—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels ir B. Koopman,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Troosters ir V. Savov,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1984 m. lapkričio 22 d. Strasbūre pasirašyto Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 (toliau – Protokolas Nr. 7) 2 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsnių, SESV 67 ir 82 straipsnių bei 91 straipsnio 1 dalies c punkto, Vairuotojų teisių atėmimo konvencijos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, kurią priimti valstybėms narėms rekomenduota 1998 m. birželio 17 d. Tarybos aktu (OL C 216, p. 2, toliau – Vairuotojų teisių atėmimo konvencija), Susitarimo dėl bendradarbiavimo atliekant procesinius veiksmus, kai yra pažeistos kelių eismo taisyklės ir mokamos už juos paskirtos piniginės baudos, kurią 1999 m. balandžio 28 d. patvirtino Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo įsteigtas Vykdomasis komitetas (OL L 239, 2000, p. 248, toliau – Susitarimas dėl bendradarbiavimo), ir 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (OL L 76, p. 16, toliau – Pamatinis sprendimas) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Bulgarijos piliečio A. Vinkov ir Nachalnik Administrativno-nakazatelna deynost dėl Bulgarijos kelių policijos nutarimo skirti A. Vinkov 20 BGN baudą ir atimti kelis vairuotojo pažymėjime įrašytus kontrolės taškus.

3

Protokolo Nr. 7 2 straipsnyje dėl teisės apskųsti antrosios instancijos teismui sprendimus baudžiamosiose bylose nustatyta:

„1.   Kiekvienas asmuo, teismo nuteistas už nusikaltimą, turi teisę reikalauti, kad jo apkaltinamasis nuosprendis ar bausmė būtų peržiūrėti aukštesnės teisminės instancijos. Šios teisės įgyvendinimą, taip pat šio naudojimosi pagrindus nustato įstatymas.

2.   Lengvesnių nusikaltimų atvejais šiai teisei gali būti taikomos išimtys, jei tai numatyta įstatymo <…>“

4

Vairuotojų teisių atėmimo konvencijos 2 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės įsipareigoja bendradarbiauti pagal šios Konvencijos nuostatas, siekdamos, kad vairuotojai, kuriems atimta teisė vairuoti kitoje, o ne savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, neišvengtų teisių atėmimo pasekmių, kai jie išvyksta iš nusižengimo valstybės.“

5

Pagal šios konvencijos 3 straipsnio 1 dalį:

„Nusižengimo valstybė nedelsdama praneša vairuotojo gyvenamosios vietos valstybei apie bet kurį vairuotojo teisių atėmimą, skirtą už nusižengimą dėl priede nurodytų veiksmų.“

6

Pagal tos pačios konvencijos 8 straipsnio 1 dalį kartu su šiuo pranešimu pateikiama informacija, be kita ko, apie taikytinas nusižengimo valstybės teisės nuostatas, kurių pagrindu buvo konstatuotas pažeidimas, ir apie vairuotojo teisių atėmimo vykdymą.

7

Pagal minėto 8 straipsnio 3 dalį:

„Jei nustatoma, kad [nusižengimo valstybės vairuotojo gyvenamosios vietos valstybei] praneštos informacijos nepakanka sprendimui [atimti vairuotojo teises] pagal šią Konvenciją priimti, ypač kai konkretaus atvejo aplinkybėmis kyla abejonių, ar atitinkamas asmuo turėjo pakankamai galimybės gintis, vairuotojo gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos institucijos paprašo nusižengimo valstybės kompetentingų institucijų nedelsiant pateikti būtiną papildomą informaciją.“

8

Susitarimo dėl bendradarbiavimo 2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Susitariančiosios Šalys įsipareigoja kuo plačiau viena su kita bendradarbiauti atlikdamos procesinius veiksmus dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų ir pagal šio Susitarimo nuostatas vykdydamos sprendimus dėl jų.“

9

Šio susitarimo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Perduoti sprendimų vykdymą pagal šį Susitarimą gali būti prašoma tik tais atvejais, kai:

<...>

<…>“

10

Pagal Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punktą „sprendimas“ – „tai galutinis sprendimas, kuriuo reikalaujama, kad fizinis arba juridinis asmuo sumokėtų finansinę baudą tais atvejais, kai sprendimą priėmė <...> sprendimą priėmusios valstybės teismas už baudžiamąjį nusižengimą pagal sprendimą priėmusios valstybės teisę“.

11

Šio Pamatinio sprendimo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokį sprendimą nubausti „galima perduoti valstybės narės, kurioje fizinis arba juridinis asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, turi turto arba pajamų, kurioje fizinis asmuo įprastai gyvena arba kurioje yra juridinio asmens registruota buveinė, kompetentingoms institucijoms“.

12

Pamatinio sprendimo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų „pripažįstami ir vykdomi <...> pagal šio pamatinio sprendimo sąlygas ir netikrinant veikos dvigubo baudžiamumo <...> jeigu už juos baudžiama sprendimą priėmusioje valstybėje ir kaip jie yra apibrėžti sprendimą priėmusios valstybės teisės“.

13

Šiuo tikslu minėto Pamatinio sprendimo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Kai dėl 4 straipsnyje nurodyto liudijimo kyla klausimas, kad galėjo būti pažeistos [ES] Sutarties 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės ar pagrindiniai teisės principai, kiekviena valstybė narė gali prieštarauti sprendimų pripažinimui ir vykdymui. <...>“

14

Civilinio proceso kodekso 628 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jei siekiant tinkamai išspręsti ginčą būtinas Sąjungos teisės nuostatos ar Europos Sąjungos institucijų priimto akto galiojimo išaiškinimas, Bulgarijos teismas Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikia prašymą priimti prejudicinį sprendimą.“

15

Pagal 629 straipsnį paskutinės instancijos teismas privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl išaiškinimo, jei tai būtina jo nagrinėjamam ginčui išspręsti. Kilus galiojimo vertinimo klausimui, bet kuris teismas privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

16

Kelių eismo įstatymo 157 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Vairuotojas, praradęs visus kontrolės taškus, netenka teisės vairuoti ir privalo grąžinti vairuotojo pažymėjimą kompetentingai Vidaus reikalų ministerijos tarnybai.“

17

Pagal to paties 157 straipsnio 5 dalį praėjus šešiems mėnesiams po vairuotojo pažymėjimo grąžinimo teisės vairuoti netekusiam asmeniui gali būti leista laikyti egzaminą, kad iš naujo įgytų teisę vairuoti.

18

Šio įstatymo 171 straipsnyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti kelių eismo saugumą taikomos administracinės prievartos priemonės apima „vairuotojo pažymėjimo atėmimą iš asmens, kuris neįvykdo pareigos pagal 157 straipsnio 4 dalį“.

19

Kelių eismo įstatymo 189 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Nutarimai dėl administracinės nuobaudos skyrimo (nakazatelni postanovleniya), kuriais skiriama iki 50 BGN dydžio bauda, yra galutiniai ir neskundžiami.“

20

2007 m. gruodžio 27 d. Nutarimo Nr. I3-1959 dėl variklinės transporto priemonės vairuotojui skiriamų kontrolės taškų pradinio didžiausio skaičiaus, jų atėmimo sąlygų ir tvarkos bei kelių eismo taisyklių pažeidimų, už kuriuos jie atimami, nustatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pirmą kartą išduodant variklinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimą jo gavėjui suteikiamas pradinis didžiausias 39 kontrolės taškų skaičius, skirtas jo padarytiems Kelių eismo įstatymo pažeidimams žymėti.“

21

Šio nutarimo 3 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Kontrolės taškai atimami remiantis įsigaliojusiu nutarimu dėl administracinės nuobaudos skyrimo (nakazatelno postanovlenie).

2.   Skiriant nuobaudas už šiame nutarime išvardytus administracinius pažeidimus, nutarime dėl administracinės nuobaudos skyrimo nurodomas atimtų ir likusių kontrolės taškų skaičius.“

22

Pagal nutarimo 4 straipsnio 2 dalį:

„Iš asmens, dėl kurio kaltės kilo eismo įvykis, papildomai atimami 4 kontrolės taškai.“

23

Įstatymo dėl administracinių teisės pažeidimų ir nuobaudų (Zakon za administrativnite narusheniya i nakazaniya) 63 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Rayonen sad (rajono teismas), kurį sudaro vienas teisėjas, nagrinėja bylas iš esmės ir priima sprendimą, kuriuo gali palikti galioti, pakeisti ar panaikinti nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo. Šį sprendimą kasacine tvarka galima apskųsti Administrativen sad (administracinis teismas) <...>

2.   Įstatyme numatytais atvejais teismas gali nutraukti bylą priimdamas nutartį, kurią galima apskųsti <...>“

24

Važiuodamas atbulas Sofijoje (Bulgarija) esančioje stovėjimo aikštelėje A. Vinkov susidūrė su kitu automobiliu.

25

Už šį įvykį Nachalnik Administrativno-nakazatelna deynost v otdel „Patna politsiya“ na Stolichna direktsiya na vatreshnite raboti (Sostinės vidaus reikalų direkcijos Kelių policijos skyriaus Administracinių nuobaudų poskyrio viršininkas) nutarimu pripažino A. Vinkov kaltu dėl „lengvo eismo įvykio“, skyrė jam 20 BGN baudą ir atėmė 4 kontrolės taškus.

26

A. Vinkov apskundė šį nutarimą Sofiyski rayonen sad (Sofijos rajono teismas), o šis nutartimi atmetė skundą kaip nepriimtiną. Teismas nurodė, kad pagal taikytinas nuostatas, būtent Kelių eismo įstatymo 189 straipsnio 5 dalį, nutarimas, kuriuo skiriama iki 50 BGN dydžio bauda, neskundžiamas.

27

A. Vinkov apskundė šią nutartį Administrativen sad Sofia-grad, kuris, remiantis Kelių eismo įstatymo 63 straipsniu, yra bylų dėl nutarimų skirti administracines nuobaudas kasacinė instancija.

28

Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą šis teismas pažymėjo, kad iš taikytinų nacionalinės teisės nuostatų, kaip jas išaiškino Varhoven administrativen sad (Vyriausiasis administracinis teismas), matyti, kad skundai dėl nutarimų atimti kontrolės taškus gali būti pripažinti nepriimtinais nesant suinteresuotumo paduoti skundą. Remiantis Vyriausiojo administracinio teismo praktika, Bulgarijos teisėje tam tikro kontrolės taškų skaičiaus atėmimas pripažįstamas ne savarankiška administracine nuobauda ar administracinės prievartos priemone, o priemone, kurią policijos pareigūnai turi taikyti automatiškai ir dėl kurios skyrimo jie turi tik ribotą kompetenciją. Dėl šios priežasties nutarimas dėl tokios sankcijos skyrimo už kelių eismo taisyklių pažeidimą gali būti apskųstas, tik jei juo taip pat skiriama didesnė nei 50 BGN bauda.

29

Tačiau Administrativen sad Sofia-grad pabrėžia, kad pagal Kelių eismo įstatymo 157 straipsnio 4 dalį, atėmus visus kontrolės taškus, o tai gali būti padaryta keliais neskundžiamais nutarimais, vairuotojas automatiškai netenka teisės vairuoti ir turi grąžinti vairuotojo pažymėjimą kompetentingai nacionalinei institucijai.

30

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar Sąjungos teisės nuostatomis laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje, kuriose įtvirtintas, be kita ko, teismų nuosprendžių ir sprendimų tarpusavio pripažinimo principas (toliau – tarpusavio pripažinimo principas), ir transporto srityje draudžiama Bulgarijos teisėje nepripažinti teisės apskųsti minėtus nutarimus atimti vairuotojo pažymėjime nurodytus kontrolės taškus.

31

Minėtas teismas pabrėžia, kad pagal nusistovėjusią nacionalinių teismų praktiką ir Bulgarijos teisės doktriną administraciniai nutarimai, kuriais skiriama pagrindinėje byloje nagrinėjamos rūšies nuobauda, laikomi teisminio pobūdžio sprendimais. Iš tikrųjų, nors šiuos nutarimus priimančios institucijos nėra teismų sistemos dalis, jos vykdo teisminio pobūdžio funkciją.

32

Kalbėdamas apie Sąjungos teisę, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Susitarimo dėl bendradarbiavimo 6 straipsnio 1 dalyje ir Vairuotojų teisių atėmimo konvencijos 8 straipsnio 3 dalyje numatyta valstybės narės galimybė atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės sprendimą dėl nuobaudų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jei toje kitoje valstybėje nesuteikiama teisė apskųsti šį sprendimą.

33

Administrativen sad Sofia-grad pabrėžia, kad šis susitarimas ir ši konvencija netaikomi Bulgarijoje, nes susitarimas nenurodytas tarp Bulgarijos Respublikai privalomų Šengeno acquis aktų, o konvencija dar neįsigaliojo. Vis dėlto minėti aktai turi būti laikomi tarptautinės paprotinės teisės normų išraiška, todėl pagal Teisingumo Teismo praktiką turi būti taikomi tokiam nutarimui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 1992 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimu Poulsen ir Diva Navigation (C-286/90, Rink. p. I-6019).

34

Be to, Administrativen sad Sofia-grad primena, kad Pamatinio sprendimo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė nepripažinti sprendimų dėl sankcijų, jei jų negalima apskųsti teismui, turinčiam jurisdikciją visų pirma baudžiamosiose bylose. Taigi, kadangi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nagrinėjamu Bulgarijos reglamentavimu nukrypstama nuo nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis perkeliamas šis Pamatinis sprendimas, šis teismas kelia klausimą, ar toks nukrypimas leidžiamas ir, jei taip, ar jį reikia aiškinti siaurai.

35

Dėl savo kompetencijos pateikti prejudicinį klausimą dėl Pamatinio sprendimo aiškinimo Administrativen sad Sofia-grad pabrėžia, kad pagrindinėje byloje jis yra paskutinės instancijos teismas. Jis mano, kad nors Bulgarijos Respublika nėra padariusi aiškaus pareiškimo pagal ESS 35 straipsnio 2 dalį dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinius sprendimus pripažinimo, 2007 m. liepos 24 d. įsigaliojęs Civilinio proceso kodekso 628 straipsnis, kuriame numatyta paskutinės instancijos teismų kompetencija pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, turi būti aiškinamas kaip implicitinis Teisingumo Teismo jurisdikcijos pripažinimas, kaip tai suprantama pagal ESS 35 straipsnį.

36

Kiek tai susiję su ESV sutarties nuostatomis dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš SESV 67 straipsnio 1 dalies ir 82 straipsnio 1 dalies išplaukia, jog tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo grindžiamas teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose, gali būti taikomas tik gerbiant pagrindines teises, taigi ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą Pagrindinių teisių chartijos 47 ir 48 straipsniuose bei 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnyje.

37

Šiuo klausimu Administrativen sad Sofia-grad primena, kad 1984 m. vasario 21 d. Sprendime Öztürk prieš Vokietiją (serija A Nr. 73) Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad EŽTK 6 straipsniu nedraudžiama dekriminalizuoti nesunkius teisės pažeidimus, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, tačiau už juos skiriamos sankcijos, jei jos išsaugo baudžiamąjį pobūdį, patenka į šio straipsnio taikymo sritį. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, be abejonės, galima taikyti Protokolo Nr. 7 2 straipsnio 2 punkte numatytas apskundimo teisės išimtis dėl sankcijų, skiriamų už lengvus kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau Bulgarijos teisėje joks kriterijus neleidžia apibūdinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo pažeidimo kaip „lengvo“. Iš tikrųjų pagal Kelių eismo įstatymo 189 straipsnio 5 dalį vienintelis kriterijus nustatant, ar nutarimas skirti administracinę nuobaudą gali būti laikomas priimtu dėl sunkaus pažeidimo ir skundžiamas, yra paskirtos baudos dydis. Tačiau šiuo kriterijumi neatsižvelgiama į teisines pasekmes, sukeliamas kontrolės taškų atėmimu, dėl kurio galima netekti teisės vairuoti.

38

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tam tikras Sąjungos teisės nuostatas bendrosios transporto politikos srityje. Jis pažymi, kad nors tai Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamosios kompetencijos sritis ir nors baudžiamojo proceso taisyklės, kaip antai numatytosios dėl sankcijų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš esmės priklauso valstybių narių kompetencijai, pagal Sąjungos teisę draudžiama skirti neproporcingas pažeidimų sunkumui sankcijas, nes jos yra kliūtis laisvam judėjimui.

39

Atsižvelgęs į visus šiuos argumentus, Administrativen sad Sofia-grad nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

40

Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 67, 82 straipsnius, 91 straipsnio 1 dalies c punktą ir antrinės teisės aktus laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje reikia aiškinti taip, kad jais draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip taikomi Bulgarijoje, kuriais nesuteikiama teisė apskųsti nutarimus dėl sankcijų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, pripažįstamus „lengvais“, net jei šiais nutarimais, be nedidelės piniginės baudos, skiriamas vairuotojo pažymėjime nurodytų kontrolės taškų atėmimas.

41

Dėl ESV sutarties nuostatų, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, reikia pažymėti, kad visos jos skirtos Sąjungos institucijoms ir jokia iš jų nėra susijusi su už kelių eismo taisyklių pažeidimus taikomų sankcijų sistema, todėl pagrindinėje byloje jos netaikomos.

42

SESV 67 straipsniu pradedamas šios sutarties V antraštinės dalies, skirtos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei, 1 skyrius „Bendrosios nuostatos“. Šiame straipsnyje įtvirtintas Sąjungos institucijų veiksmų, skirtų minėtai erdvei sukurti, tikslas, paskirtis ir pagrindinės taisyklės. Tos pačios antraštinės dalies 4 skyriuje, skirtame teisminiam bendradarbiavimui baudžiamosiose bylose, esančiame SESV 82 straipsnyje taip pat įtvirtintos priemonės, kurių Sąjungos teisės aktų leidėjas turi imtis siekdamas visiško valstybių narių bendradarbiavimo baudžiamosios teisės srityje, ir jame numatyta taisyklė, pagal kurią šis bendradarbiavimas turi būti grindžiamas tarpusavio pripažinimo principu.

43

ESV sutarties VI antraštinėje dalyje, skirtoje transportui, esančio SESV 91 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, kurių Sąjungos institucijos turi imtis, siekdamos įgyvendinti bendrą transporto politiką. Jame neįtvirtintos jokios taisyklės dėl sankcijų už kelių eismo taisyklių pažeidimus.

44

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad jis neturi kompetencijos atsakyti į prejudicinį klausimą, jei nacionalinio teismo prašomas Sąjungos teisės normų aiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos faktais ar dalyku ir jei šios normos negali būti taikomos pagrindinėje byloje (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Woningstichting Sint Servatius, C-567/07, Rink. p. I-9021, 43 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Omalet, C-245/09, Rink. p. I-13771, 11 punktą).

45

Taigi prejudiciniai klausimai, kiek jie susiję su SESV 67, 82 straipsniais ir 91 straipsnio 1 dalies c punktu, pripažintini nepriimtinais.

46

Kiek tai susiję su antrinės teisės aktais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutarties motyvuose nurodo Susitarimą dėl bendradarbiavimo, Vairuotojų teisių atėmimo konvenciją ir Pamatinį sprendimą.

47

Tačiau šiuo klausimu primintina, kad šių aktų teisinis pagrindas yra iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos VI antraštinės dalies nuostatos.

48

Kaip matyti iš ES 35 straipsnio 1 ir 2 dalių, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus dėl pamatinių ir kitų sprendimų bei dėl konvencijų, sudarytų pagal minėtą VI antraštinę dalį, išaiškinimo tik su sąlyga, kad atitinkama valstybė narė padarė pareiškimą dėl tokios jurisdikcijos pripažinimo.

49

Šiuo klausimu akivaizdu, kad Bulgarijos Respublika nėra padariusi tokio pareiškimo. Be to, vidaus teisės nuostatos, kaip antai Civilinio proceso kodekso 628 straipsnio 1 dalies, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kurioje iš esmės tik pakartojamas SESV 267 straipsnio tekstas, niekaip negalima laikyti prilygstančia tokiam pareiškimui.

50

Be to, iš prie ESV sutarties pridėto Protokolo Nr. 36 dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų 10 straipsnio matyti, kad, kiek tai susiję su iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo priimtais teisės aktais dėl policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, Teisingumo Teismo įgaliojimai pagal ES sutarties redakcijos iki minėtos datos VI antraštinę dalį išlieka tokie patys penkerius metus po šios datos, net jei jie buvo pripažinti pagal ES sutarties 35 straipsnio 2 dalį.

51

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Teisingumo Teismas visiškai nekompetentingas nagrinėti nacionalinio teismo prateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kiek jis susijęs su Susitarimu dėl bendradarbiavimo, Vairuotojų teisių atėmimo konvencija ir Pamatiniu sprendimu.

52

Savo nutarties motyvuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo kitoje valstybėje narėje priimtų sprendimų dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų tarpusavio pripažinimo principą ir daro išvadą, kad pagal Sąjungos teisę draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nepripažįstama teisė apskųsti nutarimus dėl vairuotojo pažymėjime nurodytų kontrolės taškų atėmimo.

53

Tačiau šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šis principas iš esmės susijęs tik su tarpvalstybinio pobūdžio procedūromis, kai sprendimas pripažįstamas ir vykdomas ne jį priėmusioje valstybėje narėje.

54

Nagrinėjamu atveju pagrindinė byla yra išimtinai vidaus pobūdžio. Ji susijusi su asmeniu, kuris nuolat gyvena Bulgarijos Respublikos teritorijoje ir apskundė nutarimą, kuriuo šios valstybės narės valdžios institucijos nubaudė jį už šioje valstybėje sukeltą eismo įvykį. Taigi minėto tarpusavio pripažinimo principo aiškinimas neturi jokios reikšmės šio ginčo sprendimui.

55

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos pagrindinėje byloje nagrinėjamos Bulgarijos teisės nuostatos, kiek jomis pažeidžiama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, įtvirtintą EŽTK 6 straipsnyje ir Chartijos 47 ir 48 straipsniuose.

56

Šiuo klausimu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikalavimai, kylantys iš pagrindinių teisių apsaugos, taikomi valstybėms narėms visais atvejais, kai jos įgyvendina Sąjungos teisės aktus (žr. 2010 m. lapkričio 12 d. Nutarties Asparuhov Estov ir kt., C-339/10, Rink. p. I-11465, 13 punktą; 2011 m. kovo 1 d. Nutarties Chartry, C-457/09, Rink. p. I-819, 25 punktą ir 2011 m. gruodžio 14 d. Nutarties Boncea ir kt., C-483/11 ir C-484/11, 29 punktą).

57

Be to, Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jos nuostatos skirtos tik valstybėms narėms, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę, o pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį, kuria pripažįstama tokia pat Chartijos teisinė galia kaip ir Sutarčių, Chartija Sąjungai nesukuriamos jokios naujos kompetencijos.

58

Nagrinėdamas pagal SESV 267 straipsnį pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai nacionalinės teisės aktai patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas turi pateikti visą su aiškinimu susijusią informaciją, būtiną tam, kad nacionalinis teismas galėtų įvertinti šių teisės aktų atitiktį pagrindinėms teisėms, ypač įtvirtintoms Chartijoje (šiuo klausimu žr. 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Kremzow, C-299/95, Rink. p. I-2629, 15 punktą ir 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 72 punktą).

59

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad nacionalinės teisės aktai yra ES teisės įgyvendinimo priemonė ar kad jie kaip nors kitaip su ja susiję. Taigi Teisingumo Teismo jurisdikcija atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kiek jis susijęs su pagrindine teise į veiksmingą teisinę gynybą, nėra nustatyta (žr. minėtų nutarčių Asparuhov Estov ir kt. 14 punktą, Chartry 25 ir 26 punktus bei Boncea ir kt. 34 punktą).

60

Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Administrativen sad Sofia-grad pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą pripažintinas nepriimtinu.

61

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

Administrativen sad Sofia-grad (Bulgarija) 2010 m. gruodžio 27 d. nutartimi (byla C-27/11) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas.