18

Ieškovas šią bylą pradėjo ieškiniu; šį ieškinį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. rugpjūčio 3 d.

19

Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovas pateikė prašymą nagrinėti šią bylą taikant pagreitintą procedūrą, kaip numatyta Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsnyje. 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą.

20

Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2011 m. spalio 27 d. ir 2011 m. lapkričio 14 d.) Europos Komisija ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymus įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimų. 2012 m. sausio 23 d. nutartimi Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas patenkino šiuos prašymus.

21

Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. sausio 19 d.) ieškovas prašė leisti pakeisti reikalavimus atsižvelgiant į tai, kad buvo priimti 2011 m. gruodžio 1 d. aktai. 2012 m. kovo 12 d. sprendimu Bendrojo Teismo ketvirtoji kolegija leido pakeisti reikalavimus ir ieškinio pagrindus ir nustatė terminą – iki 2012 m. balandžio 23 d., per kurį ieškovas turi tai padaryti.

22

Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 23 d.) ieškovas pakeitė savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus, atsižvelgdamas į tai, kad buvo priimti 2011 m. gruodžio 1 d. aktai (toliau – pirmasis reikalavimų pakeitimas).

23

Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 27 d.) ieškovas vėl pakeitė savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus, atsižvelgdamas į tai, kad buvo priimtas Reglamentas Nr. 267/2012 (toliau – antrasis reikalavimų pakeitimas).

24

Dokumentais (juos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo atitinkamai 2012 m. birželio 20 d. ir 2012 m. birželio 25 d.) Taryba ir Jungtinė Karalystė pateikė savo pastabas dėl pirmojo ir antrojo reikalavimų pakeitimų.

25

Atsižvelgdamas į teisėjo pranešėjo pranešimą, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones šalims raštu pateikė klausimus, į juos šalys atsakė per nustatytą terminą.

26

Per 2013 m. vasario 20 d. posėdį šalių buvo išklausyta ir jos atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

27

Ieškinyje ir pirmajame ir antrajame reikalavimų pakeitimuose ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

28

Taryba, palaikoma Komisijos, Bendrojo Teismo prašo:

29

Jungtinė Karalystė Bendrojo Teismo prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

123

Atsižvelgiant į šalių pateiktus argumentus, reikia nustatyti, ar, kaip teigia Taryba, dėl ginčijamų aktų motyvuose nurodytų sandorių ieškovas galėjo būti įtrauktas į sąrašus. Kadangi minėti sandoriai vyko „2009 m.“, „praėjus nedaug laiko nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. pradžios“, „2010 m. rugpjūčio mėn.“ ir „2010 m. spalio mėn.“, t. y., išskyrus 2010 m. spalio 27–31 d. vykdytus sandorius, prieš tai, kai 2010 m. spalio 27 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 961/2010, kaip numatyta jo 41 straipsnio pirmoje pastraipoje, reikia nustatyti, pirma, ar 2010 m. spalio 27–31 d. sandoriai įvykdyti pagal 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, p. 1) ir, antra, ar vėlesni sandoriai įvykdyti pagal Reglamentą Nr. 961/2010.

124

Pirmiausia Bendrasis Teismas išaiškins Reglamento Nr. 423/2007, dėl kurio taikymo pateikė šalims klausimus raštu, 7–10 straipsnius ir Reglamento Nr. 961/2010 16–19 straipsnius ir 21 straipsnį, siekdamas nustatyti kompetentingos nacionalinės institucijos, šiuo atveju Bundesbank, suteikto leidimo teisinę galią. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsniai iš esmės atitinka Reglamento Nr. 961/2010 16–19 straipsnius, todėl jie bus nagrinėjami kartu. Be to, pastarojo reglamento 21 straipsnyje yra nuostata, susijusi būtent su Irano subjektų vykdomų ar jiems skirtų lėšų pervedimų tvarkymu. Paskui Bendrasis Teismas nagrinės, ar šiuo atveju ginčijamų aktų motyvuose nurodyti sandoriai buvo įvykdyti laikantis minėtų nuostatų, kaip tvirtina ieškovas.

125

Pirma, dėl Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsnių ir Reglamento Nr. 961/2010 16–19 straipsnių ir 21 straipsnio aiškinimo primintina, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, taip pat teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktas).

126

Pirmiausia konstatuotina, kad, viena vertus, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad įšaldomos visos šių reglamentų atitinkamai IV ir V prieduose ir VII ir VIII prieduose nurodytiems asmenims, subjektams ir organizacijoms priklausančios, jų turimos, jų valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai (toliau – lėšų įšaldymo principas).

