1. 

Pagal Direktyvą dėl prospekto ( 2 ) valstybės narės negali leisti teikti jokio vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei savo teritorijose, jei prieš tai nepaskelbiamas prospektas.

2. 

Kaip nurodyta preambulėje, ši direktyva iš esmės turi dvejopą tikslą: užtikrinti bendros vertybinių popierių rinkos veiksmingumą ir apsaugoti investuotojus.

3. 

Vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei sąvoka apibrėžta plačiai, tačiau kelios išimtys galioja ir pačiai Direktyvos dėl prospekto taikymo sričiai, ir pareigos paskelbti prospektą taikymo sričiai. Išimtys galioja, inter alia, kai visa pasiūlymo apmokėjimo suma nesiekia tam tikros ribos.

4. 

Pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, kurią schematiškai galima būtų apibendrinti taip (išsamios faktinės aplinkybės yra sudėtingesnės): bendrovė A, kuri yra įsiskolinusi bendrovei B, valdo bendrovės C akcijas. Šios akcijos bendrovės B prašymu areštuotos ir teismo sprendimu teismo pareigūnas įpareigotas jas parduoti aukcione, kad būtų padengta dalis skolos. Suma, kurią reikia surinkti, susideda iš teismo sprendimu nustatytos konkrečios sumos ir sumos, kurios reikia proceso, arešto ir pardavimo išlaidoms padengti.

5. 

Tokiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas, toliau – Hoge Raad) siekia sužinoti, pirma, ar Direktyvoje dėl prospekto pateikta vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei apibrėžtis yra pakankamai plati, kad apimtų šioje byloje nagrinėjamą priverstinį pardavimą, ir, antra, kaip turėtų būti nustatoma visa pasiūlymo apmokėjimo suma.

6. 

Dėl priežasčių, kurias paaiškinsiu vėliau, manau, pirmiausia verta išnagrinėti antrąjį klausimą ir padaryti išvadą, kad (tikriausiai) pagrindinėje byloje nagrinėjamas pardavimas bet kokiu atveju aiškiai nepatenka į Direktyvos dėl prospekto taikymo sritį dėl savo nedidelės vertės, taigi į pirmąjį klausimą atsakyti nebūtina. Tačiau net jei taip ir nebūtų, manau, pardavimo aplinkybės neleidžia manyti, kad tokiu atveju pagal direktyvą būtina paskelbti prospektą.

7.

Direktyvos dėl prospekto 1 straipsnio antraštė yra „Tikslas ir taikymo sritis“.

8.

Pagal 1 straipsnio 1 dalį tikslas yra „suderinti prospekto, kurį privaloma paskelbti, kai vertybiniai popieriai yra siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje, esančioje arba veikiančioje valstybėje narėje, sąrašą, sudarymo, tvirtinimo ir platinimo reikalavimus“. Preambulėje paaiškinta, kad pagrindiniai tikslai ir uždaviniai iš esmės yra derinant užtikrinti veiksmingą bendrą vertybinių popierių rinką, kurioje vertybinių popierių emitentai ir siūlytojai galėtų laisvai dirbti naudodamiesi „bendru pasu“ (t. y. direktyvoje nustatytu ir reglamentuojamu prospektu) ( 3 ), ir užtikrinti investuotojams tinkamą apsaugą, visų pirma atskleidžiant visą svarbią informaciją ( 4 ).

9.

1 straipsnio, kuriame nustatoma taikymo sritis, 2 dalyje išvardyta 10 situacijų, kada Direktyva dėl prospekto netaikytina. Visos šios situacijos, išskyrus vieną, apibrėžtos pagal atitinkamų vertybinių popierių tipą. Vienintelė išimtis nurodyta 1 straipsnio 2 dalies h punkte, kur situacija apibrėžta remiantis „pasiūlymo visu apmokėjimu“ [visa pasiūlymo apmokėjimo suma], skaičiuojama per 12 mėnesių laikotarpį. Iš pradžių buvo nustatyta, kad direktyva netaikytina, kai visa apmokėjimo suma nesiekia 2,5 mln. EUR. Direktyvoje 2010/73/ES ( 5 ), kuri įsigaliojo 2010 m. gruodžio 31 d. ir iki 2012 m. liepos 1 d. turėjo būti valstybių narių perkelta į nacionalinę teisę, minėta suma padidinta iki 5 mln. EUR.

10.

2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos kelios Direktyvoje dėl prospekto vartojamos sąvokos. Visų pirma:

11.

Reikalavimas paskelbti prospektą išdėstytas Direktyvos dėl prospekto 3 straipsnyje, kuriame nurodyta:

„1.   Valstybės narės neleidžia atlikti jokio vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei jų teritorijose, jei prieš tai nepaskelbiamas prospektas.

2.   Prievolė paskelbti prospektą netaikoma tokiems pasiūlymų tipams:

3.   Valstybės narės užtikrina, kad vertybinių popierių įtraukimas į prekybos reguliuojamoje rinkoje, kuri yra arba veikia jų teritorijoje, sąrašą priklausytų nuo prospekto paskelbimo.“

12.

Pagal Direktyvos dėl prospekto 4 straipsnį prievolė paskelbti prospektą netaikoma dar 13 tipų vertybinių popierių pasiūlymams visuomenei.

13.

Direktyvos dėl prospekto 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio 2 dalies[ ( 7 )], prospekte nurodoma visa informacija, kuri, remiantis konkrečiu emitento ir vertybinių popierių, kurie siūlomi visuomenei arba įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą, pobūdžiu, yra būtina siekiant leisti investuotojams motyvuotai įvertinti emitento ir bet kokio garanto turtus ir įsipareigojimus, finansinę padėtį, pelną ir nuostolį bei perspektyvas, taip pat su tokiais vertybiniais popieriais susijusias teises. Ši informacija pateikiama lengvai analizuojama ir suprantama forma.

2.   Prospekte nurodoma informacija apie emitentą ir vertybinius popierius, kurie bus siūlomi visuomenei arba bus įtraukiami į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą. Jame taip pat turi būti santrauka. Santraukoje trumpai ir netechnine kalba pateikiamos pagrindinės charakteristikos ir rizikos, susijusios su emitentu, bet kokiu garantu ir vertybiniais popieriais, kalba, kuria prospektas buvo iš pradžių sudarytas. <…>“

14.

Pagal Direktyvos dėl prospekto 6 straipsnio 1 dalį „valstybės narės užtikrina, kad atsakomybė už prospekte nurodytą informaciją būtų skiriama bent jau emitentui arba jo administraciniams, valdymo ar priežiūros organams, siūlytojui, asmeniui, prašančiam įtraukimo į prekybos reguliuojamoje rinkoje sąrašą, arba garantui <…>“. Pagal Direktyvos dėl prospekto 6 straipsnio 2 dalį valstybės narės „užtikrina, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai dėl civilinės atsakomybės būtų taikomi asmenis [asmenims], atsakingiems už prospekte nurodomą informaciją<…>“.

15.

Remiantis Direktyvos dėl prospekto 9 straipsnio 1 dalimi, prospektas galioja 12 mėnesių nuo jo paskelbimo pasiūlymams visuomenei teikti, su sąlyga, kad prospekte yra visi priedai, reikalaujami pagal 16 straipsnį ( 8 ).

16.

Direktyvos dėl prospekto 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Joks prospektas neskelbiamas, kol jo nepatvirtino kompetentinga buveinės valstybės narės institucija.“ Apie patvirtinimą emitentui ar siūlytojui pranešama per 10 ar 20 dienų nuo prospekto projekto pateikimo arba visų būtinų dokumentų ar papildomos informacijos pateikimo, skaičiuojant nuo vėlesnės iš šių datų (13 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys).

17.

Direktyvos dėl prospekto 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant valstybių narių teisės skirti baudžiamojoje teisėje numatytas sankcijas ir nepažeidžiant jų civilinės atsakomybės režimo, valstybės narės turi užtikrinti, kad „būtų galima imtis atitinkamų administracinių priemonių arba skirti administracines sankcijas atsakingiems asmenims, jei nesilaikoma įgyvendinant šią direktyvą priimtų nuostatų“.

18.

Komisijos reglamente (EB) Nr. 809/2004 ( 9 ) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas) išdėstytos išsamesnės taisyklės.

19.

Įgyvendinimo reglamento antroje pastraipoje reikalaujama, kad baziniame prospekte būtų informacija, pateikta įvairiuose šio reglamento prieduose, atsižvelgiant į emitento tipą ir atitinkamų vertybinių popierių rūšį. Ši informacija apima išsamią emitento padėties apžvalgą, įskaitant, inter alia, jo teisinę formą, investicijas, pagrindinę veiklą, pagrindines rinkas, organizacinę struktūrą, finansinę padėtį, kapitalo išteklius, pelno prognozes ir vadovybę (žr. Įgyvendinimo reglamento I priedą).

20.

Direktyva dėl prospekto į Nyderlandų teisę perkelta Finansinės priežiūros įstatymu (Wet op het financieel toezicht, toliau – Wft), jo 5 straipsnio 2 dalyje draudžiama Nyderlanduose vertybinius popierius siūlyti visuomenei, jeigu jai nėra prieinamas valstybės narės priežiūros institucijos patvirtintas prospektas.

21.

Pagal Nuostatų dėl Wft išimčių (Vrijstellingsregeling Wft) 53 straipsnio 2 dalį prievolė skelbti prospektą netaikoma pasiūlymams, kurių apmokėjimo visa suma, apskaičiuota per 12 mėnesių laikotarpį, nesiekia 2,5 mln. EUR. Ši riba, kuri buvo nustatyta pirmą kartą įgyvendinant Direktyvą dėl prospekto, įsigaliojus Direktyvai 2010/73 nebuvo pakelta iki 5 mln. EUR.

22.

Van den Dungen Vastgoed BV ir Oosterhout II BVBA (toliau – Van den Dungen ir Oosterhout) su Almer Beheer BV ir Daedalus Holding BV (toliau – Almer ir Daedalus) sudarė sutartį, kurioje numatyta: įsteigti bendrovę Global Hail BV (toliau – Global Hail); visos jos akcijos priklausys Stichting Administratiekantoor Global Hail (toliau – STAK), visi jos direktoriai bus sutarties šalių atstovai; Van den Dungen ir Oosterhout dalį savo akcijų kitose bendrovėse perduos Global Hail, o už jas sumokės Almer ir Daedalus.

23.

Tarp šalių kilo įvairių ginčų ir buvo iškeltos bylos. 2009 m. spalio 30 d.Rechtbank Breda (Bredos apygardos teismas) patenkino Van den Dungen ir Oosterhout prašymą nurodyti Almer ir Daedalus sumokėti 500000 EUR avansą už bendrovei Global Hail perduotas akcijas. Norėdama užtikrinti, kad būtų sumokėta, Van den Dungen ir Oosterhout areštavo akcijų sertifikatus, kuriuos STAK buvo išdavusi bendrovėms Almer ir Daedalus.

24.

2010 m. gruodžio 27 d.Rechtbank Breda priėmė sprendimą, pagal kurį Van den Dungen ir Oosterhout nurodytas teismo pareigūnas (deurwaarder) turėjo per šešis mėnesius parduoti ir perduoti minėtus akcijų sertifikatus. Remiantis minėtu sprendimu, tai turėjo būti viešas pardavimas, paskelbtas dviejuose nacionaliniuose laikraščiuose; akcijos turėjo būti perduotos didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui; pasiūlytos turėjo būti visos akcijos, bet parduota jų turėjo būti tik tiek, kad būtų gauta 500000 EUR ir suma bylos, arešto ir vykdymo išlaidoms padengti; prievolė paskelbti prospektą nebuvo taikoma.

25.

Almer ir Daedalus pateikė skundą Gerechtshof ’s‑Hertogenbosch (Hertogenboso apygardos teismui), šis 2011 m. balandžio 5 d. patvirtino Rechtbank Breda sprendimą. Visų pirma jis konstatavo, jog prievolės paskelbti prospektą nebuvo, nes parduodamų akcijų vertė neturėjo viršyti 2,5 mln. EUR.

26.

Almer ir Daedalus padavė apeliacinį skundą Hoge Raad, šis, nustatęs, kad apeliacinės bylos baigtis priklauso nuo Direktyvos dėl prospekto 1 straipsnio 2 dalies h punkto ir 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo, paprašė priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų:

27.

Rašytines pastabas pateikė Čekijos, Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės ir Europos Komisija. Per posėdį Vokietijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija pateikė žodinius argumentus. Nė viena pagrindinės bylos šalis nepateikė jokių pastabų dėl iškeltų klausimų.

28.

Savo pastabose Nyderlandų vyriausybė išsako nuomonę tik dėl 2 klausimo, o Komisija mano, kad atsakyti į 1 klausimą nereikia, jei pirmiausia bus atsakyta į 2 klausimą; ir Nyderlandų vyriausybė, ir Komisija, atrodo, laikosi nuomonės, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju visa pasiūlymo apmokėjimo suma nesiekia tos ribos, kai Direktyva dėl prospekto tampa taikytina.

29.

Vokietijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės savo ruožtu išsako nuomonę tik dėl 1 klausimo, o Čekijos vyriausybė šiam klausimui skiria pagrindinį dėmesį, o dėl 2 klausimo išsako poziciją tik apibendrintai.

30.

Dėl 1 klausimo Čekijos vyriausybė ir Komisija mano, kad toks priverstinis akcijų pardavimas, kaip nagrinėjamas šioje byloje, patenka į Direktyvoje dėl prospekto nurodytos vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei sąvokos taikymo sritį, o Vokietijos ir Lenkijos vyriausybės laikosi priešingo požiūrio; Portugalijos vyriausybė mano, kad tokio pardavimo atveju kreditoriaus teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę per pagrįstą laikotarpį užkerta kelią įpareigojimui paskelbti prospektą, kuris lemtų nepriimtiną vėlavimą.

31.

Neginčijama, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos akcijos yra vertybiniai popieriai, kaip jie suprantami pagal Direktyvą dėl prospekto ( 10 ), ir nėra nė menkiausios priežasties tuo kiek nors suabejoti.

32.

Abejonių kyla dėl to, ar šių akcijų pardavimo būdas laikytinas pasiūlymu, dėl kurio būtina paskelbti prospektą pagal minėtą direktyvą.

33.

Tačiau, neatsižvelgiant į tai, ar pardavimas vykdomas pateikus tokį pasiūlymą, ar ne, Direktyva dėl prospekto jam negali būti taikoma, jei visa apmokėjimo suma nesiekia direktyvos 1 straipsnio 2 dalies h punkte nustatytos ribos.

34.

Todėl, man regis, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar šiam pardavimui galioja tas akivaizdus ir konkrečiai nurodytas neįtraukimas į direktyvos taikymo sritį, ir tik po to nagrinėti, ar jį apima vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei, dėl kurio būtina paskelbti prospektą, sąvoka, kuri apibrėžta plačiai, bet netiksliai ir kuriai taikytinos įvairios išimtys.

35.

Todėl Hoge Raad iškeltus klausimus nagrinėsiu tokia tvarka, pradėdama nuo 2 klausimo.

36.

Hoge Raad antruoju klausimu iš esmės nori sužinoti, kaip turėtų būti nustatyta visa pasiūlymo apmokėjimo suma, vertinant, ar Direktyva dėl prospekto taikytina konkrečiam akcijų pardavimui, atsižvelgiant į jos 1 straipsnio 2 dalies h punkte nustatytą ribą. Tačiau prieš nagrinėjant šį klausimą, manau, būtų naudinga įvertinti pačios taikytinos ribos lygmenį, ypač atsižvelgiant pagrindinėje byloje nagrinėjamo pardavimo aplinkybes.

37.

Kai 2010 m. gruodžio 27 d.Rechtbank Breda pateikė pagrindinėje byloje ginčijamą pasiūlymą, ir Direktyvoje dėl prospekto, ir Nyderlandų teisės aktuose buvo nustatyta 2,5 mln. EUR riba. Po keturių dienų įsigaliojo Direktyva 2010/73, kurioje Direktyvos dėl prospekto nustatyta riba padidinta iki 5 mln. EUR, ir šį pakeitimą valstybės narės turėjo įgyvendinti iki 2012 m. liepos 1 d ( 11 ). Tačiau, nors dauguma Direktyva 2010/73 padarytų pakeitimų į Nyderlandų teisę jau perkelta ( 12 ), atrodo, minėta riba dar nepadidinta. Todėl yra tam tikras neatitikimas tarp Direktyvos dėl prospekto ir Nyderlandų teisės aktų, kuris gali dar egzistuoti ir tuomet, kai pagaliau bus atliekamas pagrindinėje byloje nagrinėjamas pardavimas.

38.

Ir Nyderlandų vyriausybė, ir Komisija apie šį neatitikimą užsiminė, tačiau nė viena nenurodė, kokios būtų to pasekmės. Nors rašytinėse pastabose Komisija to aiškiai nenurodo, atrodo, ji mano, kad valstybė narė turi teisę taikyti nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus, kurie lygiaverčiai nustatytiems Direktyvoje dėl prospekto, jei pasiūlymo suma nesiekia dabar pagal 1 straipsnio 2 dalies h punktą galiojančios 5 mln. EUR sumos, tačiau negali reikalauti paskelbti prospekto, jei pasiūlymo suma mažesnė, nei 3 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta 100000 EUR riba.

39.

Jei Komisija išties laikosi tokio požiūrio, ji, mano nuomone, klysta. Direktyva dėl prospekto yra derinimo priemonė, kurios vienas iš pagrindinių tikslų yra suteikti „bendrą pasą“, kad emitentai turėtų galimybę pritraukti kapitalo visose valstybėse narėse. Šis siekis nueitų perniek, jei įvairiose valstybėse narėse galiotų skirtingos ribos, kurias pasiekus taikytini Direktyvos dėl prospekto reikalavimai, iš kurių svarbiausias, kuriuo pagrįsti visi kiti, yra reikalavimas paskelbti prospektą.

40.

Kiek tai susiję su Direktyvos dėl prospekto 3 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta 100000 EUR riba, prisipažįstu, jog nesuvokiu jos prasmės. Jei „viso apmokėjimo suma Sąjungoje, skaičiuojama per 12 mėnesių laikotarpį, yra mažesnė nei 100000 EUR“, nereikia nurodyti, kad „prievolė paskelbti prospektą netaikoma“, nes tokioms situacijoms dėl gerokai aukštesnės 1 straipsnio 2 dalies h punkte nustatytos ribos direktyva apskritai netaikytina. Be to, būtų labai keista, jei direktyvoje būtų reglamentuojama ta sandorių kategorija, kuri prieš tai buvo aiškiai neįtraukta į jos taikymo sritį.

41.

Jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įpareigoti valstybes nares nustatyti prievolę paskelbti prospektą, kai visa mokėjimo suma viršija 2,5 mln. EUR (vėliau – 5 mln. EUR), neleisti joms minėtos prievolės taikyti, kai mokėjimo suma nesiekia 100000 EUR, ir leisti joms pačioms apsispręsti dėl jos taikymo, kai mokėjimo suma yra tarp minėtų dviejų ribų, toks ketinimas, manau, būtų buvęs aiškiau nurodytas. Tačiau dabar nei preambulės, nei dėstomosios dalies tekste nėra jokių tokio ketinimo požymių.

42.

Todėl emitentas ar siūlytojas, manau, turėtų teisę remtis Direktyva dėl prospekto su pakeitimais tuo atveju, jei Nyderlandų valdžios institucijos pareikalautų paskelbti prospektą, kai visa pasiūlymo apmokėjimo suma 2012 m. liepos 1 d. ar vėliau siektų 2,5–5 mln. EUR, ir nacionaliniai teismai tokiu atveju turėtų panaikinti bet kokios nacionalinės normos, kuria reikalaujama paskelbti prospektą, galiojimą.

43.

Suprantu, kad dėl visos mokėjimo sumos nustatymo šiais tikslais būdo daugeliu atveju gali kilti keblumų. Bet koks pardavimas aukcione nėra garantuotas ir, nors akcijos gali turėti objektyvią (ir bent apytiksliai nustatomą) ekonominę vertę, nėra jokios garantijos, kad jos bus būtent ta kaina parduotos.

44.

Tačiau pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis tokių sunkumų, atrodo, nekyla. Rechtbank Breda apdairiai nurodė, kad reikia parduoti tik tiek akcijų, kiek būtina norint padengti nustatytą 500000 EUR sumą ir visas proceso išlaidas. Kadangi proceso išlaidos gana tiksliai nustatomos, visa suma, kurią tikimasi gauti pardavus akcijas, turėtų būti apytiksliai žinoma prieš pirkėjų pasiūlymų pateikimą. Būtent ši suma, man atrodo, turėtų būti laikoma „visa mokėjimo suma“ taikant Direktyvos dėl prospekto 1 straipsnio 2 dalies h punkte nustatytą ribą.

45.

Taigi Direktyva dėl prospekto ir joje nustatyta prievolė paskelbti prospektą galėtų būti taikoma tik tokiu atveju, jei minėta visa mokėjimo suma viršytų 5 mln. EUR.

46.

Labai mažai tikėtina, kad akcijų arešto ir pardavimo aukcione, siekiant gauti pagrindinę 500000 EUR sumą, procesinės išlaidos galėtų bent priartėti prie 4,5 mln. EUR. Jei taip atsitiktų, Nyderlandų teisingumo vykdymo sistema reikėtų labai susirūpinti.

47.

Atsižvelgiant į tai, atrodo, pagrindinėje byloje nagrinėjamas pardavimas aiškiai nepatenka į Direktyvos dėl prospekto taikymo sritį, taigi prievolės paskelbti prospektą nustatyti negalima. Todėl kompetentingam nacionaliniam teismui visai nereikia tuo atveju svarstyti vien hipotetinio klausimo, ar prospektą paskelbti būtų privaloma vykdant panašų pardavimą siekiant gauti didesnę sumą.

48.

Tačiau negalima pamiršti, kad Direktyvos dėl prospekto 1 straipsnio 2 dalies h punkte nurodyta ribinė vertė turi būti apskaičiuota per 12 mėnesių laikotarpį. Kadangi teigiama, jog suma, dėl kurios priimtas ginčijamas Rechtbank Breda sprendimas, yra tik iš anksto sumokėta Almer ir Daedalus skolos Van den Dungen ir Oosterhout dalis ir kadangi Hoge Raad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodė visos skolos sumos, išlieka galimybė, kad bus vėl priimti sprendimai dėl pardavimo, ir visa mokėjimo suma per 12 mėnesių laikotarpį gali išaugti iki 5 mln. EUR ir viršyti šią sumą. Tokiomis aplinkybėmis pastarajame punkte nurodytas klausimas, t. y. pirmasis Hoge Raad klausimas, nebebūtų hipotetinis.

49.

Todėl dabar nagrinėsiu klausimą, ar toks priverstinis akcijų pardavimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, laikytinas vertybinių popierių pasiūlymu visuomenei, dėl kurio Direktyvoje dėl prospekto nustatyta prievolė paskelbti prospektą.

50.

Pirmiausia, akivaizdu, kad dviejuose nacionaliniuose laikraščiuose reklamuojamas viešas pardavimas aukcione turi patekti į Direktyvos dėl prospekto 2 straipsnio 1 dalies d punkte pateiktą „vertybinių popierių pasiūlymo visuomenei“ apibrėžties kaip „pranešimo asmenims bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis“ taikymo sritį.

51.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad likusi apibrėžties dalis šioje nuostatoje („kuriame pateikiama pakankamai informacijos apie pasiūlymo sąlygas ir siūlomus vertybinius popierius, leidžiant investuotojui priimti sprendimą dėl tokių vertybinių popierių pasirašymo ar įsigijimo“) atrodo mažų mažiausia nelogiška. Jeigu pasiūlyme jau ir taip pateikiama „pakankamai informacijos“, dar skelbti ir prospektą, kurio tikslas ir yra pateikti tokią informaciją ( 13 ), atrodytų nereikalinga; vargu ar galima įsivaizduoti, kad pasiūlymui galėtų būti netaikytina prievolė paskelbti prospektą remiantis tuo, kad jame nebuvo pakankamai informacijos, leidžiančios investuotojui apsispręsti. Todėl laikysiuosi požiūrio, kad minėta apibrėžties dalis reiškia, jog pasiūlyme turi būti nurodyti parduodami vertybiniai popieriai ir suteikta informacija, leidžianti investuotojui juos įsigyti, jei jis nuspręs tai padaryti, bet nebūtina pateikti visos informacijos, kuri jam leistų priimti informacija pagrįstą sprendimą.

52.

Atsižvelgiant į tai, skelbimas apie pardavimą aukcione dviejuose nacionaliniuose laikraščiuose, kurį nurodė paskelbti Rechtbank Breda, turi atitikti ir antrosios apibrėžties dalies reikalavimus. Tačiau, vertinant pažodžiui, kadangi skelbime tikriausiai nebus visos informacijos, kuri leistų investuotojui priimti informacija pagrįstą sprendimą, jis gali ir nepatekti į minėtą apibrėžties dalį, taigi ir į šią apibrėžtį apskritai.

53.

Vis dėlto, remdamasi tuo, kaip, mano nuomone, turėtų būti aiškinamas Direktyvos dėl prospekto 2 straipsnio 1 dalies d punktas, darau prielaidą, kad nagrinėjamas pardavimas patenka į plačią minėtoje nuostatoje pateiktą apibrėžtį. Todėl jam iš esmės turėtų būti taikoma 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė paskelbti prospektą ( 14 ).

54.

Tačiau ir apibrėžtis, ir prievolė apribotos daugelio išimčių (šioje byloje nėra jokios prasmės daryti skirtumą tarp neįtraukimo į pačios Direktyvos dėl prospekto taikymo sritį ir prievolės paskelbti prospektą išimties, kuri yra pagrindinė direktyvos nuostata, lemianti daugelį kitų, nes šiuo atveju nagrinėjamas būtent tos prievolės taikytinumas).

55.

Kaip jau minėjau, 1 straipsnio 2 dalies h punkto nuostata dėl neįtraukimo į direktyvos taikymo sritį nagrinėjamam pardavimui tikriausiai taikytina. Likusios devynios 1 straipsnio 2 dalyje pateiktos nuostatos visų pirma susijusios su vertybinių popierių rūšimis, ir nėra jokių požymių, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos parduodamos akcijos patektų į kurią nors iš tų kategorijų.

56.

3 straipsnio 2 dalyje nurodytos penkios prievolės paskelbti prospektą išimtys. Mano jau aptartas 3 straipsnio 2 dalies e punktas bet kokiu atveju, atrodo, nėra taikytinas nagrinėjamam pardavimui, per kurį planuojama viršyti 100000 EUR ribą. Likę keturi punktai (dėl pasiūlymų, skirtų tik kvalifikuotiems, t. y. iš esmės profesionaliems, investuotojams, dėl pasiūlymų, skirtų mažiau nei 100 fizinių ar juridinių asmenų valstybėje narėje, ir dėl pasiūlymų, kai kiekvieno vieneto ar kiekvieno įsigijimo vertė viršija 100000 EUR) nelaikomi svarbiais pagrindinėje byloje.

57.

4 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardyta dar 13 pasiūlymų tipų, kuriuos labai bendrais bruožais galima būtų apibūdinti kaip pasiūlymus įsigyti vertybinių popierių vietoj jau išleistų ar parduotų vertybinių popierių, mainais į juos arba juos papildant. Minėtiems pasiūlymams taip pat netaikytina prievolė paskelbti prospektą, be to, pagrindinėje byloje nagrinėjamas pasiūlymas, atrodo, nepatenka į jokią išvardytą kategoriją.

58.

Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tuo atveju, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamo tipo priverstinis vertybinių popierių pardavimas dėl savo pobūdžio (o ne vertės) nepatenka į aiškiai neįtrauktas kategorijas, jis būtinai priskirtinas likusiai plačiai kategorijai „pranešimas asmenims bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis“, kuris potencialiems investuotojams pateikia pakankamai informacijos, kad jie galėtų identifikuoti siūlomus vertybinius popierius ir juos įsigyti, jei jie taip nusprendžia.

59.

Tačiau, man regis, iš Direktyvos dėl prospekto tikslų ir uždavinių, jos teksto, struktūros, bendros sistemos ir ypač iš ilgo nuostatų dėl neįtraukimo į jos taikymo sritį ar prievolės paskelbti prospektą netaikymo sąrašo aiškiai matyti, kad buvo siekiama apimti visus įprastinius vertybinių popierių išleidimo ar pardavimo atvejus, ypač – o gal ir tik – reguliuojamose rinkose.

60.

Be to, tikėtina, kad teisės aktų leidėjai tiesiog nematė reikalo reglamentuoti priverstinio pardavimo – tai per posėdį teko subtiliai pripažinti ir Komisijai, pritarusiai apgailestavimui, kad Direktyvoje dėl prospekto niekur net nepaminėtas priverstinis vertybinių popierių pardavimas. Man nepavyko rasti jokio priverstinio pardavimo paminėjimo direktyvos rengimo dokumentuose, apie tai informacijos neturi ir Teisingumo Teismas. Tai gali reikšti, kad buvo nebyliai daroma prielaida, kad toks pardavimas nepatenka į Direktyvos dėl prospekto taikymo sritį, jei net nematyta reikalo konkrečiai paminėti jų itin specifinių ypatybių.

61.

Taip pat akivaizdu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo pobūdžio vertybinių popierių priverstinis pardavimas išties nė iš tolo nepanašus į jokį įprastinį vertybinių popierių išleidimo ar prekybos atvejį, nesvarbu, ar tai būtų daroma reguliuojamoje rinkoje, ar kitokiomis aplinkybėmis. Toks pardavimas neturi nieko bendra su vertybinių popierių išleidimu ir tik šiek tiek primena prekybą vertybiniais popieriais. Vertybinių popierių neparduoda emitentas ar savininkas – jie konfiskuojami ir parduodami trečiosios šalies prašymu arba valstybės teismų institucijos nurodymu, turint vienintelį tikslą – sumokėti skolą. Trumpai tariant, toks pardavimas patenka ne į tą sritį, kurią buvo siekiama reglamentuoti Direktyva dėl prospekto, o į civilinės teisenos ir skolų išieškojimo sritį, ir nėra jokių požymių, kad direktyva buvo siekiama daryti kokį nors poveikį šiai sričiai.

62.

Priverstinio pardavimo atveju kreditoriui nelabai rūpi, kas parduodama siekiant padengti jo skolą, – tai gali būti vertybiniai popieriai, prekių atsargos, mašinos ir įrenginiai, žemė ir pastatai, transporto priemonės ar bet koks kitas turtas. Tačiau tam tikrais atvejais belieka parduoti tik akcijas. Nemanau, kad tokiais atvejais galima teigti, jog Direktyva dėl prospekto siekta kreditoriui (ar pardavimą vykdančiam teismo pareigūnui) nustatyti prievolę, galbūt ir gana apsunkinančią, kurios jie neturėtų, jei būtų kito turto.

63.

Kitaip tariant, Direktyva dėl prospekto teisės aktų leidėjai nei tiesiogiai, nei numanomai nesiekė kokio nors poveikio įvairioms valstybių narių skolų išieškojimo per civilinius teismus priemonėms, kai tai galima padaryti tik priverstinai parduodant vertybinius popierius.

64.

Be to, reikia prisiminti, kad šiomis, galbūt labiau nei bet kuriomis kitomis, aplinkybėmis potencialus kainos siūlytojas, pretenduojantis į priverstiniu būdu parduodamą materialųjį ar nematerialųjį bet kokio pobūdžio turtą, pirmiausia turi vadovautis principu „caveat emptor“. Tokio pardavimo atveju pirkėjas visada turi prisiimti riziką, kad jo pirkinys gali pasirodyti esąs ne toks, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Jis negali tikėtis ir nesitiki tokios pačios išsamios informacijos ir garantijų, į kurias jis turėtų teisę pirkdamas prekes iš gamintojo ar vertybinius popierius iš emitento ar siūlytojo įprastinėmis prekybos sąlygomis. Išties būtent dėl šios priežasties Hoge Raad kilo klausimas dėl visos pasiūlymo apmokėjimo sumos nustatymo būdo, kai natūralus kainos siūlytojų atsargumas gali reikšti, kad gauta kaina gerokai mažesnė už tikrąją vertybinių popierių vertę.

65.

Šiuos argumentus galima papildyti kai kuriais papildomais, nors galbūt ir ne tokiais svarbiais aspektais, nurodytais per įvairius proceso Teisingumo Teisme etapus, susijusius su praktiniais sunkumais, kurių kyla skelbiant prospektą priverstinio vertybinių popierių pardavimo atveju.

66.

Žinoma, neatmestina galimybė, kad tokiu būdu parduodant akcijas tinkamas prospektas bus pateiktas ( 15 ). Jei taip būtų buvę pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, galima daryti prielaidą, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nebūtų pateiktas.

67.

Gali būti ir taip (ir pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju), kad vertybinių popierių savininkas gali gauti pakankamai informacijos, kad galėtų parengti ar padėti rengti prospektą. Tačiau net ir tokiu atveju reikiamos informacijos gavimas, tvarkymas ir rengimas ( 16 ) yra sudėtingas uždavinys, kuris gali apsunkinti ir pavėlinti skolos išieškojimo procesą ( 17 ).

68.

Tačiau turbūt labiau tikėtina, kad nebus jokio galiojančio prospekto ir (arba) parduodamus vertybinius popierius bus išleidęs subjektas, su kuriuo savininkas neturi jokių reikalų ir kuris neturi jokio intereso paskelbti prospektą tik dėl priverstinio pardavimo, su kuriuo jis niekaip nesusijęs. Emitento buveinė gali būti net ne Europoje; visai tikėtina, kad priverstinis pardavimas bus susijęs su vertybiniais popieriais, kuriuos išleido bendrovė, įsisteigusi tik Afrikoje, Azijoje, Australijoje arba Šiaurės ar Pietų Amerikoje, kurios nesaisto Europos Sąjungos ar valstybės narės, kurioje nurodyta atlikti priverstinį pardavimą, teisė. Kam tuomet turėtų būti taikoma atsakomybė pagal Direktyvos dėl prospekto 6 straipsnio 1 dalį ( 18 )? Vienintelis galimas atsakymas – siūlytojui, kuriuo tikriausiai laikytinas pardavimą vykdantis teismo pareigūnas, nes vertybiniai popieriai jau tikriausiai bus konfiskuoti iš savininko.

69.

Todėl gauti išsamios informacijos, būtinos prospektui parengti, gali būti beveik neįmanoma, ir tai labai pakenktų tinkamam nacionalinėje teisėje numatytų civilinių teisių gynimo priemonių įgyvendinimui.

70.

Tai patvirtina mano požiūrį, kad toks priverstinis vertybinių popierių pardavimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, nepatenka į Direktyvos dėl prospekto taikymo sritį.

71.

Dėl visų nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus klausimus atsakyti taip: