Choose the experimental features you want to try

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62011CJ0367

2012 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas.
Déborah Prete prieš Office national de l'emploi.
Cour de cassation (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Laisvas asmenų judėjimas – EB 39 straipsnis – Valstybės narės pilietis, ieškantis darbo kitoje valstybėje narėje – Vienodas požiūris – Laukimo išmokos jauniems pirmojo darbo ieškantiems asmenims – Suteikimas, siejamas su mokymosi bent šešerius metus priimančiojoje valstybėje sąlyga.
Byla C-367/11.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2012:668

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2012 m. spalio 25 d. ( *1 )

„Laisvas asmenų judėjimas — EB 39 straipsnis — Valstybės narės pilietis, ieškantis darbo kitoje valstybėje narėje — Vienodas požiūris — Laukimo išmokos jauniems pirmojo darbo ieškantiems asmenims — Suteikimas, siejamas su mokymosi bent šešerius metus priimančiojoje valstybėje sąlyga“

Byloje C-367/11

dėl Cour de cassation (Belgija) 2011 m. birželio 27 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2011 m. liepos 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Déborah Prete

prieš

Office national de l’emploi

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro ketvirtosios kolegijos pirmininko pareigas einantis L. Bay Larsen, teisėjai J.-C. Bonichot, C. Toader, A. Prechal (pranešėja) ir E. Jarašiūnas,

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

D. Prete, atstovaujamos advokato J. Oosterbosch,

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Van den Broeck ir M. Jacobs, padedamų advokato P. A. Foriers,

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir D. Hadroušek,

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir G. Rozet,

susipažinęs su 2012 m. liepos 19 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 12, EB 17, EB 18 ir EB 39 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant D. Prete ir Office national de l’emploi (Nacionalinė įdarbinimo tarnyba, toliau – ONEM) ginčą dėl šios tarnybos sprendimo, kuriuo suinteresuotajai atsisakyta skirti Belgijos teisės aktuose numatytas laukimo išmokas.

Belgijos teisės nuostatos

3

Belgijos teisės aktuose numatyta baigusiems mokslus ir ieškantiems pirmojo darbo jauniems asmenims skirti išmokas, kuriomis siekiama palengvinti jų integraciją į darbo rinką baigus mokslus, vadinamas „laukimo išmokomis“.

4

1991 m. lapkričio 25 d. Karaliaus dekreto dėl nedarbo reglamentavimo (Moniteur belge, 1991 m. gruodžio 31 d., p. 29888), iš dalies pakeisto 2003 m. vasario 11 d. Karaliaus dekretu (Moniteur belge, 2003 m. vasario 19 d., p. 8026; toliau – Karaliaus dekretas), 36 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Laukimo išmokos gali būti skiriamos jaunam darbuotojui, jeigu jis atitinka šiuos reikalavimus:

<...>

a)

arba baigė aukštesnio lygio vidurinio mokslo kursą ar trejų metų techninį, meninį ar profesinį vidurinį mokslą vienos iš bendruomenių įsteigtoje, dotuojamoje ar pripažintoje mokymo įstaigoje;

b)

arba iš kompetentingos bendruomenės komisijos gavo a) punkte nurodytus mokslus patvirtinantį diplomą ar išsilavinimo pažymėjimą;

<...>

h)

arba jis baigė studijas ar mokymą kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje ir atitinka visas šias sąlygas:

jaunas asmuo pateikia dokumentus, įrodančius, kad studijos ar mokymas yra tokio pat lygio ir lygiaverčiai studijoms ar mokymui, nurodytiems pirmesniuose papunkčiuose,

prašymo skirti išmoką pateikimo momentu jaunas asmuo yra Belgijoje gyvenančių darbuotojų migrantų, kaip jie suprantami pagal [EB 39] straipsnį, išlaikomas vaikas.

<...>

j)

arba įgijo bendruomenės išduotą kvalifikacijos patvirtinimą, kuris pripažįstamas lygiaverčiu b) papunktyje numatytam išsilavinimo pažymėjimui, arba kvalifikacijos patvirtinimą, suteikiantį teisę stoti į aukštojo mokslo įstaigą; šis papunktis taikomas, tik jei prašymą pateikęs asmuo prieš tai bent šešerius metus mokėsi vienos iš bendruomenių įsteigtoje, pripažintoje ar dotuojamoje mokymo įstaigoje.

<...>“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

5

Prancūzijos pilietė D. Prete vidurinį mokslą baigė Prancūzijoje, kur 2000 m. liepos mėn. gavo vidurinio profesinio mokslo baigimo diplomą, patvirtinantį sekretorės kvalifikaciją. 2001 m. birželio mėn. ji susituokė su Belgijos piliečiu ir apsigyveno su juo Turnė (Belgija).

6

2002 m. vasario 1 d. D. Prete įsiregistravo ONEM kaip darbo ieškantis asmuo. 2003 m. birželio 1 d. ji pateikė ONEM prašymą skirti laukimo išmokas.

7

2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ONEM atmetė šį prašymą dėl to, kad D. Prete nesimokė bent šešerius metus Belgijos mokymo įstaigoje prieš gaudama vidurinio mokslo baigimo diplomą, kaip to reikalaujama pagal Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto j papunktį.

8

Dėl šio sprendimo D. Prete pateiktą skundą patenkino Tribunal du travail de Tournai (Turnė darbo teismas), 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu pripažinęs, kad suinteresuotoji turi teisę gauti laukimo išmokas.

9

ONEM pateikus apeliacinį skundą, Cour du travail de Mons (Monso darbo teismas) šį sprendimą pakeitė 2010 m. vasario 25 d. sprendimu. Šis teismas nusprendė, kad D. Prete neturi teisės gauti laukimo išmokų, ir visų pirma šiuo klausimu nurodė, kad suinteresuotoji tokios teisės neturi nei pagal EB 39 straipsnį, nei pagal EB 18 straipsnį.

10

Grįsdama kasacinį skundą, kurį ji dėl šio sprendimo pateikė Cour de cassation (Kasacinis teismas), D. Prete, be kita ko, tvirtina, kad šiuo sprendimu pažeidžiamos pagal EB 12, EB 17 bei EB 18 straipsnius ir, jei reikia, EB 39 straipsnį Europos Sąjungos piliečiams suteikiamos teisės.

11

Cour de cassation pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime nurodyta, jog Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto j papunktyje nustatyta sąlyga buvo įtraukta į šį dekretą siekiant užtikrinti prašymą skirti laukimo išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos realų ryšį. Be to, jame pažymima, kad Teisingumo Teismas pripažino tokio tikslo teisėtumą, visų pirma 2002 m. liepos 11 d. Sprendime D’Hoop (C-224/98, Rink. p. I-6191).

12

Tačiau kasaciniame skunde D. Prete tvirtina, kad, dėl šios sąlygos, atsižvelgiant į pernelyg bendrą ir išimtinį jos pobūdį, viršijama tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti, todėl šios bylos aplinkybėmis Cour du travail de Mons jos turėjo netaikyti. Šis teismas, turėjęs patikrinti, ar D. Prete įsiregistravimas įdarbinimo tarnyboje kaip darbo ieškančio asmens ir jos įsikūrimas Belgijoje susituokus su Belgijos piliečiu gali patvirtinti siekiamą ryšį su Belgijos darbo rinka, klaidingai nusprendė, kad taip nėra, ir atsisakė skirti laukimo išmokas D. Prete. Šių išmokų jai neskyrimas nesusijęs su siekiu išvengti judėjimo, kurio vienintelis tikslas pasinaudoti tokiomis išmokomis, ir pažeidžia tiek suinteresuotosios teisę į tai, kad būtų gerbiamas jos šeimos gyvenimas, tiek Bendrijos teisės principą, pagal kurį reikalaujama, kad kiekviena valstybė užtikrintų optimalias Bendrijos darbuotojo šeimos integracijos sąlygas.

13

Šiomis aplinkybėmis Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [EB] 12, [EB] 17, [EB] 18 straipsniais ir, jei reikia, [EB] 39 straipsniu draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai [Karaliaus dekreto] 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto j papunktis, kuria jauno asmens, <...> Sąjungos piliečio, kuris nėra darbuotojas, kaip tai suprantama pagal [EB] 39 straipsnį, kuris baigė vidurinį mokslą <...> Sąjungoje, bet ne vienoje iš Belgijos [Karalystės] bendruomenių įsteigtoje, pripažintoje ar dotuojamoje mokslo įstaigoje ir kuris arba gavo vienos iš šių bendruomenių išduotą šio mokslo kvalifikacijos patvirtinimą, pripažįstamą lygiaverčiu išsilavinimo pažymėjimui, išduotam vienos iš šių bendruomenių kompetentingos komisijos po studijų vienoje iš šių Belgijos mokslo įstaigų, arba patvirtinimą, suteikiantį teisę stoti į aukštojo mokslo įstaigą, teisė gauti laukimo išmokas siejama su sąlyga, kad šis jaunas asmuo prieš tai būtų šešerius metus studijavęs vienos iš Belgijos [Karalystės] bendruomenių įsteigtoje, pripažintoje ar dotuojamoje mokslo įstaigoje, jei ši sąlyga yra išimtinė ir absoliuti?

2.

Jeigu būtų atsakyta teigiamai, ar aplinkybės, kad pirmame klausime aprašytas jaunas asmuo, kuris nestudijavo šešerius metus Belgijos mokslo įstaigoje, gyvena Belgijoje su Belgijos pilietybę turinčiu sutuoktiniu ir yra įsiregistravęs kaip darbo ieškantis asmuo Belgijos įdarbinimo tarnyboje, yra veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant įvertinti jauno asmens ryšį su Belgijos darbo rinka, atsižvelgiant į [EB] 12, [EB] 17, [EB] 18 straipsnius ir, jei reikia, [EB] 39 straipsnį? Kiek turėtų būti atsižvelgiama į šių gyvenimo šalyje, santuokos ir registracijos kaip darbo ieškančio asmens laikotarpių trukmę?“

Dėl prejudicinių klausimų

14

Dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 12, EB 17, EB 18 straipsnius arba, jei reikia, EB 39 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jais draudžiama nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią nustatyta jaunų ieškančių pirmojo darbo asmenų teisės gauti laukimo išmokas sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo bent šešerius metus būtų mokęsis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, atsižvelgiant į pernelyg išimtinį tokios sąlygos pobūdį, visų pirma dėl to, kad ja paneigiama bet kokia galimybė skirti šias išmokas jaunai moteriai, kitos valstybės narės pilietei, kuri, nors nesimokė tokioje įstaigoje, yra susituokusi su priimančiosios valstybės narės piliečiu, gyvena su juo šioje valstybėje ir šios valstybės įdarbinimo tarnyboje yra įregistruota kaip darbo ieškantis asmuo. Šiuo atžvilgiu šis teismas, be kita ko, siekia išsiaiškinti, ar iš tikrųjų reikia atsižvelgti į šios situacijos aplinkybes siekiant nustatyti, ar egzistuoja realus ryšys tarp suinteresuotosios ir priimančiosios valstybės narės darbo rinkos.

Pirminės pastabos

15

Visų pirma reikia pažymėti, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kuriuo atmestas D. Prete prašymas skirti laukimo išmokas nuo 2003 m. birželio 1 d.

16

Iš to matyti, kad Sutarčių nuostatos, kuriomis reikia remtis nagrinėjamu atveju, yra EB sutarties redakcijos pagal Nicos sutartį nuostatos.

17

Taip pat pažymėtina, kad klausimuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo EB 12, EB 17 ir EB 18 straipsnius ir, jei reikia, EB 39 straipsnį.

18

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 12 straipsnis, kuriuo įtvirtintas bendrasis diskriminavimo dėl pilietybės draudimo principas, savarankiškai taikomas tik tose Sąjungos teisės reglamentuojamose situacijose, dėl kurių Sutartyje nenumatyta specialių nediskriminavimo taisyklių (žr., be kita ko, 1989 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, 305/87, Rink. p. 1461, 13 punktą; 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gilly, C-336/96, Rink. p. I-2793, 37 punktą; 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C-100/01, Rink. p. I-10981, 25 punktą ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Schulz-Delzers ir Schulz, C-240/10, Rink. p. I-8531, 29 punktą).

19

Nediskriminavimo principas darbuotojų judėjimo laisvės srityje buvo įtvirtintas EB 39 straipsnyje bei antrinės teisės aktuose, visų pirma 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 12 punktą, minėto Sprendimo Gilly 38 punktą, 2004 m. kovo 23 d. Sprendimo Collins, C-138/02, Rink. p. I-2703, 55 punktą bei minėto Sprendimo Schulz-Delzers ir Schulz 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

20

Kalbant apie EB 18 straipsnį, kuriame bendrai numatyta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, reikia nurodyti, kad taip pat iš teismo praktikos matyti, jog šios nuostatos konkreti išraiška yra EB 39 straipsnis, kiek tai susiję su darbuotojų judėjimo laisve (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Oteiza Olazabal 26 punktą; 2007 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Hendrix, C-287/05, Rink. p. I-6909, 61 punktą bei minėto Sprendimo Schulz-Delzers ir Schulz 30 punktą).

Dėl EB 39 straipsnio taikymo

21

EB 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbuotojų judėjimo laisvė reiškia, jog įdarbinimo, darbo užmokesčio ir kitų darbo sąlygų atžvilgiu panaikinama bet kokia valstybių narių darbuotojų diskriminacija dėl pilietybės.

22

EB 39 straipsnio 3 dalyje valstybių narių piliečiams suteikiama, be kita ko, teisė laisvai judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijose ieškant jose darbo. Taigi valstybės narės piliečiai, ieškantys darbo kitoje valstybėje narėje, patenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį, todėl jiems taikoma šios nuostatos 2 dalyje numatyta teisė į vienodą požiūrį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Collins 56 ir 57 punktus).

23

Šiuo atžvilgiu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad siekiant nustatyti ieškančių darbo asmenų teisės į vienodą požiūrį apimtį, šį principą reikia aiškinti atsižvelgiant į kitas Sąjungos teisės nuostatas, visų pirma į EB 12 straipsnį (minėto Sprendimo Collins 60 punktas).

24

Iš tiesų Sąjungos piliečiai, teisėtai gyvenantys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, gali remtis EB 12 straipsniu visose situacijose, kurios patenka į Sąjungos teisės taikymo ratione materiae sritį. Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams pagrindinį statusą, leidžiantį, kad šie piliečiai, kurių padėtis tokia pati, būtų vienodai teisiškai vertinami, neatsižvelgiant į jų pilietybę ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Collins 61 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25

Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Sąjungos pilietybės įvedimą ir teisės į vienodą požiūrį, kuria naudojasi Sąjungos piliečiai, aiškinimą teismo praktikoje, piniginės išmokos, skirtos patekimui į kitos valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti EB 39 straipsnio 2 dalies, kuri yra EB 12 straipsniu garantuojamo pagrindinio vienodo požiūrio principo išraiška (žr. minėto Sprendimo Collins 63 punktą ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Ioannidis C-258/04, Rink. p. I-8275, 22 punktą).

26

Taigi neginčytina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamose nacionalinės teisės nuostatose numatytos laukimo išmokos yra socialinės išmokos, kuriomis siekiama palengvinti jaunų asmenų integraciją į darbo rinką baigus mokslus (žr., be kita ko, minėto Sprendimo D’Hoop 38 punktą ir minėto Sprendimo Ioannidis 23 punktą).

27

Taip pat neginčytina, kad prašymo skirti tokias išmokas pateikimo dieną D. Prete buvo valstybės narės pilietė, kuri, baigusi mokslus, ieškojo darbo kitoje valstybėje narėje.

28

Šiomis aplinkybėmis suinteresuotoji pagrįstai gali remtis EB 39 straipsniu, kai teigia, kad ji negali būti diskriminuojama dėl pilietybės, kiek tai susiję su laukimo išmokų skyrimu (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Ioannidis 25 punktą).

Dėl skirtingo požiūrio egzistavimo

29

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio taisykle, įtvirtinta EB 39 straipsnyje, draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės, bet ir bet kokios kitos paslėptos diskriminacijos formos, kurių, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, pasekmės iš tiesų yra tokios pačios (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Ioannidis 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

30

Pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis nustatytas skirtingas požiūris atsižvelgiant į tai, ar pirmojo darbo ieškantys jauni asmenys gali įrodyti, kad bent šešerius vidurinio mokslo metus mokėsi Belgijos mokymo įstaigoje.

31

Todėl sąlygą, kad buvo būtina mokytis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, dėl paties jos pobūdžio lengviau gali tenkinti šios valstybės piliečiai, todėl ja iš esmės keliama grėsmė, kad kitų valstybių narių piliečiams bus sudarytos mažiau palankios sąlygos (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Ioannidis 28 punktą).

Dėl skirtingo požiūrio pateisinimo

32

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, toks pirma nurodytas skirtingas požiūris gali būti pateisinamas, tik jei jis grindžiamas objektyviais veiksniais, kurie nepriklauso nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir yra proporcingi nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (žr., be kita ko, minėto Sprendimo D’Hoop 36 punktą, minėto Sprendimo Collins 66 punktą bei minėto Sprendimo Ioannidis 29 punktą).

33

Šiuo atžvilgiu, kalbant apie išmokas, kaip antai nagrinėjamąsias pagrindinėje byloje, kuriomis siekiama palengvinti jaunų asmenų integraciją į darbo rinką baigus mokslus, reikia nurodyti, kad Teisingumo Teismas pripažino, jog nacionalinės teisės aktų leidėjo siekis užtikrinti prašymą skirti tokias išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos realų ryšį yra teisėtas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo D’Hoop 38 punktą, minėto Sprendimo Collins 67 ir 69 punktus bei minėto Sprendimo Ioannidis 30 punktą).

34

Dėl proporcingumo reikalavimo reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog vienintelė sąlyga, susijusi su vidurinio mokslo baigimo diplomo gavimo vieta, kaip antai numatytoji Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto a papunktyje, yra pernelyg bendra ir išimtinė, nes ja neteisingai teikiama pirmenybė veiksniui, kuris nebūtinai atspindi realų ir faktinį prašymą skirti išmokas pateikusio asmens ir geografinės darbo rinkos ryšio laipsnį, ir pašalinamas bet koks kitas tokį ryšį atspindintis veiksnys. Todėl jis pripažino, kad šia sąlyga viršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui pasiekti (žr. minėto Sprendimo D’Hoop 39 punktą ir minėto Sprendimo Ioannidis 31 punktą).

35

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčijama sąlyga, alternatyvi sąlygai dėl diplomo gavimo vietos ir susijusi su reikalavimu bent šešerius metus būti mokiusis vienos iš Belgijos bendruomenių įsteigtoje, pripažintoje ar dotuojamoje mokymo įstaigoje, į Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto j papunktį buvo įtraukta siekiant ištaisyti šią padėtį.

36

Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Belgijos vyriausybė patvirtina, kad ginčijama sąlyga siekiama užtikrinti prašymą skirti šias išmokas pateikusio asmens ir Belgijos darbo rinkos realų ryšį, ir teigia, kad tokia sąlyga atitinka proporcingumo principo reikalavimus, taip pat, be kita ko, šiuo atžvilgiu nurodo, kad ja reikalaujamu mokymosi metų skaičiumi neviršijama tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.

37

Tačiau nagrinėjamu atveju neatrodo būtina, kad Teisingumo Teismas nuspręstų dėl klausimo, ar šia sąlyga pažeidžiamas proporcingumo principas dėl reikalaujamos mokymosi trukmės.

38

Iš tiesų, kaip matyti iš pagrindinės bylos aplinkybių, D. Prete nesimokė Belgijoje nė vienų metų, todėl jai būtų atsisakyta skirti laukimo išmokas ir tuo atveju, jei ginčijama sąlyga būtų reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo galėtų patvirtinti trumpesnės nei šešerių metų trukmės mokslus Belgijos mokymo įstaigoje, kad ir kokia būtų ši trumpesnė trukmė.

39

Taigi Teisingumo Teismas tik turi išnagrinėti klausimą, ar galima išvada, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės nuostatos nesuderinamos su EB 39 straipsniu, gali būti padaryta remiantis aplinkybe, jog numatant sąlygą, kad buvo būtina mokytis vienoje iš Belgijos įstaigų, šiuo teisės aktu neleidžiama atsižvelgti į aplinkybes, kurios, nors nesusijusios su mokslų baigimo vieta, vis dėlto taip pat atspindėtų realaus ryšio tarp suinteresuotojo asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos egzistavimą.

40

Šiuo atžvilgiu dėl pagrindinės bylos aplinkybių reikia priminti, kad ji susijusi su valstybės narės piliete, kuri maždaug dvejus metus gyvena priimančiojoje valstybėje narėje, nes yra susituokusi su šios valstybės narės piliečiu, ir kuri šešiolika mėnesių registruota šios valstybės narės įdarbinimo tarnyboje kaip darbo ieškantis asmuo, ir, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, imasi aktyvių veiksmų siekdama joje rasti darbą.

41

Belgijos vyriausybė šiuo klausimu tvirtina, kad santuoka su priimančiosios valstybės narės piliečiu ir su tuo susijęs persikėlimas gyventi į šią valstybę narę yra privataus gyvenimo įvykiai, nesusiję su šios valstybės darbo rinka. Įsiregistravimas kaip darbo ieškančio asmens yra paprastas administracinis formalumas, kurį galima lengvai įvykdyti. Todėl šios aplinkybės nereiškia, konkrečiai kalbant apie asmenį, kuris, kaip D. Prete, įsikuria valstybės narės, kurioje baigė mokslus, pasienio regione ir dėl to joje, žinoma, yra geriau pasirengęs patekti į darbo rinką, kad suinteresuotasis asmuo gali ieškoti darbo tik priimančiosios valstybės darbo rinkoje.

42

Pagal SESV 267 straipsnyje numatytą jurisdikcijos padalijimą iš esmės nacionalinis teismas turi užtikrinti proporcingumo principo laikymąsi (žr., be kita ko, 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Lommers, C-476/99, Rink., p. I-2891, 40 punktą). Šiomis aplinkybėmis taip pat nacionaliniai teismai turi konstatuoti, ar konkretaus atvejo aplinkybės patvirtina realų ryšį su atitinkama darbo rinka (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Vatsouras ir Koupatantze, C-22/08 ir C-23/08, Rink., p. I-4585, 41 punktą).

43

Tačiau iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad šis teismas turi pateikti nacionaliniam teismui visus su Sąjungos teise susijusius aiškinimo elementus, kurie jam leistų įvertinti nacionalinės priemonės suderinamumą su šia teise, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be to, iškėlė įvairių konkrečių klausimų, į kuriuos reikia atsakyti (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto Sprendimo Lommers 40 punktą).

44

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nors galutinius faktinius vertinimus, kaip priminta, turi atlikti nacionaliniai teismai, aplinkybės, kaip antai aprašytosios šio sprendimo 40 punkte, taip pat kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 48 ir 49 punktuose, atrodo, iš tikrųjų leidžia patvirtinti realaus ryšio su priimančiosios valstybės narės darbo rinka egzistavimą, nors suinteresuotoji nesimokė šios valstybės mokymo įstaigoje.

45

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia atmesti Belgijos vyriausybės argumentus, kad asmuo, kaip antai D. Prete, visų pirma dėl to, kad gyvena prie valstybės narės, kurioje baigė mokslus, sienos, natūraliai yra labiau pasirengęs patekti į šios valstybės, su kuria jis susijęs, darbo rinką. Pirma, reikia pažymėti, kad studento mokantis įgytos žinios paprastai jo nesusieja su konkrečia geografine darbo rinka (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 15 d. Sprendimo Bidar, C-209/03, Rink., p. I-2119, 58 punktą). Antra, reikia pripažinti, kad Belgijos vyriausybės nurodytos aplinkybės siekiant pateisinti galimą ryšio tarp suinteresuotosios ir Prancūzijos darbo rinkos egzistavimą bet kuriuo atveju negali sukliudyti atsirasti, be to, tokiam ryšiui su Belgijos darbo rinka tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje.

46

Be to, šiuo atžvilgiu reikia priminti, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, kad realaus ryšio su valstybės narės darbo rinka egzistavimas gali būti patvirtintas, be kita ko, jeigu nustatoma, jog atitinkamas asmuo protingą laikotarpį veiksmingai ir iš tikrųjų ieškojo darbo atitinkamoje valstybėje narėje (minėto Sprendimo Collins 70 punktas bei minėto Sprendimo Vatsourasir Koupatantze 39 punktas).

47

Teisingumo Teismas taip pat pripažino, kad tai, jog gyvenama valstybėje narėje, tam tikrais atvejais taip pat gali užtikrinti realų ryšį su priimančiosios valstybės narės darbo rinka, ir, be to, pabrėžė, kad jei tam, kad asmuo atitiktų šią ryšio sąlygą, jis turi išgyventi šalyje tam tikrą laikotarpį, šis laikotarpis neturi viršyti to, kas būtina, kad nacionalinės valdžios institucijos galėtų įsitikinti, jog suinteresuotasis asmuo iš tiesų ieško darbo priimančiosios valstybės narės darbo rinkoje (minėto Sprendimo Collins 72 punktas).

48

Galiausiai aplinkybė, kad ieškovė pagrindinėje byloje, pasinaudojusi Sąjungos piliečiams EB 18 straipsniu užtikrinta judėjimo laisve, persikėlė į priimančiąją valstybę narę susituokusi su šios valstybės piliečiu siekdama joje apsigyventi, juo labiau negali būti ignoruojama siekiant įvertinti, ar D. Prete realiai susijusi su šios valstybės narės darbo rinka.

49

Šiomis aplinkybėmis iš tiesų reikia priminti, pirma, kaip jau pažymėta šio sprendimo 25 punkte, kad, atsižvelgdamas į Sąjungos pilietybės įvedimą ir teisės į vienodą požiūrį, kuria naudojasi Sąjungos piliečiai, aiškinimą teismo praktikoje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad finansinio pobūdžio išmokos, skirtos patekimui į valstybės narės darbo rinką palengvinti, atveju nebegalima netaikyti EB 39 straipsnio 2 dalies.

50

Antra, veiksniai, susiję su prašančio skirti laukimo išmokas asmens šeiminėmis aplinkybėmis, taip pat gali padėti įrodyti realaus ryšio tarp prašymą pateikusio asmens ir priimančiosios valstybės narės egzistavimą (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Stewart, C-503/09, Rink. p. I-6497, 100 punktą). Šiuo atžvilgiu glaudžių ryšių, visų pirma asmeninio pobūdžio, su priimančiąja valstybe nare, kurioje suinteresuotasis asmuo, susituokęs su šios valstybės piliečiu, įsikuria ir nuo tada įprastai gyvena, egzistavimas gali prisidėti prie to, kad tarp suinteresuotojo asmens ir naujos įsikūrimo valstybės narės atsiranda tvirtas ryšys, įskaitant ryšį su šios valstybės darbo rinka (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bergemann, 236/87, Rink., p. 5125, 20–22 punktus).

51

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybės aiškiai rodo, jog sąlyga, kaip antai nustatytoji Karaliaus dekreto 36 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2 punkto j papunktyje, tiek, kiek ja trukdoma atsižvelgti į kitus veiksnius, galinčius atspindėti realų prašymą skirti laukimo išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos ryšio laipsnį, viršijama tai, kas būtina ja siekiamam tikslui pasiekti.

52

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad pagal EB 39 straipsnį draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią pirmojo darbo ieškančių jaunų asmenų teisė gauti laukimo išmokas siejama su sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo bent šešerius metus būtų mokęsis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, nes šia sąlyga trukdoma atsižvelgti į kitus veiksnius, kurie yra tinkami nustatant realaus ryšio tarp prašymą skirti išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos egzistavimą, ir dėl to ja viršijama tai, kas būtina šia nuostata siekiamam tikslui, t. y . užtikrinti tokio ryšio egzistavimą, pasiekti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

 

Pagal EB 39 straipsnį draudžiama nacionalinė nuostata, kaip antai nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią pirmojo darbo ieškančių jaunų asmenų teisė gauti laukimo išmokas siejama su sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo bent šešerius metus būtų mokęsis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje, nes šia sąlyga trukdoma atsižvelgti į kitus veiksnius, kurie yra tinkami nustatant realaus ryšio tarp prašymą skirti išmokas pateikusio asmens ir atitinkamos geografinės darbo rinkos egzistavimą, ir dėl to ja viršijama tai, kas būtina šia nuostata siekiamam tikslui, t. y. užtikrinti tokio ryšio egzistavimą, pasiekti.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: prancūzų.

Top