1. 

Ar gali būti nustatyta, kad su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas yra visiškai negalimas dėl pareigos užtikrinti teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kurią turi tokios pagalbos gavėjas, ir, jeigu taip, kokiomis aplinkybėmis ir kiek laiko?

2. 

Tai iš esmės yra pagrindinis svarstytinas klausimas priimant sprendimą dėl šio ieškinio, kurį Europos Komisija iškėlė Vokietijos Federacinei Respublikai dėl šios tariamo nesugebėjimo susigrąžinti Biria Group suteiktos nesuderinamos pagalbos.

3.

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 ( 2 ) 14 straipsnyje „Pagalbos išieškojimas“ įtvirtinta:

„1.   Jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo <...> Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [ES] teisės principui.

<…>

3.   Nepažeidžiant nei vienos [vieno] Europos [Sąjungos] Teisingumo Teismo nurodymo pagal [SESV 278] straipsnį, pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti Komisijos sprendimą. Šiuo tikslu, kai bylą svarsto nacionaliniai teismai, suinteresuotosios valstybės narės, nepažeisdamos [Sąjungos] teisės, imasi visų priemonių, kurios numatytos jų atitinkamuose teisiniuose aktuose, įskaitant laikinąsias priemones.“

4.

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 23 straipsnio 1 dalį:

„1. Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nevykdo sąlyginių arba jai nepalankių sprendimų ypač 14 straipsnyje nustatytais atvejais, Komisija spręsti klausimą gali tiesiogiai perduoti <...> Teisingumo Teismui pagal [SESV 108 straipsnio 2 dalį].“

5.

2001 m. Bike Systems GmbH & Co (toliau – Bike Systems) iš gbb‑Beteiligungs AG (toliau – gbb) gavo finansavimą akcijomis be balsavimo teisės. Apie tokį dalyvavimą Komisijai nepranešta pagal ES valstybės pagalbos taisykles.

6.

Bike Systems vėliau buvo perimta, pirmiausia MB System GmbH & Co KG (toliau – MB System), o vėliau MB Immobilien Verwaltungs GmbH (toliau – MB Immobilien). Visos šios įmonės yra Biria Group narės. Bike Systems ir MB System gamino dviračius iki 2005 m., kai gamyba buvo nutraukta, šį vienintelį įmonės objektą pakeitus į nekilnojamojo turto valdymą.

7.

Tuo metu, kai buvo suteikta pagalba, gbb buvo visiškai Vokietijos valstybiniam plėtros bankui Kreditanstalt für Wiederaufbau (toliau – KfW) priklausanti dukterinė bendrovė. 2003 m. gbb nutraukė savo veiklą ir visas jos turtas buvo perleistas Technologie-Beteiligungsgesellschaft mbH (toliau – tbg), kuri taip pat yra visiškai KfW priklausanti dukterinė bendrovė.

8.

Atlikus oficialų tyrimą dėl trijų tariamų valstybės pagalbos priemonių, Komisijos sprendimu 2007/492/EB ( 3 ) (toliau – pirmasis Komisijos sprendimas) nustatyta, kad Bike Systems 2001 m. suteikta valstybės pagalba yra neteisėta. MB System ir MB Immobilien vėliau užginčijo Sprendimą 2007/492 Bendrajame Teisme. 2010 m. kovo 3 d. sprendimu Bendrasis Teismas panaikino sprendimą dėl to, kad jis nebuvo pakankamai motyvuotas ( 4 ). 2010 m. gruodžio 14 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/471/ES (toliau – nagrinėjamas Komisijos sprendimas), išsamiau pagrindė savo išvadą, kad suteikta pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, ir nurodė ją išieškoti ( 5 ). Šį sprendimą MB System taip pat užginčijo Bendrajame Teisme. Šis teismas pirmiausia atmetė MB System prašymą dėl laikinųjų priemonių, ( 6 ) o vėliau 2013 m. liepos 3 d. sprendimu nagrinėjamą Komisijos sprendimą paliko galioti ( 7 ).

9.

Vokietijos Federacinė Respublika turėjo įgyvendinti nagrinėjamą Komisijos sprendimą per keturis mėnesius nuo jo paskelbimo ( 8 ). Tuo tikslu tbg, veikdama Vokietijos Federacinės Respublikos vardu, 2007 m. vasario 16 d.MB System pareiškė privatinės teisės ieškinį, kuriuo buvo siekiama, kad būtų įgyvendintas pirmasis Komisijos sprendimas. MB System atsisakius sumokėti, 2008 m. balandžio 10 d.tbg pareiškė ieškinį Landgericht Mühlhausen (Miulhauzeno regioninis teismas) dėl tos pagalbos išieškojimo (toliau – nacionalinis procesas dėl pagalbos išieškojimo). Šis ieškinys pagrįstas pirmuoju Komisijos sprendimu ir SESV sutarties 108 straipsnio 3 dalies pažeidimu dėl nepranešimo apie susijusią pagalbą. Pagal Vokietijos civilinio kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch, toliau – BGB) 134 straipsnį ir nusistovėjusią Vokietijos teismų praktiką sutartis, sudaryta pažeidžiant SESV 108 straipsnį, yra negaliojanti. Todėl, siekdama užtikrinti pagalbos išieškojimą, tbg galėjo pasikliauti vien tuo, kad buvo pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis. Vadinasi, pirmojo Komisijos sprendimo panaikinimas nedarė tiesioginio poveikio ieškinio nagrinėjimui Landgericht Mühlhausen. Privatinės teisės ieškinys toliau nagrinėjamas, nepaisant to, ar priimtas galutinis Komisijos sprendimas arba galutinė nutartis.

10.

Vykstant nacionaliniam procesui dėl pagalbos išieškojimo buvo priimti įvairūs preliminarūs sprendimai ir nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 2008 m. lapkričio 26 d.Landgericht Mühlhausen priėmė laikinai galiojantį sprendimą MB System atžvilgiu jai pačiai nedalyvaujant. Tačiau 2008 m. gruodžio 19 d.MB System apskundė šį teismo sprendimą. MB System užtikrinus mokėjimo įvykdymą banko garantijos forma, 2009 m. sausio 9 d. nutartimi Landgericht Mühlhausen nutraukė MB System turto areštą. 2009 m. kovą, atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu Bendrajame Teisme buvo nagrinėjama byla, nacionalinis teismas taip pat sustabdė nacionalinį procesą dėl pagalbos išieškojimo. Tbg toliau skundė šį sprendimą, visų pirma Oberlandesgericht Jena (Jenos aukštesnysis žemės teismas), o vėliau ir Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas). Kadangi tuo metu Bendrajame Teisme buvo užbaigta nagrinėti byla dėl Sprendimo 2007/492, 2010 m. rugsėjo 16 d. ( 9 )Bundesgerichtshof nustatė, kad šiam teismui pateiktas skundas netenka prasmės ir kad galima atnaujinti pagrindinės bylos nagrinėjimą.

11.

2011 m. kovą Amtsgericht Nordhausen (Nordhauzeno apylinkės teismas) buvo pateiktas pareiškimas dėl priverstinio MB System turto arešto įregistruojant priverstinę hipoteką žemės registre. Paskelbus apie hipotekos įregistravimą, tbg2011 m. liepos 21 d. padavė prašymą dėl priverstinio MB System turto pardavimo. Tuo tikslu Amtsgericht Nordhausen nurodė parengti eksperto ataskaitą apie turto rinkos vertę. Tačiau 2011 m. rugsėjo 8 d.MB System pateikė priešieškinį dėl priverstinio jos turto pardavimo. Ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl MB System padavė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Jena. Šis apeliacinis skundas atsiimtas 2012 m. gegužę.

12.

2011 m. kovo 30 d. nacionalinis procesas Landgericht Mühlhausen dėl pagalbos išieškojimo buvo antrą kartą sustabdytas. Šį sprendimą tbg apeliacine tvarka nesėkmingai apskundė Oberlandesgericht Jena. Galiausiai tbg buvo leista paduoti skundą Bundesgerichtshof, o jis 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartimi sprendimą dėl sustabdymo panaikino ( 10 ).

13.

MB System turtas turėjo būti parduotas viešame aukcione 2013 m. balandžio 10 d., bet nebuvo pateikta nė vieno pasiūlymo.

14.

Šiuo 2012 m. lapkričio 20 d. ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

15.

Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo:

16.

Vokietijos vyriausybės ir Komisijos paaiškinimai buvo išklausyti 2013 m. gruodžio 4 d. įvykusiame posėdyje.

17.

Savo ilguose rašytiniuose pareiškimuose ir posėdyje abi šalys pateikė keletą argumentų, pagrindžiančių jų reikalavimus. Išsamiau pateiksiu tuos argumentus nagrinėdamas jų pagrįstumą.

18.

Šiame etape pakanka pasakyti, kad Komisija kritikuoja Vokietijos vyriausybę dėl to, jog ši per nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatytą terminą neužtikrino, kad Biria Group suteikta nesuderinama pagalba būtų sugrąžinta. Vokietijos vyriausybė savo ruožtu neigia tariamus pažeidimus ir teigia, jog per nustatytą terminą nagrinėjamas Komisijos sprendimas buvo įvykdytas. Papildomas vyriausybės pateikiamas argumentas yra tas, jog bet koks atidėliojimas siekiant faktinio pagalbos sugrąžinimo buvo susijęs su tuo, kad buvo visiškai neįmanoma įvykdyti nagrinėjamo Komisijos sprendimo.

19.

Atsižvelgiant į tai svarbu pažymėti, jog šalys sutaria, kad: i) pagalbos gavėjas nesugrąžino nesuderinamos pagalbos iki nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatyto termino pabaigos; ii) pagalba nebuvo sugrąžinta iki 2013 m. gruodžio 4 d., kai vyko posėdis šioje byloje; iii) sugrąžintina pagalbos suma yra 651007 EUR ir palūkanos.

20.

Manau, kad priimdamas sprendimą šioje byloje Teisingumo Teismas turės pareikšti savo nuomonę dėl kelių teisinių klausimų, susijusių su valstybių narių pareigos laikytis Komisijos sprendimų, kuriais nurodoma sugrąžinti nesuderinamą pagalbą, reikšme ir pasekmėmis.

21.

Pirmiausia, mano nuomone, reikia išnagrinėti, kokia yra šios bylos apimtis. Rašytinėse ir žodinėse pastabose bylos šalys išsamiai aptaria tai, ar Vokietijos valdžios institucijos galėjo, o galbūt turėjo pasinaudoti savo administraciniais įgaliojimais siekdamos išieškoti Biria Group neteisėtai suteiktą pagalbą.

22.

Iš esmės Vokietijos vyriausybė bando įrodyti, kad Vokietijos teisinėje sistemoje pagalbos suteikimo forma lemia pagalbos išieškojimo procedūrą (actus contrarius teorija). Todėl pagal privatinės teisės sutartis suteikta pagalba (pavyzdžiui, Biria Group suteikta pagalba) gali būti išieškota taikant tik privatinės teisės procesą. Ir atvirkščiai, pagalba negali būti išieškota taikant administracinę procedūrą, nes pagal Vokietijos teisę nėra konkretaus teisinio pagrindo, leidžiančio valstybinėms institucijoms išieškoti nesuderinamą pagalbą pasitelkiant administracinį aktą.

23.

Nors šiuo požiūriu Komisija formaliai nenurodo konkretaus pagrindo, ji ginčija Vokietijos vyriausybės argumentą. Komisija tvirtina, kad kadangi SESV 108 ir 288 straipsnis ir Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnis turi tiesioginį poveikį, Vokietijos valdžios institucijos šiuo tikslu turi pakankamą teisinį pagrindą. Komisijos nuomone, tokį požiūrį pagrindžia du sprendimai, kuriuos pateikė atitinkamai Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandeburg (Berlyno‑Brandenburgo vyriausiasis administracinis teismas) ( 11 ) ir Verwaltungsgericht Trier (Tryro administracinis teismas) ( 12 ).

24.

Kalbant apie šiuos argumentus reikia trumpai paaiškinti procedūrų, pradėtų pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ir SESV 258 straipsnį, skirtumus.

25.

SESV 108 straipsnio 2 dalyje aiškiai teigiama, kad joje nustatyta procedūra nukrypsta nuo SESV 258 ir 259 straipsnių nuostatų. Iš tiesų, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, dabar taikomoje SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra yra ne kas kita, o ieškinio dėl pripažinimo, jog neįvykdyti įsipareigojimai pagal Sutartį, variantas, kuris konkrečiai pritaikytas konkrečioms problemoms, kurias valstybės pagalba kelia konkurencijai bendrojoje rinkoje, spręsti ( 13 ).

26.

Svarbu tai, kad procedūros ikiteisminio etapo, kuris yra būtinas įprastinėje procedūroje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nereikalaujama, kai pareiškiamas ieškinys pagal SESV sutarties 108 straipsnio 2 dalį. Pagal šią nuostatą ieškinio pareiškimas Teisingumo Teismui yra greitesnis ir paprastesnis ( 14 ). Taip yra dėl to, kad formalus pasikeitimas nuomonėmis su valstybe nare ir (tam tikrais atvejais) kitomis suinteresuotosiomis šalimis jau įvyko pagal administracinę procedūrą, per kurią buvo priimtas atitinkamas Komisijos sprendimas ( 15 ).

27.

Todėl Teisingumo Teismas paaiškino, kad dėl ypatingo tokios procedūros pobūdžio valstybės narės, kuriai pareikštas ieškinys pagal dabar taikomą SESV 108 straipsnio 2 dalį, elgesys turi būti vertinamas atsižvelgiant tik į atitinkamu Komisijos sprendimu tai valstybei narei numatytas pareigas ( 16 ).

28.

Dėl šių priežasčių laikausi nuomonės, kad SESV 108 straipsnio 2 dalimi pagrįsta procedūra gali būti tik siekiama išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į konkretų Komisijos sprendimą, atitinkama valstybė narė laikėsi pareigos per nustatytą terminą panaikinti arba pakeisti nesuderinamą pagalbą. Todėl Komisijos sprendimu nustatomos galutinės SESV 108 straipsnio 2 dalies procedūros ribos.

29.

Dėl to pagal šią nukrypstančią procedūros nuostatą negali būti pateiktas joks kitas reikalavimas. Pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies procedūrą bendresnio pobūdžio arba horizontalūs pagrindai neleistini. Pavyzdžiui, tai, ar šiuo metu galiojančios Vokietijos teisės normos yra iš esmės netinkamos greitam ir veiksmingam nesuderinamos pagalbos išieškojimui tam tikrais atvejais užtikrinti (pavyzdžiui, kai pagalba suteikta taikant privatinės teisės sutartis) arba ar Vokietijos valdžios institucijų valstybės pagalbos taisyklių pažeidimas yra struktūrinis ar sisteminis, yra klausimai, kurie reikalui esant galėtų būti sprendžiami remiantis vien įprastine pažeidimų procedūra pagal SESV 258 straipsnį.

30.

Dėl to esu įsitikinęs, kad Teisingumo Teismo vaidmuo nėra aiškinti Vokietijos įstatymus siekiant nustatyti, ar Vokietijos valdžios institucijos yra arba turėtų būti įgaliotos priimti administracinius aktus, kad būtų susigrąžinta nesuderinama pagalba, kuri suteikta pagal civilinės teisės sutartis. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nepaisyti visų argumentų, susijusių su šiais klausimais, ir priimti sprendimą tik dėl to, ar buvo pažeistos nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatytos pareigos.

31.

Pirmasis svarbus šioje byloje iškeltas klausimas – ar pagal SESV 288 straipsnio ketvirtą pastraipą ir 108 straipsnio 2 dalį nustatyta pareiga išieškoti nesuderinamą valstybės pagalbą yra veiksmo ar rezultato, kurį reikia pasiekti, pareiga.

32.

Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad per keturis mėnesius, nurodytus nagrinėjamame Komisijos sprendime, valstybės institucijos priėmė visas reikiamas priemones, kurios būtinos veiksmingam valstybės pagalbos sugrąžinimui užtikrinti. Pasak Vokietijos vyriausybės, pagrindinis klausimas pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnį yra ne tai, ar pagalba iš tiesų išieškota, o tai, ar priemonės, kurių imtasi, gali in abstracto užtikrinti sprendimo laikymąsi.

33.

Visiškai pritariu Komisijai ir nei atitinkamų ES teisės nuostatų tekste, nei Teisingumo Teismo praktikoje nerandu nieko, kas leistų pritarti Vokietijos vyriausybės argumentams.

34.

Pirmiausia, man atrodo visiškai akivaizdu, kad Reglamento Nr. 659/1999 formuluotėje nurodyta ne veiksmo, o rezultato pareiga. Komisijos sprendimas nebūtų įgyvendintas „nedelsiant ir veiksmingai“, o pagalba nebūtų sugrąžinta „nedelsiant“, kaip reikalaujama šiuo teisės aktu, jeigu valstybei narei pakaktų vien pradėti pagalbos sugrąžinimą, kad būtų užtikrinta, jog kažkada ateityje pagalba bus iš tiesų sugrąžinta.

35.

Teisingumo Teismo praktika taip pat patvirtina tokį aiškinimą. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, valstybė narė, kuri yra sprendimo sugrąžinti pagalbą adresatė, gali pati pasirinkti priemones, padėsiančias įgyvendinti tame sprendime numatytą pareigą, remdamasi savo nacionalinės teisės nuostatomis ( 17 ), su sąlyga, kad pasirinktos priemonės nedarys neigiamo poveikio ES teisės taikymo apimčiai ir veiksmingumui ( 18 ). Tai reiškia, kad priemonių, kurių ėmėsi valstybė narė, rezultatas turi būti faktinis reikiamų sumų išieškojimas ( 19 ).

36.

Pažymėtina, jog Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagalba turi būti išieškota per Komisijos sprendime, kuris priimtas pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį, nustatytą terminą arba tam tikrais atvejais per vėliau Komisijos nustatytą terminą. Pavėluotas pagalbos sugrąžinimas, t. y. sugrąžinimas praėjus Komisijos nustatytiems terminams, iš principo neatitinka Sutartyse nustatytų reikalavimų ( 20 ).

37.

Neseniai priimtame Sprendime Komisija prieš Slovakiją, Teisingumo Teismas dėl tų pačių priežasčių atmetė argumentą, kuris panašus į Vokietijos vyriausybės šioje byloje nurodytą pagrindą ( 21 ).

38.

Todėl laikausi nuomonės, kad SESV 288 straipsnio ketvirtoje pastraipoje ir 108 straipsnio 2 dalyje valstybei narei, kuriai adresuojamas sprendimas susigrąžinti pagalbą, nustatyta rezultato pareiga. Vadinasi, valstybė narė neužtikrina veiksmingos atitikties Komisijos sprendimui, kol pagalbos gavėjas valstybei nesugrąžina visos nesuderinamos pagalbos.

39.

Beje, norėčiau pridurti, jog valstybė narė, mananti, kad Komisijos skirtas laikas yra pernelyg trumpas, arba patirianti sunkumų išieškodama pagalbą, visada gali prašyti Komisijos vieną kartą (ar daugiau) pratęsti terminą. Tuo tikslu valstybė privalo išsamiai paaiškinti tokio savo prašymo priežastis ir prireikus pateikti įrodymų, pagrindžiančių jos požiūrį, kad Komisija galėtų priimti motyvuotą sprendimą ( 22 ). Tokiu atveju, atsižvelgiant į ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą bendradarbiauti, Komisija būtų įpareigota išnagrinėti valstybės narės prašymą ir, jei įmanoma, padėti tai valstybei narei įveikti esamus sunkumus ir patenkinti prašymą pratęsti terminą, jeigu būtų tenkinamos tam tikros sąlygos ( 23 ).

40.

Jeigu valstybė narė mano, kad, nepaisant pasikeitimo nuomonėmis su Komisija, šios institucijos nustatytas galutinis terminas yra vis dar neprotingas ir dėl objektyvių priežasčių jo neįmanoma laikytis, ji gali ginčyti terminą ES teismuose.

41.

Šiuo aspektu norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies procedūrą Komisijos sprendime, kuriame nurodoma išieškoti pagalbą, nustatyto termino funkcija ta pati kaip ir termino, nustatyto pagrįstoje nuomonėje pagal SESV 258 straipsnį ( 24 ). Tai, mano nuomone, reiškia, kad Teisingumo Teismo praktika dėl pagrįstose nuomonėse nustatyto termino protingumo turėtų būti taikoma mutatis mutandis Komisijos pagal SESV 108 straipsnį priimamiems sprendimams. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika dėl dabar taikomo SESV 258 straipsnio, Komisija turi nustatyti valstybėms narėms protingą terminą, kad jos galėtų laikytis pagrįstų nuomonių ( 25 ). Tokio termino teisėtumą galėtų nagrinėti Teisingumo Teismas ( 26 ). Spręsdamas, ar nustatytas terminas yra protingas, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes ( 27 ).

42.

Remdamasis tuo, kas pasakyta pirmiau, daryčiau išvadą, kad Komisijos sprendime nustatytas terminas gali būti pratęstas arba suinteresuotos valstybės narės netgi ginčijamas teisme. Tačiau iš esmės per tą terminą arba per vėliau nustatytą terminą pagalba turi būti sugrąžinta.

43.

Kadangi pagal tarpinę išvadą pagalba būtinai turi būti išieškota per Komisijos nustatytą terminą ir kadangi šalys sutinka, jog per nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatytą terminą pagalba nebuvo išmokėta, reikia išnagrinėti, ar toks sprendimo neįvykdymas gali būti pateisinamas.

44.

Vokietijos vyriausybė teigia, jog ji negali būti atsakinga už delsimą, kurį lėmė tai, kad pagalbos gavėjas nacionaliniuose teismuose ginčijo pagalbos grąžinimą. Tai darydama, Biria Group paprasčiausiai pasinaudojo savo konstitucine teise į veiksmingą teisminę gynybą. Be to, Vokietijos vyriausybė taip pat tvirtina, jog tbg darė viską, ką galėjo, kad įvykdytų Komisijos sprendimą, todėl jos negalima kritikuoti dėl Vokietijos teismų, kurie klaidingai taikė ES valstybės pagalbos taisykles ir taip užvilkino pagalbos sugrąžinimo procedūrą, veiksmų.

45.

Vokietijos vyriausybės pateikti argumentai iš esmės kelia klausimą, ar dėl to, kad pagalbos gavėjai kreipėsi į nacionalinius teismus, Komisijos sprendimo laikymasis pasidarė visiškai neįmanomas.

46.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, pirmiausia apibūdinsiu sąvokos „visiškas negalėjimas“ reikšmę ir paaiškinsiu aplinkybes, kuriomis tokia gynyba iš tikrųjų galėtų būti priimtina valstybės pagalbos grąžinimo atveju. Paskui nagrinėsiu konkrečias nagrinėjamos bylos ypatybes.

47.

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, vienintelė galima valstybės narės, ginčijančios Komisijos pagal dabar taikomą SESV 108 straipsnio 2 dalį pareikštą ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, gynyba yra pareikšti, kad ji visiškai negalėjo įgyvendinti sprendimo ( 28 ).

48.

Sąvoka „visiškas negalėjimas“, kuri dažnai įvardijama prancūzišku terminu force majeure, paprastai turi būti aiškinama kaip „su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusios, neįprastos ir iš anksto nenumatomos aplinkybės, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių“ ( 29 ).

49.

Taigi, viena vertus, pagrindiniai sąvokos „visiškas negalėjimas“ sudedamieji elementai yra įvykis, kurio subjektas, kuris nori remtis tokia gynyba, negali paveikti (objektyvusis elementas), ir, kita vertus, visos suinteresuotojo asmens įdėtos pastangos siekiant išvengti tokio įvykio padarinių (subjektyvusis elementas) ( 30 ).

50.

Mano požiūriu, „visišku negalėjimu“ pagrįsta gynyba tokiu atveju kaip šis galima remtis esant dviejų rūšių aplinkybėms.

51.

Pirmosios rūšies aplinkybės susijusios su faktiniu negalėjimu susigrąžinti pagalbos, t. y. realus išmokėtos sumos sugrąžinimas yra objektyviai ir tikrai neįmanomas. Taip paprastai būna tada, jeigu pagalbos gavėja yra įmonė, kuri nebeegzistuoja Komisijai priimant sprendimą. Tokiu atveju nėra subjekto, iš kurio būtų galima reikalauti sugrąžinti pagalbą, taip pat nėra turto arba lėšų, kuriuos būtų galima areštuoti ( 31 ). Taip nutinka, jeigu jokia kita įmonė de facto arba de jure neperima likviduotos įmonės, dėl to ši toliau naudojasi nesuderinama pagalba ( 32 ).

52.

Antrosios rūšies aplinkybės susijusios su teisiniu negalėjimu. Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnyje nustatyta: „Komisija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam [ES] teisės principui.“ ( 33 )

53.

Abiem atvejais negalėjimas susigrąžinti pagalbos gali būti laikinas, o tai reiškia, kad jis gali baigtis per tam tikrą laiką, arba ilgalaikis, kas reiškia, kad dėl jo niekada nebus galima vykdyti sprendimo.

54.

Bendrasis ES teisės principas, kurį nurodo Vokietijos vyriausybė šioje byloje, yra veiksminga teisminė gynyba.

55.

Šiuo aspektu norėčiau priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką įgyvendindami ES teisę nacionaliniai teismai turi paisyti veiksmingos teisminės gynybos reikalavimų, kad būtų apsaugotos asmenų teisės, kylančios iš ES teisės, kaip užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (toliau – Chartija) ( 34 ). Tai ypač svarbu, mano nuomone, kai ES teisės įgyvendinimas daro neigiamą poveikį asmenų teisiniam statusui.

56.

Tačiau, kita vertus, turiu taip pat pažymėti, jog ESS 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog Europos Sąjunga sukuria vidaus rinką, kuri, remiantis prie Lisabonos sutarties pridėtu Protokolu Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos ( 35 ), apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija.

57.

SESV 107 ir 108 straipsniai yra vieni iš konkurencijos teisės normų, kurios, kaip numatytosios SESV 3 straipsnio 1 dalies b punkte, būtinos, kad vidaus rinka veiktų. Šiomis normomis siekiama išvengti konkurencijos iškraipymo, dėl kurio galėtų nukentėti bendrieji interesai, atskiros įmonės ir vartotojai, taip padedant užtikrinti Sąjungos gerovę ( 36 ).

58.

Reikia pripažinti, kad tarp pagalbos gavėjų teisės teisme ginčyti aktus, kurie gali būti jiems žalingi, ir konkurentų teisės siekti, kad kuo greičiau būtų atkurtas teisėtumas ir vienodos veiklos sąlygos, neišvengiamai yra kažkiek įtampos.

59.

Kadangi abi šios teisės yra esminės Europos Sąjungai, grindžiamai teisinės valstybės principu, kurios vienas iš pamatinių principų yra vidaus rinka, laikausi nuomonės, kad nė viena iš jų neturėtų būti be išlygų aukojama kitos labui.

60.

Dėl to manau, jog tam tikromis aplinkybėmis poreikis užtikrinti veiksmingą pagalbos gavėjų teisminę gynybą gali pateisinti pagalbos nesugrąžinimą remiantis tuo, kad tai teisiškai visiškas neįmanoma.

61.

Todėl kyla toks klausimas: kokiomis sąlygomis ir kiek laiko valstybė narė gali pagrįstai remtis tuo, kad vyksta nacionalinio teismo procesas, pateisindama sprendimo susigrąžinti pagalbą nevykdymą?

62.

Nacionaliniuose teismuose vykstantis teismo procesas gali būti laikomas visiško negalėjimo pagrindu tik tokiu atveju, jeigu jis atitinka du šios išvados 49 punkte nustatytus reikalavimus.

63.

Pirmasis reikalavimas – kad asmuo, kuris remiasi tokia gynyba, neturi daryti poveikio įvykiui, trukdančiam sugrąžinti pagalbą, – regis, dažnai gali būti tenkinamas.

64.

Akivaizdu, jog valstybės narės nieko negali padaryti, kad sustabdytų pagalbos gavėjo priešinimąsi vykstančiam valdžios institucijų inicijuotam teismo procesui, kuriuo siekiama susigrąžinti pagalbą. Kai valdžios institucija priima administracinius aktus, jos taip pat negali neleisti pagalbos gavėjui skųsti tuos aktus apeliacine tvarka. Taigi, a priori niekada negalima atmesti galimybės, kad vyks teismo procesas dėl pagalbos sugrąžinimo.

65.

Tai taikytina visais atvejais, išskyrus tuos, kai pačios valdžios institucijos atsakingos už bylinėjimąsi nacionaliniu lygmeniu. Jų veiksmai gali būti nepakankamai kruopštūs, pavyzdžiui, per procedūrą dėl pagalbos grąžinimo jos gali būti klaidingai apskaičiavusios mokėtinas palūkanas arba padariusios kitų klaidų.

66.

Todėl galimybė bylinėtis yra toks dalykas, kuriam valstybių narių valdžios institucijos paprastai gali daryti įtaką ar kurį jos gali kontroliuoti.

67.

Kita vertus, man regis, antroji visiško negalėjimo sąlyga yra sunkiau tenkinama.

68.

Valstybė narė, pateikianti visiško negalėjimo pagrindą, turi įrodyti, kad jos valdžios institucijos dėjo visas įmanomas pastangas siekdamos išvengti įvykio, apie kurį kalbėta, arba sumažinti jo pasekmes. Teisingumo Teismas aiškiai pareiškė, jog tokia gynyba netaikoma tais atvejais, kai rūpestingas ir apdairus asmuo objektyviai būtų galėjęs imtis reikiamų veiksmų siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, atsirandančių dėl nenumatyto įvykio ( 37 ).

69.

Šiuo klausimu esu tos nuomonės, kad apskritai rūpestingas ir apdairus valstybės narės elgesys, kurio iš jos reikalaujama, gali būti laikomas tiesiogiai susijusiu su tikimybe, jog gali įvykti nenumatytas įvykis: kuo labiau tikėtina, kad tas įvykis įvyks, tuo didesnę reikšmę turi valdžios institucijos ex ante pastangos.

70.

Dėl valstybės pagalbos sugrąžinimo manau, kad akivaizdu, jog valstybių narių valdžios institucijos turėtų numatyti, kad kai kurie pagalbos gavėjai gali priešintis pagalbos grąžinimui inicijuodami teismo procesą. Vadinasi, jei bylinėjimasis nėra netikėtas, valstybės narės turi būti visais atžvilgiais itin rūpestingos ir apdairios ( 38 ).

71.

Toks rūpestingumas ir apdairumas pirmiausia turėtų atsispindėti renkantis iš daugybės galimybių, kurios joms atsiveria, tą procedūrą, kurios reikia laikytis siekiant užtikrinti pagalbos sugrąžinimą konkrečiu atveju. Nors administracinės valdžios institucijos šiuo požiūriu neabejotinai turi tam tikrą diskreciją, ji nėra neribota.

72.

Manau, kad valdžios institucijos privalo pasirinkti procedūrą, kuri nuo pat pradžių, tikėtina, užtikrins greitą ir veiksmingą nagrinėjamo Komisijos sprendimo vykdymą, netgi tada, jei pagalbos gavėjas tam priešinasi.

73.

Negalima atmesti galimybės, kad kartais gali prireikti imtis administracinių priemonių. Iš tiesų gali susiklostyti aplinkybės, nesvarbu, kokios išskirtinės jos būtų, kai turi įsikišti valdžios institucijos, kad būtų skubiai užtikrinama atitiktis ES valstybės pagalbos taisyklėms. Pavyzdžiui, kas nutinka, jeigu pagal privatinės teisės sutartį pagalbą suteikęs subjektas yra likviduotas ir nėra jo teisių perėmėjo? Ar tai reikštų, kad tam tikra nesuderinama pagalba galbūt niekada nebus sugrąžinta, jeigu nebėra subjekto, kuris turi teisę būti ieškovas ar atsakovas jurisdikciją turinčiuose civiliniuose arba komerciniuose teismuose?

74.

Akivaizdu, kad toks ES taisyklių aiškinimas nebūtų logiškas. Teisingumo Teismas visada atmetė valstybių narių argumentus, kuriais buvo tvirtinama, kad nacionalinėje teisėje nėra tinkamo teisinio pagrindo skubiam nesuderinamos pagalbos sugrąžinimui ( 39 ). Iš tiesų, jeigu valstybės narės teisinėje sistemoje nėra reikiamų mechanizmų, kuriais ji būtų įpareigojama vykdyti įsipareigojimus pagal ES teisę, valstybė narė privalo juos sukurti, nes pagal SESV 288 straipsnį priimti sprendimai yra privalomi ( 40 ). Teisingumo Teismas taip pat nuosekliai laikėsi nuomonės, kad nacionaliniai teismai turi susilaikyti nuo nacionalinių taisyklių, kurios galėtų trukdyti veiksmingai išieškoti pagalbą, taikymo ( 41 ). Teisingumo Teismas taip pat niekada nesutiko, kad vien to, jog nacionaliniai teismo procesai yra sudėtingi ir ilgai trunka, pakanka, kad būtų galima pateisinti delsimą įvykdyti Komisijos sprendimą ( 42 ).

75.

Administracinės valdžios institucijos turi ne tik pasirinkti tinkamą pagalbos išieškojimo procedūrą, bet ir privalo būti rūpestingos ir apdairios vykdydamos išieškojimą.

76.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, valdžios institucijos, susidūrusios su pasipriešinimu ar laiko vilkinimu vykstant teismo procesui, turėtų apsvarstyti galimybę taikyti pagreitintą procesą arba procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Tokiomis aplinkybėmis norėčiau priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismo praktika ES teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjantis teismas turi turėti teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti visišką būsimo teismo sprendimo dėl teisių, reikalaujamų pagal Bendrijos teisę, buvimo veiksmingumą ( 43 ).

77.

Tai taip pat reiškia, kad valdžios institucijoms gali tekti taikyti ne tas procedūras, kurios iš pradžių pasirinktos pagalbai išieškoti, jeigu jas taikyti neįmanoma, neveiksminga arba tai trunka per ilgai ( 44 ). Kaip įtikinamai pažymėjo generalinė advokatė E. Sharpston, „visiško negalėjimo“ gynyba siejama su siektinu rezultatu, t. y. neteisėtos pagalbos išieškojimu. Jei ja galėtų būti remiamasi būdo, kuriuo susigrąžinimas turi būti atliktas, atžvilgiu, valstybei narė galėtų tiesiog pasirinkti neteisėtą pagalbos susigrąžinimo procedūrą, kuri yra neįmanoma, ir paskui teigti, kad ji yra atleista nuo pareigos susigrąžinti pagalbą. ( 45 )

78.

Vadinasi, šiuo aspektu galima daryti išvadą, kad klausimą, ar tam tikroje byloje valstybės narės valdžios institucijos atitinka rūpestingumo ir apdairumo reikalavimą, turi įvertinti Teisingumo Teismas kiekvienu atveju atskirai. Galiausiai vargu, ar šiomis aplinkybėmis dar reikia pažymėti, jog įrodinėjimo, kad tam tikras atvejis atitinka visiško negalėjimo reikalavimus, pareiga tenka valstybei narei, kuri remiasi tokia gynyba ( 46 ).

79.

Paaiškinęs aplinkybes, kuriomis valstybė narė gali pagrįstai remtis visišku negalėjimu, manau, kad yra dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį. Jis susijęs su laikotarpiu, kurį tokia gynyba gali būti pagrįsta.

80.

Manau, kad remdamiesi veiksmingos teisminės gynybos principu nacionaliniai teismai turi galėti nustatyti pagalbos gavėjams protingą terminą pateikti savo gynybos argumentams. Be to, nacionaliniai teismai turėtų turėti pakankamai laiko, kad galėtų tinkamai atlikti savo teisminę funkciją.

81.

Tačiau nerealu manyti, kad nacionaliniai teismai tokiais atvejais per atitinkamame Komisijos sprendime nustatytą terminą (dažniausiai per keturis mėnesius) visada galės priimti galutinį sprendimą. Bendra teismo proceso trukmė gali skirtis, priklausomai nuo kelių skirtingų veiksnių.

82.

Tačiau taip pat matau poreikį išsaugoti Komisijos sprendimų effet utile. Pagalbos gavėjų praktikuojama vilkinimo strategija arba nacionalinių valdžios institucijų ir nacionalinių teismų inertiškumas ar nerūpestingumas neturėtų užgožti įmonių, kurias neigiamai paveikė nesuderinama pagalba, teisėtos teisės siekti, kad konkurencijos iškraipymas būtų panaikintas visiems laikams.

83.

Rasti tinkamą šių dviejų konkuruojančių interesų pusiausvyrą nėra lengva.

84.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad Teisingumo Teismas daugelyje bylų aiškiai pažymėjo, jog argumentas, grindžiamas visišku negalėjimu, gali būti priimtinas tik tiek laiko, „kiek faktiškai reikia įprastai rūpestingai administracijai, kad galėtų nutraukti nuo jos valios nepriklausan[tį] [įvykį, kurio negalima numatyti]“ ( 47 ). Šie svarstymai, mano nuomone, taikomi mutatis mutandis nacionalinių teismų veiklai. Todėl manau, kad delsimą sugrąžinti nesuderinamą pagalbą dėl vykstančio nacionalinio teismo proceso galima pateisinti tik laikinai, t. y. kai tas papildomas terminas atitinka minimalų laiką, kurio reikia protingai rūpestingam teismui išnagrinėti bylą.

85.

Šiuo atveju vargu, ar reikia dar pažymėti, kad negalima pateisinti vėlavimo, kurį sukėlė tai, jog nacionaliniai teismai tam tikras ES taisykles taiko netinkamai ( 48 ). Iš tiesų, rūpestingas teismas taikytų šias taisykles remdamasis nusistovėjusia teismo praktika ir, kilus abejonių, pagal prejudicinio sprendimo procedūrą pateiktų Teisingumo Teismui klausimų dėl jų išaiškinimo arba galiojimo.

86.

Atsižvelgdamas į tai, turiu pripažinti, kad neįmanoma a priori nustatyti papildomos trukmės, kuri galėtų būti laikoma priimtina visomis aplinkybėmis, arba pakankamai tikslių ir konkrečių parametrų, kurie leistų Teisingumo Teismui kiekvienu atveju apskaičiuoti tinkamą terminą. Klausimas, ar vėlavimas yra pateisinamas, gali būti atsakytas tik kiekvienu atveju atskirai.

87.

Vis dėlto man regis, kad šiuo požiūriu galima išskirti dvi pagrindines situacijas, atsižvelgiant į pagalbos gavėjo nacionaliniams teismams pareikšto ieškinio rūšį.

88.

Viena vertus, įmonė gali tiesiogiai arba netiesiogiai ginčyti nacionalinių valdžios institucijų įgyvendinamo Komisijos sprendimo teisėtumą. Kita vertus, ji gali tiesiog ginčyti priemones, kurių imtasi veiksmingam susigrąžinimui užtikrinti, neginčydama Komisijos sprendimo teisėtumo. Toliau paeiliui išanalizuosiu šias dvi situacijas.

89.

Reikėtų priminti, kad Komisijos sprendimams taikoma teisėtumo prezumpcija ir jie turi teisinį poveikį, kol yra panaikinami, atšaukiami arba paskelbiami negaliojančiais padavus prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba pareiškus prieštaravimą dėl jų teisėtumo ( 49 ). Sprendimus, kuriais pripažįstama, kad Komisijos sprendimai yra neteisėti, gali priimti tik ES teismai. Nacionaliniai teismai, kuriems šiuo požiūriu kyla abejonių, turi prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą ( 50 ). Be to, vien tai, kad sprendimas ginčijamas ES teismuose, savaime neleidžia nacionaliniams teismams sustabdyti jo galiojimo. Iš esmės dėl tokio sustabdymo reikėtų pateikti prašymą ES teismams, o, kaip nustatyta SESV 278 ir 279 straipsniuose, jį pateikti turėtų tokią teisę turinčios šalys.

90.

Tačiau išimtiniais atvejais sustabdyti Komisijos sprendimo galiojimą taip pat gali būti siekiama nacionaliniuose teismuose. Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo, kad nacionaliniai teismai gali priimti suspendavimo priemones ES teisės aktų atžvilgiu tik tokiu atveju, jeigu byla atitinka Sprendime Zuckerfabrik ( 51 ) nustatytas sąlygas, būtent: i) nacionalinis teismas turi turėti rimtų abejonių dėl ES priemonės galiojimo ir, jeigu ginčijamo akto teisėtumas dar nenagrinėjamas Teisingumo Teisme, nacionalinis teismas turi pats iškelti šį klausimą Teisingumo Teismui; ii) turi egzistuoti skuba, t. y. laikinoji apsaugos priemonė turi būti būtina siekiant išvengti rimtos ir nepataisomos žalos jos prašančiai šaliai; iii) nacionalinis teismas turi tinkamai atsižvelgti į Europos Sąjungos interesus ir iv) vertindamas visas tas sąlygas nacionalinis teismas turi laikytis visų ES teismų sprendimų dėl Sąjungos akto teisėtumo arba nutarčių dėl laikinųjų priemonių, kuriomis siekiama suteikti panašias laikinąsias apsaugos priemones Europos Sąjungos lygmeniu.

91.

Reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad, atsižvelgiant į valstybės pagalbos procedūras, Sprendime Zuckerfabrik nurodyti reikalavimai taip pat taikytini visiems veiksmams, kuriais siekiama sustabdyti procesą, per kurį ginčijamas sprendimas panaikinti nacionalinį nurodymą susigrąžinti neteisėtą pagalbą ( 52 ). Iš tiesų sprendimo dėl pagalbos sugrąžinimo priemonių ginčijimas remiantis prielaida, kad jos įgyvendina negaliojantį Komisijos sprendimą, prilygsta tiesioginiam to sprendimo ginčijimui.

92.

Vadinasi, jeigu laikomasi pirmiau minėtų reikalavimų, nacionalinės valdžios institucijos akivaizdžiai yra įpareigotos laikytis nacionalinio teismo priimtų laikinųjų priemonių ir todėl gali būti teisiškai neįmanoma joms tęsti pagalbos sugrąžinimo.

93.

Tačiau toks negalėjimas tęsiasi tik iki tol, kol ES teismai priima sprendimą nagrinėjamose bylose. Vadinasi, jeigu ES teismai patvirtina Komisijos sprendimo teisėtumą, nacionaliniai teismai privalo padaryti reikiamas išvadas iš tokio sprendimo. Komisijos priimti sprendimai pagal dabar taikomą SESV 108 straipsnį, kurie tapo galutiniai pagalbos gavėjo atžvilgiu, nacionaliniams teismams yra privalomi ( 53 ). Pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalį nacionaliniai teismai turi užtikrinti sprendimo, kuriame nurodoma išieškoti neteisėtą pagalbą, veiksmingumą ir nuspręsti taip, kad jų sprendimas atitiktų tuo sprendimu siekiamą tikslą ( 54 ).

94.

Tas pats pasakytina apie bet kurį ES institucijos priimtą sprendimą, kurio neginčijo jo adresatas per SESV 263 straipsnyje nustatytą terminą. Iš tiesų, Teisingumo Teismas mano, kad valstybės pagalbos gavėjas, kuris neabejotinai galėjo ginčyti Komisijos sprendimą ES teismuose, bet kuris praleido imperatyvų terminą, negali ginčyti tokio sprendimo teisėtumo nacionaliniuose teismuose byloje, ginčydamas nacionalinių valdžios institucijų priimtus aktus, kuriais siekiama įgyvendinti minėtą sprendimą ( 55 ).

95.

Remdamasis tuo, kas pasakyta pirmiau, daryčiau išvadą, kad kai pagalbos gavėjas tiesiogiai arba netiesiogiai nacionaliniuose teismuose ginčija Komisijos sprendimo, nurodančio sugrąžinti pagalbą, teisėtumą, užtęsti pagalbos grąžinimo procesą galima tik tada, jei jis užtęsiamas tik tiek laiko, kiek rūpestingam teismui reikėtų patikrinti, ar tenkinami Sprendime Zuckerfabrik suformuluoti reikalavimai. Jeigu jie tenkinami, visišku negalėjimu pagrįsta gynyba gali būti priimtina ir tuo gali būti pateisinamas vėlavimas, bet tik tol, kol tenkinami šie reikalavimai. Jeigu jie netenkinami, mano supratimu, nepriimtinas joks papildomas vėlavimas.

96.

Kita vertus, gali pasitaikyti atvejų, kai pagalbos gavėjas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neginčija Komisijos sprendimo teisėtumo. Tai gali lemti įvairios aplinkybės.

97.

Pirma, taip gali būti, kai Komisija priima sprendimą dėl pagalbos schemos ir nenustato visų pagalbos gavėjų arba nenurodo pagalbos sumos. Tokiomis aplinkybėmis įmonė, kuriai taikomas pagalbos sugrąžinimo aktas, nacionaliniuose teismuose gali teigti, kad jis neatitinka kriterijų, kuriais nustatomi pagalbos gavėjai, arba kad, taikant Komisijos nustatytus parametrus, grąžintinos pagalbos suma lygi nuliui ar yra mažesnė, nei nurodė valstybė narė. Antra, taip pat gali būti, kad pagalbos gavėjas ginčija tik nuo grąžintinos pagalbos priskaičiuotą palūkanų sumą. Galiausiai, įmonė gali ginčyti vien tik sugrąžinimo quomodo. Kadangi šį aspektą iš esmės reglamentuoja procesinės autonomijos principas, gali būti, jog pagalbos gavėjas gali prieštarauti tik tam, kaip Komisijos sprendimas vykdomas nacionaliniu lygmeniu.

98.

Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, negalima atmesti to, kad gali būti atvejų, kai netgi rūpestingam teismui reikia daugiau negu keturių mėnesių ginčui išspręsti.

99.

Tačiau aš manau, kad pagal lojalaus bendradarbiavimo principą nacionaliniai teismai negali nagrinėti ieškinių, kuriuos pagalbos gavėjai pateikė neatsižvelgdami į Europos Sąjungos interesus, susijusius su esamo konkurencijos iškraipymo pašalinimu ( 56 ).

100.

Iš tikrųjų manau, kad pirmiau išdėstyti svarstymai dėl būtinybės suderinti pagalbos gavėjų teisę į veiksmingą teisminę gynybą ir jų konkurentų teisę į konkurencijos iškraipymo, kurį sukėlė neteisėta pagalba, panaikinimą galioja ir nacionaliniams teismams.

101.

Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad nacionaliniai teismai taip pat turi tam tikras pareigas asmenims, kurių interesams gali pakenkti neteisėta pagalba ( 57 ). Visų pirma, Teisingumo Teismas daugelyje pastaruoju metu nagrinėtų bylų nurodė, kad viena iš nacionaliniams teismams priskirtų užduočių valstybės pagalbos kontrolės srityje yra būtent nustatyti priemones, kurios būtų tinkamos siekiant ištaisyti neteisėtos pagalbos įgyvendinimą, kad pagalba nebebūtų laisvai naudojama pagalbos gavėjo likusį laikotarpį, kol Komisija priims sprendimą ( 58 ).

102.

Mano nuomone, šios Teisingumo Teismo išvados yra teisingos ir tuo atveju, kai Komisijos sprendimas yra galutinis.

103.

Nors tiesa, kad šiuos argumentus Teisingumo Teismas suformulavo bylose, susijusiose su nacionaliniais procesais, kuriuos iniciavo įmonės, kurioms tariamai pakenkė neteisėtos pagalbos suteikimas, nematau priežasčių, kodėl jų nebūtų galima taikyti ir tada, kai ieškinius pareiškia pagalbos gavėjai, kad sustabdytų ar atidėtų tokios pagalbos grąžinimą.

104.

Todėl manau, kad kai nacionalinis teismas nagrinėja bylą, kuriai užsitęsus gali užtrukti Komisijos sprendimo įgyvendinimas ir taip tęstis konkurencijos iškraipymas vidaus rinkoje, tas teismas turėtų tinkamai atsižvelgti į asmenų, kurie vis dar gali patirti žalą dėl vėlavimo įvykdyti sprendimą, interesus. Visų pirma, rūpestingas nacionalinis teismas, mano nuomone, turėtų apsvarstyti, ar įmanoma priimant laikinąsias priemones užtikrinti bent dalinį arba laikiną sprendimo įgyvendinimą.

105.

Tai leistų nacionaliniam teismui turėti pakankamai laiko ginčui išspręsti ir kartu užtikrintų visos Europos Sąjungos interesų apsaugą.

106.

Kaip pažymėta, tokį prašymą, mano nuomone, turėtų pateikti valdžios institucijos, dalyvaujančios nacionaliniame teismo procese ( 59 ). Tačiau manau, kad nacionaliniai teismai taip pat turi jurisdikciją prireikus išnagrinėti tokį variantą ex officio.

107.

Atsižvelgdamas būtent į šiuos principus, dabar įvertinsiu visiško negalėjimo pagrindo, kurį pateikė Vokietijos vyriausybė, pagrįstumą.

108.

Pirmiausia turiu pasakyti, kad Komisijos argumentai dėl Vokietijos valdžios institucijų rūpestingumo stokos 2007 m. pasirenkant pagalbos išieškojimo būdą manęs neįtikina. Mano nuomone, šioje byloje nėra įrodymų, kad pasirinkta procedūra a priori buvo netinkama siekiant šio tikslo arba kad administracinis aktas būtų neabejotinai pagreitinęs pagalbos sugrąžinimą.

109.

Tačiau manau, kad šios bylos aplinkybėmis Vokietijos valdžios institucijos gali būti kritikuojamos dėl rūpestingumo stokos ir greitesnių veiksmų nesiėmimo vėlesniame procese.

110.

Pirmiausia, kaip pažymėta anksčiau, neginčytina, kad Biria Group suteikta nesuderinama pagalba nebuvo sugrąžinta iki posėdžio, kuris vyko praėjus beveik dvejiems su puse metų nuo nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatyto termino pabaigos, dienos.

111.

Tai, kad pagalba nebuvo sugrąžinta praėjus tiek daug laiko nuo termino pabaigos, savaime rodytų, jog Vokietijos valdžios institucijos, ko gero, nepadarė visko, ką galėjo, kad būtų kuo greičiau įgyvendintas Komisijos sprendimas ( 60 ).

112.

Galėčiau sutikti su tuo, jog kadangi pagalbos grąžinimas buvo susijęs su priverstiniu turto pardavimu, nacionalinėms valdžios institucijoms iš tikrųjų reikėjo kažkiek papildomo laiko visoms reikiamoms procedūroms užbaigti. Taip pat galiu sutikti ir su tuo, jog dėl to, kad per pirmą aukcioną nepateiktas nė vienas pasiūlymas, negali būti kaltinamos Vokietijos valdžios institucijos.

113.

Tačiau aš tikrai manau, kad aukcionas turėjo vykti daug anksčiau, o ne vėliau nei po dvejų metų nuo Komisijos sprendimo priėmimo. Jeigu priverstinio pardavimo procedūra būtų buvusi įvykdyta greičiau, Vokietijos valdžios institucijos būtų galėjusios greitai prašyti likviduoti įmonę neradus tinkamo konkurso dalyvio ( 61 ). Taip būtų buvę galima išvengti tolesnio pagalbos gavėjo finansinės padėties blogėjimo.

114.

Antra, pažymiu, kad Vokietijos valdžios institucijos niekada neprašė Komisijos pratęsti arba nutraukti nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatyto termino. Jos tik informavo Komisiją apie išieškojimo procedūros etapą ir apie sunkumus, kurių institucijos patyrė. Be viso to, svarbu yra ir tai, kad valdžios institucijos taip pat nepasiūlė Komisijai jokių alternatyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama įveikti šiuos sunkumus ir taip greičiau įgyvendinti Komisijos sprendimą ( 62 ).

115.

Trečia, Vokietijos vyriausybė pripažįsta, jog, nepaisant to, kad nors ir galėjo, jos valdžios institucijos niekada neprašė taikyti laikinųjų priemonių, pagal kurias nesuderinamą pagalbą būtų buvę galima išskirti iš pagalbos gavėjo lėšų likusiam nacionalinio teismo proceso laikui.

116.

Šiuo aspektu Vokietijos vyriausybė teigia, kad tai nebuvo būtina, nes tbg laikinai jau turėjo teisę reikalauti priverstine tvarka grąžinti pagalbą pagal 2008 m. lapkričio 26 d.Landgericht Mühlhausen priimtą sprendimą. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Komisija, šį teisės įgyvendinimą galima sustabdyti pateikus garantiją. Būtent taip ir įvyko, nes Landgericht Mühlhausen iš tiesų sustabdė nedalyvaujant šaliai priimto sprendimo veikimą ir tuo tikslu leido Biria Group atlikti garantinį mokėjimą asmeninės garantijos forma.

117.

Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtino Vokietijos vyriausybė, vien asmeninės garantijos pateikimas, nepaisant pagalbos gavėjui keliamų išlaidų, nesukelia tokio pat poveikio pagalbos neutralizavimo požiūriu kaip visos pagalbos sumos įnešimas į užblokuotą sąskaitą ( 63 ) (atsižvelgiant į tai, kad visa pagalbos suma toliau disponuoja pagalbos gavėjas) ( 64 ). Iš tiesų, kaip teisingai nagrinėdamas šią bylą savo 2012 m. rugsėjo 13 d. sprendime nurodė Bundesgerichtshof, Landgericht Mühlhausen turėjo priimti tokią priemonę.

118.

Ketvirta, nemanau, jog Vokietijos valdžios institucijos visada veikė taip greitai, kaip turėjo, turint omenyje tai, kad pagalbos sugrąžinimui pagal nagrinėjamą Komisijos sprendimą skirtas laikas iš tiesų buvo kiek per trumpas (keturi mėnesiai). Pavyzdžiui, tbg prašymą dėl priverstinio MB Systems skolos išieškojimo pateikė tik praėjus trims mėnesiams nuo nagrinėjamo Komisijos sprendimo priėmimo. Iki tol trys ketvirtadaliai laikotarpio, kuris suteiktas tam, kad būtų įvykdytas Komisijos sprendimas, jau buvo praėję.

119.

Penktas ir paskutinis dalykas yra tas, kad pati Vokietijos vyriausybė pripažino, jog žymus vėlavimas susidarė dėl daugelio klaidingų nacionaliniuose teismuose, į kuriuos prieštaraudama dėl pagalbos grąžinimo kreipėsi Biria Group, priimtų sprendimų.

120.

Šiomis aplinkybėmis pažymiu, kad Biria Group nacionaliniuose teismuose taip pat ginčija nagrinėjamo Komisijos sprendimo teisėtumą. Tačiau, kaip matyti iš bylos dokumentų, pagalbos susigrąžinimo procedūrą Landgericht Mühlhausen sustabdė bent du kartus vien dėl to, kad ES teismuose Biria Group pareiškė ieškinius dėl šioje byloje priimtų Komisijos sprendimų panaikinimo. Šis nacionalinis teismas neatliko jokio realaus Zuckerfabrik kriterijų vertinimo, kaip akivaizdžiai matyti iš 2012 m. rugsėjo 13 d.Bundesgerichthof sprendimo, kuriuo panaikinamos 2011 m. kovo 30 d.Landgericht Mühlhausen ir 2011 m. gruodžio 28 d.Oberlandesgericht Jena nutartys dėl sustabdymo.

121.

Bet kuriuo atveju aišku, kad minėtų reikalavimų nebebuvo galima įvykdyti po 2011 m. birželio 21 d., kai Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė MB System prašymą sustabdyti nagrinėjamo Komisijos sprendimo vykdymą ( 65 ).

122.

Reikia pripažinti, kad tiesa, jog Bendrojo Teismo pirmininko nutartyje (toliau – nutartis) yra netinkamų formuluočių, nes, norėdama gauti laikinąją apsaugą Bendrajame Teisme, MB System turėjo įrodyti, kad Vokietijos teisėje neegzistuoja veiksmingų teisinių priemonių ( 66 ). Pirma, atrodo, kad pagal tokią argumentaciją taisyklė painiojama su išimtimi. Man aišku, kad jeigu šalis turi teisę kreiptis į ES teismus ir pasinaudoja savo teise pareikšdama ieškinį dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, „natūralus teisėjas“, spręsiantis, ar tokio sprendimo vykdymas turėtų būti sustabdytas, yra jurisdikciją nagrinėti pagrindinę bylą turintis ES teismas. Todėl nacionalinių teismų pagal Sprendime Zuckerfabrik suformuotą teismo praktiką suteikta laikinoji apsauga turėtų būti vertinama kaip išimtis, o ne taisyklė. Antra, remiantis nutarties motyvais atrodo, kad iš pareiškėjų reikalaujama probatio diabolica, nes tai susiję su skubos sąlygos tenkinimu.

123.

Tačiau, kad ir kokie būtų galimi nutarties, kurios MB System neapskundė, pagrindimo trūkumai, nesuprantu, kaip pakartotinis ir ilgalaikis nacionalinių procesų nutraukimas šiuo atveju galėtų būti pateisinamas, jeigu pats Bundesgerichtshof nustatė, kad jis yra klaidingas.

124.

Baigdamas norėčiau pasakyti, jog, mano nuomone, Vokietijos vyriausybei nepavyko įrodyti, kad nagrinėjamame Komisijos sprendime nustatytą pareigą susigrąžinti Biria Group suteiktą nesuderinamą pagalbą objektyviai buvo neįmanoma įvykdyti.

125.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau: