—

H. Petersen ir P. Petersen, atstovaujamų Rechtsanwalt R. Sturm,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir K. Petersen,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Mölls ir W. Roels,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 56 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant H. ir P. Petersen bei Finanzamt Ludwigshafen ginčą dėl pastarosios atsisakymo taikyti atleidimą nuo pajamų mokesčio P. Petersen pajamoms, kurias jis gavo Benine vykdant vystymosi pagalbos projektą, finansuojamą Danijos tarptautinės plėtros agentūros.

3

Pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Pajamų mokesčio įstatymo (Einkommensteuergesetz) (BGBl., 2002, I, p. 4215) 1 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčiu neribotai apmokestinami fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba įprasta gyvenamoji vieta yra Vokietijoje.

4

Šio įstatymo 34c straipsnio 1 ir 5 dalyse nustatyta:

„1.   Jei neribotai apmokestinamų asmenų užsienyje gautos pajamos toje šalyje, kur jos gautos, apmokestinamos mokesčiu, atitinkančiu Vokietijos pajamų mokestį, apskaičiuotas, sumokėtas ir sumažintas atsižvelgiant į atskaitomas sumas užsienio mokestis yra įskaitomas į Vokietijos pajamų mokestį, taikomą toje valstybėje gautoms pajamoms;

<...>

5.   Federalinių žemių aukščiausios mokesčių institucijos arba jų įgaliotos institucijos, federaliniam finansų ministrui sutikus, gali iš dalies sumažinti arba visiškai netaikyti pajamų mokesčio iš užsienio gautoms pajamoms arba nustatyti tam tikrą mokėtiną sumą, jei tai atrodo reikalinga ekonominiais sumetimais arba jei šio straipsnio 1 dalį ypač sudėtinga taikyti.“

5

1983 m. spalio 31 d. Vokietijos federalinė finansų ministerija priėmė paaiškinimus dėl darbuotojų pajamų, gautų dirbant užsienyje, apmokestinimo (BStBl., 1983, I, p. 470, toliau – Finansų ministerijos paaiškinimai), skirtus federalinių žemių aukščiausioms mokesčių institucijoms, kuriuose numatyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamas darbo užmokestis, kurį nacionalinėje teritorijoje įsisteigusiam darbdaviui pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai gauna už kitoje valstybėje vykdomą veiklą, kuriai taikoma ši tvarka.

6

Pagal šių paaiškinimų I antraštinės dalies pirmos pastraipos 4 punktą ši tvarka visų pirma taikoma veiklai, vykdomai dirbant nacionalinėje teritorijoje įsisteigusiems tiekėjams, gamintojams ir paslaugų teikėjams ir susijusiai su Vokietijos valstybine vystymosi pagalba pagal techninį ir finansinį bendradarbiavimą.

7

Finansų ministerijos paaiškinimų II antraštinės dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad veikla turi būti nepertraukiamai vykdoma bent tris mėnesius valstybėse, su kuriomis Vokietijos Federacinė Respublika nėra pasirašiusi sutarties dėl darbo užmokesčio dvigubo apmokestinimo išvengimo.

8

Tačiau pagal Finansų ministerijos paaiškinimų IV antraštinę dalį į neapmokestinamą darbo užmokestį atsižvelgiama nustatant progresinio mokesčio dydį. Pagal šią nuostatą apmokestinamoms pajamoms taikomas mokesčio tarifas, kuris būtų taikomas, jei pajamos, gautos vykdant nesavarankišką neapmokestinamą veiklą, būtų įtrauktos apskaičiuojant mokestį.

9

Finansų ministerijos paaiškinimų VI antraštinės dalies, kurioje įtvirtintos procedūrinės nuostatos, 1 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, jog tam, kad mokestis nebūtų atskaitomas pagal mokesčio prie šaltinio procedūrą, darbdavys arba darbuotojas turi pateikti prašymą vietos, kurioje yra darbdavio padalinys, mokesčių inspekcijai; tokiu atveju išduodama atleidimo nuo mokesčio pažyma. Pagal tą pačią pastraipą nebūtina įrodyti, kad valstybėje, kurioje vykdoma veikla, darbo užmokesčiui taikomas mokestis, atitinkantis Vokietijos pajamų mokestį. Šių paaiškinimų VI antraštinės dalies 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad jei įtikinamai nurodoma, kad įvykdytos šių paaiškinimų I ir II antraštinėse dalyse įtvirtintos sąlygos, atleidimo nuo mokesčio pažyma gali būti išduota ir darbdavys gali pakeisti mokesčio prie šaltinio atskaitą. Remiantis šių paaiškinimų VI antraštinės dalies 2 straipsniu, tuo atveju, kai dar neatsisakyta atskaityti mokestį prie šaltinio, prašymą neatskaityti šio mokesčio darbuotojas turi pateikti savo gyvenamosios vietos mokesčių inspekcijai.

10

1995 m. lapkričio 22 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Danijos Karalystės sutartyje dėl pajamų, turto, palikimo, paveldimo turto ir dovanojamo turto dvigubo apmokestinimo išvengimo ir dėl tarpusavio pagalbos mokesčių klausimais (BGBl., 1996, II, p. 2565) iš esmės nustatyta, kad darbo užmokestis, kurį vienoje iš susitariančių valstybių gyvenantis asmuo gauna dirbdamas pagal darbo sutartį, apmokestinamas toje valstybėje, kur jis gyvena, išskyrus atvejus, kai dirbama kitoje valstybėje. Pastaruoju atveju užmokestis apmokestinamas toje kitoje valstybėje.

11

Vokietijos Federacinė Respublika ir Benino Respublika nėra sudariusios sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

12

Nuo 1991 m. lapkričio mėn. ieškovams pagrindinėje byloje sutuoktiniams H. ir P. Petersen nuosavybės teise priklauso Liudvigshafene (Vokietija) esantis butas, kuriame jie nuo 1992 m. vasario mėn. oficialiai gyvena su savo dukra. Danijos piliečiui P. Petersen nuo 1984 m. nuosavybės teise priklauso Helsingėje (Danija) esantis atostogų namas.

13

P. Petersen pagal darbo sutartį dirbo įmonėje Hoffmann A/S, įsteigtoje Glostrupe (Danija). Nuo 2002 m. sausio 15 d. jis darbo reikalais trejiems metams buvo išsiųstas į Beniną pagal Danijos tarptautinės plėtros agentūros finansuojamą projektą. Ši veikla priskirta prie vystymosi pagalbos projekto. 2003 m. P. Petersen iš šios veiklos gavo 449 200 DKK, t. y. apie 60200 EUR pajamų.

14

2002 m. sausio mėn. P. Petersen darbdavys Helsingės mokesčių inspekcijai pateikė prašymą neapmokestinti pajamų, kurias P. Petersen gaus dirbdamas Benine. Ši inspekcija pranešė, kad nuo 2002 m. sausio 15 d. šios pajamos nebus apmokestinamos.

15

2003 m. sutuoktiniai Petersen Vokietijos mokesčių inspekcijai pateikė prašymą taikyti bendro pajamų apmokestinimo tvarką ir nurodė, kad gyvena Liudvigshafene. Jie tvirtino, kad P. Petersen pajamos, uždirbtos iš veiklos Benine ir gautos iš Danijos darbdavio, neturėtų būti apmokestinamos pajamų mokesčiu Vokietijoje ir kad pagal 1995 m. lapkričio 22 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties 15 straipsnį kompetenciją apmokestinti šias pajamas turi tik Danija.

16

Papildomai sutuoktiniai Petersen paprašė neapmokestinti šių pajamų ir tvirtino, kad, remiantis Finansų ministerijos paaiškinimais, panašiomis aplinkybėmis pajamos, gautos dirbant kitoje valstybėje pagal vystymosi pagalbos projektą, kai darbdavys įsisteigęs nacionalinėje teritorijoje, nebūtų apmokestinamos pajamų mokesčiu.

17

Pranešime dėl apmokestinimo už 2003 m. Finanzamt Ludwigshafen nurodė, kad pajamų mokesčiu apmokestinamos visos P. Petersen pajamos, ir nustatė mokėtiną šio mokesčio sumą – 29 718 eurų.

18

Kadangi skundas, kurį ieškovai pagrindinėje byloje pateikė dėl šio pranešimo dėl apmokestinimo, buvo atmestas, jie pareiškė ieškinį Finanzgericht Rheinland-Pfalz.

19

Šis teismas visų pirma pažymi, kad, atsižvelgiant į jo faktinių aplinkybių ir taikytinų teisės aktų vertinimą, aptariamoms P. Petersen pajamoms iš principo turėtų būti taikomas Vokietijos pajamų mokestis.

20

Finanzgericht Rheinland-Pfalz taip pat tvirtina, kad dėl to, jog P. Petersen negali pasinaudoti Finansų ministerijos paaiškinimuose numatyta mokesčio lengvata, nes jo darbdavys nėra „rezidentas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, ir ieškovo pagrindinėje byloje bei jo darbdavio veikla nepriskiriama prie Vokietijos valstybinės vystymosi pagalbos, jam taikomas didesnis mokestis, negu būtų taikomas darbuotojui rezidentui, dirbančiam panašų darbą pas Vokietijoje įsisteigusį darbdavį.

21

Galiausiai Finanzgericht Rheinland-Pfalz teigia, kad ieškovo pagrindinėje byloje darbdavio veikla patenka į SESV 56 straipsnio taikymo sritį ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės normos gali būti nepateisinamas kitoje valstybėje narėje įsisteigusio darbdavio laisvės teikti paslaugas ribojimas. Esant tokiai situacijai, kokioje yra ieškovas pagrindinėje byloje, dėl darbuotojui taikomų didesnių mokesčių ekonominiu požiūriu veikla tampa mažiau patraukli, palyginti su Vokietijoje gyvenančių darbuotojų, sudariusių panašias darbo sutartis su Vokietijoje įsteigtomis įmonėmis ir dirbančių teikiant vystymosi pagalbą, veikla. Nepalankius mokesčius kitoje valstybėje narėje esantis darbdavys gali kompensuoti tik mokėdamas didesnį darbo užmokestį atskaičius mokesčius, o tai jį paskatintų įdarbinti jo šalyje gyvenančius ir joje apmokestinamus darbuotojus bei paveiktų jo galimybes įdarbinti kvalifikuotus darbuotojus kitoje valstybėje narėje. Tokią pačią kvalifikaciją turintys darbuotojai mėgintų užmegzti darbo santykius tik toje valstybėje, kur gyvena.

22

Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Rheinland-Pfalz nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar teisės nuostata, pagal kurią nacionaliniu mokesčiu apmokestinamo asmens pajamos iš nesavarankiškos veiklos atleidžiamos nuo mokesčio tik tuomet, jei darbdavys įsisteigęs nacionalinėje teritorijoje, tačiau nuo tokio mokesčio neatleidžiama, jei darbdavys yra įsisteigęs kitoje <...> valstybėje narėje, suderinama su EB 49 straipsniu <...>?“

23

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui prireikus gali tekti performuluoti jam pateiktą klausimą (visų pirma žr. 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Haug, C-286/05, Rink. p. I-4121, 17 punktą; 2008 m. kovo 11 d. Sprendimo Jager, C-420/06, Rink. p. I-1315, 46 punktą ir 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Banco Bilbao Vizcaya Argentaria, C-157/10, Rink. p. I-13023, 18 punktą).

24

Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas, siekdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti tinkamą atsakymą, gali atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas nenurodė savo prejudiciniuose klausimuose (visų pirma žr. 2004 m. spalio 12 d. Sprendimo Wolff & Müller, C-60/03, Rink. p. I-9553, 24 punktą; 2005 m. liepos 7 d. SprendimoWeide, C-153/03, Rink. p. I-6017, 25 punktą; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo van Hilten-van der Heijden, C-513/03, Rink. p. I-1957, 26 punktą ir minėto Sprendimo Banco Bilbao Vizcaya Argentaria 19 punktą).

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar SESV 56 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos valstybės narės nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias šioje valstybėje narėje gyvenančio ir neribotai apmokestinamo mokesčių mokėtojo, dirbančio pagal darbo sutartį, gautos pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jei darbdavys įsisteigęs toje pačioje valstybėje narėje, bet nuo pajamų mokesčio neatleidžiama, jei darbdavys įsisteigęs kitoje valstybėje narėje.

26

Tačiau Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija mano, kad pagrindinė byla turėtų būti nagrinėjama ne pagal SESV 56 straipsnį. Komisija tvirtina, kad nacionalinės teisės nuostata, kuria ribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusiam darbdaviui dirbančių mokesčių mokėtojų galimybė pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, turėtų būti nagrinėjama laisvo darbuotojų judėjimo požiūriu. Anot Vokietijos vyriausybės, laisvas darbuotojų judėjimas taip pat nėra svarbus, nes ieškovas pagrindinėje byloje aptariamą veiklą vykdė trečiojoje šalyje.

27

Todėl pirmiausia reikia nustatyti, ar ir, jei taip, kiek nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, gali turėti įtakos naudojantis laisve teikti paslaugas ir laisvu darbuotojų judėjimu.

28

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad, siekiant nustatyti, ar nacionalinės teisės norma patenka į ESV sutartimi užtikrinamos vienos arba kitos pagrindinės laisvės sritį, reikia atsižvelgti į nagrinėjamos teisės normos dalyką (žr. 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo Dijkman ir Dijkman-Lavaleije, C-233/09, Rink. p. I-6649, 26 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

29

Pagrindinėje byloje nacionalinės teisės aktais, esant tam tikroms sąlygoms, suteikiama mokesčio lengvata, susijusi su darbo užmokesčiu, kurį darbuotojas gauna iš savo darbdavio. Finansų ministerijos paaiškinimų įvade nurodyta, kad pajamų mokesčiu neapmokestinamas darbo užmokestis, kurį nacionalinėje teritorijoje įsisteigusiam darbdaviui pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai gauna už kitoje valstybėje vykdomą veiklą, kuriai taikoma šiuose paaiškinimuose įtvirtinta tvarka.

30

Pirma, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką „darbuotoju“ turi būti laikomas bet kuris asmuo, kuris užsiima realia ir faktine veikla, išskyrus tokią mažareikšmę veiklą, kuri išties mažai pelninga ir pagalbinė. Pagal Teisingumo Teismo praktiką darbo santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą (visų pirma žr. 1986 m. liepos 3 d. Sprendimo Lawrie-Blum, 66/85, Rink. p. 2121, 17 punktą; 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Collins, C-138/02, Rink. p. I-2703, 26 punktą ir 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Trojani, C-456/02, Rink. p. I-7573, 15 punktą).

31

Antra, reikia priminti, kad SESV 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal Sutartis paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurios nereglamentuojamos nuostatomis dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės. Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas susijusios su savarankiškai dirbančiais paslaugų teikėjais (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SETTG, C-398/95, Rink. p. I-3091, 7 punktą).

32

Iš to matyti, kad teisės aktai, susiję su darbuotojo, kuris darbdavio naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą ir gauna už tai atlyginimą, taigi yra susijęs darbo santykiais, kuriems būdinga subordinacija ir atlyginimo mokėjimas už atliktą darbą, apmokestinimu, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patenka į Sutarties nuostatų dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikymo sritį.

33

Darant prielaidą, kad tokiais teisės aktais ribojama kitoje valstybėje narėje įsisteigusių darbdavių laisvė teikti paslaugas, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ar ieškovai pagrindinėje byloje, ir tie ribojimai pasireiškia palankesniu požiūriu į nacionalinėje teritorijoje įsisteigusius darbdavius, palyginti su kitoje valstybėje narėje įsisteigusiais darbdaviais, kiek tai susiję su kvalifikuotų darbuotojų, kuriuos, vykdant vystymosi pagalbos projektus, galima komandiruoti į kitą šalį, įdarbinimu, toks ribojimas būtų galimos darbuotojų judėjimo laisvės kliūties neišvengiama pasekmė, todėl juo negalima grįsti bylos nagrinėjimo pagal SESV 56 straipsnį.

34

Primintina, kad visi Europos Sąjungos piliečiai, nepaisant jų gyvenamosios vietos ir pilietybės, kurie naudojosi laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdė profesinę veiklą kitoje nei jų gyvenamosios vietos valstybėje narėje, patenka į SESV 45 straipsnio taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo de Groot, C-385/00, Rink. p. I-11819, 76 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

35

Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad visomis Sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų judėjimu, siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams sąlygas visoje jos teritorijoje vykdyti bet kokią profesinę veiklą ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, kai jie siekia vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Singh, C-370/90, Rink. p. I-4265, 16 punktas; 1999 m. sausio 26 d. Sprendimo Terhoeve, C-18/95, Rink. p. I-345, 37 punktas ir minėto Sprendimo de Groot 77 punktas).

36

Net jeigu nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo, remiantis jų formuluote, yra skirtos visų pirma užtikrinti naudojimąsi priimančiojoje valstybėje tomis pačiomis kaip ir tos valstybės piliečių teisėmis, jomis taip pat draudžiama kilmės valstybei riboti savo piliečių teisę laisvai įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Terhoeve 27–29 punktus ir minėto Sprendimo de Groot 79 punktą).

37

Analogiškai pagal nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo valstybei narei, kurioje gyvena mokesčių mokėtojas, Sąjungos pilietis, taip pat draudžiama riboti teisę laisvai įsidarbinti ir dirbti kitoje valstybėje narėje, net jei tas gyventojas turi šios kitos valstybės narės pilietybę.

38

Tačiau Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nereikėtų remtis SESV 45 straipsniu, nes ieškovas pagrindinėje byloje aptariamą veiklą vykdė trečiojoje šalyje ir dviejų aptariamų valstybių teritorijos nėra pakankamai susijusios. Pagal Sąjungos teisę darbuotojas, dirbantis teikiant tikslinę vystymosi pagalbą tik trečiojoje šalyje, neturėtų būti laikomas tuo pačiu metu ar iš principo vykdančiu pasienio veiklą Sąjungoje.

39

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pažymėti, jog tuo atveju, kai byla susijusi su valstybės narės piliečiu, pagal darbo sutartį dirbančiu kitoje valstybėje narėje įsteigtoje bendrovėje, tokiai bylai iš principo taikomos Sąjungos teisės nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Prodest, 237/83, Rink. p. 3153, 5 punktą).

40

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Sąjungos teisės nuostatos dėl laisvo darbuotojų judėjimo taikomos vertinant bet kokius teisinius santykius, jei šie santykiai, atsižvelgiant į vietą, kur jie sukurti, arba į vietą, kur pasireiškė jų pasekmės, gali būti laikomi susiklosčiusiais Sąjungos teritorijoje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Prodest 6 punktą).

41

Sąjungos teisės nuostatos gali būti taikomos profesinei veiklai už Sąjungos teritorijos ribų, jei darbo santykiai yra pakankamai glaudžiai susiję su šia teritorija (šiuo klausimu visų pirma žr. minėto Sprendimo Prodest 6 punktą; 1989 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Lopes da Veiga, 9/88, Rink. p. 2989, 15 punktą ir 1994 m. birželio 29 d. Sprendimo Aldewereld, C-60/93, Rink. p. I-2991, 14 punktą). Šį principą reikia suvokti kaip apimantį ir tuos atvejus, kai darbo santykiai yra pakankamai susiję su valstybės narės teise ir dėl šios priežasties su atitinkamomis Sąjungos teisės normomis (1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo Boukhalfa, C-214/94, Rink. p. I-2253, 15 punktą).

42

Tokiu atveju, kaip nagrinėjamuoju pagrindinėje byloje, šis ryšys matyti iš aplinkybės, kad Sąjungos pilietis, gyvenantis valstybėje narėje, buvo įdarbintas kitoje valstybėje narėje įsteigtoje įmonėje, kurios naudai vykdo veiklą. Be to, kaip teigia ieškovas pagrindinėje byloje ir turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, darbo sutartis su jo darbdave, Danijoje esančia įmone, sudaryta pagal Danijos teisę. Taip pat, kaip nurodo Vokietijos vyriausybė ir turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, P. Petersen socialinės apsaugos draudimu yra apdraustas Danijoje, o banko sąskaita, į kurią mokamas darbo užmokestis, taip pat yra šioje valstybėje narėje.

43

Aplinkybė, kad ieškovas pagrindinėje byloje vykdė veiklą teikiant tikslinę vystymosi pagalbą tik trečiojoje šalyje, nepaneigia šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytų sąsajų su Sąjungos teise, kurių pakanka, kad ieškovas pagrindinėje byloje, esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, galėtų remtis SESV 45 straipsniu.

44

Galimybė mokesčių mokėtojui rezidentui pasinaudoti atleidimu nuo pajamų mokesčio, numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose, yra mokesčio lengvata.

45

Ši lengvata suteikiama tik tada, kai Vokietijoje gyvenantis mokesčių mokėtojas dirba toje pačioje valstybėje narėje įsisteigusiam darbdaviui, ir nesuteikiama, kai toks mokesčių mokėtojas dirba kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam darbdaviui.

46

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės nuostatose įtvirtintas nevienodas požiūris į darbuotojų pajamas, atsižvelgiant į valstybę narę, kurioje įsisteigęs jų darbdavys, šios nuostatos gali atgrasyti minėtus darbuotojus priimti darbo pasiūlymą iš kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, įsisteigusio darbdavio ir yra laisvo darbuotojų judėjimo ribojimas, iš principo draudžiamas SESV 45 straipsniu.

47

Priemonė, sudaranti laisvo darbuotojų judėjimo kliūčių, leistina tik tuo atveju, jeigu ja siekiama Sutartį atitinkančio teisėto tikslo ir ji grindžiama privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais. Tačiau net tokiu atveju reikia, kad šios priemonės taikymas būtų tinkamas tam tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (žr. 2010 m. kovo 16 d. Sprendimo Olympique Lyonnais, C-325/08, Rink. p. I-2177, 38 punktą ir 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Radziejewski, C-461/11, 33 punktą).

48

Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos visų pirma gali būti pateisinamos būtinybe užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą.

49

Anot šios vyriausybės, kai veikla vykdoma kitoje valstybėje narėje buveinę turinčio subjekto naudai, Vokietijos mokesčių inspekcijai sudėtinga patikrinti, ar įvykdytos galimo atleidimo nuo mokesčio sąlygos, nes ji negali tiesiogiai susisiekti su valstybės institucijomis, atsakingomis už vystymosi pagalbą, skirtingai nei su įstaigomis, kurių buveinė yra Vokietijoje ir kurių veikla susijusi su Vokietijos valstybine vystymosi pagalba. Be to, antrinės teisės nuostatomis dėl administracinės pagalbos mokesčių klausimais galima remtis tik tais atvejais, kai kontrolę reikia atlikti trečiosiose šalyse.

50

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad būtinybė užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, kuriuo galima pateisinti naudojimosi Sutartimi užtikrinamomis judėjimo laisvėmis ribojimą (visų pirma žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo A, C-101/05, Rink. p. I-11531, 55 punktą ir 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo SIAT, C-318/10, 36 punktą).

51

Tačiau valstybė narė, siekdama pateisinti atsisakymą taikyti mokesčių lengvatą, negali remtis negalėjimu prašyti kitos valstybės narės bendradarbiauti tiriant arba renkant informaciją. Iš tiesų atitinkamoms mokesčių institucijoms niekas netrukdo reikalauti iš mokesčių mokėtojo pateikti įrodymų, kurie, jų nuomone, reikalingi atitinkamoms rinkliavoms bei mokesčiams teisingai nustatyti, ir prireikus atsisakyti taikyti prašomą atleidimą nuo mokesčio, jei tokių įrodymų nepateikta (žr. 2007 m. spalio 11 d. Sprendimo ELISA, C-451/05, Rink. p. I-8251, 95 punktą).

52

Negalima a priori paneigti galimybės, kad mokesčių mokėtojas galės pateikti tinkamus patvirtinamuosius dokumentus, leidžiančius apmokestinančios valstybės narės mokesčių institucijoms aiškiai ir tiksliai patikrinti, kad atitinka naudojimosi mokesčių lengvata, kurios prašo, reikalavimus (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Baxter ir kt., C-254/97, Rink. p. I-4809, 20 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Laboratoires Fournier, C-39/04, Rink. p. I-2057, 25 punktą; minėto Sprendimo ELISA 96 punktą ir minėto Sprendimo A 59 punktą).

53

Pagrindinėje byloje iš Finansų ministerijos paaiškinimų, konkrečiai kalbant, iš jų VI antraštinės dalies, kurioje įtvirtintos procedūrinės taisyklės, matyti, kad norėdamas pasinaudoti pagrindinėje byloje nagrinėjama mokesčio lengvata mokesčių mokėtojas turi pateikti kompetentingai mokesčių inspekcijai reikiamus dokumentus, patvirtinančius, kad įvykdytos atleidimo nuo mokesčio taikymo sąlygos. Darbuotojas turi įrodyti, kad darbdavys įsisteigęs Vokietijoje, kad darbdavio veikla susijusi su vystymosi pagalba ir kad su darbuotoju sudaryta darbo sutartis dėl nepertraukiamos bent tris mėnesius trunkančios veiklos valstybėje, su kuria Vokietijos Federacinė Respublika nėra pasirašiusi sutarties dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo.

54

Priešingai, nei teigia Vokietijos vyriausybė, pagal nacionalinės teisės normas neatrodo, kad būtina tikrinti informaciją kreipiantis į vystymosi pagalbą administruojančias institucijas, nesvarbu, ar Vokietijos, ar kitos valstybės narės, ir kad toks patikrinimas keltų sunkumų Vokietijos mokesčių institucijoms.

55

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kai pagal valstybės narės teisės aktus mokesčio lengvatos suteikimas priklauso nuo to, ar įvykdytos sąlygos, kurių laikymąsi galima patikrinti tik gavus informacijos iš trečiosios valstybės kompetentingų institucijų, iš esmės yra teisėta, jog ši valstybė narė atsisako suteikti tokią lengvatą, ypač jeigu dėl to, kad ši trečioji valstybė neturi sutartinės pareigos pateikti informaciją, neįmanoma tos informacijos iš jos gauti (minėto Sprendimo A 63 punktas ir 2009 m. sausio 27 d. Sprendimo Persche, C-318/07, Rink. p. I-359, 70 punktas). Valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimas, įtvirtintas 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyvoje 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL L 336, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 63) ir 2011 m. vasario 15 d. Tarybos direktyvoje 2011/16/ES dėl administracinio bendradarbiavimo apmokestinimo srityje ir panaikinančioje Direktyvą 77/799/EEB (OL L 64, p. 1), nevykdomas tarp valstybių narių kompetentingų institucijų ir trečiosios valstybės kompetentingų institucijų, jei ši trečioji valstybė neprisiėmė jokių tarpusavio pagalbos įsipareigojimų (2012 m. liepos 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo A, C-48/11, 35 punktas).

56

Tačiau iš Finansų ministerijos paaiškinimų matyti, kad nebūtina įrodyti, jog trečiojoje valstybėje vykdomai veiklai taikomas mokestis, atitinkantis Vokietijos pajamų mokestį.

57

Todėl neatrodo, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės normas mokesčio lengvatos suteikimas priklauso nuo to, ar įvykdytos sąlygos, kurių laikymąsi galima patikrinti tik gavus informacijos iš trečiosios valstybės kompetentingų institucijų.

58

Iš to matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo ribojimo negalima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą.

59

Antra, Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis siekiama vystymosi politikos tikslų, suteikiant vystymosi pagalbos organizacijoms galimybę skirti mažiau lėšų darbo užmokesčiams. Anot šios vyriausybės, valstybėms narėms reikia leisti nevaržomai skatinti veiklą, priskiriamą valstybių narių valstybiniam bendradarbiavimui vystymosi klausimais, suteikiant mokesčių lengvatas ir pačioms nustatant prioritetus. Pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose įtvirtintas mokesčių skirtumas būtinas šiems tikslams pasiekti ir Vokietijos Federacinė Respublika neturėtų pakankamai lėšų laikytis įsipareigojimų, jei turėtų taip pat skatinti kitose valstybėse narėse įsteigtų organizacijų veiklą.

60

Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kad Teisingumo Teismui pateiktame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė tik sąlygą, susijusią su įmonės padaliniu nacionalinėje teritorijoje.

61

Tačiau argumentais, susijusiais su Vokietijos plėtros politikos tikslų siekimu, Vokietijos vyriausybė nepaaiškino priežasčių, dėl kurių tik Vokietijos teritorijoje įsteigtos įmonės gali būti traktuojamos kaip gebančios vykdyti veiklą, kuria tų tikslų siekiama.

62

Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias šioje valstybėje narėje gyvenančio ir neribotai apmokestinamo mokesčių mokėtojo, dirbančio pagal darbo sutartį, gautos pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jei darbdavys įsisteigęs toje pačioje valstybėje narėje, bet nuo pajamų mokesčio neatleidžiama, jei darbdavys įsisteigęs kitoje valstybėje narėje.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

SESV 45 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiamos valstybės narės nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias šioje valstybėje narėje gyvenančio ir neribotai apmokestinamo mokesčių mokėtojo, dirbančio pagal darbo sutartį, gautos pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jei darbdavys įsisteigęs toje pačioje valstybėje narėje, bet nuo pajamų mokesčio neatleidžiama, jei darbdavys įsisteigęs kitoje valstybėje narėje.