1. 

Šį apeliacinį skundą pateikė Komisija dėl 2012 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo EnBW prieš Komisiją ( 2 ); juo panaikinamas 2008 m. birželio 16 d. Komisijos sprendimas ( 3 ), kuriuo atsisakyta leisti susipažinti su dokumentais remiantis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais ( 4 ). Šiuo atveju prašyta leisti susipažinti su visais dokumentais, parengtais per kartelių tyrimo procedūrą, už kuriuos Komisija skyrė baudas pagal SESV 101 straipsnį ( 5 ).

2. 

Užduotais klausimais Teisingumo Teismui šįkart suteikiama galimybė išaiškinti Reglamento Nr. 1049/2001 santykį su trečiuoju konkurencijos teisės elementu, t. y. suderintais veiksmais ar karteliais, nes šio reglamento santykį su valstybės pagalba (byla Technische Glaswerke Ilmenau) ( 6 ) ir koncentracijomis (byla Agrofert Holding) ( 7 ) jis jau išaiškino. Šioje byloje galiausiai esminis klausimas yra nustatyti, ar teismo praktika dėl kitų dviejų konkurencijos teisės elementų taip pat taikoma koncentracijoms, ir būtent kiek tai susiję su vadinamosiomis „atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programomis“.

3.

Remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalimi „institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga“, be kita ko, „komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektinės nuosavybės, <…> inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“.

4.

Pagal to paties Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalį „galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų minimos institucijos viduje dalimi, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“.

5.

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 8 ), kurio 17–22 straipsniuose nustatyti Komisijos įgaliojimai atlikti tyrimus konkurencijos srityje, 27 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Proceso metu turi būti gerbiama šalių teisė į gynybą. Šalys turi teisę susipažinti su Komisijos bylos medžiaga atsižvelgiant į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis. Teisė susipažinti su bylos medžiaga netaikoma konfidencialiai informacijai ir Komisijos ar valstybių narių konkurencijos institucijų vidaus dokumentams. Ši teisė visų pirma netaikoma Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų korespondencijai ar valstybių narių konkurencijos institucijų tarpusavio korespondencijai, įskaitant dokumentus, parengtus pagal 11 ir 14 straipsnių nuostatas. Šios straipsnio dalies reikalavimai netrukdo Komisijai atskleisti ir naudoti informaciją, reikalingą pažeidimui įrodyti“.

6.

To paties Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nepažeidžiant valstybių narių konkurencijos institucijų teisės teikti viena kitai informaciją, taip pat Komisijos ir valstybių narių teismų bendradarbiavimo, „pagal 17–22 straipsnius surinkta informacija naudojama tik tam tikslui, kuriam ji buvo gauta“.

7.

Savo ruožtu to paties 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Komisija ir valstybių narių konkurencijos institucijos, jų pareigūnai, tarnautojai ir kiti asmenys, kurių darbą prižiūri šios institucijos, bei kitų valstybių narių institucijų pareigūnai ir valstybės tarnautojai įpareigojami neatskleisti informacijos, kuri buvo gauta ar kuria apsikeista pagal šį reglamentą ir kuriai galioja įpareigojimas užtikrinti profesinį slaptumą. Šis įpareigojimas galioja ir visiems valstybių narių atstovams ir ekspertams, dalyvaujantiems Patariamojo komiteto posėdžiuose.“

8.

Nuostatos dėl prieigos prie bylos medžiagos ir konfidencialios informacijos tvarkymo tiriant konkurencijos pažeidimus yra įtvirtintos Reglamento (EB) Nr. 773/2004 ( 9 ) 15 ir 16 punktuose.

9.

EnBW Energie Baden-Württemberg (toliau – EnBW) yra energijos skirstymo įmonė; ji teigia patyrusi žalos dėl skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija gamintojų kartelio, dėl kurio Komisija skyrė sankciją pagal SESV 101 straipsnį.

10.

2007 m. lapkričio 9 d.EnBW, remdamasi Reglamentu Nr. 1049/2001, paprašė Komisijos leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su procedūra, kurioje buvo skirta bauda.

11.

Prašymas buvo galutinai atmestas 2008 m. birželio 16 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas). Šiame sprendime Komisija prašomus susipažinti dokumentus suskirstė į tokias penkias kategorijas:

12.

Komisija nurodė, kad visų šių kategorijų dokumentams taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis (susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga). Dokumentus, priklausančius 1–4 kategorijoms, apima 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatyta išimtis (fizinių arba juridinių asmenų komercinių interesų, įskaitant intelektinės nuosavybės, apsauga), o 5 kategorijos a punktui priskirti dokumentai patenka į jau minėto 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą išimtį (žala institucijos sprendimų priėmimo procesui).

13.

EnBW dėl šio sprendimo pareiškė ieškinį dėl panaikinimo Bendrajame Teisme (byla T‑344/08). Švedijos Karalystė įstojo į bylą ieškovės pusėje.

14.

2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino EnBW ieškinį (toliau – skundžiamas sprendimas).

15.

Pirma, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai nusprendė, kad EnBW neprašė susipažinti su 5 kategorijos b punktui priklausančiais dokumentais (skundžiamo sprendimo 32–37 punktai).

16.

Tada Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar atitinkamu atveju įvykdytos sąlygos, kurios leistų atleisti nuo pareigos atlikti konkretų ir individualų prašomų dokumentų turinio tyrimą (44–112 punktai). Šiuo atžvilgiu jis padarė išvadą, kad Komisijos nurodyta bendroji prezumpcija dėl galimybės susipažinti nesuteikimo taikytina tik tol, kol vykdoma procedūra, su kuria susiję atitinkami dokumentai ( 10 ). Pasibaigus procedūrai, kaip buvo nagrinėjamu atveju, reikėjo atlikti konkretų ir individualų kiekvieno aptariamo dokumento tyrimą (56–63 punktai).

17.

Antra, Bendrasis Teismas sutelkė dėmesį į klausimą, ar Komisija elgėsi teisingai, kai nusprendė dokumentus tirti pagal jų sugrupavimą į kategorijas (64–112 punktai). Jo nuomone, suskirstymas į 1, 2, 4 kategorijas ir priskyrimas prie 5 kategorijos a punkto neturėjo naudos nagrinėjant prašymus leisti susipažinti su dokumentais, juo labiau kad nebuvo realaus skirtumo tarp kiekvienai iš šių kategorijų priklausančių dokumentų. Tik 3 kategorija (dokumentai, gauti atliekant patikrinimus susijusių įmonių patalpose) galėjo būti naudinga siekiant įvertinti galimybę taikyti 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį (susijusią su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga), nes šie dokumentai gauti prieš įmonių valią. Todėl Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo atsisakyta leisti susipažinti su dokumentais, priskirtais prie 1, 2 ir 4 kategorijų bei 5 kategorijos a punkto.

18.

Nepaisant to, Bendrasis Teismas išnagrinėjo atsisakymą leisti susipažinti su 1, 2 ir 4 kategorijoms bei prie 5 kategorijos a punkto priskirtais dokumentais (sprendimo 113–176 punktai) ir padarė išvadą, kad tyrimų tikslų apsauga negalėjo pagrįsti atsisakymo leisti susipažinti su 1–4 kategorijų ir 5 kategorijos a punkto dokumentais, nes šiuo atveju procedūra jau buvo pasibaigusi ir nebuvo jokios priežasties, dėl kurios procedūroms konkurencijos srityje būtų galima taikyti kitokį požiūrį (113–130 punktai).

19.

Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad Komisija neįrodė, jog, leidus susipažinti su dokumentais, galėtų nukentėti atitinkamų įmonių komerciniai interesai (4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka), nes tam įrodyti nepakako konkretaus vykstant procedūrai atlikto tyrimo (sprendimo 131–150 punktai).

20.

Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė, kad Komisija padarė klaidą, kai 5 kategorijos a punktui priklausančiam dokumentui (vidaus reikmėms skirta nuomonė) bendrai ir abstrakčiai taikė 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytą išimtį (sprendimo 151–170 punktai).

21.

2012 m. liepos 31 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

22.

Apeliaciniame skunde Komisija Teisingumo Teismo prašo nuspręsti dėl penkių klausimų. Pirma, dėl nuostatų ir bendrųjų principų, į kuriuos reikia atsižvelgti aiškinant Reglamentą Nr. 1049/2001 ir kurie neprieštarauja nuostatoms, reglamentuojančioms tokias sritis, kaip antai konkurencijos, taip pat nepažeidžia jų veiksmingumo. Antra, dėl galimybės atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su kartelių procedūra, taikant bendrąją prezumpciją, kad šie dokumentai turi būti apsaugoti. Trečiasis ir ketvirtasis klausimai susiję su, viena vertus, tyrimo tikslų apsaugos sritimi ir, kita vertus, komerciniais interesais. Paskutiniu penktuoju klausimu siekiama sužinoti, kokiomis sąlygomis Komisija gali atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, įskaitant atvejus, kai ji jau priėmė sprendimą.

23.

Kiekvienas iš šių klausimų susijęs su kitais tokiais pačiais apeliacinio skundo pagrindais: 1) teisės klaida, padaryta neatsižvelgus į būtinybę Reglamentą Nr. 1049/2001 aiškinti darniai, siekiant užtikrinti, kad su kitomis teisės sritimis susijusios nuostatos būtų visiškai veiksmingos; 2) teisės klaida neigiant aplinkybę, kad egzistuoja bendroji prezumpcija, taikoma visiems kartelio tyrimo procedūros dokumentams; 3) klaidingu tyrimo tikslų apsaugos taikymo srities aiškinimu; 4) klaidingu komercinių interesų apsaugos taikymo srities aiškinimu; 5) klaidingu sąlygų, kurioms esant Komisija gali atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu net pasibaigus sprendimo priėmimo procedūrai, aiškinimu.

24.

Penktąjį apeliacinio skundo pagrindą sudaro trys subsidiariai pateiktos dalys: A) klaidingas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalyje esančios sąvokos „dokumentas, kuriame pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, esanti svarstymų ir preliminarių konsultacijų <…> dalimi“ aiškinimas; B) klaidinga išvada, kad Komisija neįrodė, jog prie 5 kategorijos a punkto priskirtuose dokumentuose pateikta vidaus reikmėms skirtų nuomonių; C) klaidingas iš 4 straipsnio 3 dalies antros pastraipos kylančios pareigos motyvuoti aiškinimas.

25.

Komisija prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir atmesti ieškinį byloje T‑344/08.

26.

Rašytines pastabas pateikė Švedijos vyriausybė, kuri palaikė EnBW, ir ABB bei Siemens, kurios palaikė Komisiją.

27.

2013 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi dėl suinteresuotumo trūkumo buvo atmesti HUK-Coburg Haftpflicht-Unterstützungs-kasse kraftfahrender Beamter Deutschlands, LVM Landwirtschaftlicher Versicherungsverein Münster, VHV Allgemeine Versicherung AG ir Württembergische Gemeinde-Versicherung prašymai leisti įstoti į bylą.

28.

2013 m. birželio 13 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Komisija, EnBW, ABB ir Siemens.

29.

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo Komisija, palaikoma ABB ir Siemens, nurodė, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į būtinybę darniai aiškinti Reglamentą Nr. 1049/2001 ir reglamentus Nr. 1/2003 bei Nr. 773/2004. Jos manymu, Bendrasis Teismas teikė pirmenybę Reglamentui Nr. 1049/2001, o tai nesuderinama su teismo praktika bylose Komisija prieš Éditions Odile Jacob ( 11 ) ir Komisija prieš Agrofert. Jos nuomone, Sąjungos politikai konkurencijos srityje, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su dokumentais, turėtų būti taikomas specifinis požiūris. EnBW su šiuo požiūriu nesutinka ir mano, kad Komisijos nurodyta teismo praktika nėra reikšminga. Jos teigimu, Komisijos tvirtinimai prieštarauja SESV 101 straipsniui, nes jeigu suinteresuotieji asmenys negalėtų susipažinti su dokumentais, kurie būtini jų reikalavimams dėl žalos atlyginimo pagrįsti, jiems taptų neįmanoma pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo kartelį sudariusioms įmonėms, o tai prieštarautų teismo praktikai byloje Pfleiderer ( 12 ).

30.

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo Komisija, palaikoma ABB ir Siemens, skirtingai, nei nurodė Bendrasis Teismas, tvirtina, kad egzistuoja bendroji prezumpcija dėl dokumentų, sudarančių kartelio procedūros bylą, apsaugos ir nesvarbu, ar ši procedūra baigėsi, ar ne, nes vienintelis svarbus dalykas – saugomų interesų pobūdis. Jos manymu, valstybės pagalbos ir koncentracijų srityje egzistuojanti prezumpcija turi būti taikoma ir karteliams. Savo ruožtu EnBW teigia, kad pasibaigus procedūrai, taikytinas tik Reglamentas Nr. 1049/2001, todėl konkrečios nuostatos kartelių srityje tampa nereikšmingos. Švedijos vyriausybės nuomone, jeigu institucija remiasi bendrosiomis prezumpcijomis, ji turi patikrinti, ar kiekvieno konkretaus dokumento atveju nustatytai dokumentų kategorijai taikytini bendrojo pobūdžio reikalavimai yra įvykdyti.

31.

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo Komisija, palaikoma ABB ir Siemens, tvirtina, kad Bendrojo Teismo padaryta išvada kelia grėsmę atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo mechanizmui ir bendrai veiksmingam konkurencijos teisės taikymui ir kad procedūra gali būti laikoma pasibaigusia tik jeigu nebėra jokių galimybių apskųsti sprendimą, kuriuo ji buvo baigta. EnBW atsikerta, kad Komisijos vertinimo įgaliojimams taikoma teismo kontrolė ir kad ieškinyje pateikiami tik abstraktūs ir bendro pobūdžio kaltinimai, susiję su rizika dėl įmonių bendradarbiavimo Komisijos pradėtose procedūrose.

32.

Dėl ketvirtojo apeliacinio skundo pagrindo Komisija, palaikoma ABB ir Siemens, ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad nebuvo pateikta įrodymų dėl nurodytos žalos (komercinių interesų apsauga), ir tvirtina, kad komercinių interesų apsauga yra labai glaudžiai susijusi su tyrimų tikslų apsauga, todėl jai taikoma tos pačios rūšies bendroji prezumpcija. Konkrečiai ji pažymi, kad kalbama apie informaciją, kurią įmonės buvo įpareigotos pateikti Komisijai. EnBW pabrėžia, kad komercinių interesų apsauga negali būti vertinama vienodai vykstant procedūrai dėl koncentracijų ir procedūrai pagal Reglamentą Nr. 1/2003, nes pastaruoju atveju įmonė, kuri prašo atleisti nuo baudos arba ją sumažinti, laisva valia pateikia dokumentus, siekdama ne apginti komercinius interesus, bet išvengti baudos, o vykstant procedūrai dėl koncentracijų įmonės negali atsisakyti pateikti reikalaujamos informacijos.

33.

Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo Komisija, palaikoma ABB ir Siemens, tvirtina, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai nepripažino, kad bendroji prezumpcija taikoma visiems su procedūra susijusiems vidaus dokumentams, ir nusprendė, kad jų atskleidimas nepaveiktų sprendimo priėmimo procedūros. EnBW į tai atsako, kad Komisija nepaaiškino, kodėl visuose dokumentuose yra pareikšta nuomonė, ir nepateikė įrodymų, kad juos atskleidus nukentėtų sprendimo, kuris priimtas prieš penkerius metus, priėmimo procedūra.

34.

Galiausiai Komisija siūlo atmesti pirminį EnBW prašymą, nes ši turėjo įrodyti, kad prašomiems dokumentams netaikoma bendroji atsisakymo leisti susipažinti prezumpcija, arba įrodyti juos atskleisti reikalaujantį viršesnį interesą. EnBW teigia priešingai, kad ieškinys, kurį ji pareiškė Bendrajame Teisme, yra pagrįstas ir kad reikia atmesti apeliacinį skundą bei panaikinti visą ginčijamą sprendimą arba tą jo dalį, kuria atsisakyta leisti susipažinti bent su dalimi prašomos informacijos.

35.

Prieš nagrinėdamas kiekvieną apeliacinio skundo pagrindą pirmiausia noriu pabrėžti, kad, kaip ir byloje Agrofert, prašymą leisti susipažinti su dokumentais pateikęs asmuo nebuvo procedūros, per kurią buvo parengti su juo susiję dokumentai, šalis. Taigi, EnBW buvo trečioji šalis šios procedūros atžvilgiu. Jos interesas susipažinti su šiais dokumentais susijęs su ketinimu pasinaudoti jais siekiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo šios procedūros šalims. Bet kuriuo atveju, kaip jau pažymėjau savo išvados byloje Agrofert ( 13 ), „ši byla visų pirma susijusi su skaidrumu“, o ne, kaip šiuo atveju reikėtų sakyti, su karteliais ar suderintais veiksmais. Todėl „sprendimą šioje byloje būtina priimti visų pirma atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1049/2001“ ( 14 ).

36.

Komisija kaip pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą nurodo teisės klaidą, susijusią su tuo, kad neatsižvelgta į būtinybę Reglamentą Nr. 1049/2001 „aiškinti darniai“, siekiant užtikrinti, kad kitas Sąjungos teisinės sistemos sritis reglamentuojančios nuostatos būtų visiškai veiksmingos. Iš karto reikia pasakyti, kad kituose keturiuose apeliacinio skundo pagrinduose nurodomi skundžiamo sprendimo punktai, kuriuose šios būtinybės nepaisyta, dėl ko Reglamentas Nr. 1049/2001 aiškintas ir taikytas klaidingai.

37.

Dėl šio pirmojo pagrindo vėlgi, kaip ir byloje Agrofert, kyla klausimas, ar teisė susipažinti su institucijų dokumentais yra Reglamente Nr. 1049/2001 nustatyta bendroji norma, kuri tam tikrose srityse turi būti papildyta specialiosiomis normomis, įtvirtintomis kitose Sąjungos nuostatose, ar, priešingai, šio reglamento nuostatos bet kuriuo atveju laikytinos išsamiomis, kiek tai susiję su režimu, taikytinu siekiant pasinaudoti šia teise.

38.

Iš Teisingumo Teismo praktikos aiškiai matyti, ir Komisija šiuo klausimu teisi, kad Reglamentas Nr. 1049/2001 nėra norma, kuri tam tikra prasme yra atribota nuo visų kitų, bet tiek jo aiškinimas, tiek taikymas turi atitikti specialią tvarką, pagal kurią suteikiama galimybė susipažinti su dokumentais materialiuoju požiūriu skirtingose srityse. Kitaip sakant, negalima teigti, kad Reglamentu Nr. 1049/2001 išsamiai išsprendžiami su skaidrumu susiję Sąjungos teisės klausimai, bet jis, kaip norma, kuri nustato bendrąją galimybės susipažinti su institucijų dokumentais tvarką, turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad derėtų su skirtingomis normomis, reglamentuojančiomis galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su procedūromis, kurioms taikomos specialios nuostatos.

39.

Apibendrinant reikia nurodyti, kad, mano manymu, aptariamos srities reglamentus reikia aiškinti kartu.

40.

Be to, š ią neišvengiamą būtinybę derinti Reglamentą Nr. 1049/2001, kaip bendrąją normą institucijų skaidrumo srityje, ir atitinkamus Sąjungos reglamentus, kaip specialiąsias normas, reglamentuojančias galimybę susipažinti su konkrečių procedūrų dokumentais, Teisingumo Teismas pabrėžė gausioje praktikoje, kuri neseniai buvo apibūdinta Sprendime Agrofert ( 15 ).

41.

Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, manau, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, kad aiškindamas Reglamentą Nr. 1049/2001 Bendrasis Teismas neatsiribojo nuo specialiųjų nuostatų, reglamentuojančių galimybę susipažinti su prašomais dokumentais, parengtais per atitinkamą procedūrą.

42.

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 55 punkte nurodyta Teisingumo Teismo praktika dėl bendrojo pobūdžio pagrindų, pagal kurią atskleidus konkrečius dokumentus gali būti pakenkta bendrajam interesui, kurį būtent norėjo apsaugoti teisės aktų leidėjas nustatydamas specialiąją galimybės susipažinti su šiais dokumentais tvarką. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas toliau mini galimybės susipažinti su dokumentais procedūras, taikomas valstybės pagalbos, koncentracijų, ir, kas mums svarbu nagrinėjamoje byloje, suderintų veiksmų ar kartelių srityse.

43.

Žinoma, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad teismo praktika dėl būtinybės Reglamentą Nr. 1049/2001 aiškinti atsižvelgiant į galimybės susipažinti su dokumentais tvarką, kai tai susiję su procedūromis dėl valstybės pagalbos, taikytina tik vykstant tokiai procedūrai ir kad ja „negalima remtis tuo atveju, kai institucija jau priėmė galutinį sprendimą, kuriuo užbaigta byla, su kuria prašoma leisti susipažinti, o būtent taip yra šiuo atveju“ ( 16 ).

44.

Kita vertus, Bendrasis Teismas pridūrė, jog „bendroji prezumpcija, kad negalima atskleisti konkurencijos byloje esančių dokumentų, turėtų išplaukti iš <...> Reglamento (EB) Nr. 1/2003 <...> ir teismo praktikos, susijusios su teise susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais“ ( 17 ). Tad sprendimo 59 ir 60 punktuose nurodęs Reglamente Nr. 1/2003 nustatytą galimybės susipažinti su dokumentais tvarką, Bendrasis Teismas pripažino, kad „nors įmonės, dėl kurių vykdoma procedūra kartelių srityje, ir Komisijos atmestų skundų autoriai turi teisę susipažinti su kai kuriais Komisijos administracinės bylos dokumentais, šiai teisei taikomi tam tikri apribojimai, kuriuos reikia atskirai įvertinti kiekvienu atveju. Todėl net vadovaujantis <…> minėtame Sprendime TGI pateiktais Teisingumo Teismo argumentais, kad aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje įtvirtintą išimtį reikia atsižvelgti į galimybės susipažinti su byla apribojimus, taikomus vykdant kai kurias procedūras, pavyzdžiui, valstybės pagalbos ir konkurencijos srityse, negalima daryti prielaidos, kad kai gali būti paveikta Komisijos galimybė pažaboti kartelius, visų šios srities bylose esančių dokumentų atžvilgiu automatiškai taikoma viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių“ ( 18 ).

45.

Galiausiai skundžiamame sprendime padaroma išvada, kad „neatlikusi konkretaus kiekvieno dokumento tyrimo Komisija negalėjo daryti prielaidos, kad dėl visų prašomų dokumentų automatiškai taikoma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatyta išimtis“ ( 19 ).

46.

Iš to, kas nurodyta, aiškiai matyti, kad, priešingai, nei tvirtina Komisija, nebuvo taip, kad Bendrasis Teismas „neatsižvelgė“ į būtinybę darniai aiškinti Reglamentą Nr. 1049/2001 ir kitas Sąjungos teisinės sistemos sritis reglamentuojančias nuostatas. Atvirkščiai, skundžiamame sprendime Reglamentas Nr. 1049/2001 aiškintas atsižvelgiant į tai, kad galimybę susipažinti su dokumentais, kurie buvo parengti ar naudoti vykstant kartelių tyrimo procedūrai, reglamentuojančios normos gali turėti reikšmės.

47.

Kitas klausimas yra tas, ar šį aiškinimo, kuris turėjo būti darnus, darbą pavyko atlikti tinkamai. Į tai bus galima atsakyti nagrinėjant kitus apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su nurodytomis teisės klaidomis, padarytomis klaidingai aiškinant Reglamentą Nr. 1049/2001. Tačiau, mano nuomone, akivaizdu, kad negalima Bendrojo Teismo kaltinti tuo, kad šį reglamentą jis aiškino neatsižvelgdamas, kokią vietą jis užima tarp normų, nustatančių galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su konkrečiomis procedūromis.

48.

Apibendrindamas turiu nurodyti, kad pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

49.

Antrasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klaida, kurią, tvirtinama, padarė Bendrasis Teismas, kai paneigė, kad egzistuoja kartelių tyrimo procedūros dokumentams taikytina bendroji prezumpcija, ta prasme, kad atskleidus šiuos dokumentus gali būti pažeistas šia procedūra saugomas bendrasis interesas.

50.

Pirmiausia nurodysiu, kad, mano manymu, Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią pripažįstamos bendrosios prezumpcijos dėl dokumentų, kuriems dėl procedūros, su kuria jie susiję, nustatyta speciali susipažinimo su jais tvarka, puikiausiai gali būti taikoma ir dokumentams, kurie parengti ar naudoti vykstant kartelio tyrimo procedūrai.

51.

Kaip žinoma, iš šios teismo praktikos matyti, kad ši egzistuojanti speciali tvarka leidžia daryti prielaidą, jog tokių dokumentų atskleidimas iš principo gali turėti poveikį šia procedūra siekiamam tikslui. Taip, pirma, Teisingumo Teismas Sprendime TGI ( 20 ) nusprendė, kad šios rūšies bendroji prezumpcija gali išplaukti iš valstybės pagalbos kontrolės procedūras numatančių teisės aktų ( 21 ). Vėliau, antra, Teisingumo Teismas byloje Agrofert pripažino, kad „tokios bendrosios prezumpcijos [įmonių] koncentracijos kontrolės procedūros srityje taikytinos todėl kad šią procedūrą reglamentuojančiame reglamente taip pat įtvirtintos griežtos per tokią procedūrą gautos ar parengtos informacijos tvarkymo taisyklės“ ( 22 ).

52.

Tuo remdamasis manau, kad bendroji prezumpcija taikytina ir kartelių tyrimo procedūroms, kurias reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat yra specialių nuostatų, susijusių su galimybe susipažinti su dokumentais, sudarančiais šių procedūrų bylą, ir jų tvarkymu. Taip Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje atitinkamoms šalims suteikiama ribota teisė susipažinti su Komisijos bylos dokumentais, t. y. tik siekiant įgyvendinti jų teises į gynybą, o to paties reglamento 28 straipsnyje nustatyta, kad vykstant procedūrai surinkta informacija laikoma profesine paslaptimi ( 23 ). Taip pat Reglamento Nr. 773/2004 8 straipsnyje pareiškėjui nustatyta ribota prieigos teisė.

53.

Tokios specialios tvarkos egzistavimas leidžia, kaip valstybės pagalbos ir procedūrų dėl koncentracijų atveju, preziumuoti, kad atskleidus dokumentus galėtų būti paveiktas kartelių tyrimo procedūra siekiamas tikslas. Taigi, kaip jau pažymėjau savo išvadoje byloje Agrofert ( 24 ), „Reglamentas Nr. 139/2004 įmonių susijungimo atveju nustato administracinės kontrolės procedūrą, kuria siekiama Europos Sąjungai itin svarbaus tikslo – užtikrinti konkurenciją vidaus rinkoje“ ( 25 ), t. y. tikslo, kurio taip pat siekiama Reglamentu Nr. 659/1999 valstybės pagalbos srityje.

54.

Reglamentas Nr. 1/2003 neabejotinai skirtas tam pačiam tikslui. Pakartodamas savo žodžius pasakysiu, kad reglamentų Nr. 659/1999 ir Nr. 139/2004 „teisinis pagrindas yra SESV VII antraštinės dalies „Konkurencijos, mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės“ I skyrius „Konkurencijos taisyklės“; akivaizdu, kad jais siekiama to paties tikslo kaip ir Reglamentu Nr. 1/2003(24), t. y. padėti pasiekti vieną iš pagrindinių Europos Sąjungos egzistavimo tikslų. Nereikėtų pamiršti, kad nors Europos Sąjunga grindžiama ESS 2 straipsnyje įtvirtintomis vertybėmis, jai taip pat privalomi ESS 3 straipsnyje išvardyti tikslai ir uždaviniai, iš kurių svarbiausias šioje byloje yra vidaus rinkos sukūrimas ir siekis „Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas <...> socialine rinkos ekonomika <...>“ (ESS 3 straipsnio 3 dalis). Norint užtikrinti šių tikslų pasiekimą SESV 3 straipsnio 1 dalies a punkte Europos Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija „nustatyti <...> vidaus rinkos veikimui būtinas konkurencijos taisykles“, todėl užtikrinant konkurencijos požiūriu veiksmingą susijungimų kontrolę priimta Susijungimų reglamente įtvirtinta priemonė“ ( 26 ).

55.

Kartelių tyrimo procedūra taip pat siekiama šių tikslų. Kaip savo pastabose nurodė EnBW, tarp procedūrų dėl koncentracijų ir dėl kartelių yra ne tiek mažai skirtumų, ypač kalbant apie pirmosios prevencinį pobūdį, o antrosios – represinį. Net pripažįstant šį skirtumą, tačiau neužmirštant, kad ne visi karteliai būtinai yra neteisėti, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 1/2003 1 straipsnio 1 dalies, konstatuotina, kad nors tai daroma skirtingu būdu, abiem atvejais siekiama išvengti, kad rinkoje būtų iškreipta konkurencija, prižiūrint, kad ūkio subjektų – kuriems dalyvaujant procedūrose, nustatytose siekiant išvengti ar atitaisyti konkurencijai prieštaraujančią veiklą, turi būti užtikrintos minimalios garantijos – veiksmai būtų teisėti. Konkrečiai kalbant, reikia pasakyti, jog, be to, kad turi būti visiškai gerbiama šių subjektų teisė į gynybą, taip pat turi būti užtikrinta, kad šios procedūros jiems bus taikomos jų komercinių interesų nepažeidžiančiomis sąlygomis. Tai galioja tiek visiškai prevencinėms procedūroms, kai nenumatytos jokios sankcijos, tiek tada, kai siekiama nubausti už konkurencijai prieštaraujantį elgesį, nes pastaruoju atveju, be teisės aktuose numatytos sankcijos, negali atsirasti jokios papildomos žalos.

56.

Grįžtant prie nagrinėjamos bylos aplinkybių ir, kaip jau nurodžiau aptardamas pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, Bendrasis Teismas neneigia, kad Reglamentą Nr. 1049/2001 ir Reglamentą Nr. 1/2003 reikia aiškinti darniai.

57.

Tačiau Bendrasis Teismas manė, jog taip darniai aiškinti reiškia, kad bendrąja prezumpcija gali būti remiamasi, kai dokumentai sudaro procedūros dėl valstybės pagalbos bylą, bet ji negali būti taikoma dokumentams, susijusiems su kartelių tyrimo procedūra.

58.

Galiausiai, Bendrojo Teismo nuomone, aptariama prezumpcija taikytina tik tada, kai teisės aktuose, reglamentuojančiuose procedūrą, per kurią prašomi dokumentai buvo parengti ar naudoti, suinteresuotosioms trečiosioms šalims nenumatyta teisė susipažinti su šiais dokumentais.

59.

Iš tiesų Bendrasis Teismas pripažįsta, kad „Reglamentas Nr. 1/2003, kaip Reglamentas Nr. 659/1999 valstybės pagalbos srityje, nenumato teisės asmenims, kurie nėra procedūros šalys, susipažinti su Komisijos administracinės bylos, susijusios su procedūra kartelių srityje, dokumentais“ ( 27 ). Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kad Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnyje „galimybė įmonėms, dėl kurių vykdoma procedūra, susipažinti su byla numatyta esant platesniam teisės į gynybą užtikrinimo kontekstui“ ( 28 ), Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad į šią galimybę susipažinti su dokumentais, nesvarbu, kiek ji ribota, turi būti atsižvelgta taikant Reglamentą Nr. 1049/2001, todėl negalėtume pripažinti, kad „visų šios srities bylose esančių dokumentų atžvilgiu automatiškai taikoma viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių“ ( 29 ).

60.

Skundžiamame sprendime ši išvada pagrįsta Sprendimo TGI aiškinimu, kurį aš laikau klaidingu. Šio sprendimo 58 punkte, žinoma, nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal Reglamentą Nr. 659/1999 „vykstant valstybės pagalbos kontrolės procedūrai suinteresuotieji asmenys, išskyrus už suteiktą pagalbą atsakingą valstybę narę, neturi teisės susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais, į šią aplinkybę reikia atsižvelgti aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytą išimtį“ ( 30 ). Iš tiesų, „jei šie asmenys galėtų susipažinti su Komisijos administracinės bylos dokumentais remdamiesi Reglamentu Nr. 1049/2001, kiltų pavojus valstybės pagalbos kontrolės sistemai“ ( 31 ).

61.

Kaip pažymėta skundžiamame sprendime, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1/2003, procedūra suinteresuoti asmenys turi teisę susipažinti su dokumentais siekdami užtikrinti savo gynybą. Tačiau kitais atvejais numatyta, kad bendrai tretieji asmenys negali susipažinti su procedūros dokumentais, ir šiuo atžvilgiu jų padėtis yra tokia pati kaip ir tų, kurie norėtų susipažinti su procedūros valstybės pagalbos srityje bylos medžiaga.

62.

Mano nuomone, prezumpcijos galiojimo negalima apriboti tik atvejais, kai neturima besąlygiškos teisės susipažinti su dokumentais vykstant procedūrai, su kuria susiję prašomi dokumentai, ji turėtų su tam tikromis išlygomis galioti ir tada, kai suteikiama ribota arba su tam tikras sąlygomis susieta prieigos teisė. Iš tiesų „aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje įtvirtintą išimtį reikia atsižvelgti“ ( 32 ) į šią aplinkybę, nes galiausiai juk siekiama išvengti, kad dėl paprasčiausio Reglamento Nr. 1049/2001 taikymo specialiomis procedūromis nustatyta prieigos prie dokumentų tvarka prarastų poveikį.

63.

Galiausiai aptariama prezumpcija turi būti taikoma ir dokumentams, kuriuos atskleisti draudžiama Reglamentu Nr. 1/2003 arba kuriems atskleisti jame nustatytos daug griežtesnės sąlygos nei Reglamente Nr. 1049/2001. Kitaip sakant, ji turi būti visa taikoma tiems, kurie pagal Reglamentą Nr. 1/2003 ir Reglamentą Nr. 773/2004 iš principo neturi jokios teisės susipažinti su kartelių tyrimo procedūros dokumentais, kaip šioje byloje yra EnBW atveju; ji taip pat taikytina tiems, kurie turi ribotą ar su tam tikromis sąlygomis teisę, numatytą siekiant užtikrinti jų teisę į gynybą.

64.

Vis dėlto ankstesnė išvada turi vieną išlygą. Iš tiesų nagrinėjama prezumpcija „nepanaikina galimybės įrodyti, kad prašomam atskleisti konkrečiam dokumentui ši prezumpcija netaikoma arba kad egzistuoja svarbesnis viešasis interesas, pateisinantis dokumento atskleidimą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalį (<...> Sprendimo Komisija prieš Technische Glaswerke Ilmenau 62 punktas)“ ( 33 ). Todėl aplinkybė, kad Reglamente Nr. 1/2003 nenumatyta prieiga su procedūra nesusijusiems asmenims, tik reiškia, kad dėl prašymų, kuriuos gali pateikti šie asmenys, turės būti sprendžiama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 (kaip bendrąją normą skaidrumo srityje), aiškinamą remiantis bendrąja prezumpcija, kad dokumentų atskleidimas gali pažeisti Reglamentu Nr. 1/2003 nustatytos procedūros tikslą. Ši pažeidimo tikimybė visiškai nereiškia, kad absoliučiai nėra prieigos galimybės pagal Reglamentą Nr. 1049/2001; tai tik sugriežtina šiuo reglamentu užtikrinamos prieigos sąlygas.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, manau, kad Bendrasis Teismas atmetė prezumpcijos taikymo galimybę tuo atveju, kai leisti susipažinti su dokumentais prašo asmuo, kuris nėra kartelių tyrimo procedūros šalis, todėl iš pradžių reikia atsižvelgti į principą, kad atskleidus dokumentą gali būti pažeistas bendrasis interesas, saugomas specialiomis normomis, reglamentuojančiomis galimybę susipažinti su per šią procedūrą parengtais ar naudotais dokumentais.

66.

Taigi, mano nuomone, reikia priimti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

67.

Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su tyrimų apsaugos taikymo srities aiškinimu, kuris, teigiama, yra klaidingas. Komisija tvirtina, kad dėl skundžiamo sprendimo gali būti pakenkta atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo mechanizmui, ir veiksmingam konkurencijos teisės taikymui apskritai.

68.

Byloje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kurioje Teisingumo Teismas visai neseniai, 2013 m. birželio 6 d., priėmė Sprendimą Donau Chemie ir kiti ( 34 ), aiškinama galimybė susipažinti su dokumentais, sudarančiais nacionalinių atleidimo nuo baudos bylų medžiagą. Net jeigu ši teismo praktika susijusi su konkurencijos sritimi, o ne su Reglamentu Nr. 1049/2001, manau, kad ji visiškai gali būti taikoma ir nagrinėjamu atveju.

69.

Nacionalinių programų dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programose – remdamasis motyvais, kurie gali būti taikomi Sąjungos procedūroms konkurencijos srityje, – Teisingumo Teismas priminė, kad šios programos „yra naudingos priemonės siekiant veiksmingai nustatyti ir nutraukti konkurencijos taisyklių pažeidimus ir padeda siekti tikslo veiksmingai taikyti SESV 101 ir 102 straipsnius, tačiau šių programų veiksmingumui gali būti sutrukdyta su atleidimo nuo baudų procedūra susijusius dokumentus perdavus asmenims, norintiems pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Logiška, kad darant konkurencijos teisės pažeidimą dalyvavęs asmuo, žinodamas, kad gali reikėti pateikti tokius dokumentus, būtų atgrasomas nuo galimybės naudotis tokiomis atleidimo nuo baudų programomis (<...> Sprendimo Pfleiderer 25–27 punktai)“ ( 35 ).

70.

Nepaisant to, toliau sprendime pažymėta, kad „nors šie svarstymai gali pateisinti atsisakymą suteikti galimybę susipažinti su tam tikrais <...> dokumentais, vis dėlto jie nereiškia, jog gali būti sistemingai atsisakoma suteikti tokią galimybę, nes kiekvienas prašymas leisti susipažinti su nagrinėjamais dokumentais kiekvienu atveju turi būti vertinamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes“ (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Pfleiderer 31 punktą) ( 36 ).

71.

Atliekant tokį vertinimą, reikia „įvertinti, pirma, pareiškėjo, jam rengiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, suinteresuotumą susipažinti su šiais dokumentais, ypač atsižvelgiant į kitas jo galbūt turimas galimybes“ ( 37 ), ir „atsižvelgti į iš tiesų žalingas pasekmes, kurios gali atsirasti leidus susipažinti, kiek tai susiję su viešaisiais interesais arba kitų asmenų teisėtais interesais“ ( 38 ).

72.

Konkrečiai dėl „viešojo intereso, susijusio su atleidimo nuo baudų programų veiksmingumu“, Teisingumo Teismas pridūrė, jog „pažymėtina, kad, atsižvelgiant į nacionaliniams teismams siekiant apsaugoti veiksmingą konkurenciją Sąjungoje pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo svarbą <...>, vien nuorodos į riziką, jog leidus susipažinti su konkurencijos bylos medžiagoje esančiais įrodymais, kurie yra būtini šiems ieškiniams pagrįsti, gali būti pakenkta atleidimo nuo baudų programos, pagal kurią šie dokumentai buvo pateikti kompetentingai konkurencijos tarnybai, veiksmingumui, negali pakakti, siekiant pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su šia informacija“ ( 39 ).

73.

Priešingai, Teisingumo Teismo manymu, „kadangi toks atsisakymas gali sukliudyti pareikšti šiuos ieškinius, suteikiant atitinkamoms įmonėms, kurios jau galėjo bent iš dalies pasinaudoti teise į atleidimą nuo piniginės baudos, galimybę taip pat išvengti savo pareigos atlyginti žalą, padarytą SESV 101 straipsnio pažeidimu, nukentėjusių šalių nenaudai, reikalaujama, kad toks atsisakymas būtų pagrįstas svarbesniais pagrindais, susijusiais su nurodyto intereso apsauga ir taikomais kiekvienam dokumentui, su kuriuo buvo atsisakyta leisti susipažinti“ ( 40 ), nes „vien rizikos, kad atitinkamas dokumentas pažeis viešąjį interesą, susijusį su nacionalinės atleidimo nuo baudų programos veiksmingumu, buvimas gali pateisinti šio dokumento neatskleidimą“ ( 41 ).

74.

Iš to, kas nurodyta anksčiau, matyti, kad galiausiai būtina nustatyti teisingą pusiausvyrą, viena vertus, tarp viešojo intereso, susijusio su atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programomis, kaip instrumento, užtikrinančio veiksmingą konkurencijos teisę, ir, kita vertus, privačių asmenų teisės pareikšti ieškinius dėl žalos, atsiradusios dėl konkurencijos teisės pažeidimo, atlyginimo, – o tai yra kitas būdas netiesiogiai prisidėti įgyvendinant viešąjį interesą, kad ši teisė būtų veiksminga.

75.

Aptariamu atveju Komisija, kaip tai patvirtino EnBW, atsisakė leisti susipažinti su dokumentais, parengtais nagrinėjant prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, remdamasi abstrakčiais argumentais dėl žalos, kuri gali būti padaryta atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programoms, jeigu asmenims ir įmonėms nebus užtikrinta, kad šie dokumentai nėra visiems prieinami. Priešingai, EnBW aiškiai nurodė, kad neturėdama šių dokumentų ji negalėtų netgi paduoti prašymo atlyginti žalą – net jeigu galimybės, kad ji laimės, labai menkos, – kurią ji mano patyrusi dėl kartelių, už kuriuos Komisija skyrė baudas ( 42 ).

76.

Galiausiai Komisija nenurodė priežasčių, dėl kurių galėtų atsirasti žala konkrečiai atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programai (būtent apie konkrečią programą aiškiai kalbama Sprendimo Chemie Donau, kuriuo rėmiausi šios išvados 72 punkto pabaigoje, 46 punkte), bet pateikė tik bendrą ir abstrakčią priežastį, susijusią su „atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo procedūromis“ apskritai. Atskirsdama EnBW nurodė priežastis, kurios pagrindžia jos poreikį gauti tam tikrus dokumentus siekiant pareikšti konkretų ieškinį dėl žalos atlyginimo.

77.

Tokiomis aplinkybėmis matome, kad tai atsisakymo iš principo atvejis, kuomet atmetama galimybė, kad konkretus prašymas susipažinti su dokumentais – kuris pateiktas, nes tai vienintelis būdas pagrįsti ieškinį dėl žalos atlyginimo – „kiekvienu atveju [bus] vertinamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes“, kaip to reikalaujama Sprendime Chemie Donau ( 43 ), darant nuorodą į Sprendimo Pfleiderer 31 punktą.

78.

Šiuo klausimu, manau, būtų naudinga nurodyti principinį argumentą. Juo galėtume atsikirsti į tai, kas išdėstyta pirmiau, t. y. kad apskritai atleidimo nuo bausmės ar bausmės sumažinimo programų veiksmingumas gali būti užtikrintas tik jeigu garantuojama, kad pateiktais dokumentais galės naudotis tik Komisija. Tai, žinoma, būtų didžiausia garantija. Tačiau reikėtų pagalvoti apie kitas garantijas, kurios, nors ir nebūtų tokios didelės, vis dėlto liktų patrauklios tiems, kurie nuspręstų dalyvauti tokioje programoje. Galiausiai logiška, kad atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos pagrįstos skaičiavimu, kokios apimties neigiamų pasekmių gali kilti dėl konkurencijos teisės pažeidimo. Šiuo požiūriu garantija, kad Komisijai pateikta informacija galės būti perduota tretiesiems asmenims tik jeigu jie pateiks pakankamų įrodymų, kad ji jiems reikalinga siekiant pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, gali būti pakankama atsižvelgiant į tai, kad kita alternatyva gali būti didesnė sankcija nei ta, kuri gali būti skirta, jei ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas. Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad dėl tokios garantijos gali sumažėti asmenų, kurie nuspręs dalyvauti atleidimo nuo bausmės ar jos sumažinimo programoje. Tačiau tikslas, kad ši priemonė būtų maksimaliai veiksminga, negali pateisinti to, kad būtų paprasčiausia neatsižvelgiama į suinteresuotųjų asmenų teisę gauti žalos atlyginimą ar kad bendrai būtų pažeista jų teisė į veiksmingą bylos nagrinėjimą teisme, užtikrinama ES Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

79.

Galiausiai remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, jog nepagrįstai kritikuojama skundžiamo sprendimo išvada, kad Komisija nepagrindė atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, pateiktais nagrinėjant prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, todėl trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

80.

Ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su komercinių interesų apsaugos taikymo srities aiškinimu, kuris, kaip teigiama, yra klaidingas.

81.

Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepateikė pakankamai įrodymų, jog leidus susipažinti su prašomais dokumentais gali būti konkrečiai ir realiai pakenkta kartelyje dalyvavusių įmonių komerciniams interesams. Jo teigimu, kadangi prašomi atskleisti dokumentai parengti seniai, Komisija turėjo konkrečiai išnagrinėti kiekvieną dokumentą atskirai komercinių interesų apsaugos išimties atžvilgiu, nes jau atlikto nagrinėjimo vykstant procedūrai nepakako.

82.

Kita vertus, kaip Bendrojo Teismo išeities taškas buvo tai, kad „kartelyje dalyvavusių įmonių <...> interesų, kad nebūtų atskleisti prašomi dokumentai, negalima laikyti komerciniais interesais remiantis tikrąja šios sąvokos prasme ( 44 ) . Iš tiesų, atsižvelgiant į didžiosios dalies nagrinėjamoje byloje esančios informacijos senumą, atrodo, kad galimas bendrovių interesas neatskleisti prašomų dokumentų yra pagrįstas ne nerimu dėl savo konkurencinės padėties <...> rinkoje <...> išlaikymo, o greičiau siekiu išvengti ieškinių dėl žalos atlyginimo, kurie gali būti joms pareikšti nacionaliniuose teismuose“ ( 45 ). Bet kuriuo atveju tai nėra interesas, „vertas apsaugos nuo kiekvieno asmens teisės reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl konkurenciją galinčių apriboti arba iškraipyti veiksmų“ ( 46 ).

83.

Nesutinku su šiuo požiūriu.

84.

Kaip nurodžiau byloje Agrofert pateiktoje išvadoje, „aplinkybė, jog dokumentas ilgiau išlieka „jautrus“, yra pamatinis išimčių sistemos struktūros, kuri jau nustatyta pačiame Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje, elementas. Todėl viduje naudoti skirti per procedūrą parengti dokumentai (3 dalis) yra saugomi iki procedūros pabaigos, tačiau ši apsauga pasibaigus procedūrai taikoma tik tiems dokumentams, kuriuose yra pareikštos nuomonės. Pastaruoju atveju išimtis, kaip ir visos 4 straipsnyje numatytos išimtys, bus taikoma „tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį“ (3 dalies antra pastraipa). Vadovaujantis 4 straipsnio 7 dalimi, toks laikotarpis gali būti pratęstas ne daugiau kaip 30 metų. Šis maksimalus laikotarpis, „jei reikia“, gali būti pratęstas trijų rūšių dokumentams: tiems, „kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju“ (7 dalis) ( 47 ).

85.

Iš to matyti, kad „komerciniai interesai lemia didesnę ratione temporis apsaugą pagal Reglamente Nr. 1049/2001 įtvirtintas susipažinimo su dokumentais taisykles. <...> aplinkybė, kad susijungimo procedūra jau baigta, nebūtinai reiškia galimybės susipažinti su per procedūrą parengtais dokumentais lūžio tašką, kaip yra kitų rūšių dokumentų, visų pirma viduje naudoti skirtų teisinių nuomonių, atveju“ ( 48 ).

86.

Mano manymu, taip pat yra ir kartelių tyrimo procedūros atveju. Aplinkybė, kad, kaip ir nagrinėjamoje byloje, prašoma informacija buvo susijusi su 1988–2004 m. vykdyta komercine veikla, nereiškia, kad dėl jos pačios pobūdžio ši informacija negali būti „aktuali“ ir tokia negali likti ilgiau nei griežtai administraciniai ar vidaus reikmėms skirti dokumentai ( 49 ).

87.

Tokiomis aplinkybėmis negalima sutikti, jog vien dėl to, kad praėjo kažkiek laiko, atitinkamų įmonių komerciniai interesai virto paprastu interesu išvengti ieškinio dėl žalos atlyginimo pasekmių.

88.

Taigi, manau, kad Bendrasis Teismas suklydo, kai atmesdamas galimybę, jog egzistuoja apsaugos vertas komercinis interesas, rėmėsi vien tuo, kad dokumentai yra seniai parengti. Taigi, jis taip pat padarė klaidą atmetęs prielaidą, kad, atskleidus per kartelių tyrimo procedūrą parengtus ar naudotus dokumentus, galėtų būti pažeistas šia procedūra saugomas interesas.

89.

Visa tai galioja, nepaisant to, kad dokumentai buvo pateikti laisva valia, priešingai nei tuomet, kai dokumentus surenka Komisija per kartelių tyrimo procedūras. Šis skirtumas, kurį nesutikdama su apeliacinio skundo reikalavimais nurodė EnBW, man atrodo nereikšmingas.

90.

Kaip jau pažymėjau atsakydamas į antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, kartelių tyrimo procedūra siekiama to paties tikslo kaip ir procedūromis valstybės pagalbos ar koncentracijų srityje, t. y. užtikrinti konkurenciją Europos Sąjungoje. Kiekvienoje iš šių procedūrų naudojamos joms būdingos konkrečios priemonės, o kartelių tyrimo procedūros atveju įtrauktos atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos, pagrįstos įmonių, kurioms taikoma ši procedūra, savanorišku bendradarbiavimu.

91.

Kaip jau buvo nurodyta nagrinėjant trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, šios programos, Teisingumo Teismo manymu, yra naudingos priemonės kovojant su konkurencijos teisės pažeidimais ir dėl to verta apsaugoti visą sistemą.

92.

Tiesa, šioje byloje Komisija tinkamai nenurodė, kokia konkrečiai žala galėtų kilti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programai, taikytai per aptariamą procedūrą, todėl pasiūliau atmesti trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atmesti ir kaltinimą, kad gali būti pakenkta atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos dalyvių komerciniams interesams, nes šis ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas nurodytas ne tiek siekiant apsaugoti pačią šią programą, kiek tiesiogiai šiuos interesus, kuriuos pažeidus tik netiesiogiai galėtų būti pakenkta atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo instrumentui.

93.

Aišku yra tai, kad negalima atmesti galimybės, jog atitinkamų įmonių pateiktos informacijos atskleidimas galėtų objektyviai pažeisti jų komercinius interesus. Aplinkybė, jog ši informacija buvo pateikta laisva valia ir siekiant išvengti sankcijos ar ją sumažinti, mano manymu, negali pateisinti to, kad būtų nuspręsta, jog susiję komerciniai interesai neverti jokios apsaugos. Antraip kartu su sankcija, kuri galiausiai turės būti skirta su Komisija bendradarbiavusiai įmonei, būtų nustatyta dar viena – jos komerciniams interesams padaryta žala.

94.

Todėl manau, kad ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu ne dėl prielaidos, kad su komerciniais interesais susijusios informacijos atskleidimas gali pažeisti kartelių tyrimo procedūra saugomą interesą, paneigimo, bet pirmiausia dėl pačių atitinkamų komercinių interesų egzistavimo paneigimo.

95.

Paskutiniu apeliacinio skundo pagrindu tvirtinama, kad skundžiamame sprendime suklysta aiškinant sąlygas, kuriomis Komisija gali atsisakyti leisti susipažinti su dokumentu netgi pasibaigus sprendimo priėmimo procedūrai.

96.

Šiuo atžvilgiu reikia pasiremti teismo praktika, įtvirtinta 2011 m. liepos 21 d. Sprendime Švedija prieš MyTravel ir Komisiją ( 50 ), kur nagrinėta, kokį poveikį sprendimui dėl prašymo susipažinti gali turėti aplinkybė, kad procedūra, su kuria susijęs dokumentas, buvo baigta priėmus atitinkamą sprendimą arba ne.

97.

Kaip jau turėjau galimybę nurodyti savo išvadoje byloje Agrofert ( 51 ), iš šios teismo praktikos matyti, kad „tai, jog procedūra baigta, savaime nereiškia, kad dokumentą reikia atskleisti, tačiau tokiomis aplinkybėmis atsisakymas atskleisti turi būti pagrįstas specialiais motyvais“. „Užbaigus procedūrą susipažinimas su dokumentais, kurie buvo parengti per procedūrą siekiant priimti galutinį sprendimą, iš esmės negali kelti pavojaus procedūros rezultatui, taigi ir sprendimui, kurį priėmus procedūra buvo užbaigta. Todėl būtent šiuo atžvilgiu ir reikia vertinti teisines nuomones bei vidaus dokumentus, su kuriais susipažinti Komisija neleido“ ( 52 ). Galiausiai, „kalbant apie su teisine pagalba [teisinėmis nuomonėmis] susijusius dokumentus ir tuos, kuriuos Komisija parengia per procedūrą vykstantiems pasitarimams ir konsultacijoms (Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies antra įtrauka ir 3 dalis), reikia pažymėti, kad jiems reikia taikyti Teisingumo Teismo sprendime Švedija prieš MyTravel ir Komisiją nurodytus motyvus“ ( 53 ).

98.

Grįžtant prie nagrinėjamos bylos aplinkybių pažymėtina, jog Bendrojo Teismo išeitinė pozicija buvo pagrįsta principu, kad remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalimi „galima net ir po sprendimo priėmimo atsisakyti leisti susipažinti tik su ta dalimi vidaus naudojimo dokumentų, kuriuose išdėstyta per svarstymus ir preliminarias konsultacijas atitinkamos institucijos viduje pateikta nuomonė, jeigu dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui“ ( 54 ).

99.

Tai reiškia, kad skundžiamame sprendime nepripažįstama, jog Komisija įrodė, kad „visuose prie 5 kategorijos a punkto priskirtuose dokumentuose pateikta nuomonė, skirta naudoti viduje per svarstymus ir preliminarias konsultacijas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą“ ( 55 ), ir, nepaisant Komisijos tvirtinimų, jame nesutinkama, kad „ta sąvoka apima, pirma, visus dokumentus, kuriuose pateiktas jos pareigūnų arba tarnybų vertinimas ar sprendimas arba prašoma jį pateikti, antra, visus dokumentus, skirtus jos sprendimui parengti, ir, trečia, visus dokumentus, skirtus garantuoti kitų tarnybų dalyvavimą procedūroje“ ( 56 ).

100.

Vis dėlto Bendrasis Teismas padaro išvadą, kad nors „per procesą [Bendrajame] Teisme Komisijos pateikti įrodymai <...> bent jau gali įtikinti dėl prielaidos, kad prie 5 kategorijos a punkto priskirtuose dokumentuose, kurių yra daug, pateikta [tokia] nuomonė, reikia konstatuoti, kad šiais įrodymais <...> Komisija nesirėmė ginčijamame sprendime, todėl negalima jų laikyti lemiamu šio sprendimo priėmimo motyvu. Taigi, <...> reikia daryti išvadą, kad Komisija neįrodė, jog visuose prie 5 kategorijos a punkto priskirtuose dokumentuose pateikta nuomonė, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 punkto antrą pastraipą“ ( 57 ).

101.

Komisija sutinka, kad per procedūrą Bendrajame Teisme pateikti paaiškinimai nebuvo eksplicitiškai nurodyti panaikintame sprendime ( 58 ). Tačiau, jos nuomone, tai nereiškia, kad jie nebuvo lemiamas motyvas nuspręsti atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, kaip tai matyti iš paties sprendimo. Bendrasis Teismas tai pripažino skundžiamo sprendimo 88 punkte pažymėjęs, kad „iš ginčijamo sprendimo 3.2.5 punkto matyti ir 2011 m. lapkričio 9 d. Komisijos atsakyme į [Bendrojo] Teismo rašytinius klausimus aiškiai nurodyta, kad ji mano, jog visuose 5 kategorijos a punkto dokumentuose pareikšta vidaus reikmėms skirta nuomonė, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą“.

102.

Pritariu Komisijos nuomonei. Nors akivaizdu, jog viena yra galimybė iš sprendimo nustatyti Komisijos nuomonę, kad visuose atitinkamuose dokumentuose išdėstyta vidaus reikmėms skirta nuomonė, ir visiškai kita yra Komisijos atliktas šios savo nuomonės pagrindimas pačiame sprendime, vis dėlto šį dalyką reikėjo pagrįsti būtent Bendrajame Teisme. Taigi sprendime pakako, kaip ir buvo padaryta, nurodyti priežastis, dėl kurių buvo pasiremta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, kad būtų atmestas prašymas leisti susipažinti su visais prie 5 kategorijos a punkto priskirtais dokumentais.

103.

Taigi, Bendrasis Teismas, pripažinęs, kaip jis konkrečiai nurodė, jog tikėtina, „kad prie 5 kategorijos a punkto priskirtuose dokumentuose, kurių yra daug, pateikta [vidaus reikmėms skirta] nuomonė“, turėjo šį dalyką pagrįsti, taigi ir nustatyti, kuriam konkrečiai dokumentui galėjo būti taikoma Komisijos nurodyta išimtis.

104.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kurią skundžiamo sprendimo 162–167 punktuose padarė ir Bendrasis Teismas, kad reikia patikrinti, ar šių dokumentų atskleidimas galėtų pakenkti sprendimo priėmimo procedūrai. Manau, kad į šį klausimą Bendrasis Teismas atsakė neteisingai.

105.

Iš tiesų Bendrasis Teismas nusprendė, kad priežastys, kurias nurodė Komisija, siekdama įrodyti, kad dokumentų atskleidimas galėtų padaryti žalos, buvo bendros ir abstrakčios, ir kad, jo nuomone, Komisija nenurodė, kaip būtų pakenkta tyrimui dėl kartelių, jeigu sprendimas, kuriuo buvo baigta procedūra, būtų panaikintas ir dėl to reikėtų priimti naują sprendimą ( 59 ). Galiausiai Bendrasis Teismas kritikuoja Komisiją už tai, kad ji bando „šią situaciją, kuriai būdinga tai, kad <...> ji jau priėmė sprendimą, priartinti arba sutapatinti su situacija, kai sprendimas dar nepriimtas“ ( 60 ).

106.

Tačiau netrukus po to Teisingumo Teismo priimtame sprendime byloje Odile Jacob šis požiūris buvo paneigtas. Tame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė prašymo leisti susipažinti su dokumentais, parengtais per galutiniu sprendimu jau užbaigtą procedūrą, skirtumą nuo prašymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su procedūra, kurią užbaigiant priimtas sprendimas apskųstas teismui ir šis skundas dar neišnagrinėtas.

107.

Teisingumo Teismo nuomone, „situacijoje <...>, kai atitinkama institucija pasibaigus teismo procesui gali būti priversta atnaujinti savo tyrimą, kad būtų priimtas galimas naujas sprendimas <...>, reikia pripažinti bendrąją prezumpciją, kad pareiga minėtai institucijai vykstant šiam procesui atskleisti vidaus raštus, kaip antai numatytus [šiame sprendime], keltų rimtą grėsmę šios institucijos sprendimų priėmimo procesui“ ( 61 ).

108.

Nagrinėjamoje byloje Komisija pažymėjo, kad, iš dalies panaikinus kitus toje pačioje byloje dėl kartelių priimtus sprendimus, jai buvo nurodyta iš naujo nustatyti atitinkamoms įmonėms šiais sprendimais skirtos baudos dydį ir kad jeigu būtų per anksti atskleisti su procedūra susiję vidaus dokumentai (įskaitant susijusius su baudos apskaičiavimu), būtų pakenkta sprendimo priėmimo procedūrai.

109.

Tokiomis aplinkybėmis vieno iš šių sprendimų, kuriais buvo baigta procedūra, teisminės kontrolės galimybė reiškia, kad pačios procedūros negalima laikyti pasibaigusia, net jeigu sprendimas, kuriame nurodytos konkrečios įmonės, kurioms susipažinti su dokumentais prašantis asmuo ketina pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, tapo galutinis.

110.

Todėl Bendrasis Teismas turėjo nuspręsti, kad egzistuoja pagrįstų priežasčių manyti, jog atskleidus dokumentus, kuriuose yra vidaus reikmėms skirtų nuomonių, galėtų būti pakenkta naujų sprendimų vykstant tai pačiai procedūrai priėmimui tuo atveju, jeigu būtų patenkinti teisme pareikšti ieškiniai dėl kitų sprendimų nei tie, kurie konkrečiai susiję su įmonėmis, kurių atžvilgiu ketino, kaip ji tai teigia, veikti EnBW.

111.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad paskutinį apeliacinio skundo pagrindą reikia pripažinti pagrįstu.

112.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, „jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina“ ir „gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti“.

113.

Manau, kad šioje situacijoje Teisingumo Teismas gali priimti galutinį sprendimą byloje.

114.

Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje EnBW nurodė keturis ieškinio dėl panaikinimo pagrindus, susijusius su, pirma Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmos ir trečios įtraukų, taip pat 4 straipsnio 3 dalies antros pastraipos pažeidimu, antra, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies paskutinio sakinio segmento pažeidimu, trečia, to paties reglamento 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu, ir, ketvirta, su akivaizdžia prašymo leisti susipažinti su dokumentais apimties vertinimo klaida.

115.

Ketvirtąjį pagrindą reikia pripažinti pagrįstu remiantis skundžiamo sprendimo 32–37 punktuose išdėstytais motyvais, kurie nėra skundžiami Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde.

116.

Likę pagrindai turi būti atmesti remiantis šios išvados 49– 65 ir 80–109 punktuose nurodytais motyvais.

117.

Vadovaudamasis Procedūros reglamento 184 straipsnio 1 dalimi ir 138 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į siūlomą sprendimą dėl apeliacinio skundo, siūlau Teisingumo Teismui nurodyti šalims ir į bylą įstojusioms šalims padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

118.

Atsižvelgdamas į prieš tai išdėstytus argumentus, Teisingumo Teismui siūlau:

Iš dalies patenkinti apeliacinį skundą ir pripažinti pagrįstais antrąjį, ketvirtąjį ir penktąjį pagrindus dėl Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimo klaidos, kiek tai susiję su leidimo susipažinti su dokumentais, susijusiais su kartelių tyrimo procedūra, sąlygomis ir komercinių interesų bei sprendimo priėmimo procedūros apsauga, ir todėl: