—

O., atstovaujamo advocaten J. Canales ir J. Van Bennekom,

—

B., atstovaujamo advocaten C. Chen, F. Verbaas ir M. van Zantvoort,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. de Ree, C. Schillemans ir C. Wissels,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne ir C. Pochet,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir M. Wolff,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,

—

Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam ir N. Grünberg,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos K. Pawłowska bei M. Szpunar, B. Majczyna ir M. Arciszewski,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos L. Christie, padedamo baristerio G. Facenna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Tufvesson ir G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, ir klaidų ištaisymai OL L 229, p. 35 ir OL L 197, 2005, p. 34; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), ir SESV 21 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus – O. ir Minister voor Immigratie, Integratie en Asiel (imigracijos, integracijos ir prieglobsčio reikalų ministras, toliau – Minister) bei pastarojo ir B. – dėl sprendimų atsisakyti išduoti pažymą, patvirtinančią, kad jie Nyderlanduose gyvena teisėtai kaip Europos Sąjungos piliečių šeimos nariai.

3

Direktyvos 2004/38 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Ši direktyva nustato:

<…>“

4

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

5

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Naudos gavėjai [Asmenys, kuriems taikoma direktyva]“ 1 dalyje numatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.“

6

Pagal Direktyvos 2004/38 6 straipsnį:

„1.   Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės teritorijoje iki trijų mėnesių trukmės laikotarpį <...>.

2.   Šio straipsnio 1 dalies nuostatos taip pat taikomos šeimos nariams, turintiems galiojantį pasą, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar atvykstantiems pas Sąjungos pilietį.“

7

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Visi Sąjungos piliečiai turi teisę gyventi kitos valstybės narės šalyje [kitoje valstybėje narėje] ilgiau kaip tris mėnesius, jei jie:

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus.“

8

Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos. Prašymo suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę sertifikatas išduodamas nedelsiant.“

9

Pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį „Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę“. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir legaliai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje su Sąjungos piliečiu ištisinį penkerių metų laikotarpį“.

10

2000 m. lapkričio 23 d. Užsieniečių įstatymu (Vreemdelingenwet) (Stb. 2000, Nr. 495) ir 2000 m. Nutarimu dėl užsieniečių (Vreemdelingenbesluit 2000, Stb. 2000, Nr. 497) Direktyvos 2004/38 nuostatos perkeltos į Nyderlandų teisę.

11

Užsieniečių įstatymo 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame įstatyme ir juo remiantis priimtose nuostatose:

<...>

<…>“

12

Šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta:

„Užsienietis turi teisę teisėtai gyventi Nyderlanduose:

<…>

13

Pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalį Minister užsieniečiui, kuris pagal Sąjungos teisę Nyderlanduose gyvena teisėtai, išduoda dokumentą, patvirtinantį jo teisėtą gyvenimą šalyje (toliau – gyvenimo šalyje dokumentas).

14

Nigerijos pilietis O. 2006 m. susituokė su Nyderlandų piliete (toliau – kontaktinis asmuo O). Jis tvirtino, kad nuo 2007 m. iki 2010 m. balandžio mėn. gyveno Ispanijoje. Remiantis Malagos (Ispanija) savivaldybės išduotais dokumentais, O. ir kontaktinis asmuo O nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. šioje savivaldybėje užsiregistravo tuo pačiu adresu. Be to, O. pateikė iki 2014 m. rugsėjo 20 d. galiojantį gyvenimo šalyje dokumentą, iš kurio matyti, kad jis Ispanijoje gyvena kaip Sąjungos piliečio šeimos narys.

15

Kontaktinis asmuo O tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2010 m. balandžio mėn. du mėnesius gyveno pas O. Ispanijoje, bet ten negalėjo rasti darbo, todėl grįžo į Nyderlandus. Tačiau tuo pačiu laikotarpiu kontaktinis asmuo O reguliariai leisdavo atostogas Ispanijoje pas O.

16

Nuo 2010 m. liepos 1 d. O. Nyderlandų gyventojų registre registruotas tuo pačiu adresu kaip ir kontaktinis asmuo O.

17

2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu Minister atmetė O. prašymą išduoti Užsieniečių įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą gyvenimo šalyje dokumentą. Dėl šio sprendimo pateiktą O. skundą jis 2011 m. kovo 21 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą.

18

2011 m. liepos 7 d. sprendimu Rechtbank ’s‑Gravenhage atmetė O. pareikštą ieškinį dėl 2011 m. kovo 21 d. sprendimo.

19

Dėl šio teismo sprendimo O. pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20

Maroko pilietis B. tvirtino, kad nuo 2002 m. gruodžio mėn. kelerius metus gyveno Nyderlanduose su savo gyvenimo drauge (toliau – kontaktinis asmuo B), kuri yra Nyderlandų pilietė.

21

2005 m. spalio 14 d. sprendimu B. pripažintas nepageidaujamu Nyderlandų teritorijoje, nes buvo nuteistas dviejų mėnesių laisvės atėmimu už naudojimąsi suklastotu pasu. Tuomet B. apsigyveno Retijėje (Belgija), kontaktinio asmens B bute, kurį šis asmuo nuomojosi nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. Kontaktinis asmuo B tvirtino, kad tuo laikotarpiu kiekvieną savaitgalį gyveno tame bute.

22

2007 m. balandžio mėn. B. grįžo į Maroką, nes teisė gyventi Belgijoje jam nebuvo suteikta dėl 2005 m. spalio 14 d. sprendimo.

23

2007 m. liepos 31 d. B. ir kontaktinis asmuo B susituokė. 2008 m. gruodžio 30 d. jis paprašė panaikinti sprendimą, kuriuo jis pripažintas nepageidaujamu. 2009 m. kovo 16 d. sprendimu Minister panaikino tą sprendimą.

24

2009 m. birželio mėn. B. vėl apsigyveno Nyderlanduose pas kontaktinį asmenį B.

25

2009 m. spalio 30 d. sprendimu Staatssecretaris van Justitie (valstybės sekretorius teisingumo reikalams) atmetė B. prašymą išduoti jam gyvenimo šalyje dokumentą. Dėl šio sprendimo pateiktą B. skundą Minister2010 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą.

26

2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu Rechtbank ’s‑Gravenhage patenkino B. ieškinį, pareikštą dėl 2010 m. kovo 19 d. sprendimo, panaikino tą sprendimą ir įpareigojo Minister priimti naują sprendimą atsižvelgiant į teismo sprendime pateiktus motyvus.

27

Dėl šio teismo sprendimo Minister pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

28

Kadangi O. ir B. tuo metu, kai buvo priimti sprendimai atsisakyti jiems išduoti gyvenimo šalyje dokumentus, buvo Sąjungos piliečių šeimos nariai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visų pirma kyla klausimas, ar pagal šią direktyvą jie turi teisę gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi tie Sąjungos piliečiai.

29

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, įmanoma, kad Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalyje vartojamas žodis „atvyksta“ turi būti suprantamas kaip vykimas į kitą valstybę narę negu ta, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, bet neapsigyvenimas joje. Taip pat įmanoma, kad toje pačioje 3 straipsnio 1 dalyje vartojamus žodžius „prisijungia prie jų“ reikia suprasti kaip prisijungimą prie Sąjungos piliečio valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad kitose Direktyvos 2004/38 nuostatose, visų pirma 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, atmetama tokio aiškinimo galimybė, nes jose aiškiai minima „kita valstybė narė“ ir „priimančioji valstybė narė“, kuri suprantama kaip valstybė narė, kur gali būti siekiama apsigyventi. 2011 m. gegužės 5 d. Sprendime McCarthy (C-434/09, Rink. p. I-3375) patvirtinama, kad minėtuose 6 ir 7 straipsniuose reglamentuojama Sąjungos piliečio teisinė padėtis valstybėje narėje, kurios pilietis jis nėra.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad iš 1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Singh (C-370/90, Rink. p. I-4265) ir 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Eind (C-291/05, Rink. p. I-10719) matyti, kad valstybės narės piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti, sutuoktinis šiam piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę turi turėti bent tokias pačias teises atvykti ir apsigyventi, kokios jam būtų užtikrinamos pagal Sąjungos teisę, jei minėtas Sąjungos pilietis atvyktų į kitą valstybę narę ir joje apsigyventų. Tačiau šiam teismui kyla abejonių dėl to, ar ši teismo praktika taikoma esant tokioms situacijoms kaip pagrindinėse bylose. Šiuo klausimu jis pažymi, kad, priešingai nei bylose, kuriose priimti minėti sprendimai Singh ir Eind, pagrindinėse bylose atitinkami Sąjungos piliečiai kitoje valstybėje narėje gyveno ne kaip darbuotojai, o kaip Sąjungos piliečiai pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį ir kaip paslaugų gavėjai, kaip jie suprantami pagal SESV 56 straipsnį.

31

Galiausiai tuo atveju, jei minėtuose sprendimuose Singh ir Eind įtvirtinta praktika taikytina esant tokioms kaip pagrindinėse bylose situacijoms, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar egzistuoja reikalavimas, kad Sąjungos pilietis kitoje valstybėje narėje turi būti pragyvenęs tam tikrą minimalų laikotarpį tam, kad jam grįžus į pilietybės valstybę narę jo šeimos nariui trečiosios šalies piliečiui būtų suteikta teisė gyventi toje valstybėje narėje. Byloje B. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar B. teisei gyventi Nyderlanduose pagal Direktyvą 2004/38 turi įtakos aplinkybė, kad jis prisijungė prie kontaktinio asmens B šio pilietybės valstybėje narėje tik praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo šio asmens grįžimo į tą valstybę.

32

Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus, kurių pirmieji trys yra vienodi O. ir B. bylose, o ketvirtasis klausimas susijęs tik su B. byla:

33

Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 nuostatas ir SESV 21 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal jas valstybei narei draudžiama atsisakyti suteikti teisę gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, tos valstybės narės pilietybę turinčiam Sąjungos piliečio šeimos nariui, kai šis Sąjungos pilietis grįžta į tą valstybę narę pasinaudojęs pagal SESV 21 straipsnį suteikta teise laisvai judėti ir pagyvenęs kitoje valstybėje narėje su atitinkamu savo šeimos nariu tik kaip Sąjungos pilietis, ir, jei taip, kokios yra šios teisės gyventi šalyje suteikimo sąlygos.

34

Šiuo klausimu primintina, kad pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį „kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Sutartyse ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų bei sąlygų“.

35

Kiek tai susiję su Direktyva 2004/38, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad ja siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri SESV 21 straipsnio 1 dalimi tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir kad ji visų pirma skirta sustiprinti šią teisę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimo Metock ir kt., C-127/08, Rink. p. I-6241, 59 ir 82 punktus; 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C-162/09, Rink. p. I-9217, 30 punktą ir minėto Sprendimo McCarthy 28 punktą).

36

SESV 21 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 2004/38 nuostatomis savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Iida, C‑40/11, 66 punktą ir 2013 m. gegužės 8 d. Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku, C‑87/12, 34 punktą). Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, šiems piliečiams galimos suteikti teisės yra išvestinės, įgyjamos Sąjungos piliečiui įgyvendinant judėjimo laisvę (žr. minėto Sprendimo Iida 67 punktą; minėto Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku 35 punktą ir 2013 m. spalio 10 d. Sprendimo Alokpa ir kt., C‑86/12, 22 punktą).

37

Taigi, remiantis Direktyvos 2004/38 nuostatų aiškinimu pažodžiui, sistemiškai ir teleologiškai, galima daryti išvadą, kad jomis negalima grįsti trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis.

38

Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ši direktyva taikoma „visiems Sąjungos piliečiams, atvykstantiems į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnio 2 punkte apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų“.

39

Taigi Direktyvoje 2004/38 trečiųjų šalių piliečių, Sąjungos piliečio šeimos narių, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 punktą, išvestinė teisė gyventi šalyje numatyta tik tuo atveju, kai Sąjungos pilietis pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Metock ir kt. 73 punktą; 2011 m. liepos 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 56 punktą; minėto Sprendimo Iida 51 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O. ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, 41 punktą).

40

Kitos Direktyvos 2004/38 nuostatos, visų pirma jos 6 straipsnis, 7 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 16 straipsnio 1 ir 2 dalys, susijusios su Sąjungos piliečio teise ir išvestine jo šeimos narių teise gyventi „kitoje valstybėje narėje“ arba „priimančiojoje valstybėje narėje“, ir patvirtina, kad trečiosios šalies pilietis, Sąjungos piliečio šeimos narys, šia direktyva negali grįsti išvestinės teisės apsigyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis (žr. minėto Sprendimo McCarthy 37 punktą ir minėto Sprendimo Iida 64 punktą).

41

Kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 teleologiniu aiškinimu, primintina, kad nors ja siekiama supaprastinti ir sustiprinti naudojimąsi pagrindine ir asmenine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuri tiesiogiai suteikiama kiekvienam Sąjungos piliečiui, iš jos 1 straipsnio a punkto matyti, kad ja taip pat siekiama nustatyti naudojimosi šia teise sąlygas (minėto Sprendimo McCarthy 33 punktas).

42

Kadangi pagal tarptautinės teisės principą valstybė negali atimti iš savo piliečių teisės atvykti į jos teritoriją ir ten pasilikti, Direktyva 2004/38 tik siekiama reglamentuoti Sąjungos piliečio atvykimo į kitą nei jo pilietybės valstybę narę ir apsigyvenimo joje sąlygas (žr. minėto Sprendimo McCarthy 29 punktą).

43

Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 36 punkte, minėta direktyva juo labiau nesiekiama suteikti išvestinės teisės gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, gyvenančio savo pilietybės valstybėje narėje.

44

Kadangi trečiųjų šalių piliečiai, kurių situacija tokia kaip O. ir B., remiantis Direktyvos 2004/38 nuostatomis neturi išvestinės teisės gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi kiekvieno iš jų kontaktiniai asmenys, reikia išnagrinėti, ar išvestinę teisę gyventi šalyje prireikus galima grįsti SESV 21 straipsnio 1 dalimi.

45

Šiuo klausimu primintina, kad tokios išvestinės teisės gyventi šalyje tikslas ir pateisinimas grindžiamas tuo, kad atsisakius ją pripažinti gali būti pažeista Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir atgrasoma naudotis teise atvykti į priimančiąją valstybę narę ir joje apsigyventi (žr. minėto Sprendimo Iida 68 punktą; minėto Sprendimo Ymeraga ir Ymeraga‑Tafarshiku 35 punktą ir minėto Sprendimo Alokpa ir kt. 22 punktą).

46

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei Sąjungos pilietis su savo šeimos nariu trečiosios šalies piliečiu gyveno kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje ilgiau nei atitinkamai dvejus su puse metų ir pusantrų metų ir ten dirbo pagal darbo sutartį, šiam Sąjungos piliečiui grįžus į pilietybės valstybę narę jo šeimos narys trečiosios šalies pilietis pagal Sąjungos teisę turi turėti išvestinę teisę gyventi toje valstybėje narėje (žr. minėto Sprendimo Singh 25 punktą ir minėto Sprendimo Eind 45 punktą). Jei šis trečiosios šalies pilietis tokios teisės neturėtų, darbuotojas, Sąjungos pilietis, galėtų būti atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal darbo sutartį dirbti kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi šeimos gyvenimą, prasidėjusį dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo (žr. minėto Sprendimo Eind 35 ir 36 punktus ir minėto Sprendimo Iida 70 punktą).

47

Kliūtis išvykti iš valstybės narės, kurios pilietybę turi darbuotojas, nurodyta minėtuose sprendimuose Singh ir Eind, atsiranda dėl atsisakymo šiam darbuotojui grįžus į kilmės valstybę narę suteikti išvestinę teisę joje gyventi jo šeimos nariams trečiosios šalies piliečiams, kai jis su jais gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pagal Sąjungos teisę ir jos laikydamasis.

48

Todėl reikia patikrinti, ar tuose sprendimuose įtvirtinta teismo praktika gali būti bendrai taikoma šeimos nariams Sąjungos piliečių, pasinaudojusių SESV 21 straipsnio 1 dalimi suteikiamomis teisėmis ir gyvenusių kitoje nei jų pilietybės valstybėje narėje, paskui grįžusių į savo pilietybės valstybę narę.

49

Būtent taip ir yra. Iš tiesų Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę, norint suteikti išvestinę teisę gyventi joje trečiosios šalies piliečiui, to Sąjungos piliečio šeimos nariui, su kuriuo jis priimančiojoje valstybėje narėje pagal Sąjungos teisę ir jos laikydamasis gyveno tik kaip Sąjungos pilietis, siekiama pašalinti tokią pačią kliūtį išvykti iš kilmės valstybės narės, kaip ir nurodytoji šio sprendimo 47 punkte, ir tam Sąjungos piliečiui užtikrinama galimybė toliau gyventi toje valstybėje narėje šeimos gyvenimą, kurį jis gyveno ar pradėjo gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

50

Kalbant apie išvestinės teisės gyventi šalyje pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikimo trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, su kuriuo šis gyveno priimančiojoje valstybėje narėje tik kaip Sąjungos pilietis, paskui grįžo į savo pilietybės valstybę narę, sąlygas, pažymėtina, kad jos iš principo negali būti griežtesnės, nei Direktyvoje 2004/38 numatytos tokios teisės suteikimo trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyvenusio kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, sąlygos. Net jei Direktyvoje 2004/38 nereglamentuojamas toks grįžimo atvejis, kiek tai susiję su Sąjungos piliečio gyvenimo kitoje nei jo pilietybės valstybė narė sąlygomis, ją reikia taikyti pagal analogiją, nes abiem atvejais Sąjungos pilietis yra kontaktinis asmuo tam, kad trečiosios šalies piliečiui, šio Sąjungos piliečio šeimos nariui, būtų suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje.

51

Šio sprendimo 47 punkte nurodyta kliūtis atsiras tik tuo atveju, kai Sąjungos piliečiui gyvenant priimančiojoje valstybėje narėje jam suteikiama pakankama galimybė tęsti arba pradėti šeimos gyvenimą toje valstybėje narėje. Taigi pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį nereikalaujama, kad bet koks Sąjungos piliečio gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje su šeimos nariu trečiosios šalies piliečiu būtinai suponuotų išvestinę teisę gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, jam grįžus į šią valstybę narę.

52

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sąjungos pilietis, besinaudojantis Direktyvos 2004/38 6 straipsnio 1 dalimi jam suteikiamomis teisėmis, nesiekia įsikurti priimančiojoje valstybėje narėje tam, kad tęstų ar pradėtų šeimos gyvenimą šioje valstybėje narėje. Tokiomis aplinkybėmis, Sąjungos piliečiui grįžus į savo kilmės valstybę, atsisakymas suteikti išvestinę teisę gyventi toje valstybėje šio Sąjungos piliečio šeimos nariams trečiosios šalies piliečiams neatgrasytų Sąjungos piliečio naudotis iš minėto 6 straipsnio kildinamomis teisėmis.

53

Tačiau šio sprendimo 47 punkte nurodyta kliūtis gali atsirasti, kai Sąjungos pilietis siekia pasinaudoti iš Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies kildinamomis teisėmis. Gyvenimas valstybėje narėje atitinkant šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis iš principo reiškia įsikūrimą, taigi ir faktinį Sąjungos piliečio gyvenimą šioje valstybėje narėje, o kartu galimas ir šeimos gyvenimo tęsimas ar pradėjimas šioje valstybėje narėje.

54

Taigi tuo atveju, kai dėl faktinio gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis šioje valstybėje narėje tęsiamas ar pradedamas šeimos gyvenimas, iš SESV 21 straipsnio 1 dalies kildinamų Sąjungos piliečio teisių veiksmingumas reikalauja, kad grįžęs į savo pilietybės valstybę narę šis pilietis galėtų tęsti šeimos gyvenimą, prasidėjusį priimančiojoje valstybėje narėje, todėl atitinkamam šeimos nariui trečiosios šalies piliečiui turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje. Nesuteikus tokios išvestinės teisės gyventi šalyje, Sąjungos pilietis būtų atgrasytas palikti pilietybės valstybę narę, kad galėtų pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį pasinaudoti teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, nes nebūtų tikras, kad grįžęs į kilmės valstybę narę galės toliau gyventi su savo artimais giminaičiais, su kuriais gyveno ar pradėjo gyventi kartu dėl priimančiojoje valstybėje narėje sukurtos santuokos arba šeimos susijungimo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Eind 35 ir 36 punktus ir minėto Sprendimo Iida 70 punktą).

55

A fortiori SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumas reikalauja, kad Sąjungos pilietis, grįžęs į savo pilietybės valstybę narę, galėtų tęsti šeimos gyvenimą, kurį gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, jei šis Sąjungos pilietis ir atitinkamas jo šeimos narys trečiosios šalies pilietis įgijo teisę nuolat gyventi šioje valstybėje narėje atitinkamai pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 ir 2 dalis.

56

Todėl būtent dėl faktinio Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario trečiosios šalies piliečio gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę išvestinė teisė joje gyventi pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį suteikiama jo šeimos nariui trečiosios šalies piliečiui, su kuriuo šis Sąjungos pilietis gyveno šeimos gyvenimą priimančiojoje valstybėje narėje.

57

Patikrinti, ar kontaktiniai asmenys O ir B, Sąjungos piliečiai, faktiškai įsikūrė ir gyveno priimančiojoje valstybėje narėje ir ar dėl to vyko šeimos gyvenimas, dėl kurio O. ir B. turėjo išvestinę teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalyje arba 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas ir jų laikantis, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

58

Reikia pridurti, kad Sąjungos teisės normų taikymas neturėtų būti išplėstas taip, kad jomis būtų piktnaudžiaujama (šiuo klausimu žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Emsland‑Stärke, C-110/99, Rink. p. I-11569, 51 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Bozkurt, C-303/08, Rink. p. I-13445, 47 punktą), o siekiant įrodyti piktnaudžiavimą būtinas, pirma, objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad nors formaliai Sąjungos teisės akte numatytos sąlygos įvykdytos, šio akto tikslas nepasiektas, visetas ir, antra, subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukuriant sąlygas, numatytas šiai naudai gauti (2012 m. spalio 16 d. Sprendimo Vengrija prieš Slovakiją, C‑364/10, 58 punktas).

59

Dėl klausimo, ar susumavus kelis trumpus apsilankymus priimančiojoje valstybėje narėje Sąjungos piliečio šeimos narys trečiosios šalies pilietis Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę gali įgyti išvestinę teisę joje gyventi, reikia priminti, kad tokia teisė gyventi šalyje gali būti suteikiama tik tuomet, kai gyvenimas šalyje atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnyje įtvirtintas sąlygas. Šiuo aspektu trumpiems apsilankymams kitoje negu Sąjungos piliečio pilietybės valstybėje narėje, kaip antai savaitgaliams ar atostogoms, net juos susumavus, taikomas Direktyvos 2004/38 6 straipsnis ir jie neatitinka minėtų sąlygų.

60

Kalbant apie O., kuris, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, turi leidimą gyventi šalyje pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnį kaip Sąjungos piliečio šeimos narys, primintina, kad Sąjungos teisė neįpareigoja valstybės narės, kurios pilietybę turi Sąjungos pilietis, valdžios institucijų pripažinti šio Sąjungos piliečio šeimos nario trečiosios šalies piliečio išvestinės teisės gyventi šalyje vien dėl to, kad priimančioje valstybėje narėje šis pilietis turėjo galiojantį leidimą gyventi (žr. minėto Sprendimo Eind 26 punktą). Pagal Direktyvos 2004/38 10 straipsnį išduotas leidimas gyventi šalyje yra patvirtinamojo pobūdžio ir juo teisės nesuteikiamos (žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Dias, C-325/09, Rink. p. I-6387, 49 punktą).

61

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 21 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikydamasis, ir dėl to gyveno ar pradėjo gyventi šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu, šios direktyvos nuostatos pagal analogiją taikomos, kai tas Sąjungos pilietis su atitinkamu savo šeimos nariu grįžta į savo kilmės valstybę. Išvestinės teisės gyventi šio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, sąlygos iš principo negali būti griežtesnės, nei minėtoje direktyvoje numatytos išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyvenusio kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, sąlygos.

62

Kaip matyti iš šio sprendimo 21–23 punktų, B. tapo Sąjungos piliečio šeimos nariu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, vėliau negu kontaktinis asmuo B. gyveno priimančiojoje valstybėje narėje.

63

Trečiosios šalies pilietis, bent dalį savo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje laikotarpio neturėjęs Sąjungos piliečio šeimos nario, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą, statuso, negalėjo šioje valstybėje narėje naudotis išvestine teise joje gyventi pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį arba 16 straipsnio 2 dalį. Tokiomis aplinkybėmis šis trečiosios šalies pilietis negali remtis ir SESV 21 straipsnio 1 dalimi siekdamas išvestinės teisės gyventi šalyje, atitinkamam Sąjungos piliečiui grįžus į savo pilietybės valstybę narę.

64

Todėl nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

SESV 21 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, kai Sąjungos pilietis faktiškai gyveno kitoje nei jo pilietybės valstybėje narėje pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse arba 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintas sąlygas ir jų laikydamasis, ir dėl to gyveno ar pradėjo gyventi šeimos gyvenimą su trečiosios šalies piliečiu, šios direktyvos nuostatos pagal analogiją taikomos, kai tas Sąjungos pilietis su atitinkamu savo šeimos nariu grįžta į savo kilmės valstybę. Išvestinės teisės gyventi šio Sąjungos piliečio kilmės valstybėje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, sąlygos iš principo negali būti griežtesnės nei minėtoje direktyvoje numatytos išvestinės teisės gyventi šalyje suteikimo trečiosios šalies piliečiui, šeimos nariui Sąjungos piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyvenusio kitoje nei savo pilietybės valstybėje narėje, sąlygos.