Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

I – Įžanga

1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Sąjungos siekiu užtikrinti, kad jos cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojai galėtų pasinaudoti reikiamomis garantijomis, susijusiomis su užimtumu ir gyvenimo lygiu(2) . Iš esmės šiuo tikslu pagrindinės bylos ieškovei už lizino sulfato gamybą iš cukraus buvo mokama Sąjungos pagalba. Bet vėliau kompetentingos Danijos institucijos suabejojo, ar pagamintas produktas iš tiesų atitinka sąlygas Sąjungos pagalbai gauti. Galiausiai jos nutraukė pagalbos mokėjimą ir pareikalavo grąžinti jau išmokėtas sumas.

2. Tokiomis aplinkybėmis šiame procese pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar pagamintas lizino sulfatas atitinka reikalavimus gauti Sąjungos pagalbą kaip gamybos grąžinamąją išmoką. Bet pirmiausia šis procesas suteikia progą patikslinti dešimtmečius plėtojamą teismų praktiką, susijusią su teisėtų lūkesčių apsauga teikiant Sąjungos pagalbą.

II – Teisinis pagrindas

3. Iki 2006 m. gamybos grąžinamosios išmokos už cukraus perdirbimą buvo mokamos vadovaujantis Reglamentu Nr. 1265/2001(3) . Šiame reglamente nustatytos ir sąlygos gamybos grąžinamajai išmokai gauti ir su tuo susijusios administracinės procedūros taisyklės.

A – Teisė gauti gamybos grąžinamąją išmoką

4. Pagal Reglamento Nr. 1265/2001 14 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą grąžinamosios išmokos sertifikato išdavimas „suteikia teisę gauti sertifikate nurodytą gamybos grąžinamosios išmokos išmoką < ... >, kai pagrindinis produktas buvo perdirbtas laikantis grąžinamosios išmokos sertifikate nurodytų sąlygų“.

5. 1 straipsnio 1 dalyje kaip „pagrindiniai produktai“, be kita ko, apibrėžiami ir cukraus sirupai, „naudojami I priede išvardytiems cheminės pramonės produktams gaminti“. Šiame I priede pateikta lentelė su Kombinuotosios nomenklatūros kodais. Lentelėje, be kita ko, nurodyta:

„29 skirsnis Organiniai chemijos produktai, išskyrus subpozicijas 2905 43 00 ir 2905 44

< ... >

ex 38 skirsnis Įvairūs chemijos produktai, išskyrus produktus, klasifikuojamus 3809 10, 3809 91 00, 3809 92 00, 3809 93 00 ir ex 3824 60 subpozicijose.“

6. Kombinuotoji nomenklatūra apibrėžiama 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo(4) I priede. Pagal šio reglamento 12 straipsnio 1 dalį šiame procese reikšmingu laikotarpiu – 2004–2006 m. – I priedas buvo nustatytas reglamentais Nr. 1789/2003(5), Nr. 1810/2004(6) ir Nr. 1719/2005(7) . Tačiau visose trijose I priedo redakcijose šiame procese reikšmingos nuostatos yra identiškos.

7. Kombinuotosios nomenklatūros 29 skirsnyje yra subpozicija 2922 41 00 „lizinas ir jo esteriai; jų druskos“. Kombinuotosios nomenklatūros 29 skirsnio pastaboje Nr. 1 papildomai nustatyta:

„1. Jei kontekste nenurodyta kitaip, šio skirsnio pozicijose klasifikuojami tik:

a) atskiri chemijos atžvilgiu apibūdinti organiniai junginiai, gryni arba su priemaišomis;

< ... >

e) produktai, pirmiau nurodyti a, b arba c punkte, ištirpinti kituose tirpikliuose, jeigu toks ištirpinimas yra įprastinis ir būtinas metodas, taikomas šių produktų saugumo ir transportavimo tikslais, o tirpiklis nepakeičia produkto savybių, padarydamas jį tinkamesniu specifiniam, o ne įprastiniam naudojimui;

f) produktai, pirmiau nurodyti a, b, c, d arba e punkte, su stabilizatorių < ... > priedais, būtinais jų konservavimui arba transportavimui;

g) produktai, pirmiau nurodyti a, b, c, d, e arba f punkte, su dulkėjimą mažinančių agentų, dažiųjų arba kvapiųjų medžiagų priedais, įdedamais jų saugumo tikslais arba naudojamais identifikavimui palengvinti, jeigu šie priedai nepakeičia produkto savybių, padarydami jį tinkamesniu specifiniam, o ne įprastiniam naudojimui;

< ... > .“

8. 38 skirsnyje „Įvairūs chemijos produktai“ yra subpozicija 3824, pavadinta „chemijos produktai ir chemijos pramonės arba giminingų pramonės šakų gaminiai < … >, nenurodyti kitoje vietoje“.

9. Galiausiai Kombinuotosios nomenklatūros 23 skirsnyje yra pozicija 2309 „Produktai, naudojami gyvūnų pašarams“.

B – Gamybos grąžinamosios išmokos suteikimo procedūra

10. Reglamento Nr. 1265/2001 2 straipsnyje nustatyta ši administracinė procedūra:

„1. Gamybos grąžinamąją išmoką išmoka valstybė narė, kurios teritorijoje perdirbami pagrindiniai produktai.

2. Grąžinamąją išmoką valstybė narė gali išmokėti tik tokiu atveju, jei muitinės kontrolė arba administracinė kontrolė pateikdama lygiavertes garantijas užtikrina, kad pagrindiniai produktai yra naudojami pagal 3 straipsnyje nurodytame priede apibrėžtą paskirtį.“

11. Reglamento Nr. 1265/2001 3 straipsnyje nustatyta:

„1. Gamybos grąžinamoji išmoka mokama tik tiems perdirbėjams, kurie garantuoja, kad kontrolė, numatyta 2 straipsnio 2 dalyje, gali būti vykdoma bet kuriuo metu, ir kurie pateikė paraišką, apibrėžiančią chemijos produktą, kurio gamybai turi būti naudojamas pagrindinis produktas.

2. Atitinkama valstybė narė teisę gauti grąžinamąją išmoką gali susieti su šio straipsnio 1 dalyje nurodytų perdirbėjų išankstiniu patvirtinimu.“

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, pagal pagrindinėje byloje taikomus Danijos Karalystės įstatymus buvo privaloma gauti išankstinį Danijos muitinės administracijos patvirtinimą.

12. Grąžinamosios išmokos sertifikate, kuris pagal Reglamento Nr. 1265/2001 14 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą suteikia teisę gauti gamybos grąžinamąją išmoką, remiantis 12 straipsnio 3 dalies d punktu nurodoma „numatyta pagrindinio produkto paskirtis“.

13. Paraiškoje dėl gamybos grąžinamosios išmokos pagal 10 straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punktą nurodoma „chemijos produkto, kurio gamybai turi būti naudojamas pagrindinis produktas, tarifo pozicija ir aprašymas“.

14. Pagal Reglamento Nr. 1265/2001 13 straipsnio b punktą, taikomą ir paraiškai, ir grąžinamosios išmokos sertifikatui:

„nuorodą dėl pagrindinio produkto panaudojimo, atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms paprašius ir sutikus, gali sudaryti tik Kombinuotosios nomenklatūros skirsnio, kuriam priskiriamas gaminti numatytas cheminis produktas arba produktai, nuoroda.“

15. Šiame procese reikšmingu laikotarpiu valstybių narių mokėtos gamybos grąžinamosios išmokos, vadovaujantis Reglamento Nr. 1258/1999(8) 1 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies b punktu ir 2 straipsnio 2 dalimi, buvo finansuojamos iš Europos Bendrijų bendrojo biudžeto(9) . Šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, be kita ko, numatytos ir šios valstybių narių pareigos:

„1. Valstybės narės remdamosi nacionaliniais įstatymais ir kitais teisės aktais imasi priemonių, būtinų:

< ... >

b) užkirsti kelią pažeidimams ir bausti už juos;

c) atgauti sumas, prarastas dėl pažeidimų ar aplaidumo.“

16. „Pažeidimas“ Reglamento Nr. 2988/95(10) 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamas kaip „bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmų ar neveikimo, dėl kurio Bendrijų bendrajam biudžetui < … > padaroma žala < … > darant nepagrįstas išlaidas.“

III – Pagrindinė byla ir procesas Teisingumo Teisme

17. Danijos bendrovė Agroferm A/S (toliau – Agroferm ) Danijoje nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. birželio mėn. taikydama fermentacijos procesą iš cukraus gamino lizino sulfatą, kurį vėliau parduodavo kaip pašarų gyvūnams priedą. Nuo 2004 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. kovo mėn. Agroferm už panaudotą cukrų buvo išmokėta iš viso 70,6 mln. Danijos kronų (šiuo metu atitinka maždaug 9,5 mln. eurų) dydžio grąžinamųjų išmokų.

18. 2004 m. gegužės 19 d. Agroferm Danijos muitinės administracijai pateikė paraišką dėl gamybos grąžinamųjų išmokų „išankstinio patvirtinimo“. Šioje paraiškoje Agroferm paaiškino, kad lizinas, kurį planuoja gaminti, turi būti klasifikuojamas Kombinuotosios nomenklatūros 2922 41 00 subpozicijoje. 2004 m. birželio 16 d. Danijos muitinės administracija išdavė leidimą, galiojantį iki 2007 m. gegužės mėn. pabaigos. Todėl Danijos maisto pramonės agentūra išdavė grąžinamųjų išmokų sertifikatus, kurių kiekvienas galiojo penkis mėnesius nuo išdavimo.

19. 2005 m. spalio mėn. ir 2006 m. kovo mėn. Danijos muitinės administracija paėmė Agroferm gaminamo produkto mėginius. Mėginių tyrimas parodė, kad lizino sulfato produkto sudėtyje buvo tik 66 proc., kitą dalį sudarė šalutiniai gamybos proceso produktai, daugiausia ląstelių masė. 2006 m. gegužės 9 d. Danijos maisto pramonės agentūra atsisakė toliau mokėti gamybos grąžinamąsias išmokas, motyvuodama tuo, kad neaišku, kaip klasifikuoti gaminamą produktą.

20. Galiausiai ši institucija 2006 m. lapkričio 22 d. pareikalavo grąžinti 86,6 mln. Danijos kronų dydžio gamybos grąžinamąsias išmokas kartu su palūkanomis. Dėl šio sprendimo Agroferm pateiktas skundas nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurį bendrovė motyvuoja tuo, kad išmokas ji gavo teisėtai ar bent jau sąžiningai. Be to, ji siekia, kad jai būtų išmokėtos kitos, jau patvirtintos gamybos grąžinamosios išmokos, kurias ji neva turėjo gauti iki gamybos nutraukimo 2006 m. birželio mėn.

21. Šiomis aplinkybėmis šią bylą nagrinėjantis Vestre Landsret , vadovaudamasis SESV 267 straipsniu, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar produktas, pagamintas iš cukraus, fermentuoto naudojant Corynebacterium glutamicum bakterijas, kurį < ... > sudaro apytiksliai 65 proc. lizino sulfato ir priemaišos, atsiradusios gamybos procese (nemodifikuotos žaliavos, gamybos procese naudojami reagentai ir šalutiniai produktai), priskirtinas Kombinuotosios nomenklatūros (redakcijos, taikytinos pagal Reglamento Nr. 1719/2005 I priedą) 2309, 2922 arba 3824 pozicijai?

Ar šiuo aspektu svarbu tai, kad priemaišos buvo paliktos tyčia, siekiant užtikrinti produkto tinkamumą naudoti ar pagerinti jo savybes gaminant pašarus, arba tai, kad priemaišos buvo paliktos todėl, jog nėra būtina ar tikslinga jas pašalinti? Kokiomis gairėmis reikia vadovautis siekiant įvertinti šį aspektą kiekvienu konkrečiu atveju?

Ar atsakant į klausimą svarbu tai, kad galima pagaminti kitus lizino turinčius produktus, įskaitant ir „gryną“ (≥ 98 proc.) liziną bei lizino hidrochlorido produktus, kuriuose yra didesnis lizino kiekis nei prieš tai minėto lizino sulfato produkte, ir ar šiuo aspektu svarbu tai, kad lizino sulfato ir kitų priemaišų prieš tai minėtame lizino sulfato produkte kiekis atitinka šių medžiagų kiekį kitų gamintojų lizino sulfato produktuose? Kokiomis gairėmis reikia vadovautis siekiant įvertinti šį aspektą kiekvienu konkrečiu atveju?

2. Jei būtų daroma prielaida, kad, remiantis teisėtumo principu, gamybai nebuvo taikoma grąžinamųjų išmokų sistema, ar Europos Sąjungos teisei prieštarautų tai, jog nacionalinės valdžios institucijos, laikydamosi nacionalini ų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, šioje byloje nagrinėjamu atveju atsisakytų išieškoti grąžinamąsias išmokas, kurias gamintojas įgijo sąžiningai?

3. Jei būtų daroma prielaida, kad, remiantis teisėtumo principu, gamybai nebuvo taikoma grąžinamųjų išmokų sistema, ar Europos Sąjungos teisei prieštarautų tai, jog nacionalinės valdžios institucijos, laikydamosi nacionalinių teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, šioje byloje nagrinėjamu atveju vykdytų įsipareigojimus (grąžinamųjų išmokų sertifikatai), kuriems buvo nustatyti terminai ir kuriuos gamintojas įgijo sąžiningai?“

22. Proceso Teisingumo Teisme rašytinėje dalyje ir 2012 m. lapkričio 22 d. surengtame posėdyje dalyvavo Agroferm , Danijos vyriausybė ir Komisija.

IV – Teisinis vertinimas

23. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą klausiama ir dėl teisinių sąlygų, kuriomis leidžiama suteikti gamybos grąžinamąsias išmokas, ir dėl teisių, kurios per gamybos grąžinamųjų išmokų procedūrą gali kilti iš nacionalinių institucijų veiksmų teisėtų lūkesčių apsaugos atžvilgiu.

24. Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Agroferm gamintas produktas pagal Sąjungos teisės aktus suteikė teisę gauti gamybos grąžinamąją išmoką (žr. A skirsnį). Antrasis ir trečiasis klausimai užduodami tuo atveju, jei Danijos institucijos neturėjo teisės suteikti Agroferm gamybos grąžinamųjų išmokų. Šiais klausimais siekiama išsiaiškinti teises, kurias pareiškėjas pagal teisėtų lūkesčių apsaugos principą turi nacionalinių institucijų atžvilgiu (žr. B ir C skirsnius).

A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo: klasifikavimas Kombinuotojoje nomenklatūroje

25. Pateikdamas pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Agroferm gamintas produktas priskirtinas Kombinuotosios nomenklatūros (Reglamento Nr. 1719/2005 I priedo redakcija) pozicijai 2309, pozicijai 2922 arba pozicijai 3824. Kadangi šis reglamentas pagal jo 2 straipsnį įsigaliojo tik nuo 2006 m. sausio 1 d., o pagrindinėje byloje nagrinėjamos 2004–2006 m. suteiktos gamybos grąžinamosios išmokos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikia suprasti taip, kad jis siekia, kad Teisingumo Teismas išaiškintų tais metais galiojusios redakcijos Kombinuotąją nomenklatūrą(11) .

26. Kaip rodo Reglamento Nr. 1265/2001 2 straipsnio 1 dalis ir 14 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktas, skaitomi kartu su 1 straipsnio 1 dalimi ir I priedu, teisė į gamybos grąžinamąją išmoką priklauso nuo to, kokiai Kombinuotosios nomenklatūros pozicijai priskirtinas Agroferm gamintas produktas. Ši teisė būtų egzistavusi, jei produktas būtų buvęs priskirtinas Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoms 2922 arba 3824, bet ne pozicijai 2309.

1. Pozicija 2922

27. Agroferm nuomone, jos gamintam produktui turėjo būti priskirtas KN kodas 2922 41 00, kuris yra pozicijos 2922 subpozicija. Ši subpozicija, be kita ko, apima lizino druskas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, gamintas lizino sulfatas buvo lizino druska. Tačiau Agroferm gaminto produkto sudėtyje yra tik 65 proc. lizino sulfato; likusią dalį sudaro daugiausia ląstelių masė, susidaranti gamybos procese.

28. Norint nustatyti, ar, neatsižvelgiant į tai, produktą vis vien reikia klasifikuoti subpozicijoje 2922 41 00, būtina remtis Teisingumo Teismo tarifinio klasifikavimo srityje suformuluotais principais. Tiesa, kad šiuo gamybos grąžinamosios išmokos atveju kalbama ne apie tarifinį klasifikavimą. Tačiau Reglamente Nr. 1265/2001 aiškiai remiamasi muitų teisės tikslais sukurta Kombinuotąja nomenklatūra(12) . Pagal šiuos aiškinimo principus, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir patikrinimo paprastumą, lemiamas prekių tarifinės klasifikacijos kriterijus turi būti nustatytas iš esmės atsižvelgiant į tuos jų objektyvius požymius ir savybes, kurie išvardyti Kombinuotosios nomenklatūros pozicijos ir skirsnio pastabų tekstuose(13) .

29. Kaip nustatyta 29 skirsnio pastabos Nr. 1 a punkte, šiame skirsnyje ir kartu subpozicijoje 2922 41 00 klasifikuojami tik „atskiri chemijos atžvilgiu apibūdinti organiniai junginiai, gryni arba su priemaišomis“. Pagal šią formuluotę reikia atsižvelgti į dvi viena kitai prieštaraujančias objektyvias sąlygas. Pirma, šio skirsnio junginiai turi būti „atskiri“ ir „chemijos atžvilgiu apibūdinti“, antra, jie gali turėti „priemaišų“.

30. Danijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, šie reikalavimai nebuvo įvykdyti, nes pasibaigus gamybos procesui likusi ląstelių masė nebuvo pašalinta, o produktas dėl šios priežasties nebuvo pakankamo grynumo.

31. Dėl pastaboje minimų priemaišų yra akivaizdu, kad reikalavimai „atskiri“ ir „chemijos atžvilgiu apibūdinti“ nereiškia, kad junginys privalo būti 100 proc. grynumo. Taip yra todėl, kad tokio reikalavimo greičiausiai nebūtų įmanoma įvykdyti techniškai. Tačiau kadangi junginys iš esmės turi būti „atskiras“, nebegalima paprasta priemaiša laikyti į produkto sudėtį įeinančių medžiagų, nors techniškai produktas gali būti ir didesnio grynumo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kaip tik toks atvejis ir yra Agroferm gamintas produktas, todėl į jo sudėtį įeinanti ląstelių masė nėra paprasta priemaiša. Kadangi lemiamą reikšmę turi tik objektyvūs produkto požymiai, šiuo atžvilgiu nesvarbu, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, dar labiau gryninti produktą neapsimoka komerciškai.

32. Be to, pažvelgus į kitas 29 skirsnio pastabas, matyti, kad produkto sudėtinės dalys negali būti laikomos priemaišomis, jei į junginį jos įtrauktos sąmoningai, kad atliktų tam tikrą funkciją. Juk Kombinuotosios nomenklatūros 29 skirsnio pastabos Nr. 1 e–g punktuose nustatyta, kokiais tikslais ir kokiomis sąlygomis ištirpinimas kitose medžiagose nei vanduo ar kitų medžiagų priedai yra nekenksmingas. Tokie reikalavimai neturėtų prasmės, jei panašių medžiagų priedai galėtų būti laikomi priemaišomis, kaip jos suprantamos a punkte. Tačiau ne tik vėliau pridedami priedai, bet ir produkte tam tikru tikslu paliekamos medžiagos negali būti laikomos vien priemaišomis. Antraip, atitinkamai formuojant gamybos procesą, galima būtų apeiti 29 skirsnio pastabos Nr. 1 e–g punktuose nustatytus reikalavimus.

33. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, į Agroferm produkto sudėtį įėjusi ląstelių masė atliko tam tikrą funkciją. Pirma, ji turi užkirsti kelią drėgmės surišimui lizino sulfate, antra, ląstelių masė turi pagerinti junginio tinkamumą naudoti kaip priedą pašarams. Taigi ir dėl šių priežasčių ląstelių masės negalima laikyti paprasta priemaiša, kaip ji suprantama 29 skirsnio pastabos Nr. 1 a punkte.

34. Turint galvoje šias išvadas, nebereikia nagrinėti Pasaulio muitinių organizacijos parengtų aiškinamųjų pastabų dėl Suderintosios prekių aprašymo ir kodavimo sistemos, kurias papildomai minėjo Komisija. Nors pagal nusistovėjusią teismo praktiką jos yra svarbi pagalbinė priemonė aiškinant Kombinuotąją nomenklatūrą, jos nėra teisiškai privalomos(14) . Tai reiškia, kad, palyginti su įžvalgomis, gautomis aiškinant teisiškai privalomą Kombinuotąją nomenklatūrą, ypač 29 skirsnio pastabą Nr. 1, jos turi antraeilę reikšmę.

35. Taigi Agroferm gamintą produktą nereikia klasifikuoti Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijoje 2922 41 00, nes jis neatitinka 29 skirsnio pastabos Nr. 1 a punkte nustatytų sąlygų.

2. Pozicija 2309

36. Danijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, Agroferm gamintą produktą reikia klasifikuoti pozicijoje 2309. Šioje pozicijoje klasifikuojami „Produktai, naudojami gyvūnų pašarams“.

37. Prekės paskirtis gali būti objektyvus klasifikavimo kriterijus, jeigu ji būdinga šiai prekei, ir šį būdingumą galima įvertinti remiantis šios prekės objektyviais požymiais ir savybėmis(15) . Produktas, dėl kurio vyksta ginčas, buvo parduodamas tik kaip pašarų gyvūnams priedas ir, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, yra tam skirtas pagal savo objektyvias savybes. Todėl Agroferm mano, kad jo klasifikuoti pozicijoje 2309 neįmanoma.

38. Tačiau pozicijoje 2309 nėra jokių nuorodų į tai, kad čia klasifikuojami tik produktai, kuriuos kaip pašarus galima naudoti vienus. Todėl Agroferm gamintą produktą galima klasifikuoti Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje 2309.

3. Pozicija 3824

39. Kadangi Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje 3824 klasifikuojami tik produktai, „nenurodyti kitoje vietoje“, o Agroferm gamintą produktą, kaip paaiškėjo, reikia priskirti pozicijai 2309, jis negali būti klasifikuojamas pozicijoje 3824.

4. Tarpinė išvada

40. Todėl į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: tokį produktą, dėl kurio vyksta ginčas pagrindinėje byloje, kurį sudaro 65 proc. lizino sulfato ir gamybos procese susidariusios priemaišos ir kuris naudojamas kaip pašarų gyvūnams priedas, reikia klasifikuoti Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje 2309.

B – Dėl antrojo prejudicinio klausimo: gamybos grąžinamųjų išmokų išieškojimas

41. Antrąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda tuo atveju, jei Agroferm neturėjo teisės gauti gamybos grąžinamosios išmokos už gamintą produktą. Kaip paaiškėjo, produktas negali būti klasifikuojamas jokioje pozicijoje, kuri pagal Reglamentą Nr. 1265/2001 suteiktų teisę gauti gamybos grąžinamąją išmoką. Todėl turi būti atsakyta į antrąjį klausimą.

42. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Europos Sąjungos teisei prieštarautų tai, kad nacionalinės institucijos, laikydamosi nacionalinių teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, šioje byloje nagrinėjamu atveju atsisakytų išieškoti grąžinamąsias išmokas.

1. Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymas

43. Šis prejudicinis klausimas užduodamas akivaizdžiai turint galvoje susiformavusią teismo praktiką, susijusią su bendrąja žemės ūkio politika, pagal kurią Sąjungos teisei neprieštarauja tai, kad pagal nacionalinę teisę viešosios administracijos neteisėtai sumokėtos finansinės paramos išieškojimo srityje tuo pačiu metu atsižvelgiama į teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus, nes pastarieji yra Sąjungos teisės sistemos dalis(16) .

44. Ši teismo praktika gali sukelti įspūdį, kad valstybės narės, svarstydamos, ar išieškoti Sąjungos teisės aktuose reglamentuojamas finansines išmokas, gali savo nuožiūra taikyti arba netaikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Laikantis tokios pozicijos, pagal Sąjungos teisės aktus tokiais atvejais būtų galima vadovautis nacionaliniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Tačiau tuo pačiu metu toks požiūris reikštų (kaip, regis, mano ir Komisija), kad teisėtų lūkesčių apsauga Sąjungos teisės lygmeniu nėra privaloma.

45. Tačiau tokiam požiūriui pritarti negalima.

46. Veikiau valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisės aktus, privalo laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos principo, visoms valstybėms narėms vienodai apibrėžto Sąjungos teisėje (žr. a skirsnį). Todėl svarstant Sąjungos teisės aktuose reglamentuojamų finansinių išmokų išieškojimo klausimą laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo privaloma bent jau tuomet, kai – kaip ir nagrinėjamu atveju – išieškoma remiantis Sąjungos teisėje nustatytais pagrindais (žr. b skirsnį).

a) Teisėtų lūkesčių apsauga nacionalinėms institucijoms įgyvendinant Europos teisės aktus

47. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisės aktus, visų pirma Sąjungos PVM teisės aktų srityje privalo laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos principo(17) . Bet ir bendrosios žemės ūkio politikos srityje Teisingumo Teismas yra daug kartų konstatavęs, kad Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo privalo laikytis bet kuri nacionalinė institucija, taikanti Sąjungos teisės aktus(18) .

48. Jei valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisės aktus, turėtų galimybę taikyti skirtingus teisėtų lūkesčių apsaugos principus, tai galiausiai reikštų, kad skirtingose valstybėse narėse Sąjungos teisė būtų taikoma nevienodai. Vienos valstybės narės teisėtų lūkesčių apsaugą taikytų labai ribotai, kitos, galvodamos apie jose reziduojančių įmonių naudą, galėtų būti dosnesnės ir dėl to galbūt nukentėtų Bendrijos biudžetas. Tokį Sąjungos teisės aiškinimą reikia atmesti, ypač todėl, kad toks skirtingas požiūris galėtų smarkiai iškraipyti konkurenciją tarp valstybių narių.

49. Be to, Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymas neturi priklausyti nuo to, ar konkrečiu atveju Sąjungos teisės aktus įgyvendina Sąjungos ar valstybės narės institucijos. Tiesa, pagal teismo praktiką teisėtų lūkesčių apsaugos principu gali būti remiamasi prieš Sąjungos teisės aktą, tik jei Sąjunga pati anksčiau sukūrė situaciją, galinčią sukelti teisėtų lūkesčių(19) . Tačiau tokie teisėti lūkesčiai gali būti susiję ir su Sąjungos teisės aktų leidėjo ar Sąjungos institucijų veiksmais(20) .

50. Be to, valstybių narių pareiga laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo neprieštarauja ir nusistovėjusiai teismo praktikai, pagal kurią Sąjungos teisės neatitinkanti valstybės narės praktika negali sukelti teisėtų lūkesčių pavieniam asmeniui, kuriam tokia susidariusi situacija yra naudinga(21) . Šis teiginys susijęs su tuo, kad su neteisėtu elgesiu susiję lūkesčiai paprastai nėra ginami. Juk teisėtų lūkesčių apsaugos principu negali būti remiamasi pažeidžiant aiškią Sąjungos teisės nuostatą, o už Sąjungos teisės taikymą atsakingos nacionalinės institucijos elgesys, prieštaraujantis šiai teisei, ūkio subjektams negali sukurti teisėtų lūkesčių naudotis Sąjungos teisei prieštaraujančia tvarka(22) . Tačiau tai susiję su Sąjungos teisėje įtvirtintos teisėtų lūkesčių apsaugos dalykine apimtimi ir nekvestionuoja jos esminio taikymo įgyvendinimo priemonių, kurių imasi nacionalinės institucijos, atžvilgiu(23) .

b) Sąjungos teisės aktų įgyvendinimas išieškant Sąjungos teisės aktuose reglamentuojamas finansines išmokas

51. Nagrinėjamu atveju Danijos institucijos privalėtų laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, jei išieškodamos gamybos grąžinamąsias išmokas įgyvendintų Sąjungos teisės aktus.

52. Šiuo atžvilgiu galėtų kilti abejonių turint galvoje nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią ginčus, susijusius su neteisėtai sumokėtų sumų grąžinimu pagal Sąjungos teisę, nesant Sąjungos nuostatų, turi nagrinėti nacionaliniai teismai pagal savo nacionalinę teisę(24) .

53. Tačiau nagrinėjamu atveju Sąjungos teisės nuostata egzistuoja – tai Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktas, kuriame numatyta, kad valstybių narių institucijos privalo išieškoti sumas, kurios buvo prarastos dėl taisyklių nesilaikymo(25) . Pažeidimo, kaip jis apibrėžiamas Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje, sąlygos nagrinėjamu atveju yra įvykdytos, nes Agroferm neturėjo teisės gauti gamybos grąžinamąją išmoką. Todėl Danijos Karalystė pagal Sąjungos teisės aktus privalėjo išmoką išieškoti.

54. Be to, Teisingumo Teismas sujungtose bylose Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. yra priėjęs prie išvados, kad Sąjungos teisės aktuose numatyta valstybių narių pareiga išieškoti kartu yra ir teisinis šių lėšų išieškojimo pagrindas. Tame procese Teisingumo Teismo buvo klausta, ar Reglamento Nr. 4253/88(26) 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga „išieškoti dėl pažeidimų < … > prarastas lėšas“ taip pat yra ir savarankiškas teisinis pagrindas susigrąžinti lėšas iš dotacijos gavėjo, kuris neturėjo teisės jos gauti. Teisingumo Teismas atsakė, kad ši nuostata įtvirtina valstybių narių pareigą, nereikalaujant nacionalinėje teisėje nustatyto įgaliojimo(27) . Remiantis tuo darytina išvada, kad šioje nuostatoje reglamentuojama valstybių narių pareiga išieškoti kartu yra ir savarankiškas Sąjungos teisės aktuose numatytas pagrindas nacionalinėms institucijoms išieškoti lėšas iš jų gavėjo.

55. Jei išieškoma remiantis Sąjungos teisės nuostata, logiška, kad nacionalinės institucijos privalo taikyti tik Sąjungos teisėje įtvirtintą teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Būtent tai ir konstatavo Teisingumo Teismas Sprendime Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. (28) .

56. Tokiomis aplinkybėmis šiame procese gali likti neatsakyta į klausimą, ar Sąjungos teisėje įtvirtintas teisėtų lūkesčių apsaugos principas privalo būti taikomas vien todėl, kad gamybos grąžinamųjų išmokų suteikimas reglamentuojamas Sąjungos teisėje – konkrečiai kalbant, Reglamente Nr. 1265/2001. Bet kuriuo atveju Danijos institucijos, išieškodamos lėšas, privalo laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo, nes vadovaudamosi Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punktu jos įgyvendina Sąjungos teisės nuostatą.

2. Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo turinys

57. Siekdamas suteikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, Teisingumo Teismas šiame procese turėtų pareikšti nuomonę ir dėl Sąjungos teisėje įtvirtintos teisėtų lūkesčių apsaugos turinio. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju kyla klausimas, ar perdirbėjas, atsidūręs tokioje situacijoje kaip Agroferm , gali atsisakyti grąžinti jam išmokėtas gamybos grąžinamąsias išmokas remdamasis Sąjungos teisėje įtvirtintu teisėtų lūkesčių apsaugos principu.

58. Teisėtų lūkesčių apsaugos įmonė gali tikėtis, tik jei elgėsi sąžiningai, t. y. jei manė, kad pagalbą gauna teisėtai(29) . Kad įmonė nesielgė sąžiningai, gali būti laikoma ir tuomet, jeigu ji neatliko tyrimų, kuriuos turėjo atlikti(30) . Taigi aplaidus elgesys negali būti sąžiningas. Šiuo atžvilgiu Agroferm atveju atsiranda abejonių, nes jai turėjo kilti klausimas, ar produktas, kurio sudėtyje yra tik 65 proc. lizino sulfato, yra „atskiras“ ir „chemijos atžvilgiu apibūdintas“ junginys, kaip jis suprantamas Kombinuotosios nomenklatūros 29 skirsnio pastabos Nr. 1 a punkte; atsakymą į šį klausimą ji galėjo gauti paprašiusi privalomosios tarifinės informacijos, kaip numatyta Muitinės kodekso(31) 12 straipsnyje.

59. Be sąžiningumo, kuris yra teisėtų lūkesčių apsaugos sąlyga, pagal teismo praktiką administracijos institucijų veiksmai turėjo atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui sukelti pagrįstų ir teisėtų lūkesčių(32) . Viena vertus, kalbama apie tai, ar sąžiningumas rėmėsi administracijos institucijų elgesiu, kita vertus, apie tai, ar institucijų elgesio sukelti lūkesčiai atsirado pagrįstai. Tai, kaip matyti(33), ypač paneigtina tuomet, kai institucijos veiksmai pažeidžia aiškią Sąjungos teisės nuostatą. Taigi institucijos veiksmus visuomet reikia vertinti atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus.

60. Todėl, kalbant apie pagrįstus ir teisėtus Agroferm lūkesčius, pirmiausia konstatuotina, kad nuo 2004 m. birželio 16 d. iki 2007 m. gegužės mėn. pabaigos galiojęs „išankstinis patvirtinimas“ negalėjo sukelti teisėtų lūkesčių. Juk, kaip teisingai pažymėjo Danijos vyriausybė, patvirtinimas, vadovaujantis Reglamento Nr. 1265/2001 3 straipsnio 2 dalimi, susijęs tik su perdirbėjo asmeniu, bet ne su gaminamu produktu.

61. Pagal reglamentą kas kita yra grąžinamosios išmokos sertifikatas, kuris, vadovaujantis Reglamento Nr. 1265/2001 14 straipsnio 1 dalimi, ir suteikia teisę gauti gamybos grąžinamąją išmoką. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1265/2001 18 ir 20 straipsnių, be grąžinamosios išmokos sertifikato negali būti išmokėtas nei avansas, nei gamybos grąžinamoji išmoka.

62. Pagal Reglamento Nr. 1265/2001 10 straipsnį pateiktinoje paraiškoje dėl gamybos grąžinamosios išmokos mokėjimo, vadovaujantis šios nuostatos 1 dalies antros pastraipos c punktu, turi būti nurodyta chemijos produkto, kurio gamybai turi būti naudojamas pagrindinis produktas, tarifo pozicija. Taigi pareiškėjas savo paraiškoje turi pats atlikti gaminamo produkto klasifikaciją Kombinuotojoje nomenklatūroje, o ne tik pateikti produkto aprašymą. Pagal Reglamento Nr. 1265/2001 12 straipsnio 3 dalies d punktą grąžinamosios išmokos sertifikatas išduodamas, kaip matyti iš reglamento 13 straipsnio b punkte numatytos teisės nukrypti, tik atsižvelgiant į tam tikrą Kombinuotosios nomenklatūros poziciją ar tam tikrą skirsnį.

63. Pagal šias nuostatas perdirbėjo, gavusio gamybos grąžinamąją išmoką, lūkesčiai ginami tik tuomet, jeigu jo gaminamas produktas klasifikuotinas sertifikate nurodytoje Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje ar skirsnyje. Net jei Danijos institucijos, išduodamos grąžinamosios išmokos sertifikatą, nesilaikė šių nurodymų (nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą jokių tai patvirtinančių duomenų nėra), Agroferm negalėjo šiuo atžvilgiu turėti teisėtų lūkesčių, nes Danijos institucijų veiksmai aiškiai pažeidė Sąjungos teisės aktus.

3. Tarpinė išvada

64. Todėl į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: nacionalinės institucijos, išieškodamos neteisėtai gautas gamybos grąžinamąsias išmokas, numatytas Reglamente Nr. 1265/2001, privalo laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Tačiau perdirbėjo lūkesčiai ginami tik tuo atveju, jeigu jis iš tiesų gamina grąžinamosios išmokos sertifikate nurodytoje tarifo pozicijoje klasifikuojamą produktą.

C – Dėl trečiojo prejudicinio klausimo: pažadėtų gamybos grąžinamųjų išmokų mokėjimas

65. Galiausiai pateikdamas trečiąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, laikantis nacionalinių teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, išmokėti pažadėtas gamybos grąžinamąsias išmokas.

66. Šis klausimas, kitaip nei antrasis prejudicinis klausimas, susijęs ne su teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymusi išieškant jau išmokėtas gamybos grąžinamąsias išmokas. Veikiau klausiama, ar nacionalinės institucijos, net ir nustačiusios, kad gamybos grąžinamoji išmoka buvo suteikta neteisėtai, privalo laikytis duoto pažado.

67. Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos b punktą valstybės narės taip pat privalo užkirsti kelią taisyklių pažeidimams. Taigi jos ne tik privalo pagal c punktą išieškoti neteisėtai išmokėtas gamybos grąžinamąsias išmokas, bet ir neatlikti neteisėtų mokėjimų.

68. Nors vadovaujantis taikytinu Sąjungos teisėje įtvirtintu teisėtų lūkesčių apsaugos principu negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jei grąžinamosios išmokos sertifikatas sukėlė pagrįstų lūkesčių, turi būti suteiktos ir pažadėtos, bet dar neišmokėtos gamybos grąžinamosios išmokos.

69. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip jau konstatuota, perdirbėjo lūkesčiai ginami tik tuomet, jeigu jis iš tiesų gamina grąžinamosios išmokos sertifikate nurodytoje pozicijoje klasifikuojamą produktą. Todėl atsakymas į trečiąjį klausimą yra toks pats kaip ir į antrąjį.

V – Išvada

70. Tad siūlau į Vestre Landsret pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1. Produktą, dėl kurio vyksta ginčas pagrindinėje byloje, kurį sudaro 65 proc. lizino sulfato ir gamybos procese susidariusios priemaišos ir kuris naudojamas kaip pašarų gyvūnams priedas, reikia klasifikuoti Reglamento (EEB) Nr. 2658/87 I priedo (reglamentų (EB) Nr. 1789/2003, Nr. 1810/2004 ir Nr. 1719/2005 redakcija) Kombinuotosios nomenklatūros pozicijoje 2309.

2. Nacionalinės institucijos, išieškodamos ir išmokėdamos gamybos grąžinamąsias išmokas, kurios pagal Reglamentą (EB) Nr. 1265/2001 buvo suteiktos neteisėtai, privalo laikytis Sąjungos teisėje įtvirtinto teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Tačiau grąžinamosios išmokos sertifikato sukelti perdirbėjo lūkesčiai pagal Reglamento (EB) Nr. 1265/2001 12 straipsnį ginami tik tuo atveju, jeigu jo gaminamas produktas klasifikuotinas toje tarifo pozicijoje, kuri nurodyta grąžinamosios išmokos sertifikate.

(1) .

(2)  - Žr. 2001 m. birželio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 17) 2 konstatuojamąją dalį.

(3)  - 2001 m. birželio 27 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1265/2001, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/2001 nuostatų dėl tam tikrų cukraus produktų, naudojamų chemijos pramonėje, gamybos grąžinamųjų išmokų mokėjimo taikymo taisykles (OL L 178, p. 63; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 76).

(4)  - OL L 256, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 2 t., p. 382; iš dalies pakeistas 2000 m. sausio 31 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 254/2000 (OL L 28, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 9 t., p. 357).

(5)  - 2003 m. rugsėjo 11 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1789/2003, iš dalies keičiantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą (OL L 281, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 14 t., p. 3).

(6)  - 2004 m. rugsėjo 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1810/2004, iš dalies keičiantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą (OL L 327, p. 1).

(7)  - 2005 m. spalio 27 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1719/2005, iš dalies keičiantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės prekių nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedą (OL L 286, p. 1).

(8)  - 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414).

(9)  - Žr. Reglamento Nr. 1260/2001 (nurodytas 2 išnašoje) 36 konstatuojamąją dalį.

(10)  - 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340).

(11)  - Žr. šios išvados 6 punktą.

(12)  - Taip pat žr. 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimą LTM (C-201/96, Rink. p. I-6147, 13–16 punktai) ir 1998 m. kovo 12 d. Sprendimą Laboratoires Sarget (C-270/96, Rink. p. I-1121, 11–15 punktai).

(13)  - Žr., pavyzdžiui, 1989 m. gegužės 25 d. Sprendimą Weber (40/88, Rink. p. 1395, 13 punktas), 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Olicom (C-142/06, Rink. p. I-6675, 16 punktas) ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą Lowlands Design Holding (C-524/11, 23 punktas).

(14)  - Žr. 2005 m. kovo 17 d. Sprendimą Ikegami (C-467/03, Rink. p. I-2389, 17 punktas), 2007 m. sausio 11 d. Sprendimą B.A.S. Trucks (C-400/05, Rink. p. I-311, 28 punktas) ir 2011 m. gegužės 18 d. Sprendimą Delphi Deutschland (C-423/10, Rink. p. I-4003, 24 punktas); bet kitokia pozicija reiškiama, pavyzdžiui, 2011 m. liepos 28 d. Sprendime Pacific World ir FDD International (C-215/10, Rink. p. I-7255, 29 punktas), kuriame aiškinamosios pastabos vadinamos „svarbia priemone“.

(15)  - 1995 m. birželio 1 d. Sprendimas Thyssen Haniel Logistic (C-459/93, Rink. p. I-1381, 13 punktas), Sprendimas Olicom (minėtas 13 išnašoje, 18 punktas) ir 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimas DIGITALNET (C-320/11, C-330/11, C-382/11 ir C-383/11, 43 punktas).

(16)  - Žr. 1980 m. kovo 5 d. Sprendimą Ferwerda (265/78, Rink. p. 617, rezoliucinė dalis), 1983 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Deutsche Milchkontor ir kt. (205/82-215/82, Rink. p. 2633, 30 punktas), 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Steff-Houlberg Export ir kt. (C-366/95, Rink. p. I-2661, 16 punktas), 2001 m. spalio 9 d. Sprendimą Flemmer ir kt. (C-80/99-C-82/99, Rink. p. I-7211, 60 punktas) ir 2002 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Huber (C-336/00, Rink. p. I-7699, 56 punktas); taip pat žr. 2007 m. birželio 21 d. Sprendimą ROM-projecten (C-158/06, Rink. p. I-5103, 24 punktas), susijusį su struktūriniais fondais.

(17)  - Žr., pavyzdžiui, 1998 m. gruodžio 3 d. Sprendimą Belgocodex (C-381/97, Rink. p. I-8153, 26 punktas), 2002 m. liepos 11 d. Sprendimą Marks & Spencer (C-62/00, Rink. p. I-6325, 44 punktas) ir 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimą Enel Maritsa Iztok 3 (C-107/10, Rink. p. I-3873, 29 punktas).

(18)  - Žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimą Krücken (316/86, Rink. p. 2213, 22 punktas) ir 1993 m. balandžio 1 d. Sprendimą Lageder ir kt. (C-31/91-C-44/91, Rink. p. I-1761, 33 punktas).

(19)  - Žr. 1996 m. vasario 15 d. Sprendimą Duff ir kt. (C-63/93, Rink. p. I-569, 20 punktas), 2003 m. kovo 6 d. Sprendimą Niemann (C-14/01, Rink. p. I-2279, 56 punktas) ir 2012 m. birželio 14 d. Sprendimą Association nationale d'assistance aux frontières pour les étrangers (C-606/10, 78 punktas).

(20)  - Šiuo atžvilgiu pirmiausia žr. sprendimus Duff ir kt. (minėtas 19 išnašoje, 20 ir 14 punktai) ir Niemann (minėtas 19 išnašoje, 56 ir 57 punktai).

(21)  - 1982 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Maizena (5/82, Rink. p. 4601, 22 punktas), Sprendimas Lageder ir kt. (minėtas 18 išnašoje, 34 punktas) ir Sprendimas Association nationale d'assistance aux frontières pour les étrangers (minėtas 19 išnašoje, 81 punktas).

(22)  - Sprendimai Krücken (minėtas 18 išnašoje, 24 punktas), Lageder ir kt. (minėtas 18 išnašoje, 35 punktas), 2006 m. kovo 16 d. Sprendimas Emsland-Stärke (C-94/05, Rink. p. I-2619, 31 punktas) ir 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimas Sony Supply Chain Solutions (Europe) (C-153/10, Rink. p. I-2775, 47 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(23)  - Šiuo atžvilgiu žr. sprendimus Krücken (minėtas 18 išnašoje, 22–24 punktai) ir Lageder ir kt. (minėtas 18 išnašoje, 33–35 punktai).

(24)  - Žr., pavyzdžiui, Sprendimą Deutsche Milchkontor ir kt. (minėtas 16 išnašoje, 19 punktas) ir 2008 m. kovo 13 d. Sprendimą Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. (C-383/06-C-385/06, Rink. p. I-1561, 48 punktas).

(25)  - Ši konkreti pareiga išieškoti, numatyta Reglamento Nr. 1258/1999 8 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos c punkte, yra bendrosios pareigos, numatytos Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnyje, pirmtakė; dėl Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies žr. Sprendimą Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. (minėtas 24 išnašoje, 39 punktas) ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Chambre de commerce et d'industrie de l'Indre (C-465/10, Rink. p. I-14081, 33 punktas).

(26)  - 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4253/88, nustatantis Reglamento (EEB) Nr. 2052/88 įgyvendinimo nuostatas, susijusias su įvairių struktūrinių fondų veiklos koordinavimu tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais (OL L 374, p. 1).

(27)  - Žr. Sprendimą Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. (minėtas 24 išnašoje, 31 ir 40 punktas).

(28)  - Žr. Sprendimą Vereniging Nationaal Overlegorgaan Sociale Werkvoorziening ir kt. (minėtas 24 išnašoje, 53 punktas).

(29)  - Žr. Sprendimą Huber (minėtas 16 išnašoje, 58 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(30)  - Šiuo atžvilgiu žr. Sprendimą Steff-Houlberg Export ir kt. (minėtas 16 išnašoje, 21 punktas) ir 1998 m. liepos 16 d. Sprendimą Oelmühle ir Schmidt Söhne (C-298/96, Rink. p. I-4767, 29 punktas).

(31)  - 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p.307), 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 82/97 (OL L 17, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 8 t., p. 179) redakcija.

(32)  - Žr. 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą Elmeka (C-181/04-C-183/04, Rink. p. I-8167, 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

(33)  - Žr. šios išvados 50 punktą.