—

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kalniņš,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Kalniņš ir I. Rogalski,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 49 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp SIA Garkalns (toliau – Garkalns), kurios buveinė Latvijoje, ir Rīgas dome (Rygos taryba), atstovaujančios Rīgas pilsētas pašvaldības (Rygos miesto savivaldybė, toliau – savivaldybė), dėl pastarosios atsisakymo išduoti Garkalns leidimą atidaryti azartinių lošimų saloną prekybos centro patalpose, Rygoje.

3

Azartinių lošimų ir loterijų įstatymo (azartspēļu un izložu likums, toliau – Azartinių lošimų įstatymas) 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atidaryti kazino, lošimų saloną arba bingo saloną galima tik turint specialų leidimą. Leidimas išduodamas kapitalo bendrovėms, turinčioms bendrą leidimą organizuoti automatų lošimus, ruletę, kortų ir kauliukų lošimus arba bingo.

4

Pagal Azartinių lošimų įstatymo 26 straipsnio 2 dalį azartinių lošimų organizatorius, norintis gauti specialų leidimą atidaryti kazino, lošimų saloną arba bingo saloną, Loterijų ir azartinių lošimų inspekcijai (Izložu un azartspēļu uzraudzības inspekcija) pateikia prašymą, prie kurio prideda atitinkamus dokumentus, įskaitant kompetentingos savivaldybės išduotą leidimą atidaryti tokią įstaigą ir organizuoti joje aptariamus azartinius lošimus.

5

Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalį azartinius lošimus draudžiama organizuoti:

6

Minėto įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu azartinius lošimus numatyta surengti vietoje, kuriai netaikomi šio įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje numatyti apribojimai, savivaldybės taryba kiekvieną kartą spręsdama, ar leisti organizuoti azartinius lošimus, įvertina, ar azartinių lošimų organizavimas konkrečioje vietoje „iš esmės nepažeidžia valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų“.

7

Garkalns savivaldybei pateikė prašymą išduoti leidimą atidaryti azartinių lošimų saloną Rygos mieste esančio prekybos centro patalpose. 2006 m. spalio 12 d. nutarimu Rīgas dome atsisakė jai išduoti šį leidimą, motyvuodama tuo, kad toks atidarymas iš esmės pažeistų savivaldybės gyventojų interesus.

8

Garkalns pateikė skundą Administratīvā rajona tiesa (Apylinkės administracinis teismas). 2008 m. spalio 29 d. sprendimu šis teismas skundą atmetė.

9

2010 m. balandžio 13 d. sprendimu taip pat buvo atmestas dėl minėto teismo sprendimo Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) pateiktas apeliacinis skundas.

10

Pastarasis teismas nusprendė, kad azartinių lošimų organizavimas pasirinktoje vietoje iš esmės pažeistų ne tik aptariamojo, bet ir kitų teritorijos administracinių vienetų gyventojų interesus, nes gausiai lankomas prekybos centras yra netoli magistralinės gatvės. Taigi, lošimų salonas, kurį norima atidaryti, būtų prie pat gyvenamųjų namų rajono ir maždaug už 500 m. nuo vidurinės mokyklos. Šio teismo teigimu, atsisakydama išduoti leidimą savivaldybė stengėsi išvengti situacijos, kai pirmenybė teikiama azartiniams lošimams, o ne kitoms laisvalaikio leidimo formoms.

11

Garkalns dėl Apygardos administracinio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Ji tvirtina, be kita ko, kad Apygardos administracinis teismas blogai išaiškino Azartinių lošimų įstatymo 42 straipsnio 3 dalį.

12

Grįsdama savo kasacinį skundą Garkalns, remdamasi 2010 m. birželio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimu Sporting Exchange (C-203/08, Rink. p. I-4695, 50 ir 51 punktai), nurodė, be kita ko, kad, nors valstybė narė gali nustatyti reikiamą apsaugos lygį azartinių lošimų srityje, tačiau diskrecija, kurią ji turi, neturi pažeisti laisvės teikti paslaugas. Todėl azartinių lošimų leidimo suteikimo tvarka turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais.

13

Rīgas dome prašo atmesti kasacinį skundą ir pastebi, kad ginčijamas nutarimas atitinka savivaldybės praktiką neišduoti leidimų siekiant sumažinti azartinių lošimų organizavimo vietų skaičių Rygoje.

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad neaiškus Azartinių lošimų įstatymo 42 straipsnio 3 dalies tekstas gali pažeisti vienodo požiūrio principą ir iš jo išplaukiančią skaidrumo pareigą, tačiau jam kyla klausimas, ar tokia teisės norma nėra būtina tam, kad vietos valdžios institucijos turėtų galimybę lanksčiau taikyti azartinių lošimų organizavimo tvarką ir planuoti savivaldybės teritorijos ir socialinę plėtrą, o tai būtų neįmanoma, jei įstatyme būtų numatyti griežtesni kriterijai.

15

Tokiomis aplinkybėmis Augstākās tiesas Senāts nusprendė sustabdyti bylą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:

„Ar EB 49 straipsnį ir su juo susijusią skaidrumo pareigą reikia aiškinti taip: tokia iš anksto viešai paskelbtame įstatyme įtvirtinta neapibrėžta teisės sąvoka kaip „esminis valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimas“, kuri, vadovaujantis aiškinimo gairėmis, turi būti sukonkretinama kiekvienu individualaus taikymo atveju, bet kartu sudaro sąlygas tam tikram lankstumui vertinant laisvės pažeidimą, yra suderinama su leistinu laisvės teikti paslaugas apribojimu?“

16

Latvijos vyriausybė ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą motyvuodama tuo, kad visos pagrindinės bylos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare. Šios vyriausybės teigimu, kadangi nėra užsienio elemento, pateiktas klausimas yra hipotetinis ir visiškai nesusijęs su Sąjungos teise.

17

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už būsimo sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti tiek reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C-169/07, Rink. p. I-1721, 24 punktas).

18

Iš to išplaukia, kad klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti prejudicinį sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto klausimo tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nenurodytos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, reikalingi naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink. p. I-4629, 36 punktą).

19

Tačiau šios bylos atveju taip nėra. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pakankamai išsamiai aprašytos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija leidžia suprasti pateikto klausimo reikšmę.

20

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Garkalns yra Latvijoje įkurta Latvijos įmonė ir kad visos pagrindinės bylos aplinkybės susijusios tik su šia viena valstybe nare. Vis dėlto, kaip matyti iš teismo praktikos, Teisingumo Teismo atsakymas gali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui net tokiomis aplinkybėmis, ypač jeigu pagal savo nacionalinę teisę jis turi užtikrinti tokias pačias nacionalinio subjekto teises, kurios pagal Sąjungos teisę kiltų kitos valstybės narės subjektui susiklosčius tai pačiai situacijai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez 39 punktą ir 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Duomo Gpa ir kt., C-357/10–C-359/10, 28 punktą).

21

Be to, nors nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios Latvijos piliečiams ir kitų valstybių narių piliečiams taikomos vienodai, paprastai gali patekti į nuostatų, susijusių su Sutartyje dėl ESV garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, taikymo sritį tik jeigu jos taikytinos situacijoms, susijusioms su valstybių narių tarpusavio prekyba, negalima visiškai atmesti galimybės, kad kitose valstybėse narėse nei Latvijos Respublika įsisteigę organizatoriai buvo ar yra suinteresuoti atidaryti azartinių lošimų salonus Latvijos teritorijoje (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

22

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.

23

Latvijos vyriausybė abejoja dėl prejudiciniuose klausimuose pateiktos nuorodos į EB 49 straipsnį tinkamumo ir teigia, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taikytinas tik EB 43 straipsnis.

24

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, veikla, kai vartotojams leidžiama už atlygį dalyvauti piniginiuose lošimuose, yra EB 49 straipsnyje numatytas paslaugų teikimas (2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Stoß ir kt., C-316/07, C-358/07, C-359/07, C-360/07, C-409/07 ir C-410/07, Rink. p. I-8069, 56 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

25

Taigi paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali patekti į EB 49 straipsnio taikymo sritį, nebent būtų taikomas EB 43 straipsnis.

26

Kalbant apie laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės principų atitinkamų taikymo sričių atskyrimą, reikia nustatyti, ar ūkio subjektas įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje teikia nagrinėjamą paslaugą (šiuo klausimu žr. 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C-55/94, Rink. p. I-4165, 22 punktą). Jeigu jis įsisteigęs valstybėje narėje, kurioje teikia šią paslaugą, patenka į įsisteigimo laisvės, kaip ji apibrėžta EB 43 straipsnyje, taikymo sritį. Jei, atvirkščiai, ūkio subjektas nėra įsisteigęs paskirties valstybėje narėje, jis yra tarpvalstybinis paslaugų teikėjas, kuriam taikomas EB 49 straipsnyje numatytas laisvės teikti paslaugas principas (žr. minėto Sprendimo Duomo Gpa ir kt. 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

27

Šiomis aplinkybėmis įsisteigimo sąvoka reiškia, kad ūkio subjektas teikia paslaugas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje. „Paslaugų teikimas“, kaip jis suprantamas pagal EB 49 straipsnį, atvirkščiai, yra bet koks teikimas, kuris nėra vykdomas nuolat ir nepertraukiamai iš verslo vietos paskirties valstybėje narėje (žr. minėto Sprendimo Duomo Gpa ir kt. 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28

Iš teismo praktikos taip pat matyti, kad EB sutartyje nėra nė vienos nuostatos, leidžiančios abstrakčiai nustatyti trukmės ar dažnumo ribą, nuo kurios tam tikros paslaugos ar tam tikros rūšies paslaugų tiekimas kitoje valstybėje narėje nebegali būti laikomas paslaugų teikimu, dėl to „paslaugos“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Sutartį, gali apimti įvairiausias paslaugas, įskaitant tas, kurios teikiamos pakankamai ilgą laiką ar net kelerius metus (žr. minėto Sprendimo Duomo Gpa ir kt. 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

29

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nuostata, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš esmės gali patekti ir į EB 43 straipsnio, ir į EB 49 straipsnio taikymo sritį.

30

Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai procedūrai, grindžiamai aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, bet koks nagrinėjamų faktinių aplinkybių vertinimas priskiriamas nacionalinio teismo kompetencijai (minėto Sprendimo Stoß ir kt. 62 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

31

Taigi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju taikomas EB 43, ar 49 straipsnis.

32

Atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime nurodė EB 49 straipsnį, tą klausimą reikia išnagrinėti atsižvelgiant į šį straipsnį.

33

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 49 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis vietos valdžios institucijoms suteikiama didelė diskrecija, nes joms leidžiama atsisakyti suteikti leidimą atidaryti kazino, lošimų arba bingo saloną nurodant „esminį valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimą“.

34

Visų pirma reikia priminti, kad nacionalinės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis draudžiama vykdyti veiklą azartinių lošimų sektoriuje neturint išankstinio administracijos leidimo, yra EB 49 straipsniu užtikrinamos laisvės teikti paslaugas apribojimas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Placanica ir kt., C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-1891, 42 punktą).

35

Nagrinėjamu atveju vis dėlto reikia įvertinti, ar toks apribojimas gali būti leidžiamas remiantis EB 45 ir 46 straipsniuose, taikomuose šiai sričiai pagal EB 55 straipsnį, aiškiai numatytomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, arba, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International, C-42/07, Rink. p. I-7633, 55 punktą ir 2010 m. spalio 28 d. Nutarties Bejan, C-102/10, 44 punktą).

36

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, kad azartinių lošimų reglamentavimas – tai viena iš sričių, kur valstybėse narėse yra didelių moralinio, religinio ir kultūrinio pobūdžio skirtumų. Kadangi šiuo klausimu nėra suderintų nuostatų, kiekviena valstybė narė, remdamasi savo vertybėmis, turi šiose srityse įvertinti, kokiais reikalavimais reikia apsaugoti atitinkamus interesus (minėto Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

37

Tačiau apribojimai, kuriuos nustato valstybės narės, turi atitikti Teisingumo Teismo praktikoje nustatytus jų proporcingumo reikalavimus ir turi būti nediskriminaciniai. Taigi nacionalinės teisės aktai yra tinkami garantuoti nurodyto tikslo įgyvendinimą tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama nurodyto tikslo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International 59–61 punktus ir jame nurodytą teismo praktiką).

38

Kaip ne kartą pažymėjo Teisingumo Teismas, šioje konkrečioje srityje nacionalinės valdžios institucijos turi pakankamą diskreciją, kad nustatytų vartotojų ir socialinės santvarkos apsaugos reikalavimus, ir, jei jo praktikoje nustatyti reikalavimai įvykdomi, kiekviena valstybė narė turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į siekiamus teisėtus tikslus, būtina visiškai ar iš dalies uždrausti su lošimais ir lažybomis susijusią veiklą, ar ją tik apriboti, ir šiuo tikslu numatyti daugiau ar mažiau griežtą kontrolės tvarką (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Stoß ir kt. 76 punktą ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Carmen Media Group, C-46/08, Rink. p. I-8149, 46 punktą).

39

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką azartinių lošimų veiklos apribojimus galima pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip antai vartotojų apsauga, sukčiavimo ir piliečių skatinimo pernelyg išlaidauti lošiant prevencija (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Carmen Media Group 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40

Šiuo atveju neginčijama, kad nagrinėjamomis nacionalinės teisės normomis siekiamas tikslas, būtent apsaugoti kaimynystėje gyvenančių gyventojų ir potencialių vartotojų interesus nuo rizikos, susijusios su azartiniais lošimais, yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas, galintis pateisinti aptariamą laisvės teikti paslaugas apribojimą.

41

Šiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar nacionalinės teisės normomis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, nustatytas laisvės teikti paslaugas apribojimas gali užtikrinti vartotojų apsaugos nuo rizikos, susijusios su azartiniais lošimais, tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

42

Be to, tam, kad būtų laikomasi vienodo požiūrio principo ir iš jo kylančios skaidrumo pareigos, leidimų organizuoti azartinius lošimus išdavimo tvarka turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija siekiant, kad ja nebūtų piktnaudžiaujama (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Sporting Exchange 50 punktą).

43

Kad būtų galima kontroliuoti leidimų išdavimo procedūrų nešališkumą, būtina, jog kompetentingos valdžios institucijos kiekvieną savo sprendimą pagrįstų visuomenei suprantamais motyvais ir aiškiai nurodytų priežastis, dėl kurių tam tikru atveju buvo atsisakyta suteikti leidimą.

44

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nacionaliniai teismai, atsižvelgdami visų pirma į konkrečias atitinkamos ribojamosios teisės nuostatos taikymo sąlygas, turi įsitikinti, jog ja iš tiesų siekiama sumažinti galimybes lošti ir veiklą šioje srityje riboti nuosekliai ir sistemingai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Carmen Media Group 65 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

45

Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, sudarydamos galimybę atsisakyti išduoti leidimą atidaryti azartinių lošimų saloną remiantis esminiu valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimu, aptariamos nacionalinės teisės normos suteikia administracinėms valdžios institucijoms didelę diskreciją vertinti, be kita ko, jomis saugotinų interesų pobūdį.

46

Tokia diskrecija, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, galėtų būti pateisinama, jei pačiomis nacionalinės teisės normomis būtų iš tiesų siekiama sumažinti galimybes lošti ir veiklą šioje srityje riboti nuosekliai ir sistemingai arba užtikrinti kaimynystėje gyvenančių gyventojų ramybę, arba apskritai viešąją tvarką, pripažįstant šiuo tikslu vietos valdžios institucijoms tam tikrą lankstumą taikant su azartinių lošimų organizavimu susijusią tvarką.

47

Taigi, vertindamas nagrinėjamo teisės akto proporcingumą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti būtent, ar valstybė griežtai kontroliuoja su azartiniais lošimais susijusią veiklą, ar vietos valdžios institucijų atsisakymu išduoti leidimą atidaryti naujas tokio tipo įstaigas iš tikrųjų siekiama nurodyto vartotojų apsaugos tikslo ir ar kriterijus, susijęs su „esminiu valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimu“, taikomas nediskriminuojant.

48

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: EB 49 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis vietos valdžios institucijoms suteikiama didelė diskrecija, nes joms leidžiama atsisakyti išduoti leidimą atidaryti kazino, lošimų ar bingo saloną remiantis „esminiu valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimu“, jeigu šiomis teisės normomis iš tiesų siekiama sumažinti galimybes lošti ir veiklą šioje srityje riboti nuosekliai ir sistemingai arba užtikrinti viešąją tvarką ir jeigu kompetentingų valdžios institucijų diskrecija įgyvendinama skaidriai ir dėl to galima leidimų išdavimo procedūrų nešališkumo kontrolė, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

EB 49 straipsnis aiškintinas taip, kad juo nedraudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriomis vietos valdžios institucijoms suteikiama didelė diskrecija, nes joms leidžiama atsisakyti išduoti leidimą atidaryti kazino, lošimų ar bingo saloną remiantis „esminiu valstybės ir atitinkamo teritorijos administracinio vieneto gyventojų interesų pažeidimu“, jeigu šiomis teisės normomis iš tiesų siekiama sumažinti galimybes lošti ir veiklą šioje srityje riboti nuosekliai ir sistemingai arba užtikrinti viešąją tvarką ir jeigu kompetentingų valdžios institucijų diskrecija įgyvendinama skaidriai ir dėl to galima leidimų išdavimo procedūrų nešališkumo kontrolė, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.