais Pašto paslaugų direktyvos tikslais.

88.

Konkurencijos su esamais operatoriais skatinimą ES teisės aktų leidėjas laikė esminiu elementu kuriant pašto paslaugų vidaus rinką ( 55 ). Sprendimas Deutsche Post ir kt. ( 56 ) atskleidžia, koks vaidmuo siekiant šio tikslo tenka nediskriminavimo principui, įtvirtintam Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnyje. Tačiau pritariu Prancūzijos vyriausybės požiūriui, kad direktyvoje nereikalaujama, kad UPT tarifus nustatytų pirmenybę teikdama stambiems, o ne smulkiems tarpininkams ir (arba) pačiam UPT ( 57 ). Priešingai, pozityvi diskriminacija stambių tarpininkų naudai gali prieštarauti 12 straipsnio ketvirtai įtraukai, kurioje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, kad pašto paslaugų tarifais nebūtų teikiamos privilegijos kokiems nors vartotojams (jų grupėms).

89.

Be to, manau, jei pavyktų išvengti nuolaidų už kiekį skaičiavimo tokiu būdu, kuris stambiausiems tarpininkams suteikia konkurencinį pranašumą, tai tikriausiai padėtų atsirasti ir sėkmingai plėtotis tarpininkams, kurie, kad ir kokio dydžio jie bebūtų, pasiūlytų geriausias paslaugas galutiniams vartotojams. Šiuo aspektu „atskiro siuntėjo“ modelis, regis, yra suderinamas su Pašto paslaugų direktyvos tikslais pagerinti pašto paslaugų kokybę ES ir prisidėti prie veikiančios pašto paslaugų vidaus rinkos sukūrimo ( 58 ).

90.

Todėl darau išvadą, jog atsižvelgiant į tai, kad siuntėjų ir tarpininkų padėtis dėl nuolaidų už kiekį objektyviai skiriasi, Pašto paslaugų direktyvos 12 straipsnio ketvirtoje įtraukoje įtvirtintas nediskriminavimo principas turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis UPT tarpininkui skirtas nuolaidas už kiekį apskaičiuoti remiantis kiekvieno tarpininko klientų referenciniu laikotarpiu siunčiamu pašto siuntų kiekiu, vertinant jį atskirai, o ne remiantis bendru pašto siuntų kiekiu, kurį atitinkamas tarpininkas per tą laikotarpį pristato UPT.

91.

Dėl jau nurodytų priežasčių ( 59 ) pateikti atskiro atsakymo į trečiąjį klausimą nereikia.

92.

Dėl visų nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui į Cour d’appel de Bruxelles (Belgija) pateiktus klausimus atsakyti taip: