—

V. H. Belov, atstovaujamo advokatės G. Chernicherska,

—

CHEZ Elektro Balgaria AD ir CHEZ Razpredelenie Balgaria AD, atstovaujamų advokatų A. Ganev ir V. Bozhilov,

—

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Ivanov ir D. Drambozova,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir D. Roussanov,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės (OL L 180, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 20 sk., 1 t., p. 23), 2 straipsnio 2 ir 3 dalių, 3 straipsnio 1 dalies h punkto ir 8 straipsnio 1 dalies, 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211), 3 straipsnio 5 dalies, 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinančios Tarybos direktyvą 93/76/EEB (OL L 114, p. 64), 29 konstatuojamosios dalies, 1 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies, 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, p. 55), 3 straipsnio 7 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnio išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, kurioje siekiama nustatyti, ar tai, kad dviejuose Montanos miesto (Bulgarija) rajonuose, kuriuose daugiausia gyvena romų bendruomenės nariai, elektros skaitikliai įrengiami septynių metrų aukštyje ant stulpų ne gyvenamosiose patalpose, yra diskriminacija dėl etninės priklausomybės, ir, jei taip, nurodyti nutraukti šią diskriminaciją ir ją vykdantiems asmenims skirti baudas.

3

Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:

„2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

3.   Priekabiavimas laikomas šio straipsnio 1 dalyje apibrėžta diskriminacija, jei dėl asmens rasės ar etninės priklausomybės nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas jo orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Tokiu atveju priekabiavimo sąvoką galima apibrėžti pagal valstybių narių nacionalinius įstatymus ir praktiką.“

4

Direktyvos 2000/43 3 straipsnio 1 dalies h punkte nustatyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, ši direktyva taikoma:

<...>

5

Šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas.“

6

Direktyvos 2000/43 13 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės paskiria instituciją arba institucijas, skatinančias vienodo požiūrio principo taikymą visiems asmenims nediskriminuojant jų dėl rasės ar etninės priklausomybės. Šios institucijos gali priklausyti agentūroms, įpareigotoms ginti žmogaus teises arba saugoti asmenų teises nacionaliniu lygiu.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad šių institucijų kompetencijai priklausytų:

7

Apsaugos nuo diskriminacijos įstatymo (Zakon za zatschtita ot diskriminatsia, toliau – ZZD) 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Draudžiama bet kokia diskriminacija, tiesioginė ar netiesioginė, <...> dėl etninės priklausomybės <...>

2.   Tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl 1 dalyje išvardytų savybių vienam asmeniui taikomos prastesnės sąlygos, nei panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar galėjo būti taikomos kitam asmeniui.

3.   Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai taikant akivaizdžiai neutralias sąlygas, kriterijus ar praktiką asmuo dėl 1 dalyje išvardytų savybių gali patekti į prastesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis.“

8

ZZD 9 straipsnyje numatyta, kad „jei per apsaugos nuo diskriminacijos procedūrą viena šalis teigia, kad buvo diskriminuojama, ir nurodo aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą dėl diskriminacijos, atsakovas turi įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas“.

9

ZZD 37 straipsnyje nustatyta, kad „draudžiama atsisakyti tiekti prekes ar teikti paslaugas, tiekti prastesnės kokybės prekes ar teikti prastesnės kokybės paslaugas arba tai daryti prastesnėmis sąlygomis dėl 4 straipsnio 1 dalyje išvardytų savybių“.

10

ZZD „papildomų nuostatų“ 1 dalyje „prastesnės sąlygos“ apibrėžiamos kaip „elgesys, veiksmas ar neveikimas, kai tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidžiamos teisės aktuose įtvirtintos teisės ar interesai“.

11

Be to, ZZD yra su Komisia za zashtita ot diskriminatsia (Apsaugos nuo diskriminacijos komisija, toliau – KZD) susijusių nuostatų, kuriose, be kita ko, nustatyta šios institucijos sudėtis, funkcijos ir darbo tvarka.

12

Šiuo klausimu ZZD 47 straipsnyje numatyta:

„[KZD]:

13

ZZD 48 straipsnyje nustatyta:

„1.   [KZD] nagrinėja ir sprendžia bylas jos pirmininko nustatytos sudėties.

2.   [KZD] pirmininkas sudaro nuolatines komisijos kolegijas, kurių specializacija nagrinėti tokias diskriminacijos rūšis:

<...>“

14

Pagal ZZD 50 straipsnį:

„Procedūra [KZD] pradedama:

15

ZZD 54 straipsnyje nustatyta:

„Kai tik pradedama procedūra, [KZD] pirmininkas perduoda bylą vienai iš kolegijų, kuri iš savo narių išsirenka pranešėją.“

16

ZZD 55 straipsnyje numatyta:

„1.   Pranešėjas pradeda tyrimą ir kreipiasi į darbuotojus bei išorės ekspertus; taip surenka rašytinius įrodymus, būtinus visoms bylos aplinkybėms išaiškinti.

2.   Vykstant tyrimui visi asmenys ir valstybės ar vietos valdžios institucijos bendradarbiauja su [KZD] ir privalo pateikti prašomą informaciją ir dokumentus bei būtinus paaiškinimus.

<...>“

17

ZZD 65 straipsnyje nustatyta:

„Priimdama sprendimą tam tikros sudėties komisija:

18

Pagal ZZD 68 straipsnio 1 dalį:

„[KZD] sprendimus galima apskųsti Administracinio proceso kodekse nurodyta tvarka per keturiolika dienų nuo jų pranešimo suinteresuotosioms šalims.“

19

1998 ir 1999 m. valstybinės elektros energijos paskirstymo įmonės tam tikruose Bulgarijos miestų rajonuose, kurie žinomi kaip rajonai, kuriuose daugiausia gyvena romų bendruomenės nariai, elektros skaitiklius įrengė septynių metrų aukštyje ant stulpų, esančių ne gyvenamosiose patalpose.

20

Ši priemonė, be kita ko, taikyta Montanos miesto Ogosta ir Kosharnik rajonuose, kuriuose, neginčijama, vis dar daugiausia gyvena romų bendruomenės nariai (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė).

21

Po kurio laiko privatizavus energijos sektorių, elektros energiją šiuose dviejuose rajonuose ėmė tiekti ir skirstyti CHEZ Elektro Balgaria AD (toliau – CEB), elektros energijos tiekimo įmonė, ir CHEZ Razpredelenie Balgaria AD (toliau – CRB), įmonė, kuriai priklauso elektros energijos paskirstymo tinklai.

22

CRB bendrųjų sutarčių sąlygų dėl naudojimosi elektros energijos tiekimo tinklais (toliau – CRB bendrosios sąlygos) 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „komerciniai matavimo įtaisai, įskaitant tarifų administravimo įrenginius, įrengiami taip, kad vartotojas galėtų stebėti savo vartojimą“. Tačiau to paties 27 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „jei, siekiant apsaugoti piliečių gyvybę ir sveikatą bei turtą, elektros energijos kokybę, jos tiekimo tęstinumą ir elektros energijos tiekimo sistemos saugumą ir patikimumą, komerciniai matavimo įtaisai įrengti sunkiai pasiekiamose vietose, elektros energijos tiekimo įmonė per tris dienas nuo raštiško vartotojo prašymo pateikimo privalo savo lėšomis užtikrinti galimybę juos patikrinti“.

23

V. H. Belov, save laikantis romu, gyvena Ogosta rajone. Šis asmuo teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė jo ir kitų romų kilmės asmenų, vartojančių elektros energiją minėtame rajone ir Kosharnik rajone, atžvilgiu yra diskriminacija dėl etninės priklausomybės, draudžiama pagal ZZD 37 straipsnį, ir pateikė KZD prašymą, prie kurio pridėjo protesto laišką, kurį pasirašė nemažai kitų šių rajonų gyventojų ir kuriuo siekiama, kad KZD nurodytų CEB nebetaikyti šios priemonės ir skirtų ZZD numatytas sankcijas.

24

KZD teigia, kad V. H. Belov veiksmas laikytinas ir asmens skundu, ir institucijos skundu, kaip tai suprantama atitinkamai pagal ZZD 50 straipsnio 1 ir 3 punktus. Kaip Ogosta rajono gyventojas, su kuriuo susijusi pagrindinėje byloje taikoma priemonė, suinteresuotasis asmuo veikia savo vardu kaip pareiškėjas, o veikdamas kitų to paties rajono ir Kosharnik rajono gyventojų vardu – kaip skundą pateikęs asmuo.

25

Paskui KZD į procedūrą įtraukė ir CRB, kaip elektros skaitiklių savininkę, bei Darzhavna Komisia po energiyno i vodno regulirane (Vandens ir energijos reguliavimo komisija), kaip instituciją, patvirtinusią CRB bendrąsias sąlygas. Taip pat įtraukti įvairūs fiziniai asmenys, kuriems, kaip CEB ir CRB teisiniams atstovams, gali būti skirtos baudos, jei būtų pripažinta diskriminacija.

26

Visų pirma CRB tvirtina KZD, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė negali būti laikoma diskriminacine, nes ji, be kita ko, vienodai taikoma visiems atitinkamų rajonų gyventojams ir kad jokiame įstatyme nenumatyta vartotojo teisė ar teisėtas interesas tikrinti savo elektros skaitiklio rodmenis.

27

CRB taip pat teigia, kad ieškovas pagrindinėje byloje neįrodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl tokios diskriminacijos, kaip reikalaujama pagal ZZD 9 straipsnį.

28

Galiausiai, anot CRB, pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės įvedimas nesusijęs su dviejuose minėtuose rajonuose gyvenančių vartotojų etnine priklausomybe. Be to, ši priemonė pateisinama siekiu išvengti infrastruktūros sugadinimo ir neteisėto elektros energijos vartojimo, kuris gali kelti grėsmę piliečių gyvybei ir sveikatai, elektros tiekimo saugumui, kokybiškumui ir tęstinumui ir dėl kurio papildomų išlaidų gali patirti kiti vartotojai.

29

Dėl CRB bendrųjų sąlygų 27 straipsnio 2 dalies KZD pažymi, kad šioje nuostatoje numatyta, jog, esant raštiškam vartotojo prašymui leisti patikrinti skaitiklio rodmenis, CRB per tris dienas privalo suteikti specialų keltuvą, kad būtų galima prieiti prie skaitiklių. Tačiau tokiu atveju vartotojas negalėtų pats patikrinti skaitiklio rodmenų – juos jam praneštų asmenys, turintys teisę naudotis keltuvu. Be to, ši priemonė dar nebuvo taikyta.

30

Dėl tų pačių Bendrųjų sąlygų 17 straipsnio 6 dalyje numatytos galimybės įrengti kontrolinį skaitiklį vartotojo namuose savo ruožtu tektų mokėti papildomą mokestį, be to, tokiu atveju pagrindinis skaitiklis lieka įrengtas ne gyvenamosiose patalpose septynių metrų aukštyje.

31

KZD mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė yra netiesioginė diskriminacija dėl etninės priklausomybės, kaip ji suprantama pagal ZZD 4 straipsnio 3 dalį ir 37 straipsnį.

32

Tačiau KZD pažymi, kad ZZD nuostatos visų pirma priimtos siekiant perkelti Direktyvą 2000/43, ir teigia, jog tam, kad ji galėtų priimti sprendimą, reikalingas Sąjungos teisės išaiškinimas.

33

Šiuo atžvilgiu ji pažymi, kad pagal ZZD 4 straipsnio 2 ir 3 dalis, taikomas kartu su ZZD papildomų nuostatų 1 straipsnio 7 punktu, išaiškintu Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas), tam, kad būtų diskriminacija, turi būti pažeista įstatymo saugoma teisė ar teisėtas interesas. Tačiau teisė tikrinti savo elektros skaitiklį nėra tokia. KZD kyla klausimas, ar toks aiškinimas atitinka Direktyvos 2000/43 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktų nuostatas.

34

Be to, KZD pažymi, kad nors Direktyvos 2000/43 8 straipsnio 1 dalis beveik pažodžiui pakartojama ZZD 9 straipsnyje, šio 8 straipsnio 1 dalies tekstas bulgarų kalba skiriasi nuo šios nuostatos versijos kitomis kalbomis. Šios nuostatos versijoje bulgarų kalba numatyta, kad nukentėjusysis turi nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti „išvadą“ dėl diskriminacijos, o versijose kitomis kalbomis minimos aplinkybės, leidžiančios daryti „prielaidą“ dėl diskriminacijos. Varhoven administrativen sad taiko ZZD 9 straipsnį kaip klasikinę visapusišką bendrąją įrodymų normą ir teigia, be kita ko, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog Ogosta ir Kosharnik rajonuose gyvena ne vien romai, ir į tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės motyvai negrindžiami asmenų, kuriems ji taikoma, etnine priklausomybe, negalima tvirtinti, kad egzistuoja diskriminacija.

35

Galiausiai Varhoven adminsitrativen sad yra nusprendęs, kad bet kuriuo atveju priemonės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra būtinos ir pateisinamos siekiamų teisėtų tikslų atžvilgiu. Tačiau KZD abejoja tokio mąstymo pagrįstumu.

36

Tokiomis aplinkybėmis KZD nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

37

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą KZD išdėstė priežastis, dėl kurių ji mano esanti „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Bulgarijos vyriausybė ir Europos Komisija taip pat mano, kad KZD yra teismas ir kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šios institucijos jam pateiktus prejudicinius klausimus. CEB ir CRB, priešingai, tuo abejoja ir tvirtina, kad, pirma, KZD jurisdikcija nėra privaloma, antra, nepakankamai užtikrintas jos nepriklausomumas ir, trečia, šioje institucijoje šiuo metu vykstanti procedūra nėra skirta teisminio pobūdžio sprendimui priimti.

38

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad atsakytų į tik su Sąjungos teise susijusį klausimą, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra teismas pagal SESV 267 straipsnį, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, t. y. ar institucija yra įsteigta teisės aktų pagrindu, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji yra nepriklausoma (žr., be kita ko, 2011 m. birželio 14 d. Sprendimo Miles ir kt., C-196/09, Rink. p. I-5105, 37 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

39

Be to, nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą tik nagrinėdami ginčą ir turėdami priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą (žr., be kita ko, 2005 m. gegužės 31 d. Sprendimo Syfait ir kt., C-53/03, Rink. p. I-4609, 29 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

40

Taigi į klausimą, ar institucija gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, turi būti atsakyta remiantis struktūriniais ir funkciniais kriterijais. Nacionalinė institucija yra „teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, jei vykdo teismines, o ne administracinio pobūdžio funkcijas (žr., be kita ko, 1999 m. lapkričio 26 d. Nutarties ANAS, C-192/98, Rink. p. I-8583, 22 punktą).

41

Iš to matyti, kad siekiant nustatyti, ar nacionalinė institucija, kuriai įstatymo pavesta vykdyti skirtingas funkcijas, laikytina „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį, būtina patikrinti, koks yra konkrečių jos funkcijų, kurias ji vykdo tam tikromis teisinėmis aplinkybėmis, pobūdis tuo metu, kai ji kreipiasi į Teisingumo Teismą (žr. minėtos Nutarties ANAS 23 punktą).

42

Kalbant apie šią bylą, pažymėtina, kad nors KZD, kaip vienodo požiūrio principo taikymą skatinanti institucija, nurodyta Direktyvos 2000/43 13 straipsnyje, vykdo įvairias ne teisminio pobūdžio funkcijas, atsižvelgiant į funkcijas, kurias KZD vykdo per procedūrą, per kurią pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, reikia patikrinti, ar ši institucija gali būti laikoma „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį.

43

Šiuo klausimu iš ZZD 50 straipsnio matyti, kad procedūra KZD skyriuje, pateikusiame šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, gali būti pradėta pagal asmens, manančio, kad jis nukentėjo nuo diskriminacijos, skundą, kaip numatyta šios nuostatos 1 punkte, arba pagal fizinių ar juridinių asmenų arba valstybės ar vietos valdžios institucijų skundą, kaip numatyta to paties 50 straipsnio 3 punkte, arba galiausiai pačios KZD iniciatyva pagal šio straipsnio 2 punktą.

44

Nagrinėjamu atveju iš KZD pateiktų argumentų, nurodytų šio sprendimo 24 punkte, matyti, kad V. H. Belov kreipėsi į šią instituciją remdamasis tiek ZZD 50 straipsnio 1 punktu kaip asmuo, su kuriuo pagrindinėje byloje taikoma priemonė tiesiogiai susijusi, tiek ZZD 50 straipsnio 3 punktu, nes jis veikia ir minėtų dviejų miesto rajonų, kuriuose taikoma ši priemonė, kitų gyventojų vardu.

45

Vertinant, ar KZD laikytina „teismu“ pagal SESV 267 straipsnį, šiuo atveju reikia atsižvelgti į funkcijas, kurias ši institucija vykdo, kai į ją kreipiamasi su skundu.

46

Šiuo atžvilgiu konstatuotina, kad dėl skirtingų aplinkybių, kurias nurodė CEB ir CRB, kyla abejonių, kad procedūra pagrindinėje byloje, vykstanti pagal ZZD 50 straipsnio 1 ir 3 punktus, skirta teisminio pobūdžio sprendimui priimti, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 39 punkte nurodytą teismo praktiką.

47

Pirma, iš ZZD 50 straipsnio 2 punkto matyti, kad procedūra, analogiška tai, per kurią pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susiklosčius tokioms pačioms faktinėms aplinkybėms galėjo vykti pačios KZD iniciatyva. Remiantis Teisingumo Teismo turima informacija matyti, kad, neatsižvelgiant į tai, kokiomis sąlygomis kreipiamasi į šią instituciją pagal ZZD 50 straipsnį, t. y. pateikiamas nukentėjusiojo skundas, kitų asmenų skundas ar institucija veikia ex officio, vykdoma procedūra iš esmės yra panaši ir per tą procedūrą institucija naudojasi plačiais tyrimo įgaliojimais, kad galėtų surinkti įrodymus, būtinus konkretaus nagrinėjamo atvejo aplinkybėms išaiškinti. Be to, procedūros, pradėtos pagal nukentėjusiojo skundą, kitų asmenų skundą ar ex officio, rezultatas taip pat turi būti panašus, t. y. nurodymas nutraukti nustatytą diskriminaciją ir galbūt skirti pinigines baudas ją taikiusiems asmenims.

48

Antra, neginčijama, kad KZD gali įtraukti į procedūrą kitus asmenis, ne tik tuos, kuriuos nurodė skundą pateikusi šalis, jei mano, kad tie asmenys privalo atsakyti už diskriminaciją, kurią skundą pateikęs asmuo tvirtina egzistuojant, ir (arba) sumokėti už tai baudą; būtent taip KZD padarė šioje byloje.

49

Trečia, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija taip pat neginčijama, kad tokiu atveju, kai apskundžiamas KZD sprendimas, priimtas po to, kai į ją kreiptasi pagal ZZD 50 straipsnį, ši institucija tampa atsakove administraciniame teisme, nagrinėjančiame tokį skundą. Be to, jei administracinis teismas panaikina KZD sprendimą, ši institucija dėl tokio teismo sprendimo gali apeliacinį skundą Varhoven administrativen sad.

50

Ketvirta, kaip per posėdį teigė CEB ir CRB ir patvirtino V. H. Belov, iš Administracinio proceso kodekso taip pat matyti, kad tokiu atveju, kai apskundžiamas KZD sprendimas, priimtas per tokią procedūrą kaip nagrinėjamu atveju, ši institucija gali panaikinti šį sprendimą, jei šalis, kuriai sprendimas palankus, su tuo sutinka.

51

Iš visų šių aplinkybių galima padaryti išvadą, kad sprendimas, kurį KZD priima, kai į ją kreipiamasi remiantis ZZD 50 straipsniu, visų pirma šio straipsnio 1 ir 3 punktais, iš esmės yra administracinis, o ne teisminis, kaip jis suprantamas pagal Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su SESV 267 straipsnyje vartojama sąvoka „teismas“.

52

Be to, šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog kadangi tokį KZD sprendimą, kaip jau minėta, galima apskųsti administraciniam teismui, kurio sprendimai apeliacine tvarka gali būti skundžiami Varhoven administrativen sad, tokia galimybė apskųsti teisme leidžia užtikrinti SESV 267 straipsnyje numatyto prašymų priimti prejudicinį sprendimą mechanizmo veiksmingumą ir vienodą Sąjungos teisės, šiuo atveju – Direktyvos 2000/43, aiškinimą, kurį siekiama užtikrinti minėta Sutarties nuostata. Pagal minėtą SESV 267 straipsnį nacionaliniai teismai gali arba tam tikrais atvejais privalo kreiptis į Teisingumo Teismą ir prašyti priimti prejudicinį sprendimą, jei jų sprendimui priimti būtinas sprendimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo arba galiojimo.

53

Be to, pažymėtina, kad Teisingumo Teismui pateiktas 2009 m. sausio 22 d.Varhoven kasatsionen sad (Kasacinis teismas) sprendimas ir 2010 m. sausio 22 d.Varhoven administrativen sad sprendimas, iš kurių matyti, kad ZZD sukurtos dvi alternatyvios atskiros procedūros, suteikiančios galimybę asmeniui, kuris, kaip antai V. H. Belov, teigia esąs nukentėjęs nuo diskriminacijos, prašyti tokį elgesį nutraukti. Be galimybės pradėti administracinę procedūrą, kaip antai pagrindinėje byloje vykstanti procedūra KZD pagal ZZD 50 straipsnį, suinteresuotasis asmuo gali kreiptis į Rayonen sad (apylinkės teismas), nagrinėjantį civilines bylas, siekdamas, kad toks elgesys būtų nutrauktas ir jam galbūt atlyginta žala.

54

Kadangi šio sprendimo 51 punkte pateikto argumento pakanka padaryti išvadai, jog vykdydama tokias funkcijas kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje KZD nėra „teismas“ pagal SESV 267 straipsnį, nebereikia nagrinėti, ar ji atitinka kitus kriterijus, leidžiančius įvertinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, ir svarstyti kitų prieštaravimų, kuriuos pareiškė CEB ir CRB (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo RTL Belgium, C-517/09, Rink. p. I-14093, 48 punktą).

55

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į KZD pateiktus prejudicinius klausimus.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į 2011 m. liepos 19 d.Komisia za zashtita ot diskriminatsia prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus.