1. 

Klausimu, kuris keliamas šiame Bundesgerichtshof (Vokietija) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą, iš esmės siekiama sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę ( 2 ), ypač Reglamento (EB) Nr. 810/2009 (toliau – Vizų kodeksas) ( 3 ) 21 ir 34 straipsnius, draudžiama, kad valstybė narė nustatytų baudžiamąsias sankcijas asmeniui už pagalbą neteisėtai imigruoti, jeigu atitinkami imigrantai turėjo galiojančias, nors ir nesąžiningai gautas, vienodas vizas ( 4 ), kurios dar nebuvo panaikintos.

2. 

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad M. K. Vo, kaltinamasis pagrindinėje baudžiamojoje byloje, priklausė dviem nusikalstamiems susivienijimams, kurie 2010 m. birželio ir liepos mėn. už dideles pinigų sumas padėjo Vietnamo piliečiams atvykti į Šengeno erdvę, būtent Vokietiją, ir joje įsikurti. Šie susivienijimai naudojo metodus, grindžiamus nesąžiningu vienodų vizų gavimu. Vienu atveju jie įtikino Vengrijos ambasadą Vietname, kad minėti piliečiai buvo į Europos Sąjungą keliausiantys turistai. Kitu atveju minėti piliečiai Švedijos ambasadoje buvo įregistruoti kaip uogas rinksiantys sezoniniai darbininkai.

3. 

Atvykę į Šengeno erdvę aptariami Vietnamo piliečiai dalyvaudavo dalyje turistinės programos arba pradėdavo rinkti uogas prieš tai, kol jie būdavo išvežami, – tam tikrais atvejais padedant M. K. Vo, kuris už savo paslaugas gaudavo atlygį, – į įvairias paskirties šalis, daugiausia Vokietiją, kur jie būdavo apgyvendinami, tam tikrais atvejais taip pat padedant M. K. Vo, prieš neteisėtai įsikuriant šalyje.

4. 

Remiantis pateiktais įrodymais M. K. Vo buvo pripažintas kaltu keturis kartus už nusikaltimą, susijusį su pagalba neteisėtai imigruoti, padarytą komerciniais tikslais ir veikiant nusikalstamame susivienijime, nors kiekvienas įvežtas asmuo formaliai turėjo nepanaikintą vizą. Jam buvo skirta ketverių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuo 2011 m. sausio 1 d. jam taikoma kardomojo kalinimo priemonė.

5. 

M. K. Vo dėl jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof penktajai baudžiamųjų bylų kolegijai ir ji Teisingumo Teismui pateikia šį kausimą:

„Ar [Vizų kodekso] 21 ir 34 straipsnius, kuriais reglamentuojamas vienodos vizos išdavimas ir panaikinimas, reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės nuostatose numatyti baudžiamąsias sankcijas už pagalbą neteisėtai imigruoti tais atvejais, kai atitinkami asmenys, nors ir turi vizas, tačiau jas gavo nesąžiningai, pateikę kitos valstybės narės kompetentingoms institucijoms melagingą informaciją apie tikrąjį kelionės tikslą?“

6. 

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis šis klausimas turi būti suprantamas kaip įvardijantis galimybę pagal Sąjungos teisę asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip M. K. Vo, netaikyti baudžiamosios sankcijos, jeigu kiekvienas iš atitinkamų trečiųjų šalių piliečių turi formaliai galiojančią vizą, nors ir gautą nesąžiningai. Nagrinėjant šį klausimą reikia atsižvelgti į svarbių nacionalinės ir Sąjungos teisės nuostatų turinį.

7.

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/946/TVR ( 5 ) 1 straipsnio 1 dalį:

„1.Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už Direktyvos 2002/90/EB 1 ir 2 straipsniuose apibrėžtus pažeidimus būtų baudžiama veiksmingomis, proporcingomis ir atgrasiomis [atgrasomosiomis] baudžiamosiomis bausmėmis, dėl kurių gali būti taikoma ekstradicija.“

8.

Iš Direktyvos 2002/90 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad šios direktyvos tikslas – pateikti „padėjimo nelegaliai imigracijai apibrėžimą ir tuo padaryti veiksmingesnį pamatinio [pagrindų] sprendimo [2002/946] įgyvendinimą, kad šiam nusikaltimui būtų užkirstas kelias“.

9.

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė įteisina atitinkamas sankcijas:

2.   Kiekviena valstybė narė, remdamasi savo nacionaline teise ir praktika, gali nuspręsti netaikyti sankcijų už šio straipsnio 1 dalies a punkte apibrėžtą veiką tais atvejais, kai ta veika yra siekiama suteikti tam asmeniui humanitarinę pagalbą.“

10.

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad 1 straipsnyje nurodytos sankcijos būtų taikomos ir tam, kas yra 1 straipsnio 1 dalies a arba b punkte nurodyto pažeidimo:

<…>

b)bendrininkas arba

<…>“

11.

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų siekiant užtikrinti, kad už 1 ir 2 straipsniuose nurodytus pažeidimus būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasios [atgrasomosios] sankcijos.“

12.

Direktyva 2008/115/EB ( 6 ) nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi grąžinant neteisėtai gyvenančius trečiųjų šalių piliečius.

13.

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 punktą „neteisėtas buvimas“ – tai trečiosios šalies piliečio, kuris, neatitinka arba nebeatitinka Šengeno sienų kodekso [ ( 7 )] 5 straipsnyje nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje“.

14.

Pagal Vizų kodekso 3 konstatuojamąją dalį „bendra vizų politika <...> [yra] dalis daugiasluoksnės sistemos, skirtos <...> sustabdyti neteisėtą imigraciją toliau vienodinant nacionalinius teisės aktus ir aptarnavimo praktiką [vizų išdavimo tvarką] <...>“.

15.

Remiantis Vizų kodekso 29 konstatuojamąja dalimi, juo „gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų [1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos] Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija“.

16.

Pagal Vizų kodekso 1 straipsnio 1 dalį juo „nustatomos procedūros ir sąlygos, taikomos išduodant vizas vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, neviršijančiam trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį“. Remiantis tos pačios nuostatos 2 dalimi, jis taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie kirsdami valstybių narių išorės sienas turi turėti vizą“.

17.

Vienoda viza tam tikrų trečiųjų šalių ( 8 ) piliečiams suteikia teisę patekti į visų Šengeno erdvės valstybių narių teritoriją ir joje pasilikti vizos galiojimo laikotarpiu neviršijant leidžiamo buvimo trukmės. Pagal šio kodekso 2 straipsnio 2 punktą viza – valstybės narės išduotas leidimas, be kita ko, numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos. Remiantis tos pačios nuostatos 3 punktu „vienoda viza“ – „tai visoje valstybių narių teritorijoje galiojanti viza“.

18.

Viza išduodama valstybės narės ( 9 ) kompetentingoms institucijoms pateikus prašymą ir tam tikrus papildomus dokumentus. Kai visi dokumentai pateikiami, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, konsulatas patikrina savo kompetenciją priimti sprendimą dėl prašymo priimtinumo ir prireikus spręsti, ar prašymas atitiko atvykimo sąlygas ( 10 ).

19.

Vizų kodekso 21 straipsnyje „Patikrinimas, ar tenkinamos atvykimo sąlygos, ir rizikos įvertinimas“ numatyta:

„1.   Nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso[ ( 11 )] 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

2.   Nagrinėjant kiekvieną prašymą informacija VIS[ ( 12 )] patikrinama pagal VIS reglamento 8 straipsnio 2 dalį ir 15 straipsnį. Siekdamos išvengti nepagrįsto atsisakymo ir klaidingo nustatymo, valstybės narės užtikrina, kad būtų visapusiškai pasinaudota visais paieškos kriterijais pagal VIS reglamento 15 straipsnį.

3.   Tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina:

4.   Konsulatas, kai taikoma, patikrina ankstesnio ir numatomo buvimo trukmę siekdamas nustatyti, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo neviršijo didžiausios leidžiamo buvimo valstybių narių teritorijoje trukmės, neatsižvelgiant į galimus buvimo atvejus, kurie leidžiami pagal kitos valstybės narės išduotą nacionalinę ilgalaikę vizą ar leidimą gyventi.

<…>

7.   Prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.

<...>“

20.

Jei šios sąlygos tenkinamos, kompetentinga valdžios institucija išduoda vizą.

21.

Tačiau Vizų kodekso 30 straipsnyje numatyta, kad tokios vizos „turėjimas automatiškai nesuteikia teisės atvykti“ į visų valstybių narių teritorijas. Asmeniui, turinčiam vienodą vizą, gali būti atsisakyta leisti atvykti į tam tikros valstybės narės teritoriją, jei pasienio kontrolės institucijos nusprendžia, kad jis neatitinka (arba nebeatitinka) atvykimo sąlygų ( 13 ).

22.

Vizų kodekso 34 straipsnyje „Vizos panaikinimas ir atšaukimas“ nustatyta:

„1.   Viza panaikinama, kai paaiškėja, kad tos vizos išdavimo metu nebuvo patenkintos vizos išdavimo sąlygos, visų pirma jei yra rimtų priežasčių manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu. Paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos. Vizą gali panaikinti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos; tokiu atveju vizą išdavusios valstybės narės valdžios institucijos informuojamos apie tokį panaikinimą.

2.   Viza atšaukiama, kai paaiškėja, kad nebetenkinamos vizos išdavimo sąlygos. Iš esmės vizą paprastai atšaukia valstybės narės, kuri ją išdavė, kompetentingos institucijos. Vizą gali atšaukti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos; tokiu atveju vizą išdavusios valstybės narės valdžios institucijos informuojamos apie tokį atšaukimą.

3.   Viza gali būti atšaukta vizos turėtojo prašymu. Vizą išdavusios valstybės narės kompetentingos institucijos informuojamos apie tokį atšaukimą.

4.   Jei vizos turėtojas pasienyje nepateikia vieno ar kelių patvirtinamųjų dokumentų, nurodytų 14 straipsnio 3 dalyje, tai automatiškai nereiškia, kad bus priimtas sprendimas panaikinti ar atšaukti vizą.

5.   Jei viza panaikinama arba atšaukiama, ant jos uždedamas spaudas „PANAIKINTA“ arba „ATŠAUKTA“, o optiškai kintantis vizos įklijos elementas, latentinio vaizdo įspūdį daranti apsaugos priemonė ir žodis „viza“ padaromi negaliojančiais išbraukiant.

6.   Sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą.

7.   Vizos turėtojai, kurių viza buvo panaikinta ar atšaukta, turi teisę pateikti apeliacinį skundą, išskyrus atvejus, kai viza buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu pagal 3 dalį. Apeliaciniai skundai pateikiami prieš valstybę narę, kuri priėmė sprendimą dėl vizos panaikinimo arba atšaukimo, pagal tos valstybės narės teisę. Valstybės narės prašymą išduoti vizą pateikusiems asmenims suteikia informaciją apie apeliacinių skundų teikimo procedūrą, kaip nurodyta VI priede.

8.   Informacija apie panaikintą ar atšauktą vizą įvedama į VIS pagal VIS reglamento 13 straipsnį.“

23.

Vizų kodeksas taikomas nuo 2010 m. balandžio 5 d. ( 14 ), o jo 34 straipsnio 6 ir 7 dalys taikytinos tik nuo 2011 m. balandžio 5 d. ( 15 )

24.

Iki Vizų kodekso įsigaliojimo panaikinimas buvo reglamentuojamas 1993 m. gruodžio 14 d. Šengeno vykdomojo komiteto sprendimu dėl vienodos formos vizos panaikinimo, atšaukimo ar galiojimo trukmės sutrumpinimo bendrųjų principų ( 16 ). Šiame sprendime „panaikinimas“ buvo apibrėžtas kaip turintis „tikslą neleisti patekti į Šengeno konvenciją pasirašiusių valstybių teritoriją dažniausiai tais atvejais, kai viza per klaidą buvo išduota užsieniečiui, dėl kurio [buvo] duotas perspėjimas neįsileisti kaip nepageidaujamo asmens“ ( 17 ). Panaikinimo atveju buvo aiškiai numatyta, kad „viza [buvo] laikoma niekada neegzistavusia“ ( 18 ). Šie paaiškinimai buvo patvirtinti Bendrosiomis konsulinėmis instrukcijomis ( 19 ).

25.

Šioje byloje svarbus nacionalinės teisės aktas – tai Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymas (toliau – Aufenthaltsgesetz) ( 20 ).

26.

Pagal Aufenthaltsgesetz 4 straipsnio 1 dalį norėdami atvykti ir gyventi federalinėje teritorijoje užsieniečiai turi turėti leidimą gyventi, būtent vizą, jei Sąjungos teisėje ar įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nenustatyta kitaip.

27.

Aufenthaltsgesetz 95 straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki vienų metų arba piniginė bauda asmeniui, kuris į federalinę teritoriją atvyksta neturėdamas tokio formaliai galiojančio dokumento. Pagal šio straipsnio 6 dalį „veikimas turint nesąžiningai gautą leidimą gyventi prilygsta veikimui neturint reikalingo leidimo gyventi“. Šioje nuostatoje numatytas prilyginimas (arba teisinė fikcija) nepaveikia vizos turėtojo padėties pagal administracinę teisę ar teisių gynimo priemonių, kuriomis jis disponuoja, kad užginčytų galimą sprendimą dėl panaikinimo. Šis prilyginimas galioja tik baudžiamojoje teisėje.

28.

Aufenthaltsgesetz 96 straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų arba piniginė bauda, be kita ko, asmeniui, kuris sukursto kitą asmenį ar jam padeda padaryti pagal Aufenthaltsgesetz 95 straipsnio 1 dalį baudžiamą veiką ir iš to gauna naudos ar gali tikėtis jos gauti arba veikia pakartotinai ar kelių užsieniečių naudai. Pagal 96 straipsnio 4 dalį tos pačios nuostatos taikomos už teisės normų dėl užsieniečių atvykimo į Europos Sąjungos valstybių narių ar Šengeno valstybės teritoriją ir apsigyvenimo joje pažeidimus, jei šie atitinka nacionalinėje teisėje nurodytas veikas ir jei veiką padaręs asmuo padėjo užsieniečiui, kuris neturi Sąjungos valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, pilietybės.

29.

Pagal Aufenthaltsgesetz 97 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo iki dešimties metų bausme baudžiamas asmuo, kuris veikė komerciniais tikslais nusikalstamame susivienijime, suburtame tokioms veikoms vykdyti.

30.

Kadangi M. K. Vo yra sulaikytas asmuo, nurodytas SESV 267 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, Bundesgerichtshof prašymu Teisingumo Teismas nusprendė prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Pastabas raštu pateikė M. K. Vo atstovas, Generalbundesanwalt (Federacijos generalinis prokuroras), Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šioms keturioms šalims bei Graikijos Respublikai buvo atstovaujama per 2012 m. kovo 22 d. teismo posėdį.

31.

Šioje byloje keliamu klausimu iš esmės siekiama sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę, būtent Vizų kodekso 21 ir 34 straipsnius, draudžiama, kad nacionalinis teismas baudžiamojoje byloje priimtų apkaltinamąjį nuosprendį asmeniui, kaltinamam pagalba neteisėtai imigruoti, nepareikalavęs pateikti neteisėtos imigracijos įrodymo, t. y. prieš tai panaikintų vienodų vizų, kurias nesąžiningai gavo trečiųjų šalių piliečiai, kuriems šis asmuo padėjo patekti į aptariamos valstybės narės teritoriją ir (arba) apsigyventi joje.

32.

Toks klausimas grindžiamas sąsaja, kuri gali egzistuoti tarp administracinės procedūros, susijusios su vizos panaikinimu, ir baudžiamojo proceso, per kurį siekiama nuteisti asmenį už pagalbą neteisėtai imigruoti.

33.

Paprastai nacionalinėje teisėje turi būti nustatytas įgaliojimų paskirstymas tarp teisminės ir vykdomosios valdžios, tarp baudžiamąsias bylas ir administracines bylas nagrinėjančių teismų, taip pat administracinio sprendimo poveikis baudžiamajam procesui ir sprendimo baudžiamojoje byloje poveikis administracinei procedūrai. Stiprioje 27 valstybių narių Sąjungoje, kurioje kiekviena valstybė turi savo teisinę sistemą, tikėtina, kad įgaliojimų paskirstymas ir iš jo kylančios pasekmės yra įvairūs.

34.

Taigi nacionaline teise reglamentuojama ši administracinės ir baudžiamosios teisės sąsaja, išskyrus jei ir tiek, kiek Sąjunga vykdė savo įgaliojimus konkrečioje srityje. Jei taip yra, reikia patikrinti Sąjungos teisės toje srityje atitinkamą turinį. Šioje byloje reikia nustatyti, ar pagal ją draudžiama, kad asmens, kaltinamo pagalba neteisėtai imigruoti, kaltė būtų nustatoma nesant įrodymo, kad atitinkamų imigrantų vizos iš pradžių buvo panaikintos.

35.

Iš tikrųjų Sąjunga vykdė savo įgaliojimus atitinkamose srityse ribotai.

36.

Pirma, sukūrus Šengeno erdvę dalyvaujančios valstybės sutiko suderinti vizų numatytam gyvenimui jų teritorijose išdavimo sąlygas ir tvarką. Šios sąlygos ir tvarka nuo šiol patvirtintos Vizų kodekse.

37.

Tad reikia detaliau išnagrinėti Vizų kodeksą siekiant išsiaiškinti, kiek Sąjunga suderino vizų panaikinimo tvarką ir sąlygas, ypač jei ta tvarka apima nuostatas, kuriomis reglamentuojama tokio panaikinimo per galimą baudžiamąjį procesą prieš pagalba neteisėtai imigruoti kaltinamą asmenį įrodomoji vertė.

38.

Antra, pagal Pagrindų sprendimą 2002/946 ir Direktyvą 2002/90 kiekviena valstybė narė nustato sankcijas už pagalbą neteisėtai imigruoti, suteiktą trečiųjų šalių piliečiams, kurie atvyksta į jos teritoriją, per ją vyksta tranzitu arba gyvena joje pažeisdami jos įstatymus dėl užsieniečių atvykimo, jų vykimo tranzitu ir gyvenimo joje ( 21 ). Kadangi Bundesgerichtshof klausia, ar būtina nustatyti, kad viza buvo panaikinta siekiant įrodinėjimo baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagalba neteisėtai imigruoti apkaltintam asmeniu, tikslų, reikia taip pat išnagrinėti, ar Direktyva 2002/90 ir Pagrindų sprendimu 2002/946 valstybių narių kompetencija ribojama tiek baudžiamųjų bylų atveju, tiek kalbant apie esamą administracinės ir baudžiamosios teisės sąsają šiuo atžvilgiu.

39.

Visų pirma reikia pažymėti, kad Vizų kodekso 21 ir 34 straipsniuose neminima nei pagalbą neteisėtai imigruoti suteikusio asmens baudžiamoji atsakomybė, nei vykstant baudžiamajam procesui taikomos procedūros ar įrodinėjimo taisyklės.

40.

Vis dėlto M. K. Vo atstovas tvirtina, kad, remiantis Vizų kodeksu, Vietnamo piliečių, kuriems jis padėjo imigruoti į Šengeno erdvę, vizas iš principo turėjo panaikinti Vengrijos ir Švedijos institucijos prieš baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui sprendžiant, ar M. K. Vo pareikštas kaltinimas pagrįstas. Šiuo atžvilgiu M. K. Vo atstovas teigia, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas galėjo jo klientą nuteisti už pagalbą neteisėtai imigruoti, tik jei nustatyta, kad kompetentinga institucija priėmė administracinį sprendimą, kuriuo šios vizos panaikintos, ir apie šį panaikinimą pranešė kitoms valstybėms narėms.

41.

Mano nuomone, ši pozicija grindžiama klaidingu Vizų kodekso aiškinimu.

42.

Šiuo kodeksu nesiekiama išsamiai suderinti vienodos vizos panaikinimo administracinės procedūros. Jame taip pat nereglamentuojamas baudžiamasis procesas, susijęs su pagalba neteisėtai imigruoti, ar sąsaja tarp dviejų procedūrų dėl aptariamo klausimo. Jo taikymo sritis yra kur kas ribotesnė.

43.

Tačiau kuo pasireiškia taip įgyvendintas suderinimas?

44.

Pirma, Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatytos panaikinimo priežastys.

45.

Vizos panaikinimas priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar jos išdavimo sąlygos buvo patenkintos šio išdavimo metu ( 22 ). Jei taip nėra, minėto 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „viza panaikinama“. Taigi, jei viza gauta nesąžiningai, privaloma ją panaikinti.

46.

Jei panaikinimo priežastis susijusi tik su aplinkybėmis, buvusiomis išdavimo metu, ši priežastis gali būti nustatyta bet kuriuo metu, t. y. prieš naudojantis viza, naudojantis ar pasinaudojus ja ( 23 ).

47.

Antra, Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalies antrame ir trečiame sakiniuose apibrėžiama valstybių narių teisė ir net pareiga panaikinti vizą.

48.

Valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos turi dokumentus ir žino aplinkybes, kuriomis viza buvo išduota. Dėl šios aplinkybės jos geriausiai gali nustatyti dar prieš bet kokį pasinaudojimą viza, kad neturėjo šios vizos išduoti. Iš to išplaukia, kad būtent ši valstybė narė visų pirma turi teisę panaikinti vizą. Būtent dėl šios priežasties minėto 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „paprastai vizą panaikina valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingos institucijos“.

49.

Vis dėlto gali būti, kad aplinkybės, į kurias atsižvelgiant viza neturėjo būti išduota, nustatomos tik tada, kai vizos turėtojas jau pradėjo savo kelionę į Šengeno erdvę ir identifikuojamas, kai ketina patekti į valstybės narės teritoriją arba joje jau gyvena. Būtent nuo šio momento valstybė narė, kurios pasienyje ar teritorijoje yra vizos turėtojas, įgyja teisę panaikinti vizą ir prireikus pareigą apie tai pranešti valstybės narės, kuri išdavė vizą, kompetentingoms institucijoms. Štai kodėl Vizų kodekso 34 straipsnio 1 dalies paskutiniame sakinyje numatyta, jog „vizą gali panaikinti kitos valstybės narės kompetentingos institucijos; tokiu atveju vizą išdavusios valstybės narės valdžios institucijos informuojamos apie tokį panaikinimą“ ( 24 ).

50.

Taigi vizos panaikinimas nėra išimtinė valstybės narės, kuri išdavė vizą, teisė, bet priskirtinas pasidalijamajai kompetencijai. Tokia kompetencija parodo visišką valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, kuris turi vyrauti išduodant, pripažįstant ir naudojant vienodas vizas, bei sąžiningo bendradarbiavimo ir tarpusavio pripažinimo principą, taikytiną sprendimams, kuriais Šengeno erdvėje panaikinama viza ( 25 ).

51.

Trečia, Vizų kodekso 34 straipsnyje numatyta bendra vizos panaikinimo pasekmė. Jei administracinis sprendimas priimamas konstatavus faktą, kad viza visai neturėjo būti išduota, iš to matyti, kad panaikinimo pasekmės galioja atgaline data.

52.

Per teismo posėdį Vokietijos vyriausybė tvirtino, kad kiekviena valstybė narė turi nustatyti panaikinimo pasekmes.

53.

Aš su tuo nesutinku.

54.

Kalbant apie vizos panaikinimo poveikį jos turėtojo administracinei padėčiai, reikia pažymėti, kad minėtame 34 straipsnyje daromas skirtumas tarp panaikinimo ir atšaukimo, atsižvelgiant į momentą, kada išdavimo sąlygos netenkinamos. Viza panaikinama dėl to, kad šios sąlygos nebuvo patenkintos išdavimo metu, o atšaukiama, jei jos nebetenkinamos, nors vizos išdavimo momentu jos buvo patenkintos ( 26 ).

55.

Sunku įsivaizduoti, jog teisės aktų leidėjas šį skirtumą numatė norėdamas, kad panaikinimo ir atšaukimo pasekmės būtų identiškos. Iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad vizą „išduoti atsisakoma“, jei „kyla pagrįstų abejonių dėl <...> patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, <...> pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo“. Jei išdavus vizą nustatoma, kad šios aplinkybės egzistavo jos išdavimo metu (bet kompetentingos institucijos laiku jų neatskleidė), manau, kad būtina, jog pasekmė būtų tokia pati, lyg šios institucijos būtų taikiusios šio 32 straipsnio 1 dalies b punktą. Taigi, tai reiškia visišką negaliojimą nuo pat pradžių (panaikinimas ex tunc).

56.

Iš to taip pat išplaukia, kad nesant aplinkybių, dėl kurių atsisakoma išduoti vizą pagal Vizų kodekso 32 straipsnį, viza, kuri buvo išduota, ir toliau galioja iki jos galiojimo pabaigos arba jos galimo atšaukimo ir kad ji apima ankstesnį buvimą vienos ar kelių valstybių narių teritorijoje. Tačiau nuo vizos atšaukimo momento, ji nebėra dokumentas, tinkamas buvimui pateisinti (atšaukimas ex nunc).

57.

Ketvirta, Vizų kodekso 34 straipsnio 5–7 dalyse numatyti tam tikri etapai, kurių turi būti laikomasi tam, kad būtų galima vykdyti sprendimą dėl panaikinimo ir kad jo pasekmėmis būtų galima remtis prieš vizos turėtoją.

58.

Žinoma, kaip pažymi Generalbundesanwalt, viza automatiškai nepanaikinama.

59.

Vizos panaikinimas yra administracinis sprendimas, priimamas išnagrinėjus įrodymus, jog ji buvo išduota nepagrįstai. Tada apie šį sprendimą pranešama vizos turėtojui ( 27 ). Remiantis teisinio saugumo reikalavimais draudžiama, kad tokiu vertinimu bei bet kokiu jį atspindinčiu sprendimu būtų remiamasi prieš vizos turėtoją jam oficialiai nepranešus.

60.

Apie sprendimą, nurodant jo priežastis, pranešama naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą ( 28 ). Vizos turėtojas apie tai taip pat informuojamas uždėjus jo vizoje spaudą PANAIKINTA bei kitus spaudus, rodančius, kad viza yra negaliojanti ( 29 ).

61.

Konkrečiai tariant, pranešant siekiama užtikrinti, kad vizos turėtojas žinotų, jog, pirma, pagal jo vizą jam nebeleidžiama arba niekada nebuvo leidžiama patekti į Šengeno erdvę tam, kad joje gyventų, antra, valdžios institucijos padarė išvadą remdamosi jam suteikta informacija ir, trečia, jis turi teisę apskųsti šį sprendimą pagal Vizų kodekso 34 straipsnio 7 dalį. Sprendimas turi būti paaiškintas taip, kad jis leistų vizos turėtojui pasinaudoti savo teisėmis pagal šią nuostatą ir sprendimą priimančios valstybės narės administracinę teisę ( 30 ). Akivaizdu, jog tam, kad apie sprendimą būtų pranešta suinteresuotajam asmeniui ir kad jo vizoje būtų uždėtas spaudas PANAIKINTA, turi būti įmanoma nustatyti šio asmens buvimo vietą.

62.

Galiausiai Vizų kodekso 34 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad informacija apie panaikintą ar atšauktą vizą įvedama į VIS ( 31 ). Taip kitos valstybės narės informuojamos, kad vizos turėtojas dėl panaikintos vizos neturi ir niekada neturėjo galiojančio dokumento, leidžiančio gyventi Šengeno erdvėje.

63.

Kaip ką tik nurodžiau, Vizų kodekso 34 straipsnyje įvardijami tam tikri vienas po kito einantys administracinės procedūros etapai, kad panaikinimo pasekmėmis būtų galima remtis prieš vizos turėtoją. Tačiau jame nenumatyta tų etapų įgyvendinimo tvarka.

64.

Man taip pat aišku, kad šiame 34 straipsnyje nėra nieko, kas leistų manyti, jog jis apima tokią situaciją, kai trečiasis asmuo kaltinamas baudžiamojoje byloje, susijusioje su pagalba neteisėtai imigruoti. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad minėtame 34 straipsnyje nenumatyta, jog kitas asmuo, o ne vizos turėtojas galėtų administracine tvarka apskųsti galimą sprendimą dėl vizos panaikinimo. Jame nenumatyta ir tai, kad trečiasis asmuo gali dalyvauti pateikiant tokį skundą.

65.

Taigi, mano nuomone, Vizų kodekso 34 straipsnio taikymo sritis neapima baudžiamosios bylos, susijusios su pagalba neteisėtai imigruoti trečiųjų šalių piliečiams, kurie, atrodo, turėjo galiojančias, nors ir nesąžiningai gautas, vienodas vizas, kurios dar nebuvo panaikintos.

66.

Nors Vizų kodeksu tik iš dalies suderinama administracinė teisė, susijusi su vizų panaikinimu, reikia patikrinti, ar pagal Sąjungos teisę, išskyrus Vizų kodeksą, draudžiama, kad asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip M. K. Vo, būtų taikoma baudžiamoji sankcija, jei atitinkami imigrantai turi formaliai galiojančias, nors ir nesąžiningai gautas, vizas.

67.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad kiekviena valstybė narė nustato sankcijas už pagalbą neteisėtai imigruoti, suteiktą trečiųjų šalių piliečiams, kurie atvyksta į jos teritoriją, per ją vyksta tranzitu ar gyvena joje pažeisdami jos įstatymus dėl užsieniečių atvykimo, jų vykimo tranzitu ir gyvenimo joje ( 32 ). Taigi, vienas iš šio nusikaltimo sudedamųjų dalių yra užsieniečių atvykimo ir apsigyvenimo neteisėtumas. Toks neteisėtumas, remiantis Direktyva 2002/90, nustatomas pagal nacionalinę teisę. Žinoma, nacionalinė teisė turi atitikti taikomus atitinkamus Sąjungos teisės aktus, įskaitant vizų išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, ir paisyti Direktyvos 2002/90 ir Pagrindų sprendimo 2002/946 tikslų, ypač kiek tai susiję su baudžiamosios atsakomybės taikymu už neteisėtą imigraciją ir kova su neteisėta imigracija.

68.

Ar pagal Direktyvą 2002/90 ir Pagrindų sprendimą 2002/946 draudžiama, kad užsieniečių atvykimo ir gyvenimo neteisėtumas būtų nustatytas vykstant baudžiamajam procesui, kai nėra sprendimo dėl panaikinimo?

69.

Ne.

70.

Nei Direktyva 2002/90, nei Pagrindų sprendimu 2002/946 nesiekiama derinti valstybių narių baudžiamosios teisės įrodinėjimo srityje. Iš tikrųjų šiais teisės aktais tik siekiama apibrėžti padėjimo apsigyventi, vykti tranzitu ir neteisėtai atvykti pažeidimą, šios apibrėžties išimtis ir pagrindines taisykles, susijusias su sankcijomis, atsakomybe ir jurisdikcija ( 33 ).

71.

Taigi, pagal Sąjungos teisę netrukdoma, kad pagal valstybės narės baudžiamąją teisę būtų leidžiama, jog vizos nesąžiningo gavimo teisinis kvalifikavimas būtų grindžiamas surinktais įrodymais, tarp kurių nėra išankstinio administracinio sprendimo, kuriuo panaikinama atitinkama viza.

72.

Be abejo, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos vyriausybė per teismo posėdį, baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas negali taikyti nacionalinės teisės taip, kad keltų grėsmę Sąjungos tikslams ar pažeistų pagrindines teises, kurios Sąjungos teise suteikiamos kaltinamajam baudžiamojoje byloje ( 34 ).

73.

Taigi, atsižvelgdama į Sąjungos teisę, manau, kad išankstinio administracinio sprendimo dėl vizos panaikinimo nebuvimas nesudaro kliūčių taikyti baudžiamąją sankciją asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip M. K. Vo.

74.

Jei vis dėlto Teisingumo Teismas nuspręstų, kad pagal Sąjungos teisę išankstinis sprendimas dėl panaikinimo yra būtinas, beliktų išnagrinėti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiama, kad asmeniui, kurio padėtis tokia, kaip M. K. Vo, būtų taikoma baudžiamoji sankcija, jei atitinkamiems imigrantams ir kitoms valstybėms narėms apie šį sprendimą nepranešta.

75.

Manau, kad šiuo atveju taip nėra. Šią poziciją grindžiu tais pačiais argumentais, kuriais remdamasi padariau išvadą, kad pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, jog valstybė narė taikytų baudžiamąsias sankcijas asmeniui už pagalbą neteisėtai imigruoti, jei atitinkami imigrantai turėjo, atrodo, galiojančias, nors ir nesąžiningai gautas, vienodas vizas, kurios dar nebuvo panaikintos ( 35 ).

76.

Beje, kitoks aiškinimas trukdytų įgyvendinti kovos su neteisėta imigracija tikslą. Asmeniui, dalyvavusiam organizuojant neteisėtą imigraciją, būtų atlyginama už tai, kad jis padėjo imigrantams neteisėtai ir be galiojančio dokumento apsigyventi Šengeno erdvėje. Kaip teigia dauguma pastabas pateikusių šalių, valdžios institucijoms tenkanti užduotis formaliai pranešti apie sprendimą dėl panaikinimo neteisėtai į teritoriją įvežtiems asmenims būtų dar sunkesnė, jei asmuo, padėjęs neteisėtai imigruoti, būtų suinteresuotas padėti jiems pasislėpti. Iš to išplauktų, jog asmuo, padėjęs neteisėtai imigruoti, tikriausia turėtų daugiau galimybių išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo suteiktą pagalbą.

77.

Atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus manau, kad į pateiktą klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti taip:

„Pagal 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), su pakeitimais 21 ir 34 straipsnius nedraudžiama, kad valstybė narė taikytų baudžiamąsias sankcijas už pagalbą neteisėtai imigruoti užsieniečiams, turintiems nesąžiningai gautas, bet dar nepanaikintas vienodas vizas.“