1. 

Teisingumo Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžė, kad prejudicinio sprendimo procedūra yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kurią įgyvendinant Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams pateikia ES teisės išaiškinimą, būtiną šiems teismams norint išspręsti ginčus jų nagrinėjamose bylose ( 2 ). Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė šiai procedūrai būdingą bendradarbiavimo idėją, kuria vadovaudamasis nacionalinis teismas turi atsižvelgti į Teisingumo Teismui patikėtą uždavinį prisidėti prie teisingumo vykdymo valstybėse narėse, o ne teikti konsultacinio pobūdžio nuomones bendrais ar hipotetiniais klausimais ( 3 ).

2. 

Šiuo metu minėti principai yra įgavę dar didesnę reikšmę, ir Teisingumo Teismo kasmet prašoma priimti vis daugiau sprendimų, iš kurių dauguma susiję su prašymais priimti prejudicinį sprendimą ( 4 ). Kai kuriuose prejudiciniuose sprendimuose Teisingumo Teismas turi aiškinti naujų ES teisės sričių nuostatas, kituose – pritaikyti esminius ES teisinės sistemos principus naujomis aplinkybėmis, dėl kurių gali iškilti itin sudėtingų etinių ar socialinių politinių klausimų ( 5 ).

3. 

Nors praeityje Teisingumo Teismas nebūdavo linkęs atsisakyti vykdyti jurisdikcijos pagal SESV 267 straipsnį ir prašymų priimtinumą vertindavo nuolaidžiai, dabar gali kilti klausimas, ar Teisingumo Teismui nereikėtų šiais klausimais laikytis griežtesnės pozicijos. Kaip jau esu nurodęs anksčiau, Teisingumo Teismo jurisdikcijos išplėtimas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir aktyvi pastarąjį dešimtmetį vykusi Europos Sąjungos plėtra gali turėti didelį poveikį Teisingumo Teismo galimybėms bylas išnagrinėti pakankamai sparčiai, tačiau kartu išlaikant nepakitusią sprendimų kokybę ( 6 ).

4. 

Ši byla, mano nuomone, suteikia progą geriau išaiškinti Teisingumo Teismo praktiką iškeltais klausimais; joje atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos neseniai priimtus Teisingumo Teismo sprendimus, iš kurių, atrodo, matyti tam tikrų pokyčių. Šie pokyčiai, mano galva, suderinami su šioje išvadoje pateikta analize.

5.

Italijoje Įstatymu Nr. 468/1913 farmacinės paslaugos priskirtos prie „esminės valstybės veiklos“, kurią vykdyti gali tik savivaldybių vaistinės arba vyriausybės išduotą licenciją turinčios privačios vaistinės. Buvo įgyvendinta pasiūlos ribojimo administracinė priemonė, pavadinta „pianta organica“. Tai tam tikras išdėstymo planas, skirtas visoje nacionalinėje teritorijoje tolygiam vaistų platinimo paskirstymui užtikrinti. Svarbu nurodyti, kad vėlesniu Karaliaus dekretu Nr. 1265/1934 vaistais prekiauti leista tik vaistinėms (122 straipsnis).

6.

Vėliau Įstatyme Nr. 537/1993 nustatyta nauja vaistų klasifikacija remiantis tokiomis kategorijomis: A kategorija – pagrindiniai vaistai ir vaistai chroniškoms ligoms gydyti, B kategorija – į A kategoriją nepatenkantys vaistai, kurie svarbūs terapijai, ir C kategorija – vaistai, nepatenkantys nei į A, nei į B kategoriją. Pagal Įstatymo Nr. 537/1993 8 straipsnio 14 dalį visas A ir B kategorijų vaistų įsigijimo išlaidas kompensuoja Servizio Sanitario Nazionale (Italijos nacionalinė sveikatos tarnyba, toliau – SSN), o visas C kategorijos vaistų įsigijimo išlaidas turi padengti klientas.

7.

Vėliau Įstatymo Nr. 388/2000 85 straipsnio 1 dalimi panaikinta B kategorija, o Įstatymo Nr. 311/2004 1 straipsniu nustatyta nauja vaistų kategorija – C‑bis, apimanti vaistus, kuriems įsigyti nereikia recepto ir kuriuos, kitaip nei kitų kategorijų vaistus, galima viešai reklamuoti (paprastai vadinami laisvai parduodamais vaistais, angl. over‑the‑counter drugs). Kaip ir C kategorijos vaistų, C‑bis kategorijos vaistų įsigijimo išlaidas turi padengti vartotojai.

8.

Dekretu įstatymu Nr. 223/2006, kuris vėliau pertvarkytas į Įstatymą Nr. 248/2006, leista atidaryti naujas prekybos vietas, kurios skiriasi nuo vaistinių. Jos paprastai vadinamos parafarmacinių produktų parduotuvėmis ir jose leidžiama prekiauti laisvai parduodamais vaistais (C‑bis kategorija).

9.

Neseniai Dekretu įstatymu Nr. 201/2011, pertvarkytu į Įstatymą Nr. 214/2011, dar labiau praplėstos vaistų, kuriais galima prekiauti parafarmacinių produktų parduotuvėse, kategorijos, ir dabar šiose parduotuvėse pirkėjai gali įsigyti kai kurių C kategorijos vaistų, kuriems gydytojo receptas nebūtinas. Šis teisės aktas buvo įgyvendintas 2012 m. balandžio 18 d. ministro įsakymu. Galiausiai Dekretu įstatymu Nr. 1/2012, pertvarkytu į Įstatymą Nr. 27/2012, padidintas priemonėje „pianta organica“ numatytas vaistinių skaičius: dabar įstatyme reikalaujama vienos vaistinės ne 4500 žmonių, bet 3300 žmonių.

10.

Davide Giuseppe Gullotta (toliau – pareiškėjas) yra įgijęs vaistininko profesinę kvalifikaciją, priklauso Ordine dei Farmacisti di Catania (Katanijos farmacijos sąjunga) ir vadovauja parafarmacinių produktų parduotuvei Italijoje.

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam Tribunale Amministrativo Regionale per la Sicilia (toliau – TAR Sicilia) pareiškėjas apskundė 2011 m. rugpjūčio 13 d.Ministero della Salute (Sveikatos ministerija) sprendimą Nr. 0034681 (toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo pateiktą prašymą leisti prekiauti receptiniais vaistais, kurių nekompensuoja SSN. Pareiškėjas tvirtino, kad teisės aktai, kuriuos Ministero della Salute taikė ginčijamame sprendime, nesuderinami su ES teise dėl keleto priežasčių.

12.

Nagrinėdamas šią bylą, Italijos teismas, suabejojęs dėl atitinkamų Italijos teisės aktų suderinamumo su ES teise, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šių trijų klausimų:

13.

TAR Sicilia, gavęs Teisingumo Teismo sprendimo Venturini ( 7 ), susijusio su tais pačiais teisės aktais, kuriuos jis turėjo išnagrinėti, kopiją, 2014 m. rugpjūčio 1 d. raštu informavo Teisingumo Teismą, kad jis vis tiek pageidautų prejudicinio sprendimo dėl antrojo ir trečiojo klausimų.

14.

Rašytines pastabas šioje byloje pateikė D. G. Gullotta, Federfarma, Italijos, Graikijos, Ispanijos vyriausybės ir Komisija. Teisingumo Teismas nusprendė nerengti žodinės proceso dalies.

15.

Prieš iš eilės analizuojant visus pateiktus klausimus, manau, pirmiausia būtų naudinga pateikti keletą įžanginių pastabų apie dvi atskiras, bet labai susijusias koncepcijas: Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį ir prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Išties atrodo, jog abi šalys, pateikusios pastabas šioje byloje, šiek tiek supainiojo minėtas koncepcijas. Vargu, ar tuo reikia stebėtis, nes ankstesnėje Teisingumo Teismo praktikoje terminologija ne visada buvo vartojama nuosekliai.

16.

Teisingumo Teismo, kaip ir bet kurios kitos Europos Sąjungos institucijos, vaidmuo ir funkcijos reglamentuojamos remiantis suteikimo principu. Šiuo atžvilgiu ES sutarties 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų.“

17.

Taigi Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribas nustato Sutartyje numatytų teisminių gynybos priemonių, kuriomis galima pasinaudoti tik įvykdžius atitinkamose nuostatose išdėstytas sąlygas, sistema ( 8 ).

18.

Prejudicinio sprendimo procedūros atžvilgiu SESV 267 straipsnyje Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškiai susieta su tam tikromis sąlygomis ( 9 ). Konkrečiau kalbant, remiantis šio straipsnio pirma pastraipa, prejudiciniai klausimai privalo būti susiję su ES teisės nuostatomis, dėl kurių išaiškinimo ar teisėtumo kilo abejonių pagrindinėje byloje. Be to, remiantis šio straipsnio antra pastraipa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija turi būti valstybės narės teismas ir sprendimas pateiktu klausimu turi būti jam būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą pagrindinėje byloje. Pastaroji sąlyga visų pirma reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme turi būti sprendžiamas tikras ginčas ir kad Teisingumo Teismo atsakymas padėtų jį išspręsti ( 10 ).

19.

Šios sąlygos turi būti tenkinamos ne tik nacionalinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą momentu, bet per visą procesą. Jei šios sąlygos netenkinamos arba nebetenkinamos, Teisingumo Teismas privalo atsisakyti vykdyti jurisdikciją, ir tai padaryti jis gali bet kuriuo proceso momentu ( 11 ).

20.

Kita vertus, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos nepakanka, kad Teisingumo Teismas galėtų nustatyti, jog turi jurisdikciją, ar veikiau galėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, prašymas gali būti pripažintas nepriimtinu. Informacija, kurią būtina pateikti prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nurodyta Procedūros reglamento 94 straipsnyje. Ši informacija iš tikrųjų atlieka dvigubą vaidmenį: ji ne tik leidžia Teisingumo Teismui teikti naudingus atsakymus, bet ir suteikia galimybę valstybių narių vyriausybėms bei kitoms suinteresuotosioms šalims pateikti pastabų remiantis Teisingumo Teismo statuto 23 straipsniu ( 12 ).

21.

Taigi dvi pirma aprašytos situacijos (jurisdikcijos nebuvimas ir prašymo nepriimtinumas) susijusios su skirtingais procesiniais klausimais. Jurisdikcijos nebuvimas iš esmės atspindi Teisingumo Teismo kompetencijos ribas, t. y. kad tam tikromis aplinkybėmis jis neturi įgaliojimų priimti sprendimų, o nepriimtinumas paprastai būna nulemtas procedūrinių klaidų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padaro nesilaikydamas procesinių normų.

22.

Todėl minėtus du atvejus teoriškai reikia atskirti ( 13 ). Tačiau yra ir praktinis to atskyrimo aspektas. Jurisdikcijos nebuvimo problemos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės negali išspręsti ar ištaisyti. Taigi prašymas priimti prejudicinį sprendimą, atmestas dėl jurisdikcijos nebuvimo, niekada nebus nagrinėjamas Teisingumo Teisme, nebent, žinoma, paaiškėtų esminių faktinių aplinkybių, kurių Teisingumo Teismas nežinojo ( 14 ). Tačiau nacionalinis teismas, kurio prašymas pripažįstamas nepriimtinu, prireikus gali Teisingumo Teismui pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, atitinkantį visas Procedūros reglamento 94 straipsnyje nustatytas sąlygas ( 15 ).

23.

Tarp prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir tiesioginių ieškinių yra tam tikrų paralelių. Tiesioginių ieškinių atveju ES teismai taip pat paprastai daro skirtumą tarp bylų, kuriose jie neturi jurisdikcijos, ir bylų, kuriose ieškinys yra nepriimtinas. Pavyzdžiui, ieškinys dėl panaikinimo atmetamas dėl jurisdikcijos nebuvimo, jei ieškovas ginčija nacionalinių institucijų ( 16 ) priimtų aktų arba nacionalinių teismų ( 17 ) ar kitų tarptautinių teismų sprendimų galiojimą ( 18 ). Be to, ES teismai pripažino neturintys jurisdikcijos nagrinėti ieškinių dėl žalos, pateiktų prieš ne ES institucijas, kaip antai valstybių narių administracinės valdžios institucijas ( 19 ).

24.

Tačiau, jei ieškovas padaro procedūrinių klaidų, dėl kurių negalima tęsti bylos nagrinėjimo, tiesiog konstatuojama, kad ieškinys nepriimtinas. Paprastai taip būna, pavyzdžiui, kai ieškinys dėl panaikinimo paduodamas praėjus SESV 263 straipsnyje nustatytam dviejų mėnesių terminui ( 20 ), kai ieškinį paduoda advokato neatstovaujamas asmuo ( 21 ) arba kai ieškinys dėl pažeidimo iškeliamas tinkamai neįvykdžius SESV 258 straipsnyje nustatytos ikiteisminės procedūros ( 22 ).

25.

Vis dėlto skirtumui tarp jurisdikcijos nebuvimo ir nepriimtinumo čia nereikėtų teikti per didelės reikšmės, nes praktiškai ir viena, ir kita lemia tą patį rezultatą. Teisingumo Teismas atmeta nacionalinio teismo prašymą ir nenagrinėja pateiktų klausimų esmės.

26.

Pirmuoju klausimu TAR Sicilia iš esmės prašo Teisingumo Teismo nurodyti, ar nacionalinis įstatymas, pagal kurį prekiauti farmaciniais produktais, kuriems įsigyti būtinas receptas, o įgijimo išlaidas padengia ne SSN, bet vartotojas, leidžiama tik vaistinėms, yra suderinamas su ES normomis dėl įsisteigimo laisvės.

27.

Iškart turiu pažymėti, jog manau, kad šį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiėmė.

28.

Analogišką klausimą minėtoje byloje Venturini Teisingumo Teismui uždavė TAR Lombardia ( 23 ). Teisingumo Teismo sprendimo toje byloje kopiją Teisingumo Teismo kanceliarija perdavė TAR Sicilia. Atsakydamas TAR Sicilia nurodė, kad jis vis tiek pageidauja atsakymo į antrąjį ir trečiąjį klausimus, nors ir nenurodė savo pozicijos dėl pirmojo klausimo. Todėl iš minėto atsakymo galima daryti išvadą a contrario, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pageidavo atsiimti pirmąjį klausimą. Tokį aiškinimą, atrodo, patvirtina ir bendras TAR Sicilia atsakymo, kuriame šis teismas atkreipia dėmesį į Sprendimą Venturini, turinys.

29.

Todėl pirmąjį klausimą aptarsiu tik trumpai, nes tai man suteiks galimybę pabrėžti kai kuriuos svarbius procedūrinius klausimus.

30.

Pirmojo klausimo priimtinumą ginčija Federfarma. Ši bendrovė tvirtina, kad visi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo bylos aspektai susiję tik su Italija. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ES taisyklės dėl įsisteigimo laisvės čia netaikytinos, klausimas laikytinas hipotetiniu.

31.

Išties, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos faktinės aplinkybės niekaip nesusijusios su naudojimusi pagrindinėmis teisėmis, išnagrinėti atitinkamų nacionalinės teisės aktų suderinamumą su nurodytomis ES nuostatomis iš principo nebūtina tam, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą. Kadangi Sutartyje įtvirtintos taisyklės netaikytinos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, atsakymas į pateiktus klausimus nereikalingas ginčui išspręsti ( 24 ).

32.

Vis dėlto Teisingumo Teismas ne kartą buvo pripažinęs savo jurisdikciją ir priėmęs sprendimą, nors faktinės aplinkybės buvo susijusios tik su viena valstybe nare.

33.

Išvadoje, kurią pateikiau byloje Venturini, bandžiau trumpai apžvelgti tokias bylas, suskirstęs jas į tris pagrindines grupes. Pirmojoje sprendimų grupėje (toliau – Oosthoek grupės sprendimai) Teisingumo Teismas pažymėjo, jog, nepaisant to, kad bylos faktinės aplinkybės buvo susijusios tik su viena valstybe nare, tam tikro tarpvalstybinio ginčijamų nacionalinės teisės aktų poveikio galimybės, remiantis bylos dokumentuose esančia informacija, atmesti negalima. Antrojoje sprendimų grupėje (toliau – Guimont grupės sprendimai) Teisingumo Teismas, nepaisydamas pagrindinės bylos nacionalinio pobūdžio, nusprendė, kad prejudiciniai klausimai priimtini, nes ES teisės išaiškinimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui bus naudingas, kadangi pagal nacionalinę teisę jis turi užtikrinti tokias pačias piliečio teises, kurios pagal ES teisę kiltų kitos valstybės narės piliečiui tokioje pačioje situacijoje; kitaip tariant, nacionalinės teisės normomis buvo uždrausta atvirkštinė jos pačios piliečių diskriminacija. Galiausiai trečiojoje sprendimų grupėje (toliau – Thomasdünger grupės sprendimai) Teisingumo Teismas konstatavo, kad jis turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą su ES teise susijusiais klausimais, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiančio teismo nagrinėjamų bylų faktinės aplinkybės nepatenka į tiesioginę ES nuostatų taikymo sritį, tačiau šios nuostatos taikytinos dėl nacionalinės teisės, kurioje vidaus situacijoms spręsti pritaikytas ES teisėje įtvirtintas požiūris ( 25 ).

34.

Išskyręs tokias sprendimų grupes, konstatavau, kad joms buvo teisingai taikomas SESV 267 straipsnis. Iš tikrųjų tai buvo bylos, kuriose su viena valstybe buvo susiję visi faktiniai, bet ne svarbūs teisiniai elementai. Tačiau pridūriau, kad kai kuriose iš šių bylų Teisingumo Teismas pripažino, jog turi jurisdikciją, remdamasis vien tik prielaidomis, išsamiai neišnagrinėjęs, ar reikiamos sąlygos buvo patenkintos. Išties prašymuose priimti prejudicinį sprendimą nebuvo jokios informacijos, kuri Teisingumo Teismui būtų leidusi pripažinti, jog turi jurisdikciją. Tokį požiūrį laikiau ir vis dar laikau problemišku ( 26 ).

35.

Kadangi Teisingumo Teismo jurisdikcija situacijose, kurios susijusios tik su viena valstybe nare, yra bendrojo principo išimtis, Sprendime Venturini Teisingumo Teismui pasiūliau griežčiau vertinti, ar atitinkamos sąlygos tenkinamos ( 27 ). Konkrečiai pasiūliau, kad Teisingumo Teismas atsisakytų vykdyti jurisdikciją tais atvejais, kai nei bylos dokumentuose, nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodytos priežastys, kodėl Teisingumo Teismas galėtų turėti jurisdikciją, nors pagrindinė byla yra visiškai nacionalinio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu pabrėžiau, kad tokiais atvejais nacionalinis teismas turi Teisingumo Teismui paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, svarstomos nacionalinės priemonės taikymas galėtų apriboti užsienio ūkio subjektų galimybes pasinaudoti pagrindine laisve, arba nurodyti, kad jo valstybės teisės sistemoje yra prieš atvirkštinę diskriminaciją nukreipta taisyklė ar principas, kuriuos būtų galima pritaikyti nagrinėjamu atveju ( 28 ).

36.

Vėliau panašią išvadą byloje Airport Shuttle Express padarė ir generalinė advokatė J. Kokott. Savo išvadoje generalinė advokatė taip pat išreiškė kritiką dėl kai kurių sprendimų, kuriuose Teisingumo Teismas pateikia atsakymus į prejudicinius klausimus, nors akivaizdu, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės neturi jokio tarptautinio aspekto. Generalinė advokatė J. Kokott pasiūlė Teisingumo Teismui kruopščiau vertinti savo jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį tose bylose, kurios susijusios tik su viena valstybe nare. Ji pabrėžė, kad Teisingumui Teismui gali vis tiek prireikti pateikti atsakymą kai kuriose iš tokių bylų, pavyzdžiui, tais atvejais, kai nacionaliniais įstatymais uždrausta atvirkštinė diskriminacija. Vis dėlto generalinė advokatė J. Kokott pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas turi pateikti Teisingumo Teismui išsamią, naujausią ir patikimą informaciją dėl minėto nacionalinės teisės aspekto. Jei tokios informacijos prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra, Teisingumo Teismas neturėtų paprasčiausiai preziumuoti, jog turi jurisdikciją, taigi paprastai turėtų neteikti atsakymų į prejudicinius klausimus ( 29 ).

37.

Nuo tada iš kai kurių Teisingumo Teismo priimtų sprendimų lyg ir matyti griežtesnis Teisingumo Teismo požiūris į savo jurisdikcijos vertinimą pagal SESV 267 straipsnį, kai nacionalinis teismas prašo jo išaiškinti Sutarties nuostatas dėl pagrindinių laisvių, nors ginčas yra tik vidaus pobūdžio.

38.

Iš tiesų minėtame Sprendime Airport Shuttle Express Teisingumo Teismas atsižvelgė į generalinės advokatės J. Kokott išvadą ir atsisakė vykdyti jurisdikciją dėl nacionalinio teismo užduoto klausimo dėl SESV 49 straipsnio išaiškinimo. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagrindinės bylos aplinkybės buvo susijusios tik su Italija ir kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nebuvo jokios informacijos apie tai, kaip skundžiamomis nacionalinėmis priemonėmis galėjo būti paveikti užsienio ūkio subjektai. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad prašomas SESV 49 straipsnio išaiškinimas neturėjo jokios reikšmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamiems ginčams ( 30 ).

39.

Nutartyje Tudoran Teisingumo Teismas atsisakė spręsti klausimą dėl tam tikrų Rumunijos civilinio proceso kodekso nuostatų suderinamumo su SESV 49 ir 56 straipsniais, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės buvo susijusios tik su Rumunija ir prašyme priimti prejudicinį sprendimą nebuvo požymių, kad minėti Guimont grupės ar Thomasdünger grupės sprendimai ( 31 ) būtų taikytini ( 32 ).

40.

Nutartyje Szabó Teisingumo Teismas taip pat atsisakė vykdyti jurisdikciją dėl vieno iš prejudicinių klausimų, nes pagrindinėje byloje nagrinėjamas atvejis buvo susijęs tik su Vengrija, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškino, kodėl jo prašomos išaiškinti ES nuostatos galėtų būti taikytinos šioje byloje ( 33 ).

41.

Panašiu požiūriu Teisingumo Teismas vadovavosi ir kitose bylose, kurios nebuvo susijusios su pagrindinėmis laisvėmis ir dėl nepakankamo ryšio su ES teise buvo laikomos susijusiomis tik su atitinkama valstybe nare. Pavyzdžiui, byloje C Teisingumo Teismas atsisakė patenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2004/80/EB dėl žalos atlyginimo nusikaltimo aukoms ( 34 ) vienos nuostatos išaiškinimo, nes ieškovė pagrindinėje byloje buvo nukentėjusi nuo smurtinio nusikaltimo, įvykdyto valstybės narės, kurioje ji gyveno, teritorijoje. Pirmiausia Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvoje 2004/80 žalos atlyginimas numatytas tik tuo atveju, jei smurtiniai tyčiniai nusikaltimai įvykdyti kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra nuolatinė nukentėjusio asmens gyvenamoji vieta. Toliau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką net visiškai vidaus situacijoje Teisingumo Teismas gali pateikti prašomą išaiškinimą, jei pagal nacionalinę teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įpareigojamas užkirsti kelią atvirkštinei diskriminacijai, nukreiptai prieš savus piliečius. Tačiau Teisingumo Teismas pridūrė, kad jam nepriklauso rodyti tokios iniciatyvos, jeigu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad nacionalinis teismas iš tikrųjų turi tokią pareigą. Pažymėtina, kad toje byloje pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nebuvo nurodyta nieko ( 35 ).

42.

Be to, Sprendime De Bellis ir kt. Teisingumo Teismas pripažino, jog yra nekompetentingas atsakyti į klausimą dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo, nes nagrinėjama situacija neturėjo jokio ryšio su ES teise ir atitinkamose nacionalinėse nuostatose nebuvo jokios aiškios nuorodos į ES teisę. Taigi Thomasdünger grupės sprendimuose nurodytos sąlygos nebuvo įvykdytos ( 36 ).

43.

Atsižvelgdamas į minėtus neseniai priimtus sprendimus, darau išvadą, kad Teisingumo Teismas, vertindamas visiškai nacionalinio pobūdžio situacijas, nebedaro prielaidos, kad sąlygos jo jurisdikcijai vykdyti tenkinamos, jei bylos dokumentuose yra tik miglotų užuominų apie tai. Tokiais atvejais Teisingumo Teismas paprašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išsamiau ir pagrįsčiau išdėstyti priežastis, kodėl šis manąs, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją.

44.

Šie pokyčiai Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su savo jurisdikcijos vertinimu pagal SESV 267 straipsnį, sveikintini. Teisingumo Teismo noras bendradarbiauti su nacionaliniais teismas, mano manymu, nereiškia, kad jis turi atsakyti į klausimus, kurie galbūt yra hipotetiniai, o dėl to jo jurisdikcija geriausiu atveju abejotina.

45.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pažymėtina, jei nacionalinis teismas šio klausimo nebūtų atsiėmęs, Teisingumo Teismas tikriausiai būtų ex officio įvertinęs, ar turi jurisdikciją į jį atsakyti ( 37 ). Išties bendrai sutariama, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės susijusios tik su Italija: pareiškėjas yra Italijos pilietis, kuris gyvena ir valdo parafarmacinių produktų parduotuvę Italijoje. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą neužsimenama apie jokį tarptautinį elementą. Jame taip pat nėra informacijos apie tai, kodėl SESV 49 straipsnio išaiškinimas galėtų vis tiek būti naudingas sprendžiant šį ginčą. Visų pirma, nenurodyta jokia susijusi Italijos teisės aktų nuostata, kuri būtų aiškintina taip pat kaip ES teisės aktų nuostata. Nėra duomenų ir kad pareiškėjai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamoje byloje galėtų būti apsaugoti dėl nacionalinės taisyklės, kuri draudžia atvirkštinę diskriminaciją.

46.

Ta aplinkybė, kad viename ar keliuose tos pačios valstybės narės anksčiau pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą buvo konkrečiau nurodyta taisyklė ar principas, kuriais uždraudžiama atvirkštinė diskriminacija, nukreipta prieš jos pačios nacionalinius subjektus, nėra tinkamas pagrindas daryti prielaidą, kad tokia taisyklė ar principas būtų taikytini ir šiuo metu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamai bylai. Tokia prielaida būtų viso labo spėliojimas, nes Teisingumo Teismas neturi (ir negali turėti) galimybės įsitikinti, kokia yra taisyklės ar principo taikymo sritis ir vieta normų hierarchijoje, taip pat – kokie svarbūs teisėkūros ar teisminiai pokyčiai vyksta atitinkamoje valstybėje narėje ( 38 ).

47.

Kalbant apie pirmojo prejudicinio klausimo esmę, pažymėtina, jog mažai tikėtina, kad Teisingumo Teismas norėtų jį nagrinėti, ir atsakymas bet kokiu atveju man yra akivaizdus.

48.

Sprendime Venturini Teisingumo Teismas konstatavo, kad dėl nagrinėjamų teisės aktų farmacininkui, kitos valstybės narės piliečiui, pageidaujančiam valdyti parafarmacinių produktų parduotuvę Italijoje, gali būti sunkiau įsisteigti Italijos teritorijoje arba toks įsisteigimas gali tapti mažiau patrauklus. Todėl minėtu teisės aktu buvo apribota įsisteigimo laisvė, kaip ji suprantama pagal SESV 49 straipsnį. Vis dėlto Teisingumo Teismas konstatavo, kad toks teisės aktas buvo tinkama priemonė siekiant užtikrinti, kad vaistų tiekimas gyventojams būtų patikimas ir kokybiškas, taigi užtikrinti ir visuomenės sveikatos apsaugą, ir kad juo neviršyta tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 39 ).

49.

Kadangi pagrindinei bylai svarbūs nacionalinės teisės aktai yra tie patys, kurie buvo Teisingumo Teismo išnagrinėti Sprendime Venturini, atsakymas į pirmąjį klausimą – jei jis nebūtų atsiimtas – būtų identiškas: SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas kaip nedraudžiantis tokių nacionalinių teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos farmacininko kvalifikaciją turintis asmuo neturi teisės jam nuosavybės teise priklausančioje parafarmacinių produktų parduotuvėje vykdyti mažmeninės prekybos receptiniais vaistais, kurių įsigijimo išlaidas padengia vartotojas, o ne SSN.

50.

Antruoju klausimu TAR Sicilia iš esmės teiraujasi, ar Chartijos 15 straipsnis („Laisvė pasirinkti profesiją ir teisė dirbti“) turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriais daromas skirtumas tarp vaistines nuosavybės teise valdančių farmacininkų ir parafarmacinių produktų parduotuves nuosavybės teise valdančių farmacininkų, kiek tai susiję su teise prekiauti pirmajame klausime minimais vaistais.

51.

Italijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į antrąjį TAR Sicilia pateiktą klausimą, nes Chartija nėra taikytina pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai.

52.

Nemanau, kad šis požiūris teisingas.

53.

Remiantis šiuo metu jau tvirtai nusistovėjusia teismo praktika, Chartijos taikymo sritis valstybių narių veiksmų atžvilgiu nurodyta Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Chartijos nuostatos valstybėms narėms yra skirtos tik tuomet, kai jos įgyvendina ES teisę ( 40 ).

54.

Šia nuostata patvirtinama nusistovėjusi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią ES teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visose situacijose, kurias reglamentuoja ES teisė, tačiau netaikytinos kitais atvejais ( 41 ). Jei teisinė situacija nepatenka į ES teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos jos spręsti, ir jokios Chartijos nuostatos, kuriomis remiamasi, pačios savaime negali būti tokios jurisdikcijos pagrindas ( 42 ).

55.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „įgyvendina Sąjungos teisę“ reiškia, jog būtina tam tikra sąsaja su Sąjungos teise, kuri viršija reglamentuojamų sričių panašumo arba vienos srities netiesioginio poveikio kitai ribas ( 43 ). Norint nustatyti, ar nacionalinės teisės aktu įgyvendinama ES teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, reikia patikrinti, be kita ko: i) ar nagrinėjamu teisės aktu siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės nuostatą; ii) šio teisės akto pobūdį ir tai, ar juo siekiama kitų tikslų nei tie, kurie nustatyti ES teisėje, net jeigu jis ES teisei gali daryti netiesioginį poveikį; iii) ar yra specialių ES teisės normų, reglamentuojančių atitinkamą sritį arba galinčių jai daryti poveikį ( 44 ). Pirmiausia Teisingumo Teismas konstatavo, kad ES pagrindinių teisių negalima taikyti tam tikriems nacionalinės teisės aktams, nes ES teisės nuostatose atitinkamoje srityje nenustatyta jokia valstybių narių pareiga dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos situacijos ( 45 ).

56.

Vadovaudamasis šiais principais dabar išnagrinėsiu, ar tos teisinės aplinkybės, dėl kurių buvo iškelta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla, patenka į ES teisės taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį.

57.

Tenka apgailestauti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios konkrečios informacijos šiuo klausimu. Tačiau, nors šios nutarties trūkumai akivaizdūs, manau, kad į užduotą klausimą reikia atsakyti teigiamai. Ryšį tarp bylos faktų ir pagrindinėje byloje taikytinų Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinčiau taip, kaip nurodau toliau.

58.

Viena vertus, atrodo, jog svarstomais teisės aktais stricto sensu nebuvo siekiama įgyvendinti ES teisės: remiantis bendresniu visuomenės sveikatos apsaugos siekiu, šiais teisės aktais reguliuojama mažmeninė vaistų prekyba visoje Italijos teritorijoje, siekiant užtikrinti, kad šių produktų tiekimas būtų patikimas ir kokybiškas ( 46 ).

59.

Šiomis aplinkybėmis reikėtų priminti, kad, remiantis SESV 168 straipsnio 7 dalimi, ES, vykdydama veiklą visuomenės sveikatos srityje, privalo pripažinti valstybių narių atsakomybę už jų sveikatos politikos apibrėžimą ir už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą ir teikimą. Valstybių narių kompetencija apima sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros valdymą ir tam numatytų lėšų paskirstymą. Be to, Teisingumo Teismas konstatavo, kad iš esmės būtent valstybės narės turi nuspręsti, kokio lygio visuomenės sveikatos apsaugą jos ketina suteikti ir kaip šį lygį pasiekti. Kadangi šis lygis įvairiose valstybėse narėse gali skirtis, valstybėms narėms šioje srityje turi būti suteikta diskrecija ( 47 ).

60.

Kita vertus, ES teisėje yra specialių normų, kaip antai SESV 49 straipsnis ir 52 straipsnio 1 dalis, kurios iš esmės gali turėti poveikį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme svarstomų teisės aktų taikymui.

61.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kai valstybė narė remiasi privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais tam, kad pateisintų teisės aktus, kurie gali kliudyti įgyvendinti laisvę teikti paslaugas, šis ES teisėje numatytas pateisinimas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Sąjungos teisės pagrindinius principus, visų pirma į Chartijos užtikrinamas pagrindines teises. Taigi nagrinėjamiems nacionalinės teisės aktams numatytos išimtys gali būti taikomos tik tuomet, jei jos suderinamos su pagrindinėmis teisėms, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas ( 48 ).

62.

Iš to matyti, kad prievolė užtikrinti pagrindines teises tikrai patenka į ES teisės, taigi ir į Chartijos, taikymo sritį. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Pfleger, kai valstybės narės naudojasi ES teisėje numatytomis išimtimis, kad pateisintų Sutartyje užtikrintos pagrindinės laisvės kliūtis, laikoma, kad jos „įgyvendina Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį ( 49 ).

63.

Grįžtant prie nagrinėjamos bylos, SESV 49 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi nustatomi tam tikri įpareigojimai Italijos valdžios institucijoms dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamų aplinkybių. Be kita ko, jais reikalaujama, kad priemonė, kuria apribojama įsisteigimo laisvė (tam tikrų vaistų mažmeninės prekybos apribojimai), būtų taikoma nediskriminuojant, būtų tinkama teisėtam viešosios politikos tikslui pasiekti ir neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 50 ).

64.

Todėl laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į antrąjį TAR Sicilia užduotą klausimą. Vis dėlto turiu rimtų abejonių dėl minėto klausimo priimtinumo.

65.

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį poreikis pateikti ES teisės išaiškinimą, kuris galėtų būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reiškia, kad minėtas teismas turi apibrėžti pateikiamo klausimo faktines aplinkybes ir pagrindines teisės nuostatas arba bent paaiškinti šį klausimą pagrindžiančias faktines prielaidas ( 51 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat pabrėžia, kad svarbu, jog nacionalinis teismas tiksliai nurodytų priežastis, kodėl jis abejoja ES teisės išaiškinimu ir kodėl mano, kad būtina pateikti prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui ( 52 ). Teisingumo Teismas ypač pabrėžė, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą bent jau būtų paaiškinta, kodėl prašoma išaiškinti nurodytas ES teisės nuostatas ir kas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, sieja šias nuostatas ir nacionalinius teisės aktus, taikytinus jo nagrinėjamoje byloje ( 53 ).

66.

Kaip nurodyta šios išvados 20 punkte, minėti prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimai aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje, apie kurį – kaip neseniai pabrėžė Teisingumo Teismas – nacionalinis teismas turi žinoti ir kurio jis turi griežtai laikytis ( 54 ).

67.

Atsižvelgdamas į išvardytus principus, dėl šioje byloje pateikto antrojo prejudicinio klausimo laikausi nuomonės, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nurodytų reikalavimų neatitinka.

68.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą net apibendrintai nenurodyta, kodėl jį pateikęs teismas mano, kad norint išspręsti jo nagrinėjamą ginčą būtinas Chartijos 15 straipsnio išaiškinimas. Nacionalinis teismas viso labo nurodo, kad abejoja, ar minėtoje nuostatoje įtvirtinti principai visapusiškai taikytini farmacininko profesijai, nors šios profesijos atžvilgiu, siekiant įgyvendinti bendrąjį interesą, nustatyti tam tikri įsipareigojimai.

69.

Šiuo klausimu man nekyla abejonių, kad bet kokiam vidaus rinkoje dirbančiam darbuotojui ar įmonei turi būti suteikta galimybė pasinaudoti Chartijos 15 straipsnyje įtvirtinta teise, nesvarbu, ar iš jo reikalaujama įvykdyti vieną ar keletą įsipareigojimų bendrojo intereso labui, ar ne. Taip pat sudėtinga paneigti, kad ši teisė yra iš dalies apribota prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo svarstomais teisės aktais ( 55 ).

70.

Tačiau, jei jau nustatyta, kad apribojimas gali būti pateisintas visuomenės sveikatos apsaugos poreikiais ( 56 ), sunku suprasti, kokių papildomų nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų ir ES teisės nesuderinamumo aspektų galėtų kilti iš Chartijos 15 straipsnio.

71.

Iš tiesų Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi pripažįstama galimybė apriboti naudojimąsi tokiomis teisėmis ir laisvėmis, kokios įtvirtintos Chartijos 15 straipsnyje, jei šie apribojimai numatyti įstatyme, nekeičia šių teisių ir laisvių esmės ir, laikantis proporcingumo principo, yra būtini ir tikrai atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti ( 57 ).

72.

Šiame kontekste kažin ar dar reikia pažymėti, kad Chartijoje, 35 straipsnyje, kiekvieno asmens teisė į profilaktinę sveikatos priežiūrą ir teisė į gydymą pripažįstama pagrindine teise.

73.

Tokiomis aplinkybėmis buvo galima tikėtis, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą bus koks nors paaiškinimas, kodėl jį pateikęs teismas mano, kad ginčijamais nacionalinės teisės aktais nebuvo nustatyta tinkama dviejų pagrindinių teisių pusiausvyra arba kad šiais teisės aktais pakeista Chartijos 15 straipsniu įtvirtintos teisės esmė.

74.

Kadangi šie esminiai aspektai visiškai nepaaiškinti, turiu daryti išvadą, kad antrasis TAR Sicilia pateiktas prejudicinis klausimas nepriimtinas, nes prašymas priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio reikalavimų.

75.

Mano analizė dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto antrojo klausimo esmės bus šios kelios pastabos.

76.

Nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei D. G. Gullotta pateiktose pastabose nematau nieko, kas leistų suabejoti, jog nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais nustatyta teisinga ir tinkama pusiausvyra tarp, viena, laisvės pasirinkti profesiją ir teisės dirbti ir, antra, teisės į sveikatos priežiūrą. Be to, nematau nieko, kas rodytų, jog Chartijos 15 straipsnyje nustatyta teisė taip smarkiai suvaržyta, kad būtų galima teigti, jog iškilo pavojus pačiai teisės esmei.

77.

Tuo remdamasis, pažymiu, jog nemanau, kad Chartijos 15 straipsniu uždrausti teisės aktai, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjami nacionalinės teisės aktai.

78.

Galiausiai trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 102 ir 106 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos mažmeninę prekybą tam tikrais vaistais gali vykdyti tik vaistinės, bet ne parafarmacinių produktų parduotuvės.

79.

Privalau pareikšti savo abejones ir dėl trečiojo klausimo priimtinumo. Vėlgi prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokio paaiškinimo, kodėl jį pateikęs teismas mano, kad nagrinėjami teisės aktai prieštarauja SESV 102 ir 106 straipsniams.

80.

Visų pirma, kiek tai susiję su SESV 102 straipsniu, nelabai suprantu, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kiekviena (arba kai kurios) iš 15000 vaistinių, išsidėsčiusių visoje Italijos teritorijoje, laikytinos užimančiomis individualią dominuojančią padėtį, ar šie subjektai turėtų būti laikomi užimančiais bendrą dominuojančią padėtį. Antra, net darant prielaidą, kad dominuojanti padėtis galėtų būti nustatyta, vis tiek dar reikėtų išsiaiškinti, kaip ta padėtimi būtų galima neteisėtai pasinaudoti, siekiant pašalinti konkurentus iš atitinkamos (‑ų) rinkos (‑ų).

81.

Dėl SESV 106 straipsnio būtina pažymėti, kad neseniai Teisingumo Teismas dar kartą savo praktikoje patvirtino, kad valstybė narė pažeidžia SESV 106 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su SESV 102 straipsniu, nustatytus draudimus tuo atveju, jei priima bet kokį naują įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriuo sukuriama situacija, kai valstybės įmonė arba įmonė, kuriai ji suteikia specialias ar išimtines teises, vien dėl to, kad naudojasi jai suteiktomis specialiomis ar išimtinėmis teisėmis, piktnaudžiauja savo dominuojančia padėtimi arba kai dėl šių teisių gali susidaryti situacija, kuriai esant ši įmonė taip piktnaudžiautų. Teisingumo Teismas taip pat paaiškino, jog tam, kad būtų konstatuotas SESV 106 straipsnio 1 dalies, siejamos su SESV 102 straipsniu, pažeidimas, būtina nustatyti potencialų ar realų antikonkurencinį poveikį, galintį atsirasti dėl to, kad valstybė kai kurioms įmonėms suteikė specialias ar išimtines teises ( 58 ).

82.

Iš to matyti – darant prielaidą, jog nagrinėjamus teisės aktus galima laikyti suteikiančiais vaistinėms specialias ar išimtines teises, nurodytas SESV 106 straipsnio 1 dalyje, – kad vis dar lieka klausimas, kaip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, vaistinės gali būti priverstos piktnaudžiauti savo dominuojančia padėtimi dėl suteiktų specialių ar išimtinių teisių.

83.

Tačiau jokio paaiškinimo šiais klausimais nepateikta. Todėl tokiomis aplinkybėmis neįmanoma suprasti nei kodėl, nei kaip SESV 102 ir 106 straipsniais galėtų būti uždrausti tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ( 59 ).

84.

Norėčiau pažymėti, kad gana panašus klausimas Teisingumo Teismui buvo užduotas byloje Ausiliari Dottori Commercialisti, kurioje Italijos teismas Teisingumo Teismo klausė, ar SESV 102 ir 106 straipsniais draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais teisė vykdyti tam tikrą konsultacijų ir pagalbos mokesčių srityje veiklą suteikta tik pagalbos mokesčių srityje centrams – Italijos finansų ministerijos įgaliotoms akcinėms bendrovėms. Savo sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad dominuojančios padėties sukūrimas suteikiant specialias ar išimtines teises pats savaime nėra nesuderinamas su Sutartimis. Taigi, kad būtų galima konstatuoti SESV 102 straipsnio ir 106 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nagrinėjamais teisės aktais ne tik turi būti suteiktos specialios ar išimtinės teisės tam tikroms įmonėms, bet jais dar turi būti sudarytos sąlygos toms įmonėms piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Tačiau Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei rašytinėse pastabose jam nebuvo suteikta faktinės ar teisinės informacijos, kuri jam būtų leidusi nustatyti, ar įvykdytos sąlygos, kad būtų galima konstatuoti dominuojančią padėtį ar piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį ir 106 straipsnio 1 dalį. Todėl jis nusprendė, kad klausimas nepriimtinas ( 60 ).

85.

Mano nuomone, tokią pačią išvadą reikia daryti ir šioje byloje.

86.

Kaip jau minėjau, nei prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nei D. G. Gullotta pateiktose pastabose nerandu nieko, kas rodytų galimą SESV 102 straipsnio ir 106 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

87.

Todėl nematau jokios priežasties, kodėl SESV 102 ir 106 straipsniai turėtų būti aiškinami kaip draudžiantys tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriais teisė užsiimti mažmenine tam tikrų vaistų prekyba suteikiama tik vaistinėms, bet ne parafarmacinių produktų parduotuvėms.

88.

2014 m. užregistruota beveik 40 bylų, kuriose Teisingumo Teismas atmetė prašymus priimti prejudicinį sprendimą arba dėl to, kad jie buvo visiškai nepriimtini, arba dėl to, kad jis neturėjo jurisdikcijos. Be to, buvo panašus skaičius bylų, kuriose nacionalinių teismų prašymai dėl nurodytų priežasčių atmesti iš dalies. Didžiojoje daugumoje šių bylų susidurta su lygiai tokiomis pačiomis procedūrinėmis problemomis, kokios išnagrinėtos šioje išvadoje: i) klausimais dėl pagrindinių teisių išaiškinimo, nors visi pagrindinės bylos aspektai susiję tik su viena valstybe nare ( 61 ); ii) klausimais dėl Chartijos išaiškinimo bylose, kuriose nėra aiškaus ryšio su ES teise ( 62 ); iii) prašymais priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose neaprašytos esminės su prejudiciniais klausimais susijusios faktinės ir teisinės aplinkybės ( 63 ).

89.

Tenka apgailestauti, kad nacionaliniai teismai neretai Teisingumo Teismui teikia klausimus, kuriais reiškia abejones dėl nacionalinių įstatymų suderinamumo su ES teise, remdamiesi gana daug ES nuostatų, tačiau nepaaiškindami, kodėl kiekviena iš šių nuostatų galėtų būti svarbi nagrinėjamoje byloje. Analogiškų problemų sukelia prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose, priešingai pirmiau minėtam atvejui, klausimas dėl nacionalinių įstatymų suderinamumo su ES teise keliamas nenurodžius jokių konkrečių ES teisės nuostatų.

90.

Tokia praktika nepriimtina. Kiekvienai dėl procedūrinių priežasčių atmestai bylai išeikvojama daug išteklių ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, ir ES teismuose (ypač dėl to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia išversti į visas Europos Sąjungos oficialiąsias kalbas). Teisingumo vykdymas pagrindinės bylos šalių atžvilgiu taip pat uždelsiamas, ir tai neduoda jokios naudos.

91.

ES sutarties 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ES teisės sistemos ir teismų sistemos apsaugą užtikrina ir Teisingumo Teismas, ir valstybių narių teismai. Iš tiesų ir ES, ir nacionaliniams teismams patikėta užduotis garantuoti visapusišką ES teisės taikymą visose valstybėse narėse ir iš šios teisės jos subjektams kylančių teisių teisminę apsaugą ( 64 ).

92.

Atsižvelgdamas į šį esminį konstitucinį principą, Teisingumo Teismas yra pasirengęs padaryti viską, ką gali, kad padėtų nacionaliniams teismams atlikti savo teismines funkcijas ES teisės sistemoje. Tačiau Teisingumo Teismas suvokia ir savo veiklos ribas, nubrėžtas Sutartyse.

93.

Šių ribų neturėtų pamiršti ir nacionaliniai teismai. Jie ypač turėtų atkreipti dėmesį į neseniai paskelbtus sprendimus, rodančius vis griežtesnį Teisingumo Teismo požiūrį vertinant savo kompetenciją atsakyti į klausimus pagal SESV 267 straipsnį ir tokių klausimų priimtinumą.

94.

Apskritai nacionaliniai teismai visada turėtų atminti, kad lojalaus bendradarbiavimo principas, kuriuo pagrįsta SESV 267 straipsnyje nustatyta procedūra ( 65 ), taikytinas abipusiškai. Jie turėtų padėti Teisingumo Teismui. kad jis galėtų padėti jiems.

95.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau paskelbti, kad antrasis ir trečiasis prejudiciniai klausimai, kuriuos byloje C‑497/12 pateikė Tribunale Amministrativo Regionale per la Sicilia, nepriimtini.