Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

1. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo prašoma visų pirma patikslinti sąvoką „gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38/EB(2) 16 straipsnio 2 dalį, o konkrečiau – patikslinti žodžius „su Sąjungos piliečiu“.

2. Iš esmės toje nuostatoje numatyta, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį, įgyja teisę nuolat gyventi šios valstybės teritorijoje.

3. Pagrindinėje byloje kyla klausimas, ar trečiosios valstybės pilietis, Europos Sąjungos pilietės, pasinaudojusios savo teise į laisvą judėjimą, sutuoktinis gali pretenduoti į tokią teisę gyventi šalyje, jeigu per reikalaujamą penkerių metų laikotarpį sutuoktiniai kartu pragyveno tik dvejus metus, o likusius trejus jie gyveno atskirai su skirtingais partneriais.

4. Be to, High Court (Airija) taip pat nori sužinoti, ar, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo už Sąjungos teisės pažeidimą, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad buvo būtina pateikti prejudicinį klausimą, susijusį su byloje nagrinėjama Sąjungos teise siekiant nustatyti, ar valstybė narė padarė pakankamai sunkų šios teisės pažeidimą.

5. Šioje išvadoje paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, kad Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, siekdamas įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, gali remtis laikotarpiu, pragyventu priimančioje valstybėje narėje prieš perkeliant šią direktyvą į valstybių narių teisinę sistemą, nors nustatyta, kad per tą laikotarpį sutuoktiniai ėmė gyventi atskirai su kitais partneriais.

6. Tuomet nurodysiu, kodėl manau, kad, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos, patirtos dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimo nacionalinis teismas neturi atsižvelgti į tai, kad buvo būtina pateikti prejudicinį klausimą, susijusį su byloje nagrinėjama Sąjungos teise, siekiant nustatyti, ar valstybė narė padarė pakankamai sunkų šios teisės pažeidimą.

I – Teisinis pagrindas

A – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68

7. Pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje(3) 10 straipsnį, galiojusį pagrindinės bylos aplinkybių laikotarpiu:

„1. Asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:

a) jo sutuoktinis ir jų tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jų išlaikytiniai;

b) jo išlaikomi giminaičiai pagal kylančią tokio darbuotojo ir jo sutuoktinio genealogijos liniją.

2. Valstybės narės turi stengtis priimti ir kitus 1 dalyje nenurodytus tokios šeimos narius, jeigu jie yra išlaikomi to darbuotojo arba gyvena jo namuose, esančiuose šalyje, iš kurios jis atvyko.

3. Dėl 1 ir 2 dalyje nurodytų priežasčių, tas darbuotojas savo šeimą turi aprūpinti tokiu būstu, kokiame paprastai gyvena vietiniai darbuotojai to rajono, kuriame jis yra įsidarbinęs; tačiau dėl šios nuostatos neturi būti diskriminacijos tarp vietinių darbuotojų ir iš kitų valstybių narių atvykusių darbuotojų.“

B – Direktyva 2004/38

8. Direktyva 2004/38 sujungiami ir supaprastinami Sąjungos teisės aktai laisvo asmenų judėjimo ir Sąjungos piliečių bei jų šeimos narių teisės gyventi srityje. Be to, ja iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 1612/68, visų pirma panaikintas jo 10 straipsnis.

9. Iš tiesų šia direktyva panaikinta Sąjungos piliečių pareiga gauti leidimą gyventi šalyje, piliečiams įtvirtinta teisė nuolat gyventi šalyje ir apibrėžta galimybė valstybėms narėms riboti kitų valstybių narių piliečių gyvenimą jų teritorijoje.

10. Minėtos direktyvos 7 straipsnio „Teisė gyventi šalyje ilgiau kaip tris mėnesius“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1. Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

a) yra darbuotojai ar savarankiškai dirbantieji priimančiojoje valstybėje narėje, arba

b) turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje, arba

c) – yra priimti į privačią arba valstybinę instituciją, akredituotą ar finansuojamą priimančiosios valstybės narės pagal savo įstatymų ar kitų teisės aktų praktiką, turėdami pagrindinį studijų kurso baigimo tikslą, įskaitant profesinį rengimą ir

– turi visavertį sveikatos draudimą priimančiojoje valstybėje narėje ir užtikrina atitinkamą nacionalinę instituciją pateikdami deklaraciją ar kitokiu jos pasirinktu lygiaverčiu būdu, kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, arba

d) yra Sąjungos pilietį, kuris atitinka a, b arba c punkto reikalavimus, lydintys ar kartu vykstantys šeimos nariai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.“

11. Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje „Bendra taisyklė Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams“ įtvirtinta:

„1. Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.

2. Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį.

3. Gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo, arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.

4. Įgyta nuolatinio gyvenimo šalyje teisė gali būti prarasta tik išvykus iš priimančiosios valstybės narės ilgesniam kaip dveji metai iš eilės laikotarpiui.“

12. Direktyvos 2004/38 35 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti būtinas priemones atsisakyti, nutraukti ar panaikinti bet kokią šia direktyva suteiktą teisę, jei jomis piktnaudžiaujama ar sukčiaujama, pvz., santuokomis iš išskaičiavimo. Bet kokia tokia priemonė turi būti proporcinga ir jai taikomos šios direktyvos 30 ir 31 straipsniuose numatytos procedūrinės garantijos.

13. Galiausiai pagal Direktyvos 2004/38 38 straipsnį nuo 2006 m. balandžio 30 d. panaikinami Reglamento Nr. 1612/68 10 ir 11 straipsniai.

C – Airijos teisė

14. 2006 m. Europos bendrijų taisyklėmis (Laisvas asmenų judėjimas) ( European Communities (Free Movement of Persons) Regulations 2006, toliau – 2006 m. taisyklės) Airijos teisėje įgyvendintos Direktyvos 2004/38 nuostatos.

15. 2006 m. taisyklių 12 straipsniu minėtos direktyvos 16 straipsnis perkeltas į nacionalinę teisę.

II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės

16. Nigerijos pilietis E. F. Ogieriakhi atvyko į Airiją 1998 m. gegužės mėn. ir pasiprašė ten politinio prieglobsčio. 1999 m. gegužės mėn. jis vedė Prancūzijos pilietę L. Georges ir po to savo prašymą suteikti prieglobstį atsiėmė. 1999 m. spalio 11 d. Minister for Justice and Equality išdavė jam leidimą gyventi šalyje.

17. Per laikotarpį nuo 1999 m. spalio mėn. iki 2004 m. spalio mėn. L. Georges dirbo arba gavo socialinio draudimo išmokas.

18. Nustatyta, kad 1999–2001 m. E. F. Ogieriakhi ir L. Georges gyveno kartu skirtingais adresais Dubline (Airija). Tačiau netrukus po 2001 m. rugpjūčio mėn. jų santuokai per metus iširus, L. Georges paliko sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, siekdama apsigyventi su kitu vyru. Vėliau E. F. Ogieriakhi taip pat paliko sutuoktinių nuolatinę gyvenamąją vietą, kad apsigyventų su Airijos piliete C. Madden. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu patikslina, kad neįmanoma tiksliai nustatyti šių įvykių datos ir aišku tik tai, kad jie klostėsi po 2001 m. rugpjūčio mėn. ir 2002 metais.

19. L. Georges ir E. F. Ogieriakhi išsiskyrė 2009 m. sausio mėn. Tų pačių metų liepos mėn. E. F. Ogieriakhi vedė C. Madden ir 2012 m. natūralizacijos būdu gavo Airijos pilietybę. 2004 m. gruodžio mėn. L. Georges galutinai išvyko iš Airijos teritorijos.

20. 2007 m. rugsėjo mėn. Minister for Justice and Equality atsisakė suteikti E. F. Ogieriakhi leidimą nuolat gyventi šalyje pagal 2006 m. taisykles motyvuodamas tuo, kad nėra įrodymų, jog L. Georges, kuri tuo metu buvo jo žmona, tada vis dar naudojosi Sąjungos teisėje jai suteikiamomis teisėmis. E. F. Ogieriakhi apskundė tokį sprendimą, tačiau 2008 m. sausio mėn. High Court atmetė jo skundą remdamasis tuo, kad 2006 m. taisyklės netaikomos buvimui šalyje iki jų įsigaliojimo. Todėl E. F. Ogieriakhi 2007 m. spalio 24 d. buvo atleistas iš valstybinės pašto įmonės An post , kurioje jis dirbo nuo 2001 m. lapkričio 11 d., remiantis tuo, kad jis neturi galiojančio leidimo dirbti, nes Airijos valdžios institucijos atsisakė jam išduoti leidimą nuolat gyventi šalyje.

21. E. F. Ogieriakhi iš karto neapskundė tokio sprendimo. Jis tai padarė tik po to, kai buvo priimtas Sprendimas Lassal (4) . Supreme Court , atsisakęs pratęsti apskundimo terminą, pažymėjo, kad Minister for Justice and Equality sutiko persvarstyti 2007 m. rugsėjo mėn. sprendimą, kuriuo jis atsisakė išduoti E. F. Ogieriakhi leidimą nuolat gyventi šalyje, ir nurodė, kad šis gali reikalauti valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą.

22. 2011 m. lapkričio mėn. Minister for Justice and Equality suteikė E. F. Ogieriakhi leidimą gyventi šalyje remdamasis tuo, kad jis atitiko visas reikiamas 2006 m. taisyklėse numatytas sąlygas. Tuomet E. F. Ogieriakhi pradėjo procesą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, reikalaudamas Airijos atlyginti žalą už Sąjungos teisės pažeidimą, remiantis teismo praktika, suformuluota Sprendimu Francovich ir kt. (5) . Jis iš esmės mano, kad Direktyvos 2004/38 nuostatos buvo netinkamai perkeltos į Airijos teisę. Jis tvirtina, kad dėl šio netinkamo perkėlimo patyrė žalą, nes An post nutraukė darbo sutartį su juo dėl leidimo nuolat gyventi Airijoje neturėjimo.

23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad E. F. Ogieriakhi pateikto ieškinio dėl netinkamo Sąjungos teisės perkėlimo į nacionalinę teisę sėkmė priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar atleidimo iš darbo metu E. F. Ogieriakhi turėjo teisę nuolat gyventi šalyje remiantis Direktyva 2004/38.

III – Prejudiciniai klausimai

24. Šiomis aplinkybėmis High Court nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar galima teigti, kad Sąjungos piliečio, kuris tam tikru laikotarpiu pats nebuvo valstybės narės pilietis, sutuoktinė pagal Direktyvos 2004/38 < ... > 16 straipsnio 2 dalį „legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį“, jeigu pora susituokė 1999 m. gegužės mėn., teisė gyventi šalyje buvo suteikta 1999 m. spalio mėn., vėliausiai iki 2002 m. pradžios šalys susitarė gyventi atskirai, ir abu sutuoktiniai 2002 m. pabaigoje pradėjo gyventi su visai kitais partneriais?

2. Jeigu atsakymas į 1 klausimą būtų teigiamas ir turint omenyje tai, kad trečiosios šalies pilietis, reikalaujantis teisės nuolat gyventi šalyje pagal [Direktyvos 2004/38] 16 straipsnio 2 dalį remdamasis ištisiniu penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpiu iki 2006 m. balandžio mėn., taip pat privalo įrodyti, kad jo gyvenimas šalyje atitiko, be kita ko, Reglamento < ... > Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ar aplinkybė, kad per tą tariamą penkerių metų laikotarpį ES pilietis paliko sutuoktinių bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą ir paskui trečiosios šalies pilietis apsigyveno su kitu asmeniu naujoje bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, kuria neaprūpino ar kurios nesuteikė (tuometinis) sutuoktinis [Sąjungos] pilietis, reiškia, kad dėl to Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalies reikalavimai neįvykdyti?

3. Jeigu atsakymas į 1 prejudicinį klausimą būtų teigiamas, o atsakymas į 2 prejudicinį klausimą – neigiamas, ar vertinant, ar valstybė narė netinkamai perkėlė Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus į nacionalinę teisę ar kitaip tinkamai jų netaikė, aplinkybė, kad ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl Sąjungos teisės pažeidimo, atlyginimo nagrinėjantis nacionalinis teismas nusprendė, jog būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl bylos esmės, susijusios su ieškovo teise nuolat gyventi šalyje, savaime yra veiksnys, į kurį minėtas teismas gali atsižvelgti nustatydamas, ar Sąjungos teisės pažeidimas yra akivaizdus?“

IV – Analizė

A – Pirminės pastabos

25. Mano nuomone, pirmąjį ir antrąjį klausimus reikėtų nagrinėti kartu. Iš esmės pagrindinės bylos ieškovas remiasi teise nuolat gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį, kurią jis įgijo per 1999–2004 m. laikotarpį. Šis laikotarpis pasibaigė dar prieš sueinant minėtos direktyvos perkėlimo į valstybių narių nacionalinę teisę galutiniam terminui, t. y. 2006 m. balandžio 30 d.

26. Taigi visų pirma kyla klausimas, ar, siekiant apskaičiuoti penkerių metų terminą, pagal minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį reikalaujamą teisei nuolat gyventi šalyje įgyti, galima atsižvelgti į gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpius pagal tuo metu taikytiną Sąjungos teisę, t. y. šiuo atveju – Reglamentą Nr. 1612/68, o konkrečiau – jo 10 straipsnį. Noriu priminti, kad šia nuostata valstybės narės piliečio darbuotojo sutuoktiniui suteikiama teisė apsigyventi kartu su juo priimančiojoje valstybėje narėje su sąlyga, kad šis darbuotojas turi būstą savo šeimai, laikomą normaliu nacionaliniams regiono, kuriame jis dirba, darbuotojams.

27. Teisingumo Teismas jau yra atsakęs į šį klausimą Sprendime Lassal (6) . Iš esmės jis yra pripažinęs, kad „Direktyvos 2004/38 16 straipsnyje numatytos nuolatinio gyvenimo šalyje teisės įgijimo tikslais reikia atsižvelgti į ištisinio penkerių metų teisėto gyvenimo šalyje pagal ankstesnes Sąjungos teisės priemones laikotarpį iki šios direktyvos perkėlimo datos, t. y. iki 2006 m. balandžio 30 d.“(7) .

28. To sprendimo taikymo sritis buvo neseniai patikslinta Sprendime Alarape ir Tijani (8) . Iš esmės Teisingumo Teismas jame nurodė, jog tam, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, neturintys valstybės narės pilietybės, įgytų teisę nuolat gyventi pagal minėtą direktyvą, galima atsižvelgti tik į tuos buvimo šalyje laikotarpius, kurie atitinka Direktyvoje 2004/38 numatytas sąlygas(9) . Be to, jis priminė, kad Direktyva 2004/38 siekiama išvengti sektorinio ir fragmentiško požiūrio į teisę laisvai judėti ir gyventi, kad šia teise būtų lengviau naudotis, parengiant išskirtinį teisės aktą, kuriuo kodifikuojamos ir patikslinamos ankstesnės už šią direktyvą Sąjungos teisės priemonės, ir buvo numatyta laipsniška sistema, susijusi su teise gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kuria, iš esmės pakartojant įvairiose anksčiau už šią direktyvą priimtuose Sąjungos teisės dokumentuose ir teismų praktikoje numatytus etapus ir sąlygas, įtvirtinta teisė nuolat gyventi šalyje(10) . Taigi Teisingumo Teismas nurodė, kad žodžiai „iki Direktyvos 2004/38 galiojusios Sąjungos teisės priemonės“, dėl kurių keliamas klausimas Sprendimo Lassal (EU:C:2010:592) 40 punkte, turi būti suprantami kaip atitinkantys šia direktyva kodifikuotas, patikslintas ir panaikintas priemones, o ne tokias priemones kaip Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnis, kurioms ši direktyva neturėjo poveikio(11) .

29. Iš minėtos teismo praktikos darau toliau nurodytą išvadą. Jeigu daroma nuoroda į ankstesnes priemones, į kurias reikia atsižvelgti siekiant apskaičiuoti buvimą šalyje, tai gali būti tik Direktyva 2004/38 kodifikuotos, patikslintos ir (arba) panaikintos priemonės, o ne tos priemonės, kurioms ji neturėjo poveikio. Kadangi Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis priklauso nuostatoms, kurios buvo panaikintos įsigaliojus minėtai direktyvai, apskaičiuojant minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje reikalaujamą penkerių metų terminą gali būti atsižvelgta tik į tuos buvimo šalyje laikotarpius, kurie buvo įgyti iki direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę galutinio termino remiantis minėto reglamento 10 straipsniu, laikantis Direktyvoje 2004/38 nustatytus reikalavimus atitinkančių sąlygų.

30. Todėl pirmąjį ir antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus prejudicinius klausimus reikėtų suprasti taip: ar Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, siekdamas įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, gali remtis gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpiu, įgytu iki šios direktyvos perkėlimo į valstybių narių teisinę sistemą, jeigu yra nustatyta, kad per šį laikotarpį sutuoktiniai ėmė gyventi atskirai su kitais partneriais?

B – Dėl pirmojo ir antrojo klausimų

31. Visų pirma kyla klausimas, ar E. F. Ogieriakhi ginčijamu laikotarpiu išsaugojo „šeimos nario“ statusą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies a punktą. Iš tiesų noriu priminti, kad šios direktyvos 3 straipsnio „Naudos gavėjai“ 1 dalyje nurodyta, jog ji taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą nei jų pilietybės valstybę narę, ir 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.

32. Vis dėlto, nors L. Georges ir E. F. Ogieriakhi buvo susituokę iki 2009 m., po dviejų santuokos metų jie nustojo gyventi kartu ir apsigyveno su kitais partneriais. Šiuo atžvilgiu, siekiant išvengti bet kokių galimų abejonių, svarbu patikslinti, kad nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei kituose procesiniuose dokumentuose nenurodyta, kad L. Georges ir E. F. Ogieriakhi santuoka buvo fiktyvi.

33. Taigi kyla klausimas, ar E. F. Ogieriakhi, kuris remiasi Direktyvoje 2004/38 numatytomis teisėmis, nagrinėjamu laikotarpiu tebebuvo L. Georges šeimos narys.

34. Manau, atsižvelgiant į teismų praktiką, nekyla abejonių, kad E. F. Ogieriakhi tuo laikotarpiu galima laikyti buvus L. Georges šeimos nariu. Iš esmės iš Sprendimo Iida (12) darytina išvada, kad jeigu santuoka nebuvo nutraukta kompetentingos institucijos, trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies a punktą gali būti laikomas Sąjungos piliečio šeimos nariu(13) .

35. Toliau noriu priminti, kad Teisingumo Teismas sprendimo Alarape ir Tijani (EU:C:2013:290) 34 punkte nutarė, kad norint taikyti Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikia konstatuoti, kad Sąjungos piliečio šeimos narių teisės nuolat gyventi šalyje įgijimas bet kuriuo atveju priklauso nuo to, ar šis pilietis pats atitinka minėtos direktyvos 16 straipsnio 1 dalies sąlygas ir ar minėti šeimos nariai gyveno su juo nagrinėjamą laikotarpį. Be to, remiantis teismų praktika, teisėto gyvenimo šalyje sąvoka, kurią suponuoja toje nuostatoje esantys žodžiai „legaliai gyveno“, turi apimti gyvenimą šalyje, atitinkantį toje pačioje direktyvoje nustatytas sąlygas, visų pirma įtvirtintas jos 7 straipsnio 1 dalyje(14) .

36. Taigi reikia nustatyti, ar L. Georges, Sąjungos pilietė ir E. F. Ogieriakhi sutuoktinė, ginčijamu laikotarpiu atitiko šias sąlygas. Šiuo atžvilgiu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad taip yra. Iš esmės neginčijama, kad per tą laikotarpį L. Georges pagal pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu galiojančią Sąjungos teisę buvo „darbuotoja“. Todėl ji atitiko Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą sąlygą. Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, jog L. Georges teisėtai gyveno priimančiosios valstybės narės teritorijoje ištisus penkerius metus, pagal šios direktyvos 16 straipsnio 1 dalį ji įgijo teisę nuolat gyventi šalyje.

37. Kadangi L. Georges turėjo teisę nuolat gyventi šalyje, E. F. Ogieriakhi mano, kad kaip jos šeimos narys, teisėtai gyvenęs su L. Georges ginčijamu laikotarpiu, jis taip pat turi galėti įgyti teisę nuolat gyventi šalyje remiantis minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalimi. Tačiau kompetentingos institucijos mano, kad pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo įvykdyti, nes L. Georges nebuvo suteikusi E. F. Ogieriakhi būsto ar nebuvo jo aprūpinusi būstu, kuris pagal tą nuostatą būtų laikomas „normaliu“. Šių institucijų požiūriu, jeigu neaprūpinama būstu, kuris laikomas normaliu, E. F. Ogieriakhi teisė gyventi šalyje ginčijamu laikotarpiu neatsirado, todėl pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį jo negalima laikyti teisėtai gyvenusiu priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir todėl jis negali turėti teisės nuolat gyventi šalyje.

38. Nesutinku su šiuo vertinimu.

39. Iš esmės primenu, jog Sprendime Diatta (15) Teisingumo Teismas nutarė, jog Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje numačius, kad darbuotojo migranto šeimos narys turi teisę įsikurti kartu su darbuotoju, nereikalaujama, kad atitinkamas šeimos narys su juo gyventų nuolat, tačiau, kaip yra nurodyta to paties straipsnio 3 dalyje, reikalaujama tik to, kad būstas, kurį turi darbuotojas, būtų laikomas normaliu jo šeimai apgyvendinti. Taigi nuolatinio šeimos būsto vienumo reikalavimo negalima suprasti kaip numanomo(16) . Be to, Teisingumo Teismas pridūrė, kad santuokinis ryšys negali būti laikomas nutrauktu, jeigu jo nėra nutraukusi kompetentinga institucija. Jis nenutrūksta, jeigu sutuoktiniai tiesiog gyvena atskirai, nors jie ir ketintų vėliau išsiskirti(17) .

40. Be to, Sprendime Komisija / Vokietiją (18) Teisingumo Teismas nurodė, kad reikalavimas turėti būstą, laikomą normaliu, taikomas tik kaip kiekvieno šeimos nario priėmimo pas darbuotoją sąlyga, ir kai šeima susijungia, darbuotojo migranto padėtis negali skirtis nuo nacionalinių darbuotojų padėties būstui taikomų reikalavimų atžvilgiu(19) . Taigi, tęsė Teisingumo Teismas, jeigu būstas, kuris, atvykus darbuotojo migranto šeimos nariams, yra laikomas normaliu, įvykus naujam įvykiui, pavyzdžiui, gimus vaikui arba vaikui tapus pilnamečiam, nebeatitinka šio reikalavimo, priemonės, kurių gali būti imamasi darbuotojo šeimos narių atžvilgiu, neturi skirtis nuo priemonių, taikomų piliečiams, ir lemti šalies piliečių ir Sąjungos valstybės narės piliečių diskriminaciją(20) .

41. Mano nuomone, iš minėtų dviejų sprendimų darytina tokia išvada. Darbuotojui nustatytas reikalavimas aprūpinti savo šeimos narius normaliu būstu, įtvirtintas Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalyje, yra būtina jo šeimos priėmimo sąlyga. Šia būtina sąlyga siekiama užtikrinti, kad atitinkamas darbuotojas visų pirma norėtų atkurti šeimos branduolį ir šiuo tikslu nebūtų atgrasytas nuo teisės naudotis laisvu judėjimu. Vis dėlto, kai šis branduolys atkuriamas, bendro nuolatinio šių tos pačios šeimos narių gyvenimo neturi būti reikalaujama visą teisėto gyvenimo priimančiosios valstybės narės teritorijoje laikotarpį. Dėl aplinkybių, kurios gali atsirasti kiekvieno asmens gyvenime ir dėl kurių sutuoktiniai būna priversti gyventi atskirai, šiems asmenims neturi būti atimtos teisės, kurias jie įgyja pagal Sąjungos teisės aktus.

42. Manau, kad jeigu iš atitinkamų asmenų būtų reikalaujama nuolat gyventi po vienu stogu, būtų kišamasi į jų privatų ir šeimos gyvenimą, priešingai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniui. Valstybės institucijos nėra įgaliotos primesti gyvenimo poroje sampratos ar konkretaus gyvenimo būdo kitų valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, ypač jeigu tokio reikalavimo nėra jų piliečiams.

43. Taigi manau, kad asmeniniai sutuoktinių santykiai ir būsto sąlygos priėmus sutuoktinį, trečiosios šalies pilietį, į priimančiosios valstybės narės teritoriją, neturi reikšmės šio sutuoktinio piliečio teisės gyventi šalyje įgijimui.

44. Todėl Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų turi būti paisoma ir tuomet, jeigu darbuotojas valstybės narės pilietis ir jo sutuoktinis trečiosios šalies pilietis, kaip pagrindinėje byloje, ėmė gyventi atskirai. Manau, iš to darytina išvada, kad E. F. Ogieriakhi buvimas šalyje atitiko pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu galiojusią Europos Sąjungos teisę.

45. Vis dėlto reikia atsakyti į klausimą, ar gyvenimo šalyje laikotarpiai, įgyti pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 3 dalį, atitinka Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalies reikalavimus, jeigu pastarojoje nuostatoje reikalaujama, kad Sąjungos piliečio šeimos narys būtų teisėtai gyvenęs ištisinį penkerių metų laikotarpį „su“ Sąjungos piliečiu.

46. Manau, kad atitinka. Iš esmės Sprendime Onuekwere (21) Teisingumo Teismas nurodė, kad minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje esančiu žodžiu „su“ sustiprinama sąlyga, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie neturi valstybės narės pilietybės, turi lydėti šį pilietį arba prie jo prisijungti(22) . Taigi, kaip nurodžiau savo išvados byloje Onuekwere (23) 38–41 punktuose, šio žodžio nereikia aiškinti pažodžiui ir juo nereikalaujama, kad sutuoktiniai gyventų kartu po vienu stogu. Juo tiesiog patvirtinama, kad norint, jog Sąjungos piliečio šeimos narys pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalį būtų laikomas „naudos gavėju“, jis turi lydėti Sąjungos pilietį arba prisijungti prie jo priimančiosios valstybės narės teritorijoje(24) . Taigi trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, susituokęs su Sąjungos piliečiu, gyvenančiu kitos valstybės narės nei priimančioji valstybė narė, kurioje gyvena jo šeimos narys, teritorijoje, neatitinka Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalies reikalavimo gyventi „su“ Sąjungos piliečiu, jeigu jis nelaikomas lydinčiu Sąjungos piliečio ar prie jo prisijungiančiu. Tačiau jeigu pradinė sąlyga lydėti Sąjungos pilietį arba prisijungti prie jo priimančiosios valstybės narės teritorijoje yra įvykdoma, neturi reikšmės tai, ar sutuoktiniai gyvena kartu, ar ne.

47. Manau, kad toks aiškinimas neprieštarauja minėtos direktyvos 16 straipsnio esmei ir tikslui. Iš esmės teise nuolat gyventi šalyje siekiama skatinti socialinę sanglaudą ir stiprinti Sąjungos pilietybės jausmą. Taigi svarbiausias dalykas šiai teisei gyventi šalyje įgyti yra Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario integracija į priimančiąją valstybę narę(25), o teisėto buvimo šalyje ištisumo sąlyga atitinka integracijos pareigą, kuri yra teisės nuolat gyventi šalyje įgijimo pagrindas(26) . Tačiau manau, kad asmeniniai poros santykiai ir jų pasirinkimas kaip gyventi nerodo šių asmenų integracijos lygio. Be to, E. F. Ogieriakhi atvejis yra puikus to pavyzdys. Jo nueitas kelias iš esmės rodo, kad atvykęs jis sugebėjo integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę. Iki atleidimo iš darbo dėl teisės nuolat gyventi neturėjimo jis nuo 2001 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. spalio mėn. dirbo valstybės įmonės tarnyboje ir sėkmingai studijavo teisę.

48. Taigi iš visų nurodytų aplinkybių matyti, kad jeigu kompetentinga institucija nenutraukė santuokinio ryšio, Sąjungos piliečio sutuoktinis trečiosios šalies pilietis, kuris lydėjo šį Sąjungos pilietį į priimančiosios valstybės narės teritoriją arba prie jo ten prisijungė ir teisėtai gyveno su juo ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi galėti įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, nors sutuoktiniai ir ėmė gyventi atskirai.

49. Manau, tokį aiškinimą patvirtina dar viena aplinkybė. Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte iš esmės numatyta, kad ištuoka, santuokos panaikinimas ar registruotos partnerystės nutraukimas nereiškia, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, neturintys valstybės narės pilietybės, praranda teisę gyventi šalyje, jeigu santuoka ar registruota partnerystė truko bent trejus metus iki ištuokos, santuokos panaikinimo ar registruotos partnerystės nutraukimo proceso pradžios, įskaitant bent vienus metus priimančiojoje valstybėje narėje. Be to, šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad, prieš įgyjant teisę nuolat gyventi šalyje, atitinkamų asmenų teisei gyventi šalyje tebetaikoma pareiga galėti įrodyti, visų pirma, kad jie yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių, kad netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Be to, minėtos direktyvos 18 straipsnyje nurodyta, kad Sąjungos piliečio, kuriam taikomos Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis, šeimos nariai, atitinkantys ten nustatytus reikalavimus, įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės.

50. Apibendrinant galima pasakyti, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, susituokęs su Sąjungos piliečiu bent trejus metus, iš kurių vieni metai praleisti priimančiosios valstybės narės teritorijoje, išlaiko teisę gyventi šalyje ir gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, jeigu jis atitinka pirmiau nurodytas sąlygas, nors kompetentinga institucija ir yra nutraukusi santuokinį ryšį.

51. Taigi reikia konstatuoti, kad trečiosios šalies pilietis, esantis tokioje padėtyje kaip E. F. Ogieriakhi, pripažinus, jog jis negali įgyti teisės nuolat gyventi šalyje, jeigu yra nustatyta, kad jis išlaikė savo kaip Sąjungos piliečio šeimos nario statusą, nes kompetentinga institucija nenutraukė santuokinio ryšio, atsidurtų labai nepalankioje padėtyje, palyginti su trečiosios šalies piliečiu, kuris, nors nebebūtų laikomas Sąjungos piliečio šeimos nariu pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies a punktą, atitiktų šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies sąlygas.

52. Taigi trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, tektų mažiau teisių ir mažesnė Sąjungos teisės apsauga nei trečiosios šalies piliečiui, kuris nebeturi jokio ryšio su Sąjungos piliečiu. Toks aiškinimas prieštarautų minėtos direktyvos esmei ir tikslui suteikti visiems Sąjungos piliečiams teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje objektyviomis laisvės ir orumo sąlygomis, suteikiant tokią pat teisę ir jų šeimos nariams, nepaisant šių pilietybės(27) .

53. Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, manau, jog Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, siekdamas įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, gali remtis gyvenimo šalyje laikotarpiu, įgytu priimančiojoje valstybėje prieš perkeliant šią direktyvą į valstybių narių teisines sistemas, nors nustatyta, kad per šį laikotarpį sutuoktiniai ėmė gyventi atskirai su kitais partneriais.

C – Dėl trečiojo klausimo

54. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori iš esmės sužinoti, ar, nagrinėjant ieškinį dėl žalos, padarytos pažeidus Sąjungos teisę, atlyginimo nacionalinis teismas turi atsižvelgti į tai, kad buvo būtina pateikti prejudicinį klausimą, susijusį su byloje nagrinėjama Sąjungos teise, siekiant nustatyti, ar valstybė narė padarė pakankamai sunkų šios teisės pažeidimą.

55. Reikia priminti, kad pagal Sąjungos teisę, esant tam tikroms sąlygoms, privatiems asmenims suteikiama teisė į žalos, padarytos pažeidus Europos Sąjungos teisę, atlyginimą. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės atsakomybės už žalą, padarytą privatiems asmenims dėl jai priskirtinų Sąjungos teisės pažeidimų, principas yra būdingas Sutarčių, kuriomis ji grindžiama, sistemai(28) .

56. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra ne kartą pripažinęs, kad nukentėję privatūs asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei įvykdytos trys sąlygos: pažeista Sąjungos teisės norma minėtiems privatiems asmenims siekiama suteikti teisių, jos pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp to pažeidimo ir asmenų patirtos žalos(29) .

57. Kalbant apie antrąją sąlygą, apie kurią kalbama trečiajame klausime, reikia priminti, kad lemiamas kriterijus sprendžiant, ar Sąjungos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tas, kad valstybė narė arba Sąjungos institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai nepaisė jai nustatytos diskrecijos ribų(30) .

58. Nustatydamas, ar ši sąlyga įvykdyta, nacionalinis teismas, gavęs prašymą atlyginti žalą, šiuo aspektu turi atsižvelgti į visus elementus, apibūdinančius jam pateiktą situaciją, t. y. į pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą, į tai, ar pažeidimas tyčinis, ar teisės klaida pateisinama, prireikus į Sąjungos institucijos poziciją ir į atitinkamo teismo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą neįvykdymą (31) .

59. Taigi ar aplinkybė, kad Teisingumo Teismui yra pateiktas prejudicinis klausimas, kad būtų išaiškinta Sąjungos teisės nuostata, rodo, kad nėra padarytas pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas? Iš esmės būtų galima manyti, kad nuo tada, kai toks klausimas pateikiamas, tai reiškia, kad nagrinėjama nuostata yra netiksli ir aiškinama skirtingai, ir šis dalykas būtų lemiamas nacionalinio teismo vertinimui.

60. Tačiau manau, kad šioje byloje taip nėra dėl priežasties, kuri man atrodo lemiama.

61. SESV 267 straipsnyje numatyta prejudicine procedūra įtvirtinamas tikras dialogas, realus nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimas. Šis bendradarbiavimas turi esminę reikšmę siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą nacionalinėse teisinėse sistemose. Kaip nurodė generalinis advokatas P. Léger, „Teisingumo Teismas suteikia nacionaliniam teismui lemiamą vaidmenį įgyvendinant Bendrijos teisę ir apsaugant teises, kurios pagal ją numatytos asmenims. Be to, nacionalinius teismus įprasta vadinti „bendrosios kompetencijos Bendrijos teismais“(32) .

62. Manau, šiam lemiamam „bendrosios kompetencijos Bendrijos teismo“ vaidmeniui galėtų būti pakenkta pripažinus, kad vien aplinkybės, jog nacionalinis teismas pateikia prejudicinį klausimą, siekdamas, kad būtų išaiškinta Sąjungos teisės nuostata, pakanka padaryti išvadai, kad nėra padarytas pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas, dėl kurio atsiranda valstybės narės atsakomybė. Dėl tokio padarinio, kuris galiausiai būtų privalomas nacionaliniam teismui, galėtų užsibaigti šio teismo ir Sąjungos teismo dialogas. Tokiu atveju nacionalinis teismas, kuris norėtų pateikti prejudicinį klausimą, siekdamas būti tikras dėl savo pateikiamo Sąjungos teisės aiškinimo, prieš pripažindamas valstybę narę padarius žalą, galėtų būti priverstas susilaikyti nuo šio klausimo pateikimo. Apskritai vien tai, kad yra pateikiamas klausimas, neturi riboti bylos esmę nagrinėjančio teismo laisvės. Taigi ne Teisingumo Teismui pateikiamas klausimas, bet jo pateikiamas atsakymas suteiks nacionaliniam teismui informacijos savo vertinimo laisvei papildyti.

63. Taigi siekdamas išsaugoti SESV 267 straipsniu nustatytą mechanizmą ir lemiamą nacionalinių teismų vaidmenį įgyvendinant Sąjungos teisę, laikausi nuomonės, kad, nagrinėdamas ieškinį dėl žalos už Sąjungos teisės pažeidimą atlyginimo, nacionalinis teismas neprivalo atsižvelgti į tai, ar buvo būtina pateikti prejudicinį klausimą, susijusį su byloje nagrinėjama Sąjungos teise, siekiant nustatyti, ar valstybė narė padarė pakankamai sunkų šios teisės pažeidimą.

V – Išvada

64. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į High Court pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1) 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 16 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, siekdamas įgyti teisę nuolat gyventi šalyje, gali remtis gyvenimo šalyje laikotarpiu, įgytu priimančiojoje valstybėje prieš perkeliant šią direktyvą į valstybių narių teisines sistemas, nors nustatyta, kad per šį laikotarpį sutuoktiniai ėmė gyventi atskirai su kitais partneriais;

2) nagrinėdamas ieškinį dėl žalos už Sąjungos teisės pažeidimą atlyginimo, nacionalinis teismas neprivalo atsižvelgti į tai, ar buvo būtina pateikti prejudicinį klausimą, susijusį su byloje nagrinėjama Sąjungos teise, siekiant nustatyti, ar valstybė narė padarė pakankamai sunkų šios teisės pažeidimą.

(1) .

(2)  – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narų teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, ir klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34).

(3)  – OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15.

(4)  – C‑162/09, EU:C:2010:592.

(5)  – C‑6/90 ir C‑9/90, EU:C:1991:428.

(6)  – EU:C:2010:592.

(7)  – 40 punktas. Kursyvu išskirta mano.

(8)  – C‑529/11, EU:C:2013:290.

(9)  – 42 punktas.

(10)  – 46 punktas.

(11)  – 47 punktas.

(12)  – C‑40/11, EU:C:2012:691.

(13)  – Žr. 57–60 punktus.

(14)  – Šio sprendimo 35 punktas.

(15)  – 267/83, EU:C:1985:67.

(16)  – 18 punktas.

(17)  – 20 punktas.

(18)  – 249/86, EU:C:1989:204.

(19)  – 12 punktas.

(20)  – 13 punktas.

(21)  – C‑378/12, EU:C:2014:13.

(22)  – 23 punktas.

(23)  – C‑378/12, EU:C:2013:640.

(24)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimo Iida (EU:C:2012:691) 61 punktą.

(25)  – Žr. Sprendimo Onuekwere (EU:C:2014:13) 24 ir 25 punktus.

(26)  – Ten pat (30 punktas).

(27)  – Žr. Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamąją dalį.

(28)  – Žr. Sprendimo Leth (C‑420/11, EU:C:2013:166) 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

(29)  – Ten pat (41 punktas ir nurodyta teismo praktika).

(30)  – Ž. Sprendimo Brasserie du pêcheur ir Factortame (C‑46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) 55 punktą.

(31)  – Žr. Sprendimo Traghetti del Mediterraneo (C‑173/03, EU:C:2006:391) 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.

(32)  – Žr. jo išvados byloje Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:207) 66 punktą.