1. 

Šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą teisinis pagrindas – 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus ( 2 ).

2. 

Konkrečiau kalbant, Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) Teisingumo Teismo prašo pirmiausia nuspręsti dėl Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkto galiojimo, dėl šios nuostatos taikymo tarnautojų darbo užmokesčio sąlygoms ir dėl aptariamų teisės aktų suderinamumo su nediskriminavimo dėl amžiaus principu, kaip antai nustatytuoju šios direktyvos 2 straipsnyje. Teisingumo Teismo taip pat prašoma nustatyti galimo šio principo pažeidimo teisines pasekmes. Galiausiai Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostata, kaip antai aptariamoji pagrindinės bylose, pagal kurią ieškinį dėl teisės į pinigines išmokas, kurios nėra mokėtinos tiesiogiai pagal įstatymą, tarnautojas turi pareikšti iki einamųjų finansinių metų pabaigos, nepažeidžiama teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

3.

Pagal Direktyvos 2000/78 1 straipsnį ja siekiama nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.

4.

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos„.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

5.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad neviršijant Europos Sąjungai suteiktų įgaliojimų ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję su įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant pirmiausia darbo užmokesčio sąlygas.

6.

Direktyvos 2000/78 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepaisydamos 2 straipsnio 2 dalies, valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir tinkamai pateisina teisėtas tikslas, įskaitant teisėtos [teisėtus] užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslus, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

Toks skirtingas poveikis, be [požiūris, be] kitų dalykų[,] gali apimti:

<...>“

7.

Pagal Direktyvos 2000/78 16 straipsnio a punktą valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad būtų panaikinti įstatymai ir kiti teisės aktai, kurie prieštarauja vienodo požiūrio principui.

8.

Iki 2011 m. birželio 30 d. Federalinio tarnautojų darbo užmokesčio įstatymo, kurio redakcija galiojo 2006 m. rugpjūčio 31 d. (Bundesbesoldungsgesetz, toliau – senosios redakcijos BBesG), 27 ir paskesni straipsniai sudarė Berlyno federalinės žemės tarnautojų darbo užmokesčio sistemos teisinį pagrindą.

9.

Senosios redakcijos BBesG nurodyta, kad su atskaitos amžiumi siejamas stažas, apskaičiuojamas pagal tikrąjį amžių, yra svarbiausias kriterijus pirmą kartą priskiriant darbo užmokesčio grupės pakopai ir atskaitos taškas kylant pakopomis darbo užmokesčio skalėje.

10.

Taigi senosios redakcijos BBesG 27 straipsnyje nustatyta, kad darbo užmokestis skaičiuojamas pagal pakopas, jei darbo užmokesčio skalėse nenurodyta kitaip. Pakopomis kylama remiantis su atskaitos amžiumi siejamu stažu ir pasiekimais. Tarnautojui ar kariui mokamas bent pradinis pagrindinis darbo užmokesčio grupės, kuriai jis priskirtas, darbo užmokestis. Minėtame straipsnyje taip pat nustatyta, kad iki penktos pakopos pagrindinis darbo užmokestis kyla kas dveji metai, vėliau iki devintos pakopos – kas treji metai, o nuo aukštesnių pakopų – kas ketveri metai. Be to, darbo užmokesčio A skalei priskirtam tarnautojui ar kariui, kuris ilgą laiką labai gerai atlieka savo pareigas, nustatytas kitos laipteliu aukštesnės pakopos pagrindinis darbo užmokestis gali būti pradėtas mokėti anksčiau (pasiekimų pakopa). Per kalendorinius metus ne daugiau kaip 15 % pas tą patį darbdavį dirbančių darbo užmokesčio A skalei priskirtų tarnautojų ar karių, dar nepasiekusių didžiausio pagrindinio darbo užmokesčio, gali būti priskirti pasiekimų pakopai. Jei nustatoma, kad tarnautojo ar kario pasiekimai neatitinka vidutinių jo pareigoms nustatytų reikalavimų, jis lieka priskirtas atitinkamai pakopai, kol jo pasiekimai tampa priskyrimą laipteliu aukštesnei pakopai leidžiančio pateisinti lygio.

11.

Pagal senosios redakcijos BBesG 28 straipsnį su atskaitos amžiumi siejamas stažas pradedamas skaičiuoti nuo mėnesio, kurį tarnautojui ar kariui sukanka 21 metai, pirmos dienos.

12.

Stažo atskaitos data, kiek tai susiję su laikotarpiais po 31 metų amžiaus, tikslinama atsižvelgiant į laikotarpius, kuriais neturėta teisės į tarnautojo ar kario darbo užmokestį, t. y. pridedamas ketvirtadalis tokio laikotarpio iki 35 metų ir pusė paskesnio tokio laikotarpio. Tarnautojo ar kario darbo užmokesčiu laikomas užmokestis, gautas už pagrindinę profesinę veiklą valstybės tarnyboje, viešosios teisės reglamentuojamose religinėse organizacijose ar jų asociacijose, taip pat už tarnybą kitiems darbdaviams, kurie taiko valstybės tarnyboje galiojančias kolektyvines sutartis ar iš esmės tokio paties turinio kolektyvines sutartis ir kurių veikloje įnašų, subsidijų mokėjimo ar kitokia forma aktyviai dalyvauja valstybė ar kiti viešosios teisės subjektai.

13.

2011 m. birželio 21 d. priimtu antru įstatymu, kuriuo iš dalies keičiami Tarnautojų tarnybos nuostatai (Zweites Dienstrechtsänderungsgesetz), Berlyno federalinė žemė atitinkamas senosios redakcijos BBesG nuostatas įtraukė į Berlyno federalinės žemės teisę kaip Berlynui taikomą pereinamojo laikotarpio redakcijos Federalinį tarnautojų darbo užmokesčio įstatymą (Bundesbesoldungsgesetz in der Überleitungsfassung für Berlin, toliau – senosios redakcijos Berlyno BBesG).

14.

2011 m. birželio 29 d. Įstatymu, kuriuo iš dalies keičiama Berlyno federalinės žemės tarnautojų darbo užmokesčio tvarka (Gesetz zur Besoldungsneuregelung für das Land Berlin – Berliner Besoldungsneuregelungsgesetz, toliau – Berlyno BesNG), Berlyno federalinė žemė iš dalies pakeitė senosios redakcijos Berlyno BBesG. Nuo tada Berlyno federalinės žemės tarnautojams taikoma skirtinga tvarka, atsižvelgiant į tai, ar jie pradėjo dirbti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. (toliau – naujieji tarnautojai), ar jau dirbo 2011 m. liepos 31 d. (toliau – esamieji tarnautojai). Berlyno BesNG 1 straipsnio 1 dalimi nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeistas senosios redakcijos Berlyno BBesG. Naujiesiems tarnautojams taikomas taip iš dalies pakeistas senosios redakcijos Berlyno BBesG (toliau – naujosios redakcijos Berlyno BBesG).

15.

Atskaitos taškas pirmą kartą naują valstybės tarnautoją priskiriant (patirties) pakopai ir vėliau laipsniškai keliant darbo užmokestį pagal darbo užmokesčio A skalę priklauso nebe nuo stažo, siejamo su atskaitos amžiumi ir apskaičiuojamo pagal tikrąjį amžių, o nuo pagal patirties reikalavimus valstybės tarnyboje išdirbto laiko.

16.

Taigi naujosios redakcijos Berlyno BBesG 27 straipsnyje nustatyta, kad pagrindinis darbo užmokestis skaičiuojamas pagal pakopas (patirties pakopas), jei darbo užmokesčio skalėse nenurodyta kitaip. Į aukštesnę pakopą perkeliama atsižvelgiant į patirtį. Pagal minėtą straipsnį pirmą kartą paskyrus į pareigas, suteikiančias teisę į darbo užmokestį, patenkantį į naujosios redakcijos Berlyno BBesG taikymo sritį, nustatomas 1 pakopą atitinkantis pagrindinis darbo užmokestis, jei neatsižvelgiama į šio teisės akto 28 straipsnio 1 dalyje nurodytus laikotarpius. Naujosios redakcijos Berlyno BBesG 27 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad 1 pakopos pagrindinis darbo užmokestis kyla kas dvejus patirties metus, 2–4 pakopos – kas trejus, o 5–7 pakopos – kas ketverius. Laikotarpiais, kuriais nesuteikiama teisė gauti darbo užmokestį, pakopomis nekylama, nebent naujosios redakcijos Berlyno BBesG 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta kitaip.

17.

Pagal naujosios redakcijos Berlyno BBesG 27 straipsnio 4 dalį darbo užmokesčio A skalei priskirtam tarnautojui, kuris ilgą laiką labai gerai atlieka pareigas, nustatytas laipteliu aukštesnės pakopos pagrindinis darbo užmokestis (pasiekimų pakopa) gali būti pradėtas mokėti anksčiau. Per kalendorinius metus ne daugiau kaip 15 % pas tą patį darbdavį dirbančių darbo užmokesčio A skalei priskirtų tarnautojų, dar nepasiekusių didžiausio pagrindinio darbo užmokesčio, gali būti priskirti pasiekimų pakopai. Jei nustatoma, kad tarnautojo ar kario pasiekimai neatitinka vidutinių jo pareigoms nustatytų reikalavimų, jis lieka priskirtas atitinkamai pakopai, kol jo pasiekimai tampa priskyrimą laipteliu aukštesnei pakopai leidžiančio pagrįsti lygio.

18.

Naujosios redakcijos Berlyno BBesG 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmą kartą priskiriant tarnautoją pakopai pagal šio teisės akto 27 straipsnio 2 dalį pirmiausia atsižvelgiama į lygiavertės pagrindinės profesinės veiklos laikotarpius dirbant valstybės tarnyboje arba viešosios teisės reglamentuojamose religinėse organizacijose ar jų asociacijose, jei ši profesinė veikla nėra privaloma priimant į atitinkamą tarnybą. Taip pat atsižvelgiama į laikotarpius, kurie pagal Darbo vietų išsaugojimo atliekant privalomąją karinę ar civilinę tarnybą įstatymą (Arbeitsplatzschutzgesetz) turi būti kompensuoti, nes dėl prievolės atlikti karinę ar civilinę tarnybą viešosios tarnybos santykiai prasidėjo vėliau.

19.

Berlyno BesNG 2 straipsnio 1 dalyje esamiesiems tarnautojams nustatyta kitokia tvarka. Tai 2011 m. birželio 29 d. Berlyno tarnautojų perskyrimo pagal naują darbo užmokesčio sistemą įstatymas (Berliner Besoldungsüberleitungsgesetz, toliau – Berlyno BesÜG).

20.

Pagal Berlyno BesÜG 2 straipsnio 1 dalį 2011 m. rugpjūčio 1 d. tarnautojai, atsižvelgiant į 2011 m. liepos 31 d. užimtas pareigas ir pagrindinį darbo užmokestį, į kurį pagal 2010 m. liepos 8 d. Berlyno tarnautojų darbo užmokesčio ir senatvės pensijos pritaikymo 2010–2011 m. įstatymą (Gesetz zur Besoldungs- und Versorgungsanpassung für Berlin) jie turėtų teisę 2011 m. rugpjūčio 1 d., laikantis paskesnėse minėto straipsnio dalyse nustatytos tvarkos priskiriami Berlyno BesNG 3 priede nurodytoms darbo užmokesčio grupės pakopoms ar pereinamojo laikotarpio pakopoms. Pagal Berlyno BesÜG 2 straipsnio 2 dalį priskiriant darbo užmokesčio grupės pakopai ar pereinamojo laikotarpio pakopai darbo užmokestis turi būti suapvalintas iki didesnio vieneto.

21.

Berlyno BesÜG 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal naujosios redakcijos Berlyno BBesG 27 straipsnio 3 dalį kilimui reikšmingas patirties laikotarpis prasideda priskyrus pakopai pagal Berlyno BesNG 3 priedą.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad teisės aktų leidėjas reformą pateisino tuo, jog atsižvelgiant į Direktyvą 2000/78 vis dažniau kildavo ginčų dėl iki tol galiojusios darbo užmokesčio sistemos, susijusių su diskriminacijos dėl amžiaus draudimu, ypač po pastaraisiais metais dėl sutartininkų priimtų teismo sprendimų.

23.

Teisės aktų leidėjas konstatavo, kad nors iki šiol sprendimų dėl valstybės tarnybą reglamentuojančių teisės aktų yra priėmę tik pirmosios instancijos teismai, kurie nenustatė diskriminacijos dėl amžiaus, vis dėlto buvo pats laikas pereiti prie patirtimi pagrįstos sistemos, nes neatmestina, kad aukštesnieji teismai ar net Europos Sąjungos Teisingumo Teismas gali kitaip vertinti šį klausimą, o dėl to gali tekti patirti apie 109 mln. EUR papildomų išlaidų per metus. Todėl pradinis darbo užmokestis ir jo tolesnis kilimas turi būti nustatomas remiantis nebe atskaitos amžiumi, apskaičiuojamu pagal tikrąjį amžių, o pagal reikalavimus valstybės tarnyboje išdirbtą laiką. Teisės aktų leidėjas priduria, kad šia reforma atsižvelgiama į Direktyvą 2000/78. Jo teigimu, naujos sistemos tikslas, kad tarnautojų pajamos nei sumažėtų, nei padidėtų. Todėl nauja darbo užmokesčio skalė sukurta taip, kad išlaidos yra stabilios, o didžiausias nuokrypis nuo teorinių atitinkamos darbo užmokesčio grupės pajamų, nesant karjeros kilimo iki 65 metų, sudaro ±1 %. Kitokią tvarką, taikomą esamiesiems tarnautojams, teisės aktų leidėjas grindė ir siekiu apsaugoti tarnautojų įgytas teises.

24.

2002 m. rugpjūčio 6 d. įsigaliojusios senosios redakcijos BBesG 27 ir paskesni straipsniai iki 2009 m. birželio 30 d. sudarė federalinių tarnautojų darbo užmokesčio sistemos pagrindą. Šios nuostatos identiškos pirmiau išdėstytoms nuostatoms, susijusioms su 2006 m. rugpjūčio 31 d. įsigaliojusios senosios redakcijos BBesG.

25.

2009 m. vasario 5 d. Įstatymu dėl federalinės viešosios tarnybos teisės reformos ir modernizavimo (Gesetz zur Neuordnung und Modernisierung des Bundesdienstrechts) buvo iš dalies pakeista federalinių tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo sistema, pagrįsta atskaitos amžiumi. Taigi nuo 2009 m. liepos 1 d., remiantis 2009 m. vasario 5 d. įsigaliojusios naujosios redakcijos BBesG 27 ir paskesniais straipsniais, ši sistema grindžiama vadinamosiomis „patirties“ pakopomis, kurios pačios nustatomos atsižvelgiant į pagal nurodytus reikalavimus ištarnautą laiką.

26.

Faktinės pagrindinių bylų aplinkybės gali būti apibendrintos taip, kaip nurodoma toliau. T. Specht (byla C‑501/12), J. Schombera (byla C‑502/12), A. Wieland (byla C‑503/12), U. Schönefeld (byla C‑504/12), A. Wilke (byla C‑505/12) bei G. Schini (byla C‑506/12) ir R. Schmeel (byla C‑540/12) bei R. Schuster (byla C‑541/12) (toliau visi kartu – ieškovai pagrindinėse bylose) buvo paskirti atitinkamai Berlyno federalinės žemės ir Vokietijos Federacinės Respublikos nuolatiniais tarnautojais.

27.

Ieškovai pagrindinėse bylose iš pradžių buvo priskirti darbo užmokesčio sistemai pagal senosios redakcijos BBesG, t. y. atsižvelgiant į atskaitos amžių paskyrimo dieną.

28.

Ieškovai pagrindinėse bylose ginčija savo darbo užmokesčio apskaičiavimą ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, kad yra diskriminuojami dėl amžiaus.

29.

Bylose C‑502/12 ir C‑506/12 J. Schombera ir G. Schini prašo nurodyti, kad jiems būtų sumokėta suma, lygi skirtumui tarp darbo užmokesčio, kurį jie būtų gavę, jei būtų buvę priskirti aukščiausiai darbo užmokesčio pakopai, ir darbo užmokesčio, kurį jie faktiškai gavo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo pereita prie naujos, patirtimi pagrįstos, darbo užmokesčio sistemos.

30.

Bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 atitinkamai T. Specht, A. Wieland ir A. Wilke prašo nurodyti, kad jiems už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. liepos 31 d. (byla C‑501/12) ir laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. (bylos C‑503/12 ir C‑505/12) būtų sumokėtas darbo užmokestis pagal aukščiausią pakopą. Dėl laikotarpio po 2011 m. liepos 31 d., kai buvo pereita prie naujos darbo užmokesčio sistemos, jie nurodo pageidaujantys gauti darbo užmokestį, atitinkantį tą užmokestį, kurį jie būtų gavę, jei darbo užmokesčio perskyrimas taikant Berlyno BesÜG būtų buvęs atliktas pagal aukščiausią darbo užmokesčio grupės, kuriai jie buvo priskirti anksčiau, pakopą.

31.

Byloje C‑504/12 U. Schönefeld ginčija savo perskyrimo pagal naują darbo užmokesčio sistemą tvarką ir prašo nurodyti, kad jam būtų sumokėta suma, atitinkanti skirtumą tarp jo faktiškai gauto darbo užmokesčio ir to užmokesčio, kurį, jis mano, būtų turėjęs gauti nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d.

32.

Galiausiai bylose C‑540/12 ir C‑541/12 R. Schmeel et R. Schuster ginčija savo darbo užmokesčio apskaičiavimą ir prašo nurodyti, kad jiems būtų sumokėta suma, atitinkanti skirtumą tarp darbo užmokesčio, kurį jie būtų gavę, jei būtų buvę priskirti aukščiausiai darbo užmokesčio pakopai, ir to užmokesčio, kurį jie faktiškai gavo laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2009 m. liepos mėn., kai buvo pereita prie naujos darbo užmokesčio sistemos.

33.

Bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 pateikti klausimai yra identiški. Klausimai, pateikti bylose C‑502/12 ir C‑506/12 , identiški bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 užduotiems pirmajam–penktajam klausimams. Byloje C‑504/12 pateikti pirmasis–šeštasis klausimai atitinka bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 užduotus pirmąjį–trečiąjį ir šeštąjį–aštuntąjį klausimus. Galiausiai Teisingumo Teismui bylose C‑540/12 ir C‑541/12 pateikti klausimai taip pat yra identiški pirmajam–penktajam bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 užduotiems klausimams, skirtumas tik tas, kad kalbama apie federalinių tarnautojų, o ne Berlyno federalinės žemės tarnautojų darbo užmokestį.

34.

Todėl pakartosiu bylose C‑501/12, C‑503/12 ir C‑505/12 pateiktus klausimus, nes šiose bylose pateikiami visi Teisingumo Teismui šiuo atveju pateiktuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą užduoti klausimai.

35.

Verwaltungsgericht Berlin nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36.

Pirmąjį klausimą, kuris susijęs su Direktyvos 2000/78 taikymu pagrindinėse bylose aptariamoms situacijoms, mano manymu, sudaro dvi dalys. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia, ar šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies c punktas taikytinas tarnautojų darbo užmokesčio sąlygoms. Šiuo atžvilgiu minėtam teismui kyla abejonių dėl šios nuostatos galiojimo atsižvelgiant į SESV.

37.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad minėta direktyva buvo priimta remiantis SESV 19 straipsniu (kuris atitinka buvusį EB 13 straipsnį), kurio 1 dalyje nustatyta, kad „nepažeisdama kitų Sutarčių nuostatų ir neviršydama Sąjungai jomis suteiktų įgaliojimų, [Europos Sąjungos] Taryba <...> gali <...> imtis atitinkamų veiksmų, siekdama kovoti su diskriminacija dėl <...> amžiaus“ ( 3 ). Tačiau, minėto teismo teigimu, galimos diskriminacijos dėl amžiaus tarnautojų darbo užmokesčio sistemoje panaikinimo klausimas susijęs ir su paties darbo užmokesčio klausimu, o tai sritis, kurioje, remiantis SESV 153 straipsnio 5 dalimi, pagal pirminę teisę Sąjungai iš esmės nesuteikti jokie įgaliojimai. Kadangi Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai nurodyta, jog ši direktyva taikoma darbo užmokesčio sąlygoms, šio punkto galiojimas gali būti ginčijamas atsižvelgiant į SESV nuostatas.

38.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, jei Direktyvos 2004/78 3 straipsnio 1 dalies c punktas būtų pripažintas negaliojančiu, nediskriminavimo dėl amžiaus principas, kaip pagrindinis teisės principas, arba Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 4 ) 21 straipsnis aptariamose bylose nurodytoms situacijoms gali būti taikomas savarankiškai.

39.

Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija mano, kad minėta direktyva galioja ir aptariamu atveju taikytina. Pritariu šiai nuomonei dėl toliau nurodomų priežasčių.

40.

Iš tikrųjų rėmimąsi SESV 19 straipsniu, kaip Sąjungos teisės reglamentavimo pagrindu, riboja sritys, patenkančios į Sąjungos teisės materialinę taikymo sritį. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas teisės aktą, kuriuo siekiama kovoti su diskriminacija dėl vienos iš šiame straipsnyje nurodytų priežasčių, turi įsitikinti, kad atitinkama sritis tikrai yra viena tų, kuriose pagal ESS 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą kompetencijos suteikimo principą Sąjunga turi teisę veikti, antraip kyla pavojus išplėsti Sutarčių taikymo sritį.

41.

Tačiau SESV X antraštinės dalies „Socialinė politika“ 153 straipsnio, pagal kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas gali leisti su darbo sąlygomis susijusius teisės aktus, 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad darbo užmokestis nepatenka į SESV taikymo sritį.

42.

Tačiau, ar Teisingumo Teismas tikrai privalo susilaikyti nuo vertinimo, jei atitinkamas pagrindinėse bylose nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas turi sąsają su darbo užmokesčiu, kad ir kokia ji būtų? Ar Direktyvos 2004/78 3 straipsnio 1 dalies c punktas dėl šios išimties, nustatytos SESV 153 straipsnio 5 dalyje, negalioja? Aš taip nemanau.

43.

Esama skirtumo, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti dirbtinis, tačiau iš tikrųjų yra esminis, tarp termino „darbo užmokestis“, vartojamo minėtoje nuostatoje, ir žodžių junginio „darbo užmokesčio sąlygos“, vartojamo Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punkte.

44.

Iš tikrųjų 2007 m. rugsėjo 13 d. Sprendime Del Cerro Alonso ( 5 ), priminęs, kad nediskriminavimo principas neturi būti aiškinamas siaurai, Teisingumo Teismas nurodė, jog, kadangi SESV 153 straipsnio 5 dalis yra nuo minėto straipsnio 1–4 dalių nukrypti leidžiant nuostata, šia dalimi reglamentuojamos sritys turi būti aiškinamos siaurai, kad nebūtų nei nepagrįstai paveikta 1–4 dalių taikymo sritis, nei suabejoti SESV 151 straipsniu siekiamais tikslais ( 6 ). Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad išimtis, susijusi su SESV 153 straipsnio 5 dalyje minimu „darbo užmokesčiu“, grindžiama tuo, kad nacionaliniu lygmeniu darbo užmokesčių lygio nustatymas siejamas su socialinių partnerių sutartiniu savarankiškumu ir priskiriamas valstybių narių kompetencijai šioje srityje. Tokiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje dėl darbo užmokesčių lygio neturi būti atliktas suderinimas pagal SESV 151 ir paskesnius straipsnius ( 7 ).

45.

Taigi akivaizdu, kad terminas „darbo užmokestis“, kaip tai suprantama pagal SESV 153 straipsnio 5 dalį, neapima darbo užmokesčio sąlygų. Šios sąlygos yra įdarbinimo sąlygų dalis. Jos susijusios ne tiesiogiai su darbo užmokesčio lygio nustatymu, o su aplinkybėmis, kuriomis pagal darbo sutartį dirbantis asmuo gaus vienokį ar kitokį darbo užmokestį, dėl kurio iš anksto susitaria atitinkamos šalys, ar tai būtų privačiame sektoriuje veikiantys asmenys, ar socialiniai partneriai ir valstybė.

46.

Vokietijos tarnautojų darbo užmokesčio sistema, mano manymu, aiškiai iliustruoja šį skirtumą tarp darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio sąlygų. Iš tikrųjų Vokietijos tarnautojų darbo užmokesčio dydis priklauso nuo darbo užmokesčio grupės ir jos pakopos. Darbo užmokesčio dydį pagal kiekvieną grupę ir kiekvieną pakopą nustato kompetentingos institucijos ir Sąjungos teisės aktų leidėjas niekaip negalėtų remdamasis SESV 153 straipsnio 5 dalimi kištis į šių dydžių nustatymą, pavyzdžiui, nurodydamas žemiausią ribą. Šiuo atveju kalbama apie išimtinę valstybių narių kompetenciją ( 8 ). Sąjungoje esančių darbo užmokesčių skirtumų pagal šiuo metu galiojančią teisę Sąjunga reguliuoti negali.

47.

Tačiau nacionalinės teisės nuostatos dėl priskyrimo šioms grupėms ir šioms pakopoms tvarkos negali lemti tarnautojų diskriminacijos pirmiausia dėl jų amžiaus.

48.

Kaip rašytinėse pastabose nurodė Taryba, darbo užmokestis yra esminė darbo sąlygų dalis ( 9 ), gal net pati svarbiausia, ir labiausiai susijusi su diskriminacija ( 10 ). Taigi, jei darbo užmokesčio sąlygas apimtų SESV 153 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis, SESV 19 straipsnis prarastų didelę dalį savo prasmės, nes juo, primenu, siekiama kovoti su diskriminacija.

49.

Taigi Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktas yra galiojantis. Dėl šios nuostatos taikymo tarnautojų darbo užmokesčiui pakanka priminti, kad pagal ją ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, kiek tai susiję su įdarbinimo ir darbo sąlygomis, įskaitant atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio sąlygas ( 11 ).

50.

Todėl manau, jog Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad jis taikomas tarnautojų darbo užmokesčio sąlygoms.

51.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, mano manymu, į pirmojo klausimo antrą dalį atsakyti nebūtina.

52.

Prieš pradedant nagrinėti antrąjį ir trečiąjį klausimus, mano manymu, naudinga grįžti prie pagrindinėse bylose aptariamos darbo užmokesčio sistemos ir pateikiant konkrečius pavyzdžius ją paaiškinti, kad būtų lengviau suprasti, kaip ji veikia.

53.

Remiantis senosios redakcijos BBesG darbo užmokesčio grupės pakopai tarnautojas priskiriamas pagal atskaitos amžių, pradedamą skaičiuoti nuo mėnesio, kurį tarnautojui sukanka 21 metai, pirmos dienos. Iki 31 metų amžiaus tarnautojas priskiriamas pakopai, kuriai jis būtų priskirtas, jei įdarbinant jam būtų 21 metai. Tam tikromis aplinkybėmis, kiek tai susiję su laikotarpiais po 31 metų amžiaus, atskaitos amžius tikslinamas pridedant ketvirtadalį laikotarpio iki 35 metų ir pusę paskesnio laikotarpio.

54.

Toliau pateikiami pavyzdžiai konkrečiai iliustruoja, kaip apskaičiuojamas atskaitos amžius ( 12 ).

55.

Asmeniui, gimusiam 1977 m. balandžio 1 d., įdarbintam tarnautoju 1994 m. spalio 1 d., 21 metai sukako 1998 m. kovo 31 d. Taigi jo atskaitos amžius pradedamas skaičiuoti nuo 1998 m. kovo 1 d.

56.

Asmeniui, gimusiam 1967 m. balandžio 1 d., įdarbintam tarnautoju 2000 m. spalio 16 d., 21 metai sukako 1988 m. kovo 31 d. Kadangi įdarbinant jam buvo 33 metai, jo atskaitos amžius nebepradedamas skaičiuoti nuo 1988 m. kovo 1 d. Laikotarpį nuo 1998 m. kovo 31 d. (kai šiam asmeniui sukako 31 metai) iki 2000 m. spalio 16 d. (įdarbinimo dienos) sudaro dveji metai, šeši mėnesiai ir 16 dienų. Pagal senosios redakcijos BBesG atskaitos amžius padidinamas ketvirtadaliu šio laikotarpio, t. y. septyniais mėnesiais ir 19 dienų, suapvalinus – septyniais mėnesiais. Taigi atskaitos amžius pradedamas skaičiuoti prie 1998 m. kovo 1 d. pridėjus septynis mėnesius, t. y. nuo 1998 m. spalio 1 d.

57.

Asmeniui, gimusiam 1964 m. rugsėjo 10 d., įdarbintam tarnautoju 2001 m. gegužės 1 d., 21 metai sukako 1985 m. rugsėjo 9 d. Šio asmens atskaitos amžius turėjo būti pradedamas skaičiuoti nuo 1985 m. rugsėjo 1 d. Tačiau įdarbinant jam buvo 36 metai. Taigi taikytina ta pati nuostata. Vadinasi, atsižvelgtina į ketvirtį ketverių metų laikotarpio, trukusio nuo 1995 m. rugsėjo 9 d. (kai šiam asmeniui sukako 31 metai) iki 1999 m. rugsėjo 9 d. (kai jam sukako 35 metai), t. y. į vienų metų laikotarpį. Taip pat atsižvelgtina į pusę vienų metų, septynių mėnesių ir 21 dienos laikotarpio, trukusio nuo 1999 m. rugsėjo 9 d. (kai šiam asmeniui sukako 35 metai) iki 2001 m. balandžio 30 d. (įdarbinimo dienos), t. y. į devynių mėnesių laikotarpį. Todėl atskaitos amžius padidinamas vienais metais ir devyniais mėnesiais ir pradedamas skaičiuoti nuo 1987 m. birželio 1 d.

58.

Todėl antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kaip antai aptariamasis pagrindinėse bylose, pagal kurį prasidėjus darbo santykiams tarnautojo pagrindinio darbo užmokesčio dydis iš esmės priklauso nuo jo amžiaus ir vėliau didėja visų pirma dėl tarnybos stažo.

59.

Be to, šeštuoju ir septintuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar minėtos nuostatos aiškintinos taip, kad pagal jas draudžiama pereinamojo laikotarpio sistema, kaip antai aptariamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią esamieji tarnautojai naujos sistemos pakopoms priskiriami atsižvelgiant tik į ankstesnį pagrindinį darbo užmokestį ir tolesnis kilimas pakopomis vyksta atsižvelgiant vien į patirties laikotarpius, įgytus įsigaliojus šiai pereinamojo laikotarpio sistemai, nepaisant visos tarnautojo įgytos patirties.

60.

Primenu, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta, jog tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, įskaitant amžių, su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei esant panašiai situacijai yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu.

61.

Atsižvelgiant į tai, kaip veikia senosios redakcijos BBesG nustatyta aprašytoji darbo užmokesčio sistema, mano manymu, neabejotina, kad ja įtvirtinama diskriminacija dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal minėtą straipsnį.

62.

Iš tikrųjų, kaip minėta, pagal šią sistemą nustatyta, kad pirmą kartą priskiriant darbo užmokesčio grupės pakopai taikomas vienintelis – amžiaus – kriterijus. Taigi dviem tarnautojams, kurie yra skirtingo amžiaus, bet turi lygiavertę profesinę patirtį, priklausantiems tai pačiai darbo užmokesčio grupei, bus mokamas skirtingas darbo užmokestis, nes jie bus priskirti skirtingoms šios grupės pakopoms, atitinkančioms vien jų amžiaus grupę. Nors šių dviejų tarnautojų padėtis panaši, požiūris į juos bus skirtingas, nes vienas jų gaus mažesnį pagrindinį darbo užmokestį nei kitas tik dėl to, kad yra jaunesnis.

63.

Taigi senosios redakcijos BBesG nustatyta darbo užmokesčio sistema įtvirtinamas skirtingas požiūris, pagristas amžiaus kriterijumi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą. Be to, ši darbo užmokesčio sistema analogiška aptariamai byloje, kurioje priimtas 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimas Hennigs ir Mai ( 13 ), o tą sistemą Teisingumo Teismas pripažino diskriminacine ( 14 ).

64.

Tačiau Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta, kad toks skirtingas požiūris dėl amžiaus nėra diskriminacija, jei pagal nacionalinę teisę jį objektyviai ir pagrįstai pateisina teisėtas tikslas, pirmiausia teisėti užimtumo politikos, darbo rinkos ir profesinio mokymo tikslai, ir jei šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

65.

Šiuo atžvilgiu Vokietijos vyriausybė mano, kad net jei Teisingumo Teismas nustatytų, jog egzistuoja diskriminacija dėl amžiaus, ji būtų pateisinama tuo, kad senosios redakcijos BBesG įtvirtinta darbo užmokesčio sistema, pagal kurią darbo užmokestis priklauso nuo atskaitos amžiaus, buvo siekiama iš esmės teisėto tikslo įdarbinant naujus tarnautojus atsižvelgti į profesinę kvalifikaciją ir patirtį, įgytas dirbant tiek valstybės tarnyboje, tiek kitur. Be to, ši sistema buvo suvokiama kaip vienodos praktikos visais įdarbinimo atvejais garantija. Šia sistema siekta išvengti nepatogumų, susijusių su ankstesne priskyrimo atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį praktika, kuri, tiesa, buvo teisinga, tačiau sudėtinga, todėl taikoma nevienodai. Galiausiai Vokietijos vyriausybė teigia, kad minėtos sistemos tikslas – didinti valstybės tarnybos patrauklumą kandidatams, siekiantiems naujos karjeros.

66.

Nemanau, kad šie tikslai yra teisėti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

67.

Iš tikrųjų iš šios nuostatos matyti, kad tikslai, kurie gali būti laikomi teisėtais, todėl galinčiais pateisinti diskriminacijos dėl amžiaus draudimo principo išimtį, yra tokie socialinės politikos tikslai, kaip susijusieji su užimtumo politika, darbo rinka arba profesiniu mokymu ( 15 ).

68.

Dėl atsižvelgimo į profesinę patirtį Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis tikslas iš esmės turi būti laikomas „pagal nacionalinę teisę“„objektyviai ir tinkamai“ pateisinančiu skirtingą požiūrį dėl amžiaus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą ( 16 ). Iš tikrųjų atlygis už darbuotojo įgytą patirtį, kuri leidžia jam geriau atlikti darbą, yra teisėtas darbo užmokesčio politikos tikslas ( 17 ).

69.

Nemanau, kad priemonės, kurių nagrinėjamu atveju imtasi siekiant šio tikslo, yra tinkamos ir būtinos. Iš tikrųjų rėmimasis darbo stažo kriterijumi apskritai yra tinkamas šiam tikslui pasiekti, jei darbo stažas glaudžiai susijęs su profesine patirtimi ( 18 ).

70.

Tačiau senosios redakcijos BBesG nustatyta darbo užmokesčio sistema pagrįsta vien tarnautojo amžiumi, todėl pagal ją faktiškai negalima atsižvelgti į įgytą patirtį. Iš tikrųjų jokios profesinės patirties neturintis tarnautojas, kuriam priskyrimo atitinkamai darbo užmokesčio grupei dieną yra 30 metų, bus iškart priskirtas šios grupės 5 pakopai. Taigi jis gaus tokį patį pagrindinį darbo užmokestį kaip ir tarnautojas, kuriam įdarbinant buvo 21 metai ir kuris, kitaip nei minėtas tarnautojas, turi devynerių metų tarnybos stažą ir profesinę patirtį, susijusius su ta pačia darbo užmokesčio grupe. Be to, tarnautojas, kuriam įdarbinimo metu yra 30 metų, taip pat kils darbo užmokesčio grupės pakopomis, kol pasieks aukščiausią, kaip ir tarnautojas, kuriam įdarbinant buvo 21 metai, nors šis turi didesnę profesinę patirtį, susijusią su ta pačia grupe.

71.

Tiesa, senosios redakcijos BBesG 27 straipsnyje nustatyta, kad tarnautojai, kurie ilgą laiką labai gerai atlieka savo pareigas, gali būti priskirti pasiekimų pakopai. Tačiau reikia konstatuoti, kad pagal šią nuostatą per kalendorinius metus ne daugiau kaip 15 % pas tą patį darbdavį dirbančių darbo užmokesčio A skalei priskirtų tarnautojų ar karių, dar nepasiekusių didžiausio pagrindinio darbo užmokesčio, gali būti priskirti pasiekimų pakopai. Pagal šią priemonę ne tik neleidžiama kilti darbo užmokesčio pakopomis visiems to nusipelniusiems tarnautojams, bet ir neištaisomas profesinės patirties nebuvimo trūkumas priskiriant tarnautojus žemesnei darbo užmokesčio grupės pakopai, atitinkančiai jų faktinę patirtį.

72.

Todėl manau, kad senosios redakcijos BBesG nustatyta darbo užmokesčio sistema viršijama tai, kas būtina ir tinkama siekiant Vokietijos vyriausybės nurodyto teisėto tikslo atsižvelgti į profesinę patirtį.

73.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė minėtame Sprendime Hennigs ir Mai, kriterijus, taip pat grindžiamas darbo stažu arba įgyta profesine patirtimi, nedarant nuorodos į amžių, atsižvelgiant į Direktyvą 2000/78 atrodo tinkamesnis šiam tikslui pasiekti ( 19 ).

74.

Dėl Vokietijos vyriausybės argumento, susijusio su tikslu supaprastinti administravimą, manau, kad tuo negalima pateisinti diskriminacijos dėl amžiaus. Iš tikrųjų, kaip minėta, tikslai, kuriuos galima laikyti „teisėtais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, yra su socialine politika susiję tikslai. Taigi Vokietijos vyriausybė negali remtis vien praktikos, kuri, kaip ji pati pripažįsta, būtų teisingesnė, sudėtingumu, kad pateisintų diskriminaciją dėl amžiaus.

75.

Galiausiai senosios redakcijos BBesG įtvirtintai diskriminacijai pateisinti Vokietijos vyriausybė nurodo tikslą didinti valstybės tarnybos patrauklumą kandidatams, siekiantiems naujos karjeros. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad įdarbinimo skatinimas – neginčijamai teisėtas valstybių narių socialinės ar užimtumo politikos tikslas ( 20 ), tačiau, mano nuomone, šiuo atveju senosios redakcijos BBesG viršijama tai, kad būtina ir tinkama šiam tikslui pasiekti, nes norint paskatinti asmenis, jau turinčius darbo privačiame sektoriuje stažą, siekti įsidarbinti Vokietijos valstybės tarnyboje pakaktų atsižvelgti vien į darbo stažą ar profesinę patirtį nedarant nuorodos į amžių.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinės teisės aktas, kaip antai aptariamasis pagrindinėse bylose, pagal kurį prasidėjus darbo santykiams tarnautojo pagrindinio darbo užmokesčio dydis iš esmės priklauso nuo jo amžiaus ir vėliau didėja visų pirma dėl tarnybos trukmės.

77.

Šeštuoju ir septintuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar pereinamojo laikotarpio sistema, taikoma esamiesiems tarnautojams, nepažeidžiamas nediskriminavimo dėl amžiaus principas.

78.

Iš tikrųjų primintina, kad pagal Berlyno BesÜG 2 straipsnį esamuosius tarnautojus priskiriant naujos darbo užmokesčio sistemos pakopai atsižvelgiama tik į ankstesnį pagrindinį darbo užmokestį. Be to, pagal Berlyno BesÜG 3 straipsnį tolesnis kilimas pakopomis vyksta atsižvelgiant tik į patirties laikotarpius, įgytus įsigaliojus šiam įstatymui.

79.

Minėtame Sprendime Hennigs ir Mai Teisingumo Teismas nusprendė, kad, orientacinio darbo užmokesčio – t. y. darbo užmokesčio perskyrimo pereinant prie naujos kolektyvinėje sutartyje nustatytos darbo užmokesčio sistemos – nustatymo pagrindu laikant ankstesnį darbo užmokestį, vadovaujantis pereinamojo laikotarpio sistema buvo tęsiama praktika, kai vieni tarnautojai gauna mažesnį darbo užmokestį nei kiti, nors jų situacijos yra panašios, vien dėl amžiaus įdarbinant ( 21 ).

80.

Tas pats pasakytina ir apie šias bylas, nes, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ankstesnis pagrindinis atlyginimas buvo nustatytas remiantis diskriminaciniu kriterijumi, t. y. amžiaus kriterijumi, taigi diskriminacija, kuri buvo vykdoma pagal senosios redakcijos BBesG, tęsiama ir taikant pereinamojo laikotarpio sistemą esamiesiems tarnautojams.

81.

Priešingai, nei teigia Vokietijos vyriausybė, perskyrimo tvarka laipsniškai nepanaikina diskriminacijos dėl amžiaus, egzistavusios taikant senosios redakcijos BBesG nustatytą darbo užmokesčio sistemą.

82.

Iš tikrųjų, net jei pagal Berlyno BesÜG 3 straipsnį kilimas pakopomis vyksta atsižvelgiant tik į patirties laikotarpius, įgytus įsigaliojus šiam įstatymui, vis dėlto iš esmės naujos darbo užmokesčio sistemos pakopoms priskiriama pirmiausia pagal ankstesnį pagrindinį diskriminaciniu laikomą darbo užmokestį. Taigi vienodą patirtį turintiems tarnautojams kylant pakopomis jaunesnysis visada bus diskriminuojamas.

83.

Jei, pavyzdžiui, paimsime du vienodą patirtį turinčius tarnautojus – tarnautoją A, kuriam įdarbinant yra 20 metų, ir tarnautoją B, kuriam įdarbinant yra 30 metų, pastarasis pereinant prie naujos sistemos bus priskirtas aukštesnei pakopai nei tarnautojas A, nes bus atsižvelgiama tik į ankstesnį, amžiumi pagrįstą, pagrindinį darbo užmokestį. Be to, kilti naujos sistemos pakopomis visada bus palankiau tarnautojui B nei tarnautojui A, nes tarnautojas B anksčiau pasieks aukštesnes pakopas, taigi požiūris į jį bus palankesnis.

84.

Vokietijos vyriausybė posėdyje pažymėjo, kad taikant pereinamojo laikotarpio sistemą diskriminacija išnyksta, nes esamieji tarnautojai, kurie pagal ankstesnę sistemą buvo diskriminuojami, turi greičiau pasiekti aukščiausią pakopą, nei būtų ją pasiekę pagal ankstesnę sistemą. Vis dėlto vyresnis tarnautojas, turintis tokią pačią patirtį kaip ir jaunesnis tarnautojas, ilgiau bus priskirtas aukščiausiai pakopai, taigi ilgiau gaus didesnį pagrindinį darbo užmokestį nei jaunesnis tarnautojas. Taigi diskriminacija laikui bėgant visai neišnyksta, o tęsiasi.

85.

Dabar reikia patikrinti, ar šią diskriminaciją galima pateisinti teisėtu tikslu, kaip antai nurodytuoju Vokietijos vyriausybės, apsaugoti perėjimo prie naujos sistemos dieną įgytas teises.

86.

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas, nagrinėdamas įsisteigimo laisvės apribojimą, yra nusprendęs, kad tam tikros kategorijos asmenų įgytų teisių apsauga yra šį apribojimą pateisinantis privalomasis bendrojo intereso pagrindas, tačiau su sąlyga, kad ribojamąja priemone neviršijama tai, kas būtina šiai apsaugai ( 22 ).

87.

Vokietijos vyriausybės teigimu, jei naujoji darbo užmokesčio sistema būtų įdiegta netaikant pereinamojo laikotarpio sistemos, esamieji tarnautojai prarastų darbo užmokesčio dalį, prilygstančią vienai pakopai, o tai atitinka sumą, kurią gali sudaryti nuo 80 iki 150 EUR.

88.

Tačiau, kitaip, nei kalbant apie bylos, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Hennigs ir Mai, aplinkybes, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad pereinamojo laikotarpio priemone neviršijama tai, kas būtina siekiant apsaugoti įgytas teises ( 23 ), nagrinėjamu atveju, kaip minėta, diskriminacinis poveikis kintant tarnautojų darbo užmokesčiui neišnyksta.

89.

Taigi diskriminacinė pereinamojo laikotarpio sistema taikoma visiškai neribotą laiką. Todėl, nors ši pereinamojo laikotarpio sistema iš tiesų gali būti laikoma tinkama siekiant, kad esamieji tarnautojai neprarastų dalies pajamų, vis dėlto, mano manymu, ja viršijama tai, kas būtina tikslui apsaugoti įgytas teises pasiekti. Iš tikrųjų Vokietijos teisės aktų leidėjas galėjo nustatyti pereinamojo laikotarpio sistemą, pagal kurią laikui bėgant diskriminacinis poveikis išnyksta ir laipsniškai pereinama prie naujos darbo užmokesčio sistemos, pagrįstos profesine patirtimi neatsižvelgiant į amžių.

90.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, buvo galima taikyti pereinamojo laikotarpio sistemą, pagal kurią esamiesiems tarnautojams, į kuriuos požiūris yra nepagrįstai palankesnis, užtikrinamas ankstesnio darbo užmokesčio dydis, kol jie pasiekia patirties lygį, kurio reikalaujama pagal naują darbo užmokesčio sistemą norint pakilti į aukštesnę pakopą, pagal kurią mokamas didesnis darbo užmokestis. Taip diskriminacija laipsniškai išnyktų, o esamųjų tarnautojų, turėjusių pranašumą, palyginti su jaunesniais tarnautojais, darbo užmokestis staiga nesumažėtų.

91.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia išsiaiškinti, ar tuo, kad ką tik aprašyta išeitis, t. y. individualiai perskirti esamuosius tarnautojus atsižvelgiant į jų įgytus profesinės patirties laikotarpius, lemtų didesnes administracines sąnaudas, galima pateisinti diskriminaciją dėl amžiaus. Aš taip nemanau. Kaip jau nurodžiau, tikslai, kurie gali būti laikomi „teisėtais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 6 straipsnio 1 dalį, yra su socialine politika susiję tikslai. Administraciniai praktinio pobūdžio siekiai patys negali būti šia politika siekiamas tikslas, galintis pateisinti vieno iš pagrindinių principų, kaip antai nediskriminavimo dėl amžiaus principas, pažeidimą, juo labiau kad įsigaliojus naujai tarnautojų darbo užmokesčio sistemai administracija tikrai turi galimybę individualiai priskirti tarnautojus darbo užmokesčio grupės pakopai atsižvelgdama į jų profesinę patirtį.

92.

Todėl, mano manymu, Direktyvos 2000/78 2 straipsnį ir 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama pereinamojo laikotarpio sistema, kaip antai aptariamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią esamieji tarnautojai naujos sistemos pakopoms priskiriami atsižvelgiant tik į ankstesnį pagrindinį darbo užmokestį ir kilimas pakopomis vyksta atsižvelgiant tik į profesinę patirtį, įgytą įsigaliojus šiai pereinamojo laikotarpio sistemai, nepaisant visos tarnautojo įgytos profesinės patirties trukmės.

93.

Ketvirtuoju ir aštuntuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokių teisinių pasekmių kyla konstatavus nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažeidimą dėl senosios redakcijos BBesG ir Berlyno BesÜG nustatytų priemonių.

94.

Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad net atsižvelgdamas į visą nacionalinę teisę jis negali taikyti Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo metodo.

95.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad negali taikyti ir nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią nacionalinis teismas, sprendžiantis ginčą, susijusį su nediskriminavimo dėl amžiaus principu, privalo pagal savo kompetenciją teisės subjektams užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančią teisinę apsaugą ir visišką jos veiksmingumą netaikydamas jokios Sąjungos teisei galinčios prieštarauti nacionalinės teisės nuostatos ( 24 ).

96.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad netaikant atitinkamų senosios redakcijos BBesG, senosios redakcijos Berlyno BBesG ar Berlyno BesÜG nuostatų tarnautojų darbo užmokestis prarastų teisinį pagrindą, taigi jie netektų darbo užmokesčio.

97.

Kadangi netaikant minėtų nuostatų atsirastų teisinė spraga, kurios pagal Vokietijos nacionalinę teisę negalima užpildyti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju taikytina 1999 m. sausio 26 d. Sprendime Terhoeve ( 25 ) ir 2011 m. birželio 22 d. Sprendime Landtová ( 26 ) padaryta išvada. Iš tikrųjų šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas, konstatavęs nediskriminavimo principo pažeidimą, nurodė, kad Sąjungos teisei prieštaraujančios diskriminacijos atveju tol, kol nepriimta vienodą požiūrį atkuriančių priemonių, lygybės principo laikymasis gali būti užtikrintas tik neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims suteikiant tokias pačias privilegijas kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai ir kad siekiant teisingai taikyti Sąjungos teisę tai yra vienintelė tinkama laikytis sistema ( 27 ).

98.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tam nagrinėjamu atveju darbo užmokesčius atgaline data reikėtų sulyginti padidinant ir vienintelis būdas panaikinti nediskriminavimo dėl amžiaus principo pažeidimą – diskriminuojamiems tarnautojams išmokėti darbo užmokestį pagal aukščiausią darbo užmokesčio grupės pakopą.

99.

Šiuo atveju pagrindinis klausimas – tai klausimas, kaip veiksmingai kovoti su Sąjungos teisei prieštaraujančia diskriminacija dėl amžiaus. Ar vienintelis galimas sprendimas, kaip siūlo Komisija, yra valstybei narei priskirtina atsakomybė dėl Sąjungos teisės pažeidimo, nors tokiu atveju diskriminuojami asmenys turėtų pareikšti naują ieškinį nacionaliniame teisme, taigi patirtų papildomų sunkumų?

100.

Nors pritariu Komisijos požiūriui, pagal kurį diskriminuojamų asmenų priskyrimas atgaline data aukščiausiai darbo užmokesčio grupės, kuriai jie priklauso, pakopai lemtų naują diskriminaciją, todėl nėra tinkamas sprendimas, vis dėlto manau, kad pagrindinėse bylose galima taikyti minėtame Sprendime Landtová įtvirtintą teismo praktiką.

101.

Kaip minėjau, pagal Teisingumo Teismo praktiką siekiant atkurti vienodą požiūrį, kol šiuo tikslu nepriimta jokia nacionalinė priemonė, neprivilegijuotai kategorijai priklausantiems asmenims turi būti mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir priklausantiesiems privilegijuotai kategorijai. Tam reikia aiškiai apibrėžti šias dvi kategorijas.

102.

Iš tikrųjų sunkumas, su kuriuo susidurta šiose bylose, susijęs su tuo, kad apibrėžti šias dvi kategorijas ne taip paprasta, kaip buvo Teisingumo Teismo iki šiol nagrinėtose bylose. Atitinkamos dvi kategorijos nėra, pavyzdžiui, vyrai ir moterys ( 28 ).

103.

Pagrindinių bylų atveju nėra homogeniškų diskriminuojamų asmenų ir privilegijuotų asmenų kategorijų. Iš tikrųjų senosios redakcijos BBesG pagrįsta darbo užmokesčio sistema įtvirtinta diskriminacija vyksta įvairiais lygiais. Kaip minėta, diskriminacija susijusi su jaunesniais tarnautojais, turinčiais lygiavertę profesinę patirtį ( 29 ). Taigi lygintinų kategorijų daug, nes jų gali būti tiek, kiek yra skirtingo amžiaus asmenų, turinčių lygiavertę profesinę patirtį.

104.

Vis dėlto nematau priežasčių pagrindinėse bylose netaikyti minėtuose sprendimuose Terhoeve ir Landtová nurodytos jau seniai nusistovėjusios teismo praktikos ( 30 ). Iš tikrųjų šia teismo praktika siekiama, kad diskriminuojamam Sąjungos piliečiui būtų nedelsiant užtikrinta pagal Sąjungos teisę jo turimų teisių apsauga. Galiojant Sąjungos teisei prieštaraujantiems nacionalinės teisės aktams, kol nepriimtos nacionalinės priemonės dėl vienodo požiūrio atkūrimo, šias teises turi apsaugoti nacionalinis teismas.

105.

Nagrinėjamu atveju ieškovai pagrindinėse bylose pagal Direktyvą 2000/78 turi teisę nebūti diskriminuojami dėl amžiaus. Nedelsiant atkurti vienodą požiūrį juo svarbiau dėl to, kad su diskriminacija susijusi pasekmė turi įtakos darbo užmokesčio sąlygoms, taigi ir pragyvenimui skiriamai tarnautojų darbo užmokesčio daliai. Dėl Sprendime Francovich ir kt. ( 31 ) įtvirtintos teismo praktikos taikymo ieškovams galėtų tekti pareikšti naują ieškinį nacionaliniame teisme, o dėl to būtų neišvengta pasekmių, pirmiausia, susijusių su pinigais ir laiku.

106.

Tai, kad šiose bylose aptariamos atitinkamos kategorijos nėra visiškai homogeniškos, mano manymu, nėra neįveikiama kliūtis. Iš tikrųjų esu tos nuomonės, kad siekiant atkurti vienodą požiūrį diskriminuojamiems tarnautojams reikia užtikrinti priskyrimą ne aukščiausiai darbo užmokesčio grupės pakopai, o tai pačiai pakopai, kuriai priskirtas vyresnis tarnautojas, turintis lygiavertę profesinę patirtį. Be to, Vokietijos vyriausybė mini tokią išeitį savo rašytinėse pastabose aiškindama, kad jei pagal Sąjungos teisę būtina pataisa, pagal ją reikėtų labiau atsižvelgti į individualias situacijas. Vokietijos vyriausybė priduria, kad siekiant tinkamai individualiai kompensuoti diskriminaciją reikėtų nustatyti, kokie kandidatai ir esant kokiai konkrečiai įdarbinimo situacijai dėl vyresnio amžiaus buvo įdarbinti palankesnėmis sąlygomis nei kiti, nepaisant panašios patirties ( 32 ).

107.

Šio sprendimo, kuris, mano manymu, yra pats teisingiausias, privalumas tas, kad jis leidžia nacionaliniam teismui remtis esančia atskaitos sistema, t. y. ankstesne darbo užmokesčio sistema, taigi ir greitai panaikinti tarnautojo patiriamą diskriminaciją. Tiesa, kai kuriais atvejais nacionalinis teismas gali susidurti su padėtimi, kai nėra asmens, kurio patirtis būtų lygiavertė diskriminuojamo dėl amžiaus tarnautojo patirčiai. Tokiu atveju nacionalinis teismas turi ex aequo et bono priimti sprendimą, kuriuo, jo manymu, kuo teisingiau atsižvelgiama į tokio tarnautojo karjerą. Pavyzdžiui, šiuo atžvilgiu jis galėtų remtis naująja darbo užmokesčio sistema, leidžiančia priskirti tarnautoją tam tikrai pakopai atsižvelgiant į profesinę patirtį.

108.

Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog konstatavus Sąjungos teisei prieštaraujančią diskriminaciją, kol nepriimta vienodą požiūrį atkuriančių priemonių, vienodo požiūrio principo laikymasis gali būti užtikrintas tik priskyrus diskriminuojamus tarnautojus tai pačiai darbo užmokesčio grupės pakopai, kuriai priskirtas vyresnis tarnautojas, turintis lygiavertę profesinę patirtį.

109.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti, ar nacionalinės teisės nuostatomis, kaip antai aptariamosiomis pagrindinėse bylose, pagal kurias ieškovų pagrindinėse bylose naudojimuisi teise į vienodą požiūrį nustatyta sąlyga, kad atitinkamą prašymą darbdaviui jie turi pateikti per palyginti trumpą terminą, t. y. iki einamųjų biudžetinių metų pabaigos, pažeidžiama teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Vokietijos vyriausybė patikslina, kad biudžetas sudaromas kasmet priimant finansų įstatymą.

110.

Pirmiausia primintina, kad Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, jog „kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis“.

111.

Antra, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2010 m. liepos 8 d. Sprendime Bulicke ( 33 ), Direktyvos 2000/78 9 straipsnyje nustatyta, kad, pirma, valstybės narės užtikrina, jog visiems asmenims, manantiems, kad nukentėjo, nes jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, būtų prieinamos teismo ir (arba) administracinės procedūros, kuriomis siekiama, kad būtų vykdomos šioje direktyvoje nustatytos pareigos, ir, antra, šiomis valstybių narių pareigomis neturi būti pažeidžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl terminų ieškiniams, susijusiems su minėtu principu, pareikšti. Iš šios formuluotės matyti, kad klausimo dėl terminų, per kuriuos turi būti pradėta procedūra dėl iš minėtos direktyvos kylančių pareigų vykdymo, Sąjungos teisė nereglamentuoja ( 34 ).

112.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nesant šią sritį reguliuojančių Sąjungos teisės normų kiekviena valstybė narė, vadovaudamasi procesinės autonomijos principu, savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų teisės subjektų teisių, turimų pagal Sąjungos teisę, apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesines taisykles, nes valstybės narės vis dėlto turi kiekvienu atveju užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą ( 35 ). Tačiau pagal lojalaus bendradarbiavimo principą, įtvirtintą ESS 4 straipsnio 3 dalyje, ieškinių, skirtų minėtų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomosios panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) ( 36 ).

113.

Kalbant apie lygiavertiškumo principą, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad šio principo laikymasis reiškia, jog aptariama nacionalinė taisyklė vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs. Nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis taikytinas procesines ieškinių pareiškimo taisykles, turi išnagrinėti atitinkamų ieškinių panašumą dalyko, pagrindo ir esminių aplinkybių atžvilgiu ( 37 ).

114.

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad pagal Vokietijos teismų praktikos principą ieškinį dėl teisės į pinigines išmokas, kurios nėra mokėtinos tiesiogiai pagal įstatymą, tarnautojas turi pareikšti per palyginti trumpą terminą, t. y. bet kuriuo atveju iki einamųjų biudžetinių metų pabaigos. Jis priduria, kad tarnautojo statuso ypatumai, susiję su abipusio pasitikėjimo santykiais, kai kuriais atvejais apriboja galimybę pareikšti tokį ieškinį.

115.

Nustatytas palyginti trumpas terminas, t. y. iki biudžetinių metų pabaigos, atrodo, yra taikomas tarnautojų ieškiniams, pareikštiems tiek dėl nacionalinės, tiek dėl Sąjungos teisės pažeidimo. Taigi atrodo, kad šia nacionalinės teisės nuostata laikomasi ekvivalentiškumo principo ( 38 ). Bet kuriuo atveju tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

116.

Dėl veiksmingumo principo laikymosi pažymėtina, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurio teisinis pagrindas – Direktyva 2000/78, jau yra nusprendęs, kad neatrodo, jog nustačius dviejų mėnesių terminą reikalavimams darbdaviui pareikšti tampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis ( 39 ).

117.

Taigi dėl reikalavimo, kad ieškinį dėl teisės į pinigines išmokas, kurios nėra mokėtinos tiesiogiai pagal įstatymą, tarnautojas turi pareikšti iki einamųjų finansinių metų pabaigos, mano manymu, juo labiau iš esmės netampa praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis, nes biudžetiniai metai sutampa su kalendoriniais metais ( 40 ).

118.

Tačiau tokio ieškinio veiksmingumo klausimas kyla, jei tarnautojas apie savo teisės nebūti diskriminuojamam pažeidimą sužino biudžetinių metų pabaigoje. Iš tikrųjų, jei, pavyzdžiui, tarnautojas sužino apie jo atžvilgiu vykdomą diskriminaciją likus kelioms dienoms iki biudžetinių metų pabaigos, jis praktiškai netenka savo teisės pareikšti ieškinio.

119.

Taigi atrodo, kad iš tokioje padėtyje kaip aprašytoji atsidūrusio tarnautojo gali būti atimta teisė į veiksmingą teisminę gynybą siekiant apsaugoti pagal Sąjungos teisę suteiktas teises.

120.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris, kitaip nei Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį, yra kompetentingas vertinti faktines šių bylų aplinkybes ir aiškinti Vokietijos teisę, turi nustatyti, ar nacionalinės teisės nuostata, kaip antai aptariamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią ieškinį dėl teisės į pinigines išmokas, kurios nėra mokėtinos tiesiogiai pagal įstatymą, tarnautojas turi pareikšti iki einamųjų biudžetinių metų pabaigos, nepažeidžiamas veiksmingumo principas.

121.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Sąjungos teisę, pirmiausia pagal lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, taip pat Chartijos 47 straipsnį, nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai aptariamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią ieškinį dėl teisės į pinigines išmokas, kurios nėra mokėtinos tiesiogiai pagal įstatymą, tarnautojas turi pareikšti iki einamųjų biudžetinių metų pabaigos, jeigu nustatytos ieškinių, skirtų teisės subjektų teisių, turimų pagal Sąjungos teisę, apsaugai užtikrinti, pareiškimo sąlygos nėra mažiau palankios nei nustatytosios dėl ieškinių, skirtų iš nacionalinės teisės kylančiai teisei į pinigines išmokas apsaugoti, ir jeigu tokia nacionalinės teisės nuostata teisės subjektams nesudaroma procesinių sunkumų, susijusių su naikinamuoju ieškinio pareiškimo terminu, dėl kurių tampa pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės sistemoje įtvirtintomis teisėmis, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

122.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgericht Berlin klausimus atsakyti taip: