1

Ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo:

2

Direktyvos 2006/24 22 konstatuojamojoje dalyje skelbiama:

„Šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie visų pirma pripažįstami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Visų pirma šia direktyva ir [2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, p. 37)] siekiama užtikrinti visapusišką piliečių pagrindinių teisių į privataus gyvenimo ir komunikacijų apsaugą bei jų asmens duomenų apsaugą gerbimą, kaip įtvirtinta Chartijos 7 ir 8 straipsniuose.“

3

Direktyvos 2006/24 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių nuostatas, susijusias su viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ir viešųjų ryšių tinklų teikėjų pareigomis saugant tam tikrus duomenis, kurie yra jų generuojami arba tvarkomi, ir tuo siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu.

2.   Ši direktyva taikoma fizinių ir juridinių asmenų srauto ir vietos nustatymo duomenims bei susijusiems duomenims, būtiniems nustatyti abonentą ar registruotą naudotoją. Ji netaikoma elektroninių ryšių turiniui, įskaitant informaciją, kurios ieškoma naudojant elektroninių ryšių tinklus.“

4

Šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 15 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai. Valstybės narės, tvirtindamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės aktų nuostatų tekstus.

3.   Iki 2009 m. rugsėjo 15 d. kiekviena valstybė narė gali atidėti šios direktyvos taikymą ryšių duomenų, susijusių su prieiga prie interneto, interneto telefonija ir internetu perduodamu elektroniniu paštu, saugojimui. Valstybė narė, ketinanti pasinaudoti šia dalimi, priėmus šią direktyvą informuoja apie tai Tarybą ir Komisiją pateikdama pareiškimą. Pareiškimas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“

5

Minėtame Sprendime Komisija prieš Švediją Teisingumo Teismas pripažino, kad per nustatytą terminą nepriėmusi Direktyvai 2006/24/EB įgyvendinti būtinų įstatymų ir kitų teisės aktų, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

6

2010 m. birželio 28 d. Komisija nusiuntė Švedijos Karalystei oficialų pranešimą ir nurodė per du mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti pastabas dėl priemonių, kurių ji ėmėsi, kad įvykdytų įpareigojimus pagal minėtą Sprendimą Komisija prieš Švediją.

7

2010 m. rugpjūčio 27 d. ir lapkričio 23 d. bei 2011 m. sausio 21 d. raštais Švedijos institucijos atsakė į minėtą oficialų pranešimą ir pranešė Komisijai apie Direktyvos 2006/24 perkėlimo į nacionalinę teisę proceso eigą; jos konkrečiai informavo, kad atitinkamo įstatymo projektas 2010 m. gruodžio 8 d. buvo pateiktas Švedijos parlamentui ir kad jį ten svarstyti numatyta 2011 m. kovo mėnesio antroje pusėje.

8

2011 m. kovo 25 d. raštu Švedijos Karalystė pranešė Komisijai, kad 2011 m. kovo 16 d. jos parlamentas nusprendė vieniems metams atidėti minėto įstatymo projekto priėmimą. Šis sprendimas priimtas laikantis specialios konstitucinės procedūros vienos šeštosios parlamento narių balsais. Anot šios valstybės narės, pasibaigus šiam vienų metų terminui už šį klausimą atsakingas parlamento komitetas pateiks parlamentui pasiūlymą perkelti Direktyvą 2006/24 į nacionalinę teisę.

9

Tokiomis aplinkybėmis, manydama, kad Švedijos Karalystė nesiėmė priemonių įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Švediją, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

10

2012 m. kovo 22 d. raštu Švedijos Karalystė pranešė Komisijai, kad Švedijos parlamentas 2012 m. kovo 21 d. priėmė vyriausybės pasiūlymą dėl Direktyvos 2006/24 perkėlimo į Švedijos vidaus teisės sistemą ir nustatė, kad ji įsigalios 2012 m. gegužės 1 d.; 2012 m. balandžio 3 d. raštu ši valstybė narė pranešė apie minėtos direktyvos perkėlimo į Švedijos nacionalinę teisę priemones. Todėl Komisija 2012 m. birželio 7 d. pareiškė, kad atsisako ieškinio dalies, susijusios su 40947,20 EUR per dieną periodine bauda. Tačiau ji toliau palaiko savo reikalavimus, susijusius su vienkartinės sumos mokėjimu ir jos dydžiu.

11

Dėl bylinėjimosi išlaidų Komisija mano: kadangi reikalavimo priteisti iš Švedijos Karalystės mokėti periodinę baudą atsisakė dėl šios valstybės narės elgesio po to, kai buvo baigta rašytinė proceso dalis, valstybė narė turi padengti su šiuo bylos aspektu susijusias bylinėjimosi išlaidas.

12

Atsiliepime į ieškinį Švedijos Karalystė ginčija Komisijos reikalavimą sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos dydį. Ši valstybė narė taip pat ginčija Komisijos reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų ir prašo Teisingumo Teismo nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

13

Dėl ginčijamo įsipareigojimų neįvykdymo Komisija primena, kad, remiantis SESV 260 straipsnio 1 dalimi, jei Teisingumo Teismas nustato, kad valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal SESV, reikalaujama, kad ta valstybė narė imtųsi būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Dėl termino tokiam sprendimui įvykdyti Komisija patikslina, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad siekiant nedelsiant vienodai taikyti Europos Sąjungos teisę būtina, kad vykdyti būtų pradėta netrukus ir užbaigta kuo greičiau.

14

Švedijos Karalystė sutinka, kad nesiėmė nagrinėjamų priemonių minėtam Sprendimui Komisija prieš Švediją įvykdyti per 2010 m. birželio 28 d. oficialiame pranešime nustatytą terminą.

15

SESV 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei Komisija mano, jog atitinkama valstybė narė nesiėmė priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, ji, suteikusi tai valstybei galimybę pateikti savo pastabas, gali kreiptis į Teisingumo Teismą, nurodydama, jos nuomone, pagal aplinkybes tinkamą vienkartinės sumos arba periodinės baudos, kurią minėta valstybė turi sumokėti, dydį.

16

Šiuo atžvilgiu referencinė data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį, yra remiantis minėta nuostata pateiktame oficialiame pranešime nurodyto termino pabaiga (2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-610/10, 67 punktas ir 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-374/11, 19 punktas).

17

Vykstant procedūrai Švedijos Karalystė nurodė, kad jos nacionalinė teisė suderinta su minėtu Sprendimu Komisija prieš Švediją, būtent vyriausybei pateikus pasiūlymą dėl Direktyvos 2006/24 perkėlimo, nustatant, kad ji įsigalios 2012 m. gegužės 1 d.

18

Taigi neginčijama, kad pasibaigus dviejų mėnesių nuo tada, kai Švedijos Karalystė gavo šio sprendimo 6 punkte minimą oficialų pranešimą, terminui, būtent 2010 m. rugpjūčio 28 d., ši valstybė narė bet kuriuo atveju nebuvo ėmusis visų priemonių, būtinų užtikrinti minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją įvykdymą.

19

Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad nesiėmusi priemonių, būtinų įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Švediją, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnį.

20

Apskaičiuodama vienkartinę sumą Komisija remiasi 2005 m liepos 12 d. Sprendimu Komisija prieš Prancūziją (C-304/02, Rink. p. I-6263) ir savo 2005 m. gruodžio 13 d. komunikatu „EB sutarties 228 straipsnio įgyvendinimas“ [SEK(2005) 1658], kuris atnaujintas 2010 m. liepos 20 d. komunikatu „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 260 straipsnio įgyvendinimas – Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir periodines baudas, kurias Komisija siūlo Teisingumo Teismui per pažeidimo procedūrą, atnaujinimas“ [SEK(2010) 923/3, toliau – 2010 m. komunikatas]. Anot Komisijos, finansinės sankcijos turi būti nustatomos atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, trukmę ir būtinybę užtikrinti sankcijos atgrasymo poveikį, siekiant išvengti recidyvo.

21

Dėl pažeidimo sunkumo Komisija tvirtina, kad atsižvelgia į pažeistų Sąjungos teisės nuostatų svarbą, šio pažeidimo poveikį bendriesiems ir individualiesiems interesams bei valstybės atsakovės elgesį.

22

Pirma, dėl minėtų nuostatų svarbos Komisija mano, kad minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją neįvykdymas yra labai sunkus įsipareigojimų neįvykdymas, nes neperkelta direktyva, kurioje yra nuostatų, ypač svarbių elektroninių ryšių paslaugų teikėjams. Be to, šiomis nuostatomis užtikrinamas subalansuotas teisinis pagrindas, viena vertus, garantuojantis vidaus rinkos veikimą, pasirūpinant, kad įstatymų laikymąsi užtikrinančios institucijos galėtų pasinaudoti svarbiais duomenimis, kovodamos su rimtais nusikaltimais, ir, kita vertus, kad būtų gerbiamos pagrindinės piliečių teisės.

23

Antra, Komisija mano, kad pažeidimo pasekmės bendriems ir individualiems interesams ypač sunkios, nes tai, kad Švedijos Karalystė neperkėlė Direktyvos 2006/24, lėmė finansinę žalą visoje Sąjungoje įsteigtoms įmonėms ir kitoms valstybėms narėms. Šis neperkėlimas suteikė konkurencinį pranašumą privatiems Švedijos telekomunikacijų operatoriams, kuriems nereikėjo nei saugoti duomenų, kuriuos turėjo saugoti jų konkurentai kitose valstybėse narėse, nei investuoti į darbo jėgą ar įrangą, kad galėtų pateikti duomenis valdžios institucijoms.

24

Trečia, dėl veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant Sąjungos teisės pažeidimo sunkumą, Komisija mano, kad įsipareigojimų neįvykdymą, kuriuo kaltinama, aiškiai įrodo aplinkybė, kad Švedijos Karalystė nei priėmė nacionalines perkėlimo priemones per nustatytą terminą, t. y. ne vėliau kaip 2007 m. rugsėjo 15 d., nei apie jas pranešė. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad ši valstybė narė iki šiol nebuvo neįvykdžiusi nė vieno Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal SESV 258 straipsnį.

25

Atsižvelgdama į visus minėtus elementus ir aplinkybes, Komisija siūlo taikyti sunkumo koeficientą 10 skalėje nuo 1 iki 20.

26

Toliau dėl pažeidimo trukmės kriterijaus, kalbant apie 2010 m. vasario 4 d. paskelbto minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją įvykdymą, Komisija pažymi, kad nuo minėto sprendimo paskelbimo iki 2011 m. balandžio 6 d., kai Komisija pradėjo pažeidimo procedūrą prieš Švedijos Karalystę, iš viso praėjo 426 dienos.

27

Galiausiai, kiek tai susiję su atgrasomąja sankcija, siekiant išvengti recidyvų, Komisija, taikydama 2010 m. komunikatą, nustatė Švedijos Karalystės mokumu ir balsų, kuriuos ji turi Europos Sąjungos Taryboje, skaičiumi pagrįstą kintamąjį „n“, lygų 4,57.

28

Todėl Komisija ieškinyje paaiškina, kad reikalaujama vienkartinė suma, t. y. 9597 EUR už pažeidimo dieną, pagrįsta 2010 m. komunikate numatytais kriterijais ir apskaičiuota bazinę sumą (210 EUR už dieną) padauginus iš pažeidimo sunkumo koeficiento, t. y. 10, ir kintamojo „n“, lygaus 4,57. Bendra taip apskaičiuota suma siekia 4088322 EUR už 426 pažeidimo dienas.

29

Atsiliepime į ieškinį Švedijos Karalystė iš esmės tvirtina, kad Komisija nagrinėjamą įsipareigojimų neįvykdymą įvertino pernelyg griežtai tiek sunkumo, tiek atgrasomojo poveikio būtinybės atžvilgiu. Konkrečiai kalbant, Komisija neįrodė, kad esama aplinkybių, kurios pateisintų tokio aukšto sunkumo koeficiento – 10 – taikymą už nagrinėjamą pažeidimą.

30

Šiuo atžvilgiu ši valstybė narė visų pirma teigia, kad Direktyva 2006/24 nėra tokia svarbi vidaus rinkos veikimui, kaip tvirtina Komisija. Ši direktyva daro poveikį tik ribiniam šios srities nacionalinės teisės aktų suderinimui. Iš tiesų operatorių pareiga saugoti duomenis valstybėse narėse skiriasi – jos gali laisvai priimti teisės aktus, susijusius su valdžios institucijų prieiga prie ryšių srauto duomenų arba su operatorių išlaidų saugant duomenis paskirstymu. Be to, anot Švedijos Karalystės, Sąjungos teisėje, būtent Direktyvoje dėl privatumo ir elektroninių ryšių, jau yra taisyklių, tam tikromis sąlygomis leidžiančių saugoti ryšių srauto duomenis, siekiant kovoti su nusikalstamumu.

31

Antra, Komisija neįrodė, jog tai, kad Švedijos Karalystė neperkėlė šios direktyvos, turėjo jos nurodytų pasekmių bendriems ir individualiems interesams. Be to, šiuo metu Švedijos teisėje galiojančios taisyklės leido išvengti tokių pasekmių, užtikrinant prieigą prie duomenų sunkių pažeidimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už juos tikslais.

32

Ši valstybė narė taip pat pažymi, jog savo vertinimuose Komisija neatsižvelgė į tai, kad minėtas Sprendimas Komisija prieš Švediją susijęs tik su daliniu Direktyvos 2006/24 neįgyvendinimu. Šiuo atžvilgiu Švedijos Karalystė nurodo pasinaudojusi šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe atidėti jos įgyvendinimą iki 2009 m. kovo 15 d., kiek tai susiję su prieiga prie interneto, elektroninio pašto ir internetinės telefonijos. Todėl, anot jos, minėtas Sprendimas Komisija prieš Švediją apėmė tik tų direktyvos nuostatų neperkėlimą į nacionalinę teisę, kurių taikymo nebuvo galima nukelti po nustatyto termino, t. y. 2007 m. rugsėjo 15 d.

33

Be to, Švedijos Karalystė pažymi, kad niekada nėra neįvykdžiusi Teisingumo Teismo sprendimo pagal SESV 258 straipsnį. Be to, ji pabrėžia, kad teikia didelę svarbą savo pareigai lojaliai bendradarbiauti. Teisindama vėlavimą įvykdyti minėtą Sprendimą Komisija prieš Švediją, kuriuo kaltinama, ji nurodo, kad tokį vėlavimą lėmė didelė politinė diskusija dėl Direktyvos 2006/24 perkėlimo į jos nacionalinę teisę ir kad minėtam perkėlimui būtinų priemonių įgyvendinimas kėlė problemų teisėkūros procedūrų lygiu, taip pat lėmė sunkų pasirinkimą, susijusį su privatumo apsaugos derinimu su būtinybe veiksmingai kovoti su nusikalstamumu.

34

Dublike Komisija pirmiausia teigia, kad net jei Direktyva 2006/24 nesiekiama galutinio suderinimo, negalima daryti išvados, kad ši direktyva nepadarė poveikio vidaus rinkai arba privatiems ir viešiems interesams. Šios direktyvos įgyvendinimo skirtumai valstybėse narėse visiškai nesumažino joje įtvirtintos pareigos saugoti ryšių duomenis svarbos.

35

Toliau kalbėdama apie jau esamas Sąjungos teisės nuostatas, kurias nurodo Švedijos Karalystė, būtent Direktyvą dėl privatumo ir elektroninių ryšių, Komisija nurodo, kad jose neįtvirtinta visoje Sąjungoje taikoma pareiga apibrėžtą laikotarpį saugoti tam tikrus srauto duomenis.

36

Be to, kiek tai susiję su valstybės narės atsakovės nurodytomis galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, Komisija pažymi, kad net jei Švedijos Karalystė turėtų disponuoti tam tikrais duomenimis, siekdama kovoti su nusikalstamumu, tai nebūtų minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją įvykdymo rezultatas, nes galimybė susipažinti su šiais duomenimis visiškai priklausytų nuo įvairių telekomunikacijų operatorių komercinių sprendimų.

37

Toliau dėl šios valstybės narės argumentų, susijusių su faktu, kad minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją neįgyvendinimas susijęs tik su Direktyvos 2006/24 dalimi, Komisija pažymi, kad net jei valstybės narės galėjo pagal šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalį atidėti pareigos saugoti duomenis taikymą iki 2009 m. kovo 15 d., tai nereiškia, kad toms valstybėms narėms leista prieš 2009 m. kovo 15 d. nesiimti jokios priemonės, susijusios su šioje nuostatoje numatyta pareiga saugoti duomenis. Todėl šis argumentas pagrįstas klaidingu minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją supratimu.

38

Galiausiai dėl valstybės narės atsakovės argumento, kad ji patyrė vidinių sunkumų, susijusių su teisėkūros procedūra, Komisija primena nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią vertinant padarytą pažeidimą į šiuos vidinius sunkumus neatsižvelgiama.

39

Dėl vidinių sunkumų ši valstybė narė tvirtina, kad juos nurodė siekdama ne pateisinti Direktyvos 2006/24 neperkėlimą, o parodyti, kad šiuo atveju perkeliant direktyvą kilo tokių neįprastų sunkumų, kad jų negalima priskirti įprastam Švedijos Karalystės požiūriui ar elgesiui įgyvendinant direktyvas ir vykdant Teisingumo Teismo sprendimus. Ši valstybė narė taip pat akcentuoja faktą, kad minėta teisėkūros procedūra taikoma tik išimtinais atvejais.

40

Pirmiausia reikia priminti, kad įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su atitinkamos valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu. Šiuo klausimu šia nuostata Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija sprendžiant, ar reikia skirti tokią sankciją (minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 141 punktas ir minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 47 punktas).

41

Taigi Komisijos pasiūlymai negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir tėra naudinga gairė. Be to, gairės, kokios numatomos Komisijos komunikatuose, ne įpareigoja Teisingumo Teismą, bet prisideda prie šios institucijos veiksmų skaidrumo, nuspėjamumo ir teisinio saugumo užtikrinimo (žr. 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-369/07, Rink. p. I-5703, 112 punktą).

42

Pirma, dėl vienkartinės sumos skyrimo pagal SESV 260 straipsnį principo svarbu priminti, kad šis principas iš esmės pagrįstas atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymo pasekmių privatiems ir viešiems interesams vertinimu, pavyzdžiui, kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką nuo pirmojo šį įsipareigojimų neįvykdymą pripažinusio sprendimo (žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-121/07, Rink. p. I-9159, 58 punktą).

43

Šioje byloje reikia pripažinti, kad atsižvelgiant į Direktyvos 2006/24 tikslą, kuris, kaip matyti iš jos 1 straipsnio 1 dalies, yra užtikrinti, kad elektroninių ryšių duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu, tai, kad neįvykdytas minėtas Sprendimas Komisija prieš Švediją, kuriame pirma nustatytas įsipareigojimų pagal šią direktyvą neįvykdymas, gali pakenkti atitinkamiems privatiems ir viešiems interesams. Be to, kadangi įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo kaltinama Švedijos Karalystė, truko ilgiau nei dvejus metus nuo šio sprendimo paskelbimo dienos, reikia pripažinti, kad pažeidimo trukmė nuo šios dienos buvo labai ilga.

44

Todėl Teisingumo Teismas mano, kad šiuo atveju reikia priteisti iš Švedijos Karalystės vienkartinę sumą.

45

Antra, dėl vienkartinės sumos dydžio reikia priminti, kad jį turi nustatyti Teisingumo Teismas taip, kad jis, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcingas nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui bei atitinkamos valstybės narės mokumui (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Graikiją 146 punktą ir minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 143 punktą).

46

Tarp šiuo atžvilgiu svarbių veiksnių yra elementai, kaip antai pažeidimo sunkumas ir įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo kaltinama, trukmė po to, kai priimtas sprendimas, kuriame jis nustatytas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 144 punktą).

47

Pirma, kalbant apie įsipareigojimų neįvykdymo sunkumą, atsižvelgiant į pažeistų Sąjungos nuostatų svarbą, reikia priminti, kad Direktyva 2006/24 apima elektroninių ryšių paslaugų teikėjų veiklą vidaus rinkoje ir kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekia užtikrinti, kad ši rinka gerai veiktų, priimdamas suderintas elektroninių ryšių duomenų saugojimo srities taisykles (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 10 d. Sprendimo Airija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-301/06, Rink. p. I-593, 72 punktą).

48

Direktyva 2006/24 derinant nacionalinės teisės aktus, kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje, siekiama užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslu. Be to, iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama užtikrinti visapusišką piliečių pagrindinių teisių į privataus gyvenimo ir komunikacijų apsaugą bei jų asmens duomenų apsaugą gerbimą, kaip įtvirtinta Chartijos 7 ir 8 straipsniuose.

49

Atsižvelgiant į šias aplinkybės, reikia pripažinti, kad įsipareigojimo perkelti tokią direktyvą neįvykdymas gali trukdyti geram vidaus rinkos veikimui. Todėl toks įsipareigojimų neįvykdymas yra tam tikro sunkumo, nesvarbu, kokiu mastu Direktyva 2006/24 suderinami teisės aktai.

50

Dėl minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją neįvykdymo pasekmių privatiems ir viešiems interesams, t. y. Komisijos argumento, apie kurį priminta šio sprendimo 23 punkte, reikia pabrėžti, kad iš 2011 m. balandžio 18 d. Komisijos ataskaitos „Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos Parlamentui – Duomenų saugojimo direktyvos (Direktyva 2006/24/EB) taikymo vertinimo ataskaita“ (COM(2011) 225 galutinis) 6.1 ir 6.2 punktų matyti, kad ši direktyva nevisiškai pasiekė savo tikslą Europos Sąjungos operatoriams nustatyti vienodas konkurencijos sąlygas. Taigi reikia pažymėti, kad Komisija turėjo įrodyti tariamą žalą konkurencijos telekomunikacijų paslaugų vidaus rinkoje sąlygoms, tačiau ji to nepadarė.

51

Be to, negalima pritarti Švedijos Karalystės argumentui, kad Sąjungos teisėje jau yra taisyklių, tam tikromis sąlygomis leidžiančių saugoti ryšių srauto duomenis siekiant kovoti su nusikalstamumu, ir kad šiuo metu galiojančios Švedijos teisės taisyklės leido išvengti Komisijos nurodytų pasekmių bendriems ir individualiems interesams. Iš tiesų neginčijama, kad minėtos taisyklės neatitinka reikalavimų pagal Direktyvą 2006/24, nes priešingu atveju nebūtų galima pripažinti, kad ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimo perkelti Direktyvą 2006/24 į vidaus teisę.

52

Švedijos Karalystės argumentas, kad minėtas Sprendimas Komisija prieš Švediją apima tik dalinį Direktyvos 2006/24 neįgyvendinimą, yra nepagrįstas.

53

Iš tiesų minėtame Sprendime Komisija prieš Švediją Teisingumo Teismas pripažino, kad per nustatytą terminą nepriėmusi įstatymų ir kitų teisės normų, būtinų įgyvendinti Direktyvą 2006/24, Švedijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą. Pagal Direktyvos 2006/24 15 straipsnio 3 dalį valstybės narės galėjo iki 2009 m. kovo 15 d. atidėti pareigos saugoti ryšių duomenis taikymą, bet ne minėtos direktyvos perkėlimą – tai jos turėjo padaryti iki 2007 m. rugsėjo 15 d.

54

Kiek tai susiję su Švedijos Karalystės elgesiu dėl jos įsipareigojimų pagal Direktyvą 2006/24, šios valstybės nurodytiems pateisinimams, kad vėlavimą įvykdyti minėtą sprendimą lėmė neįprasti vidiniai sunkumai, susiję su teisėkūros procedūros ypatumais, didele politine diskusija dėl Direktyvos 2006/24 perkėlimo ir problemos dėl sunkaus pasirinkimo, derinant privatumo apsaugą su būtinybe veiksmingai kovoti su nusikalstamumu, negalima pritarti. Kaip Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar vidaus teisės tvarkos situacijomis tam, kad pateisintų įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę neįvykdymą (be kita ko, žr. 2011 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-407/09, Rink. p. I-2467, 36 punktą). Ta pati nuostata taikoma ir tokiam sprendimui, kaip šio sprendimo 8 punkte nurodytas Švedijos parlamento sprendimas vieniems metams atidėti įstatymo dėl šios direktyvos perkėlimo projekto priėmimą.

55

Vis dėlto reikia kaip į lengvinančią aplinkybę atsižvelgti į faktą, kad Švedijos Karalystė iki šiol nėra neįvykdžiusi jokio Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal SESV 258 straipsnį.

56

Antra, kalbant apie šiame ieškinyje nurodytą įsipareigojimų neįvykdymo trukmę, reikia priminti, kad nors SESV 260 straipsnyje nenurodytas terminas, per kurį turi būti įvykdytas sprendimas, akivaizdu, kad jis turi būti įgyvendintas nedelsiant ir per kuo trumpesnį laiką (žr., be kita ko, minėto 2011 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją 34 punktą).

57

Šioje byloje reikia pažymėti, kad įsipareigojimai nebuvo vykdomi beveik 27 mėnesius: nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Švediją paskelbimo dienos, t. y. 2010 m. vasario 4 d., iki dienos, kai Švedijos Karalystė visiškai suderino savo teisę su minėtu sprendimu, t. y. 2012 m. gegužės 1 d.

58

Todėl reikia pripažinti, kad įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo kaltinama Švedijos Karalystė, truko ilgą laiko tarpą po to, kai paskelbtas minėtas Sprendimas Komisija prieš Švediją.

59

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ypač į šio sprendimo 47–58 punktuose pateiktus svarstymus, Teisingumo Teismas mano, kad būtų teisinga įvertinti šios bylos aplinkybes nustatant, kad Švedijos Karalystės mokėtinos vienkartinės sumos dydis – 3 mln. EUR.

60

Todėl reikia priteisti iš Švedijos Karalystės sumokėti Komisijai į „Nuosavų Europos Sąjungos išteklių“ sąskaitą vienkartinę 3 mln. EUR sumą.

61

Pagal Teisingumo Teismo Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Švedijos Karalystė pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: