1

Savo apeliaciniu skundu Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl (toliau kartu – Guardian) prašo panaikinti Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija (T‑82/08, EU:T:2012:494, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo buvo atmestas jų ieškinys dėl 2007 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo C(2007) 5791 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio procedūrų (Byla COMP/39165 – Lakštinis stiklas) (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo tiek, kiek jis su jomis susijęs, ir dėl šiuo Komisijos sprendimu joms skirtos baudos sumažinimo.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

Kai asociacijos atliktas pažeidimas susijęs su jos narių veikla, bauda neturi būti didesnė nei 10 % kiekvieno veikiančio nario bendros apyvartos praėjusiais finansiniais metais rinkoje, susijusioje su asociacijos pažeidimu.

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3

Šio reglamento 31 straipsnyje nustatyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

4

2007 m. liepos 5 d. Nurodymų Pirmosios instancijos teismo kancleriui (OL L 232, p. 1), iš dalies pakeistų 2010 m. gegužės 17 d. (OL L 170, p. 3, toliau – Nurodymai kancleriui), 11 straipsnyje teigiama:

„1.   Teismo kancleris nustato Procedūros reglamente numatytus terminus pagal pirmininko jam suteiktus įgaliojimus.

2.   Dokumentai, kuriuos kanceliarija gauna pasibaigus jų pateikimo terminui, gali būti priimti tik pirmininkui leidus.

3.   Teismo kancleris gali pratęsti nustatytus terminus pagal pirmininko jam suteiktus įgaliojimus. Prireikus jis gali pirmininkui pateikti pasiūlymus dėl terminų pratęsimo.

Prašymai pratęsti terminus turi būti tinkamai motyvuoti ir pateikiami tinkamu laiku iki nustatyto termino pabaigos. Terminas gali būti pratęstas daugiau kaip vieną kartą tik dėl išimtinių priežasčių.“

5

Iš skundžiamo sprendimo 1–10 punktų matyti, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog įmonės Guardian, Asahi Glass, Pilkington ir Saint‑Gobain dalyvavo darant vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kurį sudarė kainų nustatymas Europos ekonominės erdvės (EEE) lakštinio stiklo rinkoje. Komisija konstatavo, kad įmonės Guardian pažeidimas tęsėsi nuo 2004 m. balandžio 20 d. iki 2005 vasario 22 d., ir dėl to bendrovėms Guardian Industries Corp. ir Guardian Europe Sàrl. solidariai skyrė 148 milijonų eurų baudą.

6

2008 m. vasario 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Guardian pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies ir Komisijos skirtos baudos sumažinimo.

7

Grįsdama savo reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą Guardian nurodė vieną ieškinio pagrindą, grindžiamą fakto klaidomis dėl jos dalyvavimo kartelyje laikotarpio ir kartelio geografinės apimties.

8

Reikalavimai dėl baudos sumažinimo buvo grindžiami trimis pagrindais. Pateikiant pirmąjį ieškinio pagrindą buvo siekiama, kad būtų padarytos atitinkamos išvados, jei būtų pritarta pagrindui dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies. Antrajame ieškinio pagrinde Guardian nurodė nediskriminavimo principo ir pareigos motyvuoti pažeidimą. Trečiasis ieškinio pagrindas buvo grindžiamas klaidingu Guardian vaidmens nagrinėjamame kartelyje vertinimu ir nediskriminavimo principo pažeidimu.

9

Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.

10

Pirmiausia dėl skundžiamo sprendimo 19–22 punktuose nurodytų motyvų Bendrasis Teismas atmetė Guardian argumentus, kuriais ginčytas 2012 m. vasario 10 d. Komisijos laiško (toliau – 2012 m. vasario 10 d. laiškas) priimtinumas.

11

Reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo Bendrasis Teismas atmetė remdamasis skundžiamo sprendimo 28–93 punktuose nurodytais motyvais. Reikalavimai dėl baudos sumažinimo buvo atmesti remiantis skundžiamo sprendimo 94–124 punktuose nurodytais motyvais.

12

Guardian Teisingumo Teismo prašo:

13

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

14

Savo reikalavimams pagrįsti Guardian nurodo tris pagrindus, kuriuos reikia nagrinėti kitokia tvarka, nei jie pateikti.

15

Guardian tvirtina, kad proceso Bendrajame Teisme trukmė pažeidžia pagrindinę teisę į teisingą procesą per protingą terminą, apie kurią kalbama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, ir toks pažeidimas yra pagrindas sumažinti jai ginčijamu sprendimu skirtos baudos dydį. Per posėdį Guardian pažymėjo, kad ketina pakeisti savo reikalavimus atsižvelgdama į sprendimus Gascogne Sack Deutschland / Komisija (C‑40/12 P, EU:C:2013:768), Kendrion / Komisija (C‑50/12 P, EU:C:2013:771) ir Groupe Gascogne / Komisija (C‑58/12 P, EU:C:2013:770). Todėl Guardian prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad laikas, kurį Bendrasis Teismas nagrinėjo bylą pirmojoje instancijoje, buvo per ilgas.

16

Per posėdį pažymėjusi, kad atsiima savo prieštaravimus dėl šio pagrindo priimtinumo, Komisija dėl esmės mano, kad baudos dydžio sumažinimas yra netinkama priemonė, ir prašo Teisingumo Teismo prireikus apibrėžti kriterijus, leidžiančius nustatyti, ar pažeistas protingo termino principas.

17

Reikia priminti, kad Sąjungos teismo padarytas iš Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos išplaukiančios pareigos gautas bylas išnagrinėti per protingą terminą nesilaikymas turi būti vertinamas pareiškus Bendrajame Teisme ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes tai yra veiksminga teisių gynimo priemonė (Sprendimo Gascogne Sack Deutschland / Komisija, EU:C:2013:768, 89 punktas).

18

Iš to matyti, kad reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrojo Teismo pareigos išnagrinėti bylą per protingą terminą nesilaikymo, negali būti pateiktas Teisingumo Teismui tiesiogiai su apeliaciniu skundu, jį reikia pateikti pačiame Bendrajame Teisme (Sprendimo Gascogne Sack Deutschland / Komisija, EU:C:2013:768, 90 punktas).

19

Todėl sprendimą dėl tokių reikalavimų dėl žalos atlyginimo, taikydama šio Sprendimo Gascogne Sack Deutschland / Komisija (EU:C:2013:768) 91–95 punktuose nurodytus kriterijus, turi priimti kita pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį kompetentingo Bendrojo Teismo kolegija, nei nagrinėjusi bylą, kurios nagrinėjimo trukmė kritikuojama.

20

Todėl, kadangi šiuo atveju yra akivaizdu (ir šalys dėl to neturi pateikti jokių įrodymų), kad Bendrasis Teismas padarė pakankamai rimtą pareigos išnagrinėti bylą per protingą terminą pažeidimą, Teisingumo Teismas gali tai konstatuoti. Šiuo atveju ketverių metų ir septynių mėnesių proceso Bendrajame Teisme trukmės, į kurią, be kita ko, įeina daugiau nei trejų metų ir penkių mėnesių laikotarpis nuo rašytinės proceso dalies, prasidėjusios Komisijai pateikus atsiliepimą į ieškinį, pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios, negalima pateisinti jokiomis bylos, kurioje nagrinėjamas šis ginčas, aplinkybėmis.

21

Vis dėlto atsižvelgiant į 17–19 punkte išdėstytus svarstymus darytina išvada, jog apeliacinio skundo pagrindas, siejamas su teisės, kad byla būtų išnagrinėta per protingą terminą, pažeidimu, turi būti atmestas.

22

Šis pagrindas yra pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 21 ir 22 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas 2012 m. vasario 10 d. Komisijos jam adresuotą laišką pripažino priimtinu.

23

Šiame paskutinę darbo dieną prieš posėdį išsiųstame laiške, pasak Guardian, pirmą kartą pateikiama Komisijos pozicija dėl baudos dydžio sumažinimo apskaičiavimo taisyklių. Šiame laiške buvo naujos informacijos ir jis pateiktas be išankstinio Bendrojo Teismo leidimo ir pateisinimo.

24

Guardian pabrėžia, kad nors šis laiškas pateiktas pavėluotai, skundžiamo sprendimo 22 punkte Bendrasis Teismas jį pripažino priimtinu, atsižvelgdamas, pirma, į jo „turinį“ ir, antra, į „tai, kad jis buvo perduotas [Guardian] ir [ji] galėjo dėl jo pateikti savo pastabas per posėdį“. Guardian mano, kad toks vertinimas prieštarauja Nurodymų kancleriui 11 straipsnio 3 daliai.

25

Pasak jos, procesinės lygybės ir rungimosi principo paisymas reikalauja, kad diskusijos per posėdį apsiribotų bylos medžiaga, dėl kurios buvo galima pareikšti nuomonę raštu. Paprasta galimybė būti išklausytam per posėdį dėl pavėluotai pateiktų dokumentų neleidžia užtikrinti teisės į gynybą. Remdamasis savo praktika šioje srityje 2012 m. vasario 10 d. laišką Bendrasis Teismas turėjo pripažinti nepriimtinu (Sprendimo Solvay / Komisija, T‑30/91, EU:T:1995:115, 83 ir 101 punktai; Sprendimo BASF / Komisija, T‑175/95, EU:T:1999:99, 46 punktas ir Sprendimo AstraZeneca / Komisija, T‑321/05, EU:T:2010:266, 27 punktas).

26

Guardian tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 22 punkte nėra pateikta jokių motyvų, leidžiančių suprasti, kodėl šis laiškas pripažintas priimtinu, pavyzdžiui, atsižvelgiant į jo turinį.

27

Todėl Guardian mano, kad Bendrojo Teismo minėtame 22 punkte padarytas sprendimas pridėti 2012 m. vasario 10 d. laišką prie bylos turi būti panaikintas, ir prašo Teisingumo Teismo pripažinti šį laišką nepriimtinu.

28

Komisija mano, kad šis pagrindas yra nereikšmingas. Guardian neįrodžius, kad, nesant 2012 m. vasario 10 d. laiško, Bendrasis Teismas būtų priėmęs kitokį sprendimą dėl šiai įmonei skirtos baudos dydžio, šis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas.

29

Bet kuriuo atveju, pasak Komisijos, šis pagrindas yra nepagrįstas. Ji tvirtina, kad remdamasis savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas gali atsižvelgti į pavėluotai nurodytas faktines aplinkybes, jei yra laikomasi rungtyniškumo principo. Jo šiuo atveju buvo laikytasi, nes Guardian turėjo galimybę per posėdį pareikšti nuomonę dėl šio laiško turinio, bet nusprendė jos nepareikšti. Komisija pažymi, kad Guardian turėjo tris dienas iki posėdžio, kad pakomentuotų šį laišką ar paprašytų Bendrojo Teismo leisti pateikti pastabas raštu arba atidėti posėdį.

30

Reikia priminti, kad teisės į gynybą paisymas yra pagrindinis Sąjungos teisės principas. Šis principas yra pažeidžiamas, kai teismas sprendimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir pareikšti savo nuomonės (Sprendimas Snupat / Aukštoji valdyba, 42/59 ir 49/59, EU:C:1961:5, 156).

31

Šalių procesinės lygybės principas, kuris neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos ir kuriuo siekiama garantuoti proceso šalių lygybę užtikrinant, kad kiekviena proceso šalis galėtų vertinti ir ginčyti bet kokį teismui pateiktą dokumentą, apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę išdėstyti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai mažiau palankioje padėtyje nei jos priešininkas (Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 71 ir 72 punktai).

32

2012 m. vasario 10 d. laišku Komisija norėjo atsakyti į Guardian ruošiantis posėdžiui Bendrajam Teismui adresuotą laišką dėl baudos apskaičiavimo ir perduoti jam tam tikrus paaiškinimus dėl skaičių, kuriais ji rėmėsi apskaičiuodama keturių įmonių ginčijamo sprendimo adresačių apyvartą atitinkamoje rinkoje. Remdamasi šia informacija Komisija pažymėjo, kad tuo atveju, jei Bendrasis Teismas sumažintų baudos dydį, šis sumažinimas turėtų būti ne didesnis nei 30 %.

33

Kaip žinoma, Guardian gavo šio laiško kopiją 2012 m. vasario 10 d. Taigi, ji turėjo tris dienas iki posėdžio susipažinti su jo turiniu. Atsižvelgiant į šio laiško pobūdį ir turinį, toks terminas negali būti laikomas labai trumpu, nepaisant to, kad Bendrasis Teismas pažeidė Nurodymų kancleriui 11 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, kaip žinoma, Guardian neprašė Bendrojo Teismo leisti šį laišką pakomentuoti raštu ar atidėti posėdį. Galiausiai per posėdį Guardian galėjo pateikti savo argumentus dėl šio laiško priimtinumo ir turinio.

34

Remiantis tuo darytina išvada, kad Guardian neįrodė, jog, nesuteikęs pakankamo termino susipažinti su 2012 m. vasario 10 d. laišku ir pareikšti dėl jo savo nuomonę raštu, Bendrasis Teismas pažeidė teisę į gynybą ar procesinės lygybės principą (pagal analogiją žr. Sprendimo Corus UK / Komisija, C‑199/99 P, EU:C:2003:531, 25 punktą).

35

Tokiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 22 punkte nusprendęs, kad „atsižvelgiant į šio laiško turinį ir tai, kad jis buvo perduotas [Guardian] ir [ji] galėjo dėl jo pateikti savo pastabas per posėdį, šį dokumentą reikia laikyti priimtinu“, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

36

Vadinasi, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti, nes jis yra nepagrįstas.

37

Guardian teigia, kad skundžiamo sprendimo 104–106 punktuose Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą. Jis esą atsisakė pripažinti, kad apskaičiuojant baudą reikia atsižvelgti į vidaus pardavimus lygiai taip pat kaip ir į pardavimus tretiesiems asmenims.

38

Taip Bendrasis Teismas nesilaikė nusistovėjusios teismo ir Komisijos praktikos, kurios tikslas – būtinybė išvengti bet kokios diskriminacijos tarp vertikaliai integruotų ir neintegruotų įmonių. Komisija privalo vienodai vertinti įmones atsižvelgiant į Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171) ir į pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės).

39

Guardian kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis nenurodė priežasčių, dėl kurių nukrypo nuo šios nusistovėjusios teismo praktikos. Pasak jos, skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrasis Teismas viso labo pažymėjo, kad „antikonkurencinis elgesys buvo įrodytas tik dėl pardavimų nepriklausomiems klientams“.

40

Bendrasis Teismas iškraipė ginčijamo sprendimo 377 konstatuojamosios dalies tekstą, be to, toks jo teiginys yra nereikšmingas. Nėra svarbu, ar kartelis apėmė ir vidaus pardavimus. Iš tikrųjų, pasak Guardian, svarbiausias dalykas yra tai, kad vertikaliai integruota įmonė gali įgyti konkurencinį pranašumą parduodama ir kartelio apimamus produktus, ir produktus, kuriuose kartelio apimami produktai naudojami kaip pirminiai produktai. Pasak Guardian, Komisija niekada anksčiau neįrodinėdavo tokio pranašumo, o Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad neatsižvelgimas į vidaus pardavimus „neišvengiamai“ reikštų, kad vertikaliai integruotiems gamintojams yra suteikiamas pranašumas (Sprendimo KNP BT / Komisija, C‑248/98 P, EU:C:2000:625, 62 punktas). Nepaisant to, skundžiamo sprendimo 105 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra įrodyta, jog pažeidimas vertikaliai integruotoms įmonėms suteikė tokį konkurencinį pranašumą.

41

Kadangi Guardian yra vienintelė vertikaliai neintegruota pažeidime dalyvavusi įmonė, ji mano, kad vienintelis būdas užtikrinti vienodą vertinimą yra sumažinti jai skirtos baudos dydį 37 %, nes toks procentas atitinka vidaus pardavimų dalį, palyginti su bendra pardavimų atitinkamoje rinkoje apimtimi.

42

Komisija mano, kad šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

43

Pirma, Komisija teigia, kad konstatavęs, jog pažeidimas susijęs tik su pardavimais nepriklausomiems tretiesiems asmenims, Bendrasis Teismas visiškai neiškraipė ginčijamo sprendimo ir nepadarė jokios teisės klaidos. Todėl ji mano, kad tik šie pardavimai gali būti naudojami kaip bazė apskaičiuojant baudos dydį.

44

Antra, Komisija ginčija teiginį, kad pagal teismo praktiką apskaičiuodama baudas ji privalo atsižvelgti į vidaus pardavimus. Šis teiginys grindžiamas idėja, jog vertikaliai integruoti gamintojai neišvengiamai įgyja konkurencinį pranašumą žemesnėse nei kartelio rinka rinkose. Ši idėja yra klaidinga, nes konkurencinio pranašumo, gaunamo iš kartelio aukštesnėje rinkoje, buvimas priklauso nuo įvairių veiksnių ir turi būti vertinamas kiekvienu atveju atskirai.

45

Bet kuriuo atveju teismo praktika nedraudžia, bet ir nereikalauja atsižvelgti į vidaus pardavimus (Sprendimo KNP BT / Komisija, EU:C:2000:625, 62 punktas; Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients / Komisija, C‑397/03 P, EU:C:2006:328, 102 ir 103 punktai; Sprendimo Europa Carton / Komisija, T‑304/94, EU:T:1998:89, 123 punktas; Sprendimo KNP BT / Komisija, T‑309/94, EU:T:1998:91, 112 punktas; Sprendimo Lögstör Rör / Komisija, T‑16/99, EU:T:2002:72, 358 punktas; Sprendimo Tokai Carbon ir kt. / Komisija, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, EU:T:2005:220, 260 punktas; Sprendimo Daiichi Pharmaceutical / Komisija, T‑26/02, EU:T:2006:75, 57, 63 ir 64 punktai ir Sprendimo BST / Komisija, T‑452/05, EU:T:2010:167, 82 punktas).

46

Komisija pažymi, kad iš principo ji atsižvelgia į vidaus pardavimus, jei turi pakankamai informacijos pagrįsti išvadą, jog buvo įgytas konkurencinis pranašumas arba jei kartelis aiškiai apima vidaus pardavimus (2010 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimas C(2010) 8761 galutinis byloje COMP/39.309 – LCD).

47

Tačiau yra atvejų, kai ji neatsižvelgė į vidaus pardavimus (žr. 2009 m. spalio 7 d. Komisijos sprendimą C(2009) 7601 galutinis byloje COMP/39.129 – Galios transformatoriai ir 2011 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimą C(2011) 7436 galutinis byloje COMP/39.605 – Katodinių spindulių vamzdžių (CRT) stiklas).

48

Tačiau kai, kaip šiuo atveju, nėra patikimų duomenų, kad kartelis apėmė ir vidaus pardavimus ar kad žemesnėje rinkoje veikiantys subjektai naudojosi netiesioginiu pranašumu, Komisija mano, kad ji negali būti teisiškai įpareigota atsižvelgti į vidaus pardavimus. Tokios pareigos nustatymas šiai institucijai apribotų jos diskreciją, kurią ji turi skirdama baudas, ir galėtų reikšmingai padidinti baudų dydžius, nesant būtinybės įrodyti, kad kartelis faktiškai daro įtaką vidaus pardavimams arba pardavimams žemesnėje rinkoje. Tokia pareiga galėtų lemti įvairių pažeidimo dalyvių diskriminaciją vien dėl jų įmonių struktūros formos.

49

Pasak Komisijos, nereikia manyti, kad ji visada turi nagrinėti, ar vidaus pardavimai yra susiję su pažeidimu, jeigu ji laikosi nuoseklaus požiūrio visų tame pačiame kartelyje dalyvaujančių įmonių atžvilgiu.

50

Trečia, Komisija teigia, kad Guardian visai nebuvo diskriminuojama. Todėl ji mano, kad ši įmonė neturi teisės į jokį jai ginčijamu sprendimu skirtos baudos dydžio sumažinimą. Tai, kad atsižvelgus į vidaus pardavimus kitoms kartelio dalyvėms skirtos baudos galėjo būti didesnės, negali pateisinti Guardian skirtos baudos sumažinimo. Baudos dydis yra tinkamas, proporcingas ir atitinka 2006 m. gaires. Jis atspindi šios įmonės ekonominę svarbą darant pažeidimą. Komisija primena, kad siekdama užtikrinti atgrasomąjį baudos poveikį ji Saint‑Gobain skirtos baudos dydį padidino 30 %, kad būtų tinkamai atsižvelgta į tai, jog ši įmonė yra vertikaliai integruota.

51

Reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagal minėtą principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 54 ir 55 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

52

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įmonėms ir įmonių asociacijoms skiriama bauda negali viršyti 10 % praėjusių ūkinių metų bendrosios apyvartos.

53

Komisija turi kiekvienu atveju ir atsižvelgdama į kontekstą bei į Reglamente Nr. 1/2003 nustatytų sankcijų sistemos siekiamus tikslus įvertinti baudos poveikį atitinkamai įmonei, būtent paisydama apyvartos, kuri atspindi jos realią ekonominę situaciją pažeidimo padarymo laikotarpiu (Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals / Komisija C‑76/06 P, EU:C:2007:326, 25 punktas).

54

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nustatant baudą galima atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis, nors netikslus ir netobulas, tiek į tos apyvartos dalį, gautą iš prekių, dėl kurių buvo padarytas pažeidimas, todėl rodančią pažeidimo mastą (Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. / Komisija, 100/80–103/80, EU:C:1983:158, 121 punktas; Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 243 punktas ir Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients / Komisija, EU:C:2006:328, 100 punktas).

55

Pagal Teisingumo Teismo praktiką, nors Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje Komisijai palikta diskrecija, šioje nuostatoje vis dėlto įtvirtinti objektyvūs kriterijai, kurių ji privalo laikytis naudodamasi ta diskrecija. Pirma, baudos, kurią galima skirti įmonei, dydis turi skaičiais įvertinamą ir absoliučią ribą, todėl galima iš anksto nustatyti maksimalų baudos, kuri gali būti skirta konkrečiai įmonei, dydį. Antra, naudojimasis šia diskrecija taip pat ribojamas elgesio taisyklėmis, kurias nusistatė pati Komisija, be kita ko, 2006 m. gairėse (šiuo klausimu žr. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 58 punktą).

56

Pagal 2006 m. gairių 13 punktą „siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje“. Šių gairių 6 punkte pažymima, kad „su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę“.

57

Darytina išvada, kad 2006 m. gairių 13 punktu siekiama nustatyti, kad įmonei skirtos baudos apskaičiavimo pagrindas yra dydis, kuris atspindi pažeidimo ekonominę svarbą ir santykinę šios įmonės reikšmę darant šį pažeidimą. Todėl, nors tame 13 punkte nurodyta pardavimo vertės sąvoka, žinoma, neturi būti taip išplėsta, kad apimtų įmonės pardavimus, kurių neapima jai inkriminuojamas kartelis, vis dėlto būtų pakenkta šia nuostata siekiamam tikslui, jeigu ši sąvoka būtų aiškinama kaip apimanti tik apyvartą, gautą vien iš tų pardavimų, kuriuos, kaip nustatyta, realiai paveikė šis kartelis (Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, EU:C:2013:464, 76 punktas).

58

Be to, dėl tokio apribojimo būtų dirbtinai sumažinta atitinkamos įmonės padaryto pažeidimo ekonominė svarba, nes vien dėl to, kad rasta mažai kartelio realiai paveiktų pardavimų tiesioginių įrodymų, galiausiai reikėtų skirti baudą, realiai nesusijusią su nagrinėjamo kartelio mastu. Dėl tokio paslapčių saugojimo būtų pakenkta ir tikslui veiksmingai persekioti už EB 81 straipsnio pažeidimus bei už juos skirti veiksmingą sankciją, todėl jam negalima pritarti (Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, EU:C:2013:464, 77 punktas).

59

Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad bendros apyvartos, gautos parduodant produktus, dėl kurių padarytas pažeidimas, dalis gali geriau atspindėti to pažeidimo ekonominę svarbą. Todėl pardavimų nereikia skirstyti pagal tai, ar jie buvo atlikti su nepriklausomais trečiaisiais asmenimis, ar su tai pačiai įmonei priklausančiais subjektais. Neatsižvelgus į pastarosios kategorijos pardavimų vertę būtų neišvengiamai be pagrindo teikiamas pranašumas vertikaliai integruotoms bendrovėms, leidžiant joms išvengti jų reikšmei produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, rinkoje proporcingos sankcijos (šiuo klausimu žr. Sprendimo KNP BT / Komisija, EU:C:2000:625, 62 punktą).

60

Iš tikrųjų, be naudos, kurios galima tikėtis iš horizontalaus kainų nustatymo susitarimo parduodant prekes nepriklausomiems tretiesiems asmenims, vertikaliai integruotos įmonės gali taip pat gauti naudos iš tokio susitarimo žemesnėje perdirbtų produktų, į kurių sudėtį įeina produktai, dėl kurių padarytas pažeidimas, rinkoje ir būtent dviem skirtingais būdais. Arba tos įmonės pirminių produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, kainos padidinimą perkelia perdirbtiems produktams, arba jų neperkelia, o tai reiškia, kad jos įgyja sąnaudų pranašumą savo konkurentų atžvilgiu, kurie tuos pačius pirminius produktus įsigyja produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, rinkoje.

61

Dėl šios priežasties, kaip savo išvados 28–34 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos teismai visada atmesdavo teisinius pagrindus, kuriais vertikaliai integruoti gamintojai siekė, kad būtų neatsižvelgta į jų vidaus pardavimus, kurie yra jų baudų apskaičiavimo bazė (Sprendimo KNP BT / Komisija, EU:C:2000:625, 62 punktas; taip pat žr. Sprendimo Europa Carton / Komisija, EU:T:1998:89, 128 punktą; Sprendimo KNP BT / Komisija, EU:T:1998:91, 112 punktą; Sprendimo Lögstör Rör / Komisija, EU:T:2002:72, 360–363 punktus ir Sprendimo Tokai Carbon ir kt. / Komisija, EU:T:2005:220, 260 punktą).

62

Galiausiai iš nustovėjusios Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad, kalbant apie baudos dydžio nustatymą, įmonės, kurios dalyvavo darant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, negali būti diskriminuojamos taikant skirtingus skaičiavimo metodus (žr. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco / Komisija ir Komisija / Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, EU:C:2012:479, 58 punktą).

63

Kaip priminta šio sprendimo 58 punkte, vertinant bendros apyvartos dalį, gaunamą iš produktų, dėl kurių padarytas pažeidimas, nereikia atskirti vidaus pardavimų nuo pardavimų nepriklausomiems tretiesiems asmenims. Vadinasi, nustatant tokią apyvartą vertikaliai integruotų įmonių padėtis yra panaši į vertikaliai neintegruotų gamintojų padėtį. Taigi, šios dvi įmonių kategorijos turi būti vertinamos vienodai. Į atitinkamą apyvartą neįtraukus vidaus pardavimų būtų privilegijuojamos pirmosios kategorijos įmonės sumažinant jų santykinę reikšmę darant pažeidimą kitų įmonių nenaudai, remiantis kriterijumi, kuris neturi jokio ryšio su tikslu, kurio siekiama nustatant apyvartą: parodyti ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę.

64

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 104–106 punktuose nusprendė:

65

Taip spręsdamas Bendrasis Teismas nesilaikė šio sprendimo 52–62 punktuose primintų teismo praktikoje suformuluotų principų.

66

Tokiomis aplinkybėmis Guardian grindžiant savo apeliacinį skundą nurodytam pagrindui tiek, kiek jis yra siejamas su vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia pritarti, nesant būtinybės išsakyti nuomonę dėl to pagrindo dalies, susijusios su Bendrojo Teismo tariamu pareigos motyvuoti nesilaikymu. Todėl reikia tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo buvo atmestas ieškinio pagrindas, grindžiamas nediskriminavimo principo pažeidimu, kiek jis susijęs su baudos dydžio apskaičiavimu, ir tiek, kiek juo iš Guardian priteistos bylinėjimosi išlaidos.

67

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas, panaikindamas Bendrojo Teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Šis atvejis yra būtent toks. Teisingumo Teismas turi visus sprendimui priimti reikalingus elementus.

68

Vis dėlto reikia patikslinti Teisingumo Teismo kontrolės apimtį. Bendrasis Teismas, vadovaudamasis skundžiamo sprendimo 28–93 punktuose išdėstytais motyvais, atmetė reikalavimus dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Kadangi Guardian neginčijo šių vertinimų apeliaciniame skunde, jie tapo galutiniai. Taigi, Teisingumo Teismas turi išnagrinėti ginčą tik tiek, kiek jis susijęs su pagrindu, kuris grindžiamas vienodo požiūrio principo ir pareigos motyvuoti pažeidimu apskaičiuojant baudos dydį ir kuriuo ji rėmėsi grįsdama reikalavimus dėl jo panaikinimo.

69

Pateikiant antrąjį Guardian Bendrajam Teismui pateiktame ieškinyje nurodytą pagrindą dėl baudos dydžio sumažinimo siekiama ištaisyti nelygybę, atsiradusią dėl vidaus pardavimų neįtraukimo apskaičiuojant baudą. Dėl šio sprendimo 51–65 punktuose išdėstytų motyvų reikia konstatuoti, kad neįtraukusi šių pardavimų Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

70

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš pranešimo apie kaltinimus 41 punkto matyti, jog iš keturių ginčijamo sprendimo įmonių adresačių Guardian atitinkama rinka buvo mažiausia ir vertinama 10–20 %. Saint‑Gobain rinka, vertinama 20–30 %, buvo didžiausia. Ginčijamo sprendimo priėmimo stadijoje ši tvarka apsivertė, nes tada Saint‑Gobain turėjo mažiausią rinkos dalį – 10–20 %, o Guardian didžiausią – 25 %, tačiau ginčijamame sprendime nėra paaiškintos tokio didelio baudos apskaičiavimo bazės pasikeitimo priežastys. Taigi, neįtraukus vidaus pardavimų buvo sumažinta santykinė Saint‑Gobain reikšmė darant pažeidimą ir atitinkamai padidinta Guardian reikšmė.

71

Komisijos argumentui, jog Saint‑Gobain skirtos baudos dydis buvo padidintas 30 %, kad būtų tinkamai atsižvelgta į tai, jog ji yra vertikaliai integruotas gamintojas, negalima pritarti. Pagal ginčijamo sprendimo 519 konstatuojamąją dalį bauda Saint‑Gobain padidinta siekiant suteikti jai pakankamą atgrasomąjį pobūdį, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad ji yra „didžiausia lakštinio stiklo sektoriaus įmonė“ ir „jos apyvarta absoliučiais skaičiais yra daug didesnė nei kitų įmonių“.

72

Taigi, antrasis Guardian Bendrajame Teisme nurodytas ieškinio pagrindas dėl jai Komisijos skirtos baudos dydžio sumažinimo turi būti pripažintas pagrįstu.

73

Todėl taikant Teisingumo Teismui Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje pripažįstamą neribotą jurisdikciją reikia nuspręsti, kokio dydžio bauda turi būti skirta Guardian (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 79 punktas ir Sprendimo Alliance One International / Komisija, C‑679/11 P, EU:C:2013:606, 104 punktas).

74

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje tik numatoma, kad nustatant baudos dydį, be pažeidimo sunkumo ir trukmės, dar atsižvelgiama į jo trukmę. Be to, iš to paties 23 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad vienai įmonei – pažeidimo dalyvei – skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

75

Nors Teisingumo Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją šioje srityje, turi pats įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo rūšį tam, kad nustatytų baudos dydį, naudojimasis neribota jurisdikcija negali lemti įmonių, dalyvavusių EB 81 straipsnio 1 daliai prieštaraujančiame susitarime ar atliekant šiai nuostatai prieštaraujančius suderintus veiksmus, diskriminacijos nustatant skiriamų baudų dydį (Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, EU:C:2012:778, 80 punktas).

76

Baudos dydžio sumažinimo klausimu šalys nesutinka nei dėl paties sumažinimo principo, nei dėl jo dydžio.

77

Pirma, Komisija mano, kad tai, jog atsižvelgus į vidaus pardavimus kitoms kartelio dalyvėms skirtos baudos būtų buvusios didesnės, neleidžia sumažinti Guardian skirtos baudos, o Guardian su tuo nesutinka.

78

Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad konstatavęs, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, Teisingumo Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, gali pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti baudą (žr. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, C‑3/06 P, EU:C:2007:88, 61 punktą ir Sprendimo Otis ir kt., EU:C:2012:684, 62 punktą). Šia jurisdikcija naudojamasi atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 86 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl minėtą Komisijos argumentą reikia atmesti.

79

Antra, šalys nesutaria dėl baudai taikytino sumažinimo procento, kuris turėtų kompensuoti nelygybę, susidariusią apskaičiuojant baudos dydį neįtraukus vidaus pardavimų. Palyginusi ginčijamame sprendime esančius skaičius su pranešime apie kaltinimus esančiais skaičiais, Guardian mano, kad baudos dydį reikia sumažinti 37 %. 2012 m. vasario 10 d. laiške Komisija mano, kad sumažinimas neturi viršyti 30 %. Ji tvirtina, kad duomenys, kuriais Guardian grindžia savo skaičiavimus, apima tam tikrų rūšių stiklo pardavimus, kurie buvo nurodyti pranešime apie kaltinimus, bet nenurodyti ginčijamame sprendime.

80

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į visas bylos teisines ir faktines aplinkybes, ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Guardian skirtos baudos dydį reikia sumažinti 30 % ir nustatyti 103600000 eurų dydžio baudą.

81

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir galutinį sprendimą byloje priima Teisingumo Teismas, išlaidų klausimą taip pat sprendžia jis.

82

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

83

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis turi padengti dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

84

Kadangi Guardian apeliacinis skundas yra iš dalies tenkinamas, iš Komisijos, be jos pačios išlaidų, patirtų pirmojoje instancijoje ir šioje apeliacinėje instancijoje, reikia priteisti pusę Guardian bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiose bylose. Guardian padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų abiejose instancijose.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: