GENERALINIO ADVOKATO

NIILO JÄÄSKINEN NUOMONĖ,

pateikta 2010 m. spalio 4 d.(1)

Byla C‑296/10

Bianca Purrucker

prieš

Guillermo Vallés Pérez

(Amtsgericht Stuttgart (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Lis pendens – „Pirmojo teismo“ sąvoka – Ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, susijusio su globos teisėmis, pateikimas vienos valstybės narės teisme – Prašymo taikyti laikinąsias priemones, susijusio su to paties vaiko globos teisėmis, pateikimas pirmiau kitos valstybės narės teisme – Pripažinimas ir vykdymas – Res judicata galia“

I –    Įžanga

1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000(2), vadinamojo Briuselio reglamento IIa, išaiškinimo.

2.        Šis prašymas pateiktas vykstant procesui, kurį Vokietijoje pradėjo B. Purrucker prieš G. Vallés Pérez dėl jų dvynukų M. ir S. Vallés Purrucker globos teisių ir kurio tam tikros aplinkybės aprašytos 2010 m. liepos 15 d. priimto sprendimo byloje C‑256/09(3) (toliau – Sprendimas Purrucker I) 41–43 punktuose.

3.        Tame sprendime, atsakydamas į Bundesgerichtshof (Vokietija) užduotą prejudicinį klausimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesnių straipsnių nuostatos, susijusios su kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo pripažinimu, netaikomos su globos teisėmis susijusioms vykdytinoms laikinosioms priemonėms, patenkančioms į šio reglamento 20 straipsnio taikymo sritį.

4.        Nagrinėjamoji byla susijusi su tomis pačiomis šalimis ir su tų pačių vaikų globos teisėmis, tačiau dabar Amtsgericht Stuttgart (Vokietija) Teisingumo Teismo prašo priimti sprendimą dėl kriterijų, kuriais remiantis reikia nustatyti pirmąjį teismą, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 221/2003 19 straipsnio 2 ir 3 dalis. Šis kvalifikavimas turi esminę reikšmę, nes iš to matyti tam tikra teismų, galinčių turėti jurisdikciją, hierarchija, atsižvelgiant į tai, kad pirmenybė suteikiama tam teismui, į kurį kreiptasi pirmiausia, o ne tam teismui, į kurį kreiptasi vėliau.

5.        Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, ar Vokietijos teismas, į kurį 2007 m. rugsėjo 21 d. kreipėsi B. Purrucker, prašydama taikyti priemones iš esmės dėl sūnaus M. globos teisių, yra „teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje, Ispanijos teismo, kuriame 2007 m. birželio 28 d. G. Vallés Pérez pateikė atskirą prašymą taikyti laikinąsias priemones dėl globos teisių ir kuriame vėliau, 2008 m. sausio mėn., G. Vallés Pérez prašymu pradėtas bylos nagrinėjimas iš esmės, atžvilgiu.

6.        Ši byla atskleidžia, jog net jei teisinė lis pendens situacija, su kuria susiduria skirtingų valstybių narių teismai, ir apibrėžta Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje, šiame akte vis dėlto nepatikslinama, kokios procedūrų kolizijos patenka į šią nuostatą. Teisingumo Teismo prašoma – mano žiniomis, pirmą kartą – nuspręsti dėl „lis pendens“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 19 straipsnio 2 dalį, kai kreipiamasi dėl laikinųjų priemonių ir tuo pačiu metu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės dėl tėvų pareigų vykdymo. Kyla abejonė, be kita ko, dėl to, kaip savarankiškos minėtame reglamente įtvirtintos sąvokos suderinamos su nacionalinėmis procesinėmis nuostatomis, kuriose skiriamos įvairios prašymų ir ieškinių, kuriais siekiama, kad būtų taikomos laikinosios priemonės ar priimtas sprendimas, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės, rūšys. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio ir šio reglamento 20 bei 21 straipsnių sąveikos.

II – Teisinis pagrindas

7.        Prieš įsigaliojant Reglamentui Nr. 2201/2003(4), Europos Sąjungos Taryba, remdamasi Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, 1998 m. gegužės 28 d. aktu parengė Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka, pripažinimo ir vykdymo(5) (toliau – Briuselio konvencija II). Ši konvencija neįsigaliojo. Kadangi jos tekstu buvo remtasi rengiant Reglamento Nr. 2201/2003 tekstą, šios konvencijos aiškinamuoju raštu(6), kurį parengė A. Borrás (toliau − A. Borrás raštas), buvo remiamasi aiškinant šį reglamentą.

8.        Prieš Reglamentą Nr. 2201/2003 2000 m. gegužės 29 d. buvo priimtas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo(7). Reglamentas Nr. 1347/2000 buvo panaikintas Reglamentu Nr. 2201/2003, kurio taikymo sritis platesnė.

9.        Reglamento Nr. 2201/2003 12 ir 16 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

„(12) Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.

<…>

(16)      Šis reglamentas neturėtų valstybės narės teismams užkirsti kelio neatidėliotinais atvejais imtis laikinų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, dėl asmenų ar turto toje valstybėje.“

10.      Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte apibrėžta šio reglamento taikymo sritis dėl tėvų pareigų, nustatant, kad jis „taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su <...> tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu“. Šio straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad šios sritys „gali būti susijusios su:  

a)      globos teisėmis ir bendravimo teisėmis;

b)      globos, rūpybos ir panašiomis institucijomis;

c)      asmens ar institucijos, atsakingos už vaiko asmenį ar turtą, skyrimu ir funkcijomis, atstovavimu vaikui;

d)      vaiko paskyrimu į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją;

e)      vaiko apsaugos priemonėmis, susijusiomis su vaiko turto administravimu, išsaugojimu ar perleidimu“.

11.      Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnį „Sąvokų apibrėžimai“:

„Šiame reglamente:

1)      „teismas“ apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį pagal 1 straipsnį;

<…>

4)      „teismo sprendimas“ <...> valstybės narės teismo paskelbtas teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nesvarbu, kaip tas sprendimas vadinamas, įskaitant potvarkį, įsakymą ar nutarimą;

<…>

7)      „tėvų pareigos“ – visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. [Jos apima, be kita ko, globos teises ir bendravimo teises];

<…>

9)      „globos teisės“ apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą;

<…>“

12.      Šio reglamento 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ bylose dėl tėvų pareigų 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“

13.      Minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatyta „Nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija“ tokiomis sąlygomis:

„Tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismai tris mėnesius nuo persikėlimo išlaiko jurisdikciją, kad pakeistų sprendimą dėl bendravimo teisių, priimtą toje valstybėje narėje iki vaiko persikėlimo, jeigu bendravimo teisių turėtojo pagal tą teismo sprendimą dėl bendravimo teisių nuolatinė gyvenamoji vieta ir toliau išlieka vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje.“

14.      To paties reglamento 10 straipsnyje dėl „Jurisdikcijos vaikų grobimo atvejais“ numatyta, kad, „vaiką neteisėtai išvežus ar negrąžinus, valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai išlaiko savo jurisdikciją iki tol, kol vaikas įgyja nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje narėje <…>“.

15.      Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnyje numatytos jurisdikcijos prorogacijos priežastys, sudarančios galimybes, esant šalių sutikimui, kreiptis į valstybės narės, kurioje vaikas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, teismą, jeigu klausimas susijęs su vykstančiu procesu dėl santuokos nutraukimo arba vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare.

16.      Minėto reglamento 13 straipsnyje „Vaiko buvimo vieta grindžiama jurisdikcija“ įtvirtinta:

„1.      Jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai.

2.      Šio straipsnio 1 dalis taip pat taikoma pabėgėlių vaikams arba tarptautiniu mastu dėl neramumų jų šalyje perkeltiems vaikams.“

17.      Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnyje „Kita jurisdikcija“ numatyta: „Jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę“.

18.      Šio reglamento 15 straipsnyje įtvirtinta, kad tam tikromis aplinkybėmis gali būti padarytos reglamente numatytų jurisdikcijos taisyklių išimtys, kai vienos valstybės narės, su kuria vaiką sieja konkretus ryšys, teismas yra tinkamesnis nagrinėti bylą.

19.      Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnyje „Bylos iškėlimas teisme“ numatyta:

„1.      Byla teisme laikoma iškelta tada:

a)      kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui;

arba

b)      jeigu minėtas dokumentas turi būti įteiktas prieš pateikiant jį teismui, kai jį gauna už įteikimą atsakinga institucija, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.“

20.      Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio „Lis pendens ir su jomis susiję ieškiniai“ 2 ir 3 dalyse numatyta:

„2.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.

3.     Jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai.

Tokiu atveju šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame buvo vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui.“

21.      To paties reglamento 20 straipsnyje „Laikinos, įskaitant apsaugines, priemonės“ įtvirtinta:

„1.   Neatidėliotinais atvejais šio reglamento nuostatos neužkerta kelio valstybės narės teismams toje valstybėje esantiems asmenims ar turtui taikyti laikinas, įskaitant apsaugines, priemones, kurios gali būti numatytos tos valstybės narės teisėje, netgi jei pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

2.     Šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės netaikomos, kai valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją pagal šį reglamentą nagrinėti bylą iš esmės, jau yra ėmęsis priemonių, kurias jis laiko tinkamomis.“

22.      Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį:

„Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.“

23.      To paties reglamento 24 straipsnyje patikslinta:

„Kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. Tikrinimas, ar tai atitinka viešąją tvarką, kaip nurodyta 22 straipsnio a punkte ir 23 straipsnio a punkte, negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms, išdėstytoms 3–14 straipsniuose.“

III – Pagrindinė byla

A –    Faktinės aplinkybės

24.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, iš faktinių aplinkybių, išdėstytų minėtame Sprendime Purrucker I, ir iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotų procesinių dokumentų matyti, kad 2005 m. viduryje Vokietijos pilietė B. Purrucker su Vokietijoje gimusiu Ispanijos piliečiu G. Vallés Pérez išvyko gyventi į Ispaniją. 2006 m. gegužės 31 d. ji pagimdė neišnešiotus dvynius – berniuką M. ir mergaitę S. Jų tėvystę G. Vallés Pérez pripažino. Kadangi tėvai gyveno kartu, pagal Ispanijos teisę jie turėjo bendrą vaikų globą. Vaikai turi Vokietijos ir Ispanijos pilietybes.

25.      B. Purrucker ir G. Vallés Pérez santykiai pablogėjo. B. Purrucker norėjo su vaikais grįžti į Vokietiją, tačiau G. Vallés Pérez iš pradžių tam prieštaravo. 2007 m. sausio 30 d. šalys Ispanijoje sudarė notarinį susitarimą, kurį tam, kad jis būtų vykdytinas, turėjo patvirtinti teismas ir pagal kurį B. Purrucker su vaikais galėjo persikelti į Vokietiją(8).

26.      Dėl sveikatos problemų mergaitė S. nustatytą išvykimo dieną negalėjo išvykti iš ligoninės. B. Purrucker su sūnumi M. į Vokietiją išvyko 2007 m. vasario 2 dieną.

27.      Tarp pagrindinės bylos šalių vyksta trys procesai:

–        pirmąjį Ispanijoje pradėjo G. Vallés Pérez, siekdamas, kad būtų taikomos laikinosios priemonės. Atrodo, esant tam tikroms sąlygoms, šis procesas gali būti laikomas bylos nagrinėjimu iš esmės dėl teisės globoti vaikus M. ir S. suteikimo,

–        antrąjį Vokietijoje pradėjo G. Vallés Pérez, siekdamas, kad būtų paskelbtas vykdytinu. Juzgado de Primera Instancia n°4 de San Lorenzo de El Escorial (Ispanija) sprendimas taikyti laikinąsias priemones, dėl kurio buvo priimtas minėtas Sprendimas Purrucker I,

–        trečiąjį Vokietijoje pradėjo B. Purrucker, siekdama, kad jai būtų suteikta šių vaikų globos teisė. Tai procesas, per kurį pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą.

B –    Trys vykstantys procesai

1.      Ispanijoje G. Vallés Pérez pradėtas procesas, siekiant, kad būtų taikomos laikinosios priemonės dėl vaikų globos (ir galbūt siekiant priimti sprendimą dėl esmės)

28.      G. Vallés Pérez 2007 m. birželio mėn. Juzgado de Primera Instancia pradėjo procesą dėl laikinųjų priemonių taikymo ir, be kita ko, dėl teisės globoti vaikus M. ir S.

29.      2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia nusprendė turintis jurisdikciją(9) ir nustatė skubias ir laikinąsias priemones(10), įskaitant vaikų globos teises. 2007 m. lapkričio 28 d. priimtas sprendimas, kuriuo ištaisomas tas sprendimas, rezoliucinės dalies 1 punktą pakeičiant ir nurodant, kad „globos teisės“ suteikiamos tėvui, o nebe nustatomos „bendros globos teisės“.

30.      2008 m. spalio 28 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia išreiškė nuomonę dėl „pirmojo teismo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 3 dalį. Jis pažymėjo jau išsprendęs klausimą dėl savo jurisdikcijos 2007 m. lapkričio 8 d. sprendime ir priminė įvairias tame sprendime nurodytas faktines aplinkybes. Jis nurodė 2007 m. birželio 28 d. patenkinęs prašymą nustatyti laikinąsias priemones dėl vaikų M. ir S. globos. Kadangi į Vokietijos teismą motina kreipėsi tik 2007 m. rugsėjo mėn., Juzgado de Primera Instancia manė esantis „pirmasis teismas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 ir 3 dalis, ir priėmė jurisdikciją išnagrinėti bylą remdamasis šio reglamento 16 straipsnio 1 dalimi.

31.      2010 m. sausio 21 d. sprendimu Audiencia Provincial de Madrid, sección 24^a (Ispanija), į kurį apeliacine tvarka kreipėsi B. Purrucker, patvirtino 2008 m. spalio 28 d. sprendimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas manė, kad taikant Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį pirmasis prašymas yra prašymas nustatyti laikinąsias priemones, kuris pagal Ispanijos teisę pateiktas Juzgado de Primera Instancia ir pateiktas anksčiau už prašymą Vokietijos teismui. Tačiau Audiencia Provincial de Madrid mano, kad Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnyje, kuriuo remiasi apeliantė, net jeigu jis būtų taikomas šioje byloje, neįtvirtinta jokia norma dėl jurisdikcijos ir jis susijęs tik su apsaugos priemonių nustatymu skubos atveju, o šioje byloje nagrinėjama jurisdikcija turėtų būti nustatyta pagal šio reglamento 19 straipsnio normas.

2.      Vokietijoje G. Vallés Pérez pradėtas procesas, kad būtų įvykdytas 2007 m. lapkričio 8 d. Ispanijos teismo sprendimas

32.      Tai procesas, kuriame priimtas minėtas Sprendimas Purrucker I. Pirmiausia G. Vallés Pérez, be kita ko, pareikalavo grąžinti sūnų M. ir prevenciniais sumetimais pateikė ieškinį, siekdamas, kad būtų paskelbtas vykdytinu Juzgado de Primera Instancia 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas. Vėliau jis paprašė, kad pirmiausia būtų vykdomas šis sprendimas. Todėl 2008 m. liepos 4 d. Amtsgericht Stuttgart sprendimu ir 2008 m. rugsėjo 22 d. Oberlandesgericht Stuttgart (Vokietija) sprendimu dėl apeliacinio skundo tas sprendimas buvo pripažintas vykdytinu.

33.      B. Purrucker pateikus kasacinį skundą, Bundesgerichtshof Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą. Minėtame Sprendime Purrucker I Teisingumo Teismas atsakė, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesnių straipsnių nuostatos, susijusios su kitoje valstybėje narėje priimtų sprendimų pripažinimu, netaikomos su globos teisėmis susijusioms laikinosioms priemonėms, patenkančioms į šio reglamento 20 straipsnio taikymo sritį.

3.      Vokietijoje B. Purrucker pradėtas procesas, siekiant, kad būtų suteiktos globos teisės

34.      2007 m. rugsėjo 21 d., t. y. prieš Juzgado de Primera Instancia priimant minėtą sprendimą, B. Purrucker Amtsgericht Albstadt (Albštato apylinkės teismas, Vokietija) pareikštu ieškiniu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės paprašė suteikti jai išimtines vaikų M. ir S. globos teises. Šis ieškinys atsakovui pagrindinėje byloje perduotas tik 2008 m. vasario 22 d. registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. Vis dėlto jis, kaip ir Ispanijos teismas, apie šį ieškinį jau žinojo.

35.      Be kita ko, iš 2007 m. rugsėjo 25 d. ir 2008 m. sausio 9 d. Amtsgericht Albstadt sprendimų matyti, kad, šio teismo nuomone, B. Purrucker prašymas niekaip negalėjo būti patenkintas. Tiesą sakant, kadangi tėvai nebuvo susituokę ir nepanašu, kad buvo koks nors pareiškimas dėl bendrų globos teisių, o 2007 m. sausio 30 d. teismo nepatvirtinto notarinio susitarimo negalima laikyti tokiu pareiškimu, B. Purrucker turėjo išimtines vaikų globos teises, ir nebuvo reikalo priimti sprendimo dėl globos teisių suteikimo. Be to, Amtsgericht Albstadt paminėjo Ispanijoje vykstantį procesą.

36.      2008 m kovo 19 d. sprendimu Amtsgericht Albstadt, manydamas neturintis jurisdikcijos, atmetė B. Purrucker prašymą dėl dukros S. Šį sprendimą 2008 m. gegužės 5 d. patvirtino Oberlandesgericht Stuttgart.

37.      Kitu sprendimu, priimtu 2008 m. kovo 19 d., Amtsgericht Albstadt sustabdė procesą dėl globos teisių pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų(11) (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) 16 straipsnį. Šis procesas B. Purrucker prašymu atnaujintas 2008 m. gegužės 28 d., nes iki tos dienos G. Vallés Pérez nepateikė prašymo grąžinti vaiko pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Vėliau nepateiktas joks prašymas.

38.      Dėl prašymo vykdyti 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimą, kurį pateikė G. Vallés Pérez, byla dėl globos teisių perduota nagrinėti Familiengericht (šeimos reikalų teisėjas) prie Amtsgericht Stuttgart pagal Įstatymo dėl konkrečių teisinių priemonių tarptautinės šeimos teisės srityje vykdymo ir taikymo (Gesetz zur Aus‑ und Durchführung bestimmter Rechtsinstrumente auf dem Gebiet des internationalen Familienrechts) 13 straipsnį.

39.      2008 m. liepos 16 d. B. Purrucker, remdamasi Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu, kreipėsi į Amtsgericht Stuttgart pateikdama prašymą nustatyti laikinąją priemonę, kuria jai būtų suteiktos išimtinės sūnaus M. globos teisės arba – papildomai – išimtinė teisė nustatyti šio vaiko gyvenamąją vietą.

40.      Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotų procesinių dokumentų matyti, kad Vokietijos teismas kelis kartus ir įvairiais būdais nesėkmingai bandė susisiekti su Ispanijos teismu, kuris jau buvo priėmęs laikinąsias priemones šioje byloje, kad sužinotų, ar jame taip pat iš esmės nagrinėjama byla.

41.      2008 m. spalio 28 d. Amtsgericht Stuttgart teisėjas priėmė sprendimą, kuriame aprašė visus veiksmus, atliktus padedant Ispanijos ryšių palaikymo teisėjui, ir nurodė, kad atsakymo iš Juzgado de Primera Instancia negavo. Jis paprašė šalių, pirma, nurodyti ir įrodyti datą, kada Ispanijoje pateiktas tėvo prašymas nustatyti laikinąsias priemones, antra, perduoti 2007 m. lapkričio 8 d. Ispanijos teismo sprendimą ir, trečia, pateikti Ispanijoje tėvo prašymą dėl esmės bei nurodyti datą, kada šis prašymas perduotas motinai.

42.      Tą pačią dieną, t. y. 2008 m. spalio 28 d., Juzgado de Primera Instancia priėmė sprendimą, kurio turinys aprašytas šios nuomonės 30 punkte.

43.      Paraginęs šalis vėl pateikti savo nuomonę, Amtsgericht Stuttgart 2008 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą. Jame jis paminėjo Juzgado de Primera Instancia 2008 m. spalio 28 d. sprendimą ir dėl jo pateiktą B. Purrucker skundą. Jis nusprendė negalintis pats išspręsti klausimo, ar yra „pirmasis teismas“, nes tai pažeistų teisinį saugumą, kadangi du skirtingų valstybių narių teismai galėtų priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. Jo nuomone, šį klausimą turėtų išspręsti tas teismas, kuris pirmasis priėmė jurisdikciją. Todėl Amtsgericht Stuttgart nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, iki Juzgado de Primera Instancia 2008 m. spalio 28 d. sprendimas įgis res judicata galią.

44.      B. Purrucker apskundė 2008 m. gruodžio 8 d. Amtsgericht Stuttgart sprendimą. 2009 m. gegužės 14 d. Oberlandesgericht Stuttgart nusprendė minėtą sprendimą panaikinti ir grąžino bylą Amtsgericht Stuttgart, kad šis priimtų naują sprendimą. Oberlandesgericht Stuttgart nusprendė, kad teismas pats turėjo patikrinti savo jurisdikciją ir kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsniu nė vienam iš teismų, į kuriuos kreiptasi, nesuteikiama išimtinė teisė nustatyti, kuris yra pirmasis teismas. Oberlandesgericht Stuttgart atkreipė dėmesį į tai, kad G. Vallés Pérez Ispanijoje 2007 m. birželio mėn. pateiktu prašymu dėl globos teisių siekė, kad būtų taikomos laikinosios priemonės, o Vokietijoje 2007 m. rugsėjo 20 d. B. Purrucker pateiktas prašymas dėl globos teisių buvo ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės. Šio ieškinio ir procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo dalykas arba reikalavimai skyrėsi. Prireikus reikėtų pripažinti, kad yra pozityvioji jurisdikcijos kolizija tarp dviejų teismų.

45.      2009 m. birželio 8 d. nutartimi Amtsgericht Stuttgart dar kartą paprašė šalių jam nurodyti, kokia buvo Ispanijoje pradėto proceso stadija, ir paprašė jų pareikšti nuomonę dėl galimybės pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnį pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl pirmojo teismo nustatymo.

46.      2010 m. sausio 21 d. Audiencia Provincial de Madrid priėmė sprendimą dėl B. Purrucker pateikto apeliacinio skundo, kuris minimas šios nuomonės 31 punkte. Šį sprendimą G. Vallés Pérez advokatas Vokietijoje laišku perdavė Amtsgericht Stuttgart.

IV – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą

47.      2010 m. gegužės 31 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. birželio 16 d.(12), Amtsgericht Stuttgart nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar yra taikoma reglamento [Nr. 2201/2003] 19 straipsnio 2 dalies nuostata, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį viena šalis kreipėsi dėl tėvų pareigų nustatymo, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo, o į kitos valstybės narės teismą, į kurį vėliau kita šalis kreipėsi tuo pačiu pagrindu, yra kreipiamasi dėl sprendimo priėmimo nagrinėjant bylą iš esmės?

2.      Ar ši nuostata turi būti taikoma, net jei vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas atskiroje byloje dėl laikinųjų priemonių taikymo negali būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį?

3.      Ar atskiras kreipimasis į vienos valstybės narės teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo turi būti prilyginamas iš esmės nagrinėjamos bylos iškėlimui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, jei pagal šios valstybės nacionalinę proceso teisę vėliau iškelti bylą šiame teisme, siekiant išspęsti bylą iš esmės, reikia per nustatytą laikotarpį, kad būtų išvengta procesinių pažeidimų?“

48.      Grįsdamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, kodėl, jo nuomone, nėra jokios pagrįstos abejonės dėl to, kad pagrindinės bylos šalių sūnaus M. nuolatinė gyvenamoji vieta 2007 m. rugsėjo 21 d., kai B. Purrucker pateikė prašymą suteikti jo globos teises, buvo Vokietijoje.

49.      Šio teismo teigimu, Juzgado de Primera Instancia, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 10 straipsniu, neturėjo nuolatinės jurisdikcijos iki 2007 m. rugsėjo 21 d. dėl to, kad šeimos narių bendra nuolatinė gyvenamoji vieta iki tol buvo Ispanijoje, nes tai, kad ieškovė išvežė pagrindinės bylos šalių sūnų iš Ispanijos į Vokietiją neteisėtai, nėra nei tikėtina, nei įrodyta.

50.      Amtsgericht Stuttgart primena, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį byla teisme laikoma iškelta tada, kai teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo dokumentas, tačiau tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas ėmėsi nustatytų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui.

51.      Jis patikslina, jog 2007 m. rugsėjo 20 d. ieškinys pareikštas 2007 m. rugsėjo 21 d., bet atsakovui pagrindinėje byloje įteiktas tik 2008 m. vasario 22 d. dėl priežasčių, dėl kurių B. Purrucker nėra atsakinga ir kurios susijusios su tuo, kad tame teisme per teisinės pagalbos procedūrą buvo ginčijama tarptautinė šio teismo jurisdikcija nustatyti priemones, susijusias su Ispanijoje gyvenančios pagrindinės bylos šalių dukters S. globos teisėmis.

52.      Amtsgericht Stuttgart nurodo, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismo, kuriame byla dėl tėvų pareigų tam pačiam vaikui iškelta pirmiau, jurisdikcija turi pirmenybę kitos valstybės narės teismo, kuriame dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu byla buvo iškelta vėliau, atžvilgiu. Teismo nuomone, bylos dalykas, dėl kurio 2007 m. birželio mėn. Ispanijos teisme pradėta procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo, yra identiškas tam, dėl kurio 2007 m. rugsėjo mėn. Vokietijos teisme pareikštas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės. Abi bylos susijusios su tėvų pareigų tam pačiam bendram vaikui nustatymu teismine tvarka. Abiejų bylų šalys sutampa ir abi šalys prašo suteikti globą kiekvienu atveju skiriant globėju tik vieną iš tėvų.

53.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad bylos pirmumas laiko atžvilgiu nustatomas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį. Tačiau jis pažymi, kad šios nuostatos formuluotėje nedaromas joks skirtumas dėl to, ar kalbama apie iš esmės nagrinėjamą bylą, ar apie procedūrą dėl laikinųjų priemonių taikymo, todėl tai leidžia pateikti skirtingas teisines nuomones dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies taikymo srities.

54.      Remiantis Juzgado de Primera Instancia ir Audiencia Provincial de Madrid teisine nuomone, Ispanijos teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 16 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį laikomas teismu, kuriame buvo iškelta byla jau tuomet, kai buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo. Procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo kartu su vėliau iškelta iš esmės nagrinėjama byla sudaro procesinį vienetą. Vis dėlto nutartis dėl laikinųjų priemonių tampa negaliojanti ipso jure, jei per 30 dienų po šios nutarties įteikimo nepateikiamas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

55.      Remiantis šia nuomone, procesas dėl pagrindinės bylos šalių sūnaus M. globos teisių vyksta Ispanijos teisme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, ne nuo 2008 m. sausio mėn., bet jau nuo 2007 m. birželio 28 dienos.

56.      Tačiau, remiantis reikšminga Vokietijos teisės doktrina ir Oberlandesgericht Stuttgart 2009 m. gegužės 14 d. nutartimi, Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis nesusijusi su ryšiu tarp ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės ir procedūros dėl laikinųjų priemonių taikymo, kai jų dalykai skiriasi, nors sprendimas dėl vaiko globos teisių sukelia tokius pačius padarinius, nesvarbu, ar jis būtų priimtas taikant laikinąsias priemones, ar išsprendus bylą iš esmės. Tokį aiškinimą taip pat pagrindžia tai, kad Reglamento Nr. 2201/2003 21 ir paskesni straipsniai netaikomi laikinosioms priemonėms, kaip jos suprantamos pagal šio reglamento 20 straipsnį.

57.      Amtsgericht Stuttgart priduria, jog tai, kad 2010 m. sausio 21 d. Audiencia provincial de Madrid galutinai patvirtino Juzgado de Primera Instancia tarptautinę jurisdikciją ir faktą, jog pastarajame teisme buvo iškelta pirmoji byla, nepagrindžia išvados, kad „nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija“, kaip numatyta Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnio 3 dalyje. Ispanijos teismo sprendimas nėra privalomas Vokietijos teismui, nes Reglamente Nr. 2201/2003 nenumatytas toks privalomo pobūdžio poveikis. Priešingu atveju teismai būtų skatinami „lenktyniauti“ dėl prioritetinės jurisdikcijos, o šių lenktynių baigtis laiko atžvilgiu priklausytų nuo atsitiktinių aplinkybių ir nacionalinės proceso teisės ypatumų. Sprendimas taip pat negali būti pripažintas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį, nes jis nėra iš esmės nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų, o tik sprendimas dėl procesinio klausimo.

58.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnyje įtvirtintas draudimas peržiūrėti kilmės valstybės narės teismo jurisdikciją taikomas, tik jei yra priimtas sprendimas dėl bylos esmės. Tai matyti iš šios nuostatos vietos III skyriaus 1 skirsnyje „Pripažinimas“. Iki šiol Ispanijos teismas iš esmės nagrinėjamoje byloje nepriėmė sprendimo dėl bylos esmės.

59.      Be to, 2007 m. lapkričio 8 d. Juzgado de Primera Instancia nustatytas laikinosios globos teisės pripažinimas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį nėra savaime taikomas sprendimui, priimtam vėliau iš esmės nagrinėjamoje byloje.

V –    Procesas Teisingumo Teisme

60.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Amtsgericht Stuttgart prašė šiam prašymui taikyti pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsnį. 2010 m. liepos 1 d. laišku Amtsgericht Stuttgart patikslino savo prašymą, pažymėjęs, kad juo siekta ne Procedūros reglamento 104b straipsnio, o šio reglamento 104a straipsnio taikymo.

61.      2010 m. liepos 15 d. nutartimi Teisingumo Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.

62.      Šioje byloje žodines ir rašytines pastabas pateikė B. Purrucker, Vokietijos, Čekijos, Ispanijos, Prancūzijos vyriausybės ir Europos Komisija. Jungtinės Karalystės vyriausybė pateikė tik rašytines pastabas.

63.      Dėl pagrindinės prielaidos, kurią aprašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. tuo atveju, kai pirmasis prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo nagrinėjamas tuo pačiu metu kaip ir antrasis ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, susijęs su tuo pačiu vaiku, pažymėtina, kad įstojusios į bylą šalys bendrai sutaria, jog dėl remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu prašomų laikinųjų priemonių negali susidaryti lis pendens situacija, numatyta Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje.

64.      Kalbant apie priemones, kurių ėmėsi jurisdikciją turintis teismas ne minėto 20 straipsnio taikymo srityje, mano galva, yra dvi vienas kitam prieštaraujančių pasiūlymų grupės. Viena vertus, ieškovė pagrindinėje byloje, Vokietijos Federacinė Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija gina poziciją, pagal kurią lis pendens situacija aptariamu atveju neįmanoma, nes prašymo taikyti laikinąsias priemones dalykas nesutampa su prašymo išnagrinėti bylą iš esmės dalyku, net jeigu ir vieno, ir kito prašymo materialus dalykas yra tas pats – vaiko globos gavimas. Kita vertus, Čekijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Prancūzijos Respublika mano, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nedaromas skirtumas pagal prašymo procesinį pobūdį ir todėl dėl procedūros dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali susidaryti lis pendens situacija dėl tos pačios priežasties kaip ir dėl proceso dėl bylos nagrinėjimo iš esmės.

VI – Analizė

A –    Pirminės pastabos

1.      Dėl res judicata galios ir lis pendens ryšio

65.      Mano nuomone, pirmiausia reikia patikslinti, kokie yra tam tikrų esminių veiksnių, kurie yra svarbūs Teisingumo Teismo atsakymui į prejudicinius klausimus, ryšiai.

66.      Pagrindinis normų dėl lis pendens tikslas yra išvengti priešingų ar net nesuderinamų sprendimų, kiek tai susiję su jų padariniais(13), kuriuos gali priimti skirtingų valstybių narių teismai(14). Iš to matyti glaudūs lis pendens ir res judicata sąvokų ryšiai(15).

67.      Skirtingų teisės sistemų santykio srityje tarptautinė lis pendens situacija, susiklostanti dėl už nacionalinės teritorijos ribų vykstančio proceso, kaip ir res judicata galia, kurią įgijo užsienio teismo priimtas sprendimas, susijusios su teismo sprendimų pripažinimo klausimu. Žinant, kad užsienyje priimtas teismo sprendimas res judicata galią tam tikroje teisės sistemoje gali įgyti tik tuo atveju, jei jis ten pripažįstamas, užsienyje pradėtas procesas savo ruožtu gali sukurti lis pendens situaciją tik tuo atveju, jei vykstant procesui gali būti priimtas sprendimas, kuris gali būti pripažįstamas teisės sistemoje, kuriai priklauso teismas, kuriame byla iškelta vėliau(16).

68.      Lis pendens ir res judicata galios ryšys taip pat išplaukia iš to, kad sprendimas, įgijęs res judicata galią, kiek tai susiję su sprendžiamu ginču, užkerta kelią tam, kad tas pats klausimas būtų nagrinėjamas iš naujo per naują procedūrą – ar tarp tų pačių šalių, ar bendriau(17). Toks padarinys, kuris laikomas negatyviąja šios galios dimensija, susijęs su ne bis in idem principu, kuris yra vienas iš bendrųjų visuotinai pripažįstamų teisės principų.

69.      Pozityvioji res judicata galios dimensija savo ruožtu matyti iš esminės teismų paskirties – išspręsti šalių ginčus, priimant privalomą sprendimą dėl bylos, susijusios su nagrinėjamu teisiniu santykiu. Tai reiškia, kad į sprendimą, įgijusį res judiciata galią, turi būti atsižvelgiama kaip į privalomą kitose administracinėse procedūrose ar teismo procesuose.

70.      Negatyvioji ir pozityvioji res judicata galią įgijusio sprendimo dimensijos turi būti analizuojamos tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiūriais. Subjektyvus sprendimo poveikis gali apsiriboti tik šalių santykiais. Tai pirmiausia galioja sprendimams civilinėse bylose, turintiems paprasčiausią deklaratyvų pobūdį, nes juose tiesiog patvirtinamos esamos šalių teisės ir pareigos, remiantis jas siejančiais teisiniais santykiais, ir padaromos atitinkamos išvados. Atvirkščiai, sprendimai, kuriais kuriami ar keičiami teisiniai santykiai, gali turėti platesnę subjektyviąją reikšmę, nes jais sukuriami nauji ar pakeičiami esami teisiniai santykiai.

71.      Bylose dėl tėvų pareigų priimamais sprendimais paprastai kuriami ar keičiami teisiniai santykiai, nes jais suteikiamos ar keičiamos su šiomis pareigomis susijusios teisės. Iš to išplaukia, kad šie sprendimai gali turėti res judicata galią extra partes, o ne tik bylos šalims. Pavyzdžiui, sprendimas, kuriuo vaiko globos teisės suteikiamos išimtinai motinai, yra įpareigojantis administracines valdžios institucijas ir teismus tiek, kiek tai susiję su teisiniu vaiko atstovavimu.

72.      Tačiau šioje srityje priimti sprendimai paprastai neturi res judicata galios negatyviojo poveikio. Kitaip sakant, jurisdikciją turintis teismas paprastai gali peržiūrėti tėvų pareigų nustatymą ar jų vykdymo tvarką per naują procesą, ir įstatymo galią įgijęs sprendimas negali tam sutrukdyti. Kaip nurodė generalinė advokatė E. Sharpston byloje Purrucker I(18), su tėvų pareigomis susiję sprendimai negali būti kitokie nei daugiau ar mažiau „pastovūs“. Dėl vaiko interesų, kurie yra pagrindinės gairės tokiose bylose, būtina, kad su juo susiję sprendimai esant reikalui galėtų būti pakeisti.

73.      Lis pendens pateisinama sprendimo, kurį pirmasis teismas dar priims ateityje, res judicata galios pozityviuoju poveikiu. Tiek, kiek šis sprendimas galės būti pripažintas antrojo teismo, kuriame byla iškelta vėliau, teisės sistemoje, jis užkirs kelią šiam teismui priimti prieštaraujantį ar net nesuderinamą sprendimą, jeigu jam nepavyktų priimti sprendimo anksčiau už pirmąjį teismą. Atvirkščiai, jeigu teismas, kuriame byla iškelta vėliau, priimtų sprendimą anksčiau už pirmąjį teismą, pareiga pripažinti jo sprendimą netektų prasmės. Remiantis bendruoju perpetuatio fori principu, lis pendens taisyklė, pagal kurią pirmenybė chronologine tvarka numatyta pirmajam teismui, yra labiausiai taisyklę dėl res judicata galios, susijusios su pripažintinais užsienio teismų sprendimais, atitinkanti išeitis. Tokia išeitimi atsižvelgiama į tai, kad procesiniai bylos iškėlimo teisme padariniai kyla nuo pat kreipimosi į jį ir tęsiasi iki šiame teisme pradėto proceso pabaigos.

74.      Kaip ir res judicata galios atveju, taip ir lis pendens situacija turi būti nagrinėjama tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiūriu. Nepaisant terminijos skirtumų įvairiose Reglamento Nr. 2201/2003 kalbinėse versijose, man atrodo, kad pagal šio reglamento 19 straipsnio 2 dalies struktūrą reikalaujama lis pendens tarp dviejų ieškinių tuo pačiu metu:

–        subjektinio tapatumo (tas pats vaikas),

–        ir objektinio tapatumo („to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu“)(19).

75.      Kalbant apie subjektinę dimensiją, pažymėtina, kad lis pendens, kaip ir res judicata galia, paprastai apribota prašymais ar ieškiniais, susijusiais su tomis pačiomis bylos šalimis. Tačiau Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies, priešingai nei daugelio kitų nuostatų, su kuriomis ji gali būti lyginama(20), formuluote reikalaujama ne kad bylos šalys būtų tos pačios procesuose dėl tėvų pareigų, o tik kad procesai būtų susiję su tuo pačiu vaiku. Atsižvelgiant į tai, ką nurodžiau dėl teisinius santykius kuriančių ar keičiančių sprendimų, t. y. sprendimų kategorija, kuriai paprastai priklauso sprendimai dėl tėvų pareigų, plačios res judicata galios, man tai atrodo gana logiška. Todėl sprendimas, kuriuo pratęsiamas vieno vaiko tėvų pradėtas procesas valstybėje narėje (A), suteikiant išimtines globos teises tėvui, būtų nesuderinamas su valstybės narės (B) teismo sprendimu, suteikiančiu globos teises senelei iš motinos pusės, pasibaigus procesui tarp jos ir abiejų tėvų. Žinodamas, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, panašu, reikalaujama tik kad procesai vyktų dėl to paties vaiko, dėl subjektinio lis pendens šioje srityje elemento manau, kad šiuos du tuo pačiu metu vykstančius procesus reglamentuoja šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė.

76.      Kalbant apie objektinį sutapimą, pasakytina, kad lis pendens apimtis turi būti nustatyta remiantis tais pačiais samprotavimais kaip ir dėl objektinė res judicata galios apimties, t. y. atsižvelgiant į poreikį išvengti vienas kitam prieštaraujančių sprendimų.

77.      Tėvų pareigų srityje lemiamas kriterijus turėtų būti materialinis sprendimo vykdytinumo poveikis. Jeigu būsimų sprendimų, kurie bus priimti išnagrinėjus skirtinguose teismuose pareikštus ieškinius ar pateiktus prašymus, bylos šalys negalės laikytis ar jų tuo pačiu metu negalima priversti vykdyti, vadinasi, yra objektinis abiejų ieškinių sutapimas, taigi ir li pendens situacija.

78.      Iš principo dėl susiklosčiusios lis pendens situacijos teismas turi galėti konstatuoti ieškinio nepriimtinumą ar poreikį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir tai jis turi galėti padaryti ex officio. Tačiau teismas neturi pareigos pats išsiaiškinti, ar vyksta kitas procesas arba ar net jau priimtas kitas sprendimas dėl to paties kaip ir jam pateikto nagrinėti ieškinio dalyko. Papratai lis pendens ar res judicata galios klausimas keliamas atsakovui pateikiant prieštaravimą dėl priimtinumo. Nagrinėdamas tokį prieštaravimą teismas būtinai turi išsiaiškinti nurodytų abiejų teismų jurisdikcijos klausimą. Jis bent jau pradžioje turi nustatyti, ar yra galimas jurisdikcijos pagrindas, kuriuo remdamasis pirmasis teismas galėtų priimti pripažintiną sprendimą. Akivaizdžiausias būdas jam tai padaryti yra palyginti abu ieškinius ar kitus aktus, kuriais pradėtos abi bylos. Jis taip pat gali paprašyti bylos šalių pateikti visą reikalingą informaciją ar kreiptis į atitinkamą užsienio teismą – tiesiogiai ar per valstybės narės, kurioje jis įsteigtas, centrinę instituciją.

2.      Dėl procesų ar sprendimų kolizijos

79.      Man atrodo būtina aiškiai atskirti tris atvejus, kurie gali susiklostyti, kiek tai susiję su procesų ar sprendimų kolizija, ir juos pateikti chronologine tvarka.

80.      Pirma, gali būti nurodoma išimtis dėl tarptautinės lis pendens, kai kyla kelių skirtingų valstybių narių teismuose vykstančių teismo procesų kolizija. Tokį atvejį iliustruoja ši byla, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tuo metu, kai Vokietijos teisme iškelta byla, jau vyko procesas kitos valstybės narės, t. y. Ispanijos, teisme – Juzgado de Primera Instancia. Pabrėžiu, kad lis pendens nebelieka, kai užbaigiamas vienas iš šių procesų, nesvarbu dėl kokios priežasties. Tiesą sakant, tokia situacija gali susiklostyti ne tik tada, kai vienas iš dviejų „konkuruojančių“ teismų priėmė sprendimą, bet ir tada, kai viename iš jų nagrinėjama byla užbaigta dėl kokios nors priežasties: ieškinio atsisakymo, taikos sutarties sudarymo, bylos nutraukimo dėl ieškovo nerūpestingumo, vienos iš bylos šalių mirties, jei negalimas teisių perėmimas, ir t. t.

81.      Antra, gali būti kolizija tarp vienoje valstybėje narėje vykstančio proceso ir kitoje valstybėje narėje jau paskelbto teismo sprendimo. Tokiu atveju dėl res judicata galios teismas, kuriame nagrinėjamas ieškinys, turi paskelbti jį nepriimtiną netekus dalyko, jeigu užsienio teismo sprendimas gali būti pripažįstamas.

82.      Trečia, sprendimų, priimtų skirtingose valstybėse narėse, kolizija gali susidaryti dėl, tarkim, jurisdikcijų sutapimo. Net jei pagal bendras pripažinimo ir vykdymo taisykles leidžiama, kad vieno sprendimo padariniai turėtų viršenybę kito sprendimo padarinių atžvilgiu, laikantis teisių, kurias viena bylos šalis įgijo kurioje nors valstybėje narėje, vis dėlto egzistuos abu priimti sprendimai. Būtent šiame ginčo tarp pagrindinės bylos šalių etape Teisingumo Teismui ir buvo pateiktas prejudicinis klausimas byloje C‑256/09, vadinamojoje Purrucker I.

83.      Normų dėl tarptautinės lis pendens paskirtis, mano nuomone, yra dvejopa. Kaip jau nurodžiau, jomis daugiausia siekiama užkirsti kelią pozityviajai sprendimų kolizijai. Tiesą sakant, kai bylos šalys skirtingų valstybių narių teismuose pareiškia ieškinius dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties vaiko, gali būtų priimti sunkiai suderinami ar net absoliučiai skirtingi sprendimai – šitaip teisės subjektams sukuriama teisinio nesaugumo situacija. Išeitis – teismo, kuriame byla iškelta vėliau, pareiga atsisakyti jurisdikcijos pirmojo teismo naudai, ir tą padaryti reikia, kol lygiagrečiai nepriimti sprendimai.

84.      Šiomis normomis taip pat siekiama užkirsti kelią bylos šalims užsiimti „forum shopping“ praktika, t. y. kai vienai šaliai iškeliama byla kitos valstybės narės teisme, spėjant, kad teismas, kuriame byla iškelta pirmiausia, gali priimti jo reikalavimams nepalankų sprendimą, ir taip piktnaudžiauti naudojantis teismų sistemų įvairove. Turiu pažymėti, kad „forum shopping“ galimybė apribota jurisdikcijos taisyklėmis tėvų pareigų srityje, nustatytomis Reglamente Nr. 2201/2003(21), nes sudėtinga piktnaudžiauti pagrindiniu sąsajos kriterijumi – nuolatine vaiko gyvenamąja vieta, nebent dažnai persikeliama tam tikroje vietoje pasiliekant gyventi pakankamai ilgai, kad būtų įgyta nuolatinė gyvenamoji vieta.

85.      Remdamasi Praktiniu vadovu, kaip taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003(22), ir šio reglamento pasiūlymu, nulėmusiu jo priėmimą(23), Komisija laikėsi nuomonės, kad realiai lis pendens situacijos bylose dėl tėvų pareigų susiklostys retai, nes paprastai nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, kurios teismai turi jurisdikciją pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, įtvirtintą šio reglamento 8 straipsnyje. Vis dėlto nereikėtų atmesti galimybės, mano nuomone, jog gali būti taip, kad bus sunku nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą(24) arba kad ji bus už Europos Sąjungos ribų(25), ir dėl to gali susidaryti tokia situacija, kai daugelio valstybių narių teismai pripažins savo jurisdikciją tuo pačiu metu.

86.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai pažymi, kad, jurisdikcijos pagrindą siedamas su nuolatine vaiko gyvenamąja vieta, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas leido, kad keli teismai turėtų jurisdikciją nagrinėti identiškas, bet su skritingais vaikais susijusias faktines aplinkybes. Pabrėžiu, jog tam, kad susiklostytų lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, reikia, kad tuo pačiu metu pareiškiami ieškiniai būtų susiję su tuo pačiu mažamečiu, neatsižvelgiant į jo brolius ir seseris(26). Šiuo atveju teisinis dviejų vaikų, nors jie ir yra dvynukai, situacijos įvertinimas turi būti atliekamas atskirai, nes jų individuali padėtis skiriasi, be kita ko, dar ir dėl to, kad jie gyvena atskirai. Vadinasi, Vokietijos teismai konstatavo neturintys tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti B. Purrucker prašymą skirti išimtinę globą(27), nes jis buvo susijęs su dukra S., žinodami, kad šio vaiko gyvenamoji vieta nuo pat gimimo yra Ispanijoje, nors ir pripažino savo jurisdikciją dėl sūnaus M.

B –    Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies aiškinimo

87.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies nuostata dėl lis pendens bylose dėl tėvų pareigų taikoma, kai į vienos valstybės narės teismą, į kurį pirmąjį viena šalis kreipėsi, kreipiamasi tik dėl laikinųjų priemonių taikymo, o į kitos valstybės narės teismą, į kurį vėliau kita šalis kreipėsi, kreipiamasi dėl sprendimo dėl esmės priėmimo.

88.      Pirmiausia turiu patikslinti, jog šį klausimą, mano atrodo, naudinga nagrinėti su kitais dviem Teisingumo Teismui pateiktais prejudiciniais klausimais. Šie klausimai su pirmuoju glaudžiai susiję priežastiniu ryšiu, iš kurio matyti, kad dėl atsakymo, kurį, mano nuomone, reikia pateikti į pirmąjį, nebereikės atsakyti į kitus klausimus.

1.      Dėl prašomo išaiškinimo apimties

89.      Mano nuomone, Teisingumo Teismo pozicija turi būti neutrali, objektyvi ir nepriklausyti nuo pagrindinės bylos aplinkybių – tiek faktinių, tiek procesinių ar teisinių. Byloje esanti informacija – kad ir kokia ypatinga ar tragiška būtų – vis dėlto negali nulemti pateikiamos išeities. Konkrečiai kalbant, tai, kad gali paaiškėti, jog pirmasis – Ispanijos – teismas neturėjo jurisdikcijos, remiantis Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytais kriterijais, neturi turėti tiek įtakos, kad būtų pažeisti pagrindiniai šiame reglamente įtvirtinti principai, pavyzdžiui, abipusio pasitikėjimo(28), kuriuo paremtas kitose valstybėse narėse priimtų sprendimų pripažinimas(29).

90.      Be to, būtina, kad atsakymas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tiktų visiems ieškiniams, patenkantiems į „tėvų pareigų“ taikymo sritį, kaip numatyta Reglamente Nr. 2201/2003. Primenu, kad šio reglamento 2 straipsnio 7 punkte tėvų pareigos apibrėžtos taip: „visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. [Jos apima, be kita ko, globos teises ir bendravimo teises]“.

91.      Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad šis reglamentas „taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms(30), susijusioms su <...> tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu“. Šio straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad šios bylos „gali būti susijusios su:  

a)      globos teisėmis ir bendravimo teisėmis;

b)      globos, rūpybos ir panašiomis institucijomis;

c)      asmens ar institucijos, atsakingos už vaiko asmenį ar turtą, skyrimu ir funkcijomis, atstovavimu vaikui; 

d)      vaiko paskyrimu į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją;

e)      vaiko apsaugos priemonėmis“.

92.      Mano nuomone, gali būti procesų kolizija, taigi ir – lis pendens, tik tarp ieškinių patenkančių į tą pačią tėvų pareigų sritį, o ne tarp dviejų ar daugiau iš šių penkių sričių(31). Vis dėlto tam tikrose teisės sistemose ta pačia priemone ex lege galima apimti kelis šiame straipsnyje išvardytų tėvų pareigų aspektus(32).

93.      Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad procesai dėl „tėvų pareigų“, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, gali būti susiję tiek su bylos šalimis, tiek su visiškai skirtingais ieškiniais nei tas, kuris šioje byloje pateiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. tėvų prašymas skirti vaiko globą. Šiuo klausimu pažymiu, pirma, kad tėvų pareigas gali turėti kitas asmuo, o ne tėvas ar motina, ar net juridinis asmuo, antra, „civilinių bylų“ sąvoka Teisingumo Teismo apibrėžta plačiai(33), trečia, sričių, laikomų patenkančiomis į „tėvų pareigų“ sritį, sąrašas nėra baigtinis ir, ketvirta, atitinkamos apsaugos priemonės gali būti susijusios tiek su pačiu vaiku, tiek su jo turtu(34). Teisingumo Teismui, atsakant į pateiktus prejudicinius klausimus, nederėtų pamiršti ieškinių, kuriems gali būti taikomas šio reglamento 19 ir 21 straipsnių aiškinimas, įvairovės.

94.      Tokia atitinkamų ieškinių įvairovė taip pat turi įtakos lis pendens tėvų pareigų srityje, numatytoje Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje, vertinimui, nes matyti, kad šioje srityje gali kilti įvairaus pobūdžio kolizijų. Pateiksiu tik kelis empirinius tokių situacijų pavyzdžius: pirmiausia, procesas, siekiant mažamečio įkurdinimo, vaikų bylas nagrinėjančiame teisme pradedamas lygiagrečiai su procesu, pradėtu šeimos bylas nagrinėjančiame teisme, siekiant nustatyti jo seneliams bendravimo teises; antra, prašymas dėl laikinųjų priemonių taikymo, susijęs su laikinų globos teisių nustatymu, laukiant socialinių ar psichologinių tyrimų išvadų, kai ieškiniu dėl to paties vaiko siekiama galutinai užginčyti vienam iš tėvų paskirtas bendravimo teises. Todėl būtina apibrėžti „to paties vaiko“ [„to paties dalyko“] ir „to paties pagrindo“ sąvokas, kurios apibrėžia lis pendens, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, ribas.

2.      Dėl bendrųjų aiškinimo gairių

95.      Aiškinant Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas gali būti naudinga pasiremti tam tikrais aktais, kurie buvo ar tebėra taikomi bendradarbiaujant valstybėms narėms(35). Tai, be kitų(36), yra 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija(37), taip pat Reglamentas Nr. 44/2001, kurio paskirtis nuo 2000 m. kovo 1 d. pakeisti šią konvenciją(38). Be to, yra panašumų ir dėl lis pendens sąvokos(39). Vis dėlto tėvų pareigos, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, priklauso nuo asmenų statuso, o ši sritis aiškiai pašalinta iš kitų dviejų aktų. Požiūris, kurio laikomasi dėl su turtu susijusių klausimų, nebūtinai galioja su turtu nesusijusiems klausimams, turint omeny skirtumus tarp sprendimų šiose dviejose srityse pobūdžio ir padarinių, taip pat kalbant apie šiose srityse taikomus pagrindinius principus. Tiesą sakant, dėl pagrindinių Reglamento Nr. 2201/2003 principų ir pagrindinio dėmesio vaiko interesams tėvų pareigų srityje(40) sukuriamo ypatingo konteksto tokios sąvokos kaip lis pendens aiškinimas gali skirtis nuo kitų priemonių aiškinimo.

96.      Tačiau turiu pažymėti, nors Teisingumo Teismo sprendimuose dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos aiškinimo lis pendens ir laikinųjų priemonių sąvokos ir nagrinėjamos, mano žiniomis, tai daroma ne kartu, t. y. nepasisakant konkrečiai dėl lis pendens priimant sprendimus dėl laikinųjų priemonių nustatymo. Valstybių narių teismų praktikoje, panašu, irgi nėra reikšmingos informacijos, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad, Teisingumo Teismui posėdyje aiškiai paklausus apie tai, pateikti vos keli atsakymai.

97.      Mano nuomone, lis pendens sąvoka, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, turi būti išaiškinta savarankiškai(41), t. y. darant nuorodą ne į tai, kaip ji suvokiama vienoje ar kitoje valstybėje narėje, o, pirma, pagal akto tikslą ir sistemą ir, antra, pagal bendruosius principus, išvestinus iš visų nacionalinių teisės sistemų(42). Manau, kad tas pats pasakytina apie visas savarankiškas Reglamento Nr. 2201/2003 sąvokas.

98.      Galima manyti, kad procesinio pobūdžio sąvokos, kaip antai „pirmasis teismas“, turi priklausyti nuo nacionalinių normų. Tačiau šiuo klausimu Reglamente Nr. 2201/2003 bandyta nustatyti bendrą sistemą, peržengiančią nacionalinius ypatumus. Minėto reglamento 16 straipsnyje suvienodinta sąvoka „bylos iškėlimas teisme“, apibrėžiant tiek procesinius, tiek laiko požymius. Jame numatyta, kada ir kokiomis sąlygomis byla iškeliama, nesvarbu, kas numatyta šioje srityje taikytinose valstybių narių nacionalinėse nuostatose. Mano nuomone, teisės aktų leidėjas nutolo nuo teismo praktikos, susijusios su 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos sritimi(43), įtvirtindamas Sąjungos teisės taisyklę, pagal kurią bylos iškėlimo atskaitos taškas yra data, kada pateiktas ieškinys teisme arba kada jį gavo už dokumentų įteikimą ar perdavimą atsakinga institucija(44). Pasirinkimas tarp šių dviejų alternatyvų priklauso nuo nacionalinėje teisės numatytos bylos iškėlimo tvarkos.

99.      Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnis, pirma(45), turi būti aiškinamas remiantis šios nuostatos ir gretutinių nuostatų formuluote. Čia turiu pažymėti, kad nedaromas joks skirtumas, kalbant apie minėtame 19 straipsnyje nurodytą lis pendens, tarp bylos iškėlimo siekiant ją išnagrinėti iš esmės ir prašymo taikyti laikinąsias priemones. Lygiai taip pat minėto reglamento 16 straipsnyje nedaromas joks tokio pobūdžio skirtumas.

100. Laikinųjų priemonių sąvokos nėra nei Reglamente Nr. 2201/2003, kuris susijęs tik su priemonėmis, kurių imamasi „neatidėliotinais atvejais“(46). Tačiau jurisdikcija nagrinėti bylą „iš esmės“ aiškiai nurodoma 15 straipsnyje dėl bylos perdavimo teismui, geriau tinkančiam nagrinėti bylą, ir 20 straipsnyje, kuriame kalbama apie laikinąsias, įskaitant apsaugos, priemones kurių imamasi neatidėliotinais atvejais.

101. Laikinųjų priemonių, kurias galima priimti tiek pagal šį 20 straipsnį, kai tenkinamos jame numatytos sąlygos, tiek ne pagal šį straipsnį, kai sąlygos netenkinamos, sąvoka aiškiai nėra apibrėžta, o tai gali kelti aiškinimo problemų, turint omeny didelius skirtumus valstybių narių teisės sistemose(47). Taip pat manau, kad Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte apibrėžti „teismo sprendimai“ pagal šį reglamentą ir į jo taikymo sritį patenka ne tik „įsakymai“, bet ir „nutarimai“, kuriuos neatidėliotinais atvejais gali priimti laikinąsias priemones taikantis teisėjas.

102. Antra, 19 straipsnio aiškinimas paremtas šio straipsnio vieta bendroje Reglamento Nr. 2201/2003 struktūroje. Remdamasis tuo, ką Teisingumo Teismas jau nusprendė dėl šio reglamento 20 straipsnio(48), laikausi nuomonės, kad 19 straipsnyje įtvirtinta ne jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės taisyklė, bet motyvų išdėstymo taisyklė, tiksliau sakant – „jurisdikcijos pagrindų taikymo taisyklė“(49), kai kreipiamasi daug kartų ir kai kyla procesų kolizija. Šiuo klausimu svarbu atsižvelgti į 19 straipsnio vietą, palyginti su gretutinėmis normomis. Prieš jį esančiose nuostatose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės, o po jo, t. y. Reglamento Nr. 201/2003 20 straipsnyje, – nurodytos priemonės, kurių imamasi neatidėliotinais atvejais. Jeigu 20 straipsnyje nurodytos laikinos, įskaitant apsaugos, priemonės būtų susijusios su 19 straipsniu, jos būtų buvusios paminėtos dar prieš tą straipsnį. Vadinasi, iš to galima daryti išvadą, kurią daro visos įstojusios į bylą šalys, kad lis pendens situacija negali susiklostyti tada, kai pradedamas procesas siekiant, kad teismas, kuris kitu atveju neturėtų jurisdikcijos, nustatytų priemones dėl skubos.

103. Trečia, aiškinant reikia atsižvelgti 19 straipsnio ir bendrą Reglamento Nr. 2201/2003 logiką. Akivaizdu, kad suderintos jurisdikcijos taisyklės taikomos nacionaliniams teismams, o be jų įtvirtinta sistema negalėtų veikti. Turiu priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 konstatuojamąją dalį, kurios prasmė perimta šio reglamento 8 straipsnyje, vienas iš pagrindinių šio reglamento principų yra toks: „Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų“. Kitas svarbus principas susijęs su chronologiniu pirmumu(50), kurio reikalaujama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, kuriame perimta „prior temporis“ taisyklė – įprasta lis pendens srityje(51). Laikausi nuomonės, kad įvertinti savo jurisdikciją turi pirmasis teismas(52) ir kad jo priimtas sprendimas yra privalomas teismui, kuriame byla iškelta vėliau, priešingai, nei tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; tokios pačios ginčytinos pozicijos laikėsi ir Oberlandsgericht Stuttgart. Teisingumo Teismo praktika, mano nuomone, taip pat linksta šia kryptimi(53).

3.      Dėl skirtingų laikinųjų priemonių kategorijų

104. Norint atsakyti į pateiktą klausimą dėl Reglamente Nr. 2201/20003 numatytų lis pendens taisyklių veikimo, kai kreipiamasi dėl laikinųjų priemonių ir tuo pačiu metu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės dėl tėvų pareigų vykdymo, minėtame Sprendime Purrucker I ir generalinės advokatės E. Sharpston išvadoje toje byloje pateikiami tam tikri naudingi atsakymai, tačiau tik dėl laikinųjų priemonių, būtent Reglamento Nr. 201/2003 20 straipsnio prasme, nepaveikiant išaiškinimo, kurį reikia pateikti šioje byloje dėl to paties reglamento 19 straipsnio.

105. Iš šio sprendimo, be kita ko, matyti, kad reikia skirti, viena vertus, sprendimus dėl laikinųjų ar apsaugos priemonių taikant Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį ir, kita vertus, laikinąsias priemones, priimtas kitomis aplinkybėmis. Vadinasi, reikia skirti, pirma, laikinąsias priemones, priimtas remiantis 20 straipsniu, taigi – pagrįstas jame įtvirtintais kriterijais, ir, antra, kitas laikinąsias priemones, kurias gali priimti teismas, kuris mano turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsnius.

–       Dėl laikinųjų priemonių, priimtų taikant Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį

106. Atsižvelgiant į reglamento bendrą struktūrą, mano nuomone, akivaizdu, kad lis pendens situacija negalima, kai sutampa procesai, kuriais siekiama, viena vertus, kad būtų nustatytos laikinosios ar apsaugos priemonės dėl skubos jurisdikcijos neturinčiame valstybės narės, kurioje yra vaikas, teisme, ir, kita vertus, kad sprendimą priimtų jurisdikciją bylą iš esmės nagrinėti turintis teismas. Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje numatyta lis pendens situacija, mano nuomone, gali būti susijusi tik su ieškiniais, kai sprendimus turi priimti skirtingų valstybių narių teismai, savo jurisdikciją grindžiantys šio reglamento 8–14 straipsniais. Visos pastabas šiuo klausimu pateikusios šalys, man atrodo, šiuo klausimu sutaria.

107. Tokia išvada pirmiausia teisiškai pagrįsta(54) tuo, kad nėra Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio pagrindu priimtų priemonių ekstrateritorialumo momento(55). Iš tiesų, laikinosios priemonės, atitinkančios 20 straipsnio sąlygas, yra privalomos ne visose kitose valstybėse narėse, o tik tos valstybės narės, kurios teismas priėmė šias priemones, teritorijoje. Todėl negali susiklostyti lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, o tai reiškia, kad reglamento 20 straipsnyje numatytas procesas, jeigu jis būtų pradėtas pirmiausia, gali trukdyti procesui, pradėtam kitos valstybės narės teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

108. Teismo posėdyje Komisija laikėsi nuomonės, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies taikymo kriterijumi nederėtų laikyti skirtumo tarp šio reglamento 20 straipsnyje numatytų laikinųjų priemonių ir tų laikinųjų priemonių, kurias priima bylą iš esmės nagrinėti jurisdikciją turintis teismas, nes teismas, kuriame byla iškelta vėliau, negali žinoti, ar laikinosios priemonės, kurias priėmė pirmasis teismas, buvo ar ne paremtos vienu iš šio reglamento 8 ir paskesniuose straipsniuose nurodytų jurisdikcijos pagrindų. Tačiau aš nesutinku su tokia pozicija.

109. Primenu, kad Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnyje teismui leista nustatyti laikinąsias, įskaitant apsaugos, priemones pagal vidaus teisę dėl jo teritorijoje esančio vaiko, net jeigu kitos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės. Priemonę gali nustatyti teismas ar kompetentinga institucija visose į šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje ir 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą jo taikymo sritį patenkančiose bylose. Kadangi 20 straipsnis nėra jurisdikcijos taisyklė, tuo pagrindu priimtos laikinosios priemonės nebekelia padarinių, kai jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, kuris dėl terminų ar atstumo laikinai pakeičiamas kitu teismu, gali priimti, kaip jis mano, tinkamas nuostatas(56).

110. Kaip jau pažymėjau, Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis paprastai taikoma, jeigu viena iš bylos šalių teisme, kuriame byla iškelta vėliau, pateikia prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusio su lis pendens situacija. Vis dėlto negalima atmesti, kad būna atvejų, kai apie tai, jog kitoje valstybėje narėje vyksta procesas dėl tėvų pareigų, teismui praneša ne pačios šalys, o sužinoma remiantis centrinės institucijos pateikta informacija.

111. Valstybės narės (B) teismas, kuriame byla buvo iškelta vėliau, nustatyti, jog vyksta procesas, kuriuo siekiama, kad būtų taikomos laikinosios priemonės, kurias priėmė valstybės narės (A) teismas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, gali, tik jeigu susiklosto dvi aplinkybės: pirma, šios valstybės narės (A) teritorijoje yra vaikas arba jo turtas ir, antra, nustatyta, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne šioje valstybėje (A), kai kreiptasi į jos teismą. Pabrėžiu, kad šis straipsnis neapima laikinųjų priemonių, susijusių su vaiku, nesančiu valstybėje narėje, kurioje įsikūręs šias priemones priėmęs teismas(57).

112. Kai nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje (B), kurios teisme byla iškelta vėliau (arba dar kitoje, trečiojoje, valstybėje narėje), o vaikas realiai yra valstybėje narėje (A), į kurios teismą kreiptasi pirmiausia, siekiant, kad būtų nustatytos laikinosios priemonės, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali daryti prielaidą, kad tai yra Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnyje numatytas procesas, nebent bylos šalis, kuri nurodo prieštaravimą dėl lis pendens, gali pateikti informacijos, pagal kurią į valstybės narės (A) teismą kreiptasi pirmiausia remiantis vienu iš jurisdikcijos pagrindų, nurodytų Reglamento Nr. 2201/2003 9–12 straipsniuose(58).

113. Kalbant apie vaikus, kurių nuolatinės gyvenamosios vietos negalima aiškiai nustatyti, pasakytina, jog remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 13 straipsniu jurisdikciją šiuo klausimu turi valstybės narės, kurios teritorijoje vaikas tuo metu yra, teismai ir todėl šio reglamento 20 straipsnis netaikomas šių teismų priimtoms laikinosioms ar apsaugos priemonėms. Tas pats galioja vaikams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta paprastai yra už Sąjungos ribų ir kurių situacija apibrėžta 14 straipsnyje, susijusiame su kita jurisdikcija. Jeigu toks vaikas yra tam tikros valstybės narės teritorijoje, jurisdikciją turi nacionaliniai teismai, jeigu tai galima pagal šios valstybės teisės aktus. Vadinasi, galima pozityvioji jurisdikcijos kolizija tarp įvairių valstybių narių teismų.

–       Jurisdikciją turinčio teismo remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 8–14 straipsniais priimtos laikinosios priemonės

114. Kitaip turi būti, t. y. lis pendens galima, kai kalbama apie laikinąsias priemones, priimtas ne neatidėliotinais atvejais, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsniu, bet priimtas to teismo, kuris mano turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės pagal to paties reglamento 8–14 straipsnius. Man atrodo, kad čia ir yra didžiausia Amstgericht Stuttgart keliamų klausimų problema.

115. Turiu pažymėti, kad pirmasis prejudicinis klausimas susijęs su tuo atveju, kai prašoma nustatyti tik laikinąsias priemones – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo žodžiais – „atskiroje byloje“, kaip atsvara ieškiniams, kuriuose prašoma ne tik nustatyti laikinąsias priemones, bet taip pat – kaip pagrindinis ar papildomas reikalavimas – priimti galutines priemones dėl bylos esmės. Mano nuomone, tokia prielaida sutinkama trimis atvejais. Pirma, laikinųjų priemonių prašoma laukiant tam tikrų tyrimų rezultatų (socialinis tyrimas, medicininė psichologinė ekspertizė, turto aprašymas ir t. t.) arba kol įvyks tam tikras įvykis (šeimos tarpininkavimas, vieno iš tėvų gydymo nuo žalingų įpročių kurso pabaiga, išleidimas iš ligoninės ar įkalinimo bausmės atlikimas ir t. t.). Antra, priemonių galima prašyti tam tikram laikui arba apribojant laiko atžvilgiu (pavyzdžiui, vaiko paskyrimas į šeimą vieniems metams, vaiko globos nustatymas iki pilnametystės). Ir galiausiai laikinųjų priemonių gali būti prašoma, kol ieškovas pateiks naują ieškinį, būtiną pagal taikytiną nacionalinę teisę (toks, panašu, yra atitinkamų Ispanijos teisės nuostatų šioje byloje atvejis).

116. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų, visų pirma – į 19 straipsnio 2 dalies, formuluotę, nedaromas skirtumas tarp sprendimų, kuriuos laikinai, t. y. nustatytam laikotarpiui, priima jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, ir tų, kuriuos jis priima galutinai, tiksliau sakant, neribotam laikui, bet kurių galiojimas gali pasibaigti, jeigu iškilusi nauja aplinkybė pateisina priemonių, kuriomis nustatyta, kaip bus vykdomos tėvų pareigos, pakeitimą.

117. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies paskirtį ir priešingai tam, kas daroma pagal 20 straipsnį(59), logiška, kad jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas, kuris jau priėmė laikinąją priemonę dėl tėvų pareigų tam tikram vaikui, neapsiribos vien šiuo pradiniu etapu ir vėliau pats priims galutinį arba „iš dalies galutinį“ sprendimą, turėdamas omenyje esminį vaiko interesą – kuo stabiliau apibrėžti šio vaiko situaciją tame pačiame teisme, t. y. tame, kuris nustatė laikinąsias priemones, siekiant išvengti, kad pasikeistų situacijos vertinimas. Tad reikia vengti, kad pasinaudodamas lis pendens taisyklėmis kitos valstybės narės teismas priimtų sprendimą iš esmės, kai jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės turintis valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi anksčiau, priėmė laikinąsias priemones.

118. Kalbant apie procesinį vienetą, pasakytina, kad yra dvi prieštaraujančios nuomonės: viena vertus, Čekijos, Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės tvirtina, kad lis pendens situacija susiklosto atsižvelgiant į vienetą, kurį sudaro laikinosios priemonės ir byla iš esmės, o ieškovė pagrindinėje byloje, Vokietijos vyriausybė ir Komisija tvirtina, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepriklausomas nuo sprendimo, kuris bus priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės ir kuriuo užbaigiamas procesas. Šiai antrajai nuomonei, kuri skiriasi nuo aiškinant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją suformuluotos teismo praktikos, pagrįsti nurodomas poreikis užtikrinti teisinį saugumą ir greitą bylos baigtį, taip pat siekis suteikti pirmenybę teismui, kuris geografiškai yra arčiausiai vaiko.

119. Kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, laikantis pirmosios teisinės nuomonės, kad „procedūra dėl laikinųjų priemonių taikymo kartu su vėliau iškelta iš esmės nagrinėjama byla sudaro procesinį vienetą“, „procesas dėl pagrindinės bylos šalių sūnaus M. globos teisių [turi vykti] Ispanijos teisme, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, ne nuo 2008 m. sausio mėn., bet jau nuo 2007 m. birželio 28 dienos“.

120. Tam tikrose valstybėse narėse būtų nenatūralu bandyti atskirti laikinus sprendimus, kuriuos jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas priėmė prieš išspręsdamas bylą iš esmės, ir tuos, kuriuo jis priima proceso pabaigoje, nes jie yra viena ir ta pati byla – ir visa tai iki to momento, kol visi bylos, kurią šis teismas nagrinėja, aspektai bus visiškai išspręsti, taigi, kol jis išnaudos savo jurisdikciją.

121. Tačiau Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje neskiriamos sprendimų kategorijos. Todėl ir susidaro situacija, kad du teismai tuo pačiu metu turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, taikydami šio reglamento 8–14 straipsnius, nepaisant to, koks yra prašymo tikslas (nustatyti laikinąsias priemones ar priimti galutinį sprendimą), ir to, kokia yra jų priimto sprendimo padarinių trukmė (nustatyta ar neribota). Svarbiausia yra pačioje pradžioje egzistuojanti rizika, t. y. galinti iškilti pasibaigus pradėtiems procesams, kad bus priimti sprendimai, kurių nebus įmanoma įgyvendinti tuo pačiu metu(60).

122. Esminis elementas yra apibrėžimas „to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, nes patikslinta, kad šie duomenys vertinami atsižvelgiant į tą dieną, kai kreipiamasi į kiekvieną iš teismų pagal šio reglamento 16 straipsnį, nepaisant to, kaip toliau klostysis procesas. Čia turiu priminti, kad gali būti naudinga palyginti su Teisingumo Teismo sprendimais, priimtais dėl atitinkamų 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos nuostatų dėl lis pendens situacijų aiškinimo, ir kad šiuo atveju nereikšmingi galimi atitinkamose valstybėse narėse taikomų procesinių nuostatų ypatumai(61).

4.      Dėl Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytų taisyklių įgyvendinimo praktikoje esant lis pendens situacijai

123. Atsižvelgdamas į sunkumus, su kuriais susidūrė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas gauti būtiną informaciją, kad išsiaiškintų, ar Ispanijoje vyko koks nors procesas tuo pačiu metu, siūlau Teisingumo Teismui apsvarstyti galimybę suformuluoti teismo praktikos taisyklę, kuri leistų kiek įmanoma sumažinti problemas, susijusias su keitimusi procesine ir normine informacija tarp valstybių narių teismų.

124. Taikant Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnį, kai teismas, kuriame byla iškelta vėliau, žino, kad vyksta kitas procesas, panašu, dėl bylos nagrinėjimo iš esmės kitos valstybės narės teisme(62), jis turi išsiaiškinti jo aplinkybes ir apimtį, t. y. koks yra jo dalykas ir pagrindas. Suinteresuotasis teismas, mano nuomone, turi imtis tokių priemonių: jis turi bandyti susisiekti su pirmuoju teismu, atitinkamos valstybės narės centrine institucija ir galbūt per Europos teisminį tinklą su nacionaliniu ryšių palaikymo teisėju. Jis taip pat turi galėti pasikliauti aktyviu bylos šalių, pirmiausia tos šalies, kuri kelia išimties dėl lis pendens klausimą ir kuri turi būti suinteresuota pateikti naudingą informaciją, kad pirmasis teismas gali priimti sprendimą, nesuderinamą su tuo, kurio prašoma priimti teisme, kuriame byla iškelta vėliau, dalyvavimu.

125. Teisingumo Teismas gali pagrįstai konstatuoti, jog nacionaliniai teismai ir centrinės institucijos privalo bendradarbiauti, pateikdami visą naudingą informaciją apie juose vykstančius procesus šios informacijos prašantiems kitų valstybių narių teismams, ir tą padaryti per protingą terminą. Aišku, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi ex officio sustabdyti bylos nagrinėjimą, tačiau neturi per ilgai laukti prašomos informacijos, ar yra lis pendens, kitaip gali susidaryti galimybė, kad bus atsisakyta vykdyti teisingumą. Nors Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnyje nenumatytas terminas, per kurį pirmasis teismas turi pateikti savo atsakymą, mano nuomone, būtina nustatyti galutinį terminą, atsižvelgiant į vaiko interesą, kad sprendimas būtų priimtas greitai.

126. Atsakydama į Teisingumo Teismo per posėdį užduotą klausimą, Vokietijos Federacinė Respublika nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, siūlydama nustatyti šešių mėnesių terminą. Mano nuomone, Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnyje numatyta taisyklė, pagal kurią tris mėnesius paliekama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija, pagal analogiją gali būti atskaitos taškas nustatyti tinkamą terminą(63). Teisingumo Teismas gali nuspręsti, kad jeigu prašoma informacija nepateikiama per tris mėnesius po to, kai gautas atitinkamo teismo ar centrinės institucijos prašymas, nebent būtų pateisinama priežastis, susijusi su force majeure, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali turėti teisę padaryti išvadas iš atsakymo nepateikimo, t. y. kad nėra tuo pačiu metu vykstančio proceso kitoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį(64).

127. Kaip jau nurodžiau, pirmojo teismo jurisdikciją turi nustatyti pats teismas, nesant galimybės teismui, kuriame byla iškelta vėliau, atlikti kontrolės šiuo klausimu(65), nors, panašu, tokios nuomonės laikosi Oberlandesgericht Stuttgart 2009 m. gegužės 14 d. nutartyje. Teismas, kuriame byla iškelta vėliau, negali tikrinti faktinių aplinkybių sutapimo ir nuomonės dėl jurisdikcijos, nes šis sprendimas įgyja res judicata galią kitų valstybių narių teritorijoje, net jeigu jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas priima tik laikiną sprendimą. Sutinku su Čekijos vyriausybės nuomone, kad daugiausia, ką gali daryti šis teismas, – imtis formalaus patikrinimo, t. y. nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo remdamasis kitas teismas nusprendė turintis jurisdikciją(66). Tokia išvada darytina iš principų, kuriais pagrįsta Reglamentu Nr. 2201/2003 įvesta sistema: valstybių narių teisminių institucijų savitarpio pripažinimo principas. Šis principas laikomas kertiniu akmeniu kuriant tikrą teisminę erdvę, kaip aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 2201/2003 2 konstatuojamojoje dalyje(67).

C –    Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

128. Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl lis pendens taip pat turi būti taikomos, jei vienoje valstybėje narėje priimtas sprendimas atskiroje byloje dėl laikinųjų priemonių taikymo negali būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnį. Teismas glaustai paaiškina, jog tai, kad sprendimas gali būti pripažįstamas pagal šį straipsnį, teisiškai gali būti reikšminga atsakant į pirmąjį klausimą.

129. Minėtame Sprendime Purrucker I Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė: „Reglamento Nr. 2001/2003 <...> 21 ir paskesnių straipsnių nuostatos netaikomos su globos teisėmis susijusioms laikinosioms priemonėms, patenkančioms į šio reglamento 20 straipsnio taikymo sritį“(68).

130. Mano nuomone, kaip nurodžiau atsakydamas į pirmąjį klausimą, reikia skirti laikinąsias priemones pagal Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, kurios, remiantis minėta Teisingumo Teismo praktika, negali būti pripažįstamos, ir tas laikinąsias priemones, kurias priėmė jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas pagal šio reglamento 8 ir paskesnius straipsnius, kurios reglamentuojamos to paties reglamento 21 ir paskesniais straipsniais ir kurios dėl to gali būti pripažįstamos ir vykdomos kaip visi kiti jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo priimti sprendimai, nepaisant prašymo tipo: nesvarbu, ar jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turinčio teismo prašoma priimti laikiną sprendimą, ar galutinį. Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalis taikoma tik antrojo tipo priemonėms, kaip nurodžiau pirmiau(69).

131. Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar „atskiras kreipimasis į vienos valstybės narės teismą dėl laikinųjų priemonių taikymo turi būti prilyginamas iš esmės nagrinėjamos bylos iškėlimui pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį, jei pagal šios valstybės nacionalinę proceso teisę vėliau iškelti bylą šiame teisme, siekiant išspęsti bylą iš esmės, reikia per nustatytą laikotarpį, kad būtų išvengta procesinių pažeidimų“. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą patikslinama, kad šiuo klausimu „siekiama išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į aplinkybes, vienodas abiejų bylų vertinimas pateisinamas pagal analogiją“.

132. Mano nuomone, dėl atsakymo į pirmąjį klausimą atsakymas į šį klausimą taip pat neturi prasmės, nes iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad valstybėje narėje, šiuo atveju Ispanijoje, galiojantys procesinių taisyklių ypatumai, palyginti su Vokietijoje taikytina tvarka(70), neturi reikšmės vertinant, ar susiklostė lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalį.

VII – Išvada

133. Atsižvelgdamas į pateiktus svarstymus, Teisingumo Teismui į Amtsgericht Stuttgart užduotus prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip:

„Kadangi laikinosios priemonės dėl vienos valstybės narės teritorijoje esančio vaiko, įskaitant apsaugos, kurias priėmė tos valstybės narės teismas ir kurios nurodytos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 20 straipsnyje, nesukelia privalomųjų teisinių padarinių už tos valstybės narės teritorijos ribų ir kadangi dėl to jų negalima pripažinti kitoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 21 straipsnį, šiomis priemonėmis taip pat nesukuriama lis pendens situacija, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 19 straipsnio 2 dalį, kuri sietų kitų valstybių narių teismus, į kuriuos kreiptasi pirmiausia dėl tėvų pareigų tam pačiam vaikui nustatymo.

Tačiau dėl teisme, kuris savo jurisdikciją grindžia kuriuo nors iš šio reglamento 8–14 straipsnių ir į kurį kreiptasi pirmiausia dėl tėvų pareigų, apibrėžtų šio reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 2 straipsnio 7 punkte, tam pačiam vaikui nustatymo, vykstančio proceso – nesvarbu, kaip šis procesas kvalifikuojamas pagal galiojančią atitinkamų valstybių narių teisę, ir nepaisant to, ar atitinkamos priemonės prašoma laikinai (tam tikram ar neapibrėžtam laikotarpiui), – kitos valstybės narės teismas negali priimti sprendimo dėl ieškinio to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu pagrindu, kol pirmasis teismas nenustatys savo jurisdikcijos ar kol nesibaigs (nesvarbu, dėl kokių priežasčių, įskaitant atvejį, kai bylos šalis neužbaigia procesinių veiksmų, kurių reikia, kad pirmasis teismas galėtų priimti sprendimą iš esmės pagal savo nacionalinę teisę) jame vykstantis procesas.“

---

1 – Originalo kalba: prancūzų.

---

2 –      OL L 338, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243.

---

3 – Sprendimas Purrucker (Rink. p. I‑0000).

---

4 – Primenu, jog teisinės priemonės, kurios buvo Reglamento Nr. 2201/2003 pirmtakės, išsamiai aprašytos generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos minėtoje byloje C‑256/09, vadinamojoje Purrucker I, 30–48 punktuose.

---

5 – OL C 221, p. 1.

---

6 – OL C 221, 1998, p. 27.

---

7 – OL L 160, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 209.

---

8 – Žr. šio susitarimo 2 ir 3 nuostatas, cituotas minėto Sprendimo Purrucker I 28 punkte.

---

9 – Žr. šio sprendimo motyvus, cituotus minėto Sprendimo Purrucker I 36 punkte.

---

10 –      Žr. šio sprendimo ištraukas, cituotas minėto Sprendimo Purrucker I 37 punkte.

---

11 –      Visos Europos Sąjungos valstybės narės yra šios konvencijos, įsigaliojusios 1983 m. gruodžio 1 d., šalys.

---

12 – T. y. iki sprendimo minėtoje byloje Purrucker I paskelbimo dienos, tačiau po to, kai generalinė advokatė E. Sharpston 2010 m. gegužės 20 d. pateikė savo išvadą toje byloje.

---

13 –      Pagal analogiją žr.: dėstydamas savo nuomonę dėl sąvokos „nesuderinamumas“, kaip ji suprantama pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 27 straipsnį, byloje Italian Leather (2002 m. birželio 6 d. sprendimas, C‑80/00, Rink. p. I‑4995), generalinis advokatas P. Léger pažymėjo, kad jeigu „skiriasi nacionalinės teisės aktuose numatyti laikinųjų priemonių taikymo pagrindai, nors sprendimai, priimti taikant šiais procesines sąlygas, ir nesukelia tarpusavyje nesuderinamų padarinių, užsienyje priimto teismo sprendimo negalima laikyti nesuderinamu su tuo, kuris priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi“. Dėl egzistuojančio funkcinio ryšio tarp minėto straipsnio ir tos pačios konvencijos 21 straipsnio, susijusio su lis pendens, žr. 1998 m. gegužės 19 d. Sprendimo Drouot assurances (C‑351/96, Rink. p. I‑3075) 16 punktą bei 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Gasser (C‑116/02, Rink. p. I‑14693) 41 punktą.

---

14 – Tai, kad jurisdikcijos taisyklės buvo suvienodintos, nereiškia, kad bylos šalys, kurių interesai skirtingi, gali teisėtai kreiptis į skritingų valstybių narių teismus.

---

15 –      Kaip pažymėjo generalinė advokatė J. Kokott, res judicata galia taip pat siekiama užkirsti kelią priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus (jos išvados byloje Komisija prieš Liuksemburgą (2010 m. sausio 28 d. sprendimas, C‑526/08, Rink. p. I‑0000) 37 ir paskesni punktai).

---

16 – Tiesą sakant, būtų neprotinga, jei teismas sustabdytų bylos nagrinėjimą, laukdamas užsienio teismo sprendimo, kuris nepripažįstamas nacionalinėje teisės sistemoje. Tokiu atveju ieškovas susidurtų su atsisakymu vykdyti teisingumą, nes jis negalėtų gauti vykdytino dokumento atitinkamos valstybės narės teritorijoje.

---

17 –      Res judicata galios nederėtų painioti su įsiteisėjusio sprendimo galia, nes pastaroji sąvoka reiškia sprendimą, kurio negalima ar nebegalima apskųsti.

---

18 – Žr. jos išvados, pateiktos byloje C‑256/09, 119 ir 121 punktus.

---

19 –      Formuluotė skiriasi nelygu kalbinės versijos: prancūziškai – „le même objet et la même cause“, vokiškai – „desselben Anspruchs“, angliškai –„the same cause of action“, suomiškai – „samaa asiaa“ ar švediškai – „samma sak“. Remiantis teismo praktika (žr. 1987 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Gubisch Maschinenfabrik, 144/86, Rink. p. 4861, 14 punktą ir 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Tatry, C‑406/92, Rink. p. I‑5439, 38 punktą), objektyvioji reikšmė apibūdinama remiantis įvairiais veiksniais, t. y. dalyku ir pagrindu. Todėl kalbinės versijos, kuriose daromas ryškus skirtumas tarp šių dviejų koncepcijų, turi būti vertinamos kaip turinčios referencinę reikšmę.

---

20 –      Palyginti civilinėse ir komercinėse bylose – 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 21 straipsnis ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 27 straipsnis; su santuoka ir tėvų pareigomis susijusiose bylose – Reglamento Nr. 1347/2000 11 straipsnio 1 dalis; su santuoka susijusiose bylose – Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalis. Dėl Reglamento Nr. 1347/2000 žr. visų pirma Komisijos pozicijos, nulėmusios jo priėmimą (Dokumentas COM(1999) 220 galutinis), p. 17, kur atskleidžiami skirtumai tarp šio reglamento 11 straipsnio 1 ir 2 dalių, kurie taip pat matomi skaitant Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 ir 2 dalis. Be to, šiame dokumente nurodoma, kad lis pendens sąvoka daugiau ar mažiau plačiai apibrėžta valstybių narių teisėje – tam tikrose teisės sistemose nedaromas skirtumas tarp „dalyko“ ir „pagrindo“, o tai taip pat matyti iš minėto A. Borrás rašto (52 punktas).

---

21 – Kitaip yra tokios priemonės, kaip 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencija, atveju, nes joje numatytais konkuruojančiais jurisdikcijos pagrindais sukeliama mažiau lis pendens galimybių.

---

22 –      Praktinis vadovas, kaip taikyti naująjį Briuselio II reglamentą, kurį parengė Komisijos tarnybos kartu su Europos teisminiu tinklu civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – Europos teisminis tinklas), 2005 m. birželio 1 d. versija, p. 22. Su dokumentu galima susipažinti Komisijos interneto tinklalapyje http://ec.europa.eu/justice_home.

---

23 – Dokumentas COM(2002) 222 galutinis, p. 11.

---

24 –      Šitaip nutiko byloje, kurioje priimtas 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimas A (C‑523/07, Rink. p. I‑2805), nes šeima „išvyko iš Švedijos atostogų į Suomiją. Šeima pasiliko Suomijos teritorijoje ir gyveno namelyje ant ratų įvairiose Suomijos stovyklavietėse; vaikai mokyklos nelankė“ (14 punktas). Primenu, kad nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai toje byloje apibrėžti taip: „Be fizinio vaiko buvimo tam tikroje valstybėje narėje, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką. Visų pirma reikia atsižvelgti į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbos žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje“ (30 ir paskesni punktai). Žr. taip pat generalinės advokatės J. Kokott išvados toje byloje 38–52 punktus.

---

25 –      Tokiu atveju Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnyje įtvirtinta, kad „kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę“.

---

26 – Tačiau turiu pažymėti, kad tam tikrų valstybių narių teisėje broliai ir seserys yra vienetas, kiek įmanoma saugomas kaip visuma, nes teisės aktų leidėjas įpareigoja teismą vengti išskirti juos, o jei tai neišvengiama – užtikrinti, kad jie išsaugos ryšius (žr., pavyzdžiui, Prancūzijos civilinio kodekso 371‑5 straipsnį).

---

27 – 2007 m. rugsėjo 25 d. sprendime Amtsgericht Albstadt nusprendė, kad minėto prašymo visiškai nereikėjo, nes taikant Vokietijos teisės aktus motina jau turėjo išimtines globos teises. Reikia pažymėti, kad po 2009 m. gruodžio 3 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Zaunegger prieš Vokietiją (ieškinys Nr. 22028/04) Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Konstitucinis Teismas) neseniai pripažino, kad Pagrindinio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai prieštarauja tai, kad pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 1626a ir 1672 straipsnius ne santuokoje gimusio vaiko tėvas negali gauti teisės į šį vaiką, jeigu motina pateikia prieštaravimą (2010 m. liepos 21 d. sprendimas, 1 BvR 420/09).

---

28 – Dėl šio principo, paprastai laikomo „ramsčiu“, žr. visų pirma generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados, pateiktos byloje Turner (2004 m. balandžio 27 d. sprendimas, C‑159/02, Rink. p. I‑3565) dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos, 30 ir paskesnius punktus.

---

29 – Prižiūrėti, kaip laikomasi Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų dėl jurisdikcijos pagrindų, turi nacionaliniai teismai, į kuriuos kreiptasi dėl teisių gynimo ir kurie, kilus abejonių dėl šių nuostatų aiškinimo, turi pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui. Kraštutiniu atveju galima imtis pažeidimo procedūros prieš atitinkamą valstybę narę.

---

30 –      Primenu, kad sąvoka „civilinės bylos“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kuri taip pat apima viešosios teisės priemones, nelygu valstybės narės nacionalinė teisė (2007 m. lapkričio 27 d. Sprendimo C, C‑435/06, Rink. p. I‑10141, 46–53 punktai). Todėl tam tikrų valstybių narių procesai, valdžia ar administraciniai sprendimai gali patekti į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį (žr. šiuo klausimu taip pat minėtą Praktinį vadovą, kaip taikyti naująjį Briuselio II reglamentą, p. 8).

---

31 – Pavyzdžiui, dėl vienu metu vykstančių procesų, kaip antai globos prašymas ir ieškinys dėl vaiko įkurdinimo, negali susiklostyti lis pendens situacija, nes atitinkamos sritys skiriasi, o šie procesai nėra akivaizdžiai susiję su tuo pačiu dalyku ar pagrindu. Sunkiau nustatyti, ar gali susiklostyti lis pendens situacija tarp ieškinio dėl globos ir ieškinio dėl teisės bendrauti su vaiku.

---

32 –      Pavyzdžiui, globos teises, kaip tėvų valdžios požymį, automatiškai gali lydėti globos paskyrimas ar vaiko įkurdinimas globos institucijoje.

---

33 –      Iš minėto Sprendimo A matyti, kad „sąvoka „civilinės bylos“ [Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies prasme] apima sprendimą, kuriuo nurodoma nedelsiant paimti priežiūron ir apgyvendinti vaiką ne jo paties šeimoje, kai šis sprendimas buvo priimtas pagal vaikų apsaugą reglamentuojančias viešosios teisės normas“.

---

34 – Turiu patikslinti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 9 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, jog priemones dėl vaikui priklausančio turto, kurios nesusijusios su vaiko apsauga, turėtų reglamentuoti ne šis reglamentas, o Reglamentas Nr. 44/2001, kaip ir išlaikymo pareigas, kurios ir toliau reglamentuojamos pastarajame reglamente.

---

35 –      Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Purrucker I 84 ir paskesnius punktus.

---

36 –      Reglamento Nr. 2201/2003 3 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad šiuo reglamentu pakeičiamas Reglamentas Nr. 1347/2000, o daugelis šio reglamento nuostatų perimtos Briuselio konvencijoje II dėl to paties dalyko, kaip aiškinama A. Borrás rašte.

---

37 – Daug kartų iš dalies keista Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) (žr. minėto Sprendimo Purrucker I 12 punktą).

---

38 –      Dėl ryšio, darytino tarp dviejų tekstų teismo praktikos srityje, žr., be kita ko, generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Allianz (anksčiau – Riunione Adriatica di Sicurta) (2009 m. vasario 10 d. sprendimas, C‑185/07, Rink. p. I‑663) 28 ir paskesnius punktus.

---

39 – Žr. 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 21 straipsnį, Reglamento Nr. 1347/2000 11 straipsnį ir Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį.

---

40 – Žr. Reglamento Nr. 2201/2003 12 konstatuojamąją dalį.

---

41 –      Pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Gubisch Maschinenfabrik 6 ir paskesnius punktus: „terminai, vartojami 1968 m. rugsėjo 27 d. konvencijos 21 straipsnyje lis pendens situacijai apibrėžti, turi būti laikomi savarankiškais“; taip pat generalinio advokato G. F. Mancini išvados šioje byloje 2 punktą. Be to, žr. 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Gruber (C‑464/01, Rink. p. I‑439, 31 punktas). Dėl pasirinkimo tarp savarankiškos apibrėžties ar nacionalinio požiūrio žr., be kita ko, 1976 m. spalio 6 d. Sprendimą Industrie Tessili Italiana Como (12/76, Rink. p. 1473, 10 ir 11 punktai).

---

42 –      Žr. pagal analogiją 1976 m. spalio 14 d. Sprendimą LTU (29/76, Rink. p. 1541, 3 punktas).

---

43 – 1984 m. birželio 7 d. Sprendimas Zelger (129/83, Rink. p. 2397, 16 punktas), kuriame patikslinta, kad „konvencijos 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „pirmuoju teismu“ turi būti laikomas tas teismas, kuriame pirmiausia atitikta sąlygoms, leidžiančioms padaryti išvadą dėl tikrosios lis pendens, o šios sąlygos turi būti vertinamos remiantis kiekvieno iš susijusių teismų nacionaline teise“. Generalinio advokato G. F. Mancini išvadoje sakoma tas pats, atsižvelgiant į valstybėse narėse lis pendens situacijai taikomos tvarkos įvairovę.

---

44 –      Dėl ryšio tarp ieškinio įteikimo ir lis pendens žr. generalinės advokatės V. Trstenjak išvados byloje Weiss und Partner (2008 m. gegužės 8 d. sprendimas, C‑14/07, Rink. p. I‑3367) 68 punktą.

---

45 – Pagal analogiją dėl lygiavertės nuostatos, esančios 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijoje, t. y. jos 21 straipsnio, aiškinimo žr. minėtą Sprendimą Gasser (70 punktas), kur Teisingumo Teismas nurodė, jog reikia laikytis „tiek šios konvencijos teksto, tiek jos struktūros ir paskirties“. Palyginti su minėto Sprendimo Purrucker I 62–64 punktais.

---

46 –      Dėl šios sąvokos žr. pagal analogiją 1992 m. kovo 26 d. Sprendimą Reichert ir Kockler (C‑261/90, Rink. p. I‑2149, 34 punktas) dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos 24 straipsnio aiškinimo.

---

47 – Šiuo klausimu žr. lyginamosios teisės analizę Europos teisminio tinklo interneto svetainėje http://ec.europa.eu/civiljustice/interim_measures/interim_measures_gen_fr.htm: „Palyginus nacionalinės teisės aktus matyti, kad beveik niekur nėra laikinųjų, įskaitant apsaugos, priemonių apibrėžties, kaip ir didelių skirtumų šiose teisės sistemose“.

---

48 –      Žr. minėto Sprendimo Purrucker I 60 ir 61 punktus: „Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnis yra paskutinis šio reglamento II skyriaus, skirto jurisdikcijai, straipsnis. Jis nepriskiriamas prie straipsnių, kuriuose konkrečiai aptariama jurisdikcija tėvų pareigų srityje, numatyta šio skyriaus 2 skirsnyje, o priklauso to skyriaus 3 skirsniui „Bendrosios nuostatos“. Atsižvelgiant į šios nuostatos vietą Reglamento Nr. 2201/2003 struktūroje matyti, kad šis 20 straipsnis negali būti laikomas nuostata, kuria suteikiama jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės šio reglamento prasme.“

---

49 –      Sąvoka pagal analogiją iš minėto A. Borrás rašto (55 punktas).

---

50 –      Pagal analogiją dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos nuostatų, susijusių su lis pendens, žr. minėtą Sprendimą Gasser (47 punktas), kuriame patikslinta, kad „šios <...> konvencijos 21 straipsnyje įtvirtinta procesinė taisyklė aiškiai paremta tik chronologine kreipimosi į atitinkamus teismus tvarka“.

---

51 –      Palyginti: 1999 m. Komisijos pasiūlymą, kuriuo remiantis priimtas Reglamentas Nr. 1347/2000 (Dokumentas COM(1999) 220 galutinis, p. 17), ir minėtą A. Borrás raštą (52 ir 53 punktai).

---

52 –      Taip pat žr. minėtą Praktinį vadovą, kaip taikyti naująjį Briuselio II reglamentą (p. 22), kuriame patikslinta, jog „19 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad iš principo jurisdikciją turi pirmasis teismas. Teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir laukti, kol kitas teismas nuspręs dėl savo jurisdikcijos. Jeigu pirmasis teismas nusprendžia turintis jurisdikciją, kitas teismas turi atsisakyti bylos. Teismas, kuriame byla iškelta vėliau, toliau tęsia bylos nagrinėjimą, jeigu pirmasis teismas nusprendžia neturintis jurisdikcijos arba nusprendžia perduoti bylą pagal 15 straipsnį“.

---

53 –      Pagal analogiją dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos žr. minėtą Sprendimą Gasser (48 punktas) ir 1991 m. birželio 27 d. Sprendimą Overseas Union Insurance ir kt. (C‑351/89, Rink. p. I‑3317, 26 punktas), kuriame patikslinta, jog „nebent teismas, kuriame byla iškelta vėliau, turėtų išimtinę jurisdikciją, numatytą konvencijoje, visų pirma – jos 16 straipsnyje, šios konvencijos 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad kai ginčijama pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, gali tik sustabdyti bylos nagrinėjimą tuo atveju, jei jis neatsisako savo jurisdikcijos, negalėdamas pats nagrinėti pirmojo teismo jurisdikcijos“. Šioje byloje generalinis advokatas W. Van Gerven pažymėjo, jog „priešingas sprendimas reikštų, kad teismas, kuriame byla iškelta vėliau, nepateisinamai kištųsi į pirmojo teismo teisminę valdžią“ (jo išvados 15 punktas). 

---

54 – Kitais argumentais taip pat palaikoma tokia nuomonė, t. y. kad 20 straipsnio pagrindu priimtos priemonės, be minėto poveikio erdvės požiūriu, taip pat turi poveikį, pirma, materialiu požiūriu, kadangi šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neatidėliotinais atvejais priimtos priemonės nepakeičia jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės, kurią gali turėti kitos valstybės narės teismai, ir šiems teismams nėra privalomos, ir, antra, kadangi, kalbant apie jų taikymą laiko atžvilgiu, to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šios priemonės nebekelia padarinių, kai jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas priima sprendimą, vadinasi, nebereikia priimti jį pakeičiančio laikino sprendimo. Šios dvi procesų kategorijos nesukelia tiesioginės kolizijos, nes 20 straipsnyje numatytas procesas priklauso nuo proceso dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, siekiant išvengti galimybės, kad bus apeitos jurisdikcijos taisyklės. Šiuo klausimu žr. minėtą Sprendimą Purrucker I (86 ir 91 punktai).

---

55 –      Palyginti su minėtu Sprendimu Purrucker I (84 ir paskesni punktai) ir toje byloje pateiktos generalinės advokatės E. Sharpston išvados 172–175 punktais. Ši analizė susijusi su sprendimų pripažinimu ir vykdymu, tačiau, mano nuomone, taip pat galioja ir lis pendens situacijai. Tiesą sakant, nereikėtų nutolti nuo susiklosčiusios teismų praktikos, t. y. reikia vadovautis šio sprendimo logika.

---

56 –      Žr. minėtą Praktinį vadovą, kaip taikyti naująjį Briuselio II reglamentą (p. 11).

---

57 –      To netaikau skubių priemonių, priimtų dėl vaiko turto, esančio šioje nacionalinėje teritorijoje, klausimui.

---

58 – Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 11 straipsnio ir to paties reglamento 19 straipsnio nuostatų derinio žr. generalinės advokatės E. Sharpston nuomonės byloje Rinau (2008 m. liepos 11 d. sprendimas, C‑195/08 PPU, Rink. p. I‑5271) 63–66 punktus.

---

59 – Žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą minėtoje byloje Purrucker I (131 punktas).

---

60 –      Pavyzdžiui, kiek tai susiję su skyrium gyvenančiais tėvais, jei vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta teismo nustatyta su motina, kitas teismas negali nustatyti jos su tėvu, jeigu šių dviejų sprendimų realiai neįmanoma suderinti, net jei vienas jų yra tik laikinas.

---

61 –      Pagal analogiją žr. minėtą Sprendimą Tatry (39 ir paskesnis punktai), kuriame pažymėta, kad, „remiantis konvencijos 21 straipsniu, „pagrindas“ apima faktus ir teisę, kuria remiamasi ieškiniui pagrįsti. <...> Kalbant apie „dalyką“, kaip jis suprantamas pagal tą patį 21 straipsnį, pasakytina, kad jis yra ieškiniu siekiamas tikslas“. Žr. taip pat generalinio advokato G. Tesauro išvados toje byloje 19 punktą. Minėtame Sprendime Gubisch Maschinenfabrik (14 ir paskesni punktai) priduriama: „net jeigu konvencijos 21 straipsnyje versijoje vokiečių kalba nedaromas aiškus skirtumas tarp sąvokų „dalykas“ ir „pagrindas“, ją reikia suprasti taip pat kaip ir kitas kalbines versijas, kuriose toks skirtumas daromas,“ 2003 m. gegužės 8 d. Sprendime Gantner Electronic (C‑111/01, Rink. p. I‑4207) Teisingumo Teismas patikslino, kad „norint patikrinti, ar abiejų ieškinių, kuriuos pateikė tos pačios šalys skirtinguose susitariančiųjų valstybių narių teismuose, dalykas yra tas pats, reikia atsižvelgti į ieškovų reikalavimus kiekvienoje iš bylų, neatsižvelgiant į atsakovo pateiktus gynybos argumentus“.

---

62 – Pabrėžiu, kad jeigu vieno iš teismų, kuriuose kilo procesų kolizija, buveinė yra trečiojoje valstybėje, šią situaciją reglamentuoja ne Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnis, o kitos tarptautinės lis pendens taisyklės.

---

63 –      Primenu, kad dar trumpesnis terminas nustatytas šio reglamento 15 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad teismas nustatyti savo jurisdikciją turi per šešių savaičių terminą nuo bylos iškėlimo jame, jeigu byla perduodama nagrinėti kitos valstybės narės teismui, kuris yra tinkamesnis ją išnagrinėti.

---

64 – Ši problematika skiriasi nuo tos, kuri iškelta minėtame Sprendime Gasser, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[1968 m. rugsėjo 27 d.] Briuselio konvencijos 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad negalima nukrypti nuo jo nuostatų, kai, bendrai paėmus, procesai susitariančiosios valstybės, kurioje buveinę turi pirmasis teismas, teismuose yra neprastai ilgi“ (73 punktas). Tiesą sakant, viena vertus, mano siūloma išeitis taikytina ne visuotinai, o tik tam tikrais atvejais, kita vertus, ji neprieštarauja abipusio pasitikėjimo principui, nes tik tuo atveju, jei pirmasis teismas neatsiųs atsakymo, teismas, kuriame byla iškelta vėliau, galės imtis veiksmų, ir galiausiai siūloma išeitimi siekiama užtikrinti bylos šalių teisinį saugumą, nes net per trumpą terminą jos bus informuotos apie tai, ar yra susiklosčiusi lis pendens situacija.

---

65 –      Generalinė advokatė J. Kokott taip pat laikėsi tokios nuomonės dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio ir pažymėjo, jog „teismas, kuriame vėliau buvo iškelta byla, negali tęsti savo proceso dėl to, kad mano, jog teismas, kuriame pirmiausia buvo iškelta byla, yra nekompetentingas“ (jos išvados byloje Hadadi, C‑168/08, 2009 m. liepos 16 d. sprendimas, Rink. p. I‑6871, 31 punktas). Mano nuomone, pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą ex officio, bet neatsisakyti jurisdikcijos ab initio kyla visais atvejais.

---

66 –      Palyginti su minėto Sprendimo Purrucker I 75 punktu. Teismas, kurio prašoma atsisakyti jurisdikcijos, neturi imtis tikrinti jurisdikcijos klausimo, nors pagal Reglamento Nr. 2201/2003 24 straipsnį jis negali to daryti dėl sprendimo, kurį turi priimti kitos valstybės narės teismas, jeigu tas sprendimas jau priimtas ir pateiktas vykdyti.

---

67 –      Žr. minėtą Sprendimą Purrucker I (71 ir paskesni punktai). Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į valstybių narių teismų pareigą aiškiai motyvuoti savo tarptautinę jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, remdamasis vienu iš jurisdikcijos pagrindų, išvardytų to sprendimo 76 punkte. Praktikoje teismas to retai gali imtis ex officio, kai nėra vienos iš bylos šalių pateikto prieštaravimo dėl jurisdikcijos arba kai – tuo metu, kai pateiktas ieškinys, – nebuvo ginčijamo tarpvalstybinio veiksnio.

---

68 –      Minėto sprendimo rezoliucinė dalis. Teisingumo Teismas taip pat patikslino: „Tai, kad priemonėms, patenkančioms į Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnio taikymo sritį, netaikoma šiame reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema, vis dėlto netrukdo šias priemones pripažinti ar vykdyti kitoje valstybėje narėje, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 176 punkte. Iš tikrųjų gali būti naudojami kiti tarptautiniai instrumentai ar remiamasi kitais nacionalinės teisės aktais laikantis šio reglamento.“ (92 punktas).

---

69 –      Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvados, pateiktos minėtoje byloje Purrucker I, 169 punktą: „Vien tai, kad jis veikia remdamasis tik 20 straipsniu, reiškia, kad jo jurisdikcija negali būti nustatyta 19 straipsnio tikslais, todėl jame vykstančiame procese nekeliamas lis pendens taisyklių taikymo klausimas“.

---

70 –      Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo perduota informacija, pagal Vokietijos teisę laikinąsias priemones galima priimti tik tada, jei pateiktas ieškinys pagrindinėje byloje, o pagal Ispanijos teisę, panašu, galima pateikti atskirą prašymą dėl laikinųjų priemonių.