127

Kita vertus, Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsniuose ir Reglamento Nr. 961/2010 17–19 straipsniuose iš esmės numatyta, kad „nukrypdamos“ atitinkamai nuo Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio „kompetentingos valstybių narių institucijos <…> gali nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jeigu laikomasi [šiose nuostatose išvardytų] sąlygų“. Šios sąlygos iš esmės susijusios su lėšų ir ekonominių išteklių numatomu naudojimu ir, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 9 ir 10 straipsniuose ir Reglamento Nr. 961/2010 18 ir 19 straipsniuose esančiose nukrypti leidžiančiose nuostatose, su išankstiniu pranešimu apie leidimus Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Sankcijų komitetui arba kitoms valstybėms narėms ir Komisijai, nelygu, koks atvejis. Be to, Reglamento Nr. 423/2007 9 ir 10 straipsniuose ir Reglamento Nr. 961/2010 18 ir 19 straipsniuose nustatyta, kad šie leidimai gali būti suteikti „[kompetentingų nacionalinių institucijų] manymu, tinkamomis sąlygomis“. Dėl šių formuluočių reikia pateikti toliau išdėstytas pastabas.

128

Pirma, iš šių nuostatų matyti, kad kompetentingos nacionalinės institucijos tam tikromis aplinkybėmis, išimties tvarka nukrypdamos nuo lėšų įšaldymo principo, gali nutraukti tam tikrų lėšų įšaldymą. Norėdamos tai padaryti, jos turi vertinti kiekvieną konkretų numatomą sandorį, kad patikrintų, ar įvykdytos sąlygos, kurioms esant jos gali nutraukti įšaldymą. Todėl atitinkami subjektai turi prašyti leidimo dėl kiekvieno sandorio, patenkančio į šių nuostatų taikymo sritį. Taigi pagal Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsnius ir Reglamento Nr. 961/2010 17–19 straipsnius kompetentingos nacionalinės institucijos negali apibendrintai leisti vykdyti tam tikros kategorijos sandorių, dėl kurių atitinkami subjektai neprivalėtų kiekvienu konkrečiu atveju prašyti leidimų.

129

Antra, priešingai, nei teigia Taryba, toks leidimas patvirtina sandorio, kurį leista vykdyti, teisėtumą atitinkamai pagal Reglamentą Nr. 423/2007 arba Reglamentą Nr. 961/2010. Taigi Taryba, išskyrus išskirtines aplinkybes, kurias privalo įrodyti, ribojamųjų priemonių, ateityje taikytinų leidžiamiems sandoriams, priėmimo negali grįsti atitinkamai Reglamento Nr. 423/2007 8, 9 ar 10 straipsniu arba Reglamento Nr./ 961/2010 17, 18 ar 19 straipsniu. Tačiau vien abstraktus leidimas, nesant kiekvienu konkrečiu atveju suteikto leidimo, Tarybai nėra privalomas.

130

Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsnių ir Reglamento Nr. 961/2010 17–19 straipsnių kontekstas, visų pirma šių reglamentų bendra struktūra, patvirtina šią teksto analizę. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsnių ir Reglamento Nr. 961/2010 17–19 straipsnių vietą šiuose reglamentuose, atrodo, šie straipsniai yra lėšų įšaldymo principo, įtvirtinto atitinkamai prieš juos esančiuose Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnyje, išimtis.

131

Galiausiai toks aiškinimas remiantis teksto ir konteksto analize suderinamas su reglamentais Nr. 423/2007 ir Nr. 961/2010 siekiamu tikslu, be kita ko, užkirsti kelią branduolinių ginklų platinimui ir išlaikyti tarptautinę taiką ir saugumą atsižvelgiant į branduolinių ginklų platinimo keliamą didelę grėsmę.

132

Antra, kalbant apie sandorius, įvykdytus tarpininkaujant į sąrašus neįtrauktam subjektui, kad būtų galima atlikti mokėjimus arba kaip per trečiosios galimybės procedūrą padengti į sąrašus įtrauktų subjektų skolas (toliau – sandoriai, įvykdyti tarpininkaujant į sąrašus neįtrauktiems subjektams), konstatuotina, kad nei Reglamente Nr. 423/2007, nei Reglamente Nr. 961/2010 nėra aiškių nuostatų, pagal kurias tokie sandoriai leidžiami.

133

Tačiau iš reglamentų Nr. 423/2007 ir Nr. 961/2010 nuostatų, bendros struktūros ir jais siekiamo tikslo matyti, kad sandoriai, įvykdyti tarpininkaujant į sąrašus neįtrauktam subjektui, nėra savaime teisėti ir kad, siekiant užtikrinti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio veiksmingumą, atitinkami subjektai privalo įsitikinti tokių sandorių teisėtumu prireikus paprašę kompetentingų nacionalinių institucijų leidimo.

134

Pirma, pagal Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalį ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalį draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas yra tiesiogiai arba netiesiogiai išvengti šių straipsnių 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų priemonių arba kuria daromas toks poveikis. Šios priemonės yra draudimo priemonės, kurių nepaisymas yra atskiras pagrindas skirti sankcijas, įskaitant baudžiamąsias, pagal taikytiną nacionalinę teisę, kaip numatyta Reglamento Nr. 423/2007 16 straipsnio 1 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 37 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Afrasiabi ir kt., C-72/11, Rink. p. I-14285, 34 ir 35 punktus).

135

Be to, Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje nurodydamas veiklą, kurios tikslas yra tiesiogiai arba netiesiogiai „apeiti“ šių nuostatų 1–3 dalyse įtvirtintas draudimo priemones arba kuria daromas toks poveikis, Sąjungos teisės aktų leidėjas turi galvoje veiklą, kurios tikslas – išvengti, kad tokia draudimo priemonė būtų taikoma ją vykdančiam asmeniui, arba kuri turi tokį poveikį (šiuo klausimu žr. 134 punkte minėto Sprendimo Afrasiabi ir kt. 60 punktą). Minėtose Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos kumuliacinės žinojimo ir valios sąlygos įvykdytos tuomet, kai vykdant šiose nuostatose nurodytą veiklą dalyvaujantis asmuo sąmoningai siekia tiesiogiai ar netiesiogiai apeiti su šia veikla susijusį draudimą arba jį apeina. Šios sąlygos taip pat įvykdytos, kai atitinkamas asmuo suvokia, kad jo dalyvavimas vykdant tokią veiklą gali turėti tokį tikslą ar poveikį, ir sutinka su tokia galimybe (šiuo klausimu žr. 134 punkte minėto Sprendimo Afrasiabi ir kt. 67 punktą).

136

Taigi sandoriai, įvykdyti tarpininkaujant į sąrašus neįtrauktam subjektui, gali pažeisti Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą, nes jais siekiama įvykdyti finansines operacijas, kurios reikalingos į sąrašus įtrauktam subjektui, o tokiame sandoryje dalyvaujantys subjektai faktiškai siekia tokio tikslo arba žino, kad jų dalyvavimas tokiame sandoryje gali turėti šį tikslą ar poveikį, ir sutinka su šia galimybe. Tokiomis aplinkybėmis subjektas, tvirtinantis, kad įvykdyti sandoriai, nelygu, koks atvejis, suderinami su Reglamentu Nr. 423/2007 arba Reglamentu Nr. 961/2010, turi įrodyti, kad neįvykdytos draudimo sąlygos, įtvirtintos Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje.

137

Be to, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnyje, kuriam nėra atitikmens Reglamente Nr. 423/2007, numatytos specialios nuostatos dėl Irano asmenų, subjektų ar organizacijų vykdomų ar šiems asmenims, subjektams ar organizacijoms skirtų lėšų pervedimų. Konkrečiai kalbant, šiame straipsnyje įtvirtinta pareiga gauti kompetentingų nacionalinių institucijų išankstinį leidimą atlikti bet kokį pervedimą, išskyrus nurodytuosius jo 1 dalies a punkte, kurio suma lygi ar didesnė negu 40000 eurų. Pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnio 4 dalį toks leidimas suteikiamas, nebent lėšų pervedimu, kuriam atlikti prašoma leidimo, prisidedama prie šioje nuostatoje nurodytų rūšių veiklos. Lėšų pervedimams, kurių suma mažesnė nei 40000 eurų, išankstinis leidimas nereikalingas, tačiau apie juos reikia pranešti, jei suma viršija 10000 eurų.

138

Skaitant Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį a contrario matyti, kad Irano asmenų, subjektų ar organizacijų vykdomi ar šiems asmenims, subjektams ar organizacijoms, įskaitant, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio m punkto, nenurodytus Irano asmenis, subjektus ar organizacijas, skirti lėšų pervedimai iš principo gali būti atliekami, jei įvykdytos tame 21 straipsnyje įtvirtintos sąlygos. Taigi Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnis yra Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnyje įtvirtinto lėšų įšaldymo principo išimtis, nes, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio i punkto, lėšų įšaldymas – bet kokio lėšų pervedimo pakeičiant jų dydį, sumą, vietą, nuosavybę, valdymą, savybes ar paskirtį draudimas.

139

Tačiau dėl to, kad, kaip matyti iš ankstesnio punkto, Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnis yra šio reglamento 16 straipsnyje įtvirtinto principo išimtis, manytina, jog Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnį reikia aiškinti pagal to paties reglamento 16 straipsnio 4 dalį. Pagal pastarąją nuostatą draudžiama sąmoningai ir apgalvotai vengti jo 1–3 dalyse nurodytų priemonių. Taigi lėšų pervedimai, kuriuos galima atlikti pagal 21 straipsnį, negali leisti apeiti Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo.

140

Antra, primintina, kad, kiek tai susiję su tokiomis finansų ir kredito įstaigomis, kaip antai ieškovas, Reglamento Nr. 423/2007 11a straipsnio 1 dalies a punkte, kuris į šį reglamentą įtrauktas 2008 m. lapkričio 10 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1110/2008, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 423/2007 (OL L 300, p. 1), 1 straipsnio h punktu, įtvirtinta šių įstaigų, kurioms taikomas Reglamento Nr. 423/2007 18 straipsnis, pareiga „nuolat budriai stebėti sąskaitų operacijas“ bendraujant su 11a straipsnio 2 dalyje nurodytomis finansų ir kredito įstaigomis, t. y., be kita ko, su Irane įsteigtomis finansų ir kredito įstaigomis. Remiantis Reglamento Nr. 423/2007 18 straipsniu, šis reglamentas taikomas visiems juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybės narės teisę, ir visiems juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms, kurios vykdo visą verslą arba dalį jo Bendrijoje. Reglamento Nr. 961/2010 23 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta panaši finansų ir kredito įstaigų, kurioms taikomas šio reglamento 39 straipsnis, pareiga stebėti sąskaitų operacijas.

141

Taigi būtų pakenkta Reglamento Nr. 423/2007 7–10 straipsnių kartu su Reglamento Nr. 961/2010 16–19 straipsniais ir 21 straipsniu veiksmingumui, jei į sąrašus neįtrauktas subjektas galėtų nevaržomai vykdyti sandorius tarpininkaujamas į sąrašus neįtraukto subjekto siekdamas padengti skolas arba atlikti mokėjimus į sąrašus įtrauktam subjektui. Iš to matyti, kad į sąrašus neįtrauktas subjektas visada turi įsitikinti tokių sandorių teisėtumu prireikus paprašęs kompetentingos nacionalinės institucijos leidimo.

142

Atsižvelgiant į tokį Reglamento Nr. 423/2007 ir Reglamento Nr. 961/2010 aiškinimą, toliau reikia išnagrinėti, ar aptariamu atveju ginčijamų aktų motyvuose nurodyti sandoriai yra teisėti.

143

Šiuo atžvilgiu primintina, kad siekdamas įrodyti, jog visi jo įvykdyti sandoriai yra teisėti, ieškovas tvirtina, kad, nelygu, koks atvejis, leidimą vykdyti šiuos sandorius suteikė Bundesbank, jie nepateko į ribojamųjų priemonių taikymo sritį arba buvo įvykdyti pagal Bundesbank patvirtintą procedūrą, t. y. trečiosios galimybės procedūrą.

144

Pirma, Bendrasis Teismas nagrinės sandorius, kurie, kaip teigiama, nepatenka į ribojamųjų priemonių taikymo sritį, antra – sandorius, kuriuos vykdyti, kaip teigiama, suteiktas leidimas, ir, trečia – sandorius, kurie, kaip teigiama, įvykdyti pagal trečiosios galimybės procedūrą.

145

Pirma, dėl sandorių, kurie, kaip teigiama, nepatenka į ribojamųjų priemonių taikymo sritį, pažymėtina, kad, viena vertus, ieškovas tik tvirtina, jog kai kurie iš jo sandorių nepatenka į minėtą sritį, tačiau nepateikia šiuo klausimu daugiau argumentų; jo argumentai daugiausia susiję su sandoriais, kuriuos vykdyti suteiktas leidimas, arba patvirtintais sandoriais. Tokiomis aplinkybėmis šį argumentą reikia atmesti kaip nepriimtiną, remiantis Procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalimi.

146

Kita vertus, per posėdį ieškovas pažymėjo, kad Bundesbank patvirtinta trečiosios galimybės procedūra pagrįsta tuo, jog pagal šią procedūrą įvykdytiems sandoriams netaikomas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnis ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnis. Tokiomis aplinkybėmis šis argumentas bus nagrinėjamas aptariant sandorius, kurie, kaip teigiama, patvirtinti ir įvykdyti pagal minėtą procedūrą.

147

Antra, dėl sandorių, kuriuos vykdyti Bundesbank suteikė leidimą, ieškovas tvirtina, kad prireikus jo sandorius vykdyti buvo leista pagal Reglamento Nr. 961/2010 18 arba 21 straipsnį. Atsakyme į Bendrojo Teismo klausimą raštu jis teigia, kad prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 961/2010 jis visada, kai tai buvo būtina, prašė leidimo pagal Reglamento Nr. 423/2007 8–10 straipsnius. Tačiau siekdamas įrodyti, kad jo sandoriai išties įvykdyti teisėtai, ieškovas ieškinio priede tik pateikia sandorių, kuriuos vykdyti suteiktas leidimas pagal Reglamento Nr. 961/2010 18 straipsnį ir kurie įvykdyti 2010 m. rugsėjo 2 d.–2011 m. liepos 21 d., sąrašą, į kurį įtraukti Bank Mellat, Bank Sepah, Bank Saderat Iran ir Bank Saderat Plc (Londono Bank Saderat), Future Bank ir Postbank of Iran. Be to, jis pateikia dešimties leidimų, suteiktų 2011 m. sausio 7 d. ir 24 d., 2011 m. vasario 3 d., 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. gegužės 13 d. ir 19 d. ir 2011 m. birželio 16 d. pagal Reglamento Nr. 961/2010 21 straipsnio 4 dalį, „pavyzdžius“, susijusius su sandoriais, įvykdytais pagal trečiosios galimybės procedūrą, kuriems toks leidimas buvo būtinas.

148

Pirma, dėl ginčijamų aktų motyvuose nurodytų sandorių, įvykdytų iki 2010 m. rugsėjo 2 d., ieškovas negali pagrįstai teigti, jog jo įtraukimo į sąrašus, grindžiamo 2009 ir 2010 m. įvykdytais sandoriais, sąlygos neįvykdytos dėl to, kad sandoriams, kuriuos jis vykdė 2010 m. rugsėjo 2 d.–2011 m. liepos 21 d., buvo suteiktas leidimas. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip netinkamą, kiek jis susijęs su ginčijamų aktų motyvuose nurodytais sandoriais, įvykdytais iki 2010 m. rugsėjo 2 d.

149

Antra, dėl sandorių, kurie įvykdyti po 2010 m. rugsėjo 2 d., pažymėtina, kad šio sprendimo 145 punkte minėtų leidimų pavyzdžių nepakanka pagrįsti ieškovo argumentui, kad ginčijamų aktų motyvuose nurodyti jo sandoriai, įvykdyti po 2010 m. rugsėjo 2 d., yra teisėti. Todėl šį argumentą reikia atmesti kaip nepagrįstą, kiek jis susijęs su tais sandoriais.

150

Trečia, dėl sandorių, įvykdytų pagal Bundesbank patvirtintą trečiosios galimybės procedūrą, ieškovas per posėdį tvirtino, kad šiems sandoriams, anot Bundesbank, netaikomas Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnis arba, nelygu, koks atvejis, Reglamento Nr. 2010/961 16 straipsnis. Be to, priėmus Reglamentą Nr. 961/2010 jis visada prašydavo leidimo pagal jo 21 straipsnį, kai toks leidimas buvo reikalingas. Šiuo klausimu, be to, kad šį argumentą reikia atmesti dėl šio sprendimo 145 punkte nurodytų priežasčių, pirmiausia pažymėtina, jog, atsižvelgiant į šio sprendimo 135–139 punktuose pateiktus argumentus, pagal trečiosios galimybės procedūrą įvykdyti sandoriai pažeidžia Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą draudimą. Remiantis ieškinyje pateiktu apibrėžimu, šių sandorių tikslas – atlikti finansines operacijas, kuriomis suinteresuoti į sąrašus įtraukti subjektai, nes jie visų pirma turėjo suteikti galimybę įvykdyti į sąrašus įtrauktų Irano bankų ankstesnius įsipareigojimus. Ieškovas žinojo ne tik apie Iranui taikomas ribojamąsias priemones, bet ir tai, kad trečiosios galimybės procedūra, nepaisant lėšų įšaldymo principo, suteikia galimybę atlikti operacijas, kuriomis suinteresuoti į sąrašus įtraukti bankai.

151

Taigi aplinkybė, kad finansų įstaiga vykdė sandorius pagal trečiosios galimybės procedūrą, iš principo gali pateisinti ribojamųjų priemonių priėmimą, nebent kompetentinga nacionalinė institucija leido vykdyti tokius sandorius pagal Reglamentą Nr. 423/2007 arba Reglamentą Nr. 961/2010, ir šie sandoriai, priešingai, nei per posėdį teigė ieškovas, patenka į Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio arba Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio taikymo sritį.

152

Tačiau ieškovas tvirtina, kad šie sandoriai teisėti. Siekdamas įrodyti jų teisėtumą, jis ieškinio priede pateikia tokius dokumentus:

153

Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad pagal Bundesbank laiškus „lėšos [galėjo būti] pervestos iš vieno į sąrašus neįtraukto subjekto banko sąskaitos į kito į sąrašus neįtraukto subjekto banko sąskaitą, net jei šiais pervedimais buvo siekiama padengti į sąrašus įtraukto subjekto skolas“. Be to, iš pirmojo Bundesbank laiško, rašyto 2007 m. gegužės 24 d., matyti, kad 2007 m. balandžio 18 d. prašymas suteikti leidimą gauti mokėjimą iš Bank Sepah buvo „perteklinis“.

154

Tačiau Bendrasis Teismas mano, kad, nesant kiekvienu konkrečiu atveju suteiktų leidimų, šių laiškų, patvirtinamųjų laiškų ir telefono pokalbių išklotinių nepakanka įrodyti, kad ginčijamų aktų motyvuose nurodyti sandoriai yra teisėti pagal Reglamentą Nr. 423/2007 ir Reglamentą Nr. 961/2010, remiantis šio sprendimo 136–139 punktuose išdėstytais argumentais. Abstraktaus leidimo vykdyti sandorius, neatsižvelgiant į jų pobūdį ir atitinkamus į sąrašus įtrauktus asmenis, nepakanka. Be to, aptariami laiškai, elektroniniai laiškai rašyti ir telefono pokalbių išklotinės parengtos vienais ar dvejais metais anksčiau, nei įvykdyti ginčijamų aktų motyvuose nurodyti sandoriai, išskyrus telefono skambutį, vykusį įtraukus ieškovą į sąrašus. Atsižvelgiant į šio sprendimo 138 punkte nurodytą stebėjimo reikalavimą, apdairi finansų įstaiga turėjo pasiteirauti daugiau su gautu „patvirtinimu“ susijusių detalių.

155

Antra, dėl Österreichische Nationalbank laiškų pakanka pažymėti, kad ši įstaiga nėra kompetentinga Vokietijos nacionalinė institucija, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 423/2007 ir Reglamentą Nr. 961/2010. Ieškovas vis dėlto įsisteigęs Vokietijoje.

156

Trečia, priešingai, nei tvirtina ieškovas, iš šio sprendimo 152 punkto trečioje įtraukoje minėtų audito ataskaitų nematyti, kad jis bet kuriuo atveju visiškai atitinka su ribojamosiomis priemonėmis susijusius reikalavimus. Priešingai, be to, kad dviejose Bundesbank surašytose ataskaitose ir 2010 m. gruodžio 23 d. ataskaitoje ieškovo atliktos finansinės operacijos ne analizuojamos išsamiai, o remiamasi vienu pavyzdžiu, 2010 m. gruodžio 23 d. ataskaitoje konstatuota, kad sandoriai, įvykdyti 2010 m. pagal trečiosios galimybės procedūrą, galėjo pažeisti Sąjungos sankcijų politikos tikslus.

157

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovas, ginčijamų aktų motyvuose nurodyti sandoriai, nesant kiekvienu konkrečiu atveju suteiktų leidimų, nėra teisėti pagal Reglamentą Nr. 423/2007 ir Reglamentą Nr. 961/2010, nes, remiantis šio sprendimo 129 ir 139 punktuose pateiktais argumentais, Taryba galėjo teisėtai remtis šiais sandoriais, kai skyrė ieškovui ribojamąsias priemones.

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia: