—

Hi Hotel HCF SARL, atstovaujamos advokato H. Leis,

—

U. Spoering, atstovaujamo advokato P. Ruppert,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir F. Wannek,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos A. Robinson,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 5 straipsnio 3 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Hi Hotel HCF SARL (toliau – Hi Hotel), įsteigtos Nicoje (Prancūzija), ir U. Spoering, gyvenančio Kelne (Vokietija), ginčą dėl reikalavimo nutraukti autorių teisių pažeidimą ir atlyginti žalą.

3

Iš Reglamento Nr. 44/2001 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad dėl patikimo vidaus rinkos veikimo juo siekiama priimti „nuostatas dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo ir formalumų supaprastinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą <…>“.

4

Šio reglamento 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

5

Jurisdikcijos taisyklės įtvirtintos Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje „Jurisdikcija“.

6

To paties reglamento 2 straipsnio, esančio šio reglamento II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“

7

Minėto reglamento tame pačiame 1 skirsnyje esančio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

8

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“ esančio 5 straipsnio 3 punkte nustatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

9

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad U. Spoering yra fotografas, 2003 m. vasario mėn. Hi Hotel pavedimu padaręs 25 skaidres su įvairių jos eksploatuojamo viešbučio Nicoje kambarių interjero vaizdais. U. Spoering suteikė Hi Hotel teisę naudoti fotografijas reklamos prospektuose ir jos interneto svetainėje. Rašytinio susitarimo dėl naudojimo teisių suteikimo nėra. Hi Hotel apmokėjo 2500 EUR dydžio sąskaitą už šias nuotraukas, kurioje buvo pastaba „include the rights – only for the hotel hi“.

10

2008 m. U. Spoering viename Kelno knygyne pamatė Berlyne (Vokietija) įsikūrusioje Phaidon leidykloje išleistą iliustruotą knygą „Innenarchitektur weltweit“ (lietuvių k. „Pasaulinė interjero architektūra“), kurioje pateiktos devynios iš jo darytų Hi Hotel eksploatuojamo viešbučio Nicoje interjero nuotraukų.

11

U. Spoering teigė, kad perleidusi fotografijas tretiesiems asmenims, t. y. minėtai leidyklai Phaidon, Hi Hotel pažeidė jo turimas autorių teises į fotografijas, ir padavė Hi Hotel į teismą Kelne. Be kita ko, jis prašė įpareigoti šią bendrovę be jo išankstinio leidimo Vokietijos teritorijoje neatgaminti arba neleisti atgaminti, neplatinti arba neleisti platinti ir neeksponuoti arba neleisti eksponuoti šio sprendimo ankstesniame punkte minėtų fotografijų (prašymas nutraukti veiksmus) ir atlyginti žalą, kurią jis patyrė ir dar patirs dėl tokio Hi Hotel elgesio.

12

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Hi Hotel tvirtino, kad leidykla Phaidon turi buveinę ir Paryžiuje (Prancūzija) ir kad Hi Hotel direktorius galėjo perduoti aptariamas nuotraukas šiai leidyklai. Hi Hotel nežino, ar ši leidykla toliau perdavė nuotraukas Vokietijoje įsikūrusiai savo grupės įmonei.

13

Pirmosios instancijos teismas patenkino U. Spoering ieškinį, o Hi Hotel pateiktas apeliacinis skundas nebuvo patenkintas. Bundesgerichtshof, kuriam ši bendrovė pateikė kasacinį skundą, kyla klausimas, ar Vokietijos teismai gali turėti tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą.

14

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į Hi Hotel teiginius, nurodytus šio sprendimo 12 punkte, kuriems U. Spoering neprieštaravo, nagrinėjant klausimą, ar Vokietijos teismai turi tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2011 5 straipsnio 3 punktą, reikia remtis faktine aplinkybe, kad Berlyne įsikūrusi leidykla Phaidon platino aptariamas nuotraukas Vokietijoje ir taip pažeidė autorių teises, o Hi Hotel prisidėjo vykdant šį pažeidimą, perdavusi nuotraukas Paryžiuje įsikūrusiai leidyklai Phaidon.

15

Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento <…> Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad žalą sukėlęs įvykis laikomas įvykusiu vienoje valstybėje narėje (valstybė narė A), jei teisės pažeidimas, kuris yra bylos dalykas ar ieškinio reikalavimų pagrindas, padarytas kitoje valstybėje narėje (valstybė narė B) ir pasireiškia dalyvavimu darant teisės pažeidimą (pagrindinę veiką) pirmojoje valstybėje narėje (valstybė narė A)?“

16

Hi Hotel tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes nereikšmingas pagrindinėje byloje todėl, kad iki šiol dar nenustatyta, ar autorių teisės visiškai perleistos Hi Hotel. Jeigu taip, šių teisių pažeidimas neįmanomas.

17

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo atsižvelgiant į teisines ir faktines aplinkybes, už kurių apibrėžimą jis pats atsako, taikoma reikšmingumo prezumpcija (Sprendimo Soa Nazionale Costruttori, C‑327/12, EU:C:2013:827, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

18

Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik tada, jei akivaizdžiai matyti, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar objektu, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Soa Nazionale Costruttori, EU:C:2013:827, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

19

Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Kaip aiškiai matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto išaiškinimas būtinas ginčui pagrindinėje byloje išspręsti, nes Hi Hotel pateikė Vokietijos teismų jurisdikcijos nagrinėti šią bylą nebuvimu pagrįstą prieštaravimą, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtinai turi išnagrinėti šį prieštaravimą prieš nagrinėdamas bylą iš esmės.

20

Siekdamas taikyti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, teismas, į kurį kreiptasi, norėdamas tik patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal šią nuostatą, gali laikyti įrodytais ieškovo teiginius dėl deliktinės ar kvazideliktinės atsakomybės sąlygų.

21

Šių teiginių pagrįstumas vertinamas tik nagrinėjant bylą iš esmės (žr. Sprendimo Pinckney, C‑170/12, EU:C:2013:635, 40 punktą). Kadangi Hi Hotel teiginys, kad autorių teisių perleidimo Hi Hotel apimtis dar nenustatyta, priskirtinas prie pagrindinės bylos esmės, jis neturi įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikto klausimo priimtinumui.

22

Todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti pripažintas priimtinu.

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai preziumuojama, jog žalą, kaip tvirtinama, patirtą dėl autorių turtinių teisių, saugomų valstybėje narėje, kur yra teismas, į kurį kreiptasi, pažeidimo, sukėlė keli asmenys, šia nuostata leidžiama pagrįsti teismo jurisdikciją vieno iš šių asmenų, kuris neveikė teismo, į kurį kreiptasi, teritorijoje, atžvilgiu.

24

Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 44/2001 nuostatos turi būti aiškinamos autonomiškai, atsižvelgiant į jo sistemą ir tikslus (Sprendimo Melzer, C‑228/11, EU:C:2013:305, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

25

Be to, tik remiantis nuostata, leidžiančia nukrypti nuo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindinio principo, pagal kurį jurisdikcija priskiriama valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta, teismui, šio reglamento II skyriaus 2 skirsnyje numatyti tam tikri specialiosios jurisdikcijos priskyrimo atvejai, tarp kurių yra ir nustatytasis minėto reglamento 5 straipsnio 3 punkte (Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 23 punktas).

26

Kadangi vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismo jurisdikcija grindžiama specialiosios jurisdikcijos taisykle, ji turi būti aiškinama siaurai, t. y. pagal ją neleidžiama įtraukti daugiau atvejų, nei aiškiai numatyta minėtame reglamente (Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 24 punktas).

27

Be to, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkte esanti formuluotė „vieta, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis“ reiškia ir vietą, kur žala tapo reali, ir vietą, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, todėl atsakovui ieškinys ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

28

Šiuo klausimu nusistovėjusioje teismo praktikoje nustatyta, kad jurisdikcijos taisyklė, numatyta to reglamento 5 straipsnio 3 punkte, pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 26 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

29

Kadangi nustačius vieną iš siejamųjų veiksnių, pripažintų šio sprendimo 27 punkte nurodytoje teismo praktikoje, galima pagrįsti jurisdikciją to teismo, kuris objektyviai gali geriausiai įvertinti, ar įvykdytos asmens, kuriam iškelta byla, atsakomybę pagrindžiančios sąlygos, šis reikšmingas siejamasis veiksnys turi būti teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec, C‑133/11, EU:C:2012:664, 52 punktą ir Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 28 punktą).

30

Kiek tai susiję su vieta, kur atsirado žalą lėmusi aplinkybė, konstatuotina, kad, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, preziumuojama, jog, kaip tvirtinama, patirtą žalą sukėlė keli asmenys. Hi Hotel, kuriai vienintelei pareikštas ieškinys pagrindinėje byloje, veikė Prancūzijoje, t. y. už teismo, kuriame jai iškelta byla, veiklos teritorijos ribų.

31

Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, tokiomis aplinkybėmis, kai tik vienam iš kelių preziumuojamų, kaip tvirtinama, patirtos žalos sukėlėjų byla iškelta teisme, kurio veiklos teritorijoje jis neveikė, žalą lėmusi aplinkybė negali būti laikoma atsiradusia šio teismo veiklos teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą (žr. Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 40 punktą).

32

Taigi pagal minėto reglamento 5 straipsnio 3 punktą neleidžiama pagal žalą lėmusios aplinkybės atsiradimo vietą pagrįsti teismo jurisdikcijos vieno iš preziumuojamų tos žalos sukėlėjų, kuris neveikė teismo, į kurį kreiptasi, teritorijoje, atžvilgiu (žr. Sprendimo Melzer, EU:C:2013:305, 41 punktą).

33

Tačiau, priešingai nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas Melzer (EU:C:2013:305), nagrinėjamoje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausimą dėl to paties reglamento 5 straipsnio 3 punkto išaiškinimo pateikė ne vien norėdamas pagrįsti Vokietijos teismų jurisdikciją pagal, kaip tvirtinama, patirtą žalą lėmusią aplinkybę.

34

Todėl taip pat reikia išnagrinėti, ar tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis, kai keli preziumuojami, kaip teigiama, patirtos žalos sukėlėjai veikė skirtingose valstybėse narėse, pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą leidžiama remiantis tuo, kad žala tapo reali, priskirti jurisdikciją vieno iš preziumuojamų tos žalos sukėlėjų atžvilgiu valstybės narės teismams, nors jis neveikė teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje.

35

Šiuo klausimu pažymėtina, kad jurisdikcija nagrinėti bylas dėl deliktų arba kvazideliktų gali būti nustatyta teismui, į kurį kreiptasi dėl autorių turtinių teisių pažeidimo pripažinimo, jeigu valstybė narė, kurios teritorijoje yra šis teismas, saugo šias turtines teises, kuriomis remiasi ieškovas, ir, kaip teigiama, patirta žala gali tapti reali teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje (žr. Sprendimo Pinckney, EU:C:2013:635, 43 punktą).

36

Pagrindinėje byloje U. Spoering tvirtina, kad pažeistos kelios autorių turtinės teisės, t. y. teisė atgaminti, platinti ar eksponuoti aptariamas nuotraukas. Neginčijama, kad šios teisės Vokietijoje saugomos pagal 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230).

37

Tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis manytina, kad rizika, jog žala taps reali, kyla dėl galimybės įsigyti kūrinio, su kuriuo siejamos šios autorių teisės, reprodukciją teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje esančiame knygyne. Kaip matyti iš šio sprendimo 14 punkte išdėstytų faktinių aplinkybių, Paryžiuje esančiai leidyklai Phaidon perduotos aptariamos nuotraukos buvo atgamintos ir išplatintos, todėl kilo ir rizika, kad, kaip tvirtinama, patirta žala taps reali.

38

Kita vertus, jeigu teismo, į kurį kreiptasi, valstybės narės suteikta apsauga taikytina tik šios valstybės narės teritorijoje, teismas, į kurį kreiptasi dėl to, kad žala tapo reali, turi jurisdikciją nagrinėti tik žalą, padarytą tos valstybės narės teritorijoje (Sprendimo Pinckney, EU:C:2013:635, 45 punktas).

39

Iš tiesų, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą ir teritoriškumo principą, kitų valstybių narių teismai iš principo lieka kompetentingi nagrinėti atitinkamų valstybių narių teritorijoje patirtą žalą autorių turtinėms teisėms, nes jie gali tinkamiau, pirma, įvertinti, ar iš tikrųjų buvo pažeistos atitinkamos valstybės narės garantuojamos autorių turtinės teisės, ir, antra, nustatyti, kokio pobūdžio žala buvo padaryta (žr. Sprendimo Pinckney, EU:C:2013:635, 46 punktą).

40

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktas aiškintinas taip, kad tuo atveju, kai preziumuojama, jog žalą, kaip tvirtinama, patirtą dėl autorių turtinių teisių, saugomų valstybėje narėje, kur yra teismas, į kurį kreiptasi, pažeidimo, sukėlė keli asmenys, šia nuostata neleidžiama, remiantis vieta, kur atsirado tą žalą lėmusi aplinkybė, pagrįsti jurisdikcijos teismo, kurio veiklos teritorijoje neveikė tas iš preziumuojamų žalos sukėlėjų, kuriam iškelta byla, tačiau ja galima pagrįsti šio teismo jurisdikciją remiantis vieta, kur, kaip teigiama, patirta žala tapo reali, su sąlyga, kad yra grėsmė, jog ši žala taps reali teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje. Pastaruoju atveju šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti tik žalą, padarytą valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijoje.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai preziumuojama, jog žalą, kaip tvirtinama, patirtą dėl autorių turtinių teisių, saugomų valstybėje narėje, kur yra teismas, į kurį kreiptasi, pažeidimo, sukėlė keli asmenys, šia nuostata neleidžiama, remiantis vieta, kur atsirado tą žalą lėmusi aplinkybė, pagrįsti jurisdikcijos teismo, kurio veiklos teritorijoje neveikė tas iš preziumuojamų žalos sukėlėjų, kuriam iškelta byla, tačiau ja galima pagrįsti šio teismo jurisdikciją remiantis vieta, kur, kaip teigiama, patirta žala tapo reali, su sąlyga, kad yra grėsmė, jog ši žala taps reali teismo, į kurį kreiptasi, veiklos teritorijoje. Pastaruoju atveju šis teismas turi jurisdikciją nagrinėti tik žalą, padarytą valstybės narės, kurioje jis yra, teritorijoje.