—

C. V. Radu, atstovaujamo advokatų C. Cojocaru ir T. Chiuariu,

—

Ministerul Public, Parchetul de pe lângă Curtea de Apel Constanţa, atstovaujamos generalinės prokurorės E. C. Grecu,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R.-M. Giurescu, A. Voicu ir R. Radu,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Kemper ir T. Henze,

—

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos R. Mackevičienės ir A. Svinkūnaitės,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos M. Szpunar,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Murrel,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Bouyon, W. Bogensberger ir H. Krämer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, p. 24; toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), skaitomo su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6, 48 ir 52 straipsniais ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ŽTK) 5 ir 6 straipsniais, aiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Rumunijoje vykdomais Vokietijos prokuratūrų baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotais keturiais Europos arešto orderiais dėl Rumunijos piliečio C. V. Radu, kaltinamo plėšimu.

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 1, 5–8, 10, 12 ir 13 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<...>

<...>

<...>

4

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje Europos arešto orderis ir įpareigojimas jį vykdyti apibrėžti taip:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ES] 6 straipsnyje.

5

Pagal minėto pagrindų sprendimo 3 straipsnį „Europos arešto orderio privalomo nevykdymo pagrindai“:

„Vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau – vykdančioji teisminė institucija) atsisako vykdyti Europos arešto orderį šiais atvejais:

<...>

<...>“

6

Pagal to paties pagrindų sprendimo 4 straipsnį „Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindai“:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį:

<...>

<...>

<...>“

7

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnį „Sprendimai, priimti po teisminio nagrinėjimo, kuriame asmuo asmeniškai nedalyvavo“ vykdančiajai teisminei institucijai leidžiama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant vykdyti bausmę, jeigu asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas tas sprendimas.

8

Šio pagrindų sprendimo 5 straipsnis susijęs su ypatingais atvejais išduodančiosios valstybės narės suteikiamomis garantijomis.

9

Minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnyje nustatyti Europos arešto orderio turinys ir forma. Pagal šios nuostatos 1 dalies d–f punktus turi būti nurodyta ši informacija:

10

To paties pagrindų sprendimo 11 straipsnio „Prašomo perduoti asmens teisės“ 1 dalyje nustatyta:

„Kai prašomas perduoti asmuo areštuojamas, vykdančioji kompetentinga teisminė institucija pagal savo šalies įstatymus informuoja tą asmenį apie Europos arešto orderį, apie jo turinį, taip pat apie galimybę sutikti būti perduotu išduodančiajai teisminei institucijai.“

11

Pagrindų sprendimo 2002/584 13 straipsnio „Sutikimas būti perduotu“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Jei areštuotas asmuo nurodo, kad jis sutinka būti perduotu, tas sutikimas ir, jei reikia, aiškus teisės į 27 straipsnio 2 dalyje minimą „specialiąją taisyklę“ atsisakymas duodamas vykdančiajai teisminei institucijai pagal vykdančiosios valstybės narės vidaus teisę.

2.   Kiekviena valstybė narė priima priemones, kurios yra būtinos užtikrinti, kad sutikimas ir, jei reikia, šio straipsnio 1 dalyje minėtas atsisakymas būtų duodamas taip, kad būtų aišku, jog asmuo juos duoda savo noru visiškai suvokdamas jų pasekmes. Šiuo tikslu prašomas perduoti asmuo turi teisę turėti advokatą.“

12

Šio pagrindų sprendimo 14 straipsnyje „Prašomo perduoti asmens apklausa“ numatyta, kad kai areštuotas asmuo nesutinka būti perduotas, kaip nurodyta 13 straipsnyje, jis turi teisę būti išklausytas vykdančiosios teisminės institucijos pagal vykdančiosios valstybės narės įstatymus.

13

Šio pagrindų sprendimo 15 straipsnio „Perdavimo sprendimas“ 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

14

To paties pagrindų sprendimo 19 straipsnio „Asmens išklausymas iki sprendimo priėmimo“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Teisminė institucija prašomą perduoti asmenį išklauso kartu su jam padedančiu asmeniu, paskirtu pagal prašančio perduoti teismo valstybės narės įstatymus.

2.   Prašomas perduoti asmuo išklausomas pagal vykdančiosios valstybės įstatymus, laikantis išduodančiosios ir vykdančiosios teisminių institucijų abipusio susitarimo nustatytų sąlygų.“

15

Įstatymo Nr. 302/2004 dėl teismų tarptautinio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (Legea Nr. 302/2004 privind cooperarea judiciară internaţională în materie penală) (Monitorul Oficial al României, I dalis, 2011 m. gegužės 31 d., Nr. 377; toliau – Įstatymas Nr. 302/2004) III antraštinės dalies „Nuostatos dėl bendradarbiavimo su Europos Sąjungos valstybėmis narėmis pagal [pagrindų sprendimą]“ III skyriuje „Rumunijos institucijų Europos arešto orderio vykdymas“ yra tokia nuostata:

„98 straipsnis.

Atsisakymo vykdyti pagrindai

2.   Vykdančioji Rumunijos teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį šiais atvejais:

<...>

16

2009 m. gegužės 25 d. ir 2009 m. birželio 3 d.Curtea de Apel Constanţa (Konstancos apeliacinis teismas), kaip vykdančiajai teisminei institucijai, buvo pateikti Vokietijos Federacinės Respublikos teisminių institucijų prašymai dėl C. V. Radu perdavimo siekiant įvykdyti keturis Europos arešto orderius dėl nurodyto prašomo perduoti asmens baudžiamojo persekiojimo už veikas, atitinkančias plėšimą, kaip jis suprantamas pagal Rumunijos baudžiamojo kodekso 211 straipsnį. Tie orderiai buvo išduoti Miunsterio, Koburgo, Bylefeldo ir Verdeno prokuratūrų atitinkamai 2007 m. kovo 14 d., 2007 m. kovo 16 d., 2007 m. rugpjūčio 8 d. ir 2008 m. vasario 26 d. C. V. Radu nesutiko būti perduotas.

17

2009 m. birželio 5 d.Curte de Apel Constanţa priėmė nutartį vykdyti tris Europos arešto orderius, išduotus Miunsterio, Koburgo ir Verdeno prokuratūrų. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal Įstatymo Nr. 302/2004 98 straipsnio 2 dalies b punktą atsisakė vykdyti 2007 m. rugpjūčio 8 d. Bylefeldo prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, remdamasis tuo, kad C. V. Radu atžvilgiu Rumunijoje Tribunalul Bacău (Bakeu apygardos teismas) jau buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas už tą pačią veiką, kurios pagrindu išduotas šis orderis. Jis sustabdė C. V. Radu perdavimą, kol Rumunijos teismai priims šioje byloje galutinį sprendimą, ir nurodė taikyti jam 30 dienų kardomojo kalinimo priemonę.

18

2009 m. birželio 18 d. Sprendimu Înalta Curte de Casație şi Justiție a României (Rumunijos Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas) šią nutartį panaikino ir grąžino bylą Curtea de Apel de Constanța. Be to, jis nurodė išlaisvinti C. V. Radu apribojant jo judėjimo laisvę draudimu be teismo leidimo išvykti iš komunos, kurioje yra jo gyvenamoji vieta (Bakeu miestas), ir numatant jam kelis įpareigojimus.

19

2012 m. vasario 22 d.Curtea de Apel de Constanța posėdyje C. V. Radu prieštaravo dėl jo išduotų Europos arešto orderių vykdymui. Visų pirma jis nurodė, kad tą dieną, kai buvo priimtas Pagrindų sprendimas 2002/584, nei ŽTK, nei Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės nebuvo aiškiai įtrauktos į Sąjungos steigimo sutartis. Tačiau pagal ESS 6 straipsnį Chartijos ir ŽTK nuostatos tapo Sąjungos pirminės teisės nuostatomis, todėl Pagrindų sprendimas 2002/584 aiškintinas ir taikytinas atsižvelgiant į Chartiją ir ŽTK. Paskui C. V. Radu pabrėžė, kad šis pagrindų sprendimas skirtingai įgyvendintas valstybėse narėse. Konkrečiai kalbant, Vokietijos teisės aktas, kuriuo buvo perkeltas minėtas pagrindų sprendimas, 2005 m. liepos 18 d.Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) (Vokietija) sprendimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir niekiniu, kol bus priimtas naujas įstatymas. C. V. Radu teigė, kad Europos arešto orderio vykdymui taikoma tarpusavio pripažinimo sąlyga. Galiausiai jis nurodė, kad vykdančiosios valstybės narės teisminės institucijos turėjo patikrinti, ar išduodančioji valstybė narė laikėsi Chartijoje ir ŽTK garantuojamų pagrindinių teisių. Jeigu ši valstybė jų nesilaikė, šios institucijos galėtų pagrįstai atsisakyti vykdyti nagrinėjamą Europos arešto orderį, nors toks nevykdymo pagrindas aiškiai nenumatytas Pagrindų sprendime 2002/584.

20

Tokiomis aplinkybėmis Curte de Apel Constanţa nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

21

Rumunijos, Austrijos vyriausybės ir Komisija teigia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes nacionalinio teismo sprendime nenurodyta, kodėl klausimuose nurodytų Sąjungos teisės ir Chartijos nuostatų išaiškinimas būtinas bylai išspręsti. Tad šie klausimai yra abstraktaus pobūdžio, kuriais siekiama teorinio Sąjungos teisės aiškinimo. Konkrečiai kalbant, suinteresuotosios šalys, kurioms šiuo klausimu pritaria Vokietijos vyriausybė, mano, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima suprasti, kodėl pagrindinę bylą nagrinėjantis teismas ketina atsisakyti vykdyti ginčijamus Europos arešto orderius dėl pagrindinių suinteresuotojo asmens teisių pažeidimo arba kaip šių arešto orderių vykdymas galėtų šias teises pažeisti.

22

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytas faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, būtini, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C-188/10 ir C-189/10, Rink. p. I-5667, 27 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

23

Nagrinėjamu atveju pirmaisiais keturiais ir šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar jis gali nagrinėti tai, ar Europos areštas buvo išduotas nepažeidžiant pagrindinių teisių, ir, jei reikia, atsisakyti jį vykdyti, nors toks nevykdymo pagrindas nenumatytas nei Pagrindų sprendimu 2002/584, nei jį perkėlusiame nacionalinės teisės akte. Penktuoju klausimu jis taip pat siekia nustatyti, ar įmanoma atsisakyti vykdyti arešto orderį, kai šis pagrindų sprendimas nebuvo perkeltas į orderį išduodančiosios valstybės narės teisę.

24

Visų pirma konstatuotina, kad šis penktasis klausimas yra hipotetinis. Iš tikrųjų pakanka fakto, kad nagrinėjami Europos arešto orderiai buvo išduoti, tam, kad būtų įrodyta, jog, kaip tai per posėdį patvirtino Vokietijos vyriausybė, Pagrindų sprendimas 2002/584 buvo perkeltas į Vokietijos Federacinės Respublikos teisę šių arešto orderių išdavimo momentu. Vadinasi, šis klausimas nepriimtinas.

25

Dėl kitų klausimų konstatuotina, kad jie būtent susiję su Pagrindų sprendimo 2002/584 ir kai kurių Chartijos nuostatų aiškinimu realioje byloje dėl kelių Vokietijos institucijų išduotų Europos arešto orderių C. V. Radu baudžiamojo persekiojimo tikslais vykdymu.

26

Be to, kalbant apie tariamą C. V. Radu pagrindinių teisių pažeidimą, pažymėtina, kad pagrindinėje baudžiamojoje byloje jis, prieštaraudamas perdavimui, tvirtino, jog pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas vykdančiosios Rumunijos teisminės institucijos neturi galimybės patikrinti, ar paisyta jam Chartijoje ir ŽTK garantuojamų teisių į teisingą teismą, nekaltumo prezumpciją ir laisvę, o nagrinėjami Europos arešto orderiai buvo išduoti be šaukimo į teismą ir nesuteikus jam galimybės pasisamdyti advokato ar gintis pačiam. C. V. Radu iš esmės tą patį tvirtino ir per šios bylos nagrinėjimo posėdį Teisingumo Teisme.

27

Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pirmieji keturi ir šeštasis klausimai priimtini.

28

Kaip matyti iš šio sprendimo 16 punkto, sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl baudžiamojo persekiojimo tikslais, o ne siekiant vykdyti laisvės atėmimo bausmę išduotų Europos arešto orderių.

29

Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos ir šio sprendimo 26 punkte nurodytos informacijos, pagrindinėje byloje prašomas perduoti asmuo, C. V. Radu, prieštaraudamas perdavimui nurodė, kad išduodančiosios teisminės institucijos, pažeisdamos Chartijos 47 ir 48 straipsnius ir ŽTK 6 straipsnį, išdavė Europos arešto orderius prieš tai jo neišklausiusios.

30

Savo klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nurodo Chartijos 6 straipsnį ir ŽTK 5 straipsnį. Vis dėlto sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl jų nėra jokios papildomos informacijos. Iš prie sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų dokumentų tik matyti, kad šį prašymą pateikusiame teisme C. V. Radu teigė, kad šis turėtų atsisakyti vykdyti Europos arešto orderius, „dėl kurių iš jo buvo atimta laisvė“, nes jie buvo išduoti pažeidus jo teisę į gynybą. Tad šis C. V. Radu argumentas dėl tariamo Chartijos 6 straipsnio ir ŽTK 5 straipsnio pažeidimo orderius išdavusioje valstybėje narėje painiojamas su argumentu dėl jo teisės į gynybą pažeidimu šioje valstybėje narėje.

31

Vadinasi, konstatuotina, kad pirmaisiais keturiais ir šeštuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Pagrindų sprendimą 2002/584 kartu su Chartijos 47 ir 48 straipsniais ir ŽTK 6 straipsniu reikia aiškinti taip, kad vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotą Europos arešto orderį, nes orderį išdavusios teisminės institucijos neišklausė prašomo perduoti asmens prieš jį išduodamos.

32

Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad ŽTK 6 straipsnyje garantuojama ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose nurodyta teisė būti išklausytam dabar įtvirtinta Chartijos 47 ir 48 straipsniuose. Todėl reikia remtis šiomis Chartijos nuostatomis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C-199/11, 46 ir 47 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

33

Be to, primintina, kad Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip matyti būtent iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, siekiama pakeisti daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų vykdant baudžiamuosius nuosprendžius ar traukiant baudžiamojon atsakomybėn sistema (žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Lopes Da Silva Jorge, C-42/11, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

34

Tad Pagrindų sprendimu 2002/584 nustačius naują paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teisminį bendradarbiavimą ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 28 d. Sprendimo West, C-192/12 PPU, 53 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 2 dalį valstybės narės iš principo privalo vykdyti Europos arešto orderį.

36

Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas valstybės narės gali atsisakyti vykdyti tokį orderį tik jo 3 straipsnyje numatytais privalomo nevykdymo atvejais ir 4 ir 4a straipsniuose numatytais neprivalomo nevykdymo atvejais (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Leymann ir Pustovarov, C-388/08 PPU, Rink. p. I-8983, 51 punktą ir 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C-261/09, Rink. p. I-11477, 37 punktą). Be to, vykdančioji teisminė institucija Europos arešto orderio vykdymą gali susieti tik su minėto pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nurodytomis sąlygomis.

37

Žinoma, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnį teisės į gynybą pažeidimas procese, per kurį kaltinamajam nedalyvaujant jis nuteisiamas, tam tikromis sąlygomis gali būti pagrindu nevykdyti siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę išduoto Europos arešto orderio.

38

Tačiau aplinkybė, kad Europos arešto orderis baudžiamojo persekiojimo tikslais buvo išduotas jį išduodančiosioms teisminėms institucijoms neišklausius prašomo perduoti asmens, nenurodyta Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatose kaip vienas tokio orderio nevykdymo pagrindų.

39

Priešingai, nei teigia C. V. Radu, tam, kad būtų paisoma Chartijos 47 ir 48 straipsnių, nereikalaujama, kad valstybės narės teisminė institucija galėtų atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotą Europos arešto orderį remdamasi tuo, kad orderį išdavusi teisminė institucija prieš jį išduodama šio prašomo perduoti asmens neišklausė.

40

Konstatuotina, kad orderį išduodančiųjų teisminių institucijų pareiga prieš išduodant Europos arešto orderį išklausyti prašomą perduoti asmenį neišvengiamai sugriautų pačią Pagrindų sprendimu 2002/584 numatytą perdavimo sistemą ir užkirstų kelią sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, nes būtent siekiant išvengti, kad susijęs asmuo pasislėptų, toks arešto orderis turi būti kažkiek netikėtas.

41

Bet kuriuo atveju Europos teisės aktų leidėjas užtikrino, kad būtų paisoma teisės būti išklausytam vykdančiojoje valstybėje narėje ir dėl to nesumažėtų Europos arešto orderio mechanizmo veiksmingumas.

42

Kaip matyti iš Pagrindų sprendimo 2002/584 8 ir 15 straipsnių, prieš priimdama sprendimą perduoti prašomą perduoti asmenį baudžiamojo persekiojimo tikslais vykdančioji teisminė institucija privalo atlikti tam tikrą Europos arešto orderio kontrolę. Be to, šio Pagrindų sprendimo 13 straipsnyje numatyta, kad prašomas perduoti asmuo turi teisę turėti advokatą, jei sutinka būti perduotas, ir, jei reikia, atsisako teisės į „specialiosios taisyklės“ taikymą. Taip pat pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 14 ir 19 straipsnius prašomas perduoti asmuo, jei nesutinka būti perduotas, o Europos arešto orderis išduotas jo baudžiamojo persekiojimo tikslais, turi teisę būti išklausytas vykdančiosios teisminės institucijos, laikantis išduodančiosios ir vykdančiosios teisminių institucijų abipusio susitarimo nustatytų sąlygų.

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmuosius keturis ir šeštąjį klausimus reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 aiškintinas taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduoto Europos arešto orderio, remdamasi tuo, kad prieš išduodant šį orderį prašomas perduoti asmuo nebuvo išklausytas jį išdavusioje valstybėje narėje.

44

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeistą 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR, reikia aiškinti taip, kad vykdančioji teisminė institucija negali atsisakyti vykdyti baudžiamojo persekiojimo tikslais išduoto Europos arešto orderio, remdamasi tuo, kad prieš išduodant šį orderį prašomas perduoti asmuo nebuvo išklausytas jį išdavusioje valstybėje narėje.