—

L. Pallikaropoulos, atstovaujamos solisitoriaus R. Buxton ir QC D. Wolfe,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Murrell ir J. Maurici, padedamų baristerio R. Palmer,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos S. Juul Jørgensen ir V. Pasternak Jørgensen,

—

Airijos, atstovaujamos E. Creedon ir D. O’Hagan, padedamų barrister-at-law N. Hyland,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Karipsiades,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Oliver ir L. Armati,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248) ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80), iš dalies pakeistų 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466; toliau – atitinkamai Direktyva 85/337 ir Direktyva 96/61), atitinkamai 10a straipsnio penktos pastraipos ir 15a straipsnio penktos pastraipos išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp D. Edwards bei L. Pallikaropoulos ir Environment Agency, First Secretary of State bei Secretary of State for Environment, Food and Rural Affairs dėl Environment Agency išduoto leidimo eksploatuoti cemento gamyklą. Prašyme keliamas klausimas dėl to, ar Sąjungos teisę atitinka House of Lords sprendimas, kuriuo iš L. Pallikaropoulos, kurios apeliacinis skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, priteisiamos šalių, prieš kurias paduotas apeliacinis skundas, bylinėjimosi išlaidos.

3

Remiantis Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, patvirtintos Europos bendrijos vardu 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), preambule:

„<...>

taip pat pripažindamos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo ir individualiai, ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės,

manydamos, kad, siekiant sukurti galimybes ginti šią teisę ir atlikti šią pareigą, piliečiai turi teisę gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus bei galimybę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, ir pripažįstant, kad dėl to piliečiams gali prireikti pagalbos jų teisėms įgyvendinti,

<...>

atsižvelgdamos į tai, kad visuomenei, įskaitant organizacijas, turėtų būti sudaryta galimybė naudotis veiksmingomis teisminėmis priemonėmis ginant jos teisėtus interesus ir vykdant įstatymus,

<...>“

4

Orhuso konvencijos 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Kiekviena Šalis, vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis, užtikrina teisę gauti informaciją, visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“

5

Šios konvencijos 3 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ 8 dalyje numatyta:

„Kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, pasinaudoję šioje Konvencijoje numatytomis teisėmis, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi. Ši nuostata netaikoma nacionalinių teismų įgaliojimams priteisti atlyginti pagrįstas teismo išlaidas.“

6

Tos pačios konvencijos 9 straipsnyje „Teisė kreiptis į teismus“ numatyta:

„<…>

2.   Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami visuomenės atstovai

arba kaip alternatyva,

turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo [peržiūrėjimo] teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir bešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje, siekiant teisiniu ir procesiniu požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą [sprendimo, veiksmų arba neveikimo teisėtumą], nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.

<...>

3.   Be to, ir nepažeidžiant 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo [peržiūrėjimo] procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.

4.   Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės, įskaitant, jei reikia, tokias teisines gynybos priemones kaip teismo įpareigojimas nepažeisti ieškovo teisių ar sustabdyti veiksmus, pažeidžiančius tas teises, ir tos priemonės turi būti teisingos, bešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. <...>

5.   Siekdama efektyviau įgyvendinti šio straipsnio nuostatas, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenei būtų pranešama apie sprendimų pakartotinio nagrinėjimo [peržiūrėjimo] administracine bei teismine tvarka procedūras, ir apsvarsto klausimą dėl atitinkamų mechanizmų, leidžiančių pašalinti arba sumažinti finansines arba kitas kliūtis, trukdančias kreiptis į teismus, sukūrimo.“

7

Pagal Direktyvos 85/337 10a straipsnį ir Direktyvos 96/61 15a straipsnį:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

Valstybės narės nustato, kuriame etape sprendimai, veikimas ar neveikimas gali būti ginčijami.

Kas yra pakankamas interesas ir teisės pažeidimas, nustato valstybės narės, deramai siekdamos suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus. <...>

Šio straipsnio nuostatos neatmeta preliminaraus peržiūrėjimo administracinėje institucijoje galimybės ir neturi poveikio reikalavimui išnaudoti administracinio peržiūrėjimo procedūras prieš imantis peržiūrėjimo procedūrų teismo tvarka, jei to reikalauja nacionalinė teisė.

Bet kuri tokia procedūra turi būti teisinga, nešališka, savalaikė ir nepernelyg brangi.

<...>“

8

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, p. 1) buvo kodifikuota Direktyva 85/337. Direktyvos 2011/92 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytos nuostatos identiškos Direktyvos 85/337 10a straipsnio penktos pastraipos nuostatoms.

9

2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 24, p. 8) kodifikuota Direktyva 96/61. Direktyvos 2008/1 16 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatytos nuostatos identiškos Direktyvos 96/61 15a straipsnio penktos pastraipos nuostatoms.

10

2009 m. Aukščiausiojo Teismo procedūros reglamento (Supreme Court Rules 2009; SI 2009, Nr. 1603) 49 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bylinėjimosi išlaidas išsamiai įvertina du pirmininko paskirti išlaidų klausimą nagrinėjantys pareigūnai (costs officers) ir:

11

D. Edwards pateikė ieškinį dėl Environment Agency sprendimo išduoti leidimą eksploatuoti Rugby (Jungtinė Karalystė) esančią cemento gamyklą ir deginti atliekas remdamasis aplinkos teise, ypač tuo, kad neatliktas projekto poveikio aplinkai vertinimas. Šiuo tikslu D. Edwards galėjo pasinaudoti teisine pagalba.

12

Kadangi šis ieškinys buvo atmestas, D. Edwards pateikė apeliacinį skundą Court of Appeal, bet galiausiai paskutinę teismo posėdžio dieną pateikto apeliacinio skundo atsisakė.

13

L. Pallikaropoulos prašymu jai buvo leista įstoti į bylą kaip apeliantei siekiant tęsti procesą. Ji neatitiko teisinei pagalbai gauti taikomų reikalavimų, tačiau Court of Appeal sutiko, kad jai tenkančių padengti bylinėjimosi išlaidų suma neviršytų 2000 GBP.

14

Court of Appeal atmetė L. Pallikaropoulos skundą ir nurodė, kad ji turi padengti savo ir šalių, prieš kurias paduotas apeliacinis skundas, bylinėjimosi išlaidas neviršijant nustatytos sumos.

15

L. Pallikaropoulos pateikė apeliacinį skundą House of Lords, kurio ji prašė neįpareigoti pateikti garantijos, susijusios su numatomomis 25000 GBP dydžio bylinėjimosi išlaidomis, kurios jos prašė šis teismas. Šis prašymas buvo atmestas.

16

L. Pallikaropoulos taip pat paprašė priimti nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusios apsaugos priemonės (anglų k. protective costs order), kuria būtų apribota jos su bylinėjimosi išlaidomis susijusi atsakomybė, taikymo, jeigu jos skundas nebūtų patenkintas. Šis prašymas buvo atmestas.

17

2008 m. balandžio 16 d.House of Lords patvirtino Court of Appeal sprendimą atmesti apeliacinį skundą, o tų pačių metų liepos 18 d. nurodė, kad L. Pallikaropoulos turi padengti atsakovių apeliaciniame procese bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį, jei šalys nesusitartų, turėtų nustatyti Clerk of the Parliaments. Atsakovės dėl padengtinų išlaidų pateikė dvi sąskaitas, kuriose nurodė 55810 GBP ir 32290 GBP dydžio sumas.

18

House of Lords jurisdikcija buvo perduota 2009 m. spalio 1 d. naujai įkurtam Supreme Court of the United Kingdom. Remiantis 2009 m. Supreme Court procedūros reglamentu, bylinėjimosi išlaidas išsamiai įvertina du šio teismo pirmininko paskirti „costs officers“. Šiuo tikslu tam, kad užginčytų bylinėjimosi išlaidų iš jos priteisimą, L. Pallikaropoulos rėmėsi direktyvomis 85/337 ir 96/61.

19

2009 m. gruodžio 4 d. sprendimu „costs officers“ nusprendė, kad iš esmės turėjo kompetenciją įvertinti šio argumento pagrįstumą.

20

Šį sprendimą vykstant procedūrai dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovės pagrindinėje byloje apskundė Supreme Court of the United Kingdom vienam teisėjui, o savo skunde prašė šio teisėjo perduoti bylą nagrinėti penkių teisėjų kolegijai, kaip galiausiai nuspręsta padaryti.

21

2010 m. gruodžio 15 d. ši kolegija priėmė sprendimą. Ji nusprendė, kad „costs officers“ negalėjo viršyti 2009 m. Supreme Court procedūros reglamente apibrėžtos jų kompetencijos ribų, taigi turėjo tik apskaičiuoti bylinėjimosi išlaidas. Jos nuomone, į klausimą, ar vykdomas procesas yra pernelyg brangus, kaip tai suprantama pagal direktyvas 85/337 ir 96/61, gali atsakyti tik bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, kuris gali priimti sprendimą in limine litis, kai vertina prašymą taikyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugos priemonę, arba tuo pat metu, kaip priima sprendimą dėl esmės.

22

Ši kolegija taip pat nurodė, kad klausimo, ar atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš L. Pallikaropoulos prieštaravo šioms direktyvoms, House of Lords nenagrinėjo, kai sprendė dėl jos prašymo taikyti su bylinėjimosi išlaidomis susijusią apsaugos priemonę.

23

Šiomis aplinkybėmis Supreme Court of the United Kingdom nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Šiais skirtingais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, pirma, Direktyvos 85/337 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir Direktyvos 96/61 15a straipsnio penktoje pastraipoje numatytą reikalavimą, kad šiose nuostatose numatytas teismo procesas neturi būti pernelyg brangus, ir, antra, šio reikalavimo vertinimo kriterijus, kuriuos gali taikyti nacionalinis teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, bei diskreciją, kurią turi valstybės narės, kai nustato šiuos kriterijus vidaus teisėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar kai nacionalinis teismas atlieka vertinimą, ar procesas per brangus, jis turi atsižvelgti į tai, kad šalis, iš kurios gali būti priteistos bylinėjimo išlaidos, faktiškai nebuvo atgrasyta pareikšti ieškinį ar tęsti procesą, ir ar jo analizė gali būti skirtinga, atsižvelgiant į tai, ar jis priima sprendimą užbaigdamas procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijoje.

25

Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, visų pirma reikia priminti, jog Direktyvos 85/337 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir Direktyvos 96/61 15a straipsnio penktoje pastraipoje numatytu reikalavimu, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, nacionaliniams teismams nedraužiama nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-427/07, Rink. p. I-6277, 92 punktą).

26

Tai aiškiai matyti iš Orhuso konvencijos, su kuria Sąjungos teisės aktai turi būti „tinkamai suderinti“, kaip numatyta Direktyvos 2003/35, kuria iš dalies pakeistos direktyvos 85/337 ir 96/61, 5 konstatuojamojoje dalyje, nes šios konvencijos 3 straipsnio 8 dalyje konkrečiai nurodyta, kad nacionalinių teismų įgaliojimai priteisti atlyginti pagrįstas teismo išlaidas nepaveikiami.

27

Be to, reikia pabrėžti, jog reikalavimas, kad bylinėjimasis nebūtų pernelyg brangus, apima visas finansines išlaidas, patirtas dalyvaujant teismo procese (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją 92 punktą).

28

Taigi brangumas turi būti vertinamas visapusiškai, atsižvelgiant į visas atitinkamos šalies patirtas išlaidas.

29

Be to, tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad Sąjungos teisės nuostatos, kurioje, kai siekiama nustatyti jos prasmę ir apimtį, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos priėmimo aplinkybes ir ja siekiamą tikslą (žr., be kita ko, 2012 m. vasario 14 d. Sprendimo Flachglas Torgau, C-204/09, 37 punktą).

30

Iš to matyti, kad nei Orhuso konvencijoje, kurios 9 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1–3 dalyse nurodytos procedūros neturi būti pernelyg brangios, nei direktyvose 85/337 ir 96/61 konkrečiai nenurodomas būdas, kaip vertinti teismo proceso išlaidas, siekiant išsiaiškinti, ar jos turi būti laikomos pernelyg didelėmis, todėl toks vertinimas nėra vien nacionalinės teisės klausimas.

31

Taigi, kaip aiškiai nurodyta Direktyvos 85/337 10a straipsnio trečioje pastraipoje ir Direktyvos 96/61 15a straipsnio trečioje pastraipoje, Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslas yra suteikti suinteresuotai visuomenei „plačias galimybes kreiptis į teismus“.

32

Šis tikslas susijęs su bendresniu Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiu išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę ir skatinti visuomenę aktyviai dalyvauti siekiant šio tikslo.

33

Be to, reikalavimas, kad „išlaidos nebūtų pernelyg didelės“ aplinkos srityje padeda užtikrinti, kad būtų paisoma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje numatytos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir laikomasi veiksmingumo principo, pagal kurį dėl ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinių taisyklių naudotis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga (žr., be kita ko, 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie VLK, C-240/09, Rink. p. I-1255, 48 punktą).

34

Galiausiai, nors 2000 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Europos ekonomikos komisijos paskelbtame dokumente „Orhuso konvencija: įgyvendinimo vadovas“ pateikiamas šios konvencijos išaiškinimas nėra privalomas, reikia pažymėti, kad jame aiškiai nurodoma, jog skundo remiantis konvencija ar dėl to, kad būtų taikoma nacionalinė aplinkos teisė, pateikimo išlaidos neturi būti tokios didelės, kad užkirstų visuomenės nariams kelią siekti peržiūros atitinkamais atvejais.

35

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Direktyvos 85/337 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir Direktyvos 96/61 15a straipsnio penktoje pastraipoje numatytas reikalavimas, kad teismo proceas neturi būti pernelyg brangus, reiškia, jog šiose nuostatose numatytiems asmenims neturi būti užkirstas kelias pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį, dėl finansinės naštos, kuri galėtų dėl to atsirasti. Kai nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš asmens, kuris, būdamas ieškovu, bylą aplinkos srityje pralaimėjo, arba – bendresne prasme – kai jis turi, kaip gali būti Jungtinės Karalystės teismų atveju, ankstyvoje proceso stadijoje išdėstyti poziciją dėl galimo išlaidų, kurias padengti gali tekti bylą pralaimėjusiai šaliai, apribojimo, šis teismas turi įsitikinti, kad laikomasi šio reikalavimo, atsižvelgdamas tiek į savo teises siekiančio apginti asmens interesą, tiek į bendrąjį su aplinkos apsauga susijusį interesą.

36

Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 24 punkte, Supreme Court of the United Kingdom norėtų sužinoti, kokius vertinimo kriterijus privalo taikyti nacionalinis teismas siekdamas užtikrinti reikalavimo, kad proceso išlaidos nebūtų pernelyg didelės, laikymąsi, kai sprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų. Jis klausia, be kita ko, ar vertinant reikia remtis objektyviais, ar, atvirkščiai, subjektyviais kriterijais, ir kiek būtina atsižvelgti į nacionalinę teisę.

37

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu Sąjungos teisei trūksta tikslumo, perkeldamos direktyvą valstybės narės privalo užtikrinti jos veiksmingumą, tačiau pasirinktinų būdų atžvilgiu turi didelę diskreciją (žr., be kita ko, 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-216/05, Rink. p. I-10787, 26 punktą).

38

Iš to matyti, kad kalbant apie būdus, kuriais galima pasiekti tikslą užtikrinti nepernelyg brangią veiksmingą teisminę apsaugą aplinkos teisės srityje, reikia atsižvelgti į visas atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas ir, be kita ko, į nacionalinę teisinės pagalbos sistemą bei su bylinėjimosi išlaidomis susijusį apsaugos režimą, kaip antai aptartus šio sprendimo 16 punkte. Iš tikrųjų reikia atsižvelgti į didelius nacionalinės teisės aktų skirtumus šioje srityje.

39

Be to, kaip nurodyta, nacionalinis teismas, kuriam tenka spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, turi įsitikinti, kad laikomasi šio reikalavimo, atsižvelgdamas tiek į savo teises siekiančio apginti asmens interesą, tiek į bendrąjį su aplinkos apsauga susijusį interesą.

40

Taigi atliekant šį vertinimą turėtų būti atsižvelgiama ne tik į suinteresuotojo asmens ekonominę padėtį, bet ir objektyviai išanalizuojamas bylinėjimosi išlaidų dydis, juolab kad, kaip nurodyta šio sprendimo 32 punkte, asmenys ir visuomeninės organizacijos savaime skatinami aktyviai dalyvauti saugant aplinką. Tokiu atveju proceso išlaidos tam tikrais atvejais neturi pasirodyti objektyviai nepagrįstos. Taigi proceso išlaidos neturi viršyti suinteresuotojo asmens finansinių galimybių ir bet kuriuo atveju neturi būti objektyviai nepagrįstos.

41

Kiek tai susiję su suinteresuotojo asmens ekonominės padėties analize, reikia pažymėti, kad vertinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas, negali būti atliekamas remiantis vien spėjamomis „eilinio“ ieškovo finansinėmis galimybėmis, nes tokie duomenys gali būti mažai susiję su suinteresuotojo asmens padėtimi.

42

Be to, nacionalinis teismas gali atsižvelgti į atitinkamų šalių situaciją, tai, ar pareiškėjas gali pagrįstai tikėtis, kad jo reikalavimai bus patenkinti, tai, kokio dydžio rizika kyla jam ir aplinkos apsaugai, taikytinos teisės ir proceso sudėtingumą ir į galimą reikalavimų nepagrįstumą atskirose jų nagrinėjimo stadijose (pagal analogiją žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C-279/09, Rink. p. I-13849, 61 punktą).

43

Reikia taip pat patikslinti, kad vien Supreme Court of the United Kingdom nurodytos aplinkybės, jog suinteresuotajam asmeniui faktiškai nebuvo užkirstas kelias pasinaudoti teise pareikšti ieškinį, nepakanka, jog būtų galima teigti, kad procesas jam nėra pernelyg brangus, kaip tai suprantama pagal direktyvas 85/337 ir 96/61.

44

Galiausiai dėl klausimo, ar vertinimas, ar išlaidos nėra pernelyg didelės, turėtų skirtis, nelygu, ar nacionalinis teismas dėl bylinėjimosi išlaidų sprendžia užbaigdamas procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijose, kurį kėlė ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia pažymėti, kad toks skirtumas direktyvose 85/337 ir 96/61 nenumatytas, o dėl tokio aiškinimo nebūtų visiškai paisoma Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslo užtikrinti dideles galimybes kreiptis į teismus ir padėti gerinti aplinkos apsaugą.

45

Taigi reikalavimo, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, nacionalinis teismas negali vertinti skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jis sprendimą priima užbaigdamas procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijose.

46

Todėl, reikia pripažinti, kad kai nacionalinis teismas turi priimti sprendimą tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodytosios šio sprendimo 41 punkte, dėl to, ar teismo proceso aplinkos srityje išlaidos suinteresuotajam asmeniui yra pernelyg didelės, jis turi atsižvelgti ne tik į šio asmens ekonominę padėtį, bet ir objektyviai įvertinti bylinėjimosi išlaidų dydį. Be to, jis gali atsižvelgti į atitinkamų šalių situaciją, tai, ar pareiškėjas gali pagrįstai tikėtis, kad jo reikalavimai bus patenkinti, tai, kokio dydžio rizika kyla jam ir aplinkos apsaugai, taikytinos teisės ir proceso sudėtingumą ir į galimą reikalavimų nepagrįstumą atskirose jų nagrinėjimo stadijose, taip pat į tai, ar egzistuoja nacionalinė teisinės pagalbos sistema arba su bylinėjimosi išlaidomis susijęs apsaugos režimas.

47

Tačiau vien aplinkybės, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai nebuvo atgrasytas pasinaudoti teise pareikšti ieškinį, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog proceso išlaidos jam nėra pernelyg didelės.

48

Galiausiai šis vertinimas negali būti atliekamas remiantis skirtingais kriterijais, atsižvelgiant į tai, ar jis atliekamas užbaigiant procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijose.

49

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, iš dalies pakeistų 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, atitinkamai 10a straipsnio penktoje pastraipoje ir 15a straipsnio penktoje pastraipoje numatytas reikalavimas, kad teismo procesas neturi būti pernelyg brangus, reiškia, jog šiose nuostatose numatytiems asmenims neturi būti užkirstas kelias pareikšti ieškinį ar tęsti teismo procesą, patenkančius į šių straipsnių taikymo sritį, dėl finansinės naštos, kuri galėtų dėl to atsirasti. Kai nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš asmens, kuris, būdamas ieškovu, bylą aplinkos srityje pralaimėjo, arba – bendresne prasme – kai jis turi, kaip gali būti Jungtinės Karalystės teismų atveju, ankstyvoje proceso stadijoje išdėstyti poziciją dėl galimo išlaidų, kurias padengti gali tekti bylą pralaimėjusiai šaliai, apribojimo, šis teismas turi įsitikinti, kad laikomasi šio reikalavimo, atsižvelgdamas tiek į savo teises siekiančio apginti asmens interesą, tiek į bendrąjį su aplinkos apsauga susijusį interesą.

Atlikdamas šį vertinimą nacionalinis teismas turi atsižvelgti ne tik į šio asmens ekonominę padėtį, bet ir objektyviai įvertinti bylinėjimosi išlaidų dydį. Be to, jis gali atsižvelgti į atitinkamų šalių situaciją, tai, ar pareiškėjas gali pagrįstai tikėtis, kad jo reikalavimai bus patenkinti, tai, kokio dydžio rizika kyla jam ir aplinkos apsaugai, taikytinos teisės ir proceso sudėtingumą ir į galimą reikalavimų nepagrįstumą atskirose jų nagrinėjimo stadijose, taip pat į tai, ar egzistuoja nacionalinė teisinės pagalbos sistema ar su bylinėjimosi išlaidomis susijęs apsaugos režimas.

Tačiau vien aplinkybės, kad suinteresuotasis asmuo faktiškai nebuvo atgrasytas pasinaudoti teise pareikšti ieškinį, nepakanka, kad būtų galima pripažinti, jog proceso išlaidos jam nėra pernelyg didelės.

Galiausiai šis vertinimas negali būti atliekamas remiantis skirtingais kriterijais, atsižvelgiant į tai, ar jis atliekamas užbaigiant procesą pirmojoje, apeliacinėje ar antrosios apeliacijos instancijose.