Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

1. Ar įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Europos Sąjungos Taryba ir Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovai gali kartu priimti sprendimus (vadinamuosius mišrius, arba hibridinius) tam, kad patvirtintų priemones, reikalingas skirtingais SESV 218 straipsnyje numatytos derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo procedūros etapais? Ar pagal Sąjungos teisę, be kita ko, vykstant deryboms dėl mišrių susitarimų ir juos sudarant, galima sujungti, pirma, Sąjungos aktą, kaip antai Tarybos sprendimą, kuris tarptautinių susitarimų srityje turi būti priimamas kvalifikuota balsų dauguma, ir, antra, tarpvyriausybinio pobūdžio aktą, kuris pagal apibrėžtį turi būti priimamas visų suinteresuotųjų valstybių? Kokį vaidmenį šiomis aplinkybėmis atlieka vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu reikalavimas, su juo susijusi Sąjungos ir jos valstybių narių glaudaus bendradarbiavimo pareiga, susitariančiųjų šalių, sudariusių mišrius susitarimus su Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis, teisinio saugumo pagal tarptautinę teisę reikalavimas, taip pat Sąjungos institucijų autonomijos principas?

2. Tokie iš esmės yra klausimai, pateikti Teisingumo Teismui šioje byloje, kurioje Europos Komisija prašo panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą 2011/708/ES(2) (toliau – ginčijamas sprendimas) dėl dviejų tarptautinių susitarimų oro susisiekimo srityje pasirašymo Sąjungos vardu ir jų laikino taikymo, atliekamo Sąjungos ir jos valstybių narių.

3. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ši byla iš esmės yra procedūrinio pobūdžio, iš tikrųjų joje keliami daugiau nei paprasti procedūriniai klausimai. Iš tiesų ši byla susijusi su opiais klausimais dėl Sąjungos išorės kompetencijos įgyvendinimo. Todėl Teisingumo Teismas, prieš priimdamas prašomą sprendimą, turės palyginti įvairius šioje byloje kylančius reikalavimus, atsižvelgdamas tiek į sprendimo priėmimo procedūros, tiek į Sąjungos išorės veiksmų praktinį įgyvendinimą.

I – Bylos aplinkybės

4. 2007 m. balandžio 25 ir 30 d. Europos bendrija ir jos valstybės narės su Jungtinės Amerikos Valstijomis pasirašė susitarimą dėl oro susisiekimo(3), iš dalies pakeistą 2010 m. birželio 24 d. Liuksemburge pasirašytu protokolu(4) (toliau – ES ir JAV susitarimas dėl oro susisiekimo). Šiuo susitarimu, be kita ko, buvo siekiama sudaryti sąlygas tarptautinio oro susisiekimo galimybių plėtrai atveriant rinkas ir suteikiant kuo daugiau naudos vartotojams, oro susisiekimo bendrovėms, darbo jėgai ir bendruomenėms abiejose Atlanto vandenyno pusėse.

5. Kadangi ES ir JAV susitarime dėl oro susisiekimo buvo numatyta galimybė prie jo prisijungti trečiosioms valstybėms, Islandijos Respublika ir Norvegijos Karalystė 2007 m. pateikė prisijungimo prašymus. Kad šios valstybės galėtų prisijungti, buvo sudaryti du tarptautiniai susitarimai. Pirma, Sąjunga ir jos valstybės narės, Jungtinės Amerikos Valstijos, Islandijos Respublika ir Norvegijos Karalystė sudarė prisijungimo susitarimą, kuriuo buvo siekiama išplėsti ES ir JAV susitarimo dėl oro susisiekimo taikymo sritį ir jį mutatis mutandis taikyti kiekvienai Susitariančiajai šaliai (OL L 283, 2011, p. 3, toliau – Prisijungimo susitarimas). Antra, sudarytas Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės papildomas susitarimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo taikymo (OL L 283, 2011, p. 16, toliau – Papildomas susitarimas). Šiuo susitarimu siekiama užtikrinti, kad ES ir JAV susitarimas dėl oro susisiekimo išliktų dvišalis.

6. 2011 m. gegužės 2 d. Komisija priėmė pasiūlymą dėl Tarybos sprendimo COM(2011) 239 final dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo pasirašymo ir laikino taikymo; ir dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės papildomo susitarimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo taikymo pasirašymo ir laikino taikymo. Šiame pasiūlyme buvo numatytas vien Tarybos sprendimas ir pasiūlymas buvo grindžiamas SESV 100 straipsnio 2 dalimi(5) kartu su 218 straipsnio 5 dalimi(6) .

7. Nukrypdama nuo šio pasiūlymo, Taryba priėmė ginčijamą sprendimą kaip mišrų, t. y. kaip sprendimą, kuris kartu priimtas Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų. Ginčijamas sprendimas buvo pagrįstas SESV 100 straipsnio 2 dalimi kartu su 218 straipsnio 5 ir 8 dalimis(7) .

8. Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį „Sąjungos vardu leidžiama pasirašyti [Prisijungimo susitarimą] ir [P]apildomą susitarimą < ... > su sąlyga, kad minėti susitarimai bus sudaryti.“

9. Šio sprendimo 2 straipsnyje nurodyta, kad „Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį (-is), įgaliotą (-us) pasirašyti Prisijungimo susitarimą ir Papildomą susitarimą Sąjungos vardu.“

10. To paties sprendimo 3 straipsnyje nurodyta, kad „Prisijungimo susitarimą ir Papildomą susitarimą Sąjunga ir tiek, kiek leidžiama pagal taikytiną nacionalinę teisę, jos valstybės narės bei susijusios šalys laikinai taiko nuo pasirašymo dienos, kol bus baigtos jų sudarymo procedūros.“

11. Prisijungimo susitarimas ir Papildomas susitarimas buvo pasirašyti 2011 m. birželio 16 ir 21 d. Liuksemburge ir Osle.

II – Šalių reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme

12. Komisija Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, tačiau palikti galioti šio sprendimo padarinius, ir priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

13. Taryba Teisingumo Teismo prašo ieškinį atmesti kaip nepriimtiną ar kaip nepagrįstą arba, nepatenkinus šio prašymo, jeigu Teisingumo Teismas panaikins ginčijamą sprendimą, pripažinti, kad šio sprendimo padariniai lieka galutiniai, ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

14. 2012 m. birželio 18 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas leido Europos Parlamentui įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų, o Čekijos Respublikai, Danijos Karalystei, Vokietijos Federacinei Respublikai, Graikijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Italijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Lenkijos Respublikai, Portugalijos Respublikai, Suomijos Respublikai, Švedijos Karalystei ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei – įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.

15. 2014 m. lapkričio 11 d. įvyko Teisingumo Teismo posėdis.

III – Vertinimas

16. Ieškiniu Taryba visą ginčijamą sprendimą ginčija remdamasi trimis pagrindais. Pirmasis pagrindas susijęs su procedūros ir sąlygų, taikomų leidimui Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti tarptautinius susitarimus, pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su balsavimo Taryboje taisyklių pažeidimu, o trečiasis – su Sutartyse nustatytų tikslų pažeidimu ir lojalaus bendradarbiavimo principo nesilaikymu. Prieš nagrinėjant šiuos tris ieškinio pagrindus reikia išnagrinėti Tarybos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

A – Dėl priimtinumo

17. Taryba nurodo tris Komisijos ieškinio nepriimtinumo motyvus. Pirma, ieškinys yra nepriimtinas, nes turėjo būti pareikštas valstybėms narėms, o ne Tarybai. Iš tiesų Komisija ginčija valstybių narių dalyvavimą priimant ginčijamą sprendimą, o ne neteisėtą Tarybos elgesį. Antra, Taryba teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes yra susijęs su valstybių narių sprendimu, kuris nepatenka į SESV 263 straipsnio taikymo sritį ir todėl dėl jo negali būti vykdoma Teisingumo Teismo kontrolė. Trečia, Tarybos teigimu, nėra Komisijos suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes prašomas panaikinimas neturės jokių teisinių pasekmių.

18. Dėl pirmojo ir antrojo Tarybos pateiktų argumentų iš pradžių primintina, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti paduodamas dėl visų institucijų priimtų aktų, kuriais norima sukelti teisinių padarinių, nepaisant šių aktų pobūdžio ar formos(8) .

19. Šioje byloje Komisijos ieškiniu ginčijamas aktas, kurį kartu priėmė Taryba ir valstybių narių atstovai, remdamiesi, be kita ko, SESV 218 straipsnio 5 ir 8 dalimis. Kaip matyti iš šios išvados 8–10 punktų, šiuo aktu leidžiama tiek Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti atitinkamus tarptautinius susitarimus, tiek valstybėms narėms laikinai juos taikyti, kiek tai leidžiama pagal taikytiną nacionalinę teisę.

20. Darytina išvada, pirma, kad Taryba dalyvavo priimant ginčijamą sprendimą, taigi tai iš tiesų yra šios institucijos priimtas aktas, ir, antra, kad ginčijamas sprendimas – tai teisinių padarinių sukeliantis aktas ir dėl to gali būti vykdoma jo teisminė kontrolė(9) . Todėl pirmasis ir antrasis Tarybos argumentai turi būti atmesti.

21. Dėl trečiojo Komisijos argumento pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 263 straipsnio 2 dalimi šioje nuostatoje nurodytoms institucijoms ir visoms valstybėms narėms suteikiama teisė ginčyti, pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, bet kokio Tarybos akto, sukeliančio teisinių padarinių, teisėtumą ir šios teisės įgyvendinimo nereikalaujama pagrįsti suinteresuotumu pareikšti ieškinį(10) . Taigi, norėdama pareikšti šį ieškinį, Komisija neturi įrodinėti jokio suinteresuotumo jį pareikšti. Kadangi dėl to trečiasis Tarybos argumentas taip pat turi būti atmestas, manau, kad ieškinys dėl ginčijamo sprendimo yra priimtinas visas.

B – Dėl esmės

1. Šalių argumentai

a) Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su procedūros ir taisyklių, taikomų leidimui Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti tarptautinius susitarimus, pažeidimu

22. Komisija, kurią palaiko Parlamentas, teigia, kad Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį(11) kartu su SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalimis. Pagal pastarąją nuostatą Taryba yra vienintelė institucija, įgaliota leisti Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti tarptautinį susitarimą. Taigi ginčijamą sprendimą turėjo priimti tik Taryba, nedalyvaujant Taryboje posėdžiavusioms valstybėms narėms.

23. Į sprendimo priėmimo procedūrą įtraukdama valstybes nares, kurios Taryboje sprendimus priima kolektyviai, Taryba vienašališkai nukrypo nuo SESV 218 straipsnyje nustatytos procedūros, nors iš teismo praktikos matyti, kad negalima nepaisyti Sutartyse nustatytų taisyklių ir priimant Sąjungos aktus naudotis alternatyviomis procedūromis. Tokiomis aplinkybėms Taryba taip pat pažeidė savo pareigą įgyvendinti savo įgaliojimus laikantis Sutartyse nustatytų procedūrų ir sąlygų, kaip tai suprantama pagal ESS 13 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį.

24. Konkrečiai kalbant, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Sąjungos procedūros turi būti aiškiai atskiriamos nuo sričių, kuriose valstybės narės tebeturi galimybę įgyvendinti savo įgaliojimus. Todėl tarpvyriausybinis aktas ir Sąjungos aktas negali būti sujungti į vieną. Ankstesnė praktika, kai buvo priimami mišrūs aktai, be kita ko, aviacijos sektoriuje, šiuo metu laikoma iškraipančia Sąjungos procedūras ir nebegali būti leidžiama.

25. Tarptautinio susitarimo, kurį sudaro Sąjunga ir kiekviena valstybė narė, mišrus pobūdis nebūtinai reiškia, kad Tarybos sprendimas dėl jo pasirašymo ir laikino taikymo, priimtas vadovaujantis SESV 218 straipsniu, gali būti pakeistas sujungiant jį su valstybių narių tarpvyriausybiniu sprendimu. Toks įtraukimas į Tarybos sprendimo priėmimo procedūrą nėra būtinas nei dėl susitarimo pasirašymo, nei dėl jo laikino taikymo.

26. Taryba, kurią palaiko visos į bylą įstojusios vyriausybės, mano atvirkščiai – kad ginčijamo sprendimo priėmimas kaip mišraus nepažeidžia jokios Sutarčių nuostatos.

27. Pirma, Taryba nei nukrypo nuo SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatų, nei pasinaudojo alternatyvia procedūra. Iš esmės Taryboje posėdžiavusių valstybių narių atstovai priėmė du skirtingus sprendimus, kuriuos apėmė ginčijamas sprendimas. Pirma, pagal SESV 218 straipsnį, kaip Tarybos narės, jos leido Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti nagrinėjamus susitarimus. Antra, kaip valstybių narių atstovai, leido, kad valstybės narės laikinai taikytų šiuos susitarimus, kiek tai leidžiama pagal taikytiną nacionalinę teisę. Pastarosios ginčijamo sprendimo dalies nuostatos priimtos taikant procedūras, kurios nėra nustatytos Sutartyse. Taigi valstybės narės nedalyvavo SESV 218 straipsnio 2 ir 5 dalyse nustatytoje procedūroje.

28. Toliau, Tarybos teigimu, kadangi nagrinėjami susitarimai – tai mišrūs susitarimai, mišraus sprendimo, kurio bendraautorės yra valstybės narės, priėmimas visiškai atitinka susitarimų, dėl kurių jis yra priimamas, mišrų pobūdį ir tai, kad valstybės narės tam tikrose srityse įgyvendina savo įgaliojimus. Mišrus sprendimas yra leistina sudarytų mišrių susitarimų pasekmė, teisiškai jiems simetriška.

29. Tai, kad kaip priemonė pasirenkamas mišrus sprendimas, iš tikrųjų yra Sąjungos ir valstybių narių pareigos glaudžiai bendradarbiauti ir reikalavimo vieningai atstovauti Sąjungai, kaip to reikalaujama pagal teismo praktiką, išraiška. Tokia sprendimų rūšis geriausiai tinka užtikrinti tokį atstovavimo tarptautiniu lygmeniu vieningumą ir bendrą bei suderintą Sąjungos ir jos valstybių narių poziciją. Juo labiau tai tinka tuomet, kai kaip ir nagrinėjamų susitarimų atveju tarptautinio susitarimo aspektai, patenkantys į Sąjungos kompetencijos sritį, yra neatsiejamai susiję su aspektais, kurie patenka į valstybių narių kompetencijos sritį, todėl šių aspektų negalima atskirti. Komisijos teiginys, kad Sąjungos sprendimai turi būti įtvirtinami atskirai nuo tarpvyriausybinių sprendimų, kelia pavojų valstybių narių ir Sąjungos bendradarbiavimui ir kenkia institucinės struktūros veiksmingumui sudarant tarptautines sutartis.

30. Be to, pagal institucijų autonomijos principą Taryba ir valstybės narės gali laisvai pasirinkti konkrečią darbo organizavimo formą. Šio leidimo įtvirtinimas viename sprendime niekaip nepažeidžia SESV 218 straipsnio 5 dalyje nustatytos procedūros vientisumo. Kad ir kaip būtų, praktikoje mišraus sprendimo priėmimo rezultatas yra toks pat, kaip ir dviejų sprendimų, vieno – Tarybos, kito – Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų, priėmimo arba vien Tarybos sprendimo priėmimo. Galiausiai Lisabonos sutarties įsigaliojimas neturi poveikio mišrių sprendimų teisėtumui ir jų priėmimas nebuvo uždraustas. Atvirkščiai, mišrių sprendimų priėmimas – tai konsoliduota praktika, be kita ko, oro susisiekimo sektoriuje, net įsigaliojus Lisabonos sutarčiai.

b) Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su balsavimo Taryboje taisyklių pažeidimu

31. Savo antruoju ieškinio pagrindu Komisija, kurią palaiko Parlamentas, teigia, kad Taryba, priimdama ginčijamą sprendimą, pažeidė SESV 218 straipsnio 8 dalies pirmą pastraipą ir priemonių oro susisiekimo srityje patvirtinimo materialinį teisinį pagrindą – SESV 100 straipsnio 2 dalį. Iš tiesų, tuomet, kai pagal šias nuostatas sprendimas turi būti priimamas Tarybos kvalifikuota balsų dauguma, valstybių narių vyriausybių atstovų kolektyviai priimamas aktas, priešingai, dėl paties savo pobūdžio turi būti priimtas visų valstybių narių bendru sutarimu. Dėl to, kad šie aktai buvo sujungti į vieną sprendimą ir jų priėmimui taikomas bendro sutarimo reikalavimas, balsavimas kvalifikuota balsų dauguma tapo neįmanomas ir jo kaip bendros taisyklės, taikomos vykstant Sąjungos derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų pasirašymo procedūrai, įtvirtinimas Lisabonos sutartimi de facto neteko prasmės. Taip SESV 218 straipsnio 8 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta procedūra prarado esmę ir apskritai iškilo grėsmė Sąjungos procedūrų veiksmingumui. Be to, dėl minėtų dviejų aktų sujungimo mišriame sprendime nurodytas teisinis pagrindas faktiškai nenurodė balsavimo procedūros Taryboje; ji netiesiogiai, bet neišvengiamai pakeičiama dėl jos tarpvyriausybinio elemento.

32. Parlamentas priduria, kad šių dviejų rūšių aktų sujungimas taip pat reiškia, kad, vykstant taikytinai Sąjungos tarptautinių susitarimų sudarymo procedūrai, pažeidžiama institucinė pusiausvyra ir SESV 218 straipsnio 6 ir 10 dalys.

33. Taryba, kurią palaiko į bylą įstojusios vyriausybės, mano, kad laikėsi Sutartyse įtvirtintų balsavimo taisyklių. Tarybos teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas kvalifikuota balsų dauguma, kiek jis susijęs su Sąjungos išimtine kompetencija, ir valstybių narių vyriausybių atstovų bendru sutarimu, kiek jis susijęs su valstybių narių kompetencija. Taigi netikslu sakyti, kad jis buvo priimtas vieningai arba kad buvo pakeista kvalifikuotos balsų daugumos taisyklė. Tai, kad jokia delegacija Taryboje neprieštaravo ginčijamam sprendimui, nereiškia, kad nebuvo laikomasi balsavimo kvalifikuota balsų dauguma tvarkos. Kad ir kaip būtų, bet koks vieningai priimtas sprendimas iš esmės neišvengiamai yra priimtas kvalifikuota balsų dauguma. Be to, tai, kad buvo pasiektas valstybių narių sutarimas, nepažeidžia nei Sąjungos veiksmų, nei jos procedūrų veiksmingumo.

34. Taryba ir kai kurios vyriausybės taip pat teigia, kad tarptautinių susitarimų srityje kelių balsavimo taisyklių taikymas kartu – tai dažna praktika, atitinkanti teismo praktiką. Be to, Suomijos vyriausybės teigimu, Tarybos pasirinktas balsavimo būdas grindžiamas SESV 293 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią, kai Taryba sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu, ji gali iš dalies keisti šį pasiūlymą tik spręsdama vieningai. Šioje byloje, kadangi Taryba pakeitė Komisijos pasiūlymą dėl ginčijamo sprendimo 3 straipsnio, kad ir kaip būtų, ji turėjo spręsti vieningai.

c) Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Sutartyje nustatytų tikslų ir lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu

35. Komisija, kurią palaiko Parlamentas, kaltina Tarybą pažeidus Sutarčių tikslus ir ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą. Leisdama valstybėms narėms dalyvauti Sąjungos procedūrose, Taryba visų pirma „sukėlė neaiškumo“ dėl savarankiško Sąjungos subjektiškumo tarptautiniuose santykiuose. Taip Taryba tarptautiniu lygmeniu parodė, kad Sąjunga neturi galių viena priimti sprendimo. Be to, taip veikdama Taryba nesilaikė lojalaus bendradarbiavimo principo, nes turėjo įgyvendinti savo įgaliojimus taip, kad nebūtų apeitos SESV 218 straipsnyje nustatytos Sąjungos procedūros. Taryba pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą tiek tarpinstituciniuose santykiuose, tiek visos Sąjungos atžvilgiu. Galiausiai Taryba susilpnino Sąjungos institucinę struktūrą, suteikdama valstybėms narėms tokį vaidmenį Sąjungoje, koks Sutartyse, be kita ko, ir SESV 218 straipsnyje, nėra numatytas, taip rizikuodama valstybių narių interesus iškelti aukščiau už Sąjungos interesus.

36. Taryba, kurią palaiko į bylą įstojusios vyriausybės, mano, kad ginčijamu sprendimu trečiosios šalys arba tarptautinė bendruomenė visiškai nėra klaidinamos. Kalbant apie mišrius susitarimus, atvirkščiai, trečiąsias šalis galėtų suklaidinti tokia situacija, jei jos matytų tik Tarybos sprendimą ir nematytų valstybių narių sutarimu priimto sprendimo. Be to, ginčijamas sprendimas ne tik atitinka vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu tikslą, bet ir užtikrina, skatina ir sustiprina jį, aiškiai parodydamas bendrą Sąjungos ir jos valstybių narių poziciją. Tokio sprendimo priėmimas – tai glaudaus bendradarbiavimo pareigos ir bendros Sąjungos bei valstybių narių pozicijos išraiška. Atvirkščiai, jei Taryba priimtų sprendimą viena, be valstybių narių, galėtų susidaryti susiskaldžiusios Sąjungos vaizdas, o pasirinkus lygiagrečios tarpvyriausybinės procedūros kelią kiltų valstybių narių skirtingų pozicijų ir vėlavimo pavojus. Taigi, kalbant apie Sutartimi siekiamus tikslus, ši procedūra būtų mažiau palanki. Kad ir kaip būtų, mišrus sprendimas – tai Sąjungos vidaus aktas, apie kurį neturi būti pranešama trečiosioms valstybėms, ir net jei joms būtų pranešta apie jį, mažai tikėtina, kad būtų bent kiek svarbu nustatyti jo autorius.

2. Vertinimas

37. Savo ieškiniu Komisija prašo Teisingumo Teismo panaikinti ginčijamą sprendimą, dėl, pirma, Prisijungimo susitarimo ir Papildomo susitarimo pasirašymo Sąjungos vardu, ir, antra, dėl laikino jo taikymo, atliekamo Sąjungos ir jos valstybių narių, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad šį sprendimą kartu priėmė Taryba ir valstybių narių atstovai kaip mišrų aktą, sujungiantį Sąjungos ir tarpvyriausybinį aktus.

38. Pirmiausia pažymėtina, kad Komisija aiškiai nurodė, jog savo ieškiniu ji nesiekia ginčyti abiejų nagrinėjamų tarptautinių susitarimų mišraus pobūdžio(12) . Taigi šio ieškinio taikymas turi būti apribotas vieninteliu klausimu dėl ginčijamo sprendimo, kaip mišraus sprendimo, priėmimo teisėtumo.

39. Taip pat pažymėtina, kad, nors formos požiūriu ginčijamas sprendimas yra vienas aktas, iš tikrųjų jis susideda iš dviejų materialiniu požiūriu atskirų sprendimų, t. y., pirma, Tarybos sprendimo dėl nagrinėjamų susitarimų pasirašymo Sąjungos vardu ir laikino taikymo, ir, antra, valstybių narių atstovų tarpvyriausybinio akto dėl laikino šių susitarimų taikymo. Komisija ginčija būtent šių dviejų skirtingų aktų bendro priėmimo ir jų sujungimo į vieną aktą teisėtumą.

40. Trys pagrindai, kuriuos Komisija nurodo savo ieškinyje ir kurie su šiuo klausimu yra susiję skirtingais aspektais, mano nuomone, susikerta skirtingais lygmenimis. Iš tiesų šiame ieškinyje iš esmės keliama dvejopa problema. Pirma, kalbant apie aspektą, kurį galima apibūdinti kaip vidinį , ši byla susijusi su nuostatų dėl procedūrų ir balsavimo taisyklių priimant Sąjungos aktus pagal SESV 218 straipsnyje nustatytą procedūrą, taikomą derybose dėl tarptautinių susitarimų ir juos sudarant, taikymu. Šiame kontekste taip pat kyla klausimas dėl Sąjungos institucijų organizacinės ir funkcinės autonomijos apimties. Antra, savo išoriniu aspektu ši byla taip pat yra dėl reikalavimų, susijusių su konkrečia Sąjungos išorės veiksmų eiga. Iš esmės joje keliamas klausimas, be kita ko, dėl vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo ir Sąjungos ir valstybių narių glaudaus bendradarbiavimo pareigos vykstant derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo procedūrai. Ji susijusi taip pat su įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę, kurių kitų susitariančiųjų šalių atžvilgiu kyla iš Sąjungos išorės veiksmų.

41. Taigi šioje byloje keliamų teisinių problemų sprendimas negali apsiriboti vidaus procedūrinių klausimų vertinimu, taip pat turi būti atsižvelgiama į poveikį, kurį šie klausimai turi Sąjungos išorės veiksmams. Todėl būtina atlikti vertinimą palyginant įvairius principus ir praktinius reikalavimus, kurių kyla šioje byloje. Šiomis aplinkybėmis, manau, yra tinkama nagrinėti tris ieškinio pagrindus kartu: iš pradžių bendrai apibūdinti šioje byloje keliamus klausimus, o paskui Komisijos ieškinyje pateiktus kaltinimus išnagrinėti atsižvelgiant į teismo praktikoje nustatytus principus.

a) Dėl SESV 218 straipsnyje numatytos procedūros, taikomos deryboms dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo Sąjungos vardu

42. Kalbant apie bylos vidinį aspektą, joje visų pirma keliamas klausimas dėl ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros atitikties SESV 218 straipsnio nuostatoms.

43. Iš SESV 218 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiame straipsnyje nustatyta procedūra, taikoma deryboms dėl Sąjungos ir trečiųjų valstybių arba tarptautinių organizacijų susitarimų ir jų sudarymui. Šis straipsnis, esantis SESV penktosios dalies „Sąjungos išorės veiksmai“ V antraštinėje dalyje „Tarptautiniai susitarimai“, yra bendro pobūdžio nuostata, kuria siekiama sukurti vieną ir vienodą procedūrą, taikomą deryboms dėl minėtų susitarimų ir jų sudarymui Sąjungos vardu. Ši nuostata yra, pirma, naujos Sąjungos struktūros, kurioje, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, oficialiai neliko ramsčių(13), ir, antra, naujo didesnio Sąjungos išorės veiksmų masto, kurį atspindi ESS 21, 22 straipsnių ir šios Sutarties penktosios dalies įterpimas, išraiška.

44. SESV 218 straipsnyje numatyta procedūra turi būti taikoma visiems susitarimams, dėl kurių deramasi ir kurie sudaromi Sąjungos vardu, nepaisant jų pobūdžio ir turinio, išskyrus atvejus, aiškiai numatytus specialiosiose Sutarčių nuostatose(14) . Ši nuostata taip pat taikoma susitarimams, sudarytiems bendros užsienio ir saugumo politikos srityje. Taigi, niekas nerodo, kad šis straipsnis neturi būti taikomas tuo atveju, kai tarptautinis susitarimas sudaromas kaip mišrus.

45. Kadangi tarptautinio susitarimo sudarymo procedūra susideda iš keleto etapų, SESV 218 straipsnyje nustatyta šių įvairių etapų eigos tvarka, taip pat įvairių institucijų, dalyvaujančių vedant derybas dėl tarptautinių susitarimų ir juos sudarant Sąjungos vardu, vaidmuo ir įgaliojimai.

46. Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su šiai bylai svarbiomis nuostatomis, iš SESV 218 straipsnio 2 dalies matyti, kad Taryba – tai institucija, kuri leidžia pradėti derybas, priima derybinius nurodymus, leidžia pasirašyti ir sudaryti susitarimus Sąjungos vardu. Pagal šio straipsnio 5 dalį būtent Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus. Minėto straipsnio 6 dalyje, pirma, numatyta, kad Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą dėl susitarimo sudarymo, ir, antra, Parlamentui yra suteikti įgaliojimai pritarti arba su juo tik konsultuojamasi – tai priklauso nuo numatyto sudaryti susitarimo dalyko. SESV 218 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad per visą procedūrą Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, išskyrus šios dalies antroje pastraipoje numatytas išimtis.

47. Iš SESV 218 straipsnio konteksto, taip pat iš jo formuluotės ir bendros struktūros, ypač iš jo tikslo nustatyti derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo Sąjungos vardu bendrą sistemą ir bendras procedūrines taisykles, matyti, kad, išskyrus aiškiai pačiose Sutartyse numatytas išimtis, Taryba skirtingais derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo procedūros etapais negali nepaisyti jose numatytų procedūrų ir pasinaudoti alternatyviomis arba kitokiomis procedūromis, nei numatytos šiame straipsnyje. Be kita ko, Taryba negali priimti aktų, kurie nėra sprendimai, numatyti priimti konkrečiame šios procedūros etape, arba kurie būtų priimti kitokiomis sąlygomis, nei reikalaujama pagal SESV 218 straipsnį(15) . Tarybai tenkanti pareiga laikytis Sutartyse nustatytų procedūrų taip pat kyla iš ESS 13 straipsnio 2 dalies, pagal kurią kiekviena institucija veikia laikydamasi Sutartyse nustatytų procedūrų, sąlygų ir tikslų.

48. Dėl to dar pažymėtina, kad, išskyrus du specifinius klausimus(16), pagal SESV 218 straipsnį jokiame etape nėra numatytas valstybių narių dalyvavimas derybų dėl tarptautinių susitarimų arba jų sudarymo Sąjungos vardu procedūroje(17) . Taigi pačioms valstybėms narėms nėra suteikta jokio vaidmens vykstant procedūrai pagal SESV 218 straipsnį, kuri yra tik Sąjungos procedūra.

49. Šios išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad SESV 218 straipsnis taikomas ne tik išimtinai Sąjungos susitarimams, bet ir mišriems susitarimams. Iš tiesų mišrių susitarimų atveju SESV 218 straipsnis taikomas tik tiek, kiek tai susiję su Sąjungos, o ne valstybių narių dalyvavimu mišriame susitarime. Pastarųjų dalyvavimą mišriuose susitarimuose, kalbant apie vidinį jo aspektą, reglamentuoja kiekvienos jų nacionalinė teisė, o kalbant apie išorinį aspektą, – tarptautinė viešoji teisė(18) .

b) Dėl teisinio pagrindo ir balsavimo taisyklių

50. Dėl ginčijamo sprendimo priėmimo kaip mišraus sprendimo, sujungiančio Sąjungos aktą ir tarpvyriausybinį aktą, taip pat kyla klausimų, susijusių, pirma, su panaudotu teisiniu pagrindu, ir antra, su Sutartyse numatytų balsavimo taisyklių laikymusi.

51. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog dėl teisinio saugumo reikalavimo būtina, kad bet kurio Sąjungos akto, kuriuo sukeliama teisinių padarinių, privalomoji galia būtų pagrįsta Sąjungos teisės nuostatos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip teisinis pagrindas ir kuri lemia aktui suteiktiną teisinę formą. Šis teisinio pagrindo nurodymas, pirma, būtinas siekiant nustatyti balsavimo tvarką Taryboje, antra, jis ypač svarbus siekiant apsaugoti atitinkamų akto priėmimo procedūroje dalyvaujančių Sąjungos institucijų prerogatyvas, ir trečia, juo nustatomas Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo siekiant išvengti suklaidinimo dėl Sąjungos kompetencijos pobūdžio ir Sąjungos padėties susilpninimo ginant savo poziciją vykstant tarptautinėms deryboms(19) .

52. Be to, taip pat svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, jog taisyklės, susijusios su Sąjungos institucijų pozicijos formavimu, yra įtvirtintos Sutartyse ir jų negali nustatyti nei valstybės narės, nei pačios institucijos(20) . Ypatin gais atvejais tik Sutartimis gali būti suteikti įgaliojimai institucijai pakeisti jų įtvirtintą sprendimo priėmimo procedūrą. Kitokiu atveju, jei institucijai būtų pripažinta galimybė nukrypti nuo Sutartyse numatytos sprendimo priėmimo procedūros ir taikyti alternatyvią procedūrą, tai reikštų, pirma, kad jai būtų suteikta teisė vienašališkai nukrypti nuo Sutartyje nustatytų normų, o tai tikrai nepriimtina(21) . Be to, antra, tai reikštų, kad jai leidžiama pažeisti institucinės pusiausvyros principą, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus nepažeisdama kitų institucijų įgaliojimų(22) .

53. Šiuo klausimu dar reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas laikosi labiau skeptiško požiūrio į skirtingų procedūrų sujungimą priimant Sąjungos aktus. Pavyzdžiui, dėl dvigubo teisinio pagrindo naudojimo nusistovėjusioje teismo praktikoje nustatyta, kad dvigubu teisiniu pagrindu negalima remtis tuomet, kai pagal vieną ir kitą teisinį pagrindą numatytos procedūros tarpusavyje yra nesuderinamos(23) . Būtent taip buvo vadinamoje byloje „Titano dioksidas“(24), dėl kurios taikymo nagrinėjamoje byloje šalys ilgai diskutavo. Minėtoje byloje Taryba priėmė direktyvą(25) vieningai, remdamasi EEB sutarties 130S straipsniu(26), o Komisija savo ieškinyje dėl panaikinimo teigė, kad ši direktyva turėjo būti priimta remiantis EEB sutarties 100A straipsniu, kuriame numatyta, kad Taryba priima sprendimą kvalifikuota balsų dauguma(27) . Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kadangi buvo remiamasi keliais teisiniais pagrindais, Taryba, kad ir kaip būtų, turėjo spręsti vieningai, o tai pažeidė pagrindinį bendradarbiavimo procedūros elementą, t. y. balsavimą kvalifikuota balsų dauguma, ir dėl to ši procedūra neteko prasmės(28)(29) .

c) Dėl institucijų autonomijos principo

54. Taryba ir kai kurios valstybės narės nurodo, kad mišrių sprendimų priėmimas – tai Sąjungos institucijų autonomijos principo, pagal kurį Tarybai leidžiama pasirinkti, kokia forma suteikti leidimus, būtinus vykstant derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo procedūrai, išraiška.

55. Iš tikrųjų, įgyvendindamos savo įgaliojimus, Sąjungos institucijos turi teisę laisvai nustatyti savo veiklos taisykles. Ši teisė išreiškia institucijų autonomijos principą, kylantį iš Sutarčių nuostatų, kuriomis minėtoms institucijoms suteikiama kompetencija pačioms priimti savo darbo tvarkos taisykles, kad būtų užtikrinta jų pačių ir jų tarnybų veikla(30) . Šis principas, daug kartų pripažintas Teisingumo Teismo(31), neišvengiamai kyla iš institucijoms pavestos užduoties veikti Sąjungos interesais ir yra esminė jų tinkamos veiklos sąlyga(32) . Pavyzdžiui, Taryba yra priėmusi savo Darbo tvarkos taisykles, kuriose yra nustatytos jos veiklos ir organizacijos taisyklės(33) .

56. Tačiau institucijų autonomijos principas nėra neribotas. Ši autonomija turi būti įgyvendinama, kaip numatyta ESS 13 straipsnio 2 dalyje „nevirš[ijant] Sutartyse < ... > suteiktų įgaliojimų“ ir „laik[antis] jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų“. Todėl, nors kiekvienai institucijai leidžiama, remiantis teise organizuoti vidaus veiklą, jai suteikiama pagal atitinkamas Sutarčių nuostatas, imtis tinkamų priemonių, kad būtų užtikrinta tinkama jos veikla ir procedūrų eiga(34), šiomis priemonėmis arba jų taikymu negali būti nukrypta nuo Sutartyse numatytų procedūrų. Be to, teisė organizuoti vidaus veiklą negali pažeisti institucinės pusiausvyros arba Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo.

57. Antra, institucijų autonomijos principas – tai valstybių narių veikslo atribojimas. Iš esmės šis principas reiškia, kad institucijų vidaus veikla ir organizacija turi būti visiškai nepriklausomos nuo valstybių narių(35), šios turi susilaikyti nuo kišimosi į Sąjungos institucijų organizaciją, procedūras ir funkcijas, laikydamosi Sutartyse nustatytų ribų. Galiausiai ši valstybių narių pareiga nesikišti yra ESS 4 straipsnio 3 dalyje numatyto lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška.

d) Dėl vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu ir lojalaus bendradarbiavimo principo

58. Kalbant apie bylos išorinį aspektą, reikia pažymėti, kad joje visų pirma keliami klausimai dėl atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu ir Sąjungos ir jos valstybių narių santykių formos šioje srityje.

59. Šalių pozicijos šiuo klausimu yra visiškai priešingos. Iš esmės Komisija mano, kad mišrių sprendimų priėmimas gali „sukelti neaiškumo“ dėl savarankiško Sąjungos subjektiškumo tarptautiniuose santykiuose, o Taryba mano, kad mišrūs sprendimai – tai geriausia Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimo išraiška.

60. Šiuo klausimu iš pradžių primintina, kad Sutartyse aiškiai numatyta abipusė Sąjungos ir jos valstybių narių (ESS 4 straipsnio 3 dalis), taip pat Sąjungos institucijų lojalaus bendradarbiavimo pareiga (ESS 13 straipsnio 2 dalies antras sakinys)(36) . Konkrečiai kalbant, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.

61. Toliau taip pat reikia pažymėti, kad, spręsdamas su Sąjungos išorės veiksmais susijusius klausimus, Teisingumo Teismas daug kartų yra pabrėžęs reikalavimą, kad Sąjungai tarptautiniu lygmeniu būtų atstovaujama vieningai(37), taip pat būtinybę užtikrinti vieningus ir darnius Sąjungos veiksmus ir atstovavimą jai išorės santykiuose(38) .

62. Šie reikalavimai tampa dar griežtesni, jei dalis susitarimo arba konvencijos nuostatų patenka į Sąjungos, o dalis – į valstybių narių kompetencijos sritį ir jei susitarimai yra sudaryti kaip mišrūs, kaip yra Prisijungimo susitarimo ir Papildomo susitarimo atvejais. Šiais atvejais teismo praktikoje ypač pabrėžiama aplinkybė, kad, atsižvelgiant į minėtus reikalavimus dėl vieningo atstovavimo Sąjungai ir dėl vieningų ir darnių Sąjungos veiksmų išorės santykiuose garantijos, turi būti užtikrintas glaudus valstybių narių ir Sąjungos institucijų bendradarbiavimas tiek vykstant derybų [dėl tarptautinių susitarimų] ir [jų] sudarymo procesui, tiek įgyvendinant prisiimtus įsipareigojimus(39) . Taigi yra glaudus ryšys tarp vieningo atstovavimo Sąjungai tarptautiniu lygmeniu reikalavimo ir abipusės Sąjungos ir valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo pareigos(40) .

63. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, pirma, kad institucijos ir valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių, kad kuo geriau užtikrintų tokį bendradarbiavimą(41) . Antra, jis yra pripažinęs, jog iš lojalaus bendradarbiavimo pareigos, kokia numatyta ESS 4 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje, kyla tai, kad valstybės narės neturi kištis į Sąjungos prerogatyvų įgyvendinimą, nes ši teisė priklauso tik Sąjungos institucijoms, ir neturi kelti abejonių dėl Sąjungos gebėjimo savarankiškai veikti tarptautiniuose santykiuose(42) .

e) Dėl ginčijamo sprendimo svarbos trečiosioms valstybėms

64. Šioje byloje taip pat kyla klausimas dėl mišrių sprendimų svarbos trečiosioms valstybėms, kurios yra tarptautinio susitarimo šalys. Taryba ir kai kurios vyriausybės mano, kad tokie sprendimai, kaip ginčijamas sprendimas, yra tik vidaus aktai. Jų nuomone, tai matyti iš to, kad apie šiuos aktus nereikia pranešti trečiosioms valstybėms, ir todėl šioms nėra svarbu nustatyti, kas šių aktų rengėjai.

65. Šiuo klausimu primintina, pirma, kad kai Sąjunga priima tam tikrą aktą, ji turi laikytis visos tarptautinės teisės, taip pat ir paprotinės, kuri saisto Sąjungos institucijas(43) . Antra, kai Sąjunga ir jos valstybės narės sudaro tarptautinius susitarimus, nesvarbu, mišrios formos ar ne, jos turi laikytis tarptautinės teisės, kuri, kiek tai susiję su sutarčių teisės paprotinėmis normomis, yra kodifikuota 1969 ir 1986 m. Vienos konvencijomis(44) .

66. Bendras tarptautinės teisės principas yra tas, kad priemonės, kurias šalis taiko pagal savo nacionalinę teisę arba tarptautinės organizacijos pagal savo vidaus organizacines taisykles, kai vykdo įsipareigojimus, kurių kyla iš tarptautinės sutarties, ir iš esmės neturi reikšmės kitoms valstybėms konvencijos šalimis(45) .

67. Tačiau, pirma, tarptautinėje teisėje yra pripažįstama tam tikra, nors ir ribota, nacionalinės teisės nuostatų dėl kompetencijos sudaryti sutartis, taip pat tarptautinės organizacijos vidaus taisyklių svarba(46) . Taigi remiantis tarptautine teise negalima visiškai atmesti fakto, kad sprendimas, priimtas pagal SESV 218 straipsnyje numatytą procedūrą, gali turėti svarbos kitoms susitariančiosioms šalims.

68. Antra, tuo atveju, jei susitarimas yra sudarytas kaip mišrus, taigi Sąjunga ir jos valstybės narės gali būti laikomos nors ir susijusiomis, bet atskiromis susitarimo šalimis, dėl tarptautinio susitarimo šalių teisinio saugumo reikalavimų ir sąžiningo sutarčių vykdymo pareigos(47), manau, būtina, kad Sąjungos vidaus akte, kuriuo patvirtinamas mišrus susitarimas, nebūtų nuslėpta aplinkybė, kad Sąjunga yra visateisė susitarimo šalis.

f) Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo

69. Šioje byloje, būtent atsižvelgiant į visus ankstesniuose punktuose išdėstytus principus ir į juose pažymėtus reikalavimus, reikia vertinti ginčijamo sprendimo teisėtumą. Tam pirmiausia reikia išnagrinėti šį sprendimą.

70. Iš pradžių, kalbant apie jo autorius, iš ginčijamo sprendimo pavadinimo ir prieš pirmąją konstatuojamąją dalį esančio įrašo matyti, kad tai yra aktas, kurį kartu priėmė Taryba ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių atstovai. Paskui, kalbant apie teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, konstatuotina, kad jame aiškiai nurodyta, jog jis grindžiamas SESV 100 straipsnio 2 dalimi kartu su 218 straipsnio 5 dalimi ir 8 straipsnio pirma pastraipa. Pagal visus šiuos teisinius pagrindus yra numatytas akto priėmimas kvalifikuota balsų dauguma. Ginčijamame sprendime nėra nurodyta jokio kito teisinio pagrindo.

71. Toliau, kalbant apie ginčijamo sprendimo turinį, iš šios išvados 8–10 ir 19 punktų matyti, kad minėtu sprendimu leidžiama tiek Sąjungos vardu pasirašyti ir laikinai taikyti nagrinėjimus susitarimus, tiek valstybėms narėms juos laikinai taikyti, kiek tai leidžiama pagal taikytiną nacionalinę teisę. Šiame akte visi šie elementai yra sujungti ir nėra galimybės aiškiai atskirti, kokia dalis priskirtina Tarybos sprendimui (materialiniu požiūriu), o kokia dalis – valstybių narių atstovų sprendimui. Tai ypač matyti iš ginčijamo sprendimo 3 straipsnio formuluotės – vienoje nuostatoje yra sujungiami leidimai ir Sąjungai, ir valstybėms narėms laikinai taikyti nagrinėjamus susitarimus.

72. Atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo turinį, taip pat į jo struktūrą, konstatuotina, kad tiek Taryba, tiek valstybių narių atstovai dalyvavo priimant visą sprendimą ir visas jo dalis. Taigi, viena vertus, valstybių narių atstovai dalyvavo suteikiant leidimą Sąjungos vardu pasirašyti nagrinėjamus susitarimus ir juos laikinai taikyti, o, kita vertus, Taryba dalyvavo suteikiant leidimą valstybėms narėms laikinai taikyti minėtus susitarimus(48) .

73. Šią išvadą, be to, patvirtina ir procedūrinės taisyklės, kurių buvo laikomasi priimant ginčijamą sprendimą ir kurios rodo, kad Sąjungos sprendimo priėmimo procedūra ir valstybių narių tarpvyriausybinio akto priėmimo procedūra nebuvo atskirtos. Iš tiesų, nors savo raštuose kelios valstybės narės nurodė galimybę, kad dvi materialiųjų ginčijamo sprendimo nuostatų dalys buvo priimtos laikantis skirtingų balsavimo procedūrų, per posėdį Teisingumo Teisme Taryba vis dėlto galutinai paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas per vieną kartą, pasiekus susitarimą, laikantis supaprastintos procedūros, be aptarimo ir balsavimo. Taigi nebuvo pasinaudota skirtinga sprendimo priėmimo procedūra skirtingoms akto dalims priimti, o buvo taikoma tik viena ir ta pati priėmimo procedūra.

74. Dėl šio konstatavimo darytinos tokios išvados.

75. Pirma, ginčijamas sprendimas, kaip mišrus aktas, – tai aktas, kuris nėra numatytas Sutartyse. Konkrečiau kalbant, tai aktas, kurį Taryba priėmė vienu iš derybų dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymo Sąjungos vardu procedūros etapų, bet kuris nėra numatytas SESV 218 straipsnyje. Be to, šis aktas buvo priimtas pasinaudojant procedūra, kuri minėtame straipsnyje taip pat nėra numatyta. Iš tiesų, kaip jau pažymėjau šios išvados 48 punkte, SESV 218 straipsnyje nenumatytas joks pačių valstybių narių vaidmuo vykstant priemonių, kurių Sąjunga turi imtis skirtingais jame nustatytos procedūros etapais, priėmimo procedūrai. Todėl Taryba, įtraukdama valstybes nares į ginčijamo sprendimo priėmimą, vienašališkai nukrypo nuo šios procedūros ir priėmė Sutartyse nenumatytą aktą.

76. Antra, tai, kad mišrus aktas buvo priimtas per vieną kartą, kalbant apie visas jo neatskiriamas sudedamąsias dalis, reiškia, kad jį priimant buvo taikoma tik viena sprendimo priėmimo procedūra, – per ją buvo sujungtos SESV 218 straipsnio 5 ir 8 dalyse numatyta Sąjungos akto priėmimo kvalifikuota balsų dauguma procedūra ir Sąjungos teisėje nenumatyta procedūra, be to, tai buvo padaryta priimant Sutartyse nenumatytą aktą, kuriam priimti reikalingas visų dalyvaujančių valstybių bendras sutarimas. Be to, Taryba ir kai kurios vyriausybės pačios sutiko, kad tarpvyriausybinio sprendimo priėmimo procedūros taisyklių Sutarčių teisinis pagrindas neapima.

77. Šio sujungimo pasekmė taip pat yra tai, kad ginčijamame sprendime nurodyti teisiniai pagrindai faktiškai neapibrėžė balsavimo taisyklės, taikytinos mišriam aktui priimti. Iš tiesų, nors pagal šiuos teisinius pagrindus reikalaujama, kad sprendimas būtų priimtas kvalifikuota balsų dauguma, tam, kad būtų galima priimti mišrų aktą, reikalingas bendras sutarimas dėl jo, kaip akto, kurio dvi materialiųjų nuostatų dalys sudaro neatskiriamą visetą, formos. Manau, neišvengiama to pasekmė – tai, kad kvalifikuotos balsų daugumos procedūra neteko prasmės ir kad daugumos taisyklė, t. y. SESV 218 straipsnyje numatytos procedūros pagrindinis elementas, buvo pažeista, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Titano dioksidas (49) .

78. Iš šių argumentų matyti, kad ginčijamo sprendimo priėmimas kaip mišraus akto neatitinka nei SESV 218 straipsnio 2, 5 ir 8 dalių, nei reikalavimų, apibrėžtų šios išvados 47, 51, 52 ir 53 punktuose minėtoje teismo praktikoje.

79. Dėl balsavimo taisyklės laikymosi dar turiu pažymėti, kad čia nekalbama apie abejones dėl tvarkos, pagal kurią vyksta balsavimo procedūros Taryboje, kurios darbo organizavimas priklauso jos autonomijos sričiai. Šios bylos dalykas nėra susijęs su supaprastintos vidaus balsavimo procedūros, pagal kurią nevyksta aptarimas, taikytos priimant ginčijamą sprendimą, kaip Taryba nurodė per posėdį, teisėtumu. Tačiau šioje byloje ši supaprastinta procedūra buvo taikyta priimant sprendimą, kuriuo sujungiamas aktas, priimtas pagal Sutartyse numatytą procedūrą, su aktu, nenumatytu Sąjungos teisėje, kurio priėmimo procedūros taip pat nėra apibrėžiamos remiantis šiuo pagrindu ir kuriam priimti reikia taikyti kitokią balsavimo taisyklę, nei numatyta Sąjungos aktui priimti.

80. Taigi, manau, jeigu tokiam sujungimui būtų pritarta, nepaisant galimo nusistovėjusio(50) arba praktikos, kuri ir toliau taikoma(51), pobūdžio, tai būtų pavojingas autonomiškos Sąjungos institucijų sprendimo priėmimo procedūros iškraipymo precedentas, kuris gali padaryti žalos Sąjungos, kaip atskiros teisės sistemos, autonomijai(52), nors Teisingumo Teismo praktikoje, kaip matyti iš šios išvados 53 punkto, yra laikomasi griežto požiūrio net kalbant apie Sąjungos vidaus procedūrų sujungimą ir kelių teisinių pagrindų taikymą(53) .

81. Be to, nemanau, jog gali būti priimtinas argumentas, kad šioje byloje SESV 218 straipsnyje numatyta balsavimo taisyklė nebuvo pažeista, nes vieningas balsavimas visada apima kvalifikuotą balsų daugumą. Visų pirma, kaip pažymėjau šios išvados 76 ir 77 punktuose, ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne balsuojant vieningai pagal Sutartyse numatytą ir reglamentuotą procedūrą, o taikant procedūrą ir balsavimo taisyklę, kurių Sutartyse nėra. Be to, šiuo konstatavimu paneigiama, kad Taryba galėjo pasinaudoti SESV 293 straipsnio 1 dalimi, kaip teigia Suomijos vyriausybė. Toliau, kaip jau buvo teisingai pažymėjusi generalinė advokatė E. Sharpston, sprendimas, kuriam niekas neprieštarauja, nebūtinai yra toks pat, kaip sprendimas, dėl kurio gali būti susitarta kvalifikuota balsų dauguma, nes sprendimo, kuris gali surinkti kvalifikuotą balsų daugumą, turinys gali būti „sušvelnintas“, siekiant šį sprendimą priimti vieningai arba be menkiausio prieštaravimo(54) .

82. Dėl nurodyto autonomijos principo iš šios išvados 56 punkte pateiktų argumentų matyti, kad šis principas negali pagrįsti nukrypimo nuo Sutartyse nustatytų procedūrų. Tiesa, kad Taryba gali laisvai organizuoti savo vidaus veiklą ir nustatyti savo sprendimų priėmimo tvarką, tačiau ji negali pasinaudoti alternatyviomis procedūromis arba pakeisti Sutartyse nustatytų balsavimo taisyklių. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 57 punkte, man net kyla klausimas, ar institucijų autonomijos principas nebuvo pažeistas leidžiant valstybėms narėms dalyvauti Sąjungos institucijos sprendimo priėmimo procedūroje.

83. Tačiau ar dėl atitinkamų tarptautinių susitarimų mišraus pobūdžio būtinai turėjo būti priimtas mišrus sprendimas? Ar priimti tokį sprendimą buvo būtina siekiant užtikrinti vieningą atstovavimą Sąjungai tarptautiniu lygmeniu? Manęs tai neįtikina.

84. Pirma, tiesa, kad bendro sprendimo priėmimas – tai glaudžiausio Sąjungos ir jos valstybių narių bendradarbiavimo forma ir kad Teisingumo Teismas yra ypač pažymėjęs tokio glaudaus bendradarbiavimo būtinybę sudarant mišrius susitarimus. Tačiau, pirma, kaip jau buvo teisingai pažymėta(55), lojalaus bendradarbiavimo principu, iš kurio, kaip buvo nurodyta šios išvados 62 punkte, kyla glaudaus bendradarbiavimo pareiga, negali būti remiamasi siekiant pateisinti procedūrinių taisyklių pažeidimą. Todėl glaudus Sąjungos ir jos valstybių narių bendradarbiavimas sudarant mišrius susitarimus turi būti vykdomas laikantis Sutartyse įtvirtintų taisyklių.

85. Pačių valstybių narių dalyvavimas Sąjungos procedūroje nėra būtinas nei tam, kad susitarimas būtų pasirašytas Sąjungos vardu, nei tam, kad Sąjunga laikinai jį taikytų. Leidusi valstybėms narėms dalyvauti priimant Sąjungos sprendimą, Taryba ne tarnavo valstybių narių interesams pagal ESS 13 straipsnio 1 dalį, kaip ji nurodė per posėdį, bet veikiau leido joms dalyvauti įgyvendinant Sąjungos prerogatyvas ir sukėlė abejonių dėl Sąjungos galimybių savarankiškai veikti išorės santykiuose, pažeisdama šios išvados 63 punkte nurodytą teismo praktiką.

86. Iš tiesų šis dalyvavimas gali leisti manyti, kad Sąjunga neturi galių pati priimti sprendimą pasirašyti ir laikinai taikyti tarptautinius susitarimus tose srityse, kuriose ji įgyvendina savo įgaliojimus, suteiktus jai valstybių narių. Šis požiūris visai nesustiprina tarptautinio Sąjungos įvaizdžio ir, manau, gali susilpninti Sąjungos kaip visateisio tarptautinių santykių subjekto poziciją nuslepiant jos nepriklausomą ir savarankišką tarptautinį subjektiškumą.

87. Darytina išvada, kad taip veikdama Taryba, mano nuomone, viršijo jai pagal Sutartis suteiktus įgaliojimus, nesilaikė juose numatytų tikslų, ir taip pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalį(56) .

88. Antra, reikia pažymėti, jog pati Taryba sutiko, kad yra alternatyvių mišraus sprendimo priėmimo galimybių, pavyzdžiui, kartu priimti du atskirus sprendimus, vieną – Tarybos, o kitą – valstybių narių atstovų(57) . Tačiau Taryba ir valstybės narės nurodo, kad tai mažiau pageidautina, nes nelabai veiksminga ir gali sukurti didelių praktinio pobūdžio problemų, be kita ko, kalbant apie įgaliojimų atskyrimą, jei, kaip paprastai būna susitarimų oro susisiekimo srityje atveju, susitarimas sudaro neatskiriamą nuostatų visetą, kad neįmanoma atskirti Sąjungos ir valstybių narių įgaliojimų.

89. Šiuo klausimu iš pradžių pažymiu, kad Sutartyse nustatytų procedūrų pažeidimas negali būti pateisinamas veiksmingumo arba patogumo sumetimais. Derybų dėl tarptautinių susitarimų vedimo ir šių susitarimų sudarymo Sąjungos vardu procedūros taisyklės yra nustatytos Lisabonos sutartimi, kuria, be kita ko, balsavimo kvalifikuota balsų dauguma taisyklė įtvirtinta kaip bendra taisyklė. Valstybės narės šią Sutartį patvirtino ir ratifikavo ir yra jos saistomos. Jos negali dėl tariamų patogumo arba veiksmingumo sumetimų išvengti arba nepaisyti taisyklių, kurias pačios nustatė.

90. Tačiau šioje byloje kylanti teisinė problema, manau, nėra susijusi su aplinkybe, kad abu sprendimai buvo priimti suderinti, ir net su tuo, kad formaliai jie yra išdėstyti viename akte. Problema kyla, manau, dėl ginčijamo sprendimo mišraus pobūdžio, kurio pasekmė – tai, kad Taryba leido dalyvauti Sąjungos akto priėmimo procedūroje išorės subjektui, kuris iškraipė šią procedūrą ir, be to, dalyvavo priimant aktą, kuris nepatenka į jos kompetencijos sritį, t. y. priimant sprendimą, kuriuo valstybėms narėms leidžiama laikinai taikyti nagrinėjamus susitarimus. Jei iš Tarybos sprendimo, priimto pagal SESV 218 straipsnį, būtų aiškiai matyti, kad Sąjungos procedūrų, be kita ko, balsavimo procedūros, buvo laikomasi, ir Sąjunga, kiek tai susiję su jos įgaliojimais, priėmė savo sprendimą kaip visateisė tarptautinių santykių dalyvė, visiškai neprieštaraučiau tam, kad šis sprendimas ir tarpvyriausybinis valstybių narių sprendimas, priimti tarpusavyje suderinti, būtų įtvirtinti formaliai viename akte.

91. Toliau, kalbant apie įgaliojimų neatskiriamumą, nors iš tiesų Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad panašiais atvejais Sąjungos ir valstybių narių glaudaus bendradarbiavimo pareiga taikoma ypač griežtai(58), Taryba vis dėlto nepaaiškina, kodėl tuo atveju, jei būtų priimti du suderinti sprendimai, – t. y. vienas Tarybos, susijęs su Sąjungos užtikrinamu mišraus susitarimo laikinu taikymu tuo atveju, kai Sąjunga turi kompetenciją, o kitas – valstybių narių atstovų susitarimas, susijęs su to paties mišraus susitarimo taikymu, kiek juo reglamentuojamos sritys patenka į jų kompetencijos sritį, ‐ būtų būtina sistemingai tikslinti, kokios šio susitarimo dalys patenka į Sąjungos, o kokios į valstybių narių kompetencijos sritį. Be to, pažymiu, kad mišriame sprendime ir tai nėra nurodyta.

92. Galiausiai, priešingai, nei teigia Taryba ir kai kurios vyriausybės, pagal SESV 218 straipsnio 5 dalį priimtų sprendimų taikymo sritis nėra išimtinai vidinė. Tai, kad jie yra įteikiami susitariančiosioms šalims ir skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje , įrodo, kad apie šiuos sprendimus turi būti pranešama tiek kitoms tarptautinio susitarimo šalims, tiek apskritai trečiosioms šalims. Todėl, kadangi, kaip pažymėjau šios išvados 86 punkte, tokių sprendimų priėmimas kaip mišrių gali nuslėpti savarankišką tarptautinį Sąjungos subjektiškumą, nors ji yra visateisė mišraus susitarimo šalis, šis priėmimas, mano nuomone, taip pat gali sukelti teisinio saugumo problemų tarptautinio susitarimo šalių santykiuose.

g) Išvada

93. Iš visų išdėstytų argumentų matyti, kad priimdama ginčijamą sprendimą kaip mišrų Taryba pažeidė SESV 218 straipsnio 2, 5 ir 8 dalis ir veikė viršydama Sutarčių jai suteiktus įgaliojimus, taigi pažeidė ESS 13 straipsnio 2 dalį. Todėl manau, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.

C – Dėl panaikinto sprendimo padarinių palikimo galioti

94. Atsižvelgiant į šalių prašymą ir siekiant išvengti bet kokio neigiamo poveikio santykiams tarp Sąjungos ir trečiųjų valstybių, pasirašiusių susitarimus, dėl kurių pasirašymo ir laikino taikymo jau buvo nuspręsta priėmus ginčijamą sprendimą, manau, reikia patenkinti šalių prašymą, kad Teisingumo Teismas pasinaudotų SESV 264 straipsnio antroje pastraipoje jam suteikta galimybe ir paliktų galioti panaikinto sprendimo padarinius iki naujo sprendimo priėmimo.

IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų

95. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti. Remiantis Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo išlaidas, į šią bylą įstojusios šalys turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

V – Išvada

96. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1. Panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą 2011/708/ES dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo pasirašymo Sąjungos vardu ir laikino taikymo; ir dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės papildomo susitarimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo taikymo pasirašymo Sąjungos vardu ir laikino taikymo.

2. Sprendimo 2011/708 padarinius palikti galioti iki naujo sprendimo priėmimo.

3. Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

4. Čekijos Respublika, Danijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Lenkijos Respublika, Portugalijos Respublika, Suomijos Respublika, Švedijos Karalystė ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė, taip pat Europos Parlamentas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

(1) .

(2)  – 2011 m. birželio 16 d. Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo pasirašymo Sąjungos vardu ir laikino taikymo; ir dėl Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės papildomo susitarimo dėl Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos bei jos valstybių narių, Islandijos ir Norvegijos Karalystės oro susisiekimo susitarimo taikymo pasirašymo Sąjungos vardu ir laikino taikymo (OL L 283, p. 1).

(3)  – OL L 134, 2007, p. 4.

(4)  – Protokolas, kuriuo iš dalies keičiamas 2007 m. balandžio 25 ir 30 d. pasirašytas Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Jungtinių Amerikos Valstijų oro susisiekimo susitarimas (OL L 223, 2010, p. 3).

(5)  – Pagal šią nuostatą „Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, gali priimti atitinkamas jūrų ir oro transporto nuostatas. < ... > “

(6)  – Pagal šią nuostatą „Taryba, remdamasi derybininko pasiūlymu, priima sprendimą, kuriuo įgaliojama pasirašyti susitarimą ir prireikus laikinai jį taikyti jam dar neįsigaliojus.“

(7)  – Pagal SESV 218 straipsnio 8 dalies pirmą pastraipą „laikydamasi tos tvarkos Taryba visais atvejais sprendžia kvalifikuota balsų dauguma“.

(8)  – Sprendimas Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(9)  – Ten pat (40 ir 41 punktai).

(10)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑45/86, EU:C:1987:163, 3 punktas). Konkrečiai kalbant, palankus vertinimas, taikomas Sąjungos institucijoms, grindžiamas jų Sąjungos teisės sistemos apsaugos vaidmeniu, iš kurio kyla tai, kad jos neturi interesų, kurie skirtųsi nuo pačios Sąjungos interesų.

(11)  – Pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį „kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja“.

(12)  – Savo raštuose Komisija paaiškino, kad, kadangi abu nagrinėjami susitarimai yra susiję tik su Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės prisijungimu prie ES ir JAV susitarimo dėl oro susisiekimo, kuris jau buvo sudarytas kaip mišrus susitarimas, ji neketina ginčyti šių susitarimų mišraus pobūdžio, kad nebūtų sukurta teisinio ir politinio netikrumo Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiuose.

(13)  – Anksčiau skirtingose Sutarčių nuostatose buvo numatytos skirtingos procedūrinės taisyklės, susijusios su derybomis dėl tarptautinių susitarimų ir jų sudarymu, atsižvelgiant į tai, ar šie susitarimai buvo sudaromi pagal pirmąjį ramstį (EB 300 straipsnis), ar pagal antrąjį arba trečiąjį ramstį (atitinkamai ES 24 ir 38 straipsniai).

(14)  – Pavyzdžiui, SESV 207 straipsnis arba SESV 219 straipsnis.

(15)  – Pagal analogiją žr. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑27/04, EU:C:2004:436, 81 punktas). Savo raštuose Taryba ginčija šio sprendimo taikymą šioje byloje, nes jis buvo susijęs su kitokia situacija, t. y. su atveju, kai Taryba nepriėmė numatyto akto, ir kitokia nei Sąjungos tarptautiniai santykiai sritimi. Šiuo klausimu vis dėlto manau, kad minėtoje byloje Teisingumo Teismo išdėstyti pagrindiniai teiginiai yra bendrai taikomi kiekvienam atvejui, kuriuo, kaip tai yra SESV 218 straipsnio atveju, Sutartyse numatytos tikslios nuostatos dėl tam tikrose srityse taikytinų procedūrų.

(16)  – Pirma, tai yra susitarimas dėl Sąjungos prisijungimo prie 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, nurodytas SESV 218 straipsnio 8 dalies antroje pastraipoje, ir, antra, galimybė gauti išankstinę Teisingumo Teismo nuomonę pagal to paties straipsnio 11 dalį.

(17)  – Tuo pačiu klausimu taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:224, 174 punktas).

(18)  – Tuo pačiu klausimu žr. ten pat (171 punktas).

(19)  – Sprendimas Komisija / Taryba (C‑370/07, EU:C:2009:590, 39, 48 ir 49 punktai).

(20)  – Žr. sprendimus Jungtinė Karalystė / Taryba (68/86, EU:C:1988:85, 38 punktas) ir Parlamentas / Taryba (C‑133/06, EU:C:2008:257, 54 punktas).

(21)  – Žr. Sprendimą Parlamentas / Taryba (EU:C:2008:257, 55 ir 56 punktai).

(22)  – Ten pat (57 punktas) ir Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217, 22 punktas). Taip pat žr. ESS 13 straipsnio 2 dalį.

(23)  – Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑164/97 ir C‑165/97, EU:C:1999:99, 14 punktas); Sprendimas Komisija / Taryba (C‑338/01, EU:C:2004:253, 57 punktas) ir Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑130/10, EU:C:2012:472, 45 ir paskesni punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

(24)  – Sprendimas Komisija / Taryba , vadinamasis „Titano dioksidas“ (C‑300/89, EU:C:1991:244, konkrečiai žr. 17–21 punktus).

(25)  – Žr. būtent 1989 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvą 89/428/EEB dėl titano dioksido pramonės atliekų sukeltos taršos mažinimo ir galutinio panaikinimo programų derinimo tvarkos (OL L 201, p. 56).

(26)  – Pagal šį straipsnį buvo numatyta, kad aplinkos apsaugos srityje Taryba balsuoja vieningai, o su Parlamentu tik konsultuojamasi.

(27)  – Pagal šį straipsnį, kuris iš esmės atitinka dabartinį SESV 114 straipsnį, buvo numatyta taikyti bendradarbiavimo su Europos Parlamentu procedūrą, kurioje Taryba spręsdavo kvalifikuota balsų dauguma.

(28)  – Žr. minėto sprendimo 16–20 punktus. To paties sprendimo 21 punkte Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad buvo pažeistos Parlamento prerogatyvos. Tačiau, kaip matyti iš kitoje išnašoje nurodytų sprendimų, Parlamento prerogatyvų pažeidimas pagal teismo praktiką nėra būtina sąlyga siekiant konstatuoti teisinių pagrindų nesuderinamumą, tam pakanka balsavimo taisyklių nesuderinamumo.

(29)  – Kitose bylose Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad abu nagrinėjami teisiniai pagrindai buvo nesuderinami, nes remiantis vienu iš jų aktui priimti reikėjo vieningo balsavimo, nors pagal kitą aktas galėjo būti teisėtai priimtas kvalifikuota balsų dauguma. Žr. sprendimus Komisija / Taryba (EU:C:2004:253, 58 punktas) ir Parlamentas / Taryba (EU:C:2012:472, 47 ir 48 punktai).

(30)  – Žr., be kita ko, dėl Parlamento – SESV 232 straipsnį; dėl Europos Vadovų Tarybos – 235 straipsnio 3 dalį; dėl Tarybos – 240 straipsnio 3 dalį ir dėl Komisijos – 249 straipsnio 1 dalį.

(31)  – Teisingumo Teismas yra pripažinęs institucijų autonomijos principą įvairiais jų veiklos aspektais, pavyzdžiui, kiek tai susiję su pareigūnų ir tarnautojų įdarbinimu, žr., be kita ko, Sprendimą AB (C‑288/04, EU:C:2005:526, 26 ir 30 punktai) arba dėl žalos, kurią vykdydami savo užduotis padarė institucijos arba jų tarnautojai, žr. Sprendimą Sayag (9/69, EU:C:1969:37, 5 ir 6 punktai).

(32)  – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Betriebsrat der Vertretung der Europäischen Kommission in Österreich (C‑165/01, EU:C:2003:224, 98 punktas) ir išvadą byloje AB (C‑288/04, EU:C:2005:262, 23 punktas).

(33)  – Žr. iš dalies pakeistas Tarybos darbo tvarkos taisykles, pridėtas prie 2009 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimo 2009/937/ES, patvirtinančio Tarybos darbo tvarkos taisykles (OL L 325, p. 36).

(34)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Liuksemburgas / Parlamentas (230/81, EU:C:1983:32, 38 punktas).

(35)  – Žr. generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadą byloje Betriebsrat der Vertretung der Europäischen Kommission in Österreich (EU:C:2003:224, 98 punktas) ir išvadą byloje AB (EU:C:2005:262, 23 punktas).

(36)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Parlamentas / Taryba (C‑65/93, EU:C:1995:91, 23, 27 ir 28 punktai).

(37)  – Be kita ko, žr. Nuomonę 2/91 (EU:C:1993:106, 36 punktas), Nuomonę 1/94 (EU:C:1994:384, 108 punktas) ir Sprendimą Komisija / Švedija (C‑246/07, EU:C:2010:203, 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(38)  – Sprendimai Komisija / Liuksemburgas (C‑266/03, EU:C:2005:341, 60 punktas), Komisija / Vokietija (C‑433/03, EU:C:2005:462, 66 punktas) ir Komisija / Švedija (EU:C:2010:203, 75 punktas).

(39)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Švedija (EU:C:2010:203, 73 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(40)  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Komisija / Airija (C‑459/03, EU:C:2006:345, 173 ir 174 punktai) ir Sprendimą Komisija / Švedija (EU:C:2010:203, 69–71 ir 73 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

(41)  – Šiuo klausimu žr. Nuomonę 2/91 (EU:C:1993:106, 38 punktas) ir Sprendimą Komisija / Taryba (C‑25/94, EU:C:1996:114, 48 punktas).

(42)  – Šiuo klausimu žr. Nutarimą 1/78 (Rink., 1978, p. 2151, 33 punktas) dėl EAEB sutarties 192 straipsnio, kurio tekstas iš esmės atitinka ESS 4 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą.

(43)  – Sprendimas Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 101 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(44)  – 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės ( Recueil des traités des Nations unies , t. 1155, p. 331) ir 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencija dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų teisės (A/CONF.129/15).

(45)  – Iš tiesų, iš šių 1969 ir 1986 m. Vienos konvencijų 27 straipsnio matyti, kad sutarties šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų arba, jei tai tarptautinė organizacija, savo organizacinių taisyklių, kad pasiteisintų, kodėl nesilaiko sutarties. Tačiau ši nuostata neturi įtakos abiejų konvencijų 46 straipsniui (žr. paskesnę išnašą).

(46)  – Pagal 1969 ir 1986 m. Vienos konvencijų 46 straipsnį vidaus teisės nuostatos dėl įgaliojimų sudaryti sutartis pažeidimas svarbus tik tuomet, jei tas pažeidimas buvo akivaizdus arba buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma. Taip pat žr. minėtų konvencijų 5 straipsnį.

(47)  – Žr. atitinkamai 1969 ir 1986 m. Vienos konvencijų 26 straipsnį.

(48)  – Taip Teisingumo Teismas, nagrinėdamas ieškinio priimtinumą byloje Komisija / Taryba , aiškino mišrų Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių valstybių narių atstovų sprendimą (EU:C:2014:2151, 41 punktas).

(49)  – Taryba ir kai kurios į bylą įstojusios vyriausybės ginčija Sprendimo Titano dioksidas (EU:C:1991:244) taikymą šioje byloje. Šiuo klausimu, manau, tiesa, jog byla Titano dioksidas ir ši byla skiriasi tuo, kad pirmoji buvo susijusi su dviejų Sąjungos teisėje numatytų teisinių pagrindų taikymu, o šioje byloje Sąjungos teisėje numatytas teisinis pagrindas nėra būtinas tarpvyriausybinei mišraus sprendimo daliai pagrįsti. Vis dėlto manau, kad minėtame sprendime nurodyti teismo praktikos principai (žr. šios išvados 53 punktą), be abejo, gali būti taikomi pagal analogiją ir net a fortiori tokiam atvejui, kaip šioje byloje, kai yra sujungiamos ne dvi Sąjungos vidaus procedūros, o Sąjungos procedūra ir Sąjungos teisėje nenumatyta procedūra.

(50)  – Tarybos nurodyta aplinkybė, kad net įsigaliojus Lisabonos sutarčiai mišrių sprendimų priėmimas – tai konsoliduota praktika, be kita ko, oro susisiekimo srityje, negali nei pagrįsti ginčijamo sprendimo teisėtumo, nei turėti jam poveikio, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką vien Tarybos praktika negali būti nukrypta nuo Sutarčių normų (žr. Nuomonės 1/08, EU:C:2009:739, 172 punktą ir Sprendimo Komisija / Taryba , EU:C:2009:590, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

(51)  – Per posėdį pažymėta aplinkybė, kad mišrių aktų priėmimas yra iš esmės praktika, kuri ir toliau taikoma, be kita ko, aviacijos sektoriuje, kai akivaizdžiai nėra nesutarimų tarp dalyvaujančių subjektų (valstybių narių ir institucijų), nepateisina neteisėtos praktikos taikymo. Be to, iš diskusijų per posėdį matyti, kad šios praktikos taikymas nebūtinai apsiriboja šiais atvejais.

(52)  – Dėl Sąjungos teisės sistemos autonomijos žr. Sprendimą Costa (6/64, EU:C:1964:66, p. 1158) ir Nuomonę 2/13 (EU:C:2014:2454, 174, 183 ir 201 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).

(53)  – Šiuo klausimu pažymėtina, jog Taryba, palaikoma kelių valstybių narių, teigia, kad skirtingų balsavimo taisyklių derinimas Taryboje yra dažnas atvejis ir kad Teisingumo Teismas yra sutikęs su skirtingų balsavimo taisyklių derinimu Taryboje. Taryba remiasi sprendimais Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 211–214 punktai) ir Parlamentas / Taryba (C‑166/07, EU:C:2009:499, 69 punktas). Tačiau ši teismo praktika, susijusi išimtinai su Sutarties straipsnio, atitinkančio SESV 352 straipsnį, taikymu, visiškai nepaneigia šios išvados 53 punkte nurodyto teismo praktikoje nustatyto principo, pagal kurį keliais teisiniais pagrindais negalima remtis tuomet, kai pagal juos numatytos procedūros yra tarpusavyje nesuderinamos. Tačiau šioje byloje kyla klausimas net ne dėl dviejų skirtingų teisinių pagrindų suderinamumo Sąjungos procedūrose, o dėl Sąjungos akto ir akto, kuris priimtas visiškai ne pagal Sąjungos procedūras ir taikant kitokią balsavimo taisyklę, sujungimo. Todėl manau, kad minėtas teismo praktikoje nustatytas principas a fortiori taikomas šioje byloje.

(54)  – Tuo pačiu klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Komisija / Taryba (EU:C:2014:224, 189 punktas).

(55)  – Tuo pačiu klausimu žr. ten pat (195 punktas).

(56)  – Šiuo klausimu turiu pridurti, kad manęs neįtikina Komisijos siūloma galimybė Sąjungos institucijų bendradarbiavimo pareigą paversti Sąjungos bendradarbiavimo pareiga. Iš esmės Sąjungos institucijos yra Sąjungos dalis ir todėl jos pačios sudaro Sąjungą. Toks bendradarbiavimo pareigos pakeitimas, atrodo, reikštų pareigą bendradarbiauti su pačiu savimi. Atvirkščiai, man atrodo, kad veiksmai, kurie, Komisijos teigimu, yra Tarybos pareigos bendradarbiauti su Sąjunga pažeidimas, gali būti kvalifikuojami kaip institucijų tarpusavio bendradarbiavimo principo pažeidimas arba (ir) pareigos veikti Sąjungos interesais laikantis jos nustatytų tikslų pagal ESS 13 straipsnio 2 dalį pažeidimas.

(57)  – Man neatrodo, kad, norint priimti sprendimą šioje byloje, būtina nagrinėti Komisijos keliamą vis dėlto labai opų klausimą, susijusį su galimybe šiuo atveju užtikrinti nagrinėjamų susitarimų taikymą vien Tarybos sprendimu, nepaisant atitinkamų susitarimų mišraus pobūdžio. Iš tiesų šis klausimas, manau, neturi poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui. Tačiau jis palieka atvirus kelis teisinius klausimus, kurie aiškiai iškilo vykstant procesui. Savo raštuose Taryba paaiškino, kad ji niekada neturėjo politinio ketinimo priimti sprendimą, kuriuo Sąjungai būtų leidžiama pilnai įgyvendinti savo potencialią kompetenciją, net kai kalbama tik apie laikiną susitarimų taikymą. Dėl tokio politinio pasirinkimo neišvengiamai atsirastų tam tikras teisinis nesaugumas, kalbant apie galimybę laikinai taikyti tarptautinius susitarimus valstybėse narėse, kuriose laikinas tarptautinių susitarimų taikymas neleistinas dėl konstitucinių nuostatų arba priklauso nuo nacionalinės teisės normų taikymo. Nors puikiai suprantu, koks opus yra šis klausimas, galintis paveikti nacionalinių parlamentų prerogatyvas, vis dėlto man kyla klausimas, ar nebūtų teisiškai priimtinesnis Komisijos siūlomas sprendimas, kad Sąjunga užtikrintų laikiną susitarimų taikymą, kiek tai patenka į jos kompetencijos sritį. Iš tikrųjų, dėl Tarybos ir kai kurių valstybių narių nurodyto minėtų susitarimų laikino taikymo „administracinėmis priemonėmis“ valstybėse narėse, kuriose yra sunkumų dėl laikino tarptautinių susitarimų taikymo, atrodo, kad ir kaip būtų, kyla atitikties šių valstybių narių konstituciniams reikalavimams problemų.

(58)  – Žr. Nuomonę 1/94 (EU:C:1994:384, 109 punktas).