EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62012CJ0049

2013 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas.
The Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs prieš Sunico ApS ir kt.
Østre Landsret prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 – 1 straipsnio 1 dalis – Taikymo sritis – Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ – Valdžios institucijos pareikštas ieškinys – Žala, padaryta dėl trečiojo asmens, kuris neapmokestinamas PVM, sukčiavimo mokesčių srityje.
Byla C-49/12.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2013:545

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 12 d. ( *1 )

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose — Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas bei vykdymas — Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 — 1 straipsnio 1 dalis — Taikymo sritis — Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ — Valdžios institucijos pareikštas ieškinys — Žala, padaryta dėl trečiojo asmens, kuris neapmokestinamas PVM, sukčiavimo mokesčių srityje“

Byloje C‑49/12

dėl Østre Landsret (Danija) 2012 m. sausio 25 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. sausio 31 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

The Commissioners for Her Majesty’s Revenue & Customs

prieš

Sunico ApS,

M & B Holding ApS,

Sunil Kumar Harwani

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas M. Ilešič, teisėjai E. Jarašiūnas, A. Ó Caoimh, C. Toader (pranešėja) ir C. G. Fernlund,

generalinė advokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 21 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Sunico ApS, M & B Holding ApS ir Sunil Kumar Harwani, atstovaujamų advokat O. Spiermann,

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos L. Christie ir S. Ossowski bei S. Lee, padedamų baristerio A. Henshaw,

Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos D. Klingele,

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir C. Barslev,

susipažinęs su 2013 m. balandžio 11 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 1 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Commissioners for Her Majesty's Revenue and Customs (Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės mokesčių ir muitų institucija) ir Sunico ApS, M & B Holding ApS bei S. K. Harwani (toliau kartu – Sunico) dėl procedūros dėl arešto, kuris Commissioners prašymu buvo uždėtas Danijos teritorijoje esančiam Sunico turtui, teisėtumo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamentas Nr. 44/2001

3

Reglamento Nr. 44/2001 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(6)

Siekiant įgyvendinti laisvą civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimą, reikia numatyti, kad jurisdikciją ir teismo sprendimų pripažinimą bei vykdymą reguliuojančias taisykles reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas.

(7)

Būtina, kad šio reglamento taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus aiškiai nustatytas bylas.“

4

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje jo ratione materiae taikymo sritis apibrėžiama taip:

„Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba administracinėms byloms.“

EB ir Danijos susitarimas

5

2005 m. spalio 19 d. Briuselyje pasirašytu Europos bendrijos ir Danijos Karalystės susitarimu dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (OL L 299, 2005, p. 62, toliau – EB ir Danijos susitarimas), kuris Europos Sąjungos vardu buvo patvirtintas 2006 m. balandžio 27 d. Tarybos sprendimu 2006/325/EB (OL L 120, p. 22), siekiama Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas ir jo įgyvendinimo priemones taikyti Europos Sąjungos ir Danijos Karalystės santykiams. Pagal EB ir Danijos susitarimo 12 straipsnio 2 dalį jis įsigaliojo 2007 m. liepos 1 d. (OL L 94, 2007, p. 70).

6

Šio susitarimo preambulėje nurodyta:

„<...>

manydamos, kad Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismas turėtų turėti jurisdikciją tomis pačiomis sąlygomis priimti preliminarius nutarimus Danijos teismo arba specializuotojo teismo iškeltais šio Susitarimo galiojimo ir išaiškinimo klausimais ir kad dėl to Danijos teismai ir specializuotieji teismai tomis pačiomis sąlygomis kaip kitų valstybių narių teismai turėtų prašyti priimti preliminarius nutarimus dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir jo įgyvendinimo priemonių išaiškinimo

<...>“

7

Remiantis minėto susitarimo 2 straipsnio „Jurisdikcija ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas“ 1 dalimi:

„Reglamento Nr. 44/2001, kuris pridedamas prie šio Susitarimo ir yra neatsiejama jo dalis, nuostatos kartu su jo įgyvendinimo priemonėmis, priimtomis pagal to reglamento 74 straipsnio 2 dalį ir – kalbant apie įgyvendinimo priemones, priimtas įsigaliojus šiam Susitarimui, – Danijos Karalystės įgyvendintomis, kaip nurodyta šio Susitarimo 4 straipsnyje, bei priemonėmis, priimtomis pagal to reglamento 74 straipsnio 1 dalį, yra pagal tarptautinę teisę taikomos [Europos] Sąjungos ir Danijos Karalystės santykiams.“

8

To paties susitarimo 6 straipsnio Europos Sąjungos „Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti šį susitarimą“ 1 ir 6 dalyse numatyta:

„1.   Danijos teisme nagrinėjamoje byloje iškilus klausimui dėl šio Susitarimo galiojimo arba aiškinimo, tas teismas prašo Teisingumo Teismą dėl jo priimti nutarimą, kada tokiomis pačiomis sąlygomis kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismas turėtų taip daryti dėl Reglamento Nr. 44/2001 ir šio Susitarimo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų jo įgyvendinimo priemonių.

<...>

6.   Jei [EB] sutarties nuostatos dėl Teisingumo Teismo nutarimų yra iš dalies keičiamos taip, kad turi padarinių nutarimams dėl Reglamento Nr. 44/2001, Danijos Karalystė gali Komisijai pranešti apie savo sprendimą netaikyti tų pakeitimų šiam Susitarimui. Pranešama tuo metu, kai tie pakeitimai įsigalioja, arba per 60 dienų nuo įsigaliojimo.

Tokiu atveju šis Susitarimas laikomas nutrauktu. Nutraukimas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo pranešimo dienos.“

Danijos teisė

9

Civilinio proceso kodekso (retsplejeloven) 634 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Per savaitę po arešto kreditorius turi iškelti bylą, susijusią su reikalavimu, pagal kurį buvo įvykdytas areštas, nebent skolininkas atsisako bet kokio ginčijimo per arešto procedūrą ar po jos. Šioje byloje kreditorius taip pat turi pateikti konkretų reikalavimą patvirtinti areštą.“

10

Šio kodekso 634 straipsnio 5 dalyje numatyta:

„Jeigu byla, susijusi su atitinkamu reikalavimu, yra nagrinėjama užsienio teisme, kurio sprendimas privalomas Danijoje, sprendimo dėl ieškinio, pateikto pagal 1 dalį, priėmimas turi būti atidėtas, kol užsienio byloje bus priimtas teisinę galią turintis sprendimas. Tačiau teismas nedelsdamas gali nuspręsti dėl klausimų, susijusių su nutarties dėl arešto patvirtinimu.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11

Dėl tariamo „karuselinio“ sukčiavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) srityje, kuris leido išvengti šio pardavimo mokesčio ir kuriuo buvo padaryta žala Jungtinės Karalystės iždui, Commissioners iškėlė bylas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Danijoje.

12

Pirma, kalbant apie Jungtinėje Karalystėje iškeltą bylą, pažymėtina, kad 2010 m. gegužės 17 d.Commissioners pareiškė ieškinį High Court of Justice (England & Wales) Chancery Division (Jungtinė Karalystė) keliems Danijoje įsteigtiems ar gyvenantiems juridiniams ir fiziniams asmenims, įskaitant Sunico.

13

Šiame teisme buvo nesutariama dėl klausimo, ar ieškinyje dėl žalos atlyginimo („claim for damages“) Commissioners gali reikalauti iš nerezidentų, kaip antai Sunico, atlyginti žalą, kurią sudaro PVM, nesumokėtas šiuo mokesčiu Jungtinėje Karalystėje apmokestinto asmens, remiantis tuo, kad šie nerezidentai dalyvavo sudarant „sukčiavimo susitarimą“ („tortious conspiracy to defraud“), kaip tai suprantama pagal Anglijos teisę. Konkrečiai kalbant, Commissioners tvirtino, kad minėti nerezidentai Jungtinės Karalystės teritorijoje vykdė „karuselinį“ sukčiavimą PVM srityje. Commissioners taip pat teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog šie nerezidentai nebuvo apmokestinti PVM, jie iš tikrųjų galėjo pasinaudoti sumomis, gaunamomis pagal šį mokesčių vengimo mechanizmą.

14

Jungtinėje Karalystėje PVM apmokestintas asmuo, dalyvavęs vykdant šį „karuselinį“ sukčiavimą PVM srityje, nėra nei High Court of Justice nagrinėjamos bylos, nei pagrindinės bylos šalis.

15

Kadangi šie nerezidentai nėra atsakingi pagal Jungtinės Karalystės PVM teisės aktus, Commissionners savo ieškinį High Court of Justice grindė šios valstybės narės teisės aktų nuostatomis, susijusiomis su deliktine atsakomybe („tort“), taikoma esant susitarimui dėl neteisėtų priemonių („unlawful means conspiracy“).

16

Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo dieną ieškinys High Court of Justice vis dar nebuvo išnagrinėtas.

17

Prieš pareiškiant šį ieškinį Commissioners prašymu Danijos mokesčių institucijos pagal 2003 m. spalio 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1798/2003 dėl administracinio bendradarbiavimo pridėtinės vertės mokesčio srityje, panaikinantį Reglamentą (EEB) Nr. 218/92 (OL L 264, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 392), perdavė šiai institucijai informaciją apie nerezidentus, kuriems vėliau buvo iškelta byla High Court of Justice.

18

Antra, Commissioners taip pat iškėlė bylą Danijoje.

19

Remdamasis Commissioners ieškiniu, 2010 m. gegužės 18 d.fogedret i København (Vykdomuosius raštus išduodantis teismas (Kopenhaga, Danija)) areštavo Sunico priklausantį Danijos teritorijoje esantį turtą tam, kad būtų užtikrintas Commissioners reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

20

Sunico dėl šių nutarčių dėl arešto padavė apeliacinį skundą, kurį Østre Landsret (Danija) atmetė 2010 m. liepos 2 d.

21

Atskiru reikalavimu, kurį Københavns byret (Kopenhagos (Danija) apylinkės teismas) gavo 2010 m. gegužės 25 d., Commissioners pagal Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 1 dalį paprašė šio teismo patvirtinti areštą, kurį uždėjo fogedret i København, ir priteisti 40391100,01 svarų sterlingų (GBP) sumą, atitinkančią nesumokėtą PVM.

22

Sunico prašė, pirma, Commissioners reikalavimą dėl mokėjimo atmesti kaip nepriimtiną arba bent jau kaip nepagrįstą ir, antra, kiek tai susiję su ieškinio dalimi dėl arešto, panaikinti šias apsaugos priemones.

23

2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Københavns byret perdavė bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė atskirai nagrinėti klausimą, ar pagal Civilinio proceso kodekso 634 straipsnio 5 dalį reikia sustabdyti jo nagrinėjamą bylą, kol bylą išnagrinės High Court of Justice.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, klausia, ar ieškinys, kaip 2010 m. gegužės 17 d. pareikštasis Jungtinės Karalystės teismams, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, todėl šių teismų priimtas sprendimas pagal šį reglamentą ir EB bei Danijos susitarimą gali būti pripažintas ir vykdomas Danijoje.

26

Šiomis aplinkybėmis Østre Landsret nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į šio reglamento taikymo sritį patenka byla, kurioje vienos valstybės narės institucijos reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškia įmonėms ir fiziniams asmenims, atitinkamai įsteigtoms ir gyvenantiems kitoje valstybėje narėje, ir teigia, kad buvo sudarytas sukčiavimo susitarimas (kaip tai suprantama pagal pirmosios valstybės narės nacionalinę teisę), kuris pasireiškė pirmajai valstybei narei mokėtino PVM nemokėjimu?“

Dėl prejudicinio klausimo

27

Iš pradžių reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

28

Kaip Komisija patvirtino per posėdį Teisingumo Teisme, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kuria buvo panaikintas EB 68 straipsnis, Danijos Karalystė nepasinaudojo EB ir Danijos susitarimo 6 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe apie savo sprendimą netaikyti šio EB sutarties pakeitimo pranešti Komisijai per 60 dienų nuo jo įsigaliojimo. Tai reiškia, kad panaikinus EB 68 straipsnį galimybės pateikti prejudicinius klausimus, susijusius su teisminiu bendradarbiavimu civilinėse bylose, išplėtimas taip, kad tai būtų taikoma ir teismams, kurių sprendimai gali būti apskųsti, taip pat galioja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

29

Savo klausimu minėtas teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti ieškinį, kuriame vienos valstybės narės valdžios institucija pareiškia reikalavimą kitoje valstybėje narėje atitinkamai gyvenantiems ar įsteigtiems fiziniams ir juridiniams asmenims dėl žalos, padarytos sukčiavimo susitarimu dėl PVM, mokėtino pirmojoje valstybėje narėje, atlyginimo.

30

Sunico, kuri pageidauja, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toliau nagrinėtų bylą, teigia, jog Jungtinės Karalystės teismų priimtas sprendimas dėl jai pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo negali būti privalomas Danijoje. Toks sprendimas negalėtų būti vykdytinas Danijoje pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes Commissioners reikalavimas atlyginti žalą pagrįstas tuo, kad Jungtinėje Karalystėje PVM apmokestintas trečiasis asmuo nesumokėjo šio mokesčio, todėl šiam reikalavimui taikomi Jungtinės Karalystės teisės aktai dėl PVM. Taigi, Sunico manymu, tokiam ieškiniui šis reglamentas netaikomas, nes ieškiniai dėl mokesčių aiškiai nepatenka į jo taikymo sritį.

31

Commissioners, kuri prašė sustabdyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo dar neišnagrinėtą bylą, teigia, kad Jungtinės Karalystės teismų priimtas sprendimas dėl Sunico pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo yra vykdytinas Danijoje pagal Reglamentą Nr. 44/2001 ir EB bei Danijos susitarimą.

32

Visų pirma svarbu priminti, kad esant santykiams tarp valstybių narių Reglamentas Nr. 44/2001 nuo šiol pakeičia 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, p. 32, toliau – Briuselio konvencija), todėl Teisingumo Teismo pateiktas šios konvencijos išaiškinimas taip pat taikomas ir šiam reglamentui, kai pastarojo nuostatas ir Briuselio konvencijos nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr., be kita ko, 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Sapir ir kt., C‑645/11, 31 punktą). Be to, iš Reglamento Nr. 44/2001 19 konstatuojamosios dalies matyti, kad aiškinant Briuselio konvenciją ir minėtą reglamentą reikia užtikrinti tęstinumą.

33

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritis, kaip ir Briuselio konvencijos taikymo sritis, apribota sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“. Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad šią taikymo sritį iš esmės nulemia aplinkybės, kurios apibūdina teisinių santykių tarp ginčo šalių pobūdį ar šio ginčo dalyką (žr., be kita ko, 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Realchemie Nederland, C-406/09, Rink. p. I-9773, 39 punktą ir minėto Sprendimo Sapir ir kt. 32 punktą).

34

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp valdžios institucijos ir privatinės teisės subjekto gali patekti į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, taip nėra tais atvejais, kai valdžios institucija naudojasi viešosios valdžios įgaliojimais (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Sapir ir kt. 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35

Siekiant nustatyti, ar ginčas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, reikia išnagrinėti ieškinio, Commissioners pareikšto Jungtinės Karalystės High Court of Justice, pagrindą ir jam taikomas sąlygas (pagal analogiją žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Baten, C-271/00, Rink. p. I-10489, 31 punktą ir 2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Préservatrice foncière TIARD, C-266/01, Rink. p. I-4867, 23 punktą).

36

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad High Court of Justice nagrinėjamo reikalavimo faktinis pagrindas yra tariamas Sunico ir kitų nerezidentų, kuriems tame teisme iškelta byla, sukčiavimas, nes jie kaltinami tuo, kad Jungtinėje Karalystėje dalyvavo prekių pardavimo operacijų grandinėje, kuria buvo siekiama sukurti „karuselinį“ PVM vengimo mechanizmą, leidžiantį išvengti šio pardavimo mokesčio, kurį turi mokėti šios valstybės narės mokesčių mokėtojas, ir tuo, kad taip iš tikrųjų pasinaudojo sumomis, gautomis pagal šį mokesčių vengimo mechanizmą.

37

Kalbant apie Commissioners reikalavimo teisinį pagrindą, pažymėtina, kad Commissioners ieškinys Sunico grindžiamas ne Jungtinės Karalystės teisės aktais, susijusiais su PVM, bet tariamu Sunico dalyvavimu sudarant sukčiavimo susitarimą, kuris patenka į šios valstybės narės teisės, susijusios su deliktine atsakomybe, taikymo sritį.

38

Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Sunico ir kiti nerezidentai, kuriems iškelta byla High Court of Justice, nėra PVM mokėtojai Jungtinėje Karalystėje, todėl pagal šios valstybės narės teisės aktus jie neturi mokėti šio mokesčio.

39

Kaip dėl šio teisinio santykio nurodė Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė, Commissioners neįgyvendina jokių išskirtinių įgaliojimų, palyginti su privatinės teisės subjektų santykiams taikomomis normomis. Konkrečiai kalbant, kaip savo išvados 44 punkte pabrėžė generalinė advokatė, Commissioners, kitaip nei vykdydama viešosios valdžios įgaliojimus, negali pati išduoti vykdomojo rašto, kuris leistų jai išieškoti savo skolą, bet norėdama tai padaryti šios bylos aplinkybėmis privalo imtis įprastų teisinių priemonių.

40

Darytina išvada, kad Commissioners ir Sunico teisinis santykis nėra grindžiamas viešąja teise, šiuo atveju mokesčių teise, kai galima remtis viešosios valdžios įgaliojimais.

41

Žinoma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Commissioners reikalaujamos žalos dydis atitinka pardavimo PVM, kurį turi mokėti šiuo mokesčiu Jungtinėje Karalystėje apmokestintas asmuo. Vis dėlto to, kad Sunico deliktinės atsakomybės Commissioners atžvilgiu apimtis ir mokestinio reikalavimo, kurį Commissioners turi mokesčių mokėtojui, suma sutampa, negalima laikyti įrodymu, jog Commissioners ieškinys High Court of Justice reiškia šios institucijos naudojimąsi viešosios valdžios įgaliojimais Sunico atžvilgiu, nes neginčijama, kad Commissioners ir Sunico teisinį santykį reglamentuoja ne Jungtinės Karalystės teisės aktai, susiję su PVM, bet šios valstybės narės teisės aktai, susiję su deliktine atsakomybe.

42

Galiausiai, kalbant apie tai, ar informacijos prašymas, kurį Commissioners, prieš kreipdamasi į High Court of Justice, nusiuntė Danijos institucijoms pagal Reglamentą Nr. 1798/2003, turi įtakos Commissioners ir Sunico teisinių santykių pobūdžiui, reikia pažymėti, jog remiantis Teisingumo Teismo turimais bylos dokumentais negalima daryti išvados, kad High Court of Justice nagrinėjamoje byloje Commissioners pasinaudojo įrodymais, gautais vykdant jos viešosios valdžios įgaliojimus.

43

Kaip savo išvados 45 punkte pabrėžė generalinė advokatė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar taip nebuvo, ir prireikus – ar Commissioners, kuri ėmėsi veiksmų prieš Sunico ir kitus nerezidentus, kuriems iškelta byla High Court of Justice, situacija buvo tokia pati kaip privatinės teisės subjekto.

44

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti ieškinį, kuriame vienos valstybės narės valdžios institucija pareiškia reikalavimą kitoje valstybėje narėje atitinkamai gyvenantiems ar įsteigtiems fiziniams ir juridiniams asmenims dėl žalos, padarytos sukčiavimo susitarimu dėl PVM, mokėtino pirmojoje valstybėje narėje, atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

 

Sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“, kaip ji suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti ieškinį, kuriame vienos valstybės narės valdžios institucija pareiškia reikalavimą kitoje valstybėje narėje atitinkamai gyvenantiems ar įsteigtiems fiziniams ir juridiniams asmenims dėl žalos, padarytos sukčiavimo susitarimu dėl pridėtinės vertės mokesčio, mokėtino pirmojoje valstybėje narėje, atlyginimo.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: danų.

Top