1

2008 m. spalio mėn. Europos Bendrijų Komisija, remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [SESV 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003 1 4, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsniu, atliko kelis patikrinimus cemento sektoriuje veikiančių bendrovių patalpose, įskaitant ieškovės Buzzi Unicem SpA, taip pat Dyckerhoff AG bei Cimalux SA, kurios yra tiesiogiai arba netiesiogiai ieškovės valdomos bendrovės, patalpose.

2

2009 m. rugsėjo 30 d. Komisija ieškovei pateikė iš dviejų klausimynų sudarytą prašymą suteikti informacijos. Pirmasis klausimynas susijęs su per patikrinimus paimtais dokumentais. Antrame prie prašymo suteikti informacijos pridėtame klausimyne Komisija ieškovei pateikė pradinį 57 klausimų sąrašą (toliau – pradiniai klausimai). Ieškovei buvo pateiktas kitas prašymas suteikti informacijos pagal 2010 m. sausio 11 d. Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį.

3

2010 m. lapkričio 5 d. Komisija informavo ieškovę apie ketinimą pateikti jai sprendimą dėl prašymo suteikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir nusiuntė klausimyno, kurį ketino pridėti prie šio sprendimo, projektą.

4

2010 m. lapkričio 17 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šio klausimyno projekto.

5

2010 m. gruodžio 6 d. Komisija informavo ieškovę, kad nusprendė jos ir septynių kitų cemento sektoriuje veikiančių bendrovių atžvilgiu pradėti procedūrą pagal Reglamento Nr. 1/2003 11 straipsnio 6 dalį dėl įtariamų SESV 101 straipsnio pažeidimų, kuriais siekiama „riboti prekybos srautus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), įskaitant importo į EEE ribojimą iš EEE nepriklausančių šalių, padalyti rinkas, koordinuoti kainas ir vykdyti susijusią antikonkurencinę veiklą cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose“ (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

6

2011 m. kovo 30 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2011) 2356 galutinis dėl procedūros pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį taikymo (byla COMP/39520 – Cementas ir susiję produktai) (toliau – ginčijamas sprendimas).

7

Ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį tam, kad atliktų savo pareigas, skirtas jai šiuo reglamentu, ji gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti visą reikiamą informaciją (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis). Priminusi, kad ieškovė buvo informuota apie Komisijos ketinimą priimti sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir kad ieškovė pateikė pastabas dėl klausimyno projekto (ginčijamo sprendimo 4 ir 5 konstatuojamosios dalys), Komisija nusprendė sprendimu paprašyti ieškovės ir Europos Sąjungoje esančių tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomų dukterinių įmonių atsakyti į I priede pateiktą klausimyną, sudarytą iš 79 puslapių ir vienuolikos klausimų grupių (ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamoji dalis).

8

Komisija taip pat priminė įtariamų pažeidimų aprašymą, pateiktą šio sprendimo 5 punkte (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis).

9

Atsižvelgdama į prašomos informacijos pobūdį ir kiekį bei į įtariamų konkurencijos taisyklių pažeidimų sunkumą Komisija nusprendė, kad ieškovei reikia suteikti dvylikos savaičių terminą atsakyti į pirmąsias dešimt klausimų grupių ir dvi savaites – į vienuoliktąją klausimų grupę „Kontaktai ir susitikimai“ (ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamoji dalis).

10

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis išdėstyta taip:

„1 straipsnis

[Ieškovė] kartu su ES esančiomis tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomomis dukterinėmis įmonėmis pateikia šio sprendimo I priede nurodytą informaciją naudodama to sprendimo II ir III prieduose pateiktą prašomą formą: atsakymams į 1–10 klausimus pateikti suteikiamas dvylikos savaičių terminas, o į 11 klausimą – dviejų savaičių terminas nuo pranešimo apie šį sprendimą priėmimo datos. Visi priedai yra sudedamoji šio sprendimo dalis.

2 straipsnis

[Ieškovė] ir ES esančios tiesiogiai ar netiesiogiai jos valdomos dukterinės įmonės yra šio sprendimo adresatės. <…>“

11

2011 m. birželio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovė pateikė šį ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

12

2011 m. birželio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiru raštu ji pateikė prašymą sprendimą dėl šios bylos priimti taikant pagreitintą procedūrą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76a straipsnį.

13

2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) šį prašymą atmetė.

14

Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

15

2013 m. balandžio 26 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.

16

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

17

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

18

Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia penkis pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su ginčijamo sprendimo nemotyvavimu arba nepakankamu motyvavimu ir su teisės į gynybą pažeidimu, antrasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir jų viršijimu priimant ginčijamą sprendimą ir su įrodinėjimo naštos perkėlimu, trečiasis – su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pažeidimu, ketvirtasis – su proporcingumo principo pažeidimu ir penktasis – su Komisijos padarytu geriausios ekonominių duomenų teikimo praktikos ir gero administravimo principo pažeidimu.

19

Ieškovė visų pirma teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame nieko nepasakyta apie prašymo pateikti informacijos dalyką ir tikslą, ir kad visas motyvavimas negali būti pakeistas nuoroda į kitus teisės aktus. Papildomai ieškovė teigia, kad net jei buvo galima atsižvelgti į sprendimo pradėti procedūrą turinį, ginčijamas sprendimas vis tiek yra nepakankamai motyvuotas dėl pernelyg bendros įtarimų padarius pažeidimą, kuriuos siekiama išnagrinėti tame sprendime, apibrėžties. Dėl kitų Komisijos nurodomų su teisiniu kontekstu susijusių duomenų reikia pažymėti, kad jais negalima papildyti ginčijamo sprendimo motyvavimo. Ieškovė teigia, kad šis motyvavimo nepakankamumas kliudo įvertinti prašomos informacijos reikalingumą ir dėl tos priežasties – pasinaudoti teise į gynybą.

20

Komisija tvirtina, kad ginčijamas sprendimas pakankamai motyvuotas.

21

Pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama suteikti teismui galimybę vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę, o suinteresuotajam asmeniui – pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar sprendimas yra pagrįstas arba galbūt jis turi trūkumų, dėl kurių jo teisėtumas gali būti ginčijamas, patikslinant, kad šios pareigos apimtis priklauso nuo nagrinėjamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių, taip pat nuo visų atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės nuostatų (1984 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Interfacultair Instituut Electronenmicroscopie der Rijksuniversiteit te Groningen, 185/83, Rink. p. 3623, 38 punktas; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T-349/03, Rink. p. II-2197, 62 ir 63 punktai ir 2007 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CB prieš Komisiją, T‑266/03, neskelbiamo Rinkinyje, 35 punktas).

22

Remiantis tvirtai nusistovėjusia teismų praktika, pagrindiniai sprendimo dėl prašymų pateikti informacijos motyvai nurodyti paties Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje (žr. 2012 m. kovo 22 d. Bendrojo Teismo sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją, T‑458/09 ir T‑171/10, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

23

Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija „nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato laikotarpį, per kurį informacija turi būti pateikta“. Be to, Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija „taip pat nurodo 23 straipsnyje numatytas nuobaudas“, „nurodo ar skiria 24 straipsnyje numatytas nuobaudas“ ir „nurodo teisę į sprendimo peržiūrėjimą Teisingumo Teisme“.

24

Šis pareigos motyvuoti apibrėžimas aiškinamas tuo, kad sprendimai dėl prašymų pateikti informacijos laikomi tyrimo priemone.

25

Iš tiesų vertėtų prisiminti, kad pagal Reglamentą Nr. 1/2003 Komisijos vykdoma administracinė procedūra skirstoma į dvi atskiras vieną po kitos einančias stadijas, kurių kiekviena pagrįsta individualia vidaus logika, t. y. išankstinio tyrimo ir ginčo stadijos. Išankstinio tyrimo stadija, per kurią Komisija naudojasi Reglamente Nr. 1/2003 numatytais tyrimo įgaliojimais ir kuri trunka iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirta Komisijai leisti surinkti visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją bei suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Kita vertus, nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkanti ginčo stadija skirta tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl įmonei inkriminuojamo pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją, T-99/04, Rink. p. II-1501, 47 punktą).

26

Pirma, išankstinio tyrimo stadija prasideda tą dieną, kai Komisija, naudodamasi Reglamento Nr. 1/2003 18 ir 20 straipsniais jai suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, kuriomis reiškiami kaltinimai padarius pažeidimą ir kurios turi didelę įtaką įtariamų įmonių padėčiai. Antra, tik administracinio ginčo stadijos pradžioje suinteresuotoji įmonė pranešimu apie kaltinimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šią procedūros stadiją remiasi Komisija, ir apie tai, kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Todėl tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus suinteresuotoji įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą. Iš tiesų, jei ši teisė apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes suinteresuotoji įmonė jau per išankstinio Komisijos tyrimo stadiją galėtų identifikuoti Komisijai žinomą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 48 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

27

Tačiau per išankstinio tyrimo stadiją Komisijos priimtos tyrimo priemonės, būtent tikrinimo priemonės ir prašymai pateikti informacijos, pagal savo pobūdį reiškia kaltinimą padarius pažeidimą ir gali labai paveikti įtariamų įmonių padėtį. Dėl to svarbu vengti, kad per šią administracinės procedūros stadiją būtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įrodymus apie įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumą (šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, 46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859, 15 punktą ir šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo AC‑Treuhand prieš Komisiją 50 ir 51 punktus).

28

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi Komisijai nustatyta pareiga nurodyti prašymo pateikti informacijos teisinį pagrindą ir tikslą yra esminis reikalavimas, kad būtų nurodytas suinteresuotųjų įmonių pateikti prašomos informacijos pagrįstumas ir kad jos galėtų suvokti bendradarbiavimo pareigos apimtį, kartu apsaugodamos savo teisę į gynybą. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi galėtų patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, kuriais grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurie yra nurodyti prašyme pateikti informacijos (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SEP prieš Komisiją, T-39/90, Rink. p. II-1497, 25 punktą ir 1995 m. kovo 8 d. Sprendimo Société Générale prieš Komisiją, T-34/93, Rink. p. II-545, 40 punktą).

29

Kaip pažymėjo generalinis advokatas F. Jacobs išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas 1994 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimas SEP prieš Komisiją (C-36/92 P, Rink. p. I-1911, I-1914), 30 punkte, pareiga nurodyti prašymo tikslą „akivaizdžiai reiškia, [kad Komisija] turi apibrėžti įtariamą konkurencijos taisyklių pažeidimą“, kad „informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme pateikti informacijos nurodytą tikslą“ ir kad „tikslas turi būti nurodytas pakankamai tiksliai, nes priešingu atveju būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra reikalinga, o Teisingumo Teismas negalėtų atlikti kontrolės“.

30

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika taip pat galima teigti, kad Komisija neprivalo tokio sprendimo adresatui pateikti visos turimos informacijos dėl įtariamų pažeidimų arba atlikti tikslią šių pažeidimų teisinę kvalifikaciją, tačiau privalo aiškiai nurodyti įtarimus, kuriuos ketina patikrinti (šio sprendimo 28 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 62 ir 63 punktai ir 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 77 punktas).

31

Tačiau negalima Komisijos reikalauti per išankstinio tyrimo stadiją nurodyti ne tik ketinamus patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, bet ir požymius, t. y. įrodymus, kuriais remdamasi ji įtaria esant padarytą SESV 101 straipsnio pažeidimą. Iš tiesų tokia pareiga būtų paneigta teismų praktikoje nustatyta tyrimo veiksmingumo apsaugos ir suinteresuotosios įmonės teisės į gynybą apsaugos pusiausvyra.

32

Šiuo atveju ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad jis priimtas remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi ir kad tiriami veiksmai gali būti SESV 101 straipsnio pažeidimas. To reglamento 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse aiškiai kalbama apie šio sprendimo 23 punkte numatytas nuobaudas ir teisę pareikšti ieškinį.

33

Ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumas priklauso išimtinai nuo to, ar Komisijos ketinami patikrinti įtarimai dėl pažeidimo yra pakankamai aiškiai nurodyti.

34

Ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje pateikta nuoroda, kad „įtariami pažeidimai susiję su prekybos srautų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ribojimu, įskaitant importo į EEE ribojimą iš EEE nepriklausančių šalių, rinkų pasidalijimą, kainų koordinavimą ir susijusios antikonkurencinės veiklos cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose vykdymą“.

35

Be to, ginčijamame sprendime daroma aiški nuoroda į sprendimą pradėti šio sprendimo 5 punkte nurodytą procedūrą, kuriame pateikta papildomos informacijos apie įtarimų dėl pažeidimo geografinę apimtį ir apie su juo susijusių produktų rūšis.

36

Bendrasis Teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo motyvai surašyti labai bendrais žodžiais, juos reikia patikslinti ir jie dėl to yra kritikuotini. Vis dėlto galima teigti, kad nuoroda į importo į Europos ekonominę erdvę (EEE) ribojimus, į rinkų pasidalijimą ir kainų koordinavimą cemento ir susijusių produktų rinkose, aiškinama atsižvelgiant į sprendimą pradėti procedūrą, atitinka minimalų aiškumo lygį, todėl galima daryti išvadą, jog laikytasi Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalyje išdėstytų reikalavimų.

37

Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas. Dėl šios priežasties taip pat galima teigti, kad ieškovė galėjo įvertinti prašomos informacijos būtinumą.

38

Šios išvados negalima paneigti ieškovės argumentais, kad Komisija nepatikslino tiriamo laikotarpio. Iš tiesų, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalimi, Komisija neprivalo pateikti motyvų dėl šio aspekto.

39

Todėl šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

40

Ieškovė teigia, kad priimdama visiškai tiriamojo pobūdžio sprendimą, nors Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pagrindu priimtu sprendimu turėtų būti tik patvirtintas jau turimų duomenų tikrumas, Komisija viršijo savo įgaliojimus ir jais piktnaudžiavo. Ji kaltina Komisiją, kad ši nenurodė prašymo pateikti informacijos tikslo. Be to, ieškovė teigia, kad Komisijos padaryti jos pateiktų atskirų prašymų suteikti informacijos pakeitimai įrodo, kad priimdama ginčijamą sprendimą ši institucija neturėjo duomenų, atskleidžiančių konkurencijos teisės pažeidimą. Apie ginčijamo sprendimo tiriamąjį pobūdį taip pat galima spręsti iš Komisijos atsiliepimo į ieškinį. Taip elgdamasi Komisija taip pat perkėlė įrodinėjimo naštą ir suinteresuotosioms įmonėms nurodė jai pateikti įrodymų, kurie bus naudojami prieš jas. Ieškovė teigia, kad tokiomis aplinkybėmis Komisija privalėjo, jei to reikėjo, atlikti sektoriaus tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį.

41

Pirma, Bendrasis Teismas pažymi, kad šiame ieškinio pagrinde ieškovės pateiktas kaltinimas Komisijai, jog ši nenurodė prašymo suteikti informacijos tikslo, atitinka ieškinio pirmajame pagrinde nurodytus argumentus dėl nemotyvavimo, todėl turi būti atmestas dėl šio sprendimo 21–37 punktuose nurodytų priežasčių.

42

Antra, reikia pažymėti, kad šiame ieškinio pagrinde taip pat iš esmės pateiktas kaltinimas dėl ginčijamo sprendimo savavališko pobūdžio, nes jį priimdama Komisija neturėjo duomenų, įrodančių konkurencijos teisės pažeidimą.

43

Žinoma, yra nustatyta, kad reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendrasis Sąjungos teisės principas (šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).

44

Taip pat reikia pažymėti, kad, siekiant laikytis šio bendrojo principo, sprendimu dėl prašymo pateikti informacijos turi būti siekiama surinkti dokumentus, reikalingus tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių, apie kurias Komisija jau turi tam tikros informacijos, realumui ir apimčiai patikrinti, kai remiantis ta informacija galima nustatyti pakankamai rimtus duomenis, leidžiančius įtarti konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C-94/00, Rink. p. I-9011, 54 ir 55 punktus).

45

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ieškovė tik pateikia kelis bendrus kaltinimus dėl Komisijos laikysenos per administracinę procedūrą. Tačiau šios bylos aplinkybėmis ir, nesant aiškaus bei motyvuoto ieškovės prašymo, Bendrasis Teismas savo iniciatyva neprivalo tikrinti, ar Komisija turėjo pakankamai rimtų įrodymų, kuriais būtų galima pateisinti ginčijamo sprendimo priėmimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Viega prieš Komisiją, C‑276/11 P, 41–43 punktus).

46

Trečia, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaltinimą, kad priimdama sprendimą Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalies pagrindu, o ne atlikdama sektoriaus tyrimą, Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais, reikia atmesti, nes ieškovė neįrodė, kad Komisija pasinaudojo jai pagal šią nuostatą suteiktais įgaliojimais kitam, nei joje nurodytam, tikslui.

47

Be to, vertėtų pažymėti, kad sprendimas taikyti sektoriaus tyrimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį nebūtinai yra mažiau įpareigojantis ieškovę, nei Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalies pagrindu priimtas sprendimas dėl prašymo suteikti informacijos. Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktu Komisija turi teisę skirti baudą tuo atveju, jei pateikta neteisinga, neišsami ar klaidinanti informacija arba jei ieškovė nepateikia informacijos per nustatytą terminą, kai buvo priimtas sprendimas pagal Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnį. Tas pats pasakytina apie galimybę skirti periodines baudas pagal to paties reglamento 24 straipsnio 1 dalies d punktą. Taigi Komisija turi tokias pačias prievartos priemones taikydama tiek Reglamento Nr. 1/2003 17 straipsnyje, tiek to reglamento 18 straipsnio 3 dalyje numatytas procedūras.

48

Ketvirta, dėl kaltinimo, kad Komisija ieškovei nurodė pateikti jai įrodymų, kurie bus panaudoti prieš ją, ir taip perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovės nenaudai, reikia pažymėti, kad jis bus nagrinėjamas kartu su ieškovės argumentais, išdėstytais ieškinio trečiajame pagrinde, kuriame ginčijamas prašomos pateikti informacijos pobūdis ir su kuriuo tie argumentai sutampa.

49

Darant šią išlygą, ieškinio antrąjį pagrindą reikia atmesti.

50

Ieškinio trečiajame pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį, pagal kurį leidžiama tik nurodyti pateikti ieškovės turimus, su faktinėmis aplinkybėmis susijusius ir tik reikalingus duomenis. Pirma, atsakant į klausimus 1D, 5R, 5S, 5T ir 5V reikėtų ir vertinimų bei nuomonių, todėl būtų privalu pateikti ne tik su faktinėmis aplinkybėmis susijusius duomenis. Tą patį galima pasakyti ir apie klausimus, kuriuose jos prašoma įvertinti tam tikrus atstumus (1A klausimo Y punktas, 1B klausimo AB ir AC punktai, 3 klausimo AB ir AC punktai ir 4 klausimo Y punktas). Antra, Komisija prašo pateikti informaciją, kurios, kaip pati pripažįsta, suinteresuotoji įmonė neturi ar negali turėti. Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija jos prašo pateikti informaciją, kurią galėtų pati gauti.

51

Ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį, nes tuo sprendimu prašoma pateikti informacijos, kuri nėra „reikiama“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas.

52

Komisija prašo atmesti šiuos du pagrindus.

53

Kadangi ieškinio trečiasis pagrindas ir ketvirtojo pagrindo pirma dalis grindžiami Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pažeidimu, Bendrasis Teismas mano, kad juos reikia nagrinėti kartu.

54

Ieškinio trečiajame pagrinde ieškovė ginčija Komisijos teisę reikalauti jos atsakyti į klausimus, kurie, pirma, apima ne tik su faktinėmis aplinkybėmis susijusius duomenis arba, antra, susiję su informacija, kurios ieškovė neturi.

55

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamojoje dalyje pasakyta, jog „Komisija turi turėti teisę visoje [Sąjungoje] reikalauti pateikti tokią informaciją, kurios reikia siekiant nustatyti pagal [SESV 101] straipsnį draudžiamus susitarimus, sprendimus ar suderintus veiksmus ar pagal [SESV 102] straipsnį draudžiamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi“. Joje pridurta, kad „vykdant Komisijos sprendimą įmonės negali būti priverstos pripažinti, kad padarė pažeidimą, tačiau bet kuriuo atveju jos privalo atsakyti į faktinius klausimus ir pateikti dokumentus, netgi jei šia informacija gali būti pasinaudota įrodant, kad jos ar kita įmonė pažeidimą padarė“.

56

Todėl, kadangi „informacijos“teikimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnį reikia suprasti ne tik kaip dokumentų pateikimą, bet ir kaip pareigą atsakyti į su tais dokumentais susijusius klausimus, Komisija gali prašyti pateikti ne tik duomenis, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo bet kokių suinteresuotosios įmonės veiksmų. Todėl Komisija gali įmonei pateikti klausimus, į kuriuos pateikus atsakymus tie duomenys tampa oficialūs (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. generalinio advokato M. Darmon išvados, pateiktos byloje, kurioje priimtas 1989 m. spalio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 3301, 55 punktą).

57

Tačiau reikia pažymėti, kad naudojantis šia prerogatyva privalu laikytis bent dviejų principų. Pirma, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1/2003 23 konstatuojamojoje dalyje, įmonei pateikiami klausimai negali versti jos prisipažinti padarius pažeidimą. Antra, atsakymų į šiuos klausimus pateikimas neturi būti našta, neproporcinga tyrimo poreikiams (šio sprendimo 28 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SEP prieš Komisiją 51 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją, T-191/98, T-212/98-T-214/98, Rink. p. II-3275, 418 punktas ir šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).

58

Kadangi galimas tenkančios naštos atsakant į ginčijamą sprendimą neproporcingumas ginčijamas ieškinio ketvirtojo pagrindo antroje dalyje, šioje stadijoje pakanka patikrinti, ar tam tikrais klausimais ieškovė galėjo būti verčiama prisipažinti padariusi pažeidimą.

59

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika darytina išvada, kad Komisija negali įmonei nustatyti pareigos pateikti atsakymus, kuriais ji būti priversta pripažinti, kad padarė pažeidimą, nes jį turi įrodyti Komisija (šio sprendimo 56 punkte minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 34 ir 35 punktai ir 2010 m. balandžio 28 d. Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T-446/05, Rink. p. II-1255, 325 punktas).

60

Teismų praktikoje taip pat primenama, kad įmonei, kuriai skirtas sprendimas dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, negali būti suteikta teisė neduoti jokių parodymų. Iš tikrųjų suteikus tokią teisę būtų peržengtos ribos, kurios nustatytos siekiant apsaugoti įmonių teisę į gynybą, ir būtų sudaryta nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi vidaus rinkoje. Teisė neduoti parodymų gali būti suteikta tik tuo atveju, jei suinteresuotoji įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti padarytą pažeidimą, nors tai turėtų įrodyti Komisija (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 326 punktą).

61

Todėl, siekiant apsaugoti Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio veiksmingumą, Komisija turi teisę įpareigoti įmones pateikti visą būtiną informaciją apie faktines aplinkybes, kurios joms gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima įrodyti antikonkurencinį elgesį. Šie Komisijai suteikti įgaliojimai prašyti informacijos neprieštarauja nei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Ji taip pat neprieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniams (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 327 punktą).

62

Pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymą pateikti jau esamus dokumentus negali pažeisti Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindinio principo, reikalaujančio užtikrinti teisę į gynybą, taip pat Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nustatyto teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principo, kurie konkurencijos teisės srityje užtikrina tokią pačią apsaugą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informacijos gavėjui vėliau per administracinę procedūrą arba per procesą Sąjungos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei tą, kurią mano esant Komisija (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. šio sprendimo 59 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 328 punktą).

63

Taigi įmonė negali atsisakyti vykdyti prašymą pateikti dokumentus remdamasi tuo, kad tenkindama tokį prašymą ji būtų priversta liudyti prieš save (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija prieš SGL Carbon, C-301/04 P, Rink. p. I-5915, 48 punktą). Atsakymus į klausimus, kuriuos Komisija gali pateikti įmonėms, reikia skirstyti pagal tai, ar jie gali būti kvalifikuojami kaip susiję tik su faktinėmis aplinkybėmis. Tik tuo atveju, jei klausimas negali būti laikomas susijusiu tik su faktinėmis aplinkybėmis, reikia patikrinti, ar pateikiamu atsakymu į tą klausimą suinteresuotoji įmonė neturi pripažinti padariusi pažeidimą, kurį įrodyti privalo Komisija.

64

Pirma, reikia pažymėti, kad klausimai 5R, 5S, 5T ir 5V pateikti dėl maksimalios CEM I gamybos, bendro gamybos pajėgumų panaudojimo, bendro trupinimo pajėgumų panaudojimo ir metinių gamybos apimčių, todėl susiję tik su faktinėmis aplinkybėmis.

65

Antra, Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad tas pats pasakytina ir apie 1A klausimo Y punktą, 1B klausimo AB punktą, 1B klausimo AC punktą, 3 klausimo AB punktą, 3 klausimo AC punktą ir 4 klausimo Y punktą, nes ieškovei pateiktas prašymas įvertinti nuvažiuojamą atstumą yra susijęs tik su faktinėmis aplinkybėmis.

66

Trečia, 1D klausimas suformuluotas taip:

„Remiantis duomenimis, kurie pateikti atsakant į įvairius klausimyno klausimus, prašome aprašyti metodą, kuris, jūsų įmonės nuomone, būtų tinkamas apskaičiuoti ketvirčio bruto maržas:

67

Reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu Komisija reikalauja ieškovės pateikti nuomonę dėl metodo, kurį reikėtų taikyti skaičiuojant ketvirčio bruto maržas. Todėl šis klausimas negali būti laikomas susijusiu tik su faktinėmis aplinkybėmis, nes juo ieškovės prašoma atlikti vertinimą. Tuo šis klausimas skiriasi nuo prieš jį einančio 1C klausimo, kuris susijęs tik su faktinėmis aplinkybės, nes jame prašoma pateikti „visas įmonės apskaičiuotas maržas vykdant prekybinę veiklą kiekvienoje tikslinėje šalyje“.

68

Todėl reikia išsiaiškinti, ar atsakydama į 1D klausimą ieškovė turi prisipažinti, kad buvo padarytas pažeidimas, kurį įrodyti privalo Komisija.

69

Visų pirma Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisija klysta teigdama, kad ieškovė galėjo nepateikti atsakymo į šį klausimą, nes ginčijamo sprendimo II priedo a punkto 4 dalyje, kurioje pateikti nurodymai, kaip atsakyti į I priede pateiktus klausimus, numatyta galimybė atsakyti pažymint UKN; ši santrumpa anglų kalboje reiškia „unknown“ (nežinoma).

70

Iš tiesų neginčytina, kad aplinkybė, jog įmonė gali nuspręsti atsakyti arba neatsakyti į pateiktą klausimą, nebeleidžia teigti, kad Komisija įmonei nustato pareigą pateikti atsakymus, kuriuose ji turėtų pripažinti padariusi pažeidimą, kurį turi įrodyti Komisija (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, T-305/94-T-307/94, T-313/94-T-316/94, T-318/94, T-325/94, T-328/94, T-329/94 ir T-335/94, Rink. p. II-931, 455 ir 456 punktus).

71

Vis dėlto reikia priminti, kad ši teismų praktika susijusi su klausimu, pateiktu paprasčiausiame prašyme suteikti informacijos, kuris yra privalomosios galios neturintis aktas ir dėl kurio nekyla jokių abejonių, kad suinteresuotoji įmonė gali nuspręsti į jį neatsakyti.

72

Tačiau tokių abejonių kyla šioje byloje. Pirma, 1D klausimas suformuluotas liepiamąja nuosaka ir leidžia suprasti, kad ieškovė privalo į jį atsakyti. Antra, remiantis ginčijamo sprendimo II priedo a punkto 4 dalimi negalima teigti, kad ieškovei buvo aiškiai suteikta galimybė neatsakyti į 1D klausimą. Iš tiesų šioje dalyje pažymėta, kad „pagal bendrą principą reikia pateikti visą įmonės turimą informaciją“ ir kad tik tuo atveju, „jei [ši] įmonė prašomos informacijos neturi jokia forma, [ji privalo] aiškiai ir sistemiškai nurodyti trūkstamus duomenis Excel lentelėse nurodydama santrumpą „UKN (neturima / nežinoma)“. Taigi ši išimtis netaikoma tais atvejais, kai įmonė nenori atsakyti į jai pateiktą klausimą.

73

Dėl klausimo, ar 1D klausimu pažeidžiama ieškovės teisė į gynybą, iš tikrųjų reikia pažymėti, kad tuo atveju, kai ieškovės taip pat reikalaujama pateikti su faktinėmis aplinkybėmis susijusius duomenis apie jos pelno maržas, vertinime, kurį ji turi pateikti atsakydama į 1D klausimą, ji turėtų pakomentuoti savo pelno maržų dydį, o tas dydis gali būti laikomas informacija, atskleidžiančia konkurenciją ribojančių veiksmų egzistavimą.

74

Vis dėlto taip pat reikia atsižvelgti į vėlesnėje administracinės procedūros stadijoje arba nagrinėjant ieškinį dėl galutinio Komisijos sprendimo ieškovei suteiktą galimybę pateiktą atsakymą į 1D klausimą aiškinti kitaip nei Komisija.

75

Dėl šio aspekto reikia išskirti dvi situacijas.

76

Pirma, kai Komisija konstatuoja konkurencijos taisyklių pažeidimą remdamasi prielaida, kad nustatytų faktų negalima paaiškinti kitaip nei antikonkurenciniu elgesiu, Sąjungos teismas turi panaikinti tokį sprendimą, kai atitinkamos įmonės pateikia argumentus, leidžiančius kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytas faktines aplinkybes, ir pateikti kitokį faktinių aplinkybių paaiškinimą nei tas, kurį pateikė Komisija darydama išvadą dėl pažeidimo egzistavimo. Tokiu atveju negalima teigti, kad Komisija pateikė konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimo įrodymą (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo E.ON Energie prieš Komisiją, C‑89/11 P, 74 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Klausimai (nors jų negalima laikyti susijusiais tik su faktinėmis aplinkybėmis), reikalaujantys tokio atsakymo, kurio aiškinimą, pateiktą Komisijos, suinteresuotoji įmonė galės užginčyti pagal šią tvarką, tai įmonei nesuteikia teisės į juos neatsakyti.

77

Antra, kai Komisija įrodo, kad įmonė dalyvavo akivaizdžiai antikonkurenciniuose įmonių susitikimuose, ta įmonė privalo pateikti kitą šių susitikimų turinio paaiškinimą. Kitaip tariant, kai Komisija pasiremia įrodymais, kurie iš esmės pakankami pažeidimui įrodyti, suinteresuotajai įmonei nepakanka pasiremti galimybe, jog susiklostė aplinkybė, kuri galėjo turėti poveikio minėtų įrodymų įrodomajai galiai, kad Komisijai tektų pareiga įrodyti, jog ši aplinkybė neturėjo poveikio įrodymų įrodomajai galiai. Atvirkščiai, išskyrus atvejus, kai tokio įrodymo atitinkama įmonė negali pateikti dėl pačios Komisijos veiksmų, atitinkama įmonė privalo teisės požiūriu pakankamai įrodyti, kad, pirma, aplinkybė, kuria ji remiasi, egzistuoja, antra, šia aplinkybe paneigiama įrodymų, kuriais remiasi Komisija, įrodomoji galia (žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo E.ON Energie prieš Komisiją 75 ir 76 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką). Įmonė tikrai turi teisę nuspręsti neatsakyti į klausimus, kurių tikslas ar rezultatas priversti ją pateikti Komisijai tokius duomenis. Priešingu atveju ji privalėtų pripažinti padariusi pažeidimą, kurį įrodyti privalo Komisija, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta teismų praktika.

78

Reikia konstatuoti, kad 1D klausimu nereikalaujama pateikti atsakymo, kuris galėtų būti laikomas pakankamu siekiant įrodyti, jog egzistuoja viena ar kelios Komisijos tiriamos prielaidos, kad padarytas pažeidimas, kaip tai suprantama remiantis šio sprendimo 76 punkte nurodyta teismų praktika. Taigi, jeigu Komisija prieš ieškovę remtųsi atsakyme į 1D klausimą jos pateiktu vertinimu, ieškovei, jei reikėtų, teliktų galimybė pateikti kitokį savo atsakymo į tą klausimą aiškinimą, nei pateikia Komisija.

79

Darytina išvada, kad reikalaudama ieškovės atsakyti į 1D klausimą Komisija nepažeidė jos teisės į gynybą.

80

Galiausiai dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija ją įpareigojo pateikti informacijos, kurios ji neturi, reikia priminti, kad, pirma, ieškovė privalo aktyviai bendradarbiauti, o tai reiškia, kad ji privalo Komisijai pateikti visos informacijos apie tyrimo dalyką (šio sprendimo 56 punkte minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 27 punktas ir 28 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 72 punktas); antra, dėl šio sprendimo 55–57 punktuose nurodytų priežasčių Komisija gali jai pateikti klausimus, į kuriuos atsakant reikia formalizuoti prašomus duomenis.

81

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad nors dėl šio sprendimo 72 punkte nurodytų priežasčių ginčijamo sprendimo II priedo a punkto 4 dalis netaikoma tuo atveju, kai įmonė nenori atsakyti į jai pateiktą klausimą, ji turi būti taikoma tuo atveju, kai reikalaujama pateikti informacijos, kurios ieškovė negali turėti.

82

Todėl Bendrasis Teismas mano, kad ieškovė klaidingai teigia, jog ginčijamu sprendimu ji buvo įpareigota pateikti informacijos, kurios ji neturi.

83

Todėl kaltinimai dėl prašomos informacijos pobūdžio turi būti atmesti.

84

Kaip minėta šio sprendimo 28 punkte, Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi ji galėtų patikrinti įtarimus dėl pažeidimo, kuriais grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurie nurodyti prašyme pateikti informacijos (šio sprendimo 28 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją 25 punktas ir 28 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 40 punktas).

85

Atsižvelgiant į didelius Komisijos įgaliojimus atlikti tyrimus ir patikrinimus, būtent ji turi įvertinti informacijos, kurios prašo iš suinteresuotųjų įmonių, reikalingumą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo AM & S Europe prieš Komisiją, 155/79, Rink. p. 1575, 17 punktą ir šio sprendimo 56 punkte minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 15 punktą). Dėl Bendrojo Teismo atliekamos šio Komisijos vertinimo kontrolės reikia priminti, kad, remiantis teismų praktika, „reikiamos informacijos“ sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiant Komisijai buvo suteikti aptariami įgaliojimai atlikti tyrimą. Taigi sąsajos tarp prašymo pateikti informacijos ir įtariamo pažeidimo reikalavimas įvykdomas, jeigu šioje procedūros stadijoje minėtas prašymas teisėtai gali būti laikomas turinčiu ryšį su įtariamu pažeidimu, t. y. jei Komisija gali pagrįstai įtarti, jog dokumentas padės jai nustatyti įtariamą pažeidimą (šio sprendimo 28 punkte minėto 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SEP prieš Komisiją 29 punktas ir 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 42 punktas).

86

Ieškovė iš esmės pateikia keturis kaltinimus. Ieškinio trečiajame pagrinde ieškovė ginčija Komisijos teisę prašyti pateikti informacijos, kurią Komisija gali gauti pati (pirmasis kaltinimas). Ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė neigia poreikį, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį, įpareigoti pateikti informacijos, kuri jau buvo pateikta (antrasis kaltinimas), ir ginčija kitokios formos, kurioje pasitelkiami kitokie kriterijai ir kintamieji, naudojimą (trečiasis kaltinimas). Ieškovė taip pat ginčija tam tikros ginčijamu Komisijos sprendimu prašomos papildomos informacijos reikalingumą (ketvirtasis kaltinimas).

87

Dėstydama šį kaltinimą ieškovė iš esmės teigia, kad nebuvo būtina pateikti klausimų, susijusių su tiekimo vietos, paskirties vietos ar pristatymo vietos pašto kodais, arba klausimų, į kuriuos atsakant reikia apskaičiuoti kiekvieno produkto vežimo atstumus nuo tiekimo vietos iki pristatymo adreso, nes prašoma informacija yra vieša.

88

Vis dėlto reikia pažymėti, kad nors tokią informaciją Komisija gali gauti iš viešų šaltinių, ji yra logiškas tik ieškovės turimos informacijos papildymas. Todėl galimas tos informacijos viešumas nesudaro kliūčių ją laikyti reikiama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį.

89

Komisija ginčija Komisijos teisę jos prašyti informacijos, kuri buvo pateikta anksčiau.

90

Bendrasis Teismas pažymi, kad ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Šiomis aplinkybėmis Komisija sprendimu prašo [ieškovės] pateikti informacijos, kuri nurodyta šio sprendimo I priede pateiktame klausimyne. I priede kiek reikia atsižvelgiama į atsakymus į šio sprendimo [4 konstatuojamojoje dalyje] nurodytus raštus ir į per visą tyrimą nagrinėjamų įmonių pateiktus duomenis. Tam tikros informacijos [ieškovės] jau buvo prašyta pateikti pagal 18 straipsnio 2 dalį, tačiau I priede vėl prašoma ją pateikti, kad būtų gautas išsamus, nuoseklus ir konsoliduotas atsakymas. Be to, I priede prašoma pateikti papildomos informacijos, kuri taip pat reikalinga, kad išsamiai susipažinus su faktinėmis aplinkybėmis ir tiksliu jų ekonominiu kontekstu būtų galima įvertinti tiriamų veiksmų suderinamumą su ES konkurencijos taisyklėmis.“

91

Darytina išvada, kad Komisija iš esmės pateikia du paaiškinimus, kuriais grindžiamas prašymas pateikti informacijos: pirma, noras „gauti išsamų, nuoseklų ir konsoliduotą atsakymą“ ir, antra, siekis gauti anksčiau pateiktą informaciją papildančių duomenų.

92

Dėl pirmojo Komisijos pateikto paaiškinimo reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas tikrai bent iš dalies buvo priimtas siekiant, be kita ko, iš ieškovės gauti jos anksčiau pateiktų atsakymų konsoliduotą versiją.

93

Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo I priedo 1A, 1Ei–1Eiii, 1F, 2–5, 9A, 9B ir 10 klausimų dalykas panašus į atitinkamai 8, 31, 39, 10, 18, 17, 28 pradinių klausimų, 40 pradinio klausimo a ir b punktų ir 7 pradinio klausimų dalyką.

94

Be to, reikia pažymėti, kaip per teismo posėdį pripažino Komisija, kad ginčijamo sprendimo I priede pateikto klausimyno dešimt pirmųjų klausimų yra identiški septynioms kitoms šio sprendimo 5 punkte nurodyta procedūra suinteresuotoms įmonėms skirtų sprendimų prieduose pateiktiems klausimams. Tuo remiantis galima daryti vienintelę išvadą, kad Komisija neindividualizavo kiekvienai suinteresuotajai įmonei skirtų klausimų pagal anksčiau pateiktų atsakymų tikslumą ir kokybę.

95

Todėl galima teigti, kad ginčijamu sprendimu bent iš dalies siekiama gauti anksčiau pateiktos informacijos konsoliduotą versiją. Tokį įspūdį sustiprina pernelyg tikslūs klausimyne išdėstyti nurodymai dėl formos, kuria turi būti pateikti atsakymai. Taigi Komisija neabejotinai nori gauti atsakymus tokia forma, kad jai būtų kuo lengviau palyginti iš suinteresuotųjų įmonių surinktus duomenis.

96

Vis dėlto reikia priminti, kad šio sprendimo 57 punkte minėtame Sprendime Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją (425 punktas) Bendrasis Teismas pabrėžė, jog prašymai pateikti duomenis siekiant gauti informacijos apie Komisijos jau turimą dokumentą negali būti grindžiami tyrimo poreikiais

97

Be to, reikia pažymėti, jog tam, kad sprendimas pateikti prašymą suteikti informacijos neprieštarautų proporcingumo principui, nepakanka, kad prašoma pateikti informacija būtų susijusi su tyrimo dalyku. Taip pat svarbu, kad šiai įmonei nustatytas įpareigojimas pateikti informacijos jai nebūtų neproporcinga našta, palyginti su tyrimo poreikiais (šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 418 punktas ir 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 81 punktas).

98

Tuo remiantis turi būti daroma išvada, kad sprendimas, kuriuo jo adresatui nustatoma pareiga dar kartą pateikti anksčiau prašytą informaciją dėl to, kad tam tikra informacija paprasčiausiai yra, Komisijos nuomone, neteisinga, gali pasirodyti esąs pernelyg didelė našta, palyginti su tyrimo poreikiais, ir dėl to toks sprendimas neatitiktų nei proporcingumo principo, nei būtinumo reikalavimo. Susiklosčius tokioms aplinkybėms Komisija iš tiesų gali tiksliai nurodyti informaciją, kurią, jos manymu, suinteresuotoji įmonė turėtų pataisyti.

99

Siekiu lengvai tvarkyti įmonių atsakymuose pateiktą informaciją taip pat negalima pagrįsti toms įmonėms nustatyto įpareigojimo nauja forma pateikti Komisijos jau turimą informaciją. Nors įmonės privalo aktyviai bendradarbiauti, o tai reiškia, kad jos privalo Komisijai pateikti visą informaciją apie tyrimo dalyką (šio sprendimo 56 punkte minėto Sprendimo Orkem prieš Komisiją 27 punktas ir 28 punkte minėto Sprendimo Société Générale prieš Komisiją 72 punktas), ši pareiga aktyviai bendradarbiauti negali reikšti tam tikra forma išdėstyti Komisijos jau turimą informaciją.

100

Todėl šios bylos aplinkybėmis reikia patikrinti Komisijos pateikto antrojo paaiškinimo pagrįstumą, susijusį su poreikiu gauti papildomos informacijos.

101

Atsižvelgiant į šio sprendimo 84 ir 85 punktuose nurodytą teismų praktiką darytina išvada, kad Komisijos sprendimas, kuriuo ji prašo pateikti tikslesnę informaciją nei ta, kuri buvo jai anksčiau pateikta, turi būti laikomas pagrįstu tyrimo poreikiu. Iš tiesų siekis gauti visus reikšmingus duomenis, kuriais būtų patvirtintas ar paneigtas konkurencijos taisyklių pažeidimas, gali paskatinti Komisiją prašyti įmonių patiksinti arba detalizuoti tam tikrus su faktinėmis aplinkybėmis susijusius duomenis, kurie jai buvo pateikti anksčiau.

102

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad tam tikri klausimai susiję su duomenimis, kurių nebuvo prašyta nurodyti ankstesniuose prašymuose pateikti informacijos. Tai pasakytina apie 1B, 1C, 1G, 6A, 6B, 7, 8A–8C, 9C ir 11 klausimų grupes.

103

Be to, kalbant apie ginčijamo sprendimo I priede išdėstytus 1A, 1Ei–1Eiii, 1F, 2–5, 9A, 9B ir 10 klausimus, reikia konstatuoti, kad į juos atsakant faktiškai reikia pateikti papildomos informacijos, palyginti su informacija, pateikta pagal ankstesnius prašymus pateikti duomenų, nes tų klausimų tikslumo lygis yra aukštesnis dėl to, kad buvo pakeista jų taikymo sritis arba pridėti papildomi kintamieji.

104

Todėl reikia daryti išvadą, kad aplinkybe, jog ginčijamo sprendimo I priede pateiktu klausimynu siekiama gauti arba naują, arba išsamesnę informaciją, galima pagrįsti prašomos informacijos reikalingumą.

105

Taigi šį kaltinimą reikia atmesti.

106

Ieškovė teigia, kad, kiek tai susiję su klausimais, kurių dalykas iš esmės toks pats kaip ir ankstesnių prašymų pateikti informacijos, papildomas klausimyno tikslumo lygis nėra būtinas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį. Konkrečiai kalbant, ieškovė neigia poreikį pakeisti duomenų pateikimo formą, skaičiavimo kriterijų, naudojamas apibrėžtis ir pridėti naujus kintamuosius.

107

Šio sprendimo 101 punkte pažymėta, kad tyrimo poreikiais galima pateisinti Komisijos įmonėms pateiktą prašymą patiksinti arba detalizuoti tam tikrus su faktinėmis aplinkybėmis susijusius duomenis, kurie jai buvo pateikti anksčiau.

108

Be to, reikia atsižvelgti į didelį nagrinėjamo ūkio sektoriaus techninį pobūdį, nes juo galima pateisinti sprendimą priimti papildomą klausimyną, kuriuo siekiama pataisyti ir patikslinti Komisijos jau turimus duomenis.

109

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas teigia, kad padaryti pradinių klausimų pakeitimai turi būti laikomi būtinais nagrinėjant ginčijamame sprendime nurodytus įtarimus dėl pažeidimo.

110

Ieškovė teigia, kad Komisijos prašoma pateikti papildoma informacija negali būti laikoma būtina, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį. Ieškovė konkrečiai kalba apie 1A, 1B, 5 klausimus, apie 5 klausimo Y punktą ir apie 7 klausimo G ir H punktus.

111

Pirma, kalbant apie palaido CEM I ir klinkerio įtraukimo būtinumą, kiek tai susiję su vidaus pardavimu (1A klausimas) ir vidaus pirkimu (1B klausimas), pakanka pažymėti, kad šie produktai yra cemento rūšys, dėl tos priežasties informacija apie su jais susijusių sandorių kainas savaime atskleidžia ryšį, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 84 punkte nurodytą teismų praktiką, su ginčijamame sprendime nurodytais įtarimais dėl pažeidimo.

112

Antra, dėl 5 klausimo, 5 klausimo Y punkto ir 7 klausimo G bei H punktų atrodo, kad ieškovė neigia prašomos informacijos naudą. Iš esmės tam tikros Komisijai nežinomos aplinkybės sudarant klausimyną panaikina pateiktų duomenų patikimumą.

113

Reikia priminti, kad išankstinio tyrimo stadijos, per kurią priimtas ginčijamas sprendimas, tikslas yra leisti Komisijai surinkti visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Kita vertus, nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkanti ginčo stadija skirta tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 25 punkte minėto Sprendimo AC-Treuhand prieš Komisiją 47 punktą).

114

Kadangi 5 klausimu, 5 klausimo Y punktu ir 7 klausimo G bei H punktais siekiama gauti informacijos, kurią būtų galima teisėtai laikyti įrodančia ryšį su įtarimais padarius pažeidimą, dėl kurių atliekamas tyrimas, kaltinimai dėl pateiktų duomenų nepatikimumo neturi įtakos prašymo pateikti informacijos teisėtumui. Komisija privalo įvertinti, ar remdamasi surinkta informacija gali patvirtinti, kiek tai susiję su ieškove, vieną arba kelis įtarimus dėl pažeidimo, o ieškovė turi galimybę, jei reikia, užginčyti prašomos informacijos įrodomąją galią pateikdama atsakymą į galimą pranešimą apie kaltinimus arba grįsdama ieškinį dėl galutinio sprendimo panaikinimo.

115

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti šį kaltinimą, o dėl tos priežasties – ir visą ieškinio trečiąjį pagrindą, taip pat ieškinio ketvirtąjį pagrindą tiek, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pažeidimu.

116

Ieškinio ketvirtojo pagrindo antroje dalyje ieškovė ginčija, pirma, paties sprendimo dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį ir, antra, tenkančios naštos atsakant į minėtą klausimyną proporcingumą.

117

Ieškovė teigia, kad sprendimo dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį priėmimas neatitinka proporcingumo principo, nes net ir tuo atveju, jei reikėjo surinkti papildomos informacijos, tai galėjo būti padaryta pateikus paprasčiausią prašymą jos pateikti.

118

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika darytina išvada, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto teisėtiems tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C-189/01, Rink. p. I-5689, 81 punktas).

119

Pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalį Komisija turi teisę prašyti pateikti informacijos „paprastu prašymu ar sprendimu“, tačiau šioje nuostatoje nepasakyta, kad sprendimas turi būti priimtas prieš tai pateikus „paprastą prašymą“. Tuo Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnis skiriasi nuo 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3) 11 straipsnio, kurio 5 dalyje buvo numatyta galimybė sprendimu pateikti prašymą dėl informacijos, jei išankstinis prašymas pateikti informacijos būtų neveiksmingas.

120

Priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, reikia pažymėti, kad sprendimas, kurį ji turi priimti pasirinkdama paprastą prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 2 dalį arba sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal to paties reglamento 18 straipsnio 3 dalį, priklauso nuo proporcingumo kontrolės. Tai aiškiai matyti iš šio sprendimo 118 punkte pateiktos paties proporcingumo principo apibrėžties, nes jame pažymėta, kad „kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią“. Taip pat galima pažymėti, kad Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 1 dalimi Komisijai suteiktas pasirinkimas yra analogiškas jos pasirinkimui iš patikrinimo, atliekamo paprastu pavedimu, ir patikrinimo, kurį atlikti nurodoma sprendimu pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį. Šiuo klausimu priimtą sprendimą gali įvertinti Sąjungos teismas, nagrinėdamas, ar laikomasi proporcingumo principo (1980 m. birželio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo National Panasonic prieš Komisiją, 136/79, Rink. p. 2033, 29 punktas ir 2002 m. spalio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roquette Frères, C-94/00, Rink. p. I-9011, 77 punktas; 2007 m. kovo 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T-340/04, Rink. p. II-573, 147 punktas).

121

Atsižvelgiant į teismų praktikoje nusistovėjusį palankų požiūrį į patikrinimo, kurį atlikti nurodoma sprendimu, taikymo proporcingumo kontrolę paaiškėja, kad tokia kontrolė, atsižvelgiant į turimą pasirinkimą iš paprasto prašymo pateikti informacijos ir sprendimo, turi priklausyti nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą paisant bylos ypatumų (šio sprendimo 120 punkte minėtų sprendimų National Panasonic prieš Komisiją 29 punktas; Roquette Frères 77 punktas ir France Télécom prieš Komisiją 147 punktas).

122

Šiuo atveju reikia priminti, kad ginčijamame sprendime atliekamas tyrimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, kuriuos vykdant dalyvauja ne tik ieškovė, bet ir septynios kitos cemento sektoriuje veikiančios įmonės.

123

Sprendimas skiriasi nuo paprasto prašymo pateikti informacijos tuo, kad Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 1 dalies b punktu ir 24 straipsnio 1 dalies d punktu, gali skirti baudą ar periodines baudas, jei pateikta informacija yra neišsami ar pateikta pavėluotai.

124

Todėl atsižvelgiant į informacijos, kurią reikia surinkti ir patikrinti, kiekį, neatrodo, kad Komisija nepagrįstai ar nepamatuotai ėmėsi teisinės priemonės, jai suteikiančios didžiausią garantiją, kad ieškovė laiku pateiks išsamų atsakymą.

125

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija nepažeidė proporcingumo principo, kai priėmė ieškovei skirtą sprendimą dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį.

126

Ieškovė teigia, kad atsakant į klausimyną tenkanti našta neatitinka proporcingumo principo. Ji kritikuoja Komisijos reikalavimą pateikti ketvirčio duomenis už dešimt metų nuo 2001 m. iki 2010 m., taip pat ypač dideles sąnaudas vykdant pareigą iš naujo pateikti tam tikrą informaciją kitokia forma, remiantis pakeistais skaičiavimo kriterijais bei apibrėžtimis ir atsižvelgiant į naujus kintamuosius. Ieškovė taip pat teigia, kad atsakant į naujus klausimyne pateiktus klausimus reikia skirti neproporcingai daug darbo.

127

Kaip pažymėta šio sprendimo 97 punkte, įmonei nustatyta pareiga pateikti informacijos neturi jai tapti tyrimo poreikiams neproporcinga našta.

128

Pirma, reikia pažymėti, kad dėl šio sprendimo 102–104 punktuose nurodytų priežasčių negalima teigti, jog Komisija nesilaikė proporcingumo principo dėl to, kad paprašė ieškovės pateikti informacijos, kuri iš dalies jau anksčiau buvo pateikta Komisijai, nes ginčijamo sprendimo I priede pateiktu klausimynu siekiama gauti arba naujos informacijos, arba išsamesnės informacijos, palyginti su anksčiau pateiktąja.

129

Antra, kalbant apie galimai neproporcingą naštą, kurią lemia klausimyno forma ir papildomas tam tikrų klausimų tikslumo lygis, Bendrasis Teismas pažymi, kad nepaneigiama, jog pateikiant šiuos duomenis reikėjo skirti ypač daug darbo.

130

Vis dėlto negalima teigti, kad ši našta yra neproporcinga atsižvelgiant į tyrimo poreikius, susijusius būtent su įtarimais dėl pažeidimo, kuriuos Komisija ketina patikrinti, ir su šios procedūros aplinkybėmis.

131

Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad ginčijamas sprendimas yra dalis procedūros dėl „prekybos srautų Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ribojimo, įskaitant importo į EEE ribojimą iš EEE nepriklausančių šalių, rinkų pasidalijimą, kainų koordinavimą ir susijusios antikonkurencinės veiklos cemento rinkoje ir susijusių produktų rinkose vykdymą“. Reikia konstatuoti, kad plačia taikymo sritimi ir įtarimų dėl pažeidimo, kuriuos tiria Komisija, sunkumu galima pateisinti poreikį pateikti didelį kiekį informacijos.

132

Antra, reikia atsižvelgti į aplinkybę, apie kurią buvo priminta šio sprendimo 122 punkte, kad ginčijamame sprendime atliekamas tyrimas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, kuriuos vykdant dalyvauja ne tik ieškovė, bet ir septynios kitos cemento sektoriuje veikiančios įmonės. Todėl atsižvelgiant į informacijos, kurią reikia patikrinti, kiekį, neatrodo, kad Komisija pasielgė neproporcingai keldama reikalavimą atsakymus pateikti tokia forma, kad juos būtų galima palyginti.

133

Dėl tų pačių priežasčių neatrodo, kad Komisija būtų pasielgusi neproporcingai paprašydama pateikti ketvirčio duomenis už beveik dešimt metų, jei turi įtarimų, kad pažeidimas buvo daromas ilgą laiką. Be to, reikia priminti, kad Sąjungos teismas pripažino, jog Komisijai reikia prašyti informacijos, susijusios su laikotarpiu, buvusiu prieš pažeidimo laikotarpį, siekiant išsiaiškinti kontekstą, kuriam esant buvo atliekami veiksmai (šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Slovak Telekom prieš Komisiją 51 punktas).

134

Trečia, dėl tų pačių priežasčių argumentas dėl tenkančios neproporcingos naštos pateikiant atsakymus į klausimyne pateiktus papildomus klausimu, turi būti atmestas.

135

Galiausiai, ketvirta, dėl Komisijai pateikto kaltinimo, kad ji nepritarė ieškovės pateiktiems pasiūlymams dėl alternatyvių klausimų, reikia pažymėti, kad nors pagal proporcingumo principą Komisija privalo taikyti mažiausiai suvaržančią priemonę, tokia pareiga taikoma tik tokiu atveju, kai yra galimybė rinktis iš kelių tinkamų priemonių.

136

Reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti pasiūlymai iš tikrųjų buvo panašūs į prašymą iš dalies atleisti nuo pareigos atsakyti į tam tikrus klausimus, nes ji siūlė pateikti informacijos apie trumpesnį, nei prašoma, laiko tarpą arba remiantis kitokiu, nei Komisija pageidauja, skaičiavimo metodu. Atsižvelgdamas į poreikį atlikti tinkamą tyrimą ir, be kita ko, į didelį įmonių, susijusių su šio sprendimo 5 punkte nurodyta procedūra, skaičių, Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad Komisija galėjo pagrįstai neatsižvelgti į ieškovės pasiūlymus.

137

Todėl reikia atmesti visą ieškinio ketvirtąjį pagrindą.

138

Ieškovė teigia, kad kai Komisija nusistato elgesio modelį, ji apsiriboja naudojimąsi jai suteikta diskrecija. Tuo remdamasi ieškovė teigia, kad jei Komisija šiuo atveju pasinaudojo išankstinėmis konsultacijomis su suinteresuotosiomis įmonėmis, laikydamasi geriausios ekonominių duomenų teikimo praktikos vykdant procedūras pagal SESV 101 ir SESV 102 straipsnius ir susijungimo atvejais (toliau – geriausia praktika), ji privalėjo laikytis tos geriausios praktikos. Tačiau taip nėra, nes Komisija neatsižvelgė nei į komentarus, nei į prašymus patikslinti, kuriuos pateikė ieškovė; galiausiai priimtas klausimynas labai skiriasi nuo projekto, nes dėl tam tikrų jame pateiktų klausimų nebuvo iš anksto konsultuotasi.

139

Komisija prašo atmesti šiuos argumentus.

140

Bendrasis Teismas pažymi, kad tuo atveju, kai Komisija nustato orientacinę elgesio taisyklę, kuria daromas išorinis poveikis, ji tikrai negali konkrečiu atveju nuo jos nukrypti nenurodžiusi priežasčių, kurios atitinka vienodo požiūrio principą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C-397/03 P, Rink. p. I-4429, 91 punktą).

141

Vis dėlto taip pat reikia, kad ieškovės nurodyta geriausios praktikos ištrauka galėtų būti laikoma elgesio taisykle. Šiuo atveju reikia priminti, kad geriausios praktikos 3.4.3 punkte pažymėta, jog Komisija rengs konsultacijas tik tuo atveju, jeigu jos „reikalingos ir naudingos“. Kadangi konsultacijos su įmonėmis pateikiamos kaip paprasta galimybė, Komisijos negalima kaltinti nesilaikius geriausios praktikos 3.4.3 punkto dėl to, kad į klausimyną buvo įtraukti klausimai, dėl kurių nebuvo iš anksto konsultuotasi, arba a fortiori dėl to, kad ji neatsižvelgė į visas įmonių, su kuriomis konsultuotasi, pateiktas pastabas.

142

Todėl šio ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

143

Ieškovė teigia, kad Komisija elgėsi nerūpestingai, kai nuolat keitė klausimų rūšis, kriterijus, kurių reikia laikytis, nagrinėjamus produktus ir referencines šalis, susijusias su atskirais jos prašymais suteikti informacijos. Tai yra gero administravimo principo pažeidimas.

144

Komisija neigia pažeidusi gero administravimo principą.

145

Reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1/2003 37 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog šiuo reglamentu „pripažįstamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos“, ir šis reglamentas „turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į šias teises ir principus“. Be to, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Pagrindinių teisių chartija turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys.

146

Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio „Teisė į gerą administravimą“ 1 dalyje nustatyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“.

147

Remiantis su gero administravimo principu susijusia teismų praktika, tais atvejais, kai Sąjungos institucijos turi diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų paisymui per administracines procedūras tenka dar didesnė reikšmė. Viena iš šių garantijų yra kompetentingos institucijos pareiga kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus bylos duomenis (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C-269/90, Rink. p. I-5469, 14 punktas ir šio sprendimo 57 punkte minėto Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. prieš Komisiją 404 punktas).

148

Dėl šio sprendimo 102–104 punktuose nurodytų priežasčių reikia pažymėti, kad klausimynas, kurio dalykas artimas ankstesniems prašymams pateikti informacijos, skiriasi klausimų tikslumo lygiu arba tuo, kad jame yra naujų paklausimų. Be to, reikia pažymėti, kad Komisijos atliekamo tyrimo apimtimi ir nagrinėjamų įmonių skaičiumi bei nagrinėjamu produkto rinkos techniniu pobūdžiu galima pateisinti tai, kad Komisija paeiliui priima kelis prašymus pateikti informacijos, kurie iš dalies sutampa, nepažeisdama gero administravimo principo.

149

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinio pagrindą, todėl ir visą ieškinį, reikia atmesti.

150

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su ginčijamo sprendimo nemotyvavimu arba nepakankamu motyvavimu ir su teisės į gynybą pažeidimu

Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su Komisijos piktnaudžiavimu įgaliojimais ir jų viršijimu, taip pat su įrodinėjimo naštos perkėlimu

Dėl ieškinio trečiojo pagrindo ir dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo pirmos dalies, susijusių su Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio pažeidimu

Dėl prašomos informacijos pobūdžio

Dėl prašomos informacijos reikalingumo

– Dėl teiginio, kad tam tikra prašoma pateikti informacija yra vieša

– Dėl teiginio, kad Komisija turėjo tam tikrą prašomą informaciją iki ginčijamo sprendimo priėmimo

– Dėl kaltinimo, kuriuo neigiamas ginčijamu sprendimu prašomo papildomo tikslumo lygio poreikis

– Dėl kaltinimo, kuriuo ginčijamas prašomos papildomos informacijos poreikis

Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo antros dalies, susijusios su proporcingumo principo pažeidimu

Dėl sprendimo dėl prašymo pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį tariamo neproporcingumo.

Dėl tariamai neproporcingos naštos, tenkančios atsakant į klausimyną

Dėl ieškinio penktojo pagrindo, susijusio su Komisijos padarytu geriausios ekonominių duomenų teikimo praktikos ir gero administravimo principo pažeidimu

Dėl penktojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su Komisijos padarytu geriausios ekonominių duomenų teikimo praktikos pažeidimu

Dėl penktojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su Komisijos padarytu gero administravimo principo pažeidimu

Dėl bylinėjimosi išlaidų