This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62012CN0211
Case C-211/12: Reference for a preliminary ruling from the Corte di appello di Roma (Italy) lodged on 3 May 2012 — Martini SpA v Ministero delle Attività Produttive
Byla C-211/12: 2012 m. gegužės 3 d. Corte di Appello di Roma (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Martini SpA prieš Ministero delle Attività Produttive
Byla C-211/12: 2012 m. gegužės 3 d. Corte di Appello di Roma (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Martini SpA prieš Ministero delle Attività Produttive
OL C 194, 2012 6 30, p. 15–15
(BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)
30.6.2012 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 194/15 |
2012 m. gegužės 3 d.Corte di Appello di Roma (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Martini SpA prieš Ministero delle Attività Produttive
(Byla C-211/12)
2012/C 194/24
Proceso kalba: italų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Corte di Appello di Roma
Šalys pagrindinėje byloje
Ieškovė: Martini SpA
Atsakovė: Ministero delle Attività Produttive
Prejudiciniai klausimai
1. |
Ar 2000 m. birželio 9 d. Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1291/2000 (1) 35 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jame numatyta sankcija negrąžinti viso užstato, kurį turi sumokėti Bendrijos ūkio subjektai, turintys importo ir (arba) eksporto licencijas produktui, kuriam taikomas bendras grūdų rinkos organizavimas, iš esmės siekiama, atgrasinti minėtus ūkio subjektus nuo pagrindinių įsipareigojimų (importuoti arba eksportuoti atitinkamoje licencijoje nurodytus grūdus), kurių jie turi laikytis vykdydami operaciją, kurios atžvilgiu jiems buvo išduota licencija ir buvo sumokėtas užstatas, nevykdymo? |
2. |
Ar Reglamento (EB) Nr.1291/2000 35 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriomis reglamentuojami išduodant importo licenciją sumokėto užstato grąžinimo terminai ir tvarka, turi būti aiškinamos taip, kad sankcijos už šalutinių įsipareigojimų nevykdymą, kurį dažniausiai sudaro pavėluotas įrodymų apie tinkamai įvykdytą importą pateikimas (ir iš to išplaukiantis pavėluotas atitinkamų reikalavimų grąžinti sumokėtą užstatą pareiškimas), dydis turi būti nustatomas neatsižvelgiant į konkretaus užstato, kuris visiškai negrąžinamas nesilaikant vieno iš su šia importo operacija susijusių pagrindinių įsipareigojimų, dydį, tačiau turi būti nustatomas atsižvelgiant į normalų užstato, kuris taikomas atitinkamu laikotarpiu įvykdytoms šios rūšies produktų importo operacijoms, dydį? |
3. |
Ar minėto Europos Komisijos reglamento (EB) Nr. 1291/2000 35 straipsnio 4 dalies c punkto dalis, kurioje numatyta, kad „tais atvejais, kai tam tikram produktui išduodamos licencijos ar sertifikatai, numatantys skirtingą užstato dydį, apskaičiuojant negrąžintiną sumą imama <…> importui <…> taikoma norma“, turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai grūdų importą tinkamai įvykdo Bendrijos ūkio subjektas, už termino pateikti įrodymų apie įvykusį importą į Europos Bendriją praleidimą turi būti taikoma sankcija, kurios dydis apskaičiuojamas pagal mažesnį importo užstato dydį, galiojusį tuo laikotarpiu, kai šis produktas buvo importuotas, neatsižvelgiant į individualias muitų sąlygas (kaip nurodė Martini) arba tik esant tokioms pačioms individualioms muitų sąlygoms (kaip nurodė Italija)? |
(1) OL L 152, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 29 t., p. 145.