—

Trento Sviluppo srl ir Centrale Adriatica Soc. coop. arl, atstovaujamų avvocato M. Pacilio,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato S. Varone ir P. Garofoli,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir V. Kazlauskaitės‑Švenčionienės,

—

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Fehér ir K. Szíjjártó,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Pignataro‑Nolin ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Trento Sviluppo srl (toliau – Trento Sviluppo) ir Centrale Adriatica Soc. coop. arl (toliau – Centrale Adriatica) ginčą su Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros institucija, toliau – AGCM) dėl šių dviejų bendrovių komercinės veiklos, kurią AGCM laiko „klaidinančia“.

3

Direktyvos 2005/29 7 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, numatyta, kad ši direktyva skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų.

4

Pagal šios direktyvos 11 konstatuojamąją dalį šia direktyva nustatomas vieningas bendras nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimas.

5

Minėtos direktyvos 13 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„<...> Todėl šia direktyva nustatytas bendras draudimas apima nesąžiningą komercinę veiklą, iškreipiančią vartotojų ekonominį elgesį. <...> Bendrasis draudimas parengiamas remiantis taisyklėmis dėl dviejų komercinės veiklos tipų, kurie yra dažniausiai pasitaikantys, būtent, klaidinančios komercinės veiklos ir agresyvios komercinės veiklos.“

6

Pagal tos pačios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį:

„Pageidautina, kad klaidinančios komercinės veiklos sąvoka apimtų tokią veiklą, įskaitant klaidinančią reklamą, kai vartotojui, klaidinant jį, trukdoma priimti informacija paremtą ir todėl efektyvų sprendimą. <…>“

7

Direktyvos 2005/29 2 straipsnio e punkte sąvoka „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ apibrėžiama taip: „naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs“.

8

Šios direktyvos 2 straipsnio k punkte sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apibrėžiama kaip „bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų, visos sumos sumokėjimo ar mokėjimo dalimis, produkto įsigijimo ar atsisakymo, ar pasinaudojimo su produktu susijusia sutartine teise, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas nusprendžia veikti, ar nesiimti veiksmų“.

9

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs:

<…>

<…>“

10

2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminio dekreto Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso (decreto legislativo n. 206 – Codice del consumo) (GURI, Nr. 162, paprastasis priedas, 2005 m. spalio 8 d., toliau – Vartotojų kodeksas) 21 straipsnio 1 dalies b punktas buvo įtrauktas 2007 m. rugpjūčio 2 d. Įstatyminiu dekretu Nr. 146, be kita ko, į vidaus teisę perkeliančiu Direktyvą 2005/29. Šiame punkte nustatyta:

„Klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra tikrovės neatitinkančios informacijos, arba, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pateikimą, apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją dėl vieno arba kelių toliau išvardytų elementų ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs:

<…>

11

Trento Sviluppo Trentino provincijoje (Italija) valdo keletą didelių prekybos centrų. Šie prekybos centrai priklauso didelei mažmeninės prekybos grupei COOP Italia, kuriai Trento Sviluppo pati priklauso.

12

Centrale Adriatica teikia paslaugas grupės COOP Italia, kuriai ji pati priklauso, bendrovėms.

13

2008 m. kovo mėn. Centrale Adriatica kai kuriose COOP Italia parduotuvėse surengė nuolaidų akciją, per kurią tam tikri produktai buvo siūlomi už patrauklias kainas.

14

Akcija vyko nuo 2008 m. kovo 25 d. iki balandžio 9 d. Reklaminėje skrajutėje buvo nurodyta: „nuolaidos iki 50 % ir daug kitų ypatingų pasiūlymų“.

15

Šioje reklaminėje skrajutėje kartu su kitais produktais, kuriuos siūloma įsigyti su nuolaida, buvo nurodytas nešiojamasis kompiuteris.

16

2008 m. balandžio 10 d. vartotojas pateikė skundą AGCM dėl to, kad šis komercinis skelbimas, jo teigimu, buvo netikslus, nes nuolaidų galiojimo metu nuvykęs į Trento prekybos centrą neturėjo galimybės įsigyti šio informacinių technologijų produkto.

17

Gavusi šį skundą, AGCM pradėjo procedūrą prieš Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kaip tai suprantama pagal 2005 m. rugsėjo 6 d. Įstatyminio dekreto Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso 20, 21 ir 23 straipsnius. Ši procedūra užbaigta 2009 m. sausio 22 d. priėmus sprendimą skirti piniginę baudą šioms dviem bendrovėms.

18

Abi šios bendrovės apskundė šį sprendimą Tribunale ammistrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas), teismas atmetė abu skundus.

19

Tada Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica dėl šio teismo priimtų sprendimų pateikė apeliacinį skundą Consiglio di Stato.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl „klaidinančios komercinės veiklos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, apimties. Atsižvelgdamas į tai, jis klausia, ar tam, kad būtų laikoma klaidinančia, atitinkama komercinė veikla turi atitikti 6 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio paskutinėje dalyje įtvirtintą sąlygą, kad šia komercine veikla turi būti galima daryti įtaką vartotojo sprendimui dėl sandorio. Šis teismas klausia, ar ši sąlyga papildo šio pirmojo sakinio pirmoje dalyje nurodytas dvi alternatyvias sąlygas, t. y. kad pateikta informacija yra melaginga arba kad ji gali suklaidinti vartotoją, ar ši sąlyga yra kitas klaidinančios komercinės veiklos atvejis.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo problema kyla dėl šios direktyvos kalbinių versijų skirtumų. Iš tiesų versijoje italų kalba (kurioje vartojamas žodžių junginys „e in ogni caso“) ir versijoje vokiečių kalba (kurioje vartojamas žodžių junginys „und <…> in jedem Fall“), atrodo, nurodyta bendra nuostata, pagal kurią vien to, kad komercinė veikla gali daryti įtaką vartotojo sprendimui dėl sandorio, pakanka laikyti tokią veiklą klaidinančia. Tačiau, atsižvelgiant į versiją anglų kalba (kurioje minimas žodžių junginys „and in either case“) ir versiją prancūzų kalba („et dans un cas comme dans l’autre“), galima manyti, kad klaidinanti komercinė veikla gali egzistuoti, tik jei įvykdyta, pirma, viena iš dviejų šio straipsnio pirmojo sakinio pirmoje dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų ir, antra, sąlyga, kad komercine veikla turi būti galima daryti įtaką vartotojo sprendimui dėl sandorio.

22

Šiomis aplinkybėmis Consiglio di Stato nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į šios straipsnio dalies dalį, kurioje šio straipsnio versijoje italų kalba vartojami žodžiai „e in ogni caso“, turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti klaidinančią komercinę veiklą, pakanka konstatuoti tik vieno iš minėtos straipsnio dalies pirmoje dalyje nurodytų elementų buvimą, ar vis dėlto tai, kad komercinė veikla galėjo turėti įtakos vartotojui priimant sprendimą dėl sandorio, yra kitas elementas, būtinas siekiant nustatyti minėtą klaidinančią komercinę veiklą?“

23

Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, vien dėl to, kad šioje veikloje yra apgaulingos informacijos arba ji gali suklaidinti vidutinį vartotoją, ar taip pat reikia, kad minėta veikla vartotojas galėtų būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

24

Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pateikimą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, be kita ko, dėl pagrindinės produkto savybės, tokios kaip prieinamumas, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

25

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors versijoje italų kalba vartojamas žodžių junginys „e in ogni caso“, kuris, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, apima žodžius, kuriais pradedama tam tikra „baigiamoji nuostata“, kuria remiantis vien to, kad komercinė veikla gali iškreipti vartotojo ekonominį elgesį, pakanka tokią veiklą laikyti klaidinančia, minėto 6 straipsnio 1 dalies versijose ispanų, anglų ir prancūzų kalbomis vartojami žodžių junginiai „y en calquiera de estos casos“, „and in either case“ ir „et dans un cas comme dans l’autre“. Atsižvelgiant į tai, kad aiškiai nurodyti du atvejai, susiję su atitinkamos komercinės veiklos klaidinančiu pobūdžiu, iš šių trijų kalbinių versijų matyti, kad komercinė veikla taip pat turi skatinti vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

26

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar dėl to įgyti pirmenybę, palyginti su kitomis kalbinėmis versijomis. Iš tiesų toks požiūris būtų nesuderinamas su vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimu. Esant įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą struktūrą ir tikslą (žr. 1998 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Institute of the Motor Industry, C-149/97, Rink. p. I-7053, 16 punktą ir 2010 m. kovo 25 d. Sprendimo Helmut Müller, C-451/08, Rink. p. I-2673, 38 punktą).

27

Pirma, dėl Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalies bendros struktūros reikia priminti, kad „klaidinanti komercinė veikla“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnį, sudaro aiškią nesąžiningos komercinės veiklos, draudžiamos pagal šios direktyvos 5 straipsnį, kategoriją (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo VTB‑VAB ir Galatea, C-261/07 ir C-299/07, Rink. p. I-2949, 55 punktą ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo CHS Tour Services, C‑435/11, 37 punktą).

28

Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalį komercinė veikla yra nesąžininga, jeigu prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipia arba gali iš esmės iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu (minėtų sprendimų VTB‑VAB ir Galatea 54 punktas ir CHS Tour Services 36 punktas).

29

Pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio e punktą pasakymas „iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ reiškia naudojant komercinę veiklą pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Darytina išvada, kad tam, jog veikla būtų nesąžininga, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 5 straipsnį, ja turi būti galima paskatinti vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

30

Kadangi Direktyvos 2005/29 6 straipsnyje nurodyta klaidinanti komercinė veikla sudaro konkrečią minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nurodytos nesąžiningos komercinės veiklos kategoriją, ji turi būtinai atitikti visus tokio nesąžiningo pobūdžio sudėtinius elementus, todėl ir elementą, susijusį su tokios veiklos galimybe iš esmės iškreipti vartotojo ekonominį elgesį ir jį paskatinti priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

31

Antra, dėl Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalimi siekiamo tikslo reikia konstatuoti, kad ši direktyva grindžiama SESV 169 straipsniu ir jos tikslas – pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį suderinant valstybių narių nuostatas dėl nesąžiningos komercinės veiklos, kenkiančios vartotojų ekonominiams interesams. Direktyvos 2005/29 7 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ji skirta komercinei veiklai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų. Šios direktyvos 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą. Iš minėtos direktyvos 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad yra du dažniausi komercinės veiklos tipai, būtent klaidinanti komercinė veikla ir agresyvi komercinė veikla, kuriais pateisintas konkrečių taisyklių siekiant kovoti su tokia veikla priėmimas. Pagal tos pačios direktyvos 14 konstatuojamąją dalį ja siekiama, kad „klaidinančios komercinės veiklos“ sąvoka apimtų tokią veiklą, kai klaidinamam vartotojui, trukdoma priimti informacija paremtą ir todėl efektyvų sprendimą.

32

Iš to išplaukia, kad, siekiant užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, Direktyva 2005/29 nustatomas bendras nesąžiningos komercinės veiklos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimas.

33

Darytina išvada, kad siekiant komercinę veiklą laikyti „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, ja, be kita ko, turi būti galima skatinti vartotoją priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.

34

Be to, tokį aiškinimą patvirtina Teisingumo Teismo praktika. Iš 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič (C‑453/10) 47 punkto ir minėto Sprendimo CHS Tour Services 42 punkto matyti, kad komercinė veikla laikoma klaidinančia, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, jeigu informacija yra klaidinanti ir ja vartotojas gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis nebūtų priėmęs, jei nebūtų tokios veiklos.

35

Be to, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti visą reikalingą informaciją, kad jis galėtų išspręsti nagrinėjamą bylą, reikia nustatyti sąvokos „sprendimas dėl sandorio“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2005/29 2 straipsnio k punktą, apimtį. Iš tiesų, kadangi pagrindinėje byloje komercinė veikla susijusi su informacija dėl galimybės įsigyti produktą už patrauklią kainą tam tikru laikotarpiu, reikia nustatyti, ar galimo produkto pirkimo parengiamieji veiksmai, kaip antai vartotojo vykimas į parduotuvę arba užėjimas į ją, gali būti laikomi sprendimais dėl sandorio, kaip jie suprantami pagal minėtą direktyvą.

36

Iš pačios Direktyvos 2005/29 2 straipsnio k punkto formuluotės matyti, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apibrėžta plačiai. Iš tiesų pagal tą pačią nuostatą sprendimas dėl sandorio yra „bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų“. Taigi ši sąvoka apima ne tik sprendimą įsigyti produktą ar jo neįsigyti, bet ir su šiuo sprendimu tiesiogiai susijusį sprendimą, visų pirma sprendimą užeiti į parduotuvę.

37

Tokį aiškinimą taip pat patvirtina šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, nes remiantis šia nuostata minėta direktyva taikoma nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu prieš sudarant, sudarant ir sudarius komercinį sandorį dėl produkto.

38

Todėl į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/29 6 straipsnio 1 dalį, kai, pirma, šioje veikloje yra apgaulingos informacijos arba ji gali suklaidinti vidutinį vartotoją ir, antra, ja vartotojas gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šios direktyvos 2 straipsnio k punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apima bet kurį sprendimą, tiesiogiai susijusį su sprendimu įsigyti produktą ar jo neįsigyti.

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

Komercinė veikla turi būti laikoma „klaidinančia“, kaip tai suprantama pagal 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) 6 straipsnio 1 dalį, kai, pirma, šioje veikloje yra apgaulingos informacijos arba ji gali suklaidinti vidutinį vartotoją ir, antra, ja vartotojas gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Šios direktyvos 2 straipsnio k punktas turi būti aiškinamas taip, kad sąvoka „sprendimas dėl sandorio“ apima bet kurį sprendimą, tiesiogiai susijusį su sprendimu įsigyti produktą ar jo neįsigyti.