1.

Ši byla susijusi su garantijų, kurias bankui suteikė valstybės įmonė, pažeisdama jos veiklą reglamentuojančias vidaus taisykles, priskirtinumu valstybei ir galimybe šias garantijas laikyti valstybės pagalba pagal SESV 107 ir 108 straipsnius. Nagrinėjamu atveju šias garantijas W. K. Scholten, vienintelis Roterdamo (Nyderlandai) uosto įmonės Havenbedrijf Rotterdam NV (toliau – HbR) vadovas, suteikė Nyderlandų RDM grupės (toliau – RDM grupė) įmonėms. Nustatyta, kad suteikdamas šias garantijas W. K. Scholten veikė savavališkai, tyčia nuslėpė šių garantijų suteikimo faktą ir nesilaikė valstybės įmonės įstatų, nes iš anksto nepaprašė jos stebėtojų tarybos pritarimo.

2.

Nihil sub sole novum ( 2 ), tačiau stebina tai, kad atitinkama valstybė narė gina teiginį, jog nagrinėjamos priemonės priskirtinos jai ir pagal ESV sutartį yra valstybės pagalba, nors garantijų gavėjas, kuris akivaizdžiai siekia, kad jam būtų sumokėta, mano, kad garantijos nepriskirtinos valstybei, nes jos buvo suteiktos ultra vires.

3.

Labai panaši garantija, apimanti tuos pačius partnerius (išskyrus kreditorių), buvo nagrinėjama Sprendime Residex Capital IV ( 3 ). Kaip savo išvados toje byloje ( 4 ) 2 punkte nurodė generalinė advokatė J. Kokott, šią garantiją „neaiškiomis aplinkybėmis“ Nyderlandų savivaldybės įstaiga (toliau – savivaldybė), HbR pirmtakė Gemeentelijk Havenbedrijf Rotterdam (Roterdamo uosto savivaldybės įmonė, toliau – GHR), suteikė įmonei, taip pat priklausiusiai Nyderlandų RDM grupei. Kadangi toje byloje nebuvo keliamas priskirtinumo klausimas, Teisingumo Teismas nagrinėjo tik tai, ar pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą nacionalinis teismas privalo laikyti niekine savivaldybės garantiją, apie kurią nepranešta Europos Komisijai ir kuriai ši nepritarė.

4.

Pagrindinėje byloje keliami SESV 107 ir 108 straipsnių bei Sprendimo Prancūzija / Komisija ( 5 ) 50–58 punktų aiškinimo klausimai, susiję su pagalbos priemonės priskyrimu valstybei pagal šiuos straipsnius.

5.

Trumpai tariant, Teisingumo Teismas minėtame sprendime nusprendė, kad apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei negalima spręsti „vien iš tos aplinkybės, kad tokios priemonės ėmėsi valstybės įmonė“ (51 punktas), nes ši įmonė „gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, pagal valstybės jai suteiktą autonomijos laipsnį“ (52 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad „vienintelė aplinkybė, kad valstybės įmonė buvo įsteigta kaip kapitalo bendrovė pagal bendrąją teisę, atsižvelgiant į autonomiją, kuri jai gali būti suteikta dėl šios teisinės formos, negali būti laikoma pakankama siekiant atmesti galimybę pagalbos priemonę, kurios ėmėsi tokia bendrovė, priskirti valstybei“ (57 punktas).

6.

To paties sprendimo 52 punkte Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad norint priskirti pagalbos priemonę valstybei „taip pat reikia patikrinti, ar valdžios institucijos [turėjo] būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis imantis šių priemonių“.

7.

Tačiau minėtame Sprendime Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę, kad „negali būti reikalaujama atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių“ (53 punktas), nes tretiesiems asmenims būtų „labai sunku“ tai įrodyti (54 punktas). Dėl šios priežasties jis pripažino, kad „valstybinės įmonės taikoma priemonė gali būti priskiriama valstybei atsižvelgiant į rodiklių, atsiradusių šio atvejo aplinkybėmis ir šios priemonės taikymo sąlygomis, visumą“ (55 punktas).

8.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad jis „jau atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama organizacija negalėjo priimti ginčijamo sprendimo, neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus <…> ar į tai, kad, be natūralių veiksnių, siejančių valstybės įmones su valstybe, šios įmonės, per kurias buvo suteikta pagalba, turėjo atsižvelgti į [valstybės] pateiktus nurodymus“ (Sprendimas Prancūzija / Komisija, EU:C:2002:294, 55 punktas).

9.

Jo teigimu, „kiti rodikliai tam tikromis aplinkybėmis gali būti reikšmingi išvadai, kad pagalbos priemonė, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtina valstybei, pavyzdžiui, valstybės įmonės integravimas į viešojo administravimo struktūras, jos veiklos pobūdis ir vykdymas rinkoje, įprastomis sąlygomis konkuruojant su privačiaisiais veiklos vykdytojais, įmonės teisinis statusas (ar jai taikoma viešoji teisė, ar bendroji įmonių teisė), valdžios institucijų atliekamos įmonės valdymo priežiūros intensyvumas ar bet kuris kitas rodiklis, konkrečiu atveju rodantis valdžios institucijų dalyvavimą ar tikimybės, kad jos nedalyvavo priimant priemonę, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į priemonės mastą, turinį ar joje numatytas sąlygas“ (Sprendimas Prancūzija / Komisija, EU:C:2002:294, 56 punktas).

10.

Roterdamo uostą valdo akcinė bendrovė HbR, kurios akcijos priklauso savivaldybei (maždaug 70 %) ir Nyderlandų valstybei (maždaug 30 %). Bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu savivaldybė buvo vienintelė HbR akcininkė, o Nyderlandų valstybė savo akcijų dalį įgijo 2006 m.

11.

Praeityje Roterdamo uostą valdė Havenbedrijf der Gemeente Rotterdam (Roterdamo savivaldybės uosto įmonė), 1932 m. įsteigta juridinio asmens statuso neturinti savivaldybės tarnyba, kuri devintajame dešimtmetyje tapo GHR. 2004 m. sausio 1 d. vietoj GHR įsteigta HbR.

12.

HbR valdymas patikėtas valdybai, kurios priežiūrą vykdo stebėtojų taryba. 1992 m. W. K. Scholten buvo paskirtas vieninteliu GHR/HbR vadovu. Tuo metu, kai suteiktos nagrinėjamos garantijos, už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos pirmininkas.

13.

RDM grupę sudarė įmonės, priklausiusios J. van den Nieuwenhuyzen. Ši grupė gamino ir tiekė karinę įrangą. Ji bankrutavo, o kita įmonė jos veiklos neperėmė. RDM grupė nebuvo niekaip susijusi su HbR.

14.

2002 m. gruodžio 28 d.RDM Holding NV (toliau – RDM Holding) sutartimi (toliau – sutartis dėl povandeninių laivų) įsipareigojo GHR neteikti Taivanui jokios informacijos ar medžiagos, kuri būtų aktuali povandeninių laivų statybai ar naudojimui. Už tai GHR įsipareigojo RDM Holding ir (arba) jos patronuojamųjų bendrovių kreditoriams ne ilgesniu kaip trejų metų laikotarpiu suteikti garantiją visoms sumoms, viršijančioms 100000000 EUR.

15.

GHR ir RDM Holding taip pat įsipareigojo neatskleisti tretiesiems asmenims sutarties dėl povandeninių laivų buvimo fakto ir šios sutarties turinio.

16.

Tos sutarties preambulėje GHR ir RDM Holding nurodė, kad, pirma, RDM Holding, bendradarbiaudama su Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis, išnagrinėjo galimybę povandeninių laivų statybos technologiją Taivanui perduoti per kitas RDM grupės įmones, antra, GHR žino apie RDM Holding advokatų ir Nyderlandų valstybės derybas šiuo klausimu, trečia, Kinijos Liaudies Respublika pranešė, kad jeigu RDM Holding perduotų šią technologiją Taivanui, ji Nyderlandams taikytų sankcijas, įskaitant savo jūrų transporto perkėlimą iš Roterdamo į kitą uostą, ketvirta, GHR nori padaryti viską, kad išvengtų šios galimybės, ir, penkta, RDM Holding pasirengusi atsisakyti perduoti Taivanui šią technologiją sutartyje nustatytomis sąlygomis.

17.

2003 m. lapkričio 5 d. sutartimi Commerz Nederland NV (toliau – Commerz) suteikė RDM Vehicles BV (toliau – RDM Vehicles) 25 mln. EUR kredito liniją (toliau – Vehicles kreditas), skirtą šarvuočio gamybai finansuoti. Tą pačią dieną W. K. Scholten pasirašė garantiją, kuria GHR bankui Commerz garantavo, kad RDM Vehicles laikysis jai pagal Vehicles kreditą tenkančių įsipareigojimų.

18.

2004 m. sausio 1 d.HbR tapo GHR teisių perėmėja, o W. K. Scholten 2004 m. birželio 4 d. bankui Commerz suteikė tokią pačią garantiją dėl Vehicles kredito, šį kartą – HbR vardu, o už tai Commerz atsisakė teisių, jai tenkančių pagal GHR suteiktą garantiją. 2004 m. birželio 22 d. šiai garantijai pritarė HbR stebėtojų taryba.

19.

Advokatų kontora Spigthoff pateikė Commerz2003 m. lapkričio 10 d. ir 2004 m. birželio 4 d. teisines išvadas, pagal kurias GHR ir HbR vardu pasirašytos garantijos dėl Vehicles kredito reiškia garanto „galiojančius, privalomus ir įgyvendinamus įsipareigojimus“. 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu Gerechtshof te ’s‑Gravenhage (Nyderlandai) nusprendė, kad šios teisinės išvados sąmoningai surašytos neteisingai.

20.

2004 m. vasario 27 d. sutartimis Commerz įmonėms RDM Finance I BV (toliau – RDM I) ir RDM Finance II BV (toliau – RDM II) suteikė atitinkamai 7,2 mln. EUR ir 6,4 mln. EUR kredito linijas (toliau atitinkamai – kreditas RDM I ir kreditas RDM II). Šie kreditai buvo skirti įmonei RDM Technology BV pateiktiems karinės įrangos užsakymams finansuoti.

21.

2004 m. kovo 2 d. W. K. Scholten pasirašė garantijas, kuriomis HbR garantavo bankui Commerz, kad bus laikomasi RDM I ir RDM II įsipareigojimų, prisiimtų pagal šiuos kreditus. 2004 m. kovo 3 d.Spigthoff pateikė Commerz teisinę išvadą, panašią į šios išvados 19 punkte nurodytas išvadas.

22.

2010 m. spalio 15 d. sprendimu ( 6 )Rechtbank Rotterdam nusprendė, kad W. K. Scholten iš RDM grupės savininko ir generalinio direktoriaus J. van den Nieuwenhuyzen priėmė dovanas, kuriomis šis siekė, kad W. K. Scholten palankiai vertintų jo įmones. Tuo pačiu sprendimu Rechtbank Rotterdam nusprendė, kad W. K. Scholten tyčia parengė tikrovės neatitinkančias pažymas, kuriomis patvirtino, kad garantijoms nereikalingas stebėtojų tarybos pritarimas, ir tyčia neįtraukė nagrinėjamų garantijų į HbR 2002 ir 2003 m. apskaitą. Galiausiai Rechtbank Rotterdam nusprendė, kad W. K. Scholten tyčia nuslėpė suteiktas garantijas, nes žinojo, kad jeigu stebėtojų tarybai būtų pranešta apie šias garantijas, ji joms nebūtų pritarusi. Rechtbank Rotterdam skyrė W. K. Scholten dvylikos mėnesių laisvės atėmimo bausmę už pasyviąją korupciją, HbR dokumentų klastojimą ir sukčiavimą.

23.

2004 m. rugpjūčio 20 d. raštu Commerz nutraukė Vehicles kredito sutartį ir pareikalavo sumokėti likusią pinigų sumą. Kadangi nebuvo sumokėta, Commerz kreipėsi į HbR, kaip šio kredito garantą, ir pareikalavo sumokėti 19 843°541,80 EUR bei papildomą skolą. HbR neįvykdė šio reikalavimo.

24.

2004 m. balandžio 29 d. raštais Commerz nutraukė kreditų RDM I ir RDM II sutartis ir pareikalavo sumokėti likusias pinigų sumas. Negavęs mokėjimo, Commerz kreipėsi į HbR, kaip šių kreditų garantą, ir pareikalavo sumokėti atitinkamai 4°869,00 EUR ir 14°538,24 EUR bei papildomą skolą. HbR neįvykdė ir šio reikalavimo.

25.

HbR atsisakius vykdyti įsipareigojimus pagal garantijas, Commerz pareiškė HbR ieškinį Rechtbank Rotterdam, reikalaudamas grąžinti mokėtiną sumą pagal HbR garantiją, suteiktą už Vehicles kreditą. Šis teismas atmetė tokį prašymą nusprendęs, kad minėtoji garantija yra pagalbos priemonė pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir apie ją pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį turėjo būti pranešta Komisijai, tačiau to nebuvo padaryta, todėl, remiantis Nyderlandų civilinio kodekso 3:40 straipsnio 2 dalimi, minėtoji garantija yra niekinė.

26.

Commerz apskundė šį teismo sprendimą Gerechtshof te°’s‑Gravenhage, reikalaudamas taip pat įpareigoti HbR sumokėti sumas, mokėtinas pagal jos suteiktas kreditų RDM I ir RDM II garantijas. Gerechtshof te ’s‑Gravenhage patvirtino Rechtbank Rotterdam sprendimą ir atmetė Commerz reikalavimus.

27.

Gerechtshof te ’s‑Gravenhage teigimu, pagal Sprendime Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) nustatytus kriterijus išnagrinėjus faktines aplinkybes darytina išvada, kad nagrinėjamų garantijų suteikimą reikia priskirti Nyderlandams.

28.

Kad padarytų šią išvadą, Gerechtshof te ’s‑Gravenhage rėmėsi tokiomis aplinkybėmis: pirma, savivaldybei priklauso visos HbR akcijos; antra, valdybos ir stebėtojų tarybos narius skyrė visuotinis akcininkų susirinkimas, taigi savivaldybė; trečia, už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos pirmininkas; ketvirta, pagal HbR įstatus siekiant suteikti tokias garantijas, kurios nagrinėjamos byloje, reikalaujama stebėtojų tarybos sutikimo; ir, penkta, HbR įstatuose numatyti jos veiklos tikslai nepanašūs į paprastos komercinės įmonės veiklos tikslus, atsižvelgiant į reikšmingą bendrajam interesui tenkantį vaidmenį valdant tokį uostą, koks yra Roterdamo uostas.

29.

Commerz apskundė šį sprendimą Hoge Raad der Nederlanden; šis kelia klausimą dėl nagrinėjamų garantijų priskirtinumo Nyderlandų valstybei.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, kad nors W. K. Scholten veikė visiškai savavališkai ir viršijo savo, kaip vienintelio HbR vadovo, įgaliojimus, tyčia nuslėpęs sutarties dėl povandeninių laivų buvimo faktą ir garantijas ir nepaprašęs stebėtojų tarybos pritarimo prieš suteikdamas minėtas garantijas, vis dėlto garantijos, suteiktos pažeidžiant HbR įstatus, šiai įmonei yra privalomos pagal Nyderlandų privatinę teisę.

31.

Tokiomis faktinėmis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, siekiant padaryti išvadą dėl nagrinėjamų garantijų priskyrimo Nyderlandų valstybei, reikia laikytis realaus ir faktinio požiūrio, ar, atvirkščiai, teisinio požiūrio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, vadovaujantis pirmuoju požiūriu manytina, kad valstybė net nežinojo apie garantijų buvimą ir juo labiau nepatvirtino jų suteikimo. O jeigu būtų vadovaujamasi antruoju požiūriu, minėto teismo teigimu, pakaktų įrodyti, kad valstybė apskritai lemia sprendimų priėmimo procesą, kuris turi būti vykdomas valstybės įmonėje imantis tokių priemonių kaip garantijų suteikimas, arba ji bent jau daro didelę ir lemiamą įtaką šiam procesui.

32.

Pareiškęs nuomonę, kad šiuo atveju kyla Sąjungos teisės klausimas, Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti tokius prejudicinius klausimus:

33.

2013 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismui buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Rašytines pastabas pateikė Commerz, HbR, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija.

34.

2014 m. sausio 20 d. pagal Procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas pateikė šalims kelis klausimus, į juos jos turėjo atsakyti per teismo posėdį, tačiau, nepaisant šių klausimų aktualumo ir svarbos (siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teisingą ir naudingą atsakymą), Nyderlandų vyriausybė nusprendė nedalyvauti 2014 m. kovo 13 d. teismo posėdyje.

35.

Šis bendradarbiavimas, atsakant į Teisingumo Teismo klausimus byloje, kurioje yra daugybė stebinančių aspektų, būtų buvęs ypač vertingas. Apgailestauju, kad Nyderlandų vyriausybė su Teisingumo Teismu nebendradarbiavo. Taigi teismo posėdyje dalyvavo tik Commerz, HbR ir Komisija.

36.

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar dėl nagrinėjamų garantijų suteikimo ultra vires ir visų pirma aplinkybės, kad W. K. Scholten jas suteikė nesilaikydamas savo įmonės įstatų ir net neinformavęs stebėtojų tarybos, šių garantijų negalima priskirti Nyderlandų valstybei, o tuo atveju, jeigu tai galima padaryti, ar priimant sprendimą dėl garantijų priskyrimo valstybei galima atsižvelgti į jų suteikimo aplinkybes.

37.

Commerz laikosi pozicijos, kad nors nagrinėjamos garantijos pagal privatinę teisę yra privalomos HbR, jos nepriskirtinos valstybei. Savo teiginiui pagrįsti jis remiasi Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 50–58 punktų aiškinimu, kurį teismui Hoge Raad der Nederland generalinis advokatas L. A. D. Keus pateikė savo 2012 m. gruodžio 7 d. išvadoje.

38.

Šio generalinio advokato teigimu, pagalbos priemonės priskyrimas valstybei suponuoja realų ir faktinį valstybės institucijų dalyvavimą atitinkamose priemonėse. Iš to sprendimo matyti, kad norint valstybei priskirti priemonę, kurios ėmėsi valstybės įmonė, būtina, kad valstybė „konkrečiu atveju“ būtų dalyvavusi „priimant [šią] priemonę“ ir kad ji iš tikrųjų ją būtų kontroliavusi (52 punktas). Kadangi Teisingumo Teismas minėto sprendimo 55–57 punktuose patikslino, kad apie priemonės, kurios ėmėsi valstybės įmonė, priskirtinumą valstybei galima spręsti iš „visų įrodymų“ pagal bylos aplinkybes ir šios priemonės taikymo aplinkybes, generalinis advokatas L. A. D. Keus pažymėjo, kad nors Teisingumo Teismas ir nustatė įrodinėjimo ribą ir įrodymų pateikimo būdą, jis nepakeitė įrodinėjimo objekto, t. y. valdžios institucijų konkretaus dalyvavimo nagrinėjamoje priemonėje.

39.

Commerz mano, kad Nyderlandų teismai, pavyzdžiui, Gerechtshof te ’s‑Gravenhage, negalėjo remtis visais įrodymais, susijusiais su bendromis garantijų suteikimo aplinkybėmis, ir taip neatsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes. Kadangi W. K. Scholten veikė savarankiškai, savavališkai ir slaptai, prieštaraudamas savivaldybės valiai ir nepaisydamas jos nustatytų reikalavimų, Commerz mano, kad savivaldybė nedalyvavo suteikiant ginčijamas garantijas. Todėl Commerz mano, kad garantijų negalima priskirti nei savivaldybei, nei valstybei ir dėl to jos nėra pagalbos priemonės pagal SESV 107 ir 108 straipsnius, todėl apie jas nereikėjo pranešti Komisijai.

40.

HbR ir Nyderlandų vyriausybė nesutinka su tokiu Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) aiškinimu.

41.

HbR mano, kad pagalbos priemonės priskirtinumas valstybei turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, o ne tariama valstybės valia. Taigi, HbR teigimu, reikėtų nustatyti, ar valstybė dalyvavo arba turėjo dalyvauti, o ne ar ji norėjo arba būtų norėjusi dalyvauti.

42.

Kaip pabrėžia HbR, kadangi nagrinėjamos garantijos jai yra privalomos (nepaisant to, kad jos suteiktos ultra vires), savivaldybė dalyvavo jas suteikiant, nes jos negalėjo būti suteiktos be savivaldybės įsikišimo savo ar ne savo noru. Dėl šių priežasčių HbR mano, kad nagrinėjamos garantijos priskirtinos valstybei, todėl jos yra pagalbos priemonės pagal SESV 107 ir 108 straipsnius ir apie jas turėjo būti pranešta Komisijai.

43.

Nyderlandų vyriausybės teigimu, tai, kad garantijos buvo suteiktos ultra vires, nekliudo priskirti jų valstybei. Šiuo klausimu ji pritaria šios išvados 28 punkte apibendrintai Gerechtshof te ’s‑Gravenhage pozicijai, kad nagrinėjamų garantijų priskyrimas Nyderlandų valstybei grindžiamas savivaldybės dominavimu įmonėje.

44.

HbR ir Nyderlandų vyriausybė taip pat mano, kad valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumui galėtų būti nepriimtinai pakenkta, jeigu šių taisyklių taikymo būtų atsisakyta remiantis tuo, kad pagal įstatus paskirtas valstybės įmonės vadovas, imdamasis priemonės, nesilaikė šios įmonės įstatų. Iš tikrųjų praktiškai ne visuomet įmanoma patikrinti, ar nagrinėjamos priemonės imtasi prieš valstybės įmonės valią, todėl valstybė narė gali prisidengti įmonės vadovo „klaidomis“, kad išvengtų priemonės priskyrimo jai.

45.

Komisija taip pat nepritaria Commerz ir generalinio advokato L. A. D. Keus pateiktam Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) aiškinimui. Remdamasi šio sprendimo 55 ir 56 punktais, ji mano, kad norint pagalbos priemonę priskirti valstybei pakanka, kad valstybė tikrai lemtų valstybės įmonės sprendimų priėmimo procesą arba tikrai darytų didelę ir lemiamą įtaką šiam procesui.

46.

Taigi Komisija mano, kad nebūtina įrodyti konkretaus nurodymo siekiant padaryti išvadą dėl konkretaus valstybės dalyvavimo priimant nagrinėjamą pagalbos priemonę. Ji primena, kad jeigu taip būtų, priskirtinumo sąlyga būtų tenkinama tik labai išimtiniais atvejais, kai pagalbos priemonę suteikia valstybės įmonė.

47.

Komisija daro išvadą, kad nacionalinis teismas turi apibendrinti Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 55–57 punktuose pateiktus įrodymus, ir pritaria Gerechtshof te ’s‑Gravenhage analizei, kurią apibendrinau šios išvados 28 punkte.

48.

Dėl konkrečių aplinkybių, susijusių su pagrindinėje byloje nagrinėjamu garantijų suteikimu, Komisija mano, kad jos neturi jokios įtakos garantijų priskirtinumui savivaldybei, nes, pirma, pati savivaldybė sukūrė situaciją, kai HbR suteikė nagrinėjamas garantijas, ir, antra, jų suteikimas nesusijęs su įprasta HbR komercine veikla, o veikiau atrodo nulemtas bendrojo intereso motyvų, nurodytų sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje.

49.

Prieš nagrinėjant šiuos argumentus man atrodo būtina nustatyti, ar nagrinėjamos garantijos yra pagalbos priemonės. Iš tiesų garantija gali būti pagalba, tik jeigu ja suteikiama nauda įmonei ( 7 ).

50.

Savo išvados byloje Residex Capital IV (C‑275/10, EU:C:2011:354) 17 punkte generalinė advokatė J. Kokott konstatavo pagalbos suteikimą RDM Aerospace NV, kuri, primenu, priklausė tai pačiai grupei kaip ir įmonės, kurioms šioje byloje buvo suteiktos garantijos, nes „be šios garantijos“ įmonė, „prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, nebūtų galėjusi gauti tokios paskolos“.

51.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje tokio klausimo nekelia, yra visos priežastys manyti, kad dėl nagrinėjamų garantijų RDM grupės įmonėms buvo suteikta nauda, nes be šių garantijų jos nebūtų galėjusios gauti Vehicles kreditų ir kreditų RDM I bei RDM II.

52.

Tačiau taip pat reikia išnagrinėti klausimą, ar suteikdama šias garantijas HbR neveikė vadovaudamasi iš esmės komerciniais sumetimais, kaip tai būtų daręs privatus investuotojas, – tuomet RDM grupei priklausančių įmonių gauta nauda būtų atlygis už abipusiškumo pagrindu HbR suteiktą naudą ( 8 ).

53.

Tik neigiamai atsakius į šį klausimą reikės išnagrinėti, ar įmonės HbR suteiktoms garantijoms sutelkti viešieji ištekliai ir ar jos priskirtinos valstybei. Kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs nurodė savo išvados byloje Prancūzija / Komisija (C‑482/99, EU:C:2001:685) 55 punkte, „valstybei priklausančios alaus daryklos komerciniai sprendimai, priimti be jokio valdžios institucijų įsikišimo, turėtų būti laikomi nepatenkančiais į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį“.

54.

Tas pats principas nurodytas generalinio advokato G. Slynn išvados byloje Kwekerij van der Kooy ir kt. / Komisija (67/85, 68/85 ir 70/85, EU:C:1987:177) 250 puslapyje; šis generalinis advokatas dėl toje byloje nagrinėtos pagalbos priemonės, t. y. lengvatinio tarifo nustatymo, kėlė klausimą, „ar lengvatinio tarifo nustatymas, net jei valstybė tam darė įtaką ir dėl to patyrė nuostolių, buvo būtinas dėl komercinių motyvų, neleidžiančių jo laikyti „pagalba“.

55.

Komisija mano, kad nagrinėjamu atveju garantijų suteikimas yra priemonė, kurią lėmė su bendruoju interesu susiję reikalavimai, o ne komerciniai motyvai. Ji savo išvadą grindžia Gerechtshof te ’s‑Gravenhage nustatytais įrodymais, skirtais pagrįsti jo išvadą, kad HbR yra realiai kontroliuojama Nyderlandų valstybės ( 9 ), ir bendrojo intereso tikslais, kuriais grindžiami HbR veiksmai, visų pirma susiję su pagalba vykdant miestų plėtrą, miesto uostų plėtra ir Roterdamo miesto bei regiono miesto struktūros gerinimu.

56.

Jeigu šie įrodymai atitinka tikrovę, man atrodo, kad jais gali būti remiamasi tik aptariant garantijų priskirtinumą valstybei, kaip, beje, tai daro Gerechtshof te ’s‑Gravenhage, o ne atsakant į klausimą, ar konkrečiu nagrinėjamų garantijų atveju jų suteikimą lėmė komercinio pobūdžio motyvai, kaip tai daro Komisija.

57.

Jeigu tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, esu linkęs pateikti teigiamą atsakymą.

58.

Kaip minėjau šios išvados 14–16 punktuose, iš sutarties dėl povandeninių laivų preambulės matyti, kad RDM grupė, bendradarbiaudama su Jungtinių Amerikos Valstijų institucijomis, nagrinėjo galimybę perduoti povandeninių laivų technologiją Taivanui. Preambulės A punkte kalbama apie RDM Holding advokatų ir Nyderlandų valstybės derybas šiuo klausimu.

59.

Preambulės B punkte nurodyta, kad Kinijos Liaudies Respublika grasina taikyti sankcijas Nyderlandams, įskaitant jos jūrų transporto nukreipimą į kitą uostą nei Roterdamo uostas, jeigu Taivanui būtų perduota su povandeniniais laivais susijusi technologija, taip pat tai, kad GHR nori padaryti viską, kad tokios galimybės būtų išvengta.

60.

Tiesa, minėtos sutarties galiojimas ir autentiškumas buvo užginčytas. Kaip Commerz per posėdį informavo Teisingumo Teismą, Rechtbank Rotterdam nuteisė W. K. Scholten už pasyviąją korupciją, priėmus dovanas iš J. van den Nieuwenhuyzen. Tačiau tas pats Rechtbank Rotterdam nusprendė, kad dokumentų klastojimas nebuvo teisiškai ir įtikinamai įrodytas („niet wettig en overtuigend“), o prokuratūra apskundė šią teismo sprendimo dalį. Per teismo posėdį HbR nurodė, kad šį apeliacinį skundą dabar nagrinėja Nyderlandų teismai.

61.

Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas iškėlė klausimą šia tema ( 10 ) – jis manė, kad, be Commerz ir HbR, Nyderlandų vyriausybė tikrai gali pateikti pastabas dėl sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje nurodytų su faktais susijusių teiginių patikimumo. Kaip nurodžiau, Nyderlandų vyriausybė nedalyvavo teismo posėdyje, ir tai jai leido ginčyti, kad nagrinėjamos garantijos buvo suteiktos komerciniais sumetimais, minimais sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje. Tai patvirtina mano nuomonę, kad garantijų suteikimą iš esmės lėmė komercinio pobūdžio motyvai.

62.

Tokiomis aplinkybėmis, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins šios sutarties autentiškumą (kurį ginčija HbR) ir galimą disproporciją tarp suteiktų garantijų bei komercinės rizikos, atsirandančios dėl galimo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės transporto nukreipimo, arba kitus savo turimus faktinius įrodymus, manau, kad suteikdamas nagrinėjamas garantijas, nors ir ultra vires, W. K. Scholten siekė komercinio tikslo GHR/HbR naudai, t. y. tikslo išvengti Kinijos Liaudies Respublikos embargo Roterdamo uostui padarinių, o tam už garantijas reikėjo gauti RDM grupės įsipareigojimą neperduoti povandeninių laivų technologijos Taivanui.

63.

Jeigu naudojantis iš nagrinėjamų garantijų gaunama nauda nesiekiama iš esmės komercinio tikslo, valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ši nauda tampa tik tuomet, jeigu yra „suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybinių išteklių“ ir yra „priskirta valstybei“ ( 11 ).

64.

Neginčijama, kad jeigu garantijos bus naudojamos, teks sutelkti valstybinius išteklius, nes HbR (bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu šios įmonės 100 % akcijų priklausė savivaldybei) savo lėšomis turės įvykdyti finansinius įsipareigojimus bankui Commerz, kuriuos šio banko atžvilgiu prisiėmė RDM grupės įmonės.

65.

Priskirtinumo klausimas nekyla, kai valstybės priemonę suteikia valstybės įstaiga, nepaisant šios įstaigos padėties valstybės struktūroje ir to, ar ji priklauso centrinei administracijai, ar decentralizuotam arba dekoncentruotam valstybės subjektui. Taip buvo Sprendimo Residex Capital IV (EU:C:2011:814) atveju – šis sprendimas susijęs su tais pačiais subjektais GHR ir RDM grupe, to paties tipo garantija, kurią suteikė tas pats asmuo (W. K. Scholten), taip pat veikdamas ultra vires, ir jame net nebuvo keliamas priskirtinumo klausimas, nes garantijas suteikė savivaldybės administracinė tarnyba.

66.

Tuo atveju, jeigu pagalbos priemonės imasi subjektas, kuris pagal pirmesnį punktą nėra valstybės įstaiga, Teisingumo Teismas Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 51 punkte labai aiškiai nusprendė, kad apie pagalbos priemonės priskirtinumą valstybei negalima savaime spręsti „vien iš aplinkybės, kad minėtosios priemonės ėmėsi valstybės įmonė“.

67.

Taip yra nagrinėjamoje byloje, nes net iš pat pradžių garantijas Vehicles kreditui suteikė savivaldybės administracinė tarnyba GHR, ir 2004 m. birželio 4 d. jos neteko galios. 2004 m. sausio 1 d. GHR teises perėmė akcinė bendrovė HbR, kurios visas kapitalas priklauso savivaldybei ir kuri tą pačią 2004 m. birželio 4 d. bankui Commerz suteikė tas pačias garantijas. Garantijas, susijusias su kreditais RDM I ir RDM II, nuo pat pradžių teikė valstybės įmonė HbR.

68.

Tokiu atveju reikia patikrinti, ar nagrinėjamos pagalbos priemonės vis dėlto priskirtinos valstybei, nes jos buvo suteiktos taip, kad „valdžios institucijas reikia laikyti vienaip ar kitaip dalyvavusiomis imantis šių priemonių“ ( 12 ).

69.

Toks valstybės dalyvavimas yra įrodytas, jeigu nagrinėjamas pagalbos priemones įgyvendina subjektas, įgaliotas vykdyti viešosios valdžios funkcijas, arba subjektas, kuris veikia iš tikrųjų kontroliuojamas valstybės.

70.

Aptardama viešosios valdžios funkcijų vykdymo kriterijų Komisija per teismo posėdį teigė, kad HbR nėra paprasta privati įmonė. Komisijos teigimu, pagal įstatus šiai įmonei pavesta stiprinti Roterdamo uosto ir pramonės komplekso pozicijas, skatinti laivybos saugumą, užtikrinti laivybos ir jūrų tvarką bei saugumą ir vykdyti uosto valdžios funkcijas. Tuo remdamasi Komisija pažymėjo, kad nagrinėjamos garantijos gali būti priskiriamos Nyderlandų valstybei.

71.

Nesutinku su tokia Komisijos pozicija. Mano nuomone, pagalbos priemonė, kurią suteikė subjektas, įgaliotas vykdyti viešosios valdžios funkcijas, gali būti priskiriama valstybei, tik jeigu šiuo atveju minėtos priemonės imtasi vykdant tokias funkcijas. Nagrinėjamu atveju nei pats garantijų suteikimas, nei priežastis, dėl kurios garantijos buvo suteiktos, nesusiję su HbR viešosios valdžios funkcijų vykdymu.

72.

Taigi reikia patikrinti, ar nagrinėjamas garantijas Nyderlandų valstybei galima priskirti remiantis tuo, kad ji iš tikrųjų kontroliuoja HbR.

73.

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 52 punkte, „net jei valstybė gali kontroliuoti valstybinę įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos sandoriams, reali kontrolė konkrečiu atveju negali būti preziumuojama automatiškai. Valstybinė įmonė gali veikti daugiau ar mažiau nepriklausomai, nelygu, koks yra jai valstybės suteiktas autonomijos laipsnis“.

74.

Prieš nagrinėdamas, ar dėl to, kad nagrinėjamos garantijos suteiktos ultra vires, jų negalima priskirti valstybei, ir primindamas, jog motyvuoju darydamas prielaidą, kad sprendimas suteikti garantijas nebuvo daugiausia nulemtas komercinių motyvų, manau (kaip ir Gerechtshof te ’s‑Gravenhage), kad šioje byloje pakanka įrodymų, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294), kad sprendimą suteikti garantijas būtų galima priskirti valstybei; be to, to neginčija nei HbR, nei Nyderlandų vyriausybė.

75.

Norint pagalbos priemonę valstybei priskirti remiantis realia kontrole neturi būti reikalaujama „atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių“ ( 13 ). Kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 54 punkte, „dėl privilegijuotų valstybės ir valstybės įmonės tarpusavio santykių trečiajam asmeniui būtų labai sunku tai įrodyti“.

76.

Šiuo atveju HbR ir Nyderlandų vyriausybė pripažįsta, kad HbR yra iš tikrųjų kontroliuojama Nyderlandų vyriausybės. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Nyderlandų vyriausybė teismo posėdyje nedalyvavo, taigi neatsakė į būtent su šiuo aspektu susijusius klausimus, tokios kontrolės buvimą naudinga nustatyti neatsižvelgiant į tai, kad Nyderlandų vyriausybė savo rašytinėse pastabose paprasčiausiai tai nurodė.

77.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) 56 punkte, reikia atsižvelgti į kelis įrodymus, kaip antai „[subjekto, kuris ėmėsi nagrinėjamos priemonės,] integravimą į viešojo valdymo struktūras, jo veiklos pobūdį ir jos vykdymą rinkoje, įprastomis sąlygomis konkuruojant su privačiaisiais veiklos vykdytojais, įmonės teisinį statusą (t. y. ar jai taikoma viešoji teisė, ar bendroji įmonių teisė), valdžios institucijų atliekamos įmonės valdymo priežiūros intensyvumą ar bet kurį kitą rodiklį, konkrečiu atveju rodantį valdžios institucijų dalyvavimą ar tikimybės, kad jos nedalyvavo priimant priemonę, nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į priemonės mastą, turinį ar joje numatytas sąlygas“.

78.

Pirmiausia remiuosi esminio pobūdžio dalykais. HbR teisiniai pirmtakai priklausė savivaldybės administracijai ir jau buvo suteikę tokios pačios rūšies (jeigu ne tapačias!) garantijas tos pačios RDM grupės įmonei ( 14 ). Faktinių aplinkybių laikotarpiu savivaldybei priklausė visos HbR akcijos. Valdybos ir stebėtojų tarybos narius skyrė visuotinis akcininkų susirinkimas, taigi savivaldybė. Už uostą atsakingas savivaldybės tarybos narys buvo stebėtojų tarybos primininkas. Pagal HbR įstatus buvo galima (nors tam reikėjo stebėtojų tarybos pritarimo) suteikti tokias garantijas, kaip nagrinėjamosios šioje byloje. Šie požymiai rodo, kad HbR turėjo ribotą nepriklausomumą nuo savivaldybės, kaip vienintelės jos akcininkės.

79.

Atsižvelgiant į šiuos glaudžius HbR ir savivaldybės ryšius, sunku patikėti „tikimybės, kad [valstybė] nedalyvavo [suteikiant nagrinėjamas garantijas], nebuvimu“ ( 15 ), juolab kad šiuo atveju garantijos suteiktos grupei, veikiančiai ginkluotės srityje, ką jau kalbėti apie diplomatinius ir politinius sunkumus, nurodytus sutarties dėl povandeninių laivų preambulėje, galėjusius nulemti šių garantijų suteikimą.

80.

Telieka išnagrinėti klausimą, ar dėl to, kad nagrinėjamos garantijos suteiktos ultra vires, jų negalima priskirti valstybei.

81.

Visų pirma iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad nors nagrinėjamos garantijos suteiktos ultra vires, HbR jos yra privalomos. Taigi kyla klausimas, ar tai, kad W. K. Scholten suteikė jas ultra vires, neleidžia jų priskirti Nyderlandų valstybei.

82.

Grįsdamas savo poziciją, kad šių garantijų negalima priskirti valstybei, Commerz nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateiktą generalinio advokato L. A. D. Keus išvadą, kad, šio generalinio advokato nuomone, Sprendime Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294) Teisingumo Teismas turbūt turėjo omenyje realų ir faktinį valstybės dalyvavimą imantis atitinkamų priemonių. Remdamasis tokiu minėto sprendimo aiškinimu, Commerz teigia, kad toks realus ir faktinis valstybės dalyvavimas suteikiant nagrinėjamas garantijas yra neįmanomas, nes jos suteiktos ultra vires. Kitaip tariant, kaipgi būtų galima teigti, kad šiuo atveju „nagrinėjama įstaiga negalėjo imtis ginčijamos [priemonės], neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus“ ( 16 ), kai nustatyta, kad valdžios institucijos net nežinojo apie nagrinėjamų garantijų suteikimą?

83.

Nors manau (kaip ir generalinis advokatas L. A. D. Keus), kad valstybės dalyvavimas turi būti konkretus, t. y. susijęs su nagrinėjama pagalbos priemone ( 17 ), o ne su valstybės įmonės veikla apskritai, mano nuomone, ši išvada nėra naudinga atsakymui į klausimą dėl priemonių, kurių ėmėsi valstybės įmonės vadovas, nesilaikydamas įmonės įstatuose nustatytų taisyklių, priskirtinumo.

84.

Iš tiesų, kaip nurodė generalinis advokatas L. A. D. Keus, Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija / Komisija (EU: C:2002:294) 55–57 punktuose nurodyti požymiai labiau susiję su realios kontrolės įrodinėjimo ribomis, t. y. požymių, kuriais remiantis galima spręsti apie valstybės dalyvavimą, nustatymu, o ne su pačiu įrodinėjimo dalyku, t. y. valstybės dalyvavimu imantis nagrinėjamų priemonių. Tai aiškiai matyti iš minėto sprendimo 53 punkto, kuriame Teisingumo Teismas pripažino, jog nereikalaujama „atlikus išsamų tyrimą įrodyti, kad konkrečiu atveju valdžios institucijos skatino valstybės įmonę imtis nagrinėjamų pagalbos priemonių“.

85.

Galiausiai gali būti naudinga remtis tarptautinės viešosios teisės principais, susijusiais su tarptautinės teisės pažeidimų priskyrimu valstybei, tiksliau – Tarptautinės teisės komisijos (International Law Commission) valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių (toliau – Valstybių atsakomybės straipsniai) ( 18 ) 7 straipsniu „Įgaliojimų viršijimas arba nurodymams prieštaraujantis elgesys“.

86.

Tame straipsnyje nurodyta, kad „valstybės įstaigos, asmens ar subjekto, įgalioto vykdyti viešosios valdžios funkcijas, elgesys pagal tarptautinę teisę laikomas valstybės veiksmais, jeigu ši įstaiga, asmuo ar subjektas veikia turėdamas tokį statusą, nors jis ir viršija savo įgaliojimus ar nepaklūsta nurodymams“ ( 19 ).

87.

Ši taisyklė yra nusistovėjusi tarptautinėje teismų praktikoje ( 20 ) ir pripažinta International Law Commission jos Valstybių atsakomybės straipsnių komentare ( 21 ).

88.

Šiuo atveju, net neatsižvelgiant į tai, kad 2004 m. birželio 22 d.HbR stebėtojų taryba ex post facto pritarė Vehicles kreditui suteiktai garantijai, aišku, kad W. K. Scholten veikė kaip vienintelis HbR vadovas ir kad nei pagal HbR įstatus, nei pagal veiklos tikslus nebuvo draudžiama teikti tokias garantijas, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, ir Commerz galėjo visiškai tikėtis, kad HbR vykdys įsipareigojimus dėl šių garantijų. Juo labiau kad Commerz gavo teisines išvadas, kuriose patvirtintas suteiktų garantijų galiojimas ( 22 ).

89.

Žinoma, Gerechtshof te ’s‑Gravenhage nusprendė, kad šios teisinės išvados buvo tyčia surašytos neteisingai. Nors tuo remiantis buvo daroma prielaida, kad Commerz žinojo ar galėjo žinoti apie garantijų negaliojimą pagal GHR/HbR įstatus, tai neturėtų turėti jokios įtakos garantijų priskirtinumui valstybei.

90.

Galiausiai manau (kaip HbR ir Nyderlandų vyriausybė), kad valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumui galėtų būti pakenkta, jeigu jų taikymą būtų galima atmesti remiantis vien tuo, kad įstatuose numatytas valstybės įmonės vadovas, imdamasis pagalbos priemonės, nesilaikė šios įmonės įstatų arba, kaip šioje byloje, buvo pripažintas kaltu dėl korupcijos.

91.

Iš esmės pagalbos priemonės priskyrimas valstybei yra visiškai objektyvus, kai subjektyvioji jos įstaigų ar atstovų kaltės pusė arba jų motyvai neturi jokios reikšmės. Jeigu būtų kitaip, būtų gerokai susilpnintas su valstybės pagalba susijusios teisės veiksmingas ir vienodas taikymas.

92.

Taigi į prejudicinius klausimus reikėtų atsakyti taip, kad tokios garantijos, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, yra priskirtinos valstybei, jeigu jos yra pagalbos priemonės ir jas suteikė vienintelis valstybės įmonės vadovas, net jeigu šis vadovas, vykdydamas savo pareigas, viršijo įgaliojimus ar pažeidė šios įmonės įstatus.

93.

Be šios išvados, grindžiamos paprastais požymiais, nurodytais Sprendime Prancūzija / Komisija (EU:C:2002:294), taip pat norėčiau pridurti, kad labai abejoju, ar HbR, savivaldybė ir Nyderlandų vyriausybė neturėjo nė menkiausio įtarimo apie garantijas, kurias W. K. Scholten suteikė karinės įrangos gamybos ir tiekimo srityje veikiančiai pramonės grupei.

94.

Faktinės šios bylos aplinkybės išties labai ypatingos. Šiuo klausimu pažymiu, kad:

95.

Šios aplinkybės ypač keistos. Generalinė advokatė J. Kokott pavadino jas „neaiškiomis“ ( 23 ).

96.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Tokios garantijos, kaip nagrinėjamosios šioje byloje, priskirtinos valstybei, jeigu jos yra pagalbos priemonės ir jas suteikė vienintelis valstybės įmonės vadovas, net jeigu šis vadovas, vykdydamas savo pareigas, viršijo įgaliojimus ar pažeidė šios įmonės įstatus.