This document is an excerpt from the EUR-Lex website
Document 62010CP0491
View of Advocate General Bot delivered on 7 December 2010. # Joseba Andoni Aguirre Zarraga v Simone Pelz. # Reference for a preliminary ruling: Oberlandesgericht Celle - Germany. # Case C-491/10 PPU.
Generalinio advokato Bot nuomonė pateikta 2010 m. gruodžio 7 d..
Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Oberlandesgericht Celle - Vokietija.
Byla C-491/10 PPU.
Generalinio advokato Bot nuomonė pateikta 2010 m. gruodžio 7 d..
Joseba Andoni Aguirre Zarraga prieš Simone Pelz.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą: Oberlandesgericht Celle - Vokietija.
Byla C-491/10 PPU.
Teismų praktikos rinkinys 2010 I-14247
ECLI identifier: ECLI:EU:C:2010:749
GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT NUOMONĖ,
pateikta 2010 m. gruodžio 7 d.(1)
Byla C‑491/10 PPU
Joseba Andoni Aguirre Zarraga
prieš
Simone Pelz
(Oberlandesgericht Celle (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Laikina globos teisė – Vaiko pagrobimas – Po sprendimo dėl vaiko negrąžinimo priimtas pažymėjimu patvirtintas sprendimas, kuriuo nurodoma jį grąžinti – Pažymėjimo išdavimo sąlygos – Vaiko galimybė būti išklausytam – Pagrindinių teisių chartija – Vaiko išklausymas, kurį atliko vykdymo valstybės narės teisminė institucija procese, užbaigtame sprendimu dėl jo negrąžinimo – Vykdymo valstybės narės teismo teisė neleisti vykdyti teismo sprendimo grąžinti vaiką, priimto po sprendimo dėl jo negrąžinimo“
1. Konfliktai yrančioje poroje dėl bendrų vaikų jiems gali būti skausmingu ir net traumas sukeliančiu išbandymu. Šis išbandymas gali būti dar sunkesnis, kai vienas iš mišrios poros tėvų, nepaisydamas priemonių, kurias poros gyvenamosios vietos teismas pritaikė vaikams, išvyksta su jais į savo kilmės valstybę ir mėgina pasiekti, kad šios valstybės teismai priimtų priešingą sprendimą. Jeigu jam tai pavyksta pasiekti, vaikų situacija tampa reglamentuojama prieštaraujančių teismo sprendimų, o tai dažniausiai lemia bet kokio normalaus vaikų santykio ar santykių su kitu iš tėvų nutrūkimą trumpesniam ar ilgesniam laikui.
2. Vaikams sukeliama tokio elgesio žala paskatino valstybes iš pradžių tarptautiniais susitarimais – 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija(2), vėliau Europos Sąjungos susitarimais ir galiausiai jos reglamentais įvesti skirtingų valstybių teismų bendradarbiavimo sistemas, kad tais atvejais, kai vienas iš tėvų neteisėtai išveža arba negrąžina vaiko, jis kuo greičiau būtų grąžintas į vietą, kur buvo jo gyvenamoji vieta iki pagrobimo.
3. Šiai bylai svarbiame Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003(3) numatyta sistema, pagal kurią tais atvejais, kai valstybės narės, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas, teismas priima sprendimą negrąžinti vaiko, vaiko gyvenamosios vietos teismas tam tikra prasme turi „paskutinį žodį“ ir nevaržomą teisę nurodyti grąžinti vaiką, priimdamas vykdytiną ir kitose valstybėse narėse neginčijamą sprendimą.
4. Ši didesnė vykdymo galia sprendimui suteikiama, kai jį priėmęs teismas išduoda pažymą, patvirtinančią, be kita ko, kad vaikui buvo sudarytos galimybės būti išklausytam, nebent tai neįmanoma dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio, ir šis teismas atsižvelgė į aplinkybes, kuriomis vietos, kur vaikas neteisėtai išvežtas, teismas priėmė sprendimą negrąžinti.
5. Dėl taip patvirtintų sprendimų vykdymo jau kilo aiškinimo klausimų ir Teisingumo Teismas turėjo galimybių patvirtinti ir patikslinti jų specifinės vykdomosios galios apimtį(4). Minėtame Sprendime Povse jis teisingai nurodė, kad, vadovaujantis jurisdikcijos padalijimu tarp kilmės valstybės narės teismo ir vykdymo valstybės narės teismo, antrasis gali tik konstatuoti, kad patvirtintas sprendimas vykdytinas, nes pažymėjimas gali būti ginčijamas tik kilmės valstybėje narėje(5).
6. Šioje byloje Oberlandesgericht Celle (Vokietija) norėtų sužinoti, ar, nepaisant specifinės patvirtinto sprendimo vykdomosios galios, sprendimo vykdytinumą galima ginčyti tais atvejais, kai labai rimtai pažeidžiamos pagrindinės vaiko teisės, t. y. jis nebuvo išklausytas pažeidžiant Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, aiškinamas pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją (toliau – Pagrindinių teisių chartija). Subsidiariai šis teismas klausia, kokia jo pareigos pripažinti tokį sprendimą vykdytinu apimtis tuo atveju, kai kartu su juo pateiktame pažymėjime yra akivaizdžiai netikslus teiginys apie išklausytą vaiką.
7. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar nurodo, kad neprašo taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūros, nes abu jo klausimai yra fundamentalūs ir turi būti išnagrinėti pagal išsamią prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą.
8. Tačiau Teisingumo Teismas, remdamasis Procedūros reglamento 104b straipsnio 1 dalies pirma ir trečia pastraipomis jam suteiktomis galiomis, nustatė, kad įvykdytos skubos procedūros taikymo sąlygos, ir nusprendė nagrinėti bylą pagal šią procedūrą.
9. Šia nuomone Teisingumo Teismui siūloma prieš pradedant nagrinėti prejudicinius klausimus pareikšti poziciją dėl prielaidos, kuria pagrįsti šie klausimai, pagrįstumo. Jie paremti prielaida, kad, priešingai nei nurodyta prie grąžinti vaiką nurodančio sprendimo pridėtame pažymėjime, vaikui nebuvo suteikta galimybė būti išklausytam, todėl kilmės valstybės narės teismas neįvykdė sąlygų, su kuriomis siejamas tokio pažymėjimo išdavimas.
10. Nors iš bylos medžiagos iš tikrųjų matyti, kad šis teismas negalėjo išklausyti vaiko, iš jos taip pat matyti, kad vykdymo valstybės narės teismo prašymu jis buvo išklausytas procese, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl jo negrąžinimo, o šiame procese vaiko pareikšta nuomonė buvo nurodyta patvirtintame sprendime, kuris yra ginčijamas.
11. Todėl šioje nuomonėje Teisingumo Teismui siūloma iš pradžių išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidą ir nuspręsti, ar tokiomis aplinkybėmis tenkinama sąlyga, kad sprendimas, kuriuo nurodoma negrąžinti vaiko, gali būti patvirtintas tik jei buvo sudaryta galimybė išklausyti vaiką.
12. Bus pateikti motyvai, dėl kurių manytina, kad ši sąlyga tinkamai įvykdyta.
13. Paskui subsidiariai bus nurodyta, jog net darant prielaidą, kad ši sąlyga nebuvo įvykdyta, valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas negali prieštarauti prašymui vykdyti pažymėjimu patvirtintą sprendimą. Primintina, jog kadangi atitinkamų valstybių narių teismų jurisdikcijos sritys yra griežtai atribotos, skundai dėl pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį priimto sprendimo ir pažymėjimo teismingi išimtinai kilmės valstybės narės teismams.
I – Teisinis pagrindas
14. Šiai bylai svarbūs aktai yra 1980 m. Hagos konvencija, Reglamentas Nr. 2201/2003 ir Pagrindinių teisių chartija.
15. 1980 m. Hagos konvenciją, įsigaliojusią 1983 m. gruodžio 1 d., yra ratifikavusios visos valstybės narės. Joms ji taikoma ir toliau, tačiau jos nuostatos buvo papildytos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis. Santykiams tarp valstybių narių šio reglamento nuostatos turi viršenybę minėtos konvencijos nuostatų atžvilgiu(6).
A – 1980 m. Hagos konvencija
16. 1980 m. Hagos konvencija grindžiama postulatu, kad bet koks brutalus nepilnamečio asmens išvežimas iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos be jo globos teisių turėtojo sutikimo šiurkščiai pažeidžia vaiko interesus ir yra agresijos aktas, kurį reikia kuo greičiau nutraukti, nenagrinėjant tarp tėvų vykstančio ginčo esmės.
17. Šios konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, jog ja siekiama garantuoti, kad vienoje susitariančiojoje valstybėje egzistuojančios globos teisės būtų gerbiamos ir kitose susitariančiosiose valstybėse, bei užtikrinti, kad neteisėtai į kitą valstybę išvežti ar laikomi vaikai būtų nedelsiant grąžinti.
18. Pagal konvencijos 3 straipsnį išvežimas laikomas neteisėtu, kai išvežama pažeidžiant globos teises, pripažintas asmeniui pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant, įstatymus ar teismo sprendimą.
19. Visais su globa susijusiais klausimais svarbiausi yra „vaiko interesai“. Jis turi teisę į pastovumą, gyventi nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, kuri laikoma vienu iš esminių jo pusiausvyros ir vystymosi pagrindų. Tai nėra objektas, kuriuo tėvai galėtų naudotis kaip tarp jų kilusio konflikto įrankiu.
20. Tokiomis aplinkybėmis, konstatavus neteisėtą išvežimą, nurodoma nedelsiant grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą. Taigi sprendimas grąžinti atsietas nuo klausimo dėl globos teisių pripažinimo, kurį geriausiai gali išspręsti nuolatinės gyvenamosios vietos teismas.
21. 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnyje numatyta:
„Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.
Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
<…>“
22. Tačiau šios konvencijos rengėjai norėjo sušvelninti kvaziautomatinį grąžinimo mechanizmą išimtimis, kuriomis leidžiama atsižvelgti į vaiko interesus ir aplinkybes. Taigi, šios konvencijos 13 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:
– globos teises turintis tėvas vaiko išvežimo momentu iš tikrųjų nesinaudojo šiomis teisėmis, neprieštaravo vaiko išvežimui arba jam pritarė po išvežimo, arba
– yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas pakliūtų į kitą netoleruotiną situaciją, arba
– vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
23. 1980 m. Hagos konvencija, kaip nurodyta jos 4 straipsnyje, nebetaikoma, kai vaikui sukanka 16 metų. Be to, šios konvencijos 20 straipsnyje numatyta, kad gali būti atsisakyta grąžinti vaiką pagal konvencijos 12 straipsnio nuostatas, jei grąžinti neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principai.
B – Reglamentas Nr. 2201/2003
24. Reglamentu Nr. 2201/2003, kaip ir 1980 m. Hagos konvencija, siekiama atgrasyti nuo vaikų grobimo užtikrinant greitą vaiko grąžinimą į kilmės valstybę narę. Jis priimtas kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurios kertinis akmuo, kaip nurodyta reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, yra teismo sprendimų savitarpio pripažinimo principas.
25. Dėl to Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė įvesti toliau nurodytomis savybėmis pasižyminčią sistemą:
– jurisdikciją išlaiko kilmės valstybės narės teismai. Vaiko neteisėtas išvežimas dar nesukelia teismingumo pokyčių,
– valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismai privalo užtikrinti greitą vaiko grąžinimą,
– jei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas nusprendžia negrąžinti vaiko, jis privalo persiųsti savo sprendimą bei įrodymus, kuriais jis pagrįstas, jurisdikciją turinčiam kilmės valstybės narės teismui, ir abu teismai turi bendradarbiauti,
– jei kilmės valstybės narės teismas nurodo grąžinti vaiką, jo sprendimas, jeigu jį šis teismas patvirtino, yra vykdytinas be jokių apribojimų visose valstybėse narėse, į kurias kreiptasi, ir gali būti ginčijamas tik jį priėmusiame teisme.
26. Reglamento Nr. 2201/2003 17 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais, vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma [1980 m.] Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Valstybės narės, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, teismai turėtų galėti pasipriešinti jo grąžinimui konkrečiais tinkamai pateisinamais atvejais. Tačiau toks sprendimas galėtų būti pakeičiamas paskesniu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo valstybės narės teismo sprendimu. Jei tas sprendimas numatytų vaiko grąžinimą, grąžinimas turėtų įvykti be jokios specialios procedūros, reikalaujamos tam sprendimui pripažinti ir vykdyti valstybėje narėje, į kurią arba kurioje vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.“
27. Pagal šio reglamento 21 konstatuojamąją dalį „valstybėje narėje atliekamas teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, o nepripažinimo pagrindai turėtų būti minimalūs“.
28. Šio reglamento 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „Europos Sąjungos Vadovų Taryba Tamperėje savo išvadose (34 punktas) teigė, kad teismo sprendimai bylinėjimosi šeimos klausimais srityje turėtų būti „savaime pripažįstami visoje Sąjungoje be jokių tarpinių procesinių veiksmų ar vykdymo atsisakymo sąlygų“.“ Reglamento Nr. 2201/2003 24 konstatuojamojoje dalyje papildomai nurodyta, kad „pažymėjimas, išduodamas teismo sprendimo vykdymui palengvinti, turėtų būti neapskundžiamas apeliacine tvarka. Jis turėtų būti ištaisomas tik tais atvejais, jei padaryta esminė klaida, t. y. tais atvejais, kai jis neteisingai atspindi teismo sprendimą“.
29. Be to, šiame reglamente pripažįstama vaiko išklausymo svarba. Jo 19 konstatuojamojoje dalyje minima: „Vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą, nors šis teisinis dokumentas nėra skirtas keisti taikomas nacionalines procedūras“.
30. Pagal šio reglamento 20 konstatuojamąją dalį „vaiko išklausymas kitoje valstybėje narėje gali vykti taikant priemones, nustatytas 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose[(7)]“.
31. Galiausiai Reglamento Nr. 2201/2003 33 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „šis reglamentas pripažįsta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos principus ir jų laikosi. Visų pirma juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje“.
32. Šie įvairūs teisės aktų leidėjo ketinimai Reglamente Nr. 2201/2003 įgyvendinti toliau nurodytais būdais.
33. Šio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje, kurioje iš esmės pakartojama 1980 m. Hagos konvencijoje pateikta apibrėžtis, „neteisėtas išvežimas ar negrąžinimas“ – tai vaiko išvežimas ar negrąžinimas pažeidžiant globos teises, teismo sprendimu pripažintas pagal valstybės narės, kurioje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvežimo ar negrąžinimo, teisę.
34. Reglamento 11 straipsnyje „Vaiko grąžinimas“ teigiama:
„1. Tais atvejais, kai globos teises turintis asmuo, institucija ar kita organizacija prašo valstybės narės teismą priimti sprendimą remiantis [1980 m. Hagos konvencija], sugražinti neteisėtai išvežtą ar kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomą vaiką, taikomos šio straipsnio 2–8 dalys.
2. Taikant 1980 m. Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsnius, užtikrinama, kad proceso metu vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio.
3. Teismas, kuriam pateikiamas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pagal šio straipsnio 1 dalį, skubiai išnagrinėja tą pareiškimą taikydamas skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė.
Nepažeisdamas pirmos pastraipos, teismas ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo, išskyrus atvejus, kai išimtinės aplinkybės neleidžia to daryti, priima sprendimą.
4. Teismas negali atsisakyti grąžinti vaiką remdamasis [1980 m.] Hagos konvencijos [13 straipsnio b punktu], jei nustatoma, kad imtasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį sugrąžinus.
<…>
6. Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal [1980 m.] Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo, kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę.
7. Jei viena iš šalių į valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismus dar nesikreipė, šio straipsnio 6 dalyje minėtą informaciją gavęs teismas ar centrinė institucija turi pranešti šalims ir pakviesti jas pagal nacionalinę teisę per tris mėnesius nuo pranešimo teikti teismui teikimus, kad teismas galėtų apsvarstyti vaiko globos klausimą.
Nepažeisdamas šiame reglamente pateikiamų jurisdikcijos taisyklių, teismas užbaigia bylą, jei per tą laikotarpį negauna jokių teikimų.
8. Nepaisant sprendimo dėl negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį, bet kuris vėlesnis vaiką grąžinti reikalaujantis sprendimas, kurį priėmė pagal šį reglamentą jurisdikciją turintis teismas, siekiant užtikrinti vaiko grąžinimą yra vykdomas pagal III skyriaus 4 skirsnį.“
35. Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio 42 straipsnis suformuluotas taip:
„1. 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas vaiko sugrąžinimas, pareikalautas valstybėje narėje priimtu vykdytinu teismo sprendimu, yra pripažįstamas ir vykdomas kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jo skelbti vykdytinu ir be galimybės ginčyti jo pripažinimą, jei tas teismo sprendimas buvo patvirtintas pažymėjimu kilmės valstybėje narėje pagal šio straipsnio 2 dalį.
Net jei nacionalinė teisė nenustato teismo sprendimo, reikalaujančio vaiko sugrąžinimo, minėto 11 straipsnio b punkto 8 papunktyje, vykdymo įstatymo nustatyta tvarka, kilmės teismas gali paskelbti teismo sprendimą vykdytinu, nepaisydamas jokio apeliacinio skundo.
2. Kilmės valstybės narės teisėjas, priėmęs 40 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą teismo sprendimą, išduoda šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažymėjimą tik tuo atveju, jeigu:
a) vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio,
b) šalims buvo suteikta galimybė būti išklausytoms; ir
c) teismas, priimdamas savo sprendimą, atsižvelgė į priežastis ir įrodymus, kuriais grindžiama nutartis pagal 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnį.
Jei teismas arba kuri nors kita institucija imasi priemonių užtikrinti vaiko apsaugą jį grąžinus į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, pažymėjime tokios priemonės išsamiai nurodomos.
Kilmės valstybės narės teisėjas tą pažymėjimą išduoda savo iniciatyva, naudodamas tipinę IV priedo formą (vaiko (-ų) sugrąžinimo pažymėjimas).
Pažymėjimas užpildomas teismo sprendimo kalba.“
36. Reglamento Nr. 2201/2003 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „bet kuris kitos valstybės narės teismo sprendimas, priimtas ir paskelbtas vykdytinu <…> arba patvirtintas pažymėjimu <…>, yra vykdytinas kitoje valstybėje narėje tomis pačiomis sąlygomis, lyg jis būtų priimtas toje valstybėje narėje“.
C – Pagrindinių teisių chartija
37. Pagrindinių teisių chartijos, kuri, vadovaujantis ESS 6 straipsniu, turi tokią pat teisinę galią kaip ir Sutartys, 24 straipsnyje apie vaiko teises nurodoma:
„1. Vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaikais susijusius klausimus, į jų nuomonę atsižvelgiama pagal jų amžių ir brandą.
2. Visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais.
3. Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams.“
II – Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
38. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos pagrindinės bylos faktinės aplinkybės gali būti glaustai apibūdintos taip.
39. Aguirre Zarraga ir Simone Pelz susituokė 1998 m. rugsėjo 25 d. Erandio (Ispanija). 2000 m. sausio 31 d. jiems gimė dukra Andrea. Šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Sondka (Ispanija).
40. Tėvai nutraukė bendrą gyvenimą 2007 m. pabaigoje. Abu pateikė prašymus nutraukti santuoką ir pripažinti išimtines Andrea globos teises.
41. 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao (Ispanija) nusprendė laikinai patikėti vaiko globą tėvui. Todėl Andrea persikėlė gyventi pas jį. 2008 m. birželį Andrea motina persikraustė gyventi į Vokietiją. Baigiantis 2008 m. vasaros atostogoms, per kurias Andrea viešėjo pas motiną, ši pasiliko dukrą pas save. Taigi nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. Andrea gyvena savo motinos gyvenamojoje vietoje Vokietijoje. Tą pačią dieną Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao priėmė sprendimą, draudžiantį Andrea išvykti iš Ispanijos teritorijos.
42. Andrea tėvas, remdamasis 1980 m. Hagos konvencija, pareikalavo grąžinti dukrą į Ispaniją. Šis prašymas atmestas 2009 m. liepos 1 d. sprendimu, priimtu remiantis šios konvencijos 13 straipsnio antros pastraipos pagrindu. Tuo metu išklausius Andrea nustatyta, kad ji atkakliai ir kategoriškai prieštaravo jos grąžinimui į Ispaniją. Išklausius teismo paskirtas ekspertas padarė išvadą, kad į Andrea nuomonę turėtų būti atsižvelgta tiek dėl jos amžiaus, tiek dėl brandos laipsnio.
43. Vokietijos teisingumo ministerija perdavė šį teismo sprendimą Ispanijos centrinei institucijai 2009 m. liepos 8 d. laišku.
44. Tą patį mėnesį Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao pratęsė procesą dėl globos teisių. Šis teismas nusprendė, kad reikia gauti naują eksperto išvadą ir asmeniškai išklausyti Andrea, ir paskyrė atitinkamas atvykimo į Bilbao teismą datas. Nei Andrea, nei jos motina į teismą šaukimuose nurodytu laiku neatvyko. Ispanijos teismas atmetė anksčiau vaiko motinos pateiktą prašymą užtikrinti, kad po ekspertizės ir išklausius Andrea ji ir jos dukra galėtų laisvai išvykti iš Ispanijos teritorijos. Šis teismas atmetė ir kitą motinos prašymą išklausyti Andrea per vaizdo konferenciją.
45. 2009 m. gruodžio 16 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao pripažino vaiko tėvui išimtines globos teises.
46. Vaiko motina apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka, remdamasi, be kita ko, būtinybe išklausyti Andrea. 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu Audiencia provincial de Biscaye (Ispanija) atmetė šį prašymą imtis priemonių vaikui išklausyti.
47. 2010 m. vasario 5 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao patvirtino 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą pažymėjimu Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnyje numatyta tvarka.
48. Vaiko motina savo ruožtu paprašė nesiimti priverstinio vykdymo ir nepripažinti šio sprendimo.
49. 2010 m. balandžio 28 d. nutartimi Amtsgericht – Familiengericht – Celle (Celės kantono teismo šeimos bylų skyrius, Vokietija) patenkino šį prašymą tuo pagrindu, kad prieš priimdamas sprendimą Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao nebuvo išklausęs Andrea.
50. Šį sprendimą vaiko tėvas apskundė 2010 m. birželio 18 d.
51. Oberlandesgericht Celle (Vokietija), kuriam šis skundas pareikštas, nurodo, kad jam kyla toliau nurodytų klausimų.
52. Nors 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimas grąžinti vaiką, kurį peržiūrėti, kaip matyti iš minėtų sprendimų Rinau ir Povse, vykdymo valstybės narės teismas iš principo negali, buvo priimtas po to, kai priimtas sprendimas jo negrąžinti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad itin šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo atveju jis turėtų turėti atskiras kontrolės galias ir galimybę neleisti vykdyti tokio sprendimo.
53. Oberlandesgericht Celle mano, jog tai, kad pagrindinėje byloje kilmės valstybės narės teismas neišklausė Andrea, yra Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Tai yra šiurkštus pažeidimas, pateisinantis kontrolės galių suteikimą vykdymo valstybės narės teismui remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartiją.
54. Be to, Oberlandesgericht Celle klausia, ar jam privalomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį parengtas pažymėjimas, kurio turinys akivaizdžiai klaidingas, jeigu vykdymo valstybės narės teismas neturi jokių kontrolės galių, net ir esant pažeistoms pagrindinėms teisėms. Taip būtų visų pirma tokiais, kaip antai nagrinėjamas, atvejais, kai pažymėjime būtų nurodytas akivaizdžiai klaidingas teiginys apie tai, kad Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao neva išklausė vaiką.
55. Todėl Oberlandesgericht Celle nusprendė sustabdyti bylą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar šiurkštaus pagrindinių teisių pažeidimo vykdytiname kilmės valstybės narės sprendime atveju aiškinant reglamento [Nr. 2201/2003] 42 straipsnį pagal Pagrindinių teisių chartiją vykdymo valstybės narės teismas išimties tvarka turi kompetenciją atlikti atskirą vertinimą?
2. Ar vykdymo valstybės narės teismas privalo vykdyti kilmės valstybės narės sprendimą, dėl kurio, kaip matyti iš bylos medžiagos, šis teismas akivaizdžiai neteisingai išdavė pažymėjimą pagal reglamento [Nr. 2201/2003] 42 straipsnį?“
III – Vertinimas
56. Savo klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nori sužinoti, ar Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas, gali neleisti vykdyti pagal šio reglamento 11 straipsnio 8 dalį priimto sprendimo grąžinti vaiką, kai paaiškėja, kad atitinkamas vaikas neišklausytas, o tai pažeidžia šio reglamento 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintą teisę. Toliau jis klausia, jei neigiamai būtų atsakyta į pirmąjį klausimą, ar šis teismas privalo nurodyti vykdyti minėtą sprendimą, kai paaiškėja, kad prie jo pridėtame pažymėjime padaryta akivaizdi klaida, nepagrįstai nurodžius, kad vaikas išklausytas.
57. Šie du klausimai grindžiami prielaida, kad pagrindinėje byloje vaikui nebuvo sudarytos galimybės būti išklausytam, o tai pažeidžia Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį, aiškinamą atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį.
58. Tačiau iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos ir bylos medžiagos matyti, kad Amtsgericht – Familiengericht – Celle išklausė vaiką 2009 m. kovo 20 d. posėdyje, surengtame vykstant procesui, kurį užbaigdamas 2009 m. liepos 1 d. šis teismas priėmė sprendimą dėl vaiko negrąžinimo.
59. Iš 2009 m. gruodžio 16 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao sprendimo grąžinti vaiką, priimto po minėto sprendimo negrąžinti vaiko, matyti, kad šis teismas atsižvelgė į šio klausymo medžiagą ir nurodė motyvus, dėl kurių, nepaisant vaiko atsisakymo grįžti gyventi į Ispaniją, jis mano, kad tai vis dėlto yra labiausiai nepilnamečio interesus atitinkantis sprendimas.
60. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šis išklausymas ir jo paminėjimas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime neleidžia manyti, jog paisyta vaiko pagrindinės teisės, kurios įgyvendinimo tvarka numatyta Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte. Primintina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog kilmės valstybės narės teismas, priimdamas sprendimą dėl vaiko grąžinimo po to, kai yra priimtas sprendimas jo negrąžinti, gali suteikti savo sprendimui didesnę vykdomąją galią tik jei vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio.
61. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaida grindžiama tokiu Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio aiškinimu, pagal kurį kilmės valstybės narės teismui nepakanka remtis vaiko išklausymu, kurį atliko valstybės narės, į kurią kreiptasi, teisminės institucijos procese, užbaigtame sprendimu dėl jo negrąžinimo, ir jis turi pats iš naujo išklausyti vaiką, kad nepažeistų jo pagrindinės teisės, įtvirtintos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje.
62. Labai svarbu, jog prieš pradėdamas nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus Teisingumo Teismas nuspręstų dėl tokios prielaidos galiojimo, nes, pirma, ji sąlygoja šių klausimų svarbą ir, antra, yra susijusi su svarbiu Reglamentu Nr. 2201/2003 numatytos garantijų sistemos aspektu.
A – Prielaidos, kuria grindžiami prejudiciniai klausimai, pagrįstumas
63. Teisingumo Teismui siūlytina iš pradžių atsakyti į šį klausimą:
„Ar vaiko išklausymas, kurį vykstant procesui, užbaigtam sprendimu dėl jo negrąžinimo, atliko vykdymo vietos valstybės teisminės institucijos ir į kurį kilmės valstybės narės teismas atsižvelgė, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį priimdamas sprendimą dėl vaiko grąžinimo, leidžia manyti, jog įvykdyta šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta sąlyga, kad vaikui turėjo būti sudarytos galimybės būti išklausytam?“
64. Paisant rungtyniškumo principo pagrindinės bylos šalims ir visoms šalims, turinčioms teisę pateikti Teisingumo Teismui pastabas raštu ar vykstant žodinei proceso daliai, buvo pasiūlyta pateikti savo nuomonę šiuo klausimu.
65. Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija tvirtina, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Savo poziciją jos grindžia keliais argumentais, kuriuos galima reziumuoti taip:
– Išklausymas vykdymo valstybės narės teisme ir išklausymas, numatytas Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte, turi skirtingus tikslus, nes pirmasis yra dėl vaiko grąžinimo, o antruoju siekiama sudaryti galimybę priimti galutinį sprendimą dėl vaiko globos teisių, taigi jo paskirtis yra platesnė.
– Pripažinimas, kad Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta sąlyga įvykdyta ir tuo atveju, kai vaiką išklausė vykdymo vietos valstybės narės teismas, prilygtų sistemiškam kilmės valstybės narės teismo atleidimui nuo pareigos išklausyti vaiką ir taip leistų apeiti šią nuostatą. Tai neatitiktų ir šios nuostatos bendros struktūros, nes a punkte įtvirtinta pareiga išklausyti vaiką, o ne tik pareiga atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis pagrįstas sprendimas dėl jo negrąžinimo, kaip tai numatyta c punkte.
– Komisija teigia, kad nagrinėjamu atveju laikas tarp vaiko išklausymo kreipimosi vietos valstybės narės teisme ir sprendimo jį grąžinti, t. y. beveik 9 mėnesiai, neleidžia manyti, kad įvykdyta Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkto sąlyga.
66. 2010 m. gruodžio 6 d. posėdyje S. Pelz, Graikijos, Prancūzijos ir Latvijos vyriausybės taip pat pritarė šiai pozicijai.
67. Tačiau prieštaraudamas į bylą įstojusioms šalims ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir pritardamas A. Zarraga bei Ispanijos vyriausybei, manau, kad į iškeltą klausimą reikia atsakyti teigiamai. Tokią poziciją pagrindžia, pirma, Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punktu įgyvendinamos vaiko pagrindinės teisės būti išklausytam turinys ir, antra, šiuo reglamentu numatyta skirtingų valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistema.
1. Vaiko pagrindinės teisės būti išklausytam turinys
68. Dėl vaiko pagrindinės teisės būti išklausytam, kaip antai įgyvendinamos Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punktu, laikausi nuomonės, pirma, kad ji turi būti aiškinama autonomiškai, ir, antra, kad ja siekiama, jog savo pažiūras gebantis suformuluoti vaikas turėtų galimybę pateikti savo nuomonę dėl vaiko grąžinimo, ir, trečia, kad ši nuomonė neįpareigoja teismo ir yra tik viena iš aplinkybių, leidžianti įvertinti, ar vaiko interesas neprieštarauja šiam grąžinimui.
a) Autonomiškas aiškinimas
69. Neginčijama, kad Reglamentas Nr. 2201/2003, kaip ir kiekvienas Sąjungos teisės aktas, turi būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pagrindines teises. Kaip nurodyta jo 33 konstatuojamojoje dalyje, šiuo reglamentu paisoma Pagrindinių teisių chartijos principų ir jų laikomasi, o visų pirma juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms šios chartijos 24 straipsnyje. Be to, kaip nurodyta šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje, vaiko išklausymas vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą.
70. Reglamente Nr. 2201/2003 yra keturios nuostatos, kuriose numatyta, kad vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam, t. y. 11 straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 2 dalies a punktas, kurie skirti neteisėtai išvežtam arba laikomam vaikui grąžinti, 23 straipsnio b punktas, susijęs su teismo sprendimų dėl tėvų valdžios nepripažinimo pagrindais, ir 41 straipsnio 2 dalies c punktas, skirtas teismo sprendimui dėl bendravimo teisių pripažinti.
71. Šiose nuostatose nenurodyta procedūra, pagal kurią turi būti išklausoma. Ši procedūra, kaip nurodyta Reglamento Ne. 2201/2003 19 konstatuojamojoje dalyje, lieka reglamentuojama kiekvienos valstybės narės teisės aktais ir jai taikomas procedūrinio autonomiškumo principas. Tačiau manytina, jog tai nereiškia, kad atsakant į klausimą, ar paisyta pagrindinių vaiko teisių įgyvendinant šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies a punktu reikalaujamos sąlygos, reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės viešąją tvarką.
72. Vertindami įvairius Reglamento Nr. 2201/2003 straipsnius, kuriuose numatytas toks išklausymas, galime konstatuoti, jog vieninteliame 23 straipsnyje aiškiai paminėta vykdymo valstybės narės viešoji tvarka. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nepripažįstamas, jeigu, išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, „pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus“.
73. Tačiau taip nėra nurodyta nei Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte, nei kituose iš minėtų straipsnių. Šios skirtingos formuluotės, manau, patvirtina, kad šioje nuostatoje nurodytos sąlygos, jog vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam, įvykdymas nepriklauso nuo to, ar paisyta vykdymo valstybės narės teisės sistemoje įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių. Ji nesiejama su sąlyga, kad vaikui turėjo būti suteikta galimybė būti išklausytam pagal valstybės narės, į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas arba kurioje yra neteisėtai laikomas, pagrindinių teisių įstatymą.
74. Bendrijos teisės nuostata, kurioje nėra su jos turinio ir apimties nustatymu susijusio nukreipimo į valstybių narių teisės sistemas, vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, turi būti aiškinama autonomiškai(8). Teisingumo Teismas jau yra taikęs šią teismo praktiką su Reglamentu Nr. 2201/2003 susijusiose bylose, kai aiškino jo 1 straipsnio 1 dalies sąvoką „civilinės bylos“(9) ir šio reglamento 8 straipsnio 1 dalies sąvoką „nuolatinė gyvenamoji vieta“(10).
75. Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintos sąlygos turinio autonomiškumą, manau, patvirtina ir teismo sprendimo grąžinti vaiką, priimto po teismo sprendimo dėl jo negrąžinimo, vykdomosios galios procesinis autonomiškumas(11). Tam, kad būtų užtikrintas veiksmingas ir spartus vaiko grąžinimas, toks sprendimas, vadovaujantis šio reglamento 11 straipsnio 8 dalimi, yra vykdytinas pagal šio reglamento III skyriaus 4 skirsnį, t. y. jis pripažįstamas ir yra vykdytinas toje valstybėje narėje, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas arba neteisėtai laikomas, nereikalaujant jokio papildomo veiksmo šiam vykdytinumui pripažinti šioje valstybėje ir nesant galimybės ginčyti šio pripažinimo(12).
76. Taigi, Reglamentas Nr. 2201/2003 skiriasi nuo 1980 m. Hagos konvencijos, kurios 20 straipsnyje numatyta, jog gali būti atsisakyta grąžinti vaiką, jei to neleidžia valstybės, į kurią kreipiamasi, pagrindiniai principai. Todėl Reglamento Nr. 2201/2003 „pridėtinė vertė“, palyginti su šia konvencija, yra galimybė išvengti neišsprendžiamų situacijų, galinčių atsirasti skirtingai įvertinus vaiko interesą tais atvejais, kai vertina ir kilmės vietos teismas, ir teismas, į kurį kreiptasi, paisydami jų buvimo vietos pagrindinių teisių.
77. Taigi, šis reglamentas netektų veiksmingo poveikio, jei kilmės valstybės narės teismas turėtų tikrinti, ar laikytasi šią specifinę vykdomąją galią jo sprendimui suteikiančio pažymėjimo išdavimo sąlygų, vadovaudamasis valstybėje narėje, į kurią vaikas neteisėtai išvežtas arba neteisėtai laikomas, pripažįstamomis pagrindinėmis teisėmis.
78. Iš nurodytų argumentų, manau, darytina išvada, kad vaiko pagrindinės teisės būti išklausytam, įgyvendintos Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsniu, turinys turi būti laikomas autonomišku. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, jog atsakymas į klausimą, ar laikytasi šio reglamento 42 straipsnio 2 dalies, turi būti pateiktas atsižvelgus ne į Vokietijos pagrindinių teisių įstatymo reikalavimus, bet į šios sąlygos turinį, kuris visose valstybėse narėse turi būti suprantamas vienodai, paisant Teisingumo Teismo išaiškinimo. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Vokietijos vyriausybė pritaria tokiam požiūriui.
b) Teisės būti išklausytam turinys
79. Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad kilmės valstybės narės teismas gali patvirtinti savo sprendimą, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką po to, kai priimtas sprendimas dėl jo negrąžinimo, tik tuo atveju, jeigu „vaikui buvo suteikta galimybė būti išklausytam, išskyrus atvejus, kai to nedera daryti dėl jo amžiaus ar brandumo laipsnio“.
80. Iš šios nuostatos formuluotės, skaitomos neatsietai nuo Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalies, matyti, kad vaikas, nurodytas Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies pagrindu priimtame sprendime dėl vaiko grąžinimo, turi būti turėjęs galimybę laisvai išreikšti savo nuomonę dėl šio grąžinimo. Šiame straipsnyje atsispindi šiuolaikinės tarptautiniu ir Europos lygiu pripažįstamų teisių raidos tendencijos, kuriomis siekiama garantuoti vaikui, gebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais su juo susijusiais klausimais(13).
81. Iš Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punktu įgyvendinamos pagrindinės teisės formuluotės galima daryti keletą konkretesnių išvadų. Iš anksto reikia pabrėžti, kad ši pagrindinė teisė turi prisidėti prie vaiko interesų apsaugos.
82. Vaiko neteisėto išvežimo arba jo neteisėto laikymo atveju taikomomis Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis ginamas vaiko interesas iš esmės yra jo nedelsiamas grąžinimas į pradinę gyvenamąją vietą, nes faktinė situacija, kurios auka jis tapo, pažeidžia jo pagrindinę teisę palaikyti tiesioginius ir asmeninius santykius su abiem tėvais(14). Taigi, nuo šio grąžinimo gali būti nukrypstama tik jei pasirodo, kad jis prieštarauja vaiko interesams.
83. Vadinasi, Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2dalies a punktu vaikui suteikta teise siekiama sudaryti jam sąlygas dalyvauti sprendimo priėmimo procese, pagal kurį priimamas galutinis sprendimas dėl jo grąžinimo, tačiau šis dalyvavimas taip pat negali prieštarauti jo interesams. Įtampa tarp šių teisių ir šių interesų, manau, atskleidžia tokias aplinkybes.
84. Pirmiausia Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta teisė, nuo kurios gali būti nukrypta tik šioje nuostatoje nurodytu motyvu, t. y. kai išklausyti „nedera“ dėl vaiko amžiaus ar brandumo laipsnio. Įdomu pastebėti, kad tekste pavartotas žodis „nedera“ neapima objektyviai mediciniškai nustatytos fizinės negalios. Taigi šiuo nederamumu daroma nuoroda į teismo atliekamą vaiko gebėjimo išreikšti asmeninę nuomonę įvertinimą. Atliekant tokį vertinimą reikia vadovautis principu, kad kiekvienam savo pažiūras gebančiam suformuluoti vaikui turi būti suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę. Tačiau neatrodo neprotinga preziumuoti, kad iki tam tikro amžiaus vaikas nesugeba išreikšti asmeninės nuomonės, į kurią reikėtų atsižvelgti(15).
85. Nagrinėjamoje byloje vykdymo valstybės teismo ir kilmės valstybės teismo vertinimai dėl Andrea tinkamumo būti išklausytai nesiskiria, nes antrasis ją taip pat buvo kvietęs atvykti, kad galėtų išklausyti.
86. Be to, Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtinta vaiko teisė turėti galimybę būti išklausytam. Jame nenumatyta, kad vaikas turi būti išklausytas faktiškai. Tokia formuluotė, manau, lemia dvi pasekmes. Pirma, savo pažiūras pakankamai aiškiai gebantis suformuluoti vaikas turi būti informuotas, kad jis turi teisę laisvai išreikšti savo nuomonę. Tais atvejais, kai vaikui, visų pirma mažamečiam, išklausyti būtina vieno iš tėvų, kuris jį neteisėtai išsivežė arba neteisėtai laiko, pagalba, valstybės narės turi suteikti teismui priemones, kad prireikus šis galėtų įveikti šiam vaikui išklausyti vieno iš tėvų keliamas kliūtis.
87. Antra, ši formuluotė reiškia, kad vaikas taip pat turi teisę nepareikšti savo nuomonės. Iš vaiko negalima reikalauti pasirinkti arba jį atvedusį ir neteisėtai laikantį, arba kitą iš tėvų. Be to, vaikui negalima sukurti situacijos, kai galėtų susidaryti įspūdį, kad jis vienintelis atsakingas už sprendimą dėl jo grąžinimo, ir priversti jį kentėti dėl to, kad toks sprendimas gali pakenkti vienam iš jo tėvų. Vaiko teiginių išklausymo aplinkybės turi būti parinktos atsižvelgiant į jo amžių ir brandos lygį, kad ši patirtis nekeltų jam traumų(16). Manau, kad nacionalinis teismas turi turėti galimybę imtis priemonių, kad vaiką išklausytų tinkamą kompetenciją turintis asmuo tam pritaikytoje aplinkoje, kai mano, jog tiesioginis išklausymas teisme netikslingas. Be to, Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao turėjo teisę nuspręsti, kad nagrinėjamu atveju mažamečio vaiko, kaip antai Andrea, išklausymas per vaizdo konferenciją yra nepriimtinas.
88. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes kilmės valstybės narės teismas, prieš patvirtindamas savo sprendimą Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnyje nurodytu būdu, turi patikrinti, ar vaikui buvo sudaryta galimybė būti išklausytam šio straipsnio 2 dalies a punkte pavartota prasme.
c) Vaiko nuomonė neįpareigoja kilmės valstybės narės teismo
89. Galiausiai išklausant vaiką jo pareikšta nuomonė neįpareigoja kilmės valstybės narės teismo, turinčio teisę priimti sprendimą Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies pagrindu. Nors 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnyje vaiko prieštaravimas jo grąžinimui aiškiai nurodytas kaip vienas iš sprendimo dėl jo negrąžinimo pagrindų(17), šis prieštaravimas visiškai neįpareigoja vykdymo valstybei narės. Ši nuostata neperkelta į Reglamentą Nr. 2201/2003, kuriuo kilmės valstybės narės teismui suteikta teisė priimti sprendimą po to, kai priimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo.
90. Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies c punkte paprasčiausia numatyta, kad kilmės valstybės narės teismas, minėtomis aplinkybėmis nusprendęs nurodyti grąžinti vaiką, turi patvirtinti, kad priėmė sprendimą atsižvelgęs į priežastis ir įrodymus, kuriais remdamasis vykdymo valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl jo negrąžinimo.
91. Taigi, Reglamento Nr. 2201/2003 formuluotės dar labiau nei 1980 m. Hagos konvencijos formuluotės liudija, kad vaiko nuomonė yra vienas iš vertinimo elementų, į kurį teismas turi atsižvelgti, bet kurie jo neįpareigoja.
92. Tokiais atvejais kaip nagrinėjamasis, kai vykdymo valstybės narės teismo išklausomas vaikas pareiškia nesutinkantis būti grąžintas ir šis teismas, pasinaudojęs jam suteikta suverenia vertinimo galia, nusprendė priimti sprendimą dėl jo negrąžinimo, į šią nuomonę, be abejo, kilmės valstybės narės teismas turi atsižvelgti priimdamas galutinį sprendimą, tačiau ji jo neįpareigoja.
93. Ji jo taip pat neįpareigoja iš naujo išklausyti vaiką prieš priimant šį galutinį sprendimą, o tai išsamiau bus nagrinėjama antroje šios analizės dalyje, skirtoje Reglamento Nr. 2201/2003 sistemai.
2. Reglamento Nr. 2201/2003 sistema
94. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkte nenumatyta, kad kilmės valstybės narės teismas turi pats išklausyti vaiką. Juo paprasčiausia reikalaujama, kad vaikui būtų suteikta galimybė būti išklausytam. Taigi, ši sąlyga gali būti įvykdyta, kai vaiką išklausė vienos valstybės narės teisminės institucijos, kaip patvirtinama šio reglamento 20 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, jog vaikas kitoje valstybėje narėje gali būti išklausytas taikant priemones, nustatytas Reglamente Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose.
95. Tais atvejais, kai atitinkamą vaiką vykdymo valstybės narės teisminės institucijos išklausė ne kilmės valstybės narės teismo prašymu, pateiktu pagal Reglamentą Nr. 1206/2001, bet vykstant procesui, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo, nemanau, kad atsižvelgus į Reglamento Nr. 2201/2003 sistemą kilmės valstybės narės teismas privalo būtinai išklausyti vaiką iš naujo.
96. Šiuo reglamentu numatytos vaiko pagrobimo atveju taikomos sistemos pagrindinė savybė yra paisymas aplinkybės, kad vykdymo valstybės narės teisme vykęs procesas, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl vaiko negrąžinimo, ir procesas kilmės valstybės narės teisme, kuriame nagrinėjamas prašymas priimti galutinį sprendimą dėl jo grąžinimo, nėra uždaros ir viena su kita konkuruojančios procedūros. Jos yra vienos ir tos pačios procedūros, susijusios su vaiko, tarp kurio tėvų kilęs ginčas dėl jo globos, padėtimi, papildomos dalys, o šioje procedūroje skirtingų valstybių narių teismai, vadovaujantis Reglamentu Nr. 2201/2003, turi imperatyvią pareigą dirbti bendrai, kad rastų sprendimą, kuris geriausiai atitiktų šio vaiko interesus.
97. Pagal šią sistemą, kai vienas iš neteisėtai į kitą valstybę narę išvežto arba ten laikomo vaiko tėvų paprašo jį grąžinti, šiuo klausimu paeiliui kreipiamasi ir į vykdymo valstybės narės teismą, ir į kilmės valstybės narės teismą. Jie turi nustatyti, ar egzistuoja teisėta ir imperatyvi priežastis, kuri neleistų grąžinti šio vaiko. Kaip Teisingumo Teismas yra nurodęs minėtame Sprendime Povse, šioje sistemoje numatytas dvigubas vaiko grąžinimo klausimo nagrinėjimas, šitaip užtikrinant tvirtesnį sprendimo pagrindimą ir didesnę vaiko interesų apsaugą(18).
98. Taigi abipusiu pasitikėjimu ir pripažinimu, kuriais vadovaujantis priimtas Reglamentas Nr. 2201/2003, Europos teisminėje erdvėje siekiama sukurti sistemą, kuri būtų kuo panašesnė į atskiros valstybės narės vidaus situaciją, kai vienas iš tėvų atsisako paklusti bendro vaiko globos atžvilgiu pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms. Kai situacija neperžengia vienos valstybės ribų, toks nepaklusimas teisme laikomas procesiniu pažeidimu, turinčiu poveikį pagrindiniam santuokos nutraukimo procesui.
99. Manau, kad būtent dėl šios priežasties Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 2 dalyje ir toliau 42 straipsnio 2 dalies a punkte nurodė, jog vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam, tačiau nenorėjo vaiko išklausymo paversti formaliu reikalavimu, kuris būtų neišvengiamai privalomas kiekviename su jo grąžinimu susijusios procedūros etape. Teisės aktų leidėjas norėjo, kad vaikas, dėl kurio pradėta tokia procedūra, turėtų realią galimybę pareikšti savo nuomonę kuriuo nors šios procedūros momentu, pradedant jos etapu valstybėje narėje, į kurią kreiptasi. Jis nepareikalavo, kad kilmės valstybės narės teismas, kurio prašoma priimti sprendimą Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies pagrindu, visuomet iš naujo išklausytų vaiką.
100. Šis teismas turi turėti galimybę remtis vykdymo valstybės narės teismo atliktu išklausymu, jei šio išklausymo medžiagos jam pakanka jo paties sprendimui priimti.
101. Tolesnė analizė bus grindžiama, pirma, Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 6 dalimi, pagal kurią visa vykdymo valstybės narės teismo surinkta informacija, kurios pagrindu šis teismas nusprendė priimti sprendimą dėl negrąžinimo, ir visų pirma teismo posėdžių protokolai, turi būti perduoti kilmės valstybės narės teismui, turinčiam teisę priimti galutinį sprendimą dėl šio grąžinimo(19).
102. Antra, ši analizė bus grindžiama faktine aplinkybe, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies c punktą kilmės valstybės narės teismas privalo atsižvelgti į priežastis ir įrodymus, kurių pagrindu valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas priėmė sprendimą dėl vaiko negrąžinimo.
103. Taigi, vaiko išklausymo, kurį vykdymo valstybės narės teismas privalėjo atlikti vykstant procesui, užbaigtam priėmus sprendimą dėl jo negrąžinimo, protokolas yra teritorinę jurisdikciją turinčiam kilmės valstybės narės teismui perduotinos medžiagos sudėtinė dalis, o šis privalo į ją atsižvelgti.
104. Galiausiai šią analizę, manau, patvirtina koncentruotumo imperatyvas, kuriuo grindžiama ši procedūra. Neteisėtai išvežto arba laikomo vaiko grąžinimas suponuoja, kad šis vaikas dar neturėjo laiko visiškai integruotis į naują aplinką. Štai kodėl Reglamentu Nr. 2201/2003 iš teismų, kuriems pateiktas pareiškimas dėl vaiko grąžinimo, reikalaujama skubiai išnagrinėti tą pareiškimą, taikant skubiausias procedūras, kurias leidžia nacionalinė teisė, bet ne vėliau kaip per šešias savaites nuo pareiškimo pateikimo(20). Logiška, kad šis koncentruotumo imperatyvas taikomas ir kilmės valstybės narės teismui, turinčiam priimti galutinį sprendimą dėl šio grąžinimo
105. Aišku, kad šis teismas gali nuspręsti, jog prieš priimant galutinį sprendimą naudinga iš naujo išklausyti vaiką. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju po Amtsgericht – Familiengericht – Celle sprendimo dėl vaiko negrąžinimo, Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao pakvietė jį ir jo motiną, kad juos išklausytų Ispanijoje.
106. Tačiau faktas, kad teismo galutinis sprendimas, priimtas Andrea ir jos motinai neatvykus, kuriame nurodyta grąžinti vaiką, nors jo neišklausė per vaizdo konferenciją ir nepabandė išklausyti Vokietijoje pats ten nuvykdamas arba pavesdamas tai atlikti Vokietijos teisminėms institucijoms, yra suverenios šio teismo vertinimo galios dalis, todėl negali būti vertinamas kaip vaiko pagrindinės teisės turėti galimybę būti išklausytam pažeidimas.
107. Manu, jog tai, kad 2009 m. gruodžio 16 d. sprendime Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao ne tik paprasčiausia nurodė grąžinti Andrea, bet ir nusprendė dėl jos globos ir ją priskyrė tėvui, taip pat neleidžia daryti kitokios išvados.
108. Kaip minėtame Sprendime Povse nurodė Teisingumo Teismas, Reglamentu Nr. 2201/2003 kilmės valstybės narės teismui leidžiama nuodyti grąžinti vaiką po to, kai yra priimtas sprendimas jo negrąžinti, prieš tai neprivalėdamas galutinai išspręsti šio vaiko globos klausimo(21). Tačiau jam leidžiama susieti šiuos du klausimus ir galutinai išspręsti vaiko globą, kaip tai aiškiai matyti iš šio reglamento 11 straipsnio 7 dalies, dėl ko sprendimas dėl vaiko grąžinimo atrodytų kaip sprendimo dėl globos pasekmė.
109. Pastarojo varianto privalumas tas, kad būtų išvengta vaiko kelionių tarp atitinkamų valstybių narių, jei kilmės valstybės narės teismas nuspręstų suteikti globos teises tam iš tėvų, kuris jį neteisėtai išsivežė arba laiko. Tačiau jis suponuoja, kad teismas turi pakankamai informacijos, įskaitant susijusios su savo pažiūras pakankamai gebančio formuluoti vaiko išklausymu, kad išspręstų šį klausimą.
110. Priešingai nei Vokietijos vyriausybė ir Komisija, nemanau, kad tokiu atveju vaiko išklausymas, vykdymo valstybės narės teismo atliktas procese, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl jo negrąžinimo, neišvengiamai bus nepakankamas manyti, kad buvo paisyta vaiko teisės būti išklausytam dėl to, kad šis sprendimas priimtas sprendžiant daug siauresnį grąžinimo klausimą.
111. Grąžinimo ir globos galutinio išsprendimo klausimai nėra tarpusavyje nesusiję. Juo labiau nagrinėjamu atveju, kai Andrea pareiškė prieštaraujanti jos grąžinimui į Ispaniją, o tai a fortiori reiškia, jog ji prieštarauja, kad jos globa būtų suteikta tėvui. Taigi kilmės valstybės narės teismo galimybė manyti, kad reikia išklausyti vaiko nuomonę jo globos klausimu, priklauso nuo vykdymo valstybėje narėje įvykusio šio vaiko išklausymo aplinkybių ir turinio. Manau, kad nagrinėjamu atveju svarbu palikti galimybę nacionaliniam teismui įvertinti, ar jam pakanka šio išklausymo medžiagos, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį priimamame sprendime jis galėtų galutinai išspręsti vaiko globos klausimą.
112. Dar svarbu pažymėti, kad, kaip per teismo posėdį nurodė Ispanijos vyriausybė, sprendimas dėl vaiko globos, kaip antai 2009 m. gruodžio 16 d. Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao sprendimas, yra „galutinis“ tik tiek, kiek jis susijęs su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurių imtasi santuokos nutraukimo byloje, ir kad toks sprendimas vis dar gali būti peržiūrėtas arba tėvų sutarimu, arba paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
113. Galiausiai Komisija tvirtina, kad nagrinėjamu atveju Juzgado de Primera Instancia e Instrucción n° 5 de Bilbao negalėjo teisėtai manyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punkto sąlyga įvykdyta, dėl laiko, praėjusio nuo vaiko išklausymo Vokietijoje, t. y. beveik 9 mėnesių.
114. Be abejonės, toks laiko tarpas gali pasirodyti ilgas grąžinimo byloje, tačiau ir vėl – nelabai aišku, kas galėtų paaiškėti iš naujo išklausius vaiką po to, kai jis pareiškė prieštaraujantis grąžinimui į Ispaniją.
115. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, Teisingumo Teismui siūlytina nuspręsti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, jog šioje nuostatoje nurodyta sąlyga yra įvykdyta, kai vaiką išklausė vykdymo valstybės narės teisminės institucijos procese, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl jo negrąžinimo, o jurisdikciją turintis valstybės narės teismas atsižvelgė į šio išklausymo medžiagą ir pagal to paties reglamento 11 straipsnio 8 dalį priėmė sprendimą dėl vaiko grąžinimo.
B – Prejudicinių klausimų nagrinėjimas
116. Pateikęs tokią nuomonę dėl prezumpcijos, kuria pagrįsti Oberlandesgericht Celle pateikti prejudiciniai klausimai, šiuos klausimus nagrinėsiu tik subsidiariai.
117. Šiais klausimais, kuriuos siūlytina nagrinėti kartu, šis teismas iš esmės klausia, ar Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas gali neleisti vykdyti pažymėjimu patvirtintą teismo sprendimą grąžinti vaiką, priimtą po sprendimo dėl jo negrąžinimo, jei paaiškėja, kad atitinkamas vaikas, priešingai nei nurodyta pagal šio reglamento 42 straipsnį išduotame pažymėjime ir pažeidžiant šio straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, neturėjo galimybės būti išklausytas.
118. Taigi reikia išnagrinėti šį klausimą preziumuojant faktinę aplinkybę, kad vaikas, dėl kurio pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį priimtas sprendimas, neturėjo galimybės būti išklausytas, priešingai nei nurodyta prie šio sprendimo pridėtame pažymėjime.
119. Kaip ir Komisija, tačiau priešingai nei Vokietijos vyriausybė, manau, kad net tokiu atveju vykdymo valstybės narės teismas neturėtų turėti teisės neleisti vykdyti šio sprendimo. Šį požiūrį grindžiu atsižvelgdamas į Reglamentu Nr. 2201/2003 numatytą ir teismo praktikoje išaiškintą sistemą.
120. Kaip buvo matyti, šis reglamentas, kaip ir 1980 m. Hagos konvencija, grindžiamas postulatu, jog neteisėtas vaiko išvežimas arba laikymas, nepaisant teismo sprendimo, šiurkščiai pažeidžia šio vaiko interesus, todėl jį reikia kuo greičiau grąžinti į pradinę nuolatinę gyvenamąją vietą.
121. Taip pat matėme kad šio reglamento, palyginti su konvencija, pridėtinę vertę sudaro juo numatyta sistema, pagal kurią tuo atveju, kai vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismas ir jo neteisėto buvimo vietos teismas skirtingai įvertina situaciją, pirmasis išsaugo jurisdikciją ir tam tikra prasme turi teisę tarti „paskutinį žodį“ ir nuspręsti, ar vaikas iš tiesų privalo sugrįžti į pradinę nuolatinę gyvenamąją vietą.
122. Ši kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija grindžiama postulatu, kad tas teismas yra geriausioje padėtyje priimti galutinį sprendimą dėl vaiko grąžinimo, nes jis turi galimybę iš vaiką supančios aplinkos ir visų asmenų, su kuriais šis vaikas turėjo kokių nors kontaktų, surinkti visą informaciją, leidžiančią įvertinti, ar egzistuoja teisėtas pagrindas neleisti jo grąžinti.
123. Šios sistemos bendra struktūra ir tikslas labai aiškiai ir išsamiai paaiškinti minėtame Teisingumo Teismo sprendime Povse, kuriame atsakyta į klausimą, ar vykdymo valstybės narės teismo priimtas paskesnis sprendimas suteikti laikinąją globą, kuris pagal šios valstybės teisę laikomas vykdytinu, yra kliūtis vykdyti ankstesnį teismo sprendimą, priimtą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalį ir patvirtintą pagal to paties reglamento 42 straipsnį, kuriuo reikalaujama grąžinti vaiką.
124. Teisingumo Teismas nurodė :
„73. Iš [Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnio 1 dalies ir 43 straipsnio 1 bei 2 dalių], kuriose aiškiai įtvirtintas kilmės valstybės narės ir vykdymo valstybės narės teismų jurisdikcijos padalijimas ir kuriomis siekiama vaiko greito grąžinimo, matyti, kad pažymėjimo, išduoto pagal [šio] reglamento 42 straipsnį, dėl kurio šitaip patvirtintas sprendimas tampa vykdytinas, negalima apskųsti. Vykdymo teismas gali tik konstatuoti sprendimo, patvirtinto pažymėjimu, vykdytinumą, nes vieninteliai motyvai, kuriuos galima nurodyti dėl pažymėjimo, yra jo ištaisymas arba abejonės dėl jo autentiškumo remiantis kilmės valstybės narės teisės nuostatomis (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Rinau 85, 88 ir 89 punktus). Vienintelės vykdymo valstybės narės teisės nuostatos, kurias galima taikyti, yra procesinius klausimus reglamentuojančios nuostatos.
74. Ir atvirkščiai – klausimai dėl paties sprendimo pagrįstumo, pirmiausia, ar tenkinamos būtinos sąlygos, jurisdikciją turinčiam teismui leidžiančios priimti tokį sprendimą, įskaitant galimus prieštaravimus dėl jurisdikcijos, turi būti iškelti kilmės valstybės narės teismuose pagal tos valstybės teisės sistemą. Prašymą sustabdyti pažymėjimu patvirtinto sprendimo vykdymą taip pat galima pateikti tik jurisdikciją turinčiam kilmės valstybės narės teismui pagal tos valstybės teisės sistemos nuostatas.
75. Vaidinasi, valstybės narės, į kurią išvežtas vaikas, teismams negalima pateikti jokio pagrindo ginčijant tokio sprendimo vykdytinumą, nes šios valstybės narės teisės nuostatose reglamentuojami tik procesiniai klausimai, kaip tai suprantama pagal [minėto] reglamento 47 straipsnio 1 dalį, t. y. sprendimo vykdymo tvarka. Procesas, dėl kurio pateiktas šis prejudicinis klausimas, nesusijęs nei su formos reikalavimais, nei su procesiniais klausimais – jame sprendžiami klausimai dėl esmės.
76. Todėl klausimai dėl sprendimo, patvirtinto pažymėjimu, ir vėlesnio vykdytino sprendimo nesuderinamumo, kaip tai suprantama pagal [Reglamento Nr. 2201/2003] 47 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, turi būti tikrinami tik atsižvelgiant į galimus vėliau priimtus jurisdikciją turinčių kilmės valstybės narės teismų sprendimus.“
125. Reziumuojant nurodytina, kad vykdymo valstybės narės teismas negali neleisti vykdyti Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies pagrindu priimto ir patvirtinto sprendimo.
126. Manau, kad taip pat šį reglamentą reikia aiškinti ir tais atvejais, kai dėl išimtinių aplinkybių priimant pažymėjimą padarytas pažeidimas, t. y. vaikui nesuteikta galimybė būti išklausytam.
127. Šiuo reglamentu Bendrijos teisės aktų leidėjas iš tiesų išsprendė 1980 m. Hagos konvencija įtvirtintos sistemos trūkumus, kurių atsirasdavo, kai susitariančiųjų valstybių teismai, atsižvelgdami į savo valstybės viešąją tvarką, skirtingai įvertindavo vaiko interesus, o tai lemdavo vaiko pagrobimo įteisinimą.
128. Taigi, jis numatė, pirma, kad pagrindinių, t. y. Pagrindinių teisių chartijoje numatytų, teisių turinys taikant Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį turėtų būti autonomiškas ir vienodas visose valstybėse narėse. Antra, jis nusprendė, jog valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo, kad kitų valstybių narių teismai užtikrina realią šių teisių apsaugą, lygis leidžia visiškai įgyvendinti minėtą turinio logiką ir teritorinę jurisdikciją turinčio teismo priimtam galutiniam sprendimui suteikti specifinę vykdomąją galią, kurios nebūtų galima ginčyti kitose valstybėse narėse.
129. Šiuo klausimu užtenka palyginti Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriaus 4 skirsnio nuostatas, kuriomis įtvirtinta ši specifinė vykdomoji galia, su Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio(22) straipsnių nuostatomis. Šiame pagrindų sprendime aiškiai nurodyta, kad Europos arešto orderyje nurodytas asmuo perduodamas tik vykdymo vietos valstybės narės teismo sprendimu, ir išvardytos priežastys, dėl kurių šis teismas gali arba privalo atsisakyti leisti vykdyti perdavimą(23). Taigi, pagrindų sprendime Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo užtikrinti, kad būtų du kartus patikrinta, ar paisyta pagrindinių teisių, t. y. tai atliktų ir arešto orderio išdavimo valstybės narės teismai, ir jo vykdymo valstybės narės teismai.
130. Tačiau Reglamente Nr. 2201/2003 Bendrijos teisės aktų leidėjas žengė dar vieną žingsnį abipusio pripažinimo link ir nenumatė dvigubos kontrolės. Šis žingsnis neturėtų sumažinti vaiko pagrindinių teisių apsaugos. Jau minėta, kad šio reglamento 33 konstatuojamojoje dalyje Bendrijos teisės aktų leidėjas atkreipė dėmesį į šių teisių paisymo svarbą. Tačiau jis nusprendė, kad jų paisymą galėtų užtikrinti kilmės valstybės narės teismai.
131. Taigi tas iš tėvų, kuris mano, kad teismo sprendimas dėl vaiko grąžinimo buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam bei pažeidus jo pagrindinę teisę ir kad pažymėjimas yra nepagrįstas, turi ginčyti šį sprendimą jurisdikciją turinčiame kilmės valstybės narės teisme, tačiau pasinaudojimas tokio skundo pateikimo teise savaime nesustabdo minėto sprendimo vykdymo toje valstybėje narėje, kurioje jis turi būti vykdomas.
132. Vokietijos vyriausybė prašo Teisingumo Teismo pateikti papildomą išaiškinimą, kaip būtų, jei jurisdikciją turinčios valstybės narės, į kurią kreiptasi, teisminės institucijos neįvykdytų savo pareigos ir neištaisytų sprendimo, kurį priimant akivaizdžiai pažeistos žmogaus teisės.
133. Ši vyriausybė tvirtina, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas, turi turėti teisę neleisti vykdyti tokio sprendimo, kai kilmės valstybės narės teisme pateiktas skundas nebuvo patenkintas, nepaisant akivaizdžiai pažeistos vaiko pagrindinės teisės. Ši vyriausybė mano, kad tokiu atveju Reglamentu Nr. 2201/2003 negali būti reikalaujama vykdyti sprendimą, kuriuo akivaizdžiai pažeidžiamos pagrindinės teisės. Savo motyvus ji grindžia faktine aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju Ispanijoje pateiktas Andrea motinos skundas dėl 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo nebuvo patenkintas.
134. Manau, kad nagrinėjamu atveju nekyla poreikis aiškinti galimus tokios prielaidos padarinius. Jei, viena vertus, Teisingumo Teismas pritartų analizei, pateiktai dėl prielaidos, kuria pagrįsti prejudiciniai klausimai, reikėtų pripažinti, kad vaiko pagrindinė teisė būti išklausytam nebuvo akivaizdžiai pažeista. Šios teisės paisyta. Kita vertus, per teismo posėdį Ispanijos vyriausybė ginčijo teiginį, kad vaiko motina išnaudojo visas teisminės gynybos priemones Ispanijoje. Be to, ši vyriausybė nurodė, kad tais atvejams, kai manoma, jog pažeistos pagrindinės teisės, Ispanijos nacionalinėje teisėje numatyta speciali teisminės gynybos priemonė.
135. Šiuo klausimu manau, kad kilmės valstybės narės teisės sistemoje būtina įtvirtinti teisminės gynybos priemones (kaip antai minėtos), kuriomis suinteresuotoms šalims siekiama suteikti galimybę ginčyti pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį patvirtinto teismo sprendimo pagrįstumą, taigi ir tai, kad šį sprendimą priėmęs teismas paisė pagrindinių teisių, tuo atveju, kai tokio sprendimo negalima skųsti jo vykdymo valstybėje narėje.
136. Bet kuriuo atveju Vokietijos vyriausybės aprašyta situacija neturėtų susidaryti iš principo. Nacionaliniai teismai turi taikyti Sąjungos teisę paisydami pagrindinių principų, o kilus abejonių dėl jų apimties – kreiptis į Teisingumo Teismą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Be to, valstybės narės savo teisės sistemose turi numatyti pakankamas teisminės gynybos priemones, užtikrinančias veiksmingą šių teisių apsaugą. Galiausiai Komisija prižiūri, kaip vykdomi šie įsipareigojimai, ir gali pradėti prieš valstybę narę procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, jeigu jos teismai ir ypač Aukščiausiasis Teismas pažeistų šias teises(24).
137. Nagrinėjamas atvejis neleidžia abejoti kiekvienos valstybės narės teisės sistemos pajėgumais užtikrinti tokį Reglamento Nr. 2201/2003 taikymą, kuriuo būtų paisoma pagrindinių vaiko teisių.
138. Tačiau jis patvirtina, kad pripažinus vykdymo valstybės narės teismams teisę nevykdyti teismo sprendimo būtų atkurta galimybė užblokuoti arba nepagrįstai vilkinti Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 8 dalies pagrindu priimtų sprendimų, kuriais nurodoma grąžinti vaiką, vykdymą. Kaip jau minėta, specifinėje ir daug skausmo galinčioje sukelti vaikų grobimo srityje dėl kiekvieno mėnesio, kurį delsiama vykdyti teismo sprendimą dėl vaiko grąžinimo, šį sprendimą vykdyti tampa vis sunkiau, ir padėtis pablogėja. Dėl šios priežasties Reglamento Nr. 2201/2003 veiksmingumas itin sumažėtų, jei tokio sprendimo vykdymą vienaip ar kitaip būtų galima užginčyti vykdymo vietos valstybės narės teisminėse institucijose ir jis būtų priklausomas nuo proceso šiuose teismuose baigties.
139. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui atsakius į prejudicinį klausimą papildomai nurodyti, kad net darant prielaidą, jog vaikui nesuteikta galimybė būti išklausytam, priešingai nei nurodyta pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotame pažymėjime ir pažeidžiant šio straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, šį reglamentą reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas negali neleisti vykdyti patvirtinto teismo sprendimo, priimto šio reglamento 11 straipsnio 8 dalies pagrindu, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką.
IV – Išvada
140. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, į Oberlandesgericht Celle pateiktus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip:
„2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 42 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti taip, jog šioje nuostatoje nurodyta sąlyga yra įvykdyta, kai vykdymo valstybės narės teisminės institucijos išklausė vaiką procese, kurį užbaigiant priimtas sprendimas dėl jo negrąžinimo, o jurisdikciją turintis valstybės narės teismas atsižvelgė į šio išklausymo medžiagą ir pagal to paties reglamento 11 straipsnio 8 dalį priėmė sprendimą dėl vaiko grąžinimo.
Net darant prielaidą, jog vaikui nesuteikta galimybė būti išklausytam, priešingai nei nurodyta pagal Reglamento Nr. 2201/2003 42 straipsnį išduotame pažymėjime ir pažeidžiant šio straipsnio ir Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, šį reglamentą reikia aiškinti taip, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas negali neleisti vykdyti patvirtinto teismo sprendimo, priimto šio reglamento 11 straipsnio 8 dalies pagrindu, kuriuo nurodoma grąžinti vaiką.“
1 – Proceso kalba: prancūzų.
2 – Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija).
3 – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243).
4 – Žr. 2008 m. liepos 11 d. Sprendimą Rinau (C‑195/08 PPU, Rink. p. I‑5271) ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimą Povse (C‑211/10 PPU, dar nepaskelbtas Rinkinyje).
5 – Minėto Sprendimo Povse 73–75 punktai.
6 – Minėto reglamento 60 ir 62 straipsniai.
7 – OL L 174, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 121.
8 – 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas A (C‑523/07, Rink. p. I‑2805, 34 punktas).
9 – 2007 m. lapkričio 27 d. Sprendimas C (C‑435/06, Rink. p. I‑10141, 46 punktas).
10 – Minėto Sprendimo A 35–37 punktai.
11 – Minėto Sprendimo Rinau 63 punktas ir minėto Sprendimo Povse 56 punktas.
12 – Minėto Sprendimo Rinau 68 punktas.
13 – Tarptautinės vaiko teisių konvencijos, kurią 1989 m. lapkričio 20 d. priėmė Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja, 12 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais [su juo susijusiais] klausimais <…>
2. Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio [su juo susijusio] teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka.“
1996 m. sausio 25 d. Europos konvencijos dėl vaiko teisių įgyvendinimo 3 straipsnyje ir 2003 m. gegužės 15 d. Europos konvencijos dėl teisės bendrauti su vaikais 6 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė gauti informaciją, konsultacijas ir išreikšti savo nuomonę teismo procesuose. Žr., be kita ko, A. Gouttenoire „L’audition de l’enfant dans le règlement ‘Bruxelles II bis’“, Le nouveau droit communautaire du divorce et de la responsabilité parentale, Dalloz, 2005, p. 201 ir paskesni.
14 – 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimas Detiček (C‑403/09 PPU, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 54 punktas). Taip pat žr. 2003 m. balandžio 29 d. EŽTT sprendimą Iglesias Gil ir A.U.I. prieš Ispaniją, Recueil des arrêts et décisions 2003-V.
15 – Žr. 2004 m. birželio 22 d. EŽTT sprendimą Pini, Bertani, Manera ir Atripaldi prieš Rumuniją, Recueil des arrêts et décisions 2004-IV, kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog nacionalinės valdžios institucijos neviršijo įgaliojimų, kai nustatė, kad būtina gauti įvaikinamo vaiko sutikimą, jeigu jam suėję 10 metų.
16 – Žr. 2003 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimą Sahin prieš Vokietiją, Recueil des arrêts et décisions 2003-VIII, kuriame Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, jog bylą dėl vieno iš tėvų, neturinčio globos teisių, bendravimo su vaiku sprendžiantis teismas neturėtų būti įpareigotas visuomet išklausyti vaiką teismo posėdyje ir turėtų turėti diskreciją įvertinti poreikį išklausyti, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes bei atitinkamo vaiko amžių ir subrendimo lygį (§ 73).
17 – 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta:
„Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.“
18 – 60 punktas.
19 – Primintina, kad Reglamento Nr. 2201/2003 11straipsnio 6 dalyje nurodyta:
„Jei teismas priėmė nutartį dėl vaiko negrąžinimo pagal Hagos konvencijos 13 straipsnį, tas teismas turi tiesiogiai arba per savo centrinę instituciją perduoti teismo įsakymo dėl negrąžinimo ir atitinkamų dokumentų, visų pirma teismo posėdžio protokolo [pasviruoju šriftu išskirta mano], kopiją valstybės narės, kurioje tas vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, jurisdikciją turinčiam teismui arba centrinei institucijai, kaip nustatyta pagal nacionalinę teisę.“
20 – Žr. Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio 3 ir 6 dalis.
21 – Šio sprendimo 54 punkte nurodyta:
„Be to, [Reglamento Nr. 2201/2003] 40 ir 42–47 straipsniuose nenustatyta, kad turi būti ryšys tarp sprendimo, priimto pagal 11 straipsnio 8 dalį ir patvirtinto [šio] reglamento 42 straipsnio 1 dalyje nurodytu pažymėjimu, vykdymo ir pirmesnio sprendimo globos klausimu priėmimo.“
22 – 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t. p. 24, toliau – pagrindų sprendimas).
23 – Žr. pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsnius.
24 – 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑129/00, Rink. p. I‑14637, 32 punktas).