1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą High Court of Justice of England and Wales, Queen’s Bench Division (Jungtinė Karalystė) prašo padėti išaiškinti 1996 m. spalio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2200/96 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo ( 2 ) 11 straipsnį.

2. 

Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma išaiškinti Reglamente Nr. 2200/96 nustatytas gamintojų organizacijų pripažinimo valstybėse narėse sąlygas. Iš esmės keliamas klausimas ar gamintojų organizacija turi išlaikyti rangovų, kuriuos pasitelkia pagal šį reglamentą savo kaip gamintojų organizacijai pripažinti būtinai veiklai (toliau – būtina veikla pagal Reglamentą Nr. 2200/96) vykdyti, kontrolę, ir jeigu taip, tai kokiu mastu.

3. 

Istoriškai Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktų leidėjas laikė gamintojų organizacijas strateginėmis žemės ūkio rinkų, visų pirma vaisių ir daržovių sektoriaus, dalyvėmis. Siekdamas skatinti jų susidarymą ir leisti joms atlikti savo uždavinius taip, kad būtų galima pasiekti norimų rezultatų, ES teisės aktų leidėjas suteikė šioms organizacijoms nemažą finansinę paramą. Kaip paaiškės, atitinkami reikalavimai, kuriuos turi atitikti gamintojų organizacijos, kad galėtų veiksmingai atlikti savo uždavinius ir užtikrinti, kad joms skirtas viešasis finansavimas nebūtų iššvaistytas, yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmė.

4.

Reglamento Nr. 2200/96 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad juo nustatomas vaisių ir daržovių rinkos bendras organizavimas.

5.

Reglamento Nr. 2200/96 II antraštinėje dalyje, kurioje yra 11–18 straipsniai, nustatytos gamintojų organizacijoms taikomos taisyklės.

6.

11 straipsnio 1 dalyje „gamintojų organizacija“ apibrėžiama kaip bet kuris juridinis asmuo:

7.

11 straipsnio 2 dalyje savo ruožtu numatyta:

„2.   Šio reglamento tikslams valstybės narės gamintojų organizacijomis pripažįsta visas tokio pripažinimo prašančias gamintojų grupes su sąlyga, kad:

8.

Šias nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2200/96 7 ir 16 konstatuojamąsias dalis, kurios suformuluotos taip:

9.

2003 m. rugpjūčio 11 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1432/2003 ( 3 ) nustatomos išsamios Reglamento Nr. 2200/96 taikymo taisyklės dėl sąlygų gamintojų organizacijoms ir gamintojų grupėms preliminariai pripažinti.

10.

Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnyje, susijusiame su gamintojų organizacijų struktūra ir veikla, nustatyta:

„1.   Valstybės narės įsitikina, kad gamintojų organizacijos disponuoja personalu, infrastruktūra ir įranga, reikalinga pasiekti tikslams, nustatytiems Reglamento (EB) Nr. 2200/96 11 straipsnyje, ir užtikrinti jų esminiam funkcionavimui <...>

2.   Valstybės narės nustato sąlygas, pagal kurias gamintojų organizacija gali patikėti trečiosioms šalims vykdymą užduočių, nustatytų Reglamento (EB) Nr. 2200/96 11 straipsnyje.“

11.

Atitinkamose Reglamento Nr. 1432/2003 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

12.

Pagrindinė byla susijusi su United Kingdom Rural Payments Agency (toliau – RPA) sprendimu, kuriuo atšauktas Fruition PO Limited (toliau – Fruition) pripažinimas kaip gamintojų organizacijos pagal Reglamentą Nr. 2200/96.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad 2003 m. RPA pateiktame prašyme pripažinti Fruition gamintojų organizacija Fruition pateikė tokią informaciją apie savo struktūrą, sprendimų priėmimą, turtą ir veiklą:

„[Fruition] neturi patronuojančiosios įmonės ar dukterinių įmonių, tačiau yra sudariusi tiekimo į rinką susitarimą su bendrove Northcourt Group Ltd, kurios sudėtis labai panaši į [Fruition], nors ir nėra tokia pati. Northcourt Group Ltd turi pardavimo atstovę Worldwide Fruit (WWF) (ji turi 20 % šios bendrovės akcijų) ( 4 ). WWF samdo rinkodaros, techninius, kokybės užtikrinimo, kompiuterių, planavimo ir administracijos darbuotojus, kurie teikia paslaugas [Fruition].

<…>

Einamuosius politikos sprendimus priima direktorių valdyba, kurios nariai skiriami ir renkami iš bendrovės narių. <...> Narių balsavimo teisės grindžiamos jų indėliu į [Fruition], tačiau bet kuriam vienam nariui tenka ne daugiau kaip 10 % visų balsavimo teisių.

<…>

Saugojimo, pakavimo ir tiekimo į rinką planus sudaro WWF darbuotojai, o Northcourt Group ir [Fruition] juos tarpusavyje suderina. Daugiau nei 100 narių prekės saugomos ir pakuojamos maždaug 30 didžiausių saugojimo ir 10 didžiausių pakavimo vietų, kurios visos priklauso atskiriems nariams <…>.“

14.

2003 m. lapkričio mėn. Fruition kreipėsi dėl RPA administruojamo ES finansavimo. 2003 m. gruodžio mėn. RPA pagal Reglamentą Nr. 2200/96 pripažino Fruition gamintojų organizacija, o 2004 m. sausio mėn. buvo patvirtinta Fruition pateikta veiklos programa ir taip suteiktas jos prašomas ES finansavimas.

15.

2005 ir 2006 m. Komisijos tarnybos Jungtinėje Karalystėje atliko auditą, per kurį konstatuota, kad kai kurios gamintojų organizacijos kai kuriais atžvilgiais neatitiko pripažinimo sąlygų pagal Reglamentą Nr. 2200/96. Po audito Komisija atsisakė sumokėti visą Jungtinėje Karalystėje įsikūrusioms gamintojų organizacijoms skirtą pagalbą. Dėl Fruition pranešime Jungtinės Karalystės valdžios institucijoms Komisija, be kitų dalykų, nurodė:

„101 [Fruition] nariui priklauso beveik 100 % Northcourt Fruit Ltd akcijų. Šiai bendrovei priklausė 50 % Worldwide Fruit (WWF). Kiti 50 % priklauso Naujosios Zelandijos ūkininkų bendrovei. [Fruition] ir minėta bendrovė nėra sudariusios jokio susitarimo. WWF į rinką tiekia beveik 100 % [Fruition] produkcijos. WWF taip pat yra atsakinga už produkcijos judėjimo, rūšiavimo, pakavimo ir kokybės užtikrinimo organizavimą, įskaitant visos produkcijos kontrolę [Fruition] techninių tarnybų vardu, be to, WWF išrašo ir sąskaitas. Šios WWF paslaugos [Fruition] atsieina maždaug 150,000 GBP. Aišku, kad WWF organizacijoje atlieka labai svarbų vaidmenį ir vykdo visą veiklą, kurią paprastai turėtų vykdyti gamintojų organizacija. <…>

Komisijos tarnybos mano, kad [Fruition] neatitiko pripažinimo sąlygų, nes gamintojų organizacijos veiklą vykdo WWF, nors Fruition nėra jai patikėjusi to daryti. Be to, dar viena problema susijusi su struktūra, t. y. Fruition nariai gamintojai neturi balsų daugumos priimant sprendimus, susijusius su WWF, o tai prieštarauja Reglamento (EB) Nr. 2200/96 11 straipsnio 1 dalies d punkto 3 papunkčiui.“

16.

Po Komisijos atlikto audito RPA pirmiausia nusprendė sustabdyti, paskui – atšaukti Fruition pripažinimą gamintojų organizacija.

17.

Fruition apskundė šį sprendimą ir užginčijo teiginį, kad pagal Reglamentą Nr. 2200/96 gamintojų nariai privalo vykdyti veiklos, kurią gamintojų organizacija gali perduoti rangovui, galutinę kontrolę.

18.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą High Court pabrėžia sudėtingas faktines bylos aplinkybes. Iš tikrųjų neįmanoma aiškiai nustatyti visų Fruition, Northcourt ir WWF santykių aspektų.

19.

2004 m. sausio mėn. Fruition ir Northcourt buvo sudariusios tik tiekimo rinkai susitarimo projektą, tačiau šis susitarimas niekada nebuvo įvykdytas. Pagal to susitarimo projekto 7 straipsnį Northcourt buvo numatyta „absoliuti ir nekontroliuojama diskrecija spręsti dėl susitarime numatytų savo įsipareigojimų vykdymo būdo ir ji gali savo nuožiūra pasitelkti jai tinkamus perįgaliotus atstovus ar nepriklausomus rangovus“.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat negalėjo nustatyti, ar tarp Fruition ir WWF yra kokie nors sutartiniai santykiai. Tačiau dėl Northcourt ir WWF santykių High Court nustatė, kad 2000 m. buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį „WWF teisė kontroliuoti Northcourt buvo suteikta tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir 2004 m. susitarimo projekte numatyta Northcourt teisė kontroliuoti Fruition.“

21.

High Court kilus abejonių dėl to, ar tam, kad gamintojų organizacija atitiktų pripažinimo sąlygas pagal Reglamentą Nr. 2200/96, ji privalo išlaikyti savo rangovų veiklos kontrolę, o jeigu taip, kokia turi būti šios kontrolės apimtis, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti tokius prejudicinius klausimus:

22.

Fruition, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir Europos Komisija šioje byloje pateikė rašytines ir žodines pastabas.

23.

Prieš pradėdamas savo teisinę analizę trumpai išnagrinėsiu, koks tradiciškai yra gamintojų organizacijų pobūdis ir paskirtis pagal bendrą žemės ūkio politiką (BŽŪP), nes taip galima padaryti svarbių įžvalgų aiškinant atitinkamas Reglamento Nr. 2200/96 nuostatas.

24.

Ypač nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos vienas iš tuometinės Europos ekonominės bendrijos tikslų buvo skatinti gamintojų organizavimąsi ( 5 ) siekiant panaikinti tam tikrus struktūrinius trūkumus Europos žemės ūkio rinkose. Nors jau tada žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo ūkio sektoriai buvo pakankamai susitelkę ir organizuoti, gamybos sektorius neretai buvo susiskaldęs, jam trūko homogeniškumo ir koordinavimo. Visų pirma tokios aplinkybės lėmė santykinę pirminio sektoriaus subordinaciją ir silpnumą, palyginti su antriniu ir tretiniu sektoriumi.

25.

Todėl buvo priimtas 1978 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1360/78 dėl gamintojų grupių ir jų asociacijų ( 6 ), siekiant skatinti didesnį žemės ūkio produktų tiekimo centralizavimą tose valstybėse narėse, kur produktus į rinką tiekia labai daug nedidelių ūkių arba nepakankamai organizuotos asociacijos. Kaip nurodyta šio reglamento preambulėje, tokie struktūriniai trūkumai trukdė pasiekti BŽŪP tikslus, nes dėl jų sunku didinti žemės ūkio produktyvumą, skatinti technikos pažangą, užtikrinti racionalią žemės ūkio produkcijos plėtrą ir optimalų gamybos veiksnių naudojimą, užtikrinti deramą žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygį ir stabilizuoti rinkas ( 7 ).

26.

Be to, į daugelį reglamentų, kuriais nustatomas konkrečių žemės ūkio sektorių bendras rinkos organizavimas (toliau – BRO), buvo įtrauktos nuostatos dėl gamintojų organizacijų – šilkaverpių ( 8 ), medvilnės ( 9 ), bananų ( 10 ), alyvuogių aliejaus ir valgomųjų alyvuogių ( 11 ), apynių ( 12 ), vyno ( 13 ) ir, kas yra svarbu šiai bylai – vaisių ir daržovių.

27.

Visų pirma Reglamente Nr. 2200/96 gamintojų organizacijos apibūdinamos kaip „pagrindiniai bendrosios rinkos, kurios decentralizuotą veikimą jos užtikrina savo lygmeniu, organizavimo elementai“ ( 14 ). Juo gamintojų organizacijoms pavedami tam tikri uždaviniai ir suteikiami atitinkami įgaliojimai, tarp kurių visų pirma yra įgaliojimas priimti sprendimą dėl tam tikrų žemės ūkio produktų pašalinimo iš rinkos ( 15 ). Be to, konkrečiomis aplinkybėmis gamintojų organizacija gali prašyti valstybės narės padaryti tam tikras šios gamintojų organizacijos priimtas taisykles privalomas ir tiems gamintojams, kurie yra įsisteigę toje pačioje vietovėje, tačiau nepriklauso šiai organizacijai ( 16 ).

28.

Kartu ES teisės aktų leidėjas numatė suteikti gamintojų organizacijoms didelę Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus finansinę pagalbą ( 17 ). Visų pirma Reglamento Nr. 2200/96 14 straipsnyje valstybėms narėms leidžiama teikti pagalbą naujai sudarytoms gamintojų organizacijoms siekiant paskatinti jų susidarymą ir palengvinti administracinę jų veiklą, taip pat pagalbą padengti dalį investicijų, skirtų pripažinimui pasiekti, kurią paskui kompensuoja Europos Sąjunga. Be to, Reglamento Nr. 2200/96 15 straipsnyje numatyta, kad Bendrijos finansinė parama teikiama veiklos fondą įsteigiančioms gamintojų organizacijoms, paskui jis gali būti panaudotas veiklos programoms, kurias yra iš anksto patvirtinusios kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, finansuoti. Pastaroji finansavimo forma gali pasirodyti ypač naudinga, nes paprastai per ją padengiama iki 50 % patirtų išlaidų.

29.

Taigi matyti, kad ES teisės aktų leidėjas tradiciškai suteikė gamintojų organizacijoms svarbų vaidmenį BŽŪP ( 18 ), ypač pagal Reglamentą Nr. 2200/96. Kad gamintojų organizacijos galėtų veiksmingai atlikti šį savo vaidmenį, joms suteikti tam tikri įgaliojimai ir galimybė gauti nemažą viešąjį finansavimą.

30.

Esamų teisės aktų apžvalga patvirtina, kad net dabar šios aplinkybės nepasikeitė. Iš tikrųjų atitinkamos „Bendro BRO reglamento“ ( 19 ), iš dalies pakeisto Tarybos reglamentu (EB) Nr. 361/2008 ( 20 ) (kuriuo taip pat panaikintas Reglamentas Nr. 2200/96), nuostatos iš esmės atitinka anksčiau galiojusias nuostatas. Pagal naująsias nuostatas gamintojų organizacijoms taip pat suteikiama tvirta padėtis Europos žemės ūkio rinkose ( 21 ). Taigi gamintojų organizacijoms pavedama įgyvendinti svarbius tikslus, visų pirma vaisių ir daržovių sektoriuje ( 22 ), jos gauna didelę finansinę paramą iš ES biudžeto ir tam tikrais atvejais – iš valstybių narių biudžetų ( 23 ).

31.

Įdomu tai, kad Bendrame BRO reglamente įtvirtintos gamintojų organizacijų veiklos perdavimo tretiesiems asmenims taisyklės. To reglamento 125d straipsnyje aiškiai numatyta, kad „valstybės narės gali leisti pripažintai gamintojų organizacijai vaisių ir daržovių sektoriuje ar pripažintai gamintojų organizacijų asociacijai tame sektoriuje naudotis užsakomosiomis paslaugomis, įskaitant dukterinių įmonių paslaugas, jei valstybei narei pateikia pakankamai įrodymų, kad tai yra tinkamas būdas siekti atitinkamos gamintojų organizacijos ar gamintojų organizacijų asociacijos tikslų.“

32.

Šioje byloje pateiktais prejudiciniais klausimais iš esmės teiraujamasi, ar Reglamentas Nr. 2200/96 grindžiamas analogiška prielaida, nepaisant to, kad šiuo klausimu nėra jokios aiškios nuostatos ( 24 ).

33.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnyje reikalaujama, kad gamintojų organizacija, kuri perdavė esminę veiklą pagal šį reglamentą tretiesiems asmenims, išlaikytų savo rangovų kontrolę, siekdama užtikrinti, kad ši veikla būtų vykdoma veiksmingai.

34.

Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai. Iš esmės ir, kaip bus nurodyta toliau, manau, kad iš Reglamento Nr. 2200/96 sistemos ir jo 11 straipsnio teksto darytina išvada, kad gamintojų organizacijos privalo išlaikyti tam tikrą savo rangovų kontrolės mastą, siekdamos užtikrinti, kad pagal šį reglamentą būtų ir toliau vykdomos pripažinimo sąlygos.

35.

Prieš aptardamas šiuos dalykus iš pradžių turiu pabrėžti, kad nekyla abejonių dėl gamintojų laisvės burtis ir vykdyti veiklą sau priimtinais būdais. Ši byla susijusi tik su tais gamintojais, kurie savanoriškai nusprendė sudaryti gamintojų organizaciją ir paprašė ją pripažinti tokia pagal Reglamento Nr. 2200/96 sąlygas.

36.

Reglamente Nr. 2200/96 nėra nuostatos, kuria būtų aiškiai ar numanomai draudžiamos arba ribojamos veiklos rūšys, kurias gamintojų organizacijos gali perduoti tretiesiems asmenims. Atvirkščiai, Reglamente Nr. 1432/2003 atvirai numatyta veiklos perdavimo tretiesiems asmenims galimybė ( 25 ). Todėl sutinku su Fruition, kad gamintojų organizacijos sprendimas dėl to, ar ir kokiomis sąlygomis pasitelkti rangovą tam tikrai veiklai atlikti jos vardu, yra verslo sprendimas, kuris iš esmės priklauso šios gamintojų organizacijos komercinės veiklos laisvės sričiai.

37.

Tačiau tai nereiškia, kad tokiam perdavimui netaikomi apribojimai ir sąlygos, kuriomis gali būti imperatyviai nukrypstama nuo gamintojų organizacijų pripažinimo taisyklių. Iš tiesų toks pripažinimas, suteiktas kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų, jeigu yra įvykdytos atitinkamos sąlygos, sukelia tam tikrų padarinių. Kaip jau minėta, pagal Reglamentą Nr. 2200/96 pripažintoms gamintojų organizacijoms rinkoje tenka konkretus vaidmuo, kuris gali apimti tikrai ne vien savo narių kolektyvinių interesų įgyvendinimą. Štai todėl tam tikromis aplinkybėmis gamintojų organizacijų savo nariams priimtos taisyklės svarbiais klausimais, kaip antai gamybos, tiekimo į rinką ir aplinkos apsaugos klausimais, gamintojų organizacijų prašymu gali būti padarytos privalomos ir kitiems gamintojams, kurie nepriklauso šioms organizacijoms, tačiau veikia tuose pačiuose regionuose ( 26 ).

38.

Todėl galima teigti, kad gamintojų organizacijoms atliekant konkrečius uždavinius ir siekiant tam tikrų rezultatų siekiama konkretaus viešojo intereso. Todėl kompetentingų valdžios institucijų pripažinimas suteikia gamintojų organizacijoms galimybę gauti nemažą viešąjį finansavimą.

39.

Atsižvelgdamas į tai, ES teisės aktų leidėjas nustatė taisykles organizacijoms, norinčioms būti pripažintomis gamintojų organizacijomis. Šios taisyklės, be kita ko, susijusios su gamintojų organizacijų tikslais, nurodytais jų įstatuose, jų vidaus taisyklėmis ir pagrindine veikla. Teisės aktuose taip pat numatytos šių sąlygų įvykdymo patikros.

40.

Svarbiausias teisės aktų tikslas yra užtikrinti, kad gamintojų organizacijos galėtų atlikti pagrindinę veiklą pagal Reglamentą Nr. 2200/96 taip, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti pagrindinius bendruosius interesus, o skiriamas viešasis finansavimas nebūtų iššvaistytas, netinkamai panaudotas ar net gautas sukčiaujant.

41.

Pripažinus gamintojų organizaciją, ji yra vienintelis subjektas, atsakingas nacionalinėms ir ES valdžios institucijoms už esminės veiklos vykdymą pagal Reglamentą Nr. 2200/96, taip pat už gautų viešųjų lėšų panaudojimą ( 27 ).

42.

Jeigu gamintojų organizacijos turėtų galimybę leisti tretiesiems asmenims vykdyti joms savarankiškai patikėtą veiklą, gamintojų organizacijai neturint jokios galimybės įsikišti, ES teisės aktų leidėjo nustatytos tinkamo ir veiksmingo šios veiklos vykdymo garantijos būtų smarkiai apribotos. Aišku, gamintojų organizacijos teisiškai tebebūtų atsakingos už bet kokį pažeidimą, tačiau faktiškai jos negalėtų tokio pažeidimo ištaisyti, nes praktiškai neturėtų jokių priemonių paveikti nagrinėjamos veiklos vykdymo būdo ar užtikrinti, kad joms suteiktos viešosios lėšos būtų faktiškai panaudotos Reglamente Nr. 2200/96 numatytiems tikslams pasiekti. Tokiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad siekdamos pripažinimo gamintojų organizacijos prisiima ypatingą įsipareigojimą nacionalinėms ir ES valdžios institucijoms, todėl šios institucijos reguliariai tikrina atitiktį galiojančioms taisyklėms, o neatitikties atveju gali bausti gamintojų organizaciją arba skirti sankcijas ( 28 ). Tačiau šios institucijos neturi tokių kontrolės ar prievartos įgaliojimų gamintojų organizacijos pasamdytiems rangovams (ar subrangovams).

43.

Todėl atrodytų, kad nuo Reglamento Nr. 2200/96 yra neatskiriamas reikalavimas gamintojų organizacijoms išlaikyti savo rangovų (ir tam tikrais atvejais – subrangovų), kuriuos jos pasitelkia esminei veiklai vykdyti pagal Reglamentą Nr. 2200/96, kontrolę.

44.

Svarbiausia yra tai, kad ši kontrolės sąlyga taikoma tik tai veiklai, kurią gamintojų grupė privalo įvykdyti, kad būtų pripažinta gamintojų organizacija (pavyzdžiui, visos savo narių produkcijos pateikimas į rinką ir savo produkcijos saugojimo ir pakavimo techninių priemonių tiekimas) ( 29 ).

45.

Dar reikėtų pridurti kad, laikantis tam tikrų apribojimų, gamintojų organizacijos, be Reglamente Nr. 2200/96 nurodytos veiklos, turi teisę vykdyti ir kitą komercinio arba nekomercinio pobūdžio veiklą ( 30 ). Man atrodo, kad kontrolės reikalavimas nebūtinai būtų taikomas tokiai papildomai veiklai. Kitaip tariant, jeigu šios veiklos vykdymas tiesiogiai ar netiesiogiai nepaveiks tinkamo esminės veiklos vykdymo pagal tą reglamentą, gamintojų organizacijų komercinės laisvės labiau riboti nereikia.

46.

Galiausiai mano išvadą dėl kontrolės reikalavimo buvimo pagal Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį patvirtina ne tik šio reglamento sistema ir tikslas. Iš tikrųjų, kaip teigia Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija, tokį reikalavimą galima kildinti ir iš pačios šios nuostatos aiškinimo, atsižvelgiant į jos kontekstą. Šis teiginys grindžiamas dviem hipotezėmis.

47.

Viena vertus, 11 straipsnio 1 dalies d punkto 3 papunktyje nurodyta, kad gamintojų organizacijos įstatuose turi būti numatytos taisyklės, leidžiančios „gamintojams nariams demokratiškai kontroliuoti savo organizaciją ir jos sprendimus“. Šią nuostatą sunku suderinti su mintimi, kad gamintojų organizacija sutartimi galėtų suteikti rangovui visišką autonomiją jai patikėtoms užduotims atlikti, nes jeigu gamintojų organizacija tai padarytų, jos nariai gamintojai sutarties galiojimo laikotarpiu de facto netektų bet kokios teisės tikrinti rangovo gamintojų organizacijos naudai priimtus sprendimus.

48.

Tiesa, kaip teigia Fruition, sprendimas, ar galima pasitelkti rangovą, o jeigu taip, kokiomis sąlygomis, vis tiek būtų demokratiškai tikrinamas. Vis dėlto atrodo, kad toks 11 straipsnio 1 dalies d punkto 3 papunkčio aiškinimas yra labai siauras, nes jis būtų taikomas tik patiems pagrindiniams gamintojų organizacijos priimamiems sprendimams. Bendras šios nuostatos tekstas nesuteikia pagrindo šitokiam siauram aiškinimui.

49.

11 straipsnio 2 dalis taip pat patvirtina šios išvados 46 punkto teiginį. Toje nuostatoje pabrėžiamos dvi pagrindinės Reglamento Nr. 2200/96 sistemos sąvokos: i) veiklos, kurią gamintojų organizacijos privalo vykdyti savo nariams, veiksmingumas; ir ii) pakankamų reikšmingų tai patvirtinančių įrodymų buvimas.

50.

Dėl pirmosios sąvokos 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad gamintojų organizacijos privalo „veiksmingai [padėti savo nariams] gauti techninę pagalbą naudojant aplinkos apsaugos atžvilgiu patikimus auginimo būdus“, „veiksmingai [aprūpinti] savo narius techninėmis jų produktų laikymo, pakavimo ir pardavimo priemonėmis“ ir „[užtikrinti] tinkamą jų veiklos komercinį ir biudžetinį valdymą“ ( 31 ). Dėl antrosios sąvokos 11 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad gamintojų organizacijos pateiktų „atitinkamus [atitikties pripažinimo sąlygoms] įrodymus“ ir „[pakankamus įrodymus], kad jos gali tinkamai atlikti savo veiklą ir laiko, ir efektyvumo atžvilgiu“.

51.

Manyčiau, kad gamintojų organizacijos negalėtų užtikrinti nei to, kad ši veikla būtų vykdoma veiksmingai ir tinkamai, nei juo labiau pateikti tinkamų tai patvirtinančių įrodymų, jeigu neturėtų tam tikros galimybės vykdyti rangovams patikėtos veiklos priežiūros.

52.

Šio požiūrio laikėsi ir Bendrasis Teismas, kai aiškino ES taisykles, susijusias su EŽŪGGF. Jis pripažino pagrįstu Komisijos sprendimą, kuriame, be kitų dalykų, buvo nurodyta, kad produkcijos pateikimas į rinką pagal Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį reiškia, kad gamintojų organizacija tikrai kontroliuoja pardavimo ir pardavimo kainų sąlygas. Bendrasis Teismas taip pat pripažino, kad galimybė perduoti užduotį trečiajam asmeniui yra konkretus nagrinėjamos prievolės įvykdymo būdas ir kad dėl jos gamintojų organizacija nėra atleidžiama nuo savo prievolių ( 32 ).

53.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį aiškinti taip, kad juo reikalaujama, kad gamintojų organizacija, tretiesiems asmenims perdavusi esminę veiklą pagal šį reglamentą, tam tikru mastu kontroliuotų savo rangovus siekdama užtikrinti, kad ši veikla būtų vykdoma veiksmingai.

54.

Antrasis ir trečiasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, kuriuos galima nagrinėti kartu, susiję su tuo, kiek gamintojų organizacija turi kontroliuoti savo rangovus, kad atitiktų Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnyje nustatytas sąlygas. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar gamintojų organizacija vykdo reikiamo masto kontrolę, jeigu ji ir jos rangovas turi bendrus akcininkus, todėl sprendimai priimami remiantis konsensusu, nors rangovas pagal sutartį neprivalo laikytis gamintojų organizacijos nurodymų dėl vykdytinos veiklos.

55.

Manau, kad atsakymą į šiuos klausimus galima gauti išsamiai išaiškinus pirma nagrinėtas nuostatas. Toliau paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, kontrolės reikalavimas pagal Reglamentą Nr. 2200/96 nėra įvykdomas, jeigu gamintojų organizacija neturi tikros galimybės prižiūrėti savo rangovo veiklos ir atitinkamais atvejais įsikišti, kad užtikrintų, jog esminė veikla pagal Reglamentą Nr. 2200/96 būtų vykdoma veiksmingai.

56.

Siūlydamas atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą mėginau parodyti, kad gamintojų organizacija turi tam tikru mastu kontroliuoti savo rangovus, siekdama užtikrinti, kad ši veikla būtų vykdoma veiksmingai.

57.

Šiuo atžvilgiu 11 straipsnyje įtvirtintų teisinių reikalavimų turi būti paisoma ne tik tuomet, kai gamintojų organizacija kreipiasi pripažinimo, tačiau per visą jos egzistavimo laikotarpį. Vienintelės šios taisyklės išimtys yra konkrečiai numatytos pačiame reglamente ( 33 ).

58.

Šiuo tikslu gamintojų organizacijos turi gebėti bet kada pateikti įrodymų, kad jos atitinka reikiamas sąlygas. 11 straipsnio 2 dalies b punkte iš esmės paaiškinama, jog, pavyzdžiui, turi būti pakankamai įrodymų, kad gamintojų organizacijos tinkamai vykdo savo veiklą „laiko atžvilgiu“. Be to, Reglamento Nr. 2200/96 12 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės turi reguliariai atlikti patikras, siekdamos nustatyti, ar pripažintos gamintojų organizacijos toliau laikosi reglamente nustatytų sąlygų. Sąlygų nesilaikymo atveju per šias patikras gali būti skiriamos baudos, netgi tokios griežtos kaip pripažinimo panaikinimas ( 34 ).

59.

Todėl manau, kad gamintojų organizacija negali laikytis Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnio sąlygų, jeigu neturi galimybės bet kada įsikišti į savo rangovų (ir subrangovų) vykdomą jiems pavestą veiklą, siekdama užtikrinti tinkamą jos vykdymą.

60.

Manyčiau, kad tokius priežiūros ir įsikišimo įgaliojimus gamintojų organizacijos gali užtikrinti dviem būdais. Pirma, jeigu rangovas visiškai priklauso gamintojų organizacijai ir ši nuosavybės struktūra nepakinta per visą laikotarpį, kuriuo rangovas atlieka gamintojų organizacijos jam patikėtas užduotis. Tokiu atveju įsitikinus, kad pagal nacionalinius įstatymus gamintojų organizacija dėl tokios nuosavybės faktiškai gali daryti tiesioginę ir lemiamą įtaką savo dukterinei įmonei, manyčiau, kad kontrolės kriterijus yra įvykdytas. Tokiu atveju rangovas veiktų kaip gamintojų organizacijos longa manus, o užduočių paskirstymas skirtingais įmonės struktūros lygmenimis tebūtų vidaus veiklos organizavimo klausimas. Rangovas neišvengiamai vykdytų gamintojų organizacijos valią ir nekiltų dviejų subjektų nesutarimų ar skirtingų komercinių interesų grėsmės. Antra, gamintojų organizacija gali reikiamu mastu kontroliuoti rangovą sutartimi. Iš tiesų manau, kad aiškus šalių susitarimas būtų naudingas, nes suteiktų stabilumą ir teisinį saugumą, kurie yra svarbūs užtikrinti, kad visą sutarties galiojimo laiką gamintojų organizacija išlaikytų atitinkamas priežiūros, o prireikus – ir įsikišimo teises.

61.

Tokio susitarimo forma ir pakankamu laikytinas kontrolės mastas priklauso nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, todėl šių dalykų neįmanoma apibūdinti iš anksto ir bendrais bruožais.

62.

Mano nuomone, pagal ES taisykles nėra reikalaujama konkrečios formos susitarimo. Iš tiesų net nebūtina, kad toks susitarimas visada būtų įformintas rašytiniu dokumentu. Jeigu pagal nacionalinę teisę galiotų žodinė sutartis, iš tikrųjų galėtų pakakti ir jos, nors turėtų būti sunku pateikti tinkamų tokios sutarties buvimo įrodymų ( 35 ).

63.

Bet kuriuo atveju, nepaisant susitarimo formos, pakankamo kontrolės masto neįmanoma įrodyti, nebent pagal susitarimą gamintojų organizacija gali duoti privalomus nurodymus savo rangovams, bent dėl esminės veiklos pagal Reglamentą Nr. 2200/96. Neturėdama tokios teisės, gamintojų organizacija neturėtų priemonių laiku įsikišti, kad užtikrintų nuolatinį atitinkamais ES teisės aktais gamintojų organizacijoms nustatytų reikalavimų vykdymą. Kaip savo pastabose pripažįsta pati Fruition, gamintojų organizacijos teturėtų įgaliojimus įsikišti ex post, pavyzdžiui, nepratęsti sutarties arba ją nutraukti prieš terminą, arba, jei taikytina, pradėti teismo procesą dėl žalos atlyginimo pažeidus sutartį arba dėl delikto.

64.

Todėl Fruition nurodytų žalos atlyginimo priemonių negalima laikyti tinkamomis. Pirmiausia jomis gali būti nebent apriboti neigiami padariniai, atsiradę dėl sutartį ar teisės aktus pažeidusio rangovo elgesio. Iš tiesų nei gamintojai organizacijos nariai, nei gamintojų organizacijos vadovybė negalėtų užkirsti kelio neteisėtiems rangovo veiksmams, net jei žinotų apie numatomą rangovo veiksmų kryptį ir atvirai jai nepritartų. Antra, bet koks žalos atlyginimas, kurį gamintojų organizacija galėtų gauti per teismo procesą, galbūt padengtų jos nuostolius, tačiau niekada negalėtų ištaisyti pačiai rinkai padarytos žalos. Kaip minėta, gamintojų organizacijos ne tik įgyvendina kolektyvinius savo narių interesus; jos taip pat siekia vykdyti tam tikrą visai rinkai naudingą veiklą.

65.

Dėl faktinio kontrolės masto, kurį gamintojų organizacija turėtų išlaikyti, manau, kad tai labai priklauso nuo tretiesiems asmenims perduodamos veiklos pobūdžio ir apimties, taip pat nuo visų reikšmingų bylos aplinkybių (pavyzdžiui, rinkos padėties, verslo strategijų ir poreikių, sutarties trukmės ir kt.). Vis dėlto nežinau priežasties, dėl kurios gamintojų organizacijai turėtų būtinai rūpėti konkrečios rangovams patikėtų kasdienių komercinių operacijų smulkmenos. Įprastomis aplinkybėmis paprastą teisę įsikišti į (pačius) pagrindinius sprendimus, susijusius su tretiesiems asmenims perduota veikla, galima laikyti pakankama Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnio reikalavimams įvykdyti.

66.

Manau, kad kiekvienu atveju nacionalinis teismas, išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, turi patikrinti, ar gamintojų organizacija yra išlaikiusi kontrolės mastą, kuris yra pakankamas pagal Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį.

67.

Atsižvelgdamas į tai, kad esminis aspektas, kurį savo antrajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra tas, ar pagal Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį reikalaujamas kontrolės mastas yra išlaikytas tokiomis kaip šios bylos aplinkybėmis, norėčiau padėti teismui atsakyti į šį klausimą.

68.

Sakyčiau, kad pačių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdintų aplinkybių nepakanka 11 straipsnyje įtvirtintam kontrolės reikalavimui įvykdyti. Iš tiesų, mano supratimu, nei Northcourt, nei WWF visiškai nepriklauso Fruition; be to, šios įmonės pagal sutartį nėra įpareigotos vadovautis gamintojų organizacijos joms duotais nurodymais.

69.

Kalbant apie pirmąjį aspektą, vien tai, kad rangovas ir gamintojų organizacija turi bendrus akcininkus ir (arba) tarpusavyje susijusią vadovybę, kitaip nei visiška gamintojų organizacijos nuosavybė, šiuo atžvilgiu nėra pakankama garantija. Iš tikrųjų įmonių struktūra ir dalyvavimas valdant jų kapitalą ilgainiui gali keistis, o konkrečiu momentu visiškai vienodi dviejų įmonių interesai ateityje gali ir nesutapti. Dar svarbiau tai, kad net jeigu (kai kurie arba visi) gamintojų organizacijos nariai turi daugumą rangovo akcijų, vis tiek niekas negali būti tikras, kad galutinis rangovo priimtas sprendimas visada atspindės gamintojų organizacijos narių daugumos valią. Kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl skirtingos šių dviejų subjektų narystės, priklausančios nuo skirtingos akcijų dalies, kurią kiekvienas gamintojas gali turėti kiekviename iš šių subjektų ( 36 ), ir įvairių narių interesų išsiskyrimo galimybės kartais gali nutikti taip, kad daugumos gamintojų organizacijos narių išreikšta pozicija tarp rangovo akcininkų taps mažumos pozicija ( 37 ).

70.

Be to, paprasta gamintojų organizacijos ir jos rangovo praktika priimti sprendimus remiantis konsensusu visai neužtikrina, kad šia sprendimų priėmimo sistema bus vadovaujamasi visą laiką. Abejoju, kad net jeigu tarp šalių galiotų privaloma sutartinė vienbalsiškumo taisyklė, gamintojų organizacijos išlaikytą kontrolę būtų galima laikyti pakankama pagal Reglamentą Nr. 2200/96. Kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl sąlygų, pagal kurias reikalaujama vienbalsiškumo, subjektas gali būti paralyžiuotas – esama padėtis išlaikoma tol, kol visos šalys susitaria dėl kitokios veiksmų krypties. Tokiomis aplinkybėmis gamintojų organizacija negalėtų imtis veiksmų siekdama užtikrinti atitiktį atitinkamoms teisinėms ir sutartinėms taisyklėms, nebent rangovas pats sutiktų su gamintojų organizacijos reikalaujamais veiksmais. Iš esmės dėl taisyklių, pagal kurias reikalaujama konsensuso ar vienbalsiškumo, du subjektai atsiduria simetriškoje padėtyje, o gamintojų organizacijos ir jos rangovo santykiai turėtų būti asimetriški. Pagal Reglamentą Nr. 2200/96 gamintojų organizacija turėtų išlaikyti teisę kontroliuoti rangovą, o ne atvirkščiai. Kitaip tariant, kaip per posėdį pažymėjo Jungtinė Karalystė, dviem subjektams nesutariant būtent gamintojų organizacija turi būti įgaliota priimti galutinį sprendimą.

71.

Dėl antrojo aspekto, susijusio su šalims privalomo tarpusavio susitarimo buvimu, norėčiau pažymėti, kad Fruition ir Northcourt tiekimo į rinką susitarimo projekto 7 straipsnyje esančia nuostata tikrai neužtikrinamas Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnyje reikalaujamas kontrolės mastas. Pagal tą nuostatą Northcourt turėtų „absoliučią ir nekontroliuojamą diskreciją dėl savo įsipareigojimų pagal šį susitarimą vykdymo būdo ir gali pasitelkti tokius perįgaliotus atstovus ar nepriklausomus rangovus, kurie, jos nuožiūra, yra tinkami, bei jiems mokėti“. Tokia absoliuti ir nekontroliuojama sutarties vykdymo diskrecija akivaizdžiai neatitinka 11 straipsnyje įtvirtintos kontrolės sąvokos. Be to, neribota diskrecija samdyti subrangovus kartais gali kelti sunkumų, nebent gamintojų organizacijai būtų numatyta galimybė tam tikra forma kontroliuoti ir šiuos subrangovus. Iš tikrųjų kyla didelė grėsmė, kad dėl rangovų ir subrangovų grandinės buvimo tik dar labiau sumažėtų faktinė gamintojų organizacijos galimybė vykdyti priežiūrą ir įsikišti.

72.

Vis dėlto Fruition teigia, kad šitaip aiškinant Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį būtų iš esmės nepaisoma rinkos tikrovės, nes gamintojų organizacija dėl sparčiai vykstančio vaisių ir daržovių pardavimo praktiškai negali kontroliuoti visų kiekvieno komercinio sandorio detalių. Fruition dar teigia, kad taip aiškinant reglamentą būtų paneigta atstovo teisė įpareigoti atstovaujamąjį ir taip būtų nepaisoma įprastos sutartinės praktikos.

73.

Šie argumentai manęs neįtikina. Pirmiausia Reglamente Nr. 2200/96 reikalaujama tik tokio kontrolės masto, kuris yra būtinas užtikrinti, kad gamintojų organizacijos galėtų laikytis reglamento reikalavimų. Tai nereiškia, kad gamintojų organizacijos turi galėti įsikišti dėl visų aspektų, kylančių jų rangovams įprastai vykdant veiklą; tai nereiškia ir to, kad rangovai, vykdydami jiems pavestas užduotis, negali turėti (daugiau ar mažiau) didelės diskrecijos (pavyzdžiui, nustatydami pardavimo kainas arba pasirinkdami pirkėjus). Be to, tai nereiškia, kad rangovui negali būti suteikti atstovo įgaliojimai ir kad jis kaip atstovas negali sudaryti sutarčių atstovaujamojo vardu ir taip įpareigoti gamintojų organizaciją.

74.

Iš esmės tam, kad gamintojų organizacijos įvykdytų 11 straipsnyje įtvirtintą kontrolės reikalavimą, joms netgi nebūtina faktiškai naudotis savo kontrolės įgaliojimais. Manau, šiam reikalavimui įvykdyti pakanka vien tos aplinkybės, kad jos gali tai padaryti. Tačiau labai svarbu, kad gamintojų organizacijos išlaikytų galimybę prireikus įsikišti, siekdamos užtikrinti veiksmingą esminės veiklos vykdymą pagal Reglamentą Nr. 2200/96.

75.

Todėl darau išvadą, kad pagal Reglamentą Nr. 2200/96 reikalaujamas kontrolės mastas yra išlaikytas, jeigu rangovas visiškai priklauso gamintojų organizacijai visą sutarties galiojimo laiką, o gamintojų organizacija dėl tokios nuosavybės faktiškai gali daryti tiesioginę ir lemiamą įtaką savo dukterinei įmonei arba jeigu yra sudaryta sutartis, pagal kurią gamintojų organizacija gali duoti rangovui privalomus nurodymus.

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus atsakyti taip, jog pagal Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnį reikalaujama, kad gamintojų organizacija išlaikytų teisę prižiūrėti savo rangovus ir prireikus įsikišti, kad užtikrintų veiksmingą esminės veiklos vykdymą pagal šį reglamentą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, ar gamintojų organizacijos turimas kontrolės mastas atitinka šį reikalavimą. Vien aplinkybė, kad gamintojų organizacija ir jos rangovai turi bendrus akcininkus ir kad todėl sprendimai priimami remiantis konsensusu, neatitinka minėtoje nuostatoje įtvirtinto kontrolės reikalavimo.

77.

Pateikdamas ketvirtąjį prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar aplinkybė, kad valstybė narė neįgyvendino Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalies, pagal kurią iš jos reikalaujama nustatyti sąlygas, kuriomis gamintojų organizacijos galėtų patikėti savo veiklos vykdymą tretiesiems asmenims, turi kokios nors įtakos atsakymui į ankstesnius klausimus.

78.

Šiuo klausimu grįžtama prie aplinkybės, kad Jungtinė Karalystė iki 2009 m. gruodžio mėn., t. y. praėjus daug laiko po RPA sprendimo atšaukti Fruition pripažinimą, šiuo tikslu neišleido jokios įgyvendinimo taisyklės.

79.

Manau, kad kokios nors nacionalinės taisyklės, kuria įgyvendinama Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalis, nebuvimas neturi jokios įtakos Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnio aiškinimui ar taikymui.

80.

Kaip jau nurodyta, reikalavimas, kad gamintojų organizacija turėtų tam tikru mastu kontroliuoti savo rangovus, kyla tiesiogiai iš Reglamento Nr. 2200/96 sistemos ir – nors ir netiesiogiai – iš jo 11 straipsnio teksto.

81.

Reglamento Nr. 2200/96 reikalaujamas kontrolės mastas yra minimali riba, kurią ES teisės aktų leidėjas laikė būtina, kad būtų užtikrinta atitiktis šiame pagrindiniame reglamente nustatytoms taisyklėms, susijusioms su gamintojų organizacijų veikla.

82.

Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms savo ruožtu leidžiama nustatyti papildomas taisykles, kuriomis būtų reikalaujama griežtesnės kontrolės, taip pat procedūrinio pobūdžio arba su įrodymais susijusias taisykles. Kitaip tariant, valstybės narės gali nustatyti griežtesnius reikalavimus, nei Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnyje nustatyti būtinieji reikalavimai, arba tik patikslinti bei apibrėžti apimtį ir ribas, kurių neperžengdamos gamintojų organizacijos gali tretiesiems asmenims perduoti esminę veiklą pagal Reglamentą Nr. 2200/96. Ši valstybėms narėms suteikta galimybė priimti papildomas įgyvendinimo taisykles atitinka aplinkybę, kad Reglamentu Nr. 2200/96 nustatyta sistema yra iš dalies decentralizuota. Be kitų dalykų, valstybės narės privalo išnagrinėti gamintojų organizacijų pateiktus prašymus jas pripažinti ir priimti dėl jų sprendimus, patvirtinti gamintojų organizacijų prašomą finansavimą ir vykdyti reguliarią kontrolę, kad užtikrintų atitiktį atitinkamoms taisyklėms.

83.

Tačiau kadangi 6 straipsnio 2 dalis yra įgyvendinimo reglamente, ji negali paveikti jokios pagrindinio reglamento nuostatoje, kaip antai Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnyje, įtvirtintos pareigos ( 38 ). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką įgyvendinimo reglamentas, jeigu įmanoma, turi būti aiškinamas pagal pagrindinį reglamentą ( 39 ).

84.

Todėl, priešingai Fruition teiginiams, iš to, kad Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalis yra nurodomojo pobūdžio („nustato“), negalima spręsti, kad šia nuostata valstybėms narėms formaliai nustatomas privalomas įpareigojimas, kurio neįvykdžius išnyktų pagrindiniame teisės akte gamintojų organizacijoms nustatytas įpareigojimas.

85.

Be to, Reglamente Nr. 2200/96 nėra nieko, kas leistų manyti, kad kontrolės reikalavimas priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė priima įgyvendinimo taisykles. Dar svarbiau tai, kad kitokio Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalies aiškinimo neįmanoma suderinti su pirma apibūdinta Reglamento Nr. 2200/96 esmė ir sistema.

86.

Galiausiai manęs neįtikina Fruition argumentas, kad šioje išvadoje siūlomas aiškinimas reikštų neleistiną Jungtinės Karalystės valdžios institucijų 2009 m. gruodžio mėn. priimtų pagalbinių taisyklių taikymą atgaline data ir taip būtų pažeistas teisinio saugumo principas.

87.

Pakanka dar kartą pažymėti, kad kontrolės reikalavimas yra neatsiejamas nuo Reglamento Nr. 2200/96 11 straipsnio, per Europos Sąjungos teisėkūros procedūrą priimtame akte įtvirtintos nuostatos, kuri, atsižvelgiant į tai, pagal SESV 288 straipsnį yra privaloma visa ir tiesiogiai taikytina visose valstybėse narėse. Be to, Reglamentas Nr. 2200/96, tinkamai paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, priimtas anksčiau, nei atsirado pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. Be kita ko, pažymėsiu, kad Reglamento Nr. 1432/2003 21 straipsnio 2 dalyje toms organizacijoms, kurių pripažinimas panaikinamas, nepaisant to, kad jos elgėsi sąžiningai, suteikiama tam tikra teisinė apsauga ( 40 ).

88.

Dėl šių priežasčių siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į ketvirtąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą taip, kad jeigu valstybė narė neįgyvendina Reglamento Nr. 1432/2003 6 straipsnio 2 dalies, pagal kurią iš jos reikalaujama nustatyti sąlygas, kuriomis gamintojų organizacijos gali patikėti savo užduočių vykdymą tretiesiems asmenims, tai neturi jokios įtakos atsakymams į ankstesnius prejudicinius klausimus.

89.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į High Court of Justice of England and Wales, Queen’s Bench Division (Jungtinė Karalystė) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

i)

užtikrinimas, kad gamyba būtų planuojama ir pritaikoma prie paklausos, ypač kokybės ir kiekio atžvilgiu;

ii)

savo narių pagamintų produktų pasiūlos koncentracija ir pateikimas į rinką;

iii)

gamybos išlaidų optimizavimas ir gamintojo kainų stabilizavimas.“