62011CJ0375

EUR-Lex

Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

EUROPA
EUR-Lex home
EUR-Lex - 62011CJ0375 - EN

Help

Search tips

Need more search options? Use the Advanced search

Document 62011CJ0375

2013 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas.
Belgacom SA ir kt. prieš État belge.
Cour constitutionnelle (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Telekomunikacijų paslaugos – Direktyva 2002/20/EB – 3 ir 12 – 14 straipsniai – Radijo dažnių naudojimo teisės – Mokesčiai už radijo dažnių naudojimo teises – Vienkartiniai mokesčiai už radijo dažnių naudojimo teisių suteikimą ir pratęsimą – Apskaičiavimo metodas – Egzistuojančių mokesčių pakeitimai.
Byla C-375/11.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2013:185

Language of the case

HTML

PDF

Document published in the digital reports of cases. They have official status.

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. kovo 21 d. ( *1 )

„Telekomunikacijų paslaugos — Direktyva 2002/20/EB — 3 ir 12–14 straipsniai — Radijo dažnių naudojimo teisės — Mokesčiai už radijo dažnių naudojimo teises — Vienkartiniai mokesčiai už radijo dažnių naudojimo teisių suteikimą ir pratęsimą — Apskaičiavimo metodas — Egzistuojančių mokesčių pakeitimai“

Byloje C-375/11

dėl Cour constitutionnelle (Belgija) 2011 m. birželio 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. liepos 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Belgacom SA,

Mobistar SA,

KPN Group Belgium SA

prieš

État belge

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis L. Bay Larsen, teisėjai J.-C. Bonichot, C. Toader, A. Prechal ir E. Jarašiūnas (pranešėjas),

generalinis advokatas N. Jääskinen,

posėdžio sekretorė R. Şereş, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. birželio 11 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	Belgacom SA, atstovaujamos advokatų N. Cahen ir I. Mathy,

—	Mobistar SA, atstovaujamos advokato V. Vanden Acker,

—	KPN Group Belgium SA, atstovaujamos advokatų A. Verheyden ir K. Stas,

—	Belgijos vyriausybės, atstovaujamos T. Materne ir M. Jacobs, padedamų advokato D. Lagasse,

—	Kipro vyriausybės, atstovaujamos D. Kalli,

—	Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir A. Svinkūnaitės,

—	Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir C. Schillemans,

—	Europos Komisijos, atstovaujamos C. Vrignon, L. Nicolae ir G. Braun,

susipažinęs su 2012 m. spalio 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų Direktyva) (OL L 108, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337; toliau – Leidimų direktyva) 3 ir 12–14 straipsnių išaiškinimu.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp bendrovių Belgacom SA (toliau – Belgacom), Mobistar SA (toliau – Mobistar) ir KPN Group Belgium SA (toliau – KPN Group Belgium), viena šalis, ir État belge, kita šalis, dėl šių judriojo telefono ryšio operatorių mokėtinų mokesčių, nustatytų taikant 2010 m. kovo 15 d. įstatymo (2010 m. kovo 25 d.Moniteur belge, p. 18849, toliau – 2010 m. kovo 15 d. įstatymas) 2 ir 3 straipsnius, kuriais pakeistas 2005 m. birželio 13 d. Elektroninių ryšių įstatymo (2005 m. birželio 20 d.Moniteur belge, p. 28070, toliau – 2005 m. birželio 13 d. įstatymas) 30 straipsnis, atitikties Leidimų direktyva numatytai mokesčių sistemai.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349, toliau – Pagrindų direktyva) 8 straipsnyje „Politikos tikslai ir reguliavimo principai“ nurodyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje Direktyvoje ir specifinėse direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų reikiamų priemonių, skirtų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti. Tokios priemonės turi būti proporcingos tiems tikslams.

Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje direktyvoje ir specifinėse direktyvose nurodytas užduotis, ypač tas, kuriomis siekiama užtikrinti veiksmingą konkurenciją, nacionalinės reguliavimo institucijos kuo atidžiau atsižvelgtų į tai, jog yra pageidautina, kad jų reguliavimas būtų technologiniu požiūriu neutralus.

<…>

2. Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia:

<…>

b)	užtikrindamos, kad elektroninių ryšių sektoriuje nebūtų konkurencijos iškraipymų ir ribojimo;

c)	skatindamos veiksmingas investicijas į infrastruktūrą ir skatindamos naujoves; ir

d)	skatindamos veiksmingai naudoti radijo dažnius ir numeracijos išteklius bei užtikrindamos jų veiksmingą valdymą.

<...>“

Leidimų direktyvos 32 ir 33 konstatuojamosiose dalyse skelbiama:

„(32)

Be administracinių mokesčių, galima skirti naudojimo mokesčius už radijo dažnių ir numerių naudojimą kaip priemonę optimaliam tokių išteklių naudojimui užtikrinti. Tokie mokesčiai neturėtų trukdyti naujų paslaugų plėtrai ar konkurencijai rinkoje. Ši direktyva nenurodo, kam mokesčiai už naudojimo teises turėtų būti naudojami. Tokie mokesčiai gali būti naudojami, pavyzdžiui, nacionalinės reguliavimo institucijos veiklai finansuoti, kurios sąnaudų negalima padengti iš administracinių mokesčių. Tais atvejais, kai taikomos konkurencinės ar lyginamosios atrankos procedūros, o mokesčiai už radijo dažnių naudojimą mokami visi ar iš dalies vienkartine suma, mokėjimo tvarka turėtų užtikrinti, kad tokie mokesčiai praktiškai nesąlygotų atrankos, paremtos kriterijais, nesusijusiais su optimalaus radijo dažnių naudojimo užtikrinimu. Komisija gali reguliariai skelbti palyginamuosius radijo dažnių ir numerių skyrimo bei priėjimo teisių suteikimo geriausios praktikos tyrimus.

(33)

Valstybėms narėms gali reikėti pakeisti teises, sąlygas, procedūras, mokesčius ir rinkliavas, susijusias su bendraisiais leidimais ir naudojimosi teisėmis, kai tai yra objektyviai pagrįsta. Apie tokius pakeitimus turėtų būti laiku pranešta visoms suinteresuotoms šalims, kad jos turėtų pakankamą galimybę išreikšti savo nuomonę apie tuos pakeitimus.“

Leidimų direktyvos 3 straipsnio „Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrasis leidimas“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1. Valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų. Šiuo tikslu valstybės narės nekliudo įmonei teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl Sutarties 46 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių.

2. Elektroninių ryšių tinklų ar elektroninių ryšių paslaugų teikimui gali būti taikomas bendrasis leidimas nepažeidžiant specifinių įpareigojimų, nurodytų 6 straipsnio 2 dalyje, ar naudojimo teisių, nurodytų 5 straipsnyje. <…>“

Leidimų direktyvos 12 straipsnis „Administraciniai mokesčiai“ suformuluotas taip:

„1. Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms paslaugą ar tinklą pagal bendrąjį leidimą ar turinčioms naudojimo teisę, turi:

dengti bendra suma tik administracines sąnaudas, susidarančias valdant, kontroliuojant ir vykdant bendrojo leidimo schemą ir naudojimo teises bei 6 straipsnio 2 dalyje nurodytus specifinius įpareigojimus, į kurias gali įeiti tarptautinio bendradarbiavimo, derinimo ir standartizacijos, rinkos analizės, reikalavimų laikymosi priežiūros ir kitokios rinkos kontrolės sąnaudos bei sąnaudos, susijusios su antrinės teisės aktų ir administracinių sprendimų, tokių kaip sprendimai dėl prieigos ar sujungimo, rengimu ir vykdymu; ir

b)	būti taikomi atskiroms įmonėms objektyviai, skaidriai ir proporcingai, stengiantis mažinti papildomas administracines sąnaudas ir susijusias išlaidas.

2. Kai nacionalinės reguliavimo institucijos taiko administracinius mokesčius, jos skelbia metines savo administracinių sąnaudų apžvalgas ir surinktų mokesčių bendrą sumą. Atitinkami koregavimai atliekami atsižvelgiant į mokesčių bendros sumos ir administracinių sąnaudų skirtumą.“

Tos pačios direktyvos 13 straipsnyje „Mokesčiai už naudojimo teises ir teises įrengti įrenginius“ nustatyta:

„Valstybės narės gali leisti atitinkamai institucijai taikyti tokius mokesčius už radijo dažnių ar numerių naudojimą ar teises įrengti įrenginius ant valstybinės ar privačios nuosavybės, virš jos ar po ja, kurie atitinka būtinybę užtikrinti tokių išteklių optimalų naudojimą. Valstybės narės užtikrina, kad tokie mokesčiai būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai ir proporcingi savo paskirčiai, ir atsižvelgia į [Pagrindų direktyvos] 8 straipsnio tikslus.“

Leidimų direktyvos 14 straipsnyje „Teisių ir įpareigojimų pataisos“ skelbiama:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad teises, sąlygas ir procedūras, susijusias su bendraisiais leidimais, naudojimo teisėmis ir teisėmis įrengti įrenginius, būtų galima pakeisti tik objektyviai pagrįstais atvejais ir proporcingai. Apie ketinimą daryti tokias pataisas turi būti pranešta tinkamu būdu ir suinteresuotoms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, turi būti suteikta pakankamai laiko, ne mažiau kaip keturios savaitės, išskyrus išimtinius atvejus, savo nuomonei apie siūlomus pakeitimus pareikšti.

2. Valstybės narės neapriboja ir neatima teisių įrengti įrenginius, kol nėra praėjęs laikas, kuriam jos buvo suteiktos, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama ir taikoma pagal atitinkamas nacionalines nuostatas dėl kompensacijos už atimtas teises.“

Leidimų direktyvos priedo B dalyje teigiama:

„Sąlygos, kurias galima nustatyti radijo dažnių naudojimo teisėms

<…>

6.	Naudojimo mokesčiai pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

<...>“

Leidimų direktyvos su pakeitimais, padarytais 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, p. 37), 14 straipsnyje nurodyta:

„1. Valstybės narės užtikrina, kad teisės, sąlygos ir procedūros, susijusios su bendraisiais leidimais ir naudojimo teisėmis arba teisėmis įrengti įrenginius, gali būti iš dalies keičiamos tik objektyviai pagrįstais atvejais ir proporcingai, prireikus atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, taikomas perduodamoms radijo dažnių naudojimo teisėms. Išskyrus atvejus, kai siūlomi pakeitimai yra nedideli ir dėl jų buvo susitarta su individualių ar bendrųjų teisių turėtoju, apie ketinimą daryti tokias pataisas tinkamai pranešama, o suinteresuotosioms šalims, įskaitant paslaugų gavėjus ir vartotojus, suteikiama pakankamai laiko (ne mažiau kaip keturios savaitės, išskyrus išimtinius atvejus) savo nuomonei apie siūlomus pakeitimus pareikšti.

2. Valstybės narės neapriboja ir nepanaikina teisių įrengti įrenginius arba radijo dažnių naudojimo teisių, kol nėra praėjęs jų galiojimo laikas, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama ir taikoma pagal priedą ir atitinkamas nacionalines nuostatas dėl kompensacijos už panaikintas teises.“

Direktyvos 2009/140 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2011 m. gegužės 25 d. įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių tekstą.

Jos taiko šias priemones [nuo] 2011 m. gegužės 26 d.

<…>“

Belgijos teisė

2005 m. birželio 13 d. įstatymo 30 straipsnyje buvo nurodyta:

„§ 1. Naudojimo teisė, numatyta 11 [straipsnyje, skirtame numerio naudojimo teisėms] ir 18 [straipsnyje, skirtame radijo dažnių naudojimo teisei] straipsniuose, gali būti apmokestinta, kad būtų užtikrintas optimalus šių išteklių naudojimas. Mokesčių surinkimas pavedamas [Institut belge des services postaux et des télécommunications (Belgijos pašto paslaugų ir telekomunikacijų institutas), toliau – IBPT].

§ 2. Gavęs IBPT nuomonę, Karalius nustato 1 dalyje nurodytų mokesčių dydį ir jų mokėjimo tvarką.“

2010 m. kovo 15 d. įstatymo 2 straipsnyje nurodyta:

„2005 m. birželio 13 d. <...> įstatymo 30 straipsnis keičiamas taip:

1o Tarp 1 ir 2 dalių įterpiamos 1/1, 1/2, 1/3 ir 1/4 dalys, kuriose nurodoma:

„§ 1/1.

Siekiant 1 dalyje nurodyto tikslo operatoriai, kuriems suteiktos teisės naudoti radijo dažnius siekiant eksploatuoti viešuosius judriųjų elektroninių ryšių tinklus ir teikti viešai prieinamas judriųjų elektroninių ryšių paslaugas, privalo, be kita ko, jų naudojimo teisių galiojimo laikotarpio pradžioje sumokėti vienkartinį mokestį.

Vienkartinis mokestis nustatomas paskirstant dažnius.

Vienkartinio mokesčio dydis:

51644 eurai už MHz ir už mėnesį 880–915 MHz ir 925–960 MHz dažnių juostose. Įgyjant 880–915 MHz ir 925–960 MHz radijo dažnių naudojimo teises būtina turėti ir 1 710–1 785 bei 1 805–1 880 MHz dažnių naudojimo teises: 1 710–1 785 ir 1 805–1 880 MHz dažnių juostoje reikia turėti dvigubai daugiau dažnių nei 880–915 MHz ir 925–960 MHz dažnių juostoje, o skaičiuojant dažnių kiekis apvalinamas į didesnę pusę iki 5 Mhz. Nukrypstant nuo šių nuostatų, iki 2015 m. lapkričio 26 d. vienkartinis mokestis už 2010 m. sausio 1 d. suteiktą 880–915 MHz ir 925–960 MHz dažnių juostos spektrą apima ir mokestį už 1 710–1 785 ir 1 805–1 880 MHz dažnių juostos maksimalų spektrą, kurį būtų buvę galima suteikti 2010 m. sausio 1 d.;

2o	20833 eurai už MHz ir už mėnesį 1 920–1 980 MHz ir 2 110–2 170 MHz dažnių juostose, išskyrus atvejus, kai operatorius šiose juostose turi ne daugiau nei 2 x 5 MHz dažnių spektrus. Pastaruoju atveju vienkartinis mokestis yra 32000 eurų už MHz ir už mėnesį;

3o	2778 eurai už MHz ir už mėnesį 2 500–2 690 MHz dažnių juostoje.

Kai dažniai paskirstomi parduodant juos aukcione, 1/1 dalyje nurodyta minimali vienkartinio mokesčio suma yra pradinė aukciono kaina.

§ 1/2.

Operatoriai už kiekvieną laikotarpį, kuriam pratęsiamas leidimas, moka vienkartinį mokestį.

Vienkartinio mokesčio dydis atitinka 1/1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytą vienkartinį mokestį.

Apskaičiuojant mokesčio dydį atsižvelgiama į naudojimo teisių dalį, kurią operatorius nori išsaugoti pratęsiant naudojimosi laikotarpį.

Jei operatorius nori atsisakyti tam tikro dažnių spektro, šis turi sudaryti vieningą bloką.

§ 1/3.

Vienkartinis mokestis mokamas, atsižvelgiant į konkretų atvejį, per penkiolika dienų nuo 1/1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto galiojimo laikotarpio pradžios arba per penkiolika dienų nuo 1/2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto pratęstojo laikotarpio pradžios.

Nukrypstant nuo pirmos pastraipos, operatorius mokestį gali sumokėti tokia tvarka:

proporcingą mokesčio dalį už mėnesius iki kitų kalendorinių metų operatorius moka, atsižvelgiant į konkretų atvejį, per penkiolika dienų nuo 1/1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto galiojimo laikotarpio pradžios arba per penkiolika dienų nuo 1/2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto pratęstojo laikotarpio pradžios;

b)	be to, vėliausiai gruodžio 15 d. operatorius sumoka visą vienkartinį mokestį už ateinančius metus. Jei leidimo terminas baigiasi iki ateinančių metų pabaigos, operatorius už likusius naudojimo teisių galiojimo mėnesius moka proporcingą mokesčio dalį;

1865 m. gegužės 5 d. už palūkanas suteiktos paskolos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytos palūkanos pagal įstatymą pradedamos skaičiuoti, atsižvelgiant į konkretų atvejį, šešioliktą dieną nuo 1/1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto galiojimo laikotarpio pradžios arba šešioliktą dieną nuo 1/2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto pratęstojo laikotarpio pradžios;

d)	palūkanas už pradelstą sumokėti sumą operatorius moka kartu su vienkartiniu mokesčiu.

Atsižvelgiant į konkretų atvejį, operatorius informuoja [IBPT] apie pasirinktą mokėjimo būdą per dvi darbo dienas nuo 1/1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto galiojimo laikotarpio pradžios arba nuo 1/2 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto pratęstojo laikotarpio pradžios.

Sumokėtas vienkartinis mokestis ar jo dalis jokiais atvejais negrąžinama.

§ 1/4.

Operatoriui nesumokėjus viso ar dalies vienkartinio mokesčio už atitinkamus dažnius 1/1 dalies 1, 2 ar 3 punktuose nustatyta tvarka, iš jo atimamos visų dažnių naudojimo teisės.

2o. 2 dalis papildoma žodžiais „išskyrus atvejus, kai kitaip nustatyta 1/1, 1/2 ir 1/3 dalyse“.“

2010 m. kovo 15 d. įstatymo 3 straipsnyje numatyta:

„Pereinamuoju laikotarpiu, jei terminas atsisakyti automatinio leidimo pratęsimo jau yra pasibaigęs šio įstatymo įsigaliojimo momentu, operatorius vis dėlto gali atsisakyti savo naudojimo teisių pratęsimo iki pirmos naujo pratęsto naudojimo teisių laikotarpio dienos ir neturi mokėti vienkartinio mokesčio už šį naują laikotarpį.“

15	2010 m. kovo 15 d. įstatymo 4 straipsnyje nustatyta: „Šis įstatymas įsigalioja jo paskelbimo Moniteur belge [2010 m. kovo 25 d.Moniteur belge, p. 18849] dieną.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

16	Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium yra judriojo telefono ryšio operatorės, gavusios leidimus, suteikiančius 900 MHz, 1800 MHz ir 2000–2600 MHz dažnių naudojimo teises Belgijoje.

1994 m. gruodžio 12 d. įstatymu (1994 m. gruodžio 22 d.Moniteur belge, p. 31624) Belgijos judriojo telefono ryšio sektorius buvo liberalizuotas ir Conseil des ministres (Belgijos vyriausybė) suteikta galimybė išduoti penkiolika metų nuo išdavimo datos galiojančius individualius leidimus teikti judriojo telefono ryšio paslaugas naudojant 900 MHz dažnių juostą kitiems operatoriams nei buvęs viešasis operatorius.

Conseil des ministres išdavė leidimą bendrovei Mobistar1995 m. lapkričio 27 d., o bendrovei Belgacom Mobile1996 m. liepos 2 d. išduotas leidimas, retroaktyviai galiojantis nuo 1995 m. balandžio 8 d., eksploatuoti 900 MHz ryšio tinklą, kuriuo ši bendrovė jau naudojosi pagal su État belge sudarytą valdymo sutartį. Mainais kiekvienas operatorius turėjo sumokėti IBPT vienkartinį maždaug 9 milijardų BEF (t. y. 223104172,30 euro) koncesijos mokestį ir metinį radijo dažnių naudojimo mokestį.

1997 m. Belgijos vyriausybė nusprendė leisti naudoti DCS 1 800 MHz dažnių juostą tam, kad rinkoje atsirastų trečias ir net galbūt ketvirtas operatorius. 1997 m. spalio 24 d. Karaliaus dekretu dėl judriojo telefono ryšio DCS-1800 tinklų diegimo ir naudojimo įtvirtinta leidimo diegti ir naudoti judriojo telefono ryšio DCS-1800 tinklą gavimo tvarka ir numatyta, kad toks leidimas galioja penkiolika metų nuo jo išdavimo datos. 1998 m. liepos 2 d.KPN Group Belgium (buvusi KPN Orange SA, vėliau – BASE SA) gavo leidimą naudoti 1800 MHz dažnių juostą mainais į 8,005 milijardų BEF (t. y. 198438766,50 euro) vienkartinį koncesijos mokestį ir metinį dažnių naudojimo mokestį.

Atsižvelgiant į tai, kad naudoti 1800 MHz dažnį nėra taip patogu, kaip 900 MHz, nes, be kita ko, bazinių stočių veikimo siekis yra mažesnis ir norint užtikrinti tapačią aprėptį reikia įrengti daugiau antenų, 2003 m. IBPT nusprendė suteikti KPN Group Belgium tam tikrus 900 MHz kanalus ir, atvirkščiai, suteikti tam tikrus 1800 MHz kanalus bendrovėms Belgacom ir Mobistar. Taigi, nuo 2003 m. KPN Group Belgium turėjo teisę naudotis papildomais 900 MHz dažniais, nes Belgacom ir Mobistar suteikti 1800 MHz juostos dažniai. Taip kiekvienai iš trijų operatorių suteiktų kanalų skaičiaus pusiausvyra turėjo trukti iki 2015 m.

2001 m. sausio 18 d. Karaliaus dekretu nustatyta trečios kartos UMTS sistemų, kurioms naudojamos 1885–2025 MHz ir 2110–2200 MHz dažnių juostos, leidimų išdavimo procedūra. Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium pateikė paraiškas ir gavo leidimą naudoti tokias sistemas mainais į 150 milijonų eurų vienkartinį koncesijos mokestį, kurį kiekvienas iš šių operatorių sumokėjo už dvidešimties metų laikotarpį, Karaliaus dekretu galintį būti pratęstą penkeriems metams.

Kiekvieno šių leidimų išdavimo momentu Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium įsipareigojo sumokėti:

—	vienkartinį koncesijos mokestį,

—	metinį galimybės naudotis dažniais suteikimo mokestį,

—	metinį leidimų valdymo mokestį.

23	2008 m. lapkričio 25 d. sprendimu IBPT atsisakė automatiškai pratęsti trims operatoriams (Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium) suteiktus leidimus naudotis antros kartos (2G) radijo dažniais, kad galėtų taikyti naują mokestį ir įdiegti kuo veiksmingesnę spektro politiką.

Dėl šio sprendimo Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium kreipėsi su skundu į Cour d’appel de Bruxelles (Briuselio apeliacinis teismas), kuris 2009 m. liepos 20 d. sprendimu jį pripažino negaliojančiu Belgacom atžvilgiu, o 2009 m. rugsėjo 22 d. sprendimu – Mobistar atžvilgiu. Po šių dviejų sprendimų IBPT nusprendė atšaukti savo 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą, skirtą KPN Group Belgium, kad užtikrintų vienodą trijų operatorių vertinimą.

Po šių Cour d’appel de Bruxelles sprendimų 2010 m. kovo 15 d. Belgijos teisės aktų leidėjas priėmė 2005 m. birželio 13 d. įstatymo 30 straipsnio pakeitimo įstatymą. Kaip matyti iš 2010 m. kovo 15 d. įstatymo 2 ir 3 straipsnių, cituotų šio sprendimo 13 ir 14 punktuose, šiame įstatyme numatyta:

—	judriojo telefono ryšio operatoriams anksčiau taikytą vienkartinį koncesijos mokestį pakeičiantis vienkartinis mokestis, skirtas užtikrinti optimalų radijo dažnių naudojimą ir mokamas ne tik suteikiant leidimą naudoti radijo dažnius, bet ir kiekvieną kartą, kai pratęsiamas egzistuojantis leidimas,

—	vienkartinio mokesčio suma, kuri skiriasi pagal radijo dažnį, ir skaičiuojama atsižvelgiant į vienkartinį koncesijos mokestį, kurį operatoriai sumokėjo gaudami leidimą pirmą kartą pagal lyginamąją atrankos procedūrą arba aukciono būdu,

—	judriojo telefono ryšio operatorių galimybė atsisakyti naudojimosi teisių iki šių teisių galiojimo laikotarpio pradžios ir nemokėti už atsisakytąsias teises vienkartinio mokesčio,

—	leidimą turinčių operatorių pareiga, be vienkartinio mokesčio, kasmet mokėti du kitus mokesčius, kurių vienas skirtas padengti galimybės naudotis dažniais suteikimo išlaidas, o kitas – leidimo valdymo išlaidas.

Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium kreipėsi į Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas) ir paprašė pripažinti 2010 m. kovo 15 d. įstatymo 2 ir 3 straipsnius negaliojančiais. Grįsdamos savo reikalavimus jos visų pirma nurodė, kad šios nuostatos prieštarauja Leidimų direktyvos 3 ir 12–14 straipsniams. Konkrečiai jos nesutinka su tuo, kad vienkartinis mokestis turi būti mokamas ne tik suteikiant leidimą, bet ir jį atnaujinant, be to, kad jis mokamas prie kasmetinio galimybės naudotis dažniais suteikimo mokesčio. Belgacom, Mobistar ir KPN Group Belgium taip pat ginčija vienkartinio mokesčio sumą ir jo skaičiavimo tvarką, nes jis skaičiuojamas atsižvelgiant ne į dažnių ekonominę vertę, bet į šių dažnių rinkos vertę operatoriams.

Cour consitutionnelle nurodo, kad iš 2010 m. kovo 15 d. įstatymo travaux preparatoires matyti, jog vienkartinis mokestis yra atlygis už dažnių naudojimą, kuriuo siekiama to paties tikslo kaip ir galimybės naudotis dažniais suteikimo metiniais mokesčiais, tačiau vieno mokėjimas neatstoja kito mokėjimo. Jis nurodo, kad iš šių travaux preparatoires taip pat matyti, jog Belgijos teisės aktų leidėjas laikė 2010 m. kovo 15 d. įstatymo 2 ir 3 straipsnius, kurių teisėtumas ginčijamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, neprieštaraujančiais Leidimų direktyvai, nes juose numatyta skaidyti mokesčius už naudojimo teises į vienkartinę ir metinę dalis. Vienkartinis mokestis skirtas dengti tik teisę naudotis šiais dažniais ir atitiktų spektro, kaip riboto ištekliaus, vertę, o metinis mokestis skirtas dengti šių dažnių naudojimo, t. y. kontrolės, koordinavimo, tikrinimo ir kitų kompetentingos institucijos veiklos rūšių, sąnaudas.

Tokiomis aplinkybėmis Cour constitutionnelle nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal šiuo metu galiojančius [Leidimų direktyvos] 3, 12 ir 13 straipsnius valstybės narės gali operatoriams, kurie turi individualias teises naudoti judriojo telefono ryšio dažnius penkiolika metų pagal remiantis anksčiau galiojusia tvarka išduotus leidimus įrengti ir naudoti šių valstybių narių teritorijoje judriojo telefono ryšio tinklą, už jų individualių teisių naudoti dažnius pratęsimą taikyti vienkartinį mokestį, kurio dydis, susijęs su dažnių, kurių naudojimosi teisės suteiktos, ir mėnesių, kuriais galiojo šios naudojimosi teisės, skaičiumi, apskaičiuojamas atsižvelgiant į anksčiau taikytą vienkartinį koncesijos mokestį už minėtų leidimų išdavimą, kai toks vienkartinis mokestis taikomas papildomai prie, pirma, metinio mokesčio už dažnių suteikimą, skirto visų pirma padengti dažnių suteikimo sąnaudas ir iš dalies atsižvelgti į jų vertę, nes abu mokesčiai grindžiami tikslu sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti dažnius, ir, antra, mokesčio leidimo valdymo išlaidoms padengti?

Ar pagal tos pačios Leidimų direktyvos 3, 12 ir 13 straipsnius valstybės narės operatoriams, kurie siekia iš naujo įgyti teises naudoti judriojo telefono ryšio dažnius, gali taikyti vienkartinį mokestį, kurio dydis nustatomas per aukcioną skirstant dažnius ir taip atsižvelgiant į jų vertę, kai šis vienkartinis mokestis taikomas papildomai, pirma, prie metinio mokesčio už dažnių suteikimą, skirto visų pirma padengti dažnių suteikimo sąnaudas ir iš dalies atsižvelgti į jų vertę, nes abu mokesčiai grindžiami tikslu sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti dažnius, ir, antra, prie pagal anksčiau galiojusią tvarką išduotų metinių leidimų įrengti ir naudoti judriojo telefono ryšio tinklą valdymo mokesčio?

Ar pagal tos pačios Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalį valstybė narė judriojo telefono ryšio operatoriams, naujam laikotarpiui pratęsdama jų individualias teises naudoti judriojo telefono ryšio dažnius, kurias kai kurie iš jų jau turi, gali prieš prasidedant šiam naujam laikotarpiui nustatyti vienkartinį mokestį už teisių naudoti dažnius, kurias jie turėjo šio naujo laikotarpio pradžioje, pratęsimą, grindžiamą tikslu sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti dažnius atsižvelgiant į jų vertę, kai šis vienkartinis mokestis taikomas papildomai, pirma, prie metinio mokesčio už dažnių suteikimą, skirto visų pirma padengti dažnių suteikimo sąnaudas ir iš dalies atsižvelgti į jų vertę, nes abu mokesčiai grindžiami tikslu sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti dažnius, ir, antra, prie pagal anksčiau galiojusią tvarką išduotų metinių leidimų įrengti ir naudoti judriojo telefono ryšio tinklą valdymo mokesčio?

Ar pagal tos pačios Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali kaip papildomą teisių naudoti dažnius įgijimo ir pratęsimo sąlygą aukciono būdu ir be viršutinės ribos nustatyti vienkartinį mokestį, taikomą papildomai, pirma, prie metinio mokesčio už dažnių suteikimą, skirto visų pirma padengti dažnių suteikimo sąnaudas ir iš dalies atsižvelgti į jų vertę, nes abu mokesčiai grindžiami tikslu sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti dažnius, ir, antra, prie pagal anksčiau galiojusią tvarką išduotų metinių leidimų įrengti ir naudoti judriojo telefono ryšio tinklą valdymo mokesčio?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmųjų dviejų klausimų

Dėl priimtinumo

Kipro vyriausybė ginčija antrojo prejudicinio klausimo priimtinumą ir tvirtina, kad atsakymas į šį klausimą nėra objektyviai būtinas tam, kad būtų galima išspręsti pagrindinės bylos ginčą. Antrasis klausimas skirtas naujų radijo dažnių naudojimo teisių koncesijai, o iš nutarties pateikti prejudicinius klausimus matyti, kad ginčas susijęs su radijo dažnių naudojimo teisių pratęsimu.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo jo paties nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, už kurių apibrėžimą jis atsako ir kurių tikslumo Teisingumo Teismas neturi teisės vertinti, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei yra akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (visų pirma žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo VALE Építési, C-378/10, 18 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju antruoju prejudiciniu klausimu prašoma išaiškinti Leidimų direktyvą, kiek ji susijusi su valstybių narių galimybe taikyti vienkartinį mokestį į naujas radijo dažnių naudojimo teises pretenduojantiems judriojo telefono ryšio operatoriams. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. kovo 15 d. įstatymo 2 ir 3 straipsniuose, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais kreiptasi į teismą pagrindinėje byloje, numatytas vienkartinis mokestis ne tik už radijo dažnių naudojimo teisių pratęsimą, bet ir už naujai įgytas radijo dažnių naudojimo teises.

32	Tokiomis aplinkybėmis prašomo išaiškinimo negalima laikyti nesusijusiu su pagrindinės bylos faktais ar dalyku. Todėl antrąjį prejudicinį klausimą reikia laikyti priimtinu.

Dėl esmės

Pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Leidimų direktyvos 3, 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama valstybei narei taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams, turintiems radijo dažnių naudojimo teises, vienkartinį mokestį, mokėtiną tiek įgyjant naujas radijo dažnių naudojimo teises, tiek jas pratęsiant, kai jis taikomas papildomai ne tik prie galimybės naudotis dažniais suteikimo metinio mokesčio, skirto visų pirma padengti galimybės naudotis dažniais suteikimo išlaidas ir taip iš dalies atsižvelgti į dažnių vertę, kai abiem mokesčiais siekiama sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti ribotą išteklių, kaip antai radijo dažnius, bet ir prie mokesčio, kuriuo dengiamos leidimo valdymo išlaidos.

Jis taip pat klausia, ar Leidimų direktyvos nuostatas atitinka tokia vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises sumos nustatymo tvarka, kai jis nustatomas arba pagal anksčiau mokėtą vienkartinį koncesijos mokestį, apskaičiuotą atsižvelgiant į dažnių, kuriems suteiktos naudojimosi teisės, ir mėnesių, kuriais galiojo naudojimosi teisės, skaičių, arba skirstant dažnius aukciono būdu.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 3 ir 12 straipsniai, skirti atitinkamai valstybių narių pareigai užtikrinti laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus bei paslaugas ir „administracinių mokesčių“ tvarkai, netaikomi tokiam mokesčiui, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, kuris nepatenka nė į vieną iš šių dviejų situacijų.

Kaip matyti iš dviejų pirmųjų klausimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Leidimų direktyvą, kiek ji susijusi su, viena vertus, valstybės narės galimybe taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams vienkartinį mokestį ir, kita vertus, vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teisių suteikimą ir pratęsimą sumos apskaičiavimo tvarka.

37	Dėl vienkartinio mokesčio taikymo visų pirma reikia konstatuoti, kad Leidimų direktyva reglamentuojama tik radijo dažnių naudojimo teisių suteikimo procedūra ir joje nėra jokios specialiosios nuostatos, įtvirtinančios jau suteiktų radijo dažnių naudojimo teisių pratęsimo procedūros sąlygoms.

38	Tačiau, kaip savo išvados 40 punkte nurodė generalinis advokatas, kadangi individualias naudojimo teises valstybė narė suteikia ribotam laikotarpiui, tokio leidimo pratęsimas laikytinas naujų teisių suteikimu naujam laikotarpiui.

39	Taigi reikia konstatuoti, kad pagal Leidimų direktyvą radijo dažnių naudojimo teisių suteikimo procedūrai ir šių teisių pratęsimo procedūrai turi būti taikomi tie patys reikalavimai. Todėl Leidimų direktyvos 13 straipsnis vienodai taikytinas abiem procedūroms.

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog pagal Leidimų direktyvą valstybės narės negali rinkti kitų su elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimu susijusių mokesčių ar rinkliavų nei numatytosios šioje direktyvoje (pagal analogiją žr. 2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Nuova società di telecomunicazioni, C-339/04, Rink. p. I-6917, 35 punktą; 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Telefónica Móviles España, C-85/10, Rink. p. I-1575, 21 punktą ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Vodafone España ir France Telecom España, C-55/11, C-57/11 ir C-58/11, 28 punktą).

Pagrindinėje byloje, kaip matyti iš sprendimo pateikti prejudicinius klausimus, nacionalinis teismas nori išsiaiškinti iš esmės tai, ar Leidimų direktyvos 13 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo valstybei narei draudžiama už „radijo dažnių naudojimo teises“ operatoriams taikyti vienkartinį mokestį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, jeigu jiems jau taikomi, pirma, galimybės naudotis dažniais suteikimo metinis mokestis ir, antra, leidimo valdymo išlaidoms padengti skirtas mokestis.

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Leidimų direktyvos 13 straipsnį valstybėms narėms leidžiama radijo dažnių naudojimo teises apmokestinti ne tik mokesčiais, skirtais administracinėms sąnaudoms padengti, bet ir mokesčiu, kuriuo siekiama užtikrinti optimalų šio ištekliaus naudojimą (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 20 d. Sprendimo ISIS Multimedia Net ir Firma O2, C-327/03 ir C-328/03, Rink. p. I-8877, 23 punktą ir minėto Sprendimo Telefónica Móviles España 24 punktą).

43	Tačiau leidimų direktyvos 13 straipsnyje nėra aiškiai nustatyta nei tokio mokesčio už radijo dažnių naudojimą forma, nei jo mokėjimo dažnumas.

44	Kita vertus, iš Leidimų direktyvos 32 konstatuojamosios dalies matyti, kad mokestines radijo dažnių naudojimo prievoles gali būti reikalaujama įvykdyti sumokant vienkartinę ar periodinę sumą.

45	Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Leidimų direktyva nenurodo, kam mokesčiai už naudojimo teises turėtų būti naudojami (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Telefónica Móviles España 33 punktą).

Tačiau šios direktyvos 13 straipsniu iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad mokesčiai už radijo dažnių naudojimą būtų objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai, proporcingi savo paskirčiai ir jais būtų atsižvelgta, be kita ko, į Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje nurodytus konkurencijos skatinimo ir veiksmingo radijo dažnių naudojimo tikslus.

Iš Leidimų direktyvos 13 straipsnio ir 32 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad telekomunikacijų paslaugų operatoriams už naudojimąsi resursais taikomu mokesčiu turi būti siekiama užtikrinti optimalų tokių resursų naudojimą ir jis turi nekliudyti plėtoti naujų elektroninių ryšių paslaugų ir konkurencijos rinkoje.

Taigi Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsniais nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje, kuriais numatyta taikyti mokestį, skirtą sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudotis dažniais, net jei jis taikomas kartu su kitu iš dalies tam pačiam tikslui skirtu metiniu mokesčiu, jei visi šie mokesčiai atitinka šio sprendimo 46 ir 47 punktuose nurodytas sąlygas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl tokio vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, sumos nustatymo tvarkos reikia pažymėti, kad Leidimų direktyvoje nurodyti reikalavimai, kurių turi laikytis valstybės narės, kai nustato mokesčio už naudojimąsi radijo dažniais sumą, tačiau nėra aiškiai nurodyto konkretaus tokio mokesčio sumos nustatymo būdo (minėto Sprendimo Telefónica Móviles España 25 punktas).

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad leidimas naudoti viešą turtą, kuris yra ribotas išteklius, suteikia šio leidimo turėtojui galimybę gauti didelę ekonominę naudą ir, palyginti su kitais operatoriais, taip pat norinčiais naudoti ir eksploatuoti šį išteklių, suteikia jam pranašumą, o tai pateisina tokio mokesčio, kuris visų pirma atspindi atitinkamo riboto ištekliaus naudojimo vertę, nustatymą (minėto Sprendimo Telefónica Móviles España 27 punktas).

Tokiomis aplinkybėmis tikslas užtikrinti, kad operatoriai optimaliai naudotų jiems prieinamus ribotus išteklius, lemia reikalavimą, kad nustatyta šio mokesčio suma būtų tinkamo lygio, atspindinti visų pirma šių išteklių naudojimo vertę, o tai reikalauja atsižvelgti į atitinkamos rinkos ekonominę ir technologinę aplinką (minėto Sprendimo Telefónica Móviles España 28 punktas).

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 54 ir 55 punktuose nurodė generalinis advokatas, vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises sumos nustatymas arba pagal anksčiau mokėto vienkartinio koncesijos mokesčio sumą, apskaičiuotą atsižvelgiant į dažnių, kuriems suteiktos naudojimosi teisės, ir mėnesių, kuriais galiojo naudojimosi teisės, skaičių, arba skirstant dažnius aukciono būdu gali būti tinkamas radijo dažnių vertės nustatymo metodas.

Iš tiesų, atsižvelgus į principus, kuriais Belgijos Karalystė vadovavosi nustatydama anksčiau taikyto vienkartinio koncesijos mokesčio sumą, atrodo, kad tiek vienas, tiek kitas metodas leidžia nustatyti sumas, turinčias ryšį su numatomu atitinkamų radijo dažnių rentabilumu. Kita vertus, Leidimų direktyva nedraudžia remtis tokiais kriterijais nustatant minėtų mokesčių sumas.

Atsižvelgus į visus motyvus, į pirmuosius du klausimus reikia atsakyti, kad Leidimų direktyvos 12 ir 13 straipsniai aiškintini taip, kad jais valstybei narei nedraudžiama taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams, turintiems radijo dažnių naudojimo teises, vienkartinį mokestį, mokėtiną tiek įgyjant naujas radijo dažnių naudojimo teises, tiek jas pratęsiant, kai jis taikomas papildomai prie metinio galimybės naudotis dažniais suteikimo mokesčio, skirto sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklius, taip pat prie mokesčio, kuriuo dengiamos leidimo valdymo išlaidos, su sąlyga, kad šiais mokesčiais iš tikrųjų siekiama sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklių, kaip antai radijo dažnius, jie yra objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai, proporcingi savo paskirčiai ir jais atsižvelgiama, be kita ko, į Pagrindų direktyvos 8 straipsnyje nurodytus tikslus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Su ta pačia sąlyga vienkartinio mokesčio už radijo dažnių naudojimo teises sumos nustatymas arba pagal anksčiau mokėto vienkartinio koncesijos mokesčio sumą, apskaičiuotą atsižvelgiant į dažnių, kuriems suteiktos naudojimosi teisės, ir mėnesių, kuriais galiojo naudojimosi teisės, skaičių, arba per dažnių skirstymo aukcioną gali būti tinkamas radijo dažnių vertės nustatymo metodas.

Dėl ketvirtojo klausimo

Ketvirtuoju klausimu, į kurį reikia atsakyti prieš atsakant į trečiąjį klausimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybei narei draudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

Reikia pažymėti, jog Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad objektyviai pagrįstais atvejais valstybė narė gali proporcingai pakeisti su radijo dažnių naudojimo teisėmis susijusias teises, sąlygas ir procedūras. Šiame straipsnyje taip pat numatyta, kad apie ketinimą daryti tokias pataisas turi būti pranešta tinkamu būdu, o suinteresuotoms šalims reikia suteikti pakankamai laiko, bet ne mažiau nei keturias savaites, savo nuomonei pareikšti.

58	Be to, iš Leidimų direktyvos priedo B dalies 6 punkto matyti, kad šios direktyvos 13 straipsnyje nurodyti radijo dažnių naudojimo mokesčiai yra viena iš sąlygų, su kuria galima susieti radijo dažnių naudojimo teises.

Darytina išvada, kad vienkartinio mokesčio, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, įvedimas yra sąlygų, keliamų radijo dažnių naudojimo teises turintiems operatoriams, pakeitimas. Taigi, valstybė narė privalo užtikrinti, kad būtų įvykdytos judriojo telefono ryšio operatoriams taikomų mokesčių už radijo dažnių naudojimo teises sistemos pakeitimui keliamos sąlygos.

Todėl reikia pažymėti, kad valstybė narė, kuri ketina pakeisti mokesčius, taikomus už anksčiau suteiktas radijo dažnių naudojimo teises, turi užtikrinti, kad šis pakeitimas atitiktų Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, t. y. jis būtų objektyviai pagrįstas, proporcingos apimties ir apie jį būtų iš anksto pranešta visoms suinteresuotoms šalims, kad jos galėtų pareikšti savo nuomonę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, turi patikrinti, ar įvykdytos Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos.

61	Šiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad Leidimų direktyvos 13 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, kaip antai minėtas šio sprendimo 46 ir 47 punktuose, atitinkančio mokesčio įvedimas laikytinas objektyviai pagrįstu ir proporcingos apimties veiksmu.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Leidimų direktyvos 14 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jei šis pakeitimas yra objektyviai pagrįstas, proporcingos apimties ir apie jį iš anksto pranešta visoms suinteresuotoms šalims, kad jos galėtų pareikšti savo nuomonę, o tai, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Dėl trečiojo klausimo

63	Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ja valstybei narei draudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

Reikia pažymėti, kad pagal Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalį valstybė narė negali nei apriboti, nei atimti radijo dažnių naudojimo teisių, išskyrus atvejus, kai tai pateisinama ir kai konkrečiu atveju tai atitinka Leidimų direktyvos priedą ir nacionalinės teisės nuostatas dėl kompensacijos už atimtas teises.

65	Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei to paties straipsnio 1 dalyje, radijo dažnių naudojimo teisių „apribojimų“ ir „atėmimo“ sąvokos apima tik tuos atvejus, kai šių teisių turinys ir apimtis gali būti pakeisti.

Bet kuriuo atveju, darant prielaidą, kad Leidimų direktyva, atsižvelgiant į jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminus, taikytina pagrindinės bylos aplinkybėms, mokesčių, kaip antai nagrinėjamų pagrindinėje byloje, nustatymas judriojo telefono ryšio operatoriams negali paveikti atitinkamiems operatoriams suteiktų radijo dažnių naudojimo teisių turinio ir apimties. Taigi, reikia konstatuoti, kad mokesčių sistemos pakeitimas nėra radijo dažnių naudojimo teisių apribojimas ar atėmimas, kaip jie suprantami pagal Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalį.

67	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Leidimų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad ja valstybei narei nedraudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) 12 ir 13 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais valstybei narei nedraudžiama taikyti judriojo telefono ryšio operatoriams, turintiems radijo dažnių naudojimo teises, vienkartinį mokestį, mokėtiną tiek įgyjant naujas radijo dažnių naudojimo teises, tiek jas pratęsiant, kai jis taikomas papildomai prie metinio galimybės naudotis dažniais suteikimo mokesčio, skirto sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklius, taip pat prie mokesčio, kuriuo dengiamos leidimo valdymo išlaidos, su sąlyga, kad šiais mokesčiais iš tikrųjų siekiama sudaryti palankias sąlygas optimaliai naudoti išteklių, kaip antai radijo dažnius, jie yra objektyviai pagrįsti, skaidrūs, nediskriminaciniai, proporcingi savo paskirčiai ir jais atsižvelgiama, be kita ko, į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) 8 straipsnyje nurodytus tikslus, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Direktyvos 2002/20 14 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja valstybėms narėms nedraudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jei šis pakeitimas yra objektyviai pagrįstas, proporcingos apimties ir apie jį iš anksto pranešta visoms suinteresuotoms šalims, kad jos galėtų pareikšti savo nuomonę, o tai, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

3.	Direktyvos 2002/20 14 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad ja valstybei narei nedraudžiama nustatyti judriojo telefono ryšio operatoriui tokį mokestį, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

Top

Choose the experimental features you want to try