Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

1. Ši byla susijusi su Reglamento (EB) Nr. 1896/2006(2) 6 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad taikant šį reglamentą jurisdikcija nustatoma pagal atitinkamas Bendrijos teisės normas, visų pirma pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001(3), išaiškinimu.

2. Konkrečiau kalbant, šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo (toliau – prieštaravimas) pateikimas laikytinas atsakovo atvykimu į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, taigi ir teismo, įprasto civilinio proceso tvarka nagrinėjančio bylą, pradėtą pasibaigus Reglamente Nr. 1896/2006 nustatytai procedūrai, jurisdikcijos pripažinimu.

3. Šioje išvadoje paaiškinsiu, kodėl, mano manymu, Reglamento Nr. 1896/2006 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prieštaravimo pateikimas nėra tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, įprasto civilinio proceso tvarka nagrinėjantį bylą, pradėtą pasibaigus Europos mokėjimo įsakymo procedūrai.

4. Taip pat nurodysiu, kodėl, mano manymu, tai, kad asmuo, pateikęs prieštaravimą, jame išdėstė su bylos esme susijusius argumentus, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės.

I – Teisinis pagrindas

A – Sąjungos teisė

1. Reglamentas Nr. 1896/2006

5. Reglamente Nr. 1896/2006 nustatyta Europos mokėjimo įsakymo procedūra. Minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad „šio reglamento tikslas: < ... > supaprastinti, pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą bei sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą“.

6. Pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalį:

„Taikant šį reglamentą, jurisdikcija nustatoma pagal atitinkamas Bendrijos teisės normas, visų pirma pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001.“

7. Reglamento Nr. 1896/2006 16 straipsnis suformuluotas taip:

„1. Atsakovas gali kilmės teismui pateikti prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo pareiškimą, naudodamas VI priede pateiktą F standartinę formą, kuri pateikiama jam kartu su Europos mokėjimo įsakymu.

2. Prieštaravimo pareiškimas išsiunčiamas per 30 dienų nuo įsakymo įteikimo atsakovui.

3. Prieštaravimo pareiškime atsakovas nurodo, kad jis ginčija reikalavimą, ir neprivalo šiuo tikslu pateikti priežasčių.

< ... > “

8. Šio reglamento 17 straipsnyje nustatyta:

„1. Jei prieštaravimo pareiškimas pateikiamas per 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, teismo procesas tęsiamas kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose laikantis įprasto civilinio proceso taisyklių, išskyrus atvejus, kai ieškovas aiškiai nurodo tuo atveju nutraukti teismo procesą.

Kai ieškovo reikalavimas nagrinėjamas pagal Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, nacionalinės teisės nuostatos negali daryti neigiamos įtakos jo padėčiai tolesniame įprastiniame civiliniame procese.

2. Perėjimą prie įprastinio civilinio proceso, kaip apibrėžta 1 dalyje, reglamentuoja kilmės valstybės narės teisės aktai.

3. Ieškovas informuojamas apie tai, ar atsakovas pateikė prieštaravimo pareiškimą, ir apie perėjimą prie įprastinio civilinio proceso.“

2. Reglamentas Nr. 44/2001

9. Reglamentas Nr. 44/2001 susijęs su jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimu ir vykdymu. Šio reglamento 5 straipsnio 1 punkte nurodyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

1) a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose;

b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:

– < … >

– teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį;

< ... > “

10. Šio reglamento 24 straipsnis suformuluotas taip:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.“

B – Austrijos teisė

11. Civilinio proceso kodekso ( Zivilprozessordnung ) 252 straipsnyje dėl Europos mokėjimo įsakymo procedūros nustatyta, kad jei Reglamente Nr. 1896/2006 nėra nurodyta kitaip, reikia vadovautis procesinėmis taisyklėmis, taikytinomis atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos dalyką. Šiame straipsnyje patikslinama, kad išimtinę jurisdikciją taikyti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą turi Bezirksgericht für Handelssachen Wien (Vienos komercinių bylų apylinkės teismas, Austrija). Be to, pagal minėtą nuostatą per nustatytą terminą gavęs prieštaravimą teismas turi įteikti jį ieškovui su reikalavimu per 30 dienų nurodyti teismą, kompetentingą nagrinėti bylas įprasto proceso tvarka. Prieštaravimą dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos atsakovas turi pateikti prieš atvykdamas į posėdį dėl bylos esmės.

II – Faktinės pagrindinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

12. Goldbet Sportwetten GmbH (toliau – ieškovė) yra Austrijoje buveinę turinti įmonė, užsiimanti sporto lažybų organizavimo veikla. M. Sperindeo (toliau – atsakovas) gyvena Italijoje. Pagal paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su ieškove, jis įsipareigojo organizuoti ir plėtoti ieškovės veiklą Italijoje. Jo užduotis buvo rinkti lažybų statymus iš vietos lažybų punktų ir, atskaičius iš jų lažybų laimėjimus, perduoti ieškovei pinigus.

13. Ieškovė, manydama, kad atsakovas neįvykdė pagal sutartį jam tenkančių įsipareigojimų, 2009 m. gruodžio 29 d. kreipėsi su prašymu išduoti Europos mokėjimo įsakymą į Bezirksgericht für Handelssachen Wien , kuris turi jurisdikciją taikyti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, ir šis 2010 m. vasario 17 d. išdavė Europos mokėjimo įsakymą sumokėti 16 406 EUR ir palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

14. 2010 m. balandžio 19 d. atsakovas, laikydamasis nustatyto termino, per advokatą pateikė prieštaravimą Europos mokėjimų įsakymui. Savo prieštaravime jis nurodė, kad ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas ir jo negalima tenkinti.

15. 2010 m. liepos 2 d. nutartimi Bezirksgericht für Handelssachen Wien perdavė bylą Landesgericht Innsbruck (Insbruko apygardos teismas, Austrija), nes nusprendė, kad byla teisminga šiam teismui vadovaujantis Reglamento Nr. 1896/2006 17 straipsnio 1 dalimi.

16. Nagrinėjant bylą Landesgericht Innsbruck , atsakovas pirmą kartą užginčijo šio teismo jurisdikciją remdamasis tuo, kad gyvena Italijoje. Taigi jis paprašė, kad šis teismas konstatuotų, jog jis neturi teritorinės jurisdikcijos, ir atmestų ieškinį. Ieškovė savo ruožtu nurodė, kad Landesgericht Innsbruck turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą kaip prievolės sumokėti tam tikrą sumą vykdymo vietos teismas. Bet kuriuo atveju šis teismas turi jurisdikciją pagal šio reglamento 24 straipsnį dėl atsakovo atvykimo į teismą, nes savo prieštaravime nurodydamas net su bylos esme susijusius pagrindus atsakovas neginčijo jurisdikcijos.

17. Nutartimi Landesgericht Innsbruck patenkino atsakovo prašymą, konstatavo neturįs jurisdikcijos ir atmetė ieškinį. Ieškovė dėl šios nutarties kreipėsi į Oberlandesgericht Innsbruck (Insbruko aukštesnysis apygardos teismas, Austrija) su apeliaciniu skundu. Šis skundas atmestas remiantis tuo, kad Austrijos teismai iš principo neturi jurisdikcijos, nes ieškovės reikalavimai pagrįsti paslaugų teikimo sutartimi, o joje nurodyta vykdymo vieta, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a punktą, yra Italijoje. Apeliacinės instancijos teismas pridūrė, kad situacijos nekeičia tai, kad atsakovas atvyko į teismą, kaip tai nurodyta Reglamento Nr. 1896/2006 24 straipsnyje.

18. Dėl Oberlandesgericht Innsbruck sprendimo ieškovė pateikė Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) kasacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir atnaujinti bylos nagrinėjimą Landesgericht Innsbruck teisme.

19. Kilus abejonių dėl to, kaip reikia aiškinti Sąjungos teisę, Oberster Gerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar < ... > [R]eglamento Nr. 1896/2006 < ... > 6 straipsnį reikia aiškinti taip, kad < ... > [R]eglamento Nr. 44/2001 < ... > 24 straipsnis, pagal kurį jurisdikciją turi teismas, į kurį atvyksta atsakovas, taikytinas ir Europos mokėjimo įsakymo procedūrai?

2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

ar Reglamento Nr. 1896/2006 17 straipsnį kartu su Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsniu reikia aiškinti taip, kad vien prieštaravimo dėl Europos mokėjimo įsakymo pateikimas tolygus atsakovo atvykimui į teismą, jei šiame prieštaravime nėra ginčijama jurisdikcija?

3. Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

ar Reglamento Nr. 1896/2006 17 straipsnį kartu su Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsniu reikia aiškinti taip, kad prieštaravimo pateikimas laikytinas suteikiančiu jurisdikciją dėl atsakovo atvykimo į teismą bent jau tais atvejais, kai šiame prieštaravime nurodomi pagrindai dėl bylos esmės, tačiau neginčijama jurisdikcija?“

III – Vertinimas

20. Savo prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1896/2006 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prieštaravimo dėl prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikimas tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, įprasto civilinio proceso tvarka nagrinėjantį bylą, pradėtą pasibaigus Europos mokėjimo įsakymo procedūrai, ir ar šiam vertinimui svarbu tai, kad asmuo, pateikęs prieštaravimą dėl prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą, jame išdėstė su bylos esme susijusius argumentus.

21. Primintina, kad remiantis Reglamento Nr. 1896/2006 6 straipsnio 1 dalimi jurisdikcija byloms, kuriose taikomas šis reglamentas, nustatoma pagal atitinkamas Bendrijos teisės normas, visų pirma pagal Reglamentą Nr. 44/2001. Tačiau pastarojo reglamento 24 straipsnyje leidžiamas toks implicitinis susitarimas dėl teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcijos, kai atsakovas atvyksta į šį teismą ir neginčija jo jurisdikcijos.

22. Kaip Austrijos ir Vokietijos vyriausybės bei Europos Komisija, taip pat manau, kad prieštaravimo pateikimas nėra tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Aplinkybė, kad prieštaravimą pateikęs asmuo jį pagrindė, mano nuomone, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės.

23. Iš tikrųjų pirmą atsakymo dalį pateikia Reglamento Nr. 1896/2006 preambulės tekstas.

24. Joje labai aiškiai nurodyta, kad šiame reglamente nustatyta Europos mokėjimo įsakymo procedūra – tai procedūra, kuria siekiama sukurti greitai veikiančią ir vienodą neginčytinų piniginių reikalavimų vykdymo visoje Europos Sąjungoje sistemą(4) .

25. Tuo Reglamentas Nr. 1896/2006 atitinka 2000 m. Europos Sąjungos Tarybos priimtą priemonių programą – joje numatyta galimybė Europos bendrijoje nustatyti „ vienodą ar suderintą procedūrą, kuria siekiama, kad būtų priimtas teismo sprendimas “(5), – patvirtintą 2004 m. Hagos programoje, Europos Vadovų Tarybos priimtoje 2004 m. lapkričio 5 d.(6)

26. Be to, šį ypatumą Teisingumo Teismas priminė 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Szyrocka (7) 30 punkte, kuriame nurodyta: „galiausiai reikia priminti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnio 1 dalies a punkto, jo tikslas – supaprastinti, pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas. Kaip nurodyta minėto reglamento 8, 10 ir 29 konstatuojamosiose dalyse, nors nacionalinėje teisėje numatyti neginčytinų reikalavimų išieškojimo mechanizmai juo nei keičiami, nei derinami, siekiant šio tikslo jame nustatytas vienodas tokių piniginių reikalavimų išieškojimo mechanizmas, užtikrinantis vienodas sąlygas kreditoriams ir skolininkams visoje Europos Sąjungoje.“

27. Neabejotina, kad nurodant šį tikslą kalbama apie teisinę priemonę, skirtą tam, kad būtų išvengta bet kokių dėl bylos esmės keliamų prieštaravimų ir bet kokių terminų, paprastai taikomų pagal įprastas teisminio pobūdžio procedūras. Be to, šią procedūrą gali vykdyti net administracinė institucija, jei taip nusprendžia valstybė narė.

28. Iš tikrųjų matyti, kad siekiant nubrėžto tikslo minėto reglamento 5 straipsnio 3 dalyje „teismas“ atskirai apibrėžiamas kaip „bet kuri valstybės narės valdžios institucija, kurios kompetencija apima Europos mokėjimo įsakymą ir [ar] kitus susijusius dalykus“(8) . Iš to visiškai aišku, kad minėta procedūra nėra siejama tik su teismais ir teisminėmis ar administracinėmis institucijomis (tose valstybėse narėse, kuriose pastarosioms suteikta atitinkama kompetencija).

29. Į tai atsižvelgiant konstatuotina, kad minėtame reglamente nustatyta sistema pasižymi toliau nurodytomis ypatybėmis.

30. Pirmiausia ji nėra prieštaringa. Iš tikrųjų Europos mokėjimo įsakymą išduoda arba prašymą jį išduoti atmeta kompetentinga nacionalinė institucija ne ginčo tvarka(9), tačiau ši institucija gali paprašyti, kad ieškovas pateiktų paaiškinimų ar pateisinimų, o tai galima suprasti tik kaip siekį patikrinti, ar nurodytą reikalavimą bent jau iš pažiūros galima kvalifikuoti kaip „neginčytiną reikalavimą“. Šiame etape skolininkas nėra išklausomas ir negali pateikti jokio argumento.

31. Skolininkas pasirodo tik Europos mokėjimo įsakymo vykdymo etape, kai šis įsakymas jau išduotas. Iš tikrųjų apie Europos mokėjimo įsakymą skolininkas sužino tik tuomet, kai šis jam įteikiamas, ir nuo šio momento jis turi 30 dienų pateikti prieštaravimą dėl šio įsakymo(10) . Prieštaravimas pateikiamas arba naudojant standartinę formą, kuri turi būti pridėta prie įteikiamo mokėjimo įsakymo, arba nenaudojant konkrečios formos(11) . Vien dėl šio prieštaravimo Europos mokėjimo įsakymo procedūra tampa niekinė(12) . Teismas, kaip jis suprantamas pagal minėto reglamento 5 straipsnio 3 dalį, praranda jurisdikciją nagrinėti bylą. Ši toliau gali būti nagrinėjama tik įprasto civilinio proceso tvarka, kuri tokiu atveju yra vienintelė taikytina(13) .

32. Vien šių veikimo principų pakanka, kad būtų pateisintas visiškai naujo proceso pradėjimas įprastiniame civilinių bylų teisme, per kurį viskas turi būti pradėta nuo pradžių, netgi tuo atveju, jei institucija, kompetentinga išduoti Europos mokėjimo įsakymą, taip pat yra teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

33. Beje, pažymėtina, kad pagrindinės bylos atveju taip nėra, nes pagal Reglamento Nr. 1896/2006 5 straipsnio 3 dalį kompetentinga institucija yra Bezirksgericht für Handelssachen Wien , o teismas, šios institucijos nurodytas kaip turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, yra Landesgericht Innsbruck .

34. Bet kuriuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar tai, kad prieštaravimas dėl Europos mokėjimo įsakymo pateiktas ne standartine forma, o išsamaus turinio dokumentu, laikytina susitarimu dėl teismo, į kurį kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, jurisdikcijos, o šis prieštaravimas, vadinasi, laikytinas atsakovo atvykimu į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį.

35. Teiginį, kuriuo į šį klausimą atsakoma teigiamai, galima atremti keliais argumentais.

36. Teigiamas atsakymas būtų pripažinimas, kad Europos mokėjimo įsakymo procedūra ir įprastas civilinis procesas pagal nacionalinę teisę praktiškai yra viena ir ta pati procedūra ir kad vienintelės instancijos byla faktiškai pradėta institucijoje, kuri kompetentinga spręsti su Europos mokėjimo įsakymu susijusius klausimus. Taip būtų galima suprasti tik jei žodžių junginys „teismo procesas tęsiamas“, pavartotas Reglamento Nr. 1896/2006 17 straipsnio 1 dalyje, būtų aiškinamas kaip reiškiantis, kad procesas, vykstantis po prieštaravimo pateikimo, yra tas pats procesas, kuris prasideda institucijoje, į kurią kreiptasi pirmiausia, nes šiame proceso etape atlikti veiksmai vėliau saisto teismą, į kurį kreipiamasi dėl bylos esmės.

37. Tokiu atveju reikia konstatuoti, kad atsakovas, šiuo atveju – skolininkas, neturi jokios galimybės ginčyti jurisdikcijos, nes, kaip minėta šios išvados 30 ir 31 punktuose, jis visai nedalyvauja pradiniame proceso etape.

38. Galima išvengti šio keblumo teigiant, kad skolininko atžvilgiu procesas prasideda tada, kai jam įteikiamas Europos mokėjimo įsakymas. Tačiau tokiu atveju pasireiškia skirtingas vertinimas, dėl kurio, mano manymu, pateiktas aiškinimas tampa visiškai nepriimtinas.

39. Iš tikrųjų prieštaravimas, pateiktas naudojant standartinę formą, nebūtų siejamas su ginčijamos jurisdikcijos klausimu, kurį spręsti galėtų tik bylą iš esmės nagrinėjantis teismas. O prieštaravimas, pateiktas laisva forma, remiantis keliais argumentais ir net išplėtota argumentacija, reikštų atsakovo atvykimą į teismą, taigi ir numanomą jurisdikcijos pripažinimą, nors pagal reglamentą toks laisvos formos prieštaravimas leidžiamas su viena galiojimo sąlyga – kad tai būtų aiškiai išreikštas prieštaravimas.

40. Antraip skolininkas negalėtų imtis jokių veiksmų, jei būtų padaryta klaida vertinant institucijos, priimančios su Europos mokėjimo įsakymu susijusius sprendimus, kompetenciją, o taip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šioje byloje ir buvo. Tokiu atveju skolininkas prireikus galėtų tiktai tikėtis, kad įprasto civilinio proceso tvarka bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas savo iniciatyva konstatuos, kad jis neturi jurisdikcijos.

41. Kaip pateisinti tokią galimą Europos mokėjimo įsakymo procedūros taikymo pasekmę – jokios apeliacijos galimybės nebuvimą? Šiuo atžvilgiu ieškovė teismo posėdyje teigė, kad net jei teismo jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės būtų pripažinta implicitiškai, remiantis tik tuo, kad pateiktas prieštaravimas, dar liktų galimybė kreiptis į šį teismą ir ginčyti jurisdikciją įprasto civilinio proceso tvarka. Tačiau net sutinkant su tokia prielaida nesuprantama, kodėl tokiu atveju prieštaravimą reikia laikyti atvykimu į teismą ir taikyti su tuo susijusias teisines pasekmes.

42. Kokio argumentacijos išsamumo lygio turėtų pakakti, kad būtų galima pripažinti, jog tokia forma pateiktas prieštaravimas tolygus atvykimui į teismą? Ar tai nelemtų neaiškumo – kuriančio teisinį nesaugumą – prieštaraujant Europos teisės aktų leidėjo siekiamam tikslui, kuris, primenu, kaip tik yra supaprastinti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą?

43. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad Sąjungos teisės aktai būtų visiškai aiškūs ir kad teisės subjektai galėtų numatyti šių aktų taikymą. Taigi šis principas reiškia, kad Sąjungos teisės aktas – šioje byloje aptariamu atveju– atitinkamos reglamentų Nr. 1896/2006 ir Nr. 44/2001 nuostatos, – lemiantis teisines pasekmes teisės subjektų atžvilgiu, turi būti aiškus ir tikslus, kad jie galėtų tikrai žinoti, kada minėtas teisės aktas pradeda kelti tokių pasekmių.

44. Tačiau teisinis netikrumas kuriamas būtent pripažinimu, kad prieštaravimas dėl Europos mokėjimo įsakymo gali būti tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, neatsižvelgiant į tai, ar pateikti su bylos esme susiję prieštaravimo pagrindai, nes tokiu atveju kiekvieną kartą reikėtų nustatyti, ar pagrindimas yra išsamus ir ar šis išsamumas eksplicitiškai arba implicitiškai gali lemti įprasto civilinio proceso tvarka bylas nagrinėjančio teismo, į kurį, primenu, šiame etape dar net nesikreipta, jurisdikciją.

45. Dėl to kiltų keblumų tuo atžvilgiu, kuriuo Reglamentu Nr. 1896/2006 kaip tik siekiama supaprastinti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą.

46. Kaip pripažinti, kad Europos mokėjimo įsakymo procedūra ir įprastas civilinis procesas yra tas pats procesas, jei, pavyzdžiui, institucija, kompetentinga spręsti su Europos mokėjimo įsakymu susijusius klausimus, yra administracinis teismas, o bylą nagrinėti iš esmės kompetentingas subjektas – teisminė institucija? Arba – juo labiau – jei ši institucija visai ne teismas? Kaip tada pateisinti tai, kad tokioje institucijoje atliktas veiksmas vėliau gali kelti tokių pasekmių? Tiesiog primenu, kokia reikšmė tenka jurisdikcijos taisyklėms vykstant teisminiam procesui.

47. Galiausiai kartu skaitomų Reglamento Nr. 1896/2006 16 straipsnio ir šio reglamento 23 konstatuojamosios dalies, atrodo, pakanka sprendimui priimti. Iš tikrųjų šio reglamento 16 straipsnio 1 dalyje nenustatyta jokia konkreti forma prieštaravimui pateikti. Šioje nuostatoje nurodyta, kad „atsakovas gali < ... > pateikti prieštaravimo < ... > pareiškimą, naudodamas < ... > standartinę formą“. 16 straipsnio 3 dalyje patikslinama, kad skolininkas neprivalo nurodyti prieštaravimo pagrindų.

48. Taigi skolininkui nedraudžiama nurodyti prieštaravimo pagrindų, bet tai niekaip negali jo atžvilgiu lemti konkrečių nepalankių teisinių pasekmių, kurios nėra aiškiai numatytos minėtame reglamente, vien todėl, kad šiame etape svarbu tik tai, ar piniginis reikalavimas ginčytinas. Pagrindo nurodyti visiškai nebūtina. Svarbu viena – ar reikalavimas ginčytinas.

49. Tai patvirtina Reglamento Nr. 1896/2006 23 konstatuojamoji dalis, kurioje patikslinama, kad „atsakovas gali pateikti savo prieštaravimą naudodamas standartinę formą, nustatytą šiame reglamente. Tačiau teismai turėtų atsižvelgti į bet kuria kita rašytine forma pateiktą prieštaravimą, jei jis yra aiškiai suformuluotas.“ Prieštaravimo, kuriame išdėstyti argumentai, pareiškimas laikytinas rašytine forma pateiktu aiškiai suformuluotu prieštaravimu. Taigi jis yra galiojantis ir kelia tik tokias pačias pasekmes, kaip ir naudojant standartinę formą pateiktas prieštaravimas, t. y. lemia Europos mokėjimo įsakymo procedūros nutraukimą. Sieti su juo kitas pasekmes – tai ne viršyti teisės aktų leidėjo siekį, o jam prieštarauti.

50. Dėl visų nurodytų priežasčių manau, jog Reglamento Nr. 1896/2006 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prieštaravimo dėl prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikimas nėra tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, įprasto civilinio proceso tvarka nagrinėjantį bylą, pradėtą pasibaigus Europos mokėjimo įsakymo procedūrai. Tai, kad asmuo, pateikęs prieštaravimą, jame išdėstė su bylos esme susijusius argumentus, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės.

IV – Išvada

51. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prieštaravimo dėl prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikimas nėra tolygus atsakovo atvykimui į teismą, kaip tai suprantama pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 24 straipsnį, įprasto civilinio proceso tvarka nagrinėjantį bylą, pradėtą pasibaigus Europos mokėjimo įsakymo procedūrai. Tai, kad asmuo, pateikęs prieštaravimą dėl prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą, jame išdėstė su bylos esme susijusius argumentus, šiuo atžvilgiu neturi jokios reikšmės.

(1) .

(2)  – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, p. 1), iš dalies pakeistas 2012 m. spalio 4 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 936/2012 (OL L 283, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1896/2006).

(3)  – 2000 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).

(4)   – Pirmiausia žr. minėto reglamento 4, 9 ir 29 konstatuojamąsias dalis.

(5)  – Išskirta mano.

(6)  – Žr. šio reglamento 4 konstatuojamąją dalį.

(7)  – C-215/11.

(8)  – Taip pat žr. minėto reglamento 16 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą turėtų nagrinėti nebūtinai teisėjas.

(9)  – Pagal Reglamento Nr. 1896/2006 5 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 3 dalį ir 8–12 straipsnius prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą iš tikrųjų inicijuoja ieškovas, kuris pateikia prašymą kompetentingai nacionalinei institucijai. Remdamasi būtent ieškovo pateikta informacija ši institucija nagrinėja prašymą ir arba jį atmeta, arba išduoda mokėjimo įsakymą.

(10)  – Žr. minėto reglamento 16 straipsnio 2 dalį.

(11)  – Žr. minėto reglamento 7 straipsnį ir 23 konstatuojamąją dalį.

(12)  – Žr. Reglamento Nr. 1896/2006 24 konstatuojamąją dalį.

(13)  – Žr. minėto reglamento 17 straipsnio 1 ir 2 dalis, taip pat 24 konstatuojamąją dalį.