1. 

Ar asmeniui, prašančiam pripažinti teisę gyventi Europos Sąjungos teritorijoje remiantis savo, kaip tiesioginio Sąjungos piliečio palikuonio, vyresnio nei 21 metų amžiaus, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB ( 2 ), 2 straipsnio 2 dalies c punktą, statusu, pakanka įrodyti, kad minėtasis pilietis jam tikrai teikia materialinę paramą, ar valdžios institucijos gali dar iš jo reikalauti įrodyti paramos būtinybę?

2. 

Siekiant atsakyti į šį klausimą Teisingumo Teismo, be kita ko, prašoma paaiškinti ir prireikus atnaujinti savo su Sąjungos piliečio šeimos nariais, vadinamais „išlaikytiniais“, kaip netiesioginiais Direktyvoje 2004/38 nustatytų teisių turėtojais, susijusią praktiką.

3.

Direktyvos 2004/38 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, jei ta teise naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus“.

4.

Direktyvos 2004/38 6 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad „siekiant išlaikyti šeimos vienybę platesne prasme ir nepažeidžiant diskriminacijos pilietybės pagrindu draudimo, priimančioji valstybė narė asmenų, kurie neįtraukti į šeimos narių apibrėžimą pagal šią direktyvą ir todėl neturi automatinės įvažiavimo ir gyvenimo teisės, padėtį nagrinėja pagal savo teisės aktus ir nusprendžia, ar tokiems asmenims galėtų būti leista įvažiuoti ir gyventi šalyje, atsižvelgdama į jų santykį su Sąjungos piliečiu ar bet kurias kitas aplinkybes, pvz., jų finansinį ar fizinį priklausomumą nuo Sąjungos piliečio“.

5.

Direktyvos 2004/38 28 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, „siekiant apsaugoti nuo piktnaudžiavimo teisėmis ar sukčiavimo <...>, valstybės narės turėtų turėti galimybę patvirtinti būtinas priemones“.

6.

Direktyvos 2004/38 31 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad ši direktyva „gerbia pagrindines teises bei laisves ir laikosi visų pirma Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos pripažintų principų“.

7.

Direktyvos 2004/38 2 straipsnis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

8.

Direktyvos 2004/38 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1.

Ši direktyva taikoma visiems Sąjungos piliečiams, kurie atvyksta į kitą valstybę narę, kurios piliečiai jie nėra, ir 2 straipsnyje apibrėžtiems jų šeimos nariams, kurie juos lydi arba prisijungia prie jų.

2.

Nepažeisdama jokių laisvo judėjimo ir gyvenimo teisių, [kurias] atitinkami asmenys gali turėti savaime, priimančioji valstybė narė, laikydamasi savo teisės aktų, palengvina galimybę įvažiuoti ir gyventi šalyje tokiems asmenims:

9.

Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „šio straipsnio 1 dalyje nurodyta gyvenimo šalyje teisė taikoma šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, lydintiems ar vykstantiems kartu su Sąjungos piliečiu priimančiojoje valstybėje narėje, jei toks Sąjungos pilietis atitinka 1 dalies a, b arba c punkto reikalavimus“.

10.

Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 2 dalies d punkte nustatyta, kad leidimo gyventi šalyje kortelei išduoti valstybės narės reikalauja pateikti „2 straipsnio 2 dalies c ir d punktuose nurodytais atvejais – dokumentais patvirtintą įrodymą, kad laikomasi ten nustatytų reikalavimų“.

11.

Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad „Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje turi tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus“.

12.

Direktyva 2004/38 į Švedijos teisę buvo perkelta atlikus dalinius Įstatymo 2005:716 dėl užsieniečių (Utlänningslagen (2005:716), toliau – UtlL) ir Reglamento 2006:97 dėl užsieniečių (Utlänningsförordningen (2006:97)) pakeitimus.

13.

UtlL 3 a skyriaus 2 straipsnyje Europos ekonominės erdvės (EEE) piliečio šeimos narys apibrėžiamas kaip EEE pilietį į Švediją lydintis arba kartu ten vykstantis užsienietis, kuris, pirmiausia, yra minėto EEE piliečio ar jo sutuoktinio arba partnerio tiesioginis palikuonis, jei jį vienas iš jų išlaiko arba jis yra jaunesnis kaip 21 metų.

14.

UtlL 3 a skyriaus 5 straipsnyje numatyta, kad EEE piliečio šeimos nariams suteikta teisė gyventi šalyje galioja tol, kol vykdomos atitinkamos sąlygos.

15.

Reglamento 2006:97 dėl užsieniečių 3 a skyriaus 9 straipsnyje nustatyta, kad Švedijos valdžios institucijos, išduodamos leidimą gyventi šalyje, gali reikalauti pareiškėjo pateikti galiojantį pasą, dokumentus, patvirtinančius šeimos ryšius su EEE piliečiu, registracijos pažymą ar kitus dokumentus, įrodančius, kad EEE pilietis, dėl kurio atsirado teisė gyventi šalyje, turi teisę gyventi Švedijoje ir, kadangi tai yra pareiškėjo teisės gyventi šalyje sąlyga, – dokumentus, įrodančius, kad jis yra EEE piliečio ar jo sutuoktinio arba partnerio išlaikytinis.

16.

1987 m. gimusi Flora May Reyes, ieškovė pagrindinėje byloje, yra Filipinų pilietė. Ji visada gyveno Filipinuose. Kai jai buvo 3 metai, jos motina Hansen iš Filipinų išvyko dirbti į Vokietiją ir įgijo šios šalies pilietybę. Todėl Hansen savo dukters priežiūrą patikėjo mergaitės močiutei. Kai Florai May Reyes sukako 14 metų, ji nuvyko pas savo dabar jau mirusią seserį ir apsigyveno Maniloje (Filipinuose). Flora May Reyes mokėsi licėjuje, vėliau tęsė 4 metų trukmės studijas aukštojoje mokykloje, kad įgytų slaugytojos padėjėjos profesiją. Tačiau tam, kad pabaigtų studijas, jai reikia atlikti mokamą praktiką. Todėl ji niekada nedirbo ir negauna jokios socialinės paramos Filipinuose.

17.

2011 m. Hansen susituokė su Norvegijos piliečiu. Nuo 2009 m. pora gyvena Švedijoje ir Hansen turi Švedijos valdžios institucijų išduotą leidimą gyventi šioje šalyje. Išvykusi iš Filipinų ir apsigyvenusi Europoje, ji visada palaikė glaudžius ryšius su kilmės šalyje likusia šeima. Ji reguliariai siųsdavo pinigų savo šeimai ir reguliariai ją lankydavo. Hansen nedirba, tačiau jos vyras gauna didelę pensiją, kurios dalis skiriama sutuoktinės šeimai finansiškai paremti.

18.

2011 m. pradžioje Flora May Reyes kreipėsi į Maniloje esančią Šveicarijos ambasadą ir paprašė išduoti vizą, kad galėtų Švedijoje aplankyti savo motiną ir patėvį. Viza buvo išduota ir 2011 m. kovo 13 d. Flora May Reyes atvyko į Šengeno erdvės teritoriją. Tų pačių metų kovo 29 d. Flora May Reyes kreipėsi į Švedijos valdžios institucijas, kad jai, kaip „Sąjungos piliečio išlaikomam šeimos nariui“, išduotų leidimą gyventi šalyje.

19.

Iš tikrųjų Flora May Reyes, kaip Sąjungos pilietės, prie kurios ji nori prisijungti, tiesioginė palikuonė, kuriai daugiau kaip 21 metai, gali prašyti išduoti leidimą gyventi Švedijoje, jeigu ji atitinka Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytus reikalavimus, t. y. reikalavimą būti minėtosios pilietės išlaikytine.

20.

2011 m. gegužės 11 d.Migrationsverket atmetė jos prašymą remdamasi tuo, kad pareiškėja neįrodė, jog pervestas sumas panaudojo savo pagrindiniams poreikiams, t. y. būstui, maistui ir sveikatos priežiūrai, užtikrinti. Ji taip pat nenurodė, kaip Filipinų apsaugos sistema galėtų pagelbėti tokioje padėtyje kaip ji atsidūrusiems asmenims. Tačiau aišku, kad Flora May Reyes įgijo išsilavinimą savo kilmės šalyje ir ten atliko praktiką. Remdamasi tuo, kad pareiškėją iš tikrųjų išlaikė jos močiutė, ir ypač Sprendimu Jia ( 3 ), Migrationsverket mano, kad Flora May Reyes nėra Sąjungos piliečio „išlaikomas“ šeimos narys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą.

21.

Flora May Reyes šį sprendimą atmesti prašymą apskundė Förvaltningsrätten i Göteborg (Geteborgo administraciniam teismui, Švedijoje), kuris su pilietybe ir užsieniečių teisėmis susijusius ginčus nagrinėja kaip pirmosios instancijos teismas. Minėtas teismas patvirtino Švedijos valdžios institucijų sprendimą. Nors jis ir pripažino, kad pagrindinius Floros May Reyes poreikius visiškai patenkina jos motina ir patėvis, tačiau mano, kad ieškovės pagrindinėje byloje socialinė padėtis nėra tokia bloga, kad ji negalėtų pati savęs išlaikyti Filipinuose be jų pagalbos, ypač atsižvelgiant į jos amžių, išsilavinimą ir tai, kad ji ten gyvena su šeima. Förvaltningsrätten i Göteborg nusprendė, jog, siekiant atitikti Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte „išlaikomam“ šeimos nariui nustatytus reikalavimus, nepakanka įrodyti pinigų perlaidų reguliarumo.

22.

Flora May Reyes šį sprendimą apskundė Kammarrätten i Stockholm‑Migrationsöverdomstolen (Švedija), kuris sprendimą pagrindinėje byloje priims kaip galutinė instancija.

23.

Švedijos valdžios institucijos minėtam teismui pateikė Migrationsverket ir Förvaltningsrätte i Göteborg sprendimą pagrindžiančių argumentų. Jos tvirtina, kad, atsižvelgiant į su minėtu Sprendimu Jia susijusią teismo praktiką, vien pinigų perlaidų nepakanka, siekiant įrodyti, kad asmuo yra Sąjungos piliečio išlaikomas šeimos narys. Valstybės narės privalo turėti teisę reikalauti, kad pareiškėjai būtų iš tikrųjų išlaikomi, t. y. kad galėtų patenkinti savo pagrindinius poreikius, jie neturi nei kito pasirinkimo, nei kitos išeities – tik visiškai priklausyti nuo savo šeimos nario, prie kurio jie nori prisijungti. Todėl asmuo, sąmoningai neieškantis darbo arba sąmoningai leidžiantis jį išlaikyti savo kilmės šalyje, negali būti laikomas „išlaikytiniu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą.

24.

Savo ruožtu Flora May Reyes laikosi visiškai priešingos pozicijos. Pirmiausia minėtam teismui ji pateikė tam tikrą skaičių dokumentų, įrodančių Hansenų poros jai siųstų perlaidų reguliarumą, tai, kad 11 % Filipinų bendrojo vidaus produkto sudaro užsienyje dirbančių Filipinų piliečių lėšos, parodančių bendrą Filipinų darbo rinkos būklę ir patvirtinančių tai, kad tokiems, kaip Flora May Reyes, niekada nedirbusiems asmenims Filipinų valstybė neteikia jokios socialinės paramos. Galiausiai ji remiasi tuo, kad dėl savo kvalifikacijos lygio, kuris nepakankamas, nes ji nebaigė studijų, ir dėl ypač didelio nedarbo lygio šioje srityje šiuo metu ji neturi galimybės gauti slaugytojos padėjėjos darbo Filipinuose. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ji pranešė apie savo ketinimą tęsti studijas ir dirbti Švedijoje. Galiausiai, remdamasi Sprendimu Lebon ( 4 ) ir Komisijos komunikatu Europos Parlamentui ir Tarybai dėl geresnio Direktyvos 2004/38 nuostatų perkėlimo ir taikymo gairių ( 5 ) (toliau – gairės), Flora May Reyes tvirtino, kad nebūtina tikrinti, ar šeimos nariai teoriškai galėtų patys save išlaikyti, pavyzdžiui, jeigu dirbtų mokamą darbą. Kiekvienu konkrečiu atveju nacionalinės valdžios institucijos privalo įvertinti, ar, atsižvelgiant į pareiškėjo finansinę ir socialinę padėtį, jam reikia materialinės paramos. Šį poreikį galima įrodyti kitais būdais, nereikalaujant atitikti su minimalia priklausymo trukme ar paramos suma susijusių reikalavimų, tačiau atsižvelgiant į faktinę ir struktūrinę padėtį.

25.

Šiomis aplinkybėmis Kammarrätten i Stockholm –Migrationsöverdomstolen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. rugsėjo 17 d., remdamasis SESV 267 straipsniu, pateikti Teisingumo Teismui tokius du prejudicinius klausimus:

26.

Ieškovė pagrindinėje byloje, Švedijos, Čekijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas.

27.

Teismo posėdyje, įvykusiame 2013 m. rugsėjo 5 d., ieškovė pagrindinėje byloje, Švedijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija pateikė žodines pastabas.

28.

Šis klausimas susijęs su sąvokos „Sąjungos piliečio išlaikomas šeimos narys“ aiškinimu, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą. Šia direktyva, jeigu dar reikia priminti, be kita ko, iš dalies pakeistas 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje ( 6 ) ir panaikinta 1973 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 73/148/EEB dėl valstybių narių piliečių judėjimo ir gyvenimo Bendrijoje apribojimų, susijusių su įsisteigimu ir paslaugų teikimu, panaikinimo ( 7 ). Direktyva 2004/38 į vieną tekstą sujungiamos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi jos teritorijoje.

29.

Šiuose dviejuose ankstesniuose teisės aktuose – prie jų grįšiu vėliau – taip pat buvo pateikta sąvokos „išlaikomas šeimos narys“ apibrėžtis, tačiau, kaip ir kituose šiuo metu galiojančiuose antrinės teisės aktuose ( 8 ), nenustatytos šios sąvokos ribos. Kadangi Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte visiškai nepaaiškinta, kaip reikia suprasti sąvoką „išlaikomas šeimos narys“, ir nėra jokių nuorodų į nacionalinę teisę, vadinasi, tai yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurią visos valstybės narės turėtų aiškinti vienodai. Be to, tai reiškia, kad terminų, kurių jokio apibrėžimo Sąjungos teisėje nepateikta, prasmė ir taikymo sritis turi būti nustatytos, atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis jos taikomos, ir į teisės nuostatų, kurių sudedamoji dalis jos yra, tikslus ( 9 ).

30.

Šiuo tikslu, prieš primenant su sprendimais Lebon ir Jia susijusios minėtos teismo praktikos reikšmę, pirmiausia reikėtų platesniame kontekste įvertinti Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą. Todėl, kad galėčiau atsakyti į pateiktą klausimą, stengsiuosi padaryti atitinkamas išvadas. Galiausiai, pateiksiu kelias su konkrečiu atveju, kurį pavesta išnagrinėti, susijusias baigiamąsias pastabas.

31.

Perskaičius Direktyvą 2004/38 visiškai aišku, kad Sąjungos pilietis, turintis teisę laisvai judėti Sąjungos teritorijoje, yra pagrindinė direktyvos ašis. Jis yra pagrindinis ir tiesioginis šia teise besinaudojantis asmuo ( 10 ). Taigi to, kad šeimos išsiuntimas neturėtų kliudyti pasinaudoti savo teise laisvai judėti, Sąjungos piliečio, kuris naudojasi minėta teise, šeimos nariams taip pat suteikiamos teisės, tačiau ne savarankiškos, o tik išvestinės, t. y. teisės, kurių šie įgyja kaip naudos gavėjo šeimos nariai ( 11 ).

32.

Tai, kad šeimos nariams pripažįstamos tik išvestinės teisės, rodo pagrindinis Direktyvos 2004/38 tikslas, kuris yra ne Sąjungos piliečių šeimos susijungimas ir teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, o jų „pirminė ir asmeninė teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje“ ( 12 ). Tik siekiant įgyvendinti šį pirminį tikslą teisė judėti ir gyventi „suteikiama ir jų šeimos nariams neatsižvelgiant į pilietybę“ ( 13 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į tai, kad reikia išsaugoti šeimos vienovę, bet tai nebuvo pagrindinis jo rūpestis ( 14 ).

33.

Be to, pagal Direktyvą 2004/38 Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie ketina pasinaudoti arba jau pasinaudojo teise laisvai judėti, nepriklauso vienai kategorijai, todėl šeimos narius siaurąja prasme, nurodytus šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies c punkte, reikia atskirti nuo kitų šeimos narių, nurodytų minėtosios direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje.

34.

Taigi, šeimos nariai siaurąja prasme yra Sąjungos piliečio sutuoktinis ar partneris, jų išlaikomi tiesioginiai palikuonys, kuriems mažiau nei 21 metai arba kuriems daugiau kaip 21 metai, jei jie taip pat išlaikomi, ir išlaikomi giminaičiai. Direktyva 2004/38, kuri ir jiems taikoma ( 15 ), jiems suteikiamos automatinės įvažiavimo ir gyvenimo teisės priimančiojoje valstybėje narėje ( 16 ).

35.

Kalbant apie tiesioginius palikuonis – mus labiausiai dominančią kategoriją, – reikia pabrėžti, kad iš pradžių Komisija siūlė visus turinčio teisę judėti ir gyventi šalyje piliečio ar jo sutuoktinio tiesioginius giminaičius ir palikuonis nekeliant kitų reikalavimų priskirti prie šeimos narių siaurąja prasme ( 17 ). Europos Sąjungos Taryba vienbalsiai nusprendė į Direktyvos 2004/38 2 straipsnį įtraukti sąlygą „išlaikytinis“, kuri būtų taikoma ir vyresniems nei 21 metų amžiaus tiesioginiams giminaičiams, ir vyresniems nei 21 metų amžiaus tiesioginiams palikuonims, kadangi tai atitiktų šiuo metu egzistuojantį acquis ( 18 ) .

36.

Kitų šeimos narių padėtis iš esmės skiriasi, nes valstybės narės tik privalo, „laikydamosi savo teisės aktų, palengvinti galimybę [minėtiems nariams] įvažiuoti ir gyventi šalyje“ ( 19 ). Todėl valstybės narės gali imtis „išsamiai nagrinėti [ieškovo] asmenines aplinkybes“ ( 20 ). Pateikiama siaura kitų narių apibrėžtis: tai yra savo kilmės šalyje išlaikomi ar bendrą ūkį su atitinkamu Sąjungos piliečiu vedantys asmenys arba asmenys, kuriems dėl rimtų sveikatos priežasčių būtinai reikia asmeninės minėto piliečio priežiūros, o jeigu asmuo yra Sąjungos piliečio neregistruotas partneris, privaloma pateikti ilgalaikius jų santykius patvirtinančius tinkamus dokumentus.

37.

Nors Direktyvoje 2004/38 numatyta, kad priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos išsamiai išnagrinėja minėtų kitų šeimos narių padėtį, kai jie pateikia prašymą prisijungti prie Sąjungos piliečio, tačiau kontrolės mechanizmai ir reikalavimai, taikomi šeimos nariams siaurąja prasme, visiškai neapibrėžti. Tačiau iš Direktyvos 2004/38 esmės matyti, kad praktikoje Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino palengvinti pastarųjų šeimos narių padėtį. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „tiek iš Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 2 dalies, tiek iš jos bendros struktūros matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atskyrė Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtus Sąjungos piliečio šeimos narius, šioje direktyvoje nustatytomis sąlygomis įgyjančius teisę įvažiuoti į šį pilietį priėmusią šalį ir gyventi joje, ir kitus tos pačios direktyvos 3 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodytus šeimos narius, kuriems ši valstybė narė tik turi palengvinti galimybę įvažiuoti į šalį ir gyventi joje“ ( 21 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad ir dėl to, jog Direktyvoje 2004/38 nenumatytos konkretesnės taisyklės, ir dėl direktyvos 3 straipsnio 2 dalyje pateiktos nuorodos į nacionalinės teisės aktus „kiekviena valstybė narė turi didelę diskreciją pasirinkti veiksnius, į kuriuos atsižvelgs“, ir patikslino, kad „priimančioji valstybė narė turi užtikrinti, kad jos teisės aktuose būtų nustatyti kriterijai, atitinkantys įprastą sąvokos „palengvina“ ir minėto 3 straipsnio 2 dalyje pavartotų su priklausymu susijusių sąvokų reikšmę ir nedarantys šios nuostatos neveiksmingos“ ( 22 ). Iš tų veiksnių Teisingumo Teismas pirmiausia paminėjo „finansinio ar fizinio priklausymo laipsnis [laipsnį] arba šeimos nario ir Sąjungos piliečio, kurį šis nori lydėti ar prie kurio nori prisijungti, giminystės laipsnis [laipsnį]“ ( 23 ).

38.

Pati sąvoka „išlaikomas šeimos narys“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, niekada nebuvo paaiškinta ( 24 ). Pagal gaires ( 25 )„„išlaikomo“ šeimos nario statusą lemia faktinė situacija, kai materialinę paramą tam šeimos nariui teikia ES pilietis arba jo (jos) sutuoktinis (‑ė) arba partneris (‑ė). Išlaikomų šeimos narių statusas nereiškia teisės į išlaikymą. <…> Nereikia nagrinėti, ar susiję šeimos nariai teoriškai galėtų išlaikyti patys save, pavyzdžiui, imdamiesi apmokamo darbo. Siekiant nustatyti, ar šeimos nariai yra išlaikomi, kiekvienu atskiru atveju reikia įvertinti, ar atsižvelgiant į jų finansines ir socialines sąlygas jiems reikia materialinės paramos siekiant užtikrinti jų pagrindinius poreikius jų kilmės šalyje“. ( 26 )

39.

Taip aiškindama sąvoką „išlaikomas šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, Komisija rėmėsi galiojančia Teisingumo Teismo praktika, kuri jau buvo taikoma prieš įsigaliojant minėtai direktyvai ir dėl kurios į šią bylą įstojusios šalys padarė visiškai skirtingas išvadas.

40.

Taigi šiuo metu būtų naudinga aptarti šiuos du pagrindinius sprendimus, atsižvelgiant į tai, kad toliau išskirti aspektai būdingi ir Direktyvai 2004/38.

41.

1987 m. priėmęs minėtą Sprendimą Lebon Teisingumo Teismas pateikė pirmąjį sąvokos „išlaikomas giminaitis“, kuri įtvirtinta Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 2 dalyje ( 27 ), išaiškinimą. Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės tokios: Belgijoje gyvenantis Prancūzijos pilietis Belgijos teritorijoje gaudavo senatvės pensiją, o pas jį gyvenanti duktė, taip pat Prancūzijos pilietė, kreipėsi į Belgijos valdžios institucijas prašydama jai skirti socialinę pašalpą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad „išlaikomo“ šeimos nario statusas priklauso nuo faktinės situacijos, t. y. šeimos narį aprūpina dirbantis asmuo, todėl nebūtina nurodyti tokios paramos priežasčių ir kelti klausimo, ar suinteresuotasis asmuo galėtų pats save išlaikyti, jeigu dirbtų mokamą darbą“. Tokį aiškinimą suponuoja principas, pagal kurį nuostatos, įtvirtinančios laisvą darbuotojų judėjimą, kuris yra vienas iš Bendrijos pagrindų, turi būti aiškinamos plačiai ( 28 ). Tokia apibrėžtis, kurią šiuo atveju ( 29 ) Teisingumo Teismas pakartojo, akivaizdžiai priešinga generalinio advokato C. O. Lenz išvadai šioje byloje ( 30 ).

42.

Nagrinėjant minėtą Sprendimą Jia Teisingumo Teismo buvo prašoma išaiškinti sąvoką „išlaikomas giminaitis“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 73/148 1 straipsnio 1 dalies d punktą ( 31 ). Šioje byloje Kinijos piliečio, su savo sutuoktine vokiete gyvenančio Švedijoje, tėvai paprašė Švedijos valdžios institucijų išduoti leidimą gyventi šalyje, remdamiesi giminystės ryšiu su Sąjungos piliečiu. Savo sprendimo 36 ir 36 punktuose Teisingumo Teismas priminė patarimus dėl su minėtu Sprendimu Lebon susijusios praktikos. Taigi dar kartą patvirtinęs, kad „išlaikomo“ šeimos nario statusas yra faktinė situacija, kai judėjimo laisve pasinaudojęs Sąjungos pilietis materialiai aprūpina minėtą šeimos narį, todėl nebūtina nurodyti tokios paramos priežasčių ir kelti klausimo, ar suinteresuotasis asmuo galėtų pats save išlaikyti, jeigu dirbtų mokamą darbą, Teisingumo Teismas papildė, kad „siekdama nustatyti, ar Bendrijos piliečio sutuoktinio tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai yra jo išlaikomi, priimančioji valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į jų ekonomines ir socialines sąlygas, jie negali patys patenkinti savo pagrindinių poreikių. Materialinės paramos poreikis turi egzistuoti šių giminaičių pagal tiesiąją aukštutinę liniją kilmės valstybėje“. ( 32 ) Šis būtinos materialinės paramos, siekiant patenkinti pareiškėjo pagrindinius poreikius jo kilmės šalyje, aspektas – naujas, palyginti su minėtu Sprendimu Lebon, – nagrinėjamas minėto Sprendimo Jia rezoliucinėje dalyje.

43.

Tačiau du pagrindiniai šioje byloje iškelti klausimai susiję, viena vertus, su išankstiniu teisėto buvimo valstybės narės, per kurios teritoriją Sąjungos piliečio šeimos narys trečiosios šalies pilietis – nebūtinai išlaikytinis – įvažiavo į Sąjungą ( 33 ), teritorijoje reikalavimu ir, antra vertus, su tuo, ar teisės, kurios pagal antrinę Sąjungos teisę suteikiamos minėtam šeimos nariui, kai Sąjungos pilietis, prie kurio jis nori prisijungti, gali netrukdomas judėti, nes jis jau seniai naudojasi šia teise, yra sąlyginės, ar ne ( 34 ). Ir paskutinis Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra ne visai apie tai, kaip reikia suprasti sąvoką „išlaikomas šeimos narys“, o apie tai, ar, visų pirma, minėtas šeimos narys turi būti šio piliečio ekonomiškai išlaikomas, kad pasiektų jo kilmės valstybės arba tos valstybės, kurioje jis nuolat gyvena, gyvenimo lygį, ir, antra, kokių įrodymų gali reikalauti nacionalinės valdžios institucijos ( 35 ).

44.

Vis dėlto negalima nepaisyti minėto Sprendimo Jia rezoliucinėje dalyje apibrėžtų sąvokų ir jame nurodytos paramos būtinybės.

45.

Dėl minėtų sprendimų Lebon ir Jia prieštaros Teisingumo Teisme vyko labai daug diskusijų.

46.

Viena vertus, buvo teigiama, kad minėtas Sprendimas Jia dėl konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir ypatumų negali būti traktuojamas kaip neatitiktis minėtam Sprendimui Lebon. Tokiomis sąlygomis Sąjungos piliečio pateikto finansinės paramos įrodymo turėtų pakakti, kad šeimos narys būtų laikomas išlaikytiniu.

47.

Antra vertus, į šią bylą įstojusios vyriausybės iš esmės laikėsi pozicijos, kad minėtu Sprendimu Jia patikslintas, jeigu nepakeistas, minėtas Sprendimas Lebon, ir tai nacionalinėms valdžios institucijoms, siekiant išvengti bet kokios piktnaudžiavimo grėsmės, davė pagrindą labiau kontroliuoti „išlaikomų“ šeimos narių statusą. Vien finansinės paramos įrodymo nepakanka, reikia įrodyti paramos būtinybę, t. y. kad minėtajam asmeniui tokia pagalba teikiama, nes jis neturi kito pasirinkimo. Jungtinės Karalystės vyriausybė netgi tvirtina, kad išlaikytiniais gali būti laikomi tik asmenys, kuriems dėl sveikatos būklės, neįgalumo ar amžiaus iš tikrųjų reikia atitinkamo Sąjungos piliečio paramos. Savo ruožtu Švedijos vyriausybė siūlo atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą taip, kad bent tam tikromis aplinkybėmis valstybė narė gali ir iš išlaikomo šeimos nario statusą turinčio, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, asmens reikalauti įrodyti bandžius, tačiau nesėkmingai įsidarbinti ar iš savo kilmės valstybės valdžios institucijų gauti pagalbą sau išlaikyti ir (arba) kitaip išsilaikyti.

48.

Savo ruožtu esu įsitikinęs, kad reikia plėtoti diskusijas neapsiribojant tik minėtuose sprendimuose Lebon ir Jia apibrėžtomis sąvokomis ir, siekiant atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą, atsižvelgti ir į Direktyvos 2004/38 ypatumus, ir į pagrindinės bylos laikotarpį.

49.

Taigi, vyriausybėms nerimą keliantys klausimai turi būti išklausyti ir Teisingumo Teismas privalo stengtis priimti pragmatinį sprendimą, siekdamas išvengti bet kokio pasyvumo skatinimo ir dirbtinės priklausomumo padėties sukūrimo. Todėl aš labiau linkęs manyti, kad vien Sąjungos piliečio pateikto finansinės paramos įrodymo nepakanka išlaikomo šeimos nario statusui įvertinti. Šiuo klausimu pabrėžiu, kad Flora May Reyes Švedijos valdžios institucijoms pateikė ne tik esamų ir reguliarių banko pavedimų iš Sąjungos valstybės narės įrodymą.

50.

Tačiau reikia padaryti labai konkrečias teisines išvadas dėl šeimos narių siaurąja prasme ir kitų šeimos narių atskyrimo. Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte neįtvirtintas reikalavimas, kuriuo Jungtinės Karalystės vyriausybė galėtų grįsti savo poziciją ( 36 ). Aš nepritariu tokiam siauram aiškinimui.

51.

Be to, Švedijos vyriausybės pateikto pasiūlymo įgyvendinimas neišvengiamai reikštų teisinio netikrumo pareiškėjui sukūrimą ar net jo diskriminaciją. Kokiomis ypatingomis aplinkybėmis bus reikalaujama įrodyti kilmės šalyje ieškojus darbo? Ar pareiškėjas privalo įrodyti bandęs gauti darbą pagal savo kompetencijos sritį ar bandęs gauti bet kokį dabą neatsižvelgiant į sąlygas? Prieš nurodant sąlygą, kad pareiškėjas turi būti bandęs „kitaip išsilaikyti“, vartojami jungtukai „ir (arba)“. Ar tai papildoma, ar alternatyvi sąlyga? Jeigu tai papildoma sąlyga, taip sugriežtinamas ir taip griežtas pasiūlymas, o jei tai alternatyvi sąlyga – pareiškėjas negali numatyti, kada jo gali paprašyti pateikti tai įrodančius dokumentus, kuriuos, be to, mano manymu, labai sunku surinkti ( 37 ). Bet kuriuo atveju tokių patikrinimų, mano manymu, per daug siekiant „išsamiai [, tačiau diskretiškai] nagrinėti asmenines [pareiškėjo] aplinkybes“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, kuri taikoma kitiems šeimos nariams.

52.

Išlaikytinis yra nuo atitinkamo Sąjungos piliečio priklausantis asmuo. Priklausomumas yra tada, kai minėtam asmeniui būtina Sąjungos piliečio parama, kad jis galėtų patenkinti savo esminius, t. y. pagrindinius materialinius, poreikius.

53.

Tokią faktinę situaciją, kai Sąjungos piliečio teikiama materialinė parama būtina jo šeimos nario pagrindiniams poreikiams patenkinti, turi įrodyti pareiškėjai. Be to, turi būti įmanoma įrodyti, kad parama būtina.

54.

Todėl Teisingumo Teismui pateiktas klausimas įgyja ypatingą prasmę, nes nagrinėjant šią pagrindinę bylą svarbi ne išlaikomo šeimos nario apibrėžtis, o nacionalinių valdžios institucijų su įrodinėjimu susijusių reikalavimų, kurių jie gali kelti pareiškėjams, lygis.

55.

Tačiau kadangi pati sąvoka „Sąjungos piliečio išlaikomas šeimos narys“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, ji turėtų būti aiškinama vienodai – sąvokų „išlaikomi šeimos nariai siaurąją prasme“ ir „kiti išlaikomi šeimos nariai“ atskyrimas, kaip nori Sąjungos teisės aktų leidėjas, bus prasmingas tik nustačius pareiškėjams taikytinus su įrodinėjimu susijusius reikalavimus.

56.

Beveik automatinė teisė išlaikomiems šeimos nariams siaurąja prasme ( 38 ) suteikiama ne tik pagal Direktyvą 2004/38, bet ir Teisingumo Teismas nusprendė, kad „materialinės paramos reikalingumas gali būti įrodinėjamas visais tinkamais būdais“ ( 39 ), ir tai patvirtina Direktyvos 2004/38 10 straipsnio 2 dalies d punktą.

57.

Todėl, netgi atsižvelgiant į įrodinėjimo taisykles, Švedijos vyriausybės pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neatitinka įrodinėjimo priemonių laisvės principo, kuris būtinas, kad Sąjungos piliečio šeimos nariams siaurąja prasme nebūtų pernelyg sudėtinga apsigyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

58.

Taigi materialinės paramos reikalingumas turi būti pagrįstas tai įrodančiais tinkamais dokumentais, kuriuos, be Sąjungos piliečio teikiamos paramos įrodymų, sudarytų subjektyvūs dokumentai apie asmeninę ekonominę ir socialinę pareiškėjo padėtį ir visi kiti objektyvūs dokumentai, patvirtinantys priklausomumo tikrumą. Taip pat tai gali būti kiti atitinkami dokumentai, kuriais būtų galima parodyti bendrą kilmės šalies vaizdą ir struktūrą, ypač ekonominę, socialinę, sanitarinę ar humanitarinę padėtį atitinkamoje šalyje.

59.

Labai konkrečiu Flora May Reyes atveju norėčiau priminti, nors, žinoma, savo nuomonę dėl jos prašymo turėtų in fine išreikšti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad jos giminystės ryšiu su Sąjungos piliečiu nesuabejota. Nagrinėjant šią bylą taip pat nebuvo užsiminta, kad konkretus Flora May Reyes prašymas galėtų būti piktnaudžiaujamojo pobūdžio. Hansen ir jos sutuoktinio teiktos materialinės paramos reguliarumas patvirtintas. Be to, Flora May Reyes įrodė, kad Filipinų socialinės paramos sistema jai nesuteiks jokios rūšies paramos, ir pateikė statistinius duomenis, kurie, regis, iki šiol nebuvo užginčyti, apie bendrą Filipinų darbo rinkos padėtį ir didėjantį nedarbo lygį toje srityje, kurioje ji įgijo išsilavinimą.

60.

Tokiomis aplinkybėmis aš visiškai pritariu per teismo posėdį Teisingumo Teisme Flora May Reyes atstovo pateiktam klausimui, kokių įrodymų ieškovė pagrindinėje byloje dar turėtų pateikti, kad jos prašymas būtų patenkintas ir, kaip nustatyta ir Direktyvoje 2004/38 ( 40 ), norėčiau priminti, kad nacionalinės valdžios institucijos privalo užtikrinti, kad Sąjungos piliečių šeimos narių pagrindinės teisės ir orumas nebūtų pažeidžiami nagrinėjant jų prašymus dėl leidimo gyventi šalyje.

61.

Taigi, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, matyti, kad išlaikytiniu, kaip jis suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, laikomas bet kuris šeimos narys, kuris, neatsižvelgiant į priežastis, įrodo negalįs savęs išlaikyti savo kilmės šalyje ir dėl to priklauso nuo Sąjungos piliečio, kurio teikiama materialinė parama jam reikalinga sau išlaikyti. Tokia padėtis turi būti reali ir tai turi būti įmanoma įrodyti visokiais būdais. Todėl pareiškėjas gali priimančiosios valstybės narės valdžios institucijoms pateikti ir subjektyvius su jo ekonomine ir socialine padėtimi susijusius dokumentus, ir kitus atitinkamus dokumentus, kurie gali būti naudingi minėtoms valdžios institucijoms ir kurie patvirtintų objektyvias prašymo aplinkybes. Bet kuriuo atveju priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos privalo stengtis apsaugoti šeimos nariams siaurąja prasme Direktyvos 2004/38 netiesiogiai suteiktų teisių veiksmingumą ir pernelyg neapsunkinti pareiškėjų, ypač užkraudamos jiems sunkią įrodinėjimo naštą, galimybės patekti į Sąjungos teritoriją.

62.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar vertindamos Sąjungos piliečio „išlaikomo“ šeimos nario statusą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, nacionalinės valdžios institucijos privalo kreipti dėmesį į tai, kad minėtas šeimos narys dėl amžiaus, išsilavinimo ar sveikatos būklės turi pagrįstą galimybę susirasti darbą priimančiojoje valstybėje narėje ir išreiškė norą ten dirbti. Iš tikrųjų, tokiu atveju prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje pateikęs asmuo, kuriam atvykus gali pavykti integruotis į priimančiosios valstybės narės darbo rinką, nebebus Sąjungos piliečio, prie kurio prisijungė, išlaikytinis, jeigu jis dirbs apmokamą darbą. Tada jis nebeatitiks reikalavimų, kuriuos atitiko išduodant leidimą gyventi šalyje, ir nebegalės naudotis Direktyva 2004/38 šeimos nariams, nurodytiems minėtame 2 straipsnio 2 dalies c punkte, netiesiogiai suteiktomis teisėmis.

63.

Tokie esminiai su Sąjungos piliečių šeimos narių teise įvažiuoti ir apsigyventi susiję sprendimai – bent jau kiek tai susiję su šeima siaurąja prasme – neturėtų būti paremti spėlionėmis, nes ir iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad „išlaikymo“ aplinkybė turi būti vertinama tuo metu, kai Sąjungos piliečio šeimos narys pateikia prašymą prisijungti prie šio piliečio ( 41 ).

64.

Kitaip, nei veikiausiai mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sisteminio nenuoseklumo suteikiant teisę apsigyventi Sąjungos piliečio šeimos nariui, nes jis yra išlaikytinis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/38, nėra, nors nacionalinės valdžios institucijos nujaučia arba sprendžia iš pareiškėjo parodytų ketinimų, kaip veikiausiai yra ir šiuo atveju, kad pastarasis gali integruotis į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Iš tikrųjų, kaip teisingai nurodė Komisija, „neatsižvelgiant į pilietybę, Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie turi teisę gyventi šalyje arba nuolatinio gyvenimo teisę, <…> turi teisę įsidarbinti arba savarankiškai dirbti [priimančiojoje valstybėje narėje]“ ( 42 ); ši teisė yra viena iš Direktyvos 2004/38 pripažintų atitinkamų jų teisių.

65.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštas susirūpinimas dėl Direktyvos 2004/38 14 straipsnio neturi pagrindo. Kadangi minėtos Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai 7, 12 ir 13 straipsniuose numatytą teisę gyventi šalyje turi tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus“, pažymėtina, kad, viena vertus, minėti 12 ir 13 straipsniai, susiję su šeimos narių teisės gyventi šalyje išlaikymu, Sąjungos piliečiui mirus ar išvykus arba skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atveju, netaikytini Flora May Reyes atveju. Antra vertus, teisė gyventi valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius suteikiama Sąjungos pilietį lydinčiam ar kartu vykstančiam jo šeimos nariui, kuris nėra valstybės narės pilietis, tik jeigu Sąjungos pilietis atitiko ar vis dar atitinka Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalies a, b ar c punktuose nustatytus reikalavimus ( 43 ). Taigi minėtame 7 straipsnyje reglamentuojama Sąjungos piliečio šeimos nario teisė gyventi šalyje, kai Sąjungos pilietis nebeatitinka būtinų reikalavimų ir pats nebetenka teisės gyventi valstybės narės teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius, tačiau šiame straipsnyje nereglamentuojama Sąjungos piliečio tiesioginio palikuonio, kuriam daugiau kaip 21 metai ir kuris anksčiau buvo pripažintas minėto piliečio išlaikytiniu ir todėl jam buvo suteikta teisė gyventi valstybės narės teritorijoje, padėtis, kai jis netenka išlaikytinio statuso įsidarbinęs priimančiojoje valstybėje narėje.

66.

Galiausiai, ar reikia pritarti susirūpinimui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, manančio, kad suteikus leidimą gyventi Sąjungos piliečio „išlaikomam“ šeimos nariui, kuris gali įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, bus įtvirtinta tam tikra nacionalinių teisės aktų dėl trečiųjų šalių piliečių įsidarbinimo, ypač kai jie pirmą kartą įvažiuoja į Sąjungos teritoriją, apėjimo strategija ( 44 ).

67.

Tačiau negalėtume paneigti, kad teisės gyventi valstybės narės teritorijoje pripažinimas Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punkte nustatytiems šeimos nariams, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjas tiksliai numatė, reiškia galimybę patekti į priimančiosios valstybės narės darbo rinką. Be to, asmenys, kuriems Direktyva 2004/38 netiesiogiai suteikiamos teisės, gana siaurai apibrėžti, o būtent pagal šio 2 straipsnio 2 dalies c punktą tiesioginiai palikuonys, kuriems daugiau kaip 21 metai, bet kuriuo atveju privalo gauti priimančiosios valstybės narės valdžios institucijų pripažinimą dėl išlaikytinio statuso. Todėl Tarybos iniciatyva ( 45 ) Sąjungos teisės aktų leidėjas, siekdamas išsaugoti paties atitinkamų Sąjungos piliečių šeimos susijungimo esmę, nustatė apsaugos priemones. Primenu, kad Sąjungos piliečio išlaikomo šeimos nario statuso vertinimas, jeigu jis atliekamas pagal mano šios išvados 61 punkte pateiktą pasiūlymą, turėtų leisti nustatyti dirbtinai sukurtą padėtį ir taip užtikrinti valstybėms narėms, kad grėsmės, kuri, kaip jos mano, kyla jų darbo rinkai, nėra, tuo labiau kad teisė patekti į minėtą rinką suteikiama tik pirmiau nurodytiems šeimos nariams siaurąja prasme.

68.

Todėl į antrąjį Teisingumo Teismui pateiktą klausimą siūlau atsakyti taip: kad asmuo būtų pripažintas Sąjungos piliečio „išlaikomu“ šeimos nariu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalies c punktą, jis turi būti išlaikytinis ir savo kilmės šalyje, o šią padėtį turi įvertinti priimančiosios valstybės narės valdžios institucijos tuo metu, kai asmuo teikia prašymą prisijungti prie Sąjungos piliečio, kurio išlaikytinis jis tvirtina esąs. Taip pat siūlau Teisingumo Teismui išaiškinti, kad tai, jog prašantis suteikti leidimą gyventi šalyje asmuo išreiškė norą dirbti priimančiojoje valstybėje narėje, arba tai, jog minėtos valstybės narės valdžios institucijos, kai šis asmuo teikia prašymą, jį vertina kaip turintį pagrįstą galimybę gauti darbą, negali trukdyti pripažinti jo „išlaikomo“ šeimos nario statuso, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, jeigu išnagrinėjus jo prašymą paaiškėja, kad savo kilmės šalyje jis iš tikrųjų priklauso nuo Sąjungos piliečio, prie kurio jis ketina prisijungti.

69.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, į Kammarrätten i Stockholm‑Migrationsöverdomstolen pateiktus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui siūlau atsakyti taip